Itin populiarėjant užsienietiškam Helovynui, artėja ir tradicinės lietuvių Vėlinės bei Visų šventųjų diena. Tra­dicijų centro „Būties ratu“ įkūrėja Rita Balkutė primena senąsias lietuvių tradicijas, pamažu išeinančias už­marštin. Paskaitoje kalbėta apie gyvenimo cikliškumą, kuriame su žmogaus sielos išėjimu glaudžiai siejami au­galai.

Gyvenimo ciklas

Tradicijų centro „Būties ratu“ įkūrėją R. Balkutę Tauragėje pasitikusi renginio vedėja Renata Jančiauskienė ragino „oranžiniu laikotarpiu“ ne drausti ir demonizuoti Helovyną, bet priminti bei populiarinti savąsias tradicijas. Šiam tikslui lektorė paruošė paskaitą tema „Vėlių laikas: apeigos ir mirties augalai“. Filmų kūrėja ir knygų apie liaudies tradicijas bei žolininkus autorė dalinosi pasakojimais iš skirtinguose Lietuvos kaimuose surinktų atsiminimų.

„Tai visiems paslaptingas metas, kaip ir mirtis. Kai kam ji kelia nerimą, kai kam ilgesį dėl išėjusių artimųjų. Norėčiau papasakoti apie savo santykį su anapusiniu pasauliu. Kai mirė brolis, tą dieną nuėjau į bažnyčią ir užpirkau šv. Mišias už jį. Miestuose būna labai daug skaitymų – už tą, už aną, o tą kartą bažnyčioje buvom dviese su tokia močiute, ir kunigas paminėjo tik mano brolį. Negalėjau patikėti“, – atvirai prabilo apie neseniai ištikusią brolio mirtį lektorė.

R. Balkutė prisiminė ir tądien kunigo skaitytus skaitinius, kuriuose pasakota, jog siela pirmiausia bus apvalyta vandeniu, tada ugnimi ir galiausiai atgims nepaprasto grožio mieste. Taip privedant mintį, kad, atėjus žiemai, mums atrodo, jog medžiai mirę, bet pavasarį jie vėl sužaliuos ir atgims.

„Mes negalime matyti žmogaus gyvenimo ciklo, nežinome, kas būna po mirties. Bet galime stebėti augalo ciklą“, – kalbėjo lektorė.

Sugrįžtantis gyvenimas

R. Balkutė daug metų dalyvauja ekspedicijose, kurių metu renka pasakojimus iš įvairiuose Lietuvos kampeliuose gyvenančių žmonių. Tarp surinktų istorijų – daugybė, susijusių su mirtimi, gyvenimo cikliškumu. Visa tai persipynę su augalais.

„Lietuviai, kaip ir daugelis pasaulio kul­tūrų, turi sampratą, kad žmogaus gyvenimas yra kaip besisukantis ratas: gimsta, auga, bręsta, miršta ir grįžta į gyvenimą. Iš tautosakos ir kitų papročių galime matyti, jog lietuviai turėjo sugrįžtančio gyvenimo idėją. Ekspedicijoje atėjau pas dieduką ir jis svarstė, kad žmogus niekur neprapuola – gimsta, ateina kaip augaliukas. Juk sėjam rugius, užauga, nupjaunam juos, suvalgom. Lietus palyja, nubėga vanduo ežeran ir vėl pakyla į dangų – taip ir žmogus“, – kalbėjo lektorė.

Ji teigė, jog mirtis visada buvo įsivaizduojama kaip augalas, kuris gali išpranašauti. Štai Biržų apylinkėse esą pasakojama, kad nudžiūvusi ąžuolo šaka gali būti artėjančios mirties ženklas. Ir galiausiai lektorė pasidalino asmenine patirtimi, kuomet dviem jos pusbroliams tėvai pasodino po ąžuoliuką. Vienam berniukui dar nesulaukus 9-ojo gimtadienio, jo ąžuoliukas nulūžo. Nors tąkart niekas į tai neatkreipė dėmesio, vėliau vaikas mirė. Šeima tuokart ąžuolo likimą priėmusi kaip ženklą.

„Tikėta, kad siela išeidama duoda įvairius ženklus. Viename iš kaimų pasakojama, jog žmogui nei iš šio, nei iš to nuo palangės nuvirto gėlė – į šeimą netikėtai atėjo mirtis. Mitologinėje plot­mėje langas buvo laikomas riba tarp šio ir anapusinio pasaulio. Iš archeologinių kasinėjimų žinome, kad žmonės dažnai laidoti su sudaužytais indais, daiktais. Čia irgi matome, jog, mirus žmogui, lūžta gėlė. Yra pasakojimų, kad po pakasynų buvo laužomos šakos, idant velionis galėtų pasikabinti drapanas.

Akivaizdu, jog augalai ne šiaip sau dalyvauja gyvenime, o gyvieji, žinodami apie juos daugiau, gali padėti mirusiajam keliauti“, – dėstė R. Balkutė.

Medis – tarpininkas

Lietuvių kultūroje medžiai visada turėjo ypatingą vaidmenį. Lektorės teigimu, jiems net buvo priskiriamos orakulų funkcijos, kai, susapnavus tam tikrą medį, buvo pranašaujama mirs moteris ar vyras. Pavyzdžiui, jei sapne matyti ąžuolas ar beržas, tai esą galima tikėtis vyriškos lyties artimojo mirties, