Lapkričio 11 d. 18.30 val. Žvejų rūmuose jūsų laukia susitikimas su šių laikų donomis kichotėmis ar donais kichotais kovojančiais už tiesą ir žmogiškumą. Apie tai pasakos Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokio spektaklio triptikas „Dona Kichotė“ ir atsinaujinusi baleto trupė!

Iššūkį scenoje pristatyti legendinio Miguelio de Cervanteso veikėjo Dono Kichoto – keistuolio idalgo, visur ir visada kovojančio su blogiu bei gyvenimo negerovėmis simbolio – moteriškąją versiją 2022 -ųjų rudenį priėmė keturi choreografai. Į drąsų kvietimą scenoje įkūnyti Doną Kichotę – šiuolaikinę kovotoją, idealistę, dėl kitų žmonių besiaukojančią mergelę ar madoną – atsiliepė choreografai, atstovaujantys skirtingoms šalims ir kultūroms. Tai KVMT baleto trupės nariai Daria Verovka ir Yanas Malaki – ukrainiečių šokėjai, pastaraisiais metais savo jėgas bandantys ir choreografijoje, aktyviai dalyvaudami KVMT projekte „Dėmesio! Baletas“; patyrusi choreografė Aušra Krasauskaitė; ir slovėnų choreografas Gajus Žmavcas, neseniai tapęs Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės meno vadovu. Keturių skirtingo braižo choreografų meninės vizijos įgijo šokio spektaklių triptiko formą, itin dažnai sutinkamą nūdienos teatruose visame pasaulyje.

Moteris-gelbėtoja

Pirmojoje triptiko dalyje jaunieji ukrainiečių choreografai pateikia savąsias užduotos temos traktuotes. D. Verovkos herojė „supranta, kad yra kitokia. Ji bando prisitaikyti prie aplinkos ir aplinkinių, tačiau vieną dieną pajunta, kad iš jos sklindančią šviesą reikia ne slėpti, o dalintis su žmonėmis. Tuomet ji visą save išdalija kitiems, o pati nueina į tamsą...“ Y. Malaki savo autobiografinėje kompozicijoje pasakojo apie jauną vaikiną, pajutusį, kad aplinka jį spraudžia į rėmus: „Laimei pagrindinis herojus sutinka gelbėtoją – merginą, jau suvokusią kaip tvarkytis su kylančiais pavojais. Ji padeda vaikinui pažvelgti į pasaulį pozityviau ir rasti naują kelią“. Šios dvi skirtingos istorijos skleidžiasi skambant žinomų baroko kompozitorių – Georgo Friedricho Händelio, Henry Purcello ir Johanno Sebastiano Bacho – kūriniams. J. S. Bacho kūrinius violončelei solo gyvai atliks KVMT simfoninio orkestro violončelininkas Aliaksandr Serdziukou.

Nužengusios iš ikonų

Įkvėpimu antrosios dalies Aušros Krasauskaitės choreografinei kompozicijai tapo stačiatikių cerkvėse matytos Dievo Motinos ikonos ir jos pačios santykio su pasauliu apmąstymas, „mintys apie brandą, kurioje norisi motiniško ar seseriško sąlyčio su kitomis moterimis“. Anot kūrėjos, jos vaizduojama „moteris – Dona Kichotė – tarsi pakibusi tarp žemės ir dangaus, nešanti visų skausmą, siekianti idealizmo, egzistuojanti visose mumyse, bet tuo pačiu nepasiekiama, žvelgianti iš Dievo Motinos atvaizdo. Gebanti savyje sukaupti energiją, kuri atneša naują gyvybę.“

KVMT choras (vyriausiasis chormeisteris Vladimiras Konstantinovas) spektaklyje gyvai atlieka XVIII a. ukrainiečių kompozitoriaus Maksymo Berezovskio Koncertą chorui a cappella „Neatstumk manęs senatvėje“. Šią muziką papildo  kompozitorės Silvijos Miliūnaitės kūrybos intervencijos sopranui, birbynei, chorui ir elektronikai. Soprano partiją scenoje dainuoja solistė Rita Petrauskaitė, birbynės partiją įrašė Arvydas Jankus.

Smėliu užpilta scena

Tuo tarpu trečiosios dalies choreografo Gajaus Žmavco įkvėpimu tapo Klaipėda ir Baltijos pajūris, mažai žmogaus paliestas gamtovaizdis su smėlio kopomis. Šie vaizdai persikėlė ir į triptiko sceną, o čia plytinčiuose iliuziniuose smėlynuose ir išvystame šių dienų donus kichotus ir donas kichotes. Kūrėjas žiūrovams neprimetė savo požiūrio, o skatino atrasti savas siužeto versijas....
 „Teatro baleto trupė vienija jaunus, aukštumų siekiančius žmones, kuriems tenka susiremti ir su netikėtais gyvenimo smūgiais, kaip kad pandemija, karas ir t. t. Man svarbūs herojų išgyvenimai, išeičių iš sudėtingų situacijų paieškos, savitas požiūris į gyvenimą“,- sako G. Žmavcas, savo kompozicijai priderinęs palyginti retai šokio spektakliuose girdimą ir dėl to mažiau suvokimo klišėmis apaugusią italų baroko kompozitoriaus Alessandro Scarlatti muziką.

KVMT inform.

Sausio 4 d., ketvirtadienis, 18.30 val.

Žvejų rūmų Didžioji salė

Choreografinių miniatiūrų spektaklis „Klaipėda: vakar, šiandien, rytoj“

(su fonograma)

Bilieto kaina 5, 15, 20 €

* * *

Sausio 10 d., trečiadienis, 18.30 val.

Žvejų rūmų Didžioji salė

Dan Goggin „Šounuolynas“

2 veiksmų miuziklas, atliekamas lietuvių k.

Dirigentas Vladimiras Konstantinovas

Bilietų kainos: 10, 15, 20 € l Taikomos nuolaidos

* * * 

Sausio 12 d., penktadienis, 17.30 val.

Žvejų rūmų Didžioji salė

Pažintis su šokio spektakliu „Altorių šešėly“

Edukacinis renginys

(su fonograma)

Bilieto kaina 5 €

* * *

Sausio 13 d., šeštadienis, 18.30 val.

Žvejų rūmų Didžioji salė

Šokio spektaklis „Altorių šešėly“

(su fonograma)

Bilietų kainos: 10, 15, 20 € l Taikomos nuolaidos

* * *

Sausio 14 d., sekmadienis, 15 val.

Žvejų rūmų Didžioji salė

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninio orkestro koncertas „Tu, Klaipėda, esi, Tu, Lietuva, esi“

Dirigentas Tomas Ambrozaitis

Bilieto kaina 10 €

* * * 

Sausio 25 d., ketvirtadienis, 18.30 val.

Kultūros fabrikas

Interaktyvus spektaklis pagal Gaetano Donizetti „Meilės eliksyras“

Dirigentas Carmelo Giuseppe Longo

Bilieto kaina 12 €

* * * 

Sausio  28 d., sekmadienis, 12 val.

Žvejų rūmų Teatro salė

Jurgis Gaižauskas „Buratinas“

2 dalių edukacinė opera vaikams

Dirigentas Giedrius Vaznys

Bilieto kaina: 10 € 

* * *

Vasario 3 d., šeštadienis, 18.00 val.

Žvejų rūmų Didžioji salė

Jerry Bock „Smuikininkas ant stogo“

2 veiksmų miuziklas, atliekamas lietuvių k.

Dirigentas Tomas Ambrozaitis

Bilietų kainos: 12, 18, 26 € l Taikomos nuolaidos

* * *

Vasario 4 d., sekmadienis, 12 val.

Žvejų rūmų Didžioji salė

Kristijonas Lučinskas „Tikroji dinozaurų istorija“

Šokio spektaklis vaikams (su fonograma)

Bilietų kainos: 7, 10 € l Taikomos nuolaidos

* * *

Vasario 7 d., trečiadienis, 18.30 val.

Žvejų rūmų Didžioji salė

Jacques Offenbach „Orfėjas pragare“

2 veiksmų operetė, atliekama lietuvių k.

Dirigentas Tomas Ambrozaitis

Bilietų kainos: 12, 18, 26 € l Taikomos nuolaidos

* * *

Vasario 18 d., sekmadienis, 12 val.

Žvejų rūmų Teatro salė

Jurgis Gaižauskas „Buratinas“

2 dalių edukacinė opera vaikams

Dirigentas Giedrius Vaznys

Bilieto kaina: 10 € l

* * *

Vasario 22 d., ketvirtadienis, 18.30 val.

Kultūros fabrikas

Interaktyvus spektaklis pagal Gaetano Donizetti „Meilės eliksyras“

Dirigentas Carmelo Giuseppe Longo

Bilieto kaina 12 €

* * * 

Vasario 23 d., penktadienis, 18.30 val.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto koncertų salė

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninio orkestro koncertas „Naujumo dvasia“

Dirigentė Adrija Čepaitė

Bilieto kaina 10 €

Daugiau informacijos apie renginius ir taikomas nuolaidas www.klaipedosmuzikinis.lt

Tenka pripažinti, jog dalis sumaterialėjusios, vartotojiškos visuomenės nenori matyti šalia savęs kitokių žmo­nių. Tačiau valstybė tam ir išlaiko socialinius darbuotojus, kad jie pasirūpintų neįgaliais, savitą gyvenimo būdą turinčiais žmonėmis, padėtų jiems gyventi ir jaustis saugiais. Todėl kai socialiniai darbuotojai su la­biausiai pažeidžiamu žmogumi pasielgia taip, kaip su nereikalingu daiktu, yra nesuvokiama. Tačiau būtent taip prieš savaitę nutiko Laukuvoje – neįgali 59 metų moteris tiesiai iš miestelio kapinių, kur tvarkė motinos kapą, buvo paimta ir prievarta išvežta į Adakavo (Tauragės r.) socialinių paslaugų namus.

Daiva BARTKIENĖ

Sigito KANCEVYČIAUS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 83

Visiškai priartėjo Visų šventųjų diena ir Vėlinių metas. Prisimename ir pagerbiame mirusiuosius, meldžia­mės už gyvuosius. Degame žvaku­tes, o kai kur užkuria laužus, nes Vėlinių ugnis nuo seno užima ypa­tingą vie­tą mirusiųjų pagerbimo apeigo­se. Prisimenu: vakaro tamsoje švie­čia visos miestelio kapi­nės, o su­si­kau­pusių žmonių vei­duose pas­lap­tin­gai šmėžuoja žva­kių ugne­lių at­švai­tai, ir visa tai virsta neiš­pa­sa­ky­ta ne­žemiška atmosfera...

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 83

Šilališkiai, besinaudojantys „Luminor“ banko paslaugomis, blaškosi – banko padalinio seniai nebėra, o dabar dingo ir bankomatas. Tuo tarpu bankininkai ramūs – klientai nie­kur neprapuls, pabėgios ir suras naująją bankomato vietą.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 83

Giedrius teistumą užsitraukė jau penktą kartą, visiškai neseniai baigęs atlikti ankstesnę teismo skirtą bausmę. Nors šiam šilališkiui dar tik 24-eri, kaltinamųjų suolą jis trina nuo 2019-ųjų. Šįkart baudžiamoji atsakomybė jį pasivijo po to, kai, nesuvaldęs emocijų, užsimojo prieš savo gyvenimo moterį.

Žydrūnė MILAŠĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 83

Spalį Lietuvos gyvenimą sutrikdė masiškai pasi­py­lę gra­sinimai susprogdinti valstybines įstaigas, įs­kai­­tant mo­kyklas ir ligonines. Atitinkami pranešimai apie­ padėtas bom­bas keliavo elektroniniais laiškais. Ši „grasinimų epidemija“ apėmė ne vien Lietuvą. Lat­vijoje su tuo buvo susidurta net kiek anksčiau, pa­na­šūs procesai vyko ir Estijoje. Faktiškai iš karto buvo suvokta, kad čia ne šiaip chuliganizmas, bet, pa­na­­šu, gerai apgalvota bei koordinuota informacinė ataka. 

Įtariama, jog už aptariamų veiksmų gali stovėti Rusija. Kita vertus, informacinių atakų šaltinių demas­ka­vimas bei atitinkamų įrodymų rinkimas visada yra sunkus darbas. Tai atspindi dar vieną tamsią infor­ma­cinio karo pusę – agresorius­ dažniausiai turi ga­limybę veikti paslapčia ar po priedanga. Dėl to jį­ sunku įvardyti kaip ag­resorių ir imtis atitinkamų, prieš­ jį nukreiptų veiksmų. 

Grasinimų poveikis

Galima konstatuoti, kad grasinimų antplūdis tapo išties di­deliu iššūkiu – tiek pačioms institucijoms, kurioms buvo grasinama, tiek ir specialiosioms tarnyboms. Nors faktiškai buvo aišku, jog šie grasinimai yra blefas, saugumo procedūros rei­kalauja, kad galimai užminuotos patalpos būtų tikrinamos, o jose dirbantys žmonės evakuojami. Klaidos kai­na, pažiūrėjus į grėsmę pro pirš­tus, gali būti pernelyg didelė. 

Reaguojant į kiekvieną iš grasinimų, buvo eikvojami specialiųjų tarnybų resursai. Be to, ne iš visų įstaigų lengva evakuoti žmones. Problemų kildavo dėl ligoninių, senelių glo­bos namų bei pan. 

Buvo pastebėtas ir kitas aspektas – įstaigų atstovai, pranešdami apie gautus grasinimus, užimdavo skubios pagalbos telefono linijas. Tai apsunkino galimybes prisiskambinti žmonėms, kuriems galbūt iš tik-rųjų reikėjo skubios pagalbos. 

Savotiškas klausimas be atsakymo yra ir tai, ar „grasinimų­ epidemija“ buvo specialiai priderinta šiam laikotarpiui. Galima sakyti, jog esminis šio informacinio išpuolio siekis buvo sėti baimę visuomenėje,­ priversti žmones panikuoti.­ Tai savotiškai padėjo daryti­ ir bend­ros įtampos pasaulyje. Iš infor­macinės erdvės niekur nedingsta žinios apie Rusijos tebetęsia­mą agresiją prieš Ukrainą. Platų dėmesį patraukė ir žiaurus „Hamas“ teroristinio ju­dė­­jimo 

iš­puolis prieš Izraelį.­ Informa­ci­nė­ erd­vė yra pri­pildyta žinių apie skaus­mą, kančias bei pavojų. Tokioje situacijoje ir grasi­nimai susprogdinti mokyklą ar ligoninę rezonuoja stipriau, verčia jautriau reaguoti į potencialų pa­vojų. 

Priimant versiją, jog šiuo at­veju kalba eina apie apgalvotą informacinę ataką, galima numanyti, kad jos organizato­riai specialiai laukė momento, kad jų veiksmai sukeltų didesnį rezonansą ir jautresnį atsaką. 

Testuota reakcija?

Galima daryti prielaidą, jog pagrindinis masinio grasinimų siuntimo tikslas ir buvo pažiūrėti, kaip Lietuvos, Latvijos bei Estijos specialiosios tarnybos sugebės susitvarkyti­ su situacija, o kartu ir patestuoti Baltijos šalių visuomenių reakciją. Atakos organizatoriai galėjo siekti patikrinti bei įvertinti, ar nekils panika,­ kiek žmonių neleis savo vaikų­ į mokyklą, kaip toliau bus užtikrinama­ įstaigų veikla bei pan. 

Buvo atkreiptas dėmesys ir­ į tai, kad prieš Rusijos karo Ukrainoje pradžią 2022-ųjų vasario 24 d. ukrainiečių­ specialiosios tarnybos irgi susidūrė su ženkliu panašių grasinimų skaičiaus padidėjimu.­ 2022-ųjų sausio pabaigoje Uk­rainos saugumo tarnyba pareiškė, jog už minėtų provokacijų stovi Rusijos specialiosios tarnybos, siekiančios tokiu būdu stiprinti spaudimą Ukrainai, sė­ti nerimą bei paniką visuomenėje. Ši analogija, beje,­ savotiškai stiprino baimės jausmą ir dabartinių grasinimų, užplūdusių­ Baltijos šalių įstaigas, atveju. Mi­nėtas palyginimas vertė nerimauti, jog gal Maskva planuoja kokį nors rimtesnį išpuolį ir prieš Lietuvą, Latviją ar Estiją.­ Tuo pat metu buvo akivaizdu, jog jeigu ko ir siekiama – tai­ būtent psichologinio efekto. Rusija vis­ dar yra įklimpusi kare Ukrainoje, o kelti tiesioginį, konvencinį karą prieš kurią nors iš NATO šalių reikštų dabartinio Rusijos režimo (o gal ir visos šalies) savižudybę. Bet yra žinoma, kad baimės akys didelės. Tai ir bandė išnaudoti informacinių atakų rengėjai.

Kita vertus, sakoma, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Lietuvos (taip pat Latvi­jos ir Estijos) specialiosioms tar­nybos teko priverstinai pasitreniruoti reaguoti į tokio pobūdžio išpuolius bei pavojus. Faktiškai buvo sukurtas naujas reagavimo algoritmas, kai pačių įstaigų atsakingiems asmenims pavesta vertinti grasinimo realumą, remiantis objektyviais duomenimis (ar įstaigos patalpose pastebėta įtarti­nų daiktų, ar buvo galimybė­ įtar­tiniems asmenims patekti­ į įstaigos patalpas ir ar tai užfiksa­vo stebėjimo kameros?). Pamokos yra išmoktos ir kitą kartą jau bus žinoma, kaip efektyviai reaguoti į tokio pobūdžio informacinį išpuolį.

Griaunamoji jėga

Informacinis karas turi specifinę griaunamąją jėgą. Nors jis­ gali būti vertinamas kaip „hu­maniškesnė“ karo atmaina,­ palyginus su tikruoju karu, psichologinės atakos pasekmės gali būti rimtos bei turėti ilgalaikį efektą. Šiame kontekste verta prisiminti, kaip Rusija faktiš­kai­ atvirai įgyvendino informacinę – įskaitant tiek kiberneti­nį, tiek psichologinį aspektą –­ agresiją prieš Estiją 2007 m., kai Talino savivaldybė nusprendė perkelti paminklą sovietiniams kariams iš miesto cent­ro į karių kapines. Maskvai pavyko pakurstyti dalį vietinės ru­sakalbės diasporos atstovų. Pa­minklo „gynimas“ galiausiai­ virto riaušėmis, o „gynėjai“ nio­ko­jo Talino centrą, plėšė par­duotuves. 

Rusija sėkmingai įgalino propagandines priemones ir kituose konfliktuose. Artėjant vadi­namajam penkių dienų karui­ prieš Gruziją 2008-aisiais, Kremliaus propagandos priemonės demonizavo valdžią Tbi­lisyje, kurstė neapykantą gruzinams, o jau paties konflikto me­tu platino melagieną apie neva Sakartvelo kariuomenės vykdomą Pietų Osetijos gyventojų genocidą. Lygiai taip pat ir 2014 m., užgrobiant Krymą, pusiasalio gyventojai buvo aktyviai bauginami vadinamaisiais „ukrainiečių nacionalistais“ ir „banderovcais“. 

Kremliaus veiksmai prieš Vakarų pasaulio valstybes yra kiek subtilesni, bet ir čia Maskva nevengia informacinių provoka­cijų bei atakų. Pavyzdžiui, yra žinoma, jog su Kremliumi siejami troliai bandė paveikti visuomenės nuomonę prieš 2016 m. prezidento rinkimus JAV. Numanoma, kad Rusija net buvo suinteresuota, jog tas taptų žinoma, nes tai galėjo sukelti JAV gyventojų nepasitikėjimą demokratija ir demokratinėmis procedūromis. Lygiai taip pat akcentuojama, kad iki šiol nėra aišku, kiek Kremliaus propagandos veiksmai galėjo paveikti balsavimo rezultatus dėl Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš Europos Sąjungos tais pačiais 2016 m. 

Belieka kalbėti apie faktą, jog Rusijos (ir kitų į ją panašių šalių) neakivaizdžių ir hibridinių agresyvių veiksmų arsenale yra nemažai priemonių, kurios gali vienaip ar kitaip paveikti­ tos šalies, kuri yra matoma kaip­ priešiška, visuomenę. Ko gero,­ net ne tiek svarbu, kuris instrumentas yra naudojamas konk­rečiu atveju. Tikslas dažniausiai būna vienodas – kelti nerimą, baimę (idealiu at­veju – paniką), pasimetimą, nepasitikėjimą valdžios institucijomis ir savo valstybe.

Viktor DENISENKO 

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos docentas 

2016 m. penkios Vokietijos institucijos Lietuvoje pakvietė visus, neabejingus vokiškai kultūrai ir kalbai, prisijungti prie vokiečių kalbos dienų „Ö kaip vokiškai?“, taip akcentuojant šios kalbos vaidmenį švietimo ir kultūros įstaigose, versle bei kitose gyvenimo srityse.

Šiemet prie šios iniciatyvos prisijungė ir Kvėdarnos Kazi­miero Jauniaus gimnazija. Pra­­ėjusią savaitę gimnazijos erd­­vės pasipuošė Vokietijos trispalvėmis vėliavėlėmis, balio­nais, vokiškais­ pavadinimais­ ant ka­binetų durų, vo­kiškais pasis­veiki­nimais ir atsisvei­kini­mais. Susipažin­ti, kodėl ver­ta mokytis vokiečių kal­bos, ko­kias galimybes ji­ sutei­kia,­­ pasigrožėti mokinių kur­­­tais plaka­tais ga­­lima gimnazijos­ fo­jė esan­čiame in­for­­maciniame sten­­de.

Praėjusią savaitę penktų klasių mokiniams šių eilučių autorė vokiečių kalbos mokytoja papasakojo apie Vokietiją, kokios yra vokiečių kalbos teikiamos galimybės bei nauda, taip pat pristatė vokiškų knygelių bei priemonių paro­dėlę. Penktokai savo žinias apie­ Vokietiją ir kalbą pasitik­rino viktorinoje ,,Kahoot“ prog­ramėle, kurią vedė aštun­tokai Astijus ir Gabija. Šeštokai Viltė, Gintautė, Vakarė, Gus­tė bei Orestas atliko dai­nelę­­ ,,Danke! Prima! Gut!“ Ren­gi­nio­ pabaigoje visus pa­kvietėme padainuoti vokiečių kalbos die­nų himną „Ja, ich kann“. 

Kristina KATAUSKAITĖ

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos vokiečių kalbos mokytoja metodininkė

AUTORĖS nuotr.

„Apšviesti Kvėdarną“ –­ tai jau trečius metus or­ganizuo­jama akcija, kuri pa­ma­žu tampa tradicine ir su­buria vis dau­giau dalyvių. Ją organizuoja Kvėdarnos Kazi­miero Jauniaus gimnazija kartu su kultūros namais. 

Prieš savaitę mažieji gimna­zijos mokiniai vyko į Kazimiero Jauniaus klėtelę-muziejų, pas­ muziejininkę Rasą Pangonienę ir mokėsi meniškai pjaus­tyti moliūgus. Muziejininkė ne tik vedė edukacijas, bet ir pasirūpino bei padovanojo vaikams mo­liūgų. Prie akcijos jau ne pirmus metus prisijungia ir netoli gimnazijos gyvenantys ketvirtoko Justino tėveliai. Jie savo ūkinėse patal­pose organizuoja mo­liūgų

skaptavimo dirb­tuvėles, iš kur moliūgėliai-žibintai nukeliauja į gimna­zijos parkelį. Ar­tė­jant Vėlinėms, iš jų  sušvinta šviesa.

Moliūgų skaptavimas vyko ir gimnazijoje. Į salę susi­rinko didelis būrys mokinių, tėvelių, mokytojų bei miestelio gyventojų. Net dvi su puse valandos truko­ kruopštus darbas,­ kuriam pasibaigus, visi­ grožėjosi grimz­diškės Daivos Dališanskienės meniškai išraižytais moliūgais.

Sudoroję­ krū­vą moliūgų, skubėjome į gimnazijos kiemą, kur jau garavo moliūgų sriuba, verdama Ligitos ir Gedimino Gedgaudų. Kojas pamiklinti ir į žaidimus įsilieti kvietė mokytojos Gražina Pameditienė ir Milda Galdikaitė-Mikašauskienė. Pažaidę bei pašokę vaišinomės nuostabaus skonio­ moliūgiene, gėrėme arbatą užkąsdami sausainiais ir pa­­mažu įžiebėme moliūgų žibintus, tarsi norėdami sustabdyti atslenkančią vakaro tamsą. Reginys visus sužavėjo, ir tai buvo daugybės žmo­nių nuopelnas: jie padėjo ir prisidėjo, kad galėtume pasimėgauti švente. Nuo­širdus ačiū visiems. 

Jurgita SKURDELIENĖ

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui 

Skaivos NAVARDAUSKAITĖS nuotr.

(Pabaiga. Pradžia Nr. 71, 77, 80, 81)

Kaimas – ne tik žemė, bet ir žmonės, jų sukurtas ne­kil­nojamasis ir kitoks turtas, pagal tradiciją bei konkretaus laikmečio teisėtvarką susiformavę kaimynystės santykiai.

Rašytiniuose šaltiniuose Der­kin­tai minimi nuo 1779 m. Tačiau Šilalės bažnyčios knygų įrašuose Derkintus galima­ rasti jau nuo 1603 m. Kazio Misiaus (2006) teigimu, nuo 1522 m. plėtojamas Šilalės dvaras. Pradžioje Šilalės dvaro centras buvo šalia vietos, kur stovi dabartinė bažnyčia. O juk vos už poros šimtų metrų ir yra Derkintų kaimo pradžia (ten, kur Šilalės ligoninė). Žemiau kalvos, ant kurios 1910-aisiais buvo pastatyta dabartinė Šilalės bažny­čia, prie užtvenkto Ašučio, nuo seno stovėjo malūnas (į jį daug kartų teko ir man vežti malti grūdus). Kiek aukščiau, atkalnėje prieš bažnyčią, buvo didelis ilgas namas, kuriame kelerius metus po karo šeimininkavo rusų kariuomenės garnizonas. Manau, tas senas erdvus pastatas buvo vienas iš pirminės Šilalės dvarvietės statinių. Tiesa, valdant dvarą Pilsudskiams, jo­ centras buvo perkeltas į pietrytinę Šilalės dalį, kur pokariu buvo įkurta MTS.

Iš viso to seka, kad Derkintai ir Zobėlija buvo artimiausi kaimai pirmykščiam Dvaro centrui. Galimas dalykas, ir jų pavadinimai (kaip ir Šilalės) jau egzistavo iki aplinkinių žemių dovanojimo Vaitiekui Orvydui 1522 m. Vargu ar toks asmenvardžio kilmės kaimo pavadinimas (Derkintai) galėjo atsirasti jau priklausant Dvarui. Tačiau trūkstant archyvinės medžiagos, į šį klausimą sunku atsakyti. Aišku, kad XVII a. pradžioje Derkintų kaimas jau buvo, o gal jau egzistavo net 1522-aisiais, kai DLK valdovas Šilalę (dar tik kaip eilinį kaimą) kartu su kitais ap­linkiniais dovanojo Orvydams.

Patogesnėje vietoje negu Der­kin­tai buvęs Šilalės kaimas ir tapo didesniu traukos objektu – krašto centru.

Du pagrindiniai kaimo keliai (Palokysčio ir Traukšlio gatvės) nutiesti sausesnėmis vietomis. Galima manyti, kad padrikos sodybos pradėjo kurtis šalia tų kelių. Tačiau kaimas netapo gatviniu kaimu, kaip kitose Lietuvos vietose. Ir atsitiko tai ne dėl kokių nors žemės reformų (pvz., valakų), o dėl jau minėtos kaimo teritorijos pelkėtumo. Sodybos kūrėsi padrikai sausesnėse vietose, tik 1933 m. buvo baigta Derkintų suskirstymo vienkiemiais ir bendrųjų plotų priskyrimo jiems procesas. Ir nors santykinai pagal tuos du kelius sodybų daugiau, Derkintai yra tipiškas Lietuvos kupetinis kaimas.

Jeigu per karus su švedais ir tuo pat metu siautusiu Didžiuoju maru (1708–1711 m.) Žemaitija neteko apie 50 proc. gyventojų, tikėtina, kad tokios, gal net žiauresnės, lemties sulaukė ir Šilalės regiono kaimai. Pagraudės/Pajūrio/Šilalės valsčius ribojosi su Mažąja Lietuva, kur maro šėlsmas buvo dar pražūtingesnis. Ne be reikalo atsirado ir savos kaimo maro kapinaitės, nors kaimas ribojosi su bažnyčios teritorija, o iki Šilalės kapinių – nepilnas kilometras.

Derkintų gyventojų skaičius 1816–2021 m. kito. Nors būta sunkmečių, bet po baudžiavos panaikinimo, pradėjus parceliuoti Šilalės dvarą (Pilsudskiai buvo spaudžiami tai daryti dėl skolų, vėliau Račinskiai – dėl žemės reformos), kaimas ėmė nuosekliai plėtotis ir prieškariu buvo pasiekęs beveik 200 gyventojų skaičių, kuris išsilaikė iki pereito amžiaus 7-ojo dešimtmečio. Gyventojų mažėjimas 1970–2011 m. susijęs su vidine emigracija: jaunimas, įgijęs vidurinį išsilavinimą, iškeliavo į miestus. Naujas gyventojų skaičiaus augimas sietinas su naujakuriais. Tarpukario ūkininkų žemės po Nepriklausomybės atkūrimo bu­vo­ perskirstytos mažesniais sklypais, pakeista jų paskirtis, tad atsirado daug naujų namų valdų, o kartu ir gyventojų – juk Šilalė čia pat. 

Reikalinga nauja aprašomo kaimo „inventorizacija“. Būtų pravartu turėti Derkintuose gyvenusių ir dabar gyvenančių žmonių sąrašus. Bet dėl visagalio asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo bei pasitaikančios atskirų asmenų emocijos, vadinamos baime, vargu ar pavyks tai padaryti.­ Juk norint susipažinti su kai kuriais savo artimo žmogaus biografijos faktais (pvz., gimimo datos įrašu suskaitmenintoje duomenų bazėje), reikia laukti­ 100  metų...

Tad neseniai gyvenusių ir dabar gyvenančių derkintiškių­ tikslaus sąrašo pateikti nėra­ galimybės. Derkintiškiai at­ski­­-

ras šeimas ir sodybas­ įvardin­davo šeimininko pavardės dau­giskaitine forma. Iki 1990 m. dažniausiai pasitaikančios pavardės Derkintuose buvo (rašau jas taip, kaip buvo tariamos): Umbrozā, Astrauskē, Bagdonā, Barakauskē,­ Barcē, Bendikā, Brazauskē, Domikā, Drūkteinē, Gerlikā, Jaci­kā, Jakā, Jakštā, Jucē, Jūzaitē, Ka­siliauskā, Kromelē, Krušā, Leš­kē, Nausėdā, Pilypā, Pint­verē, Pokvytē, Pūleikē, Rupšē, Sąsnauskē (juos kažkodėl vadindavo Čėsnās), Sūdē, Šidlauskē, Širvydā, Šveisterē, Terleckē, Vasiliauskē, Vitkā, Zarumbā, Zo­bėlā. Buvo kelios laikinai Derkintuose gyvenusios šeimynos. Neįrašytos kelios pavardės iš XVII–XIX šimt-

mečių, kelios formaliai priklausė Gūbrių ar Zobėlijos kaimams, bet save tapatino su Derkintais, lygiai kaip ir derkintiškiai priskirdavo juos savo kaimui.

Albinas BAGDONAS

Vilnius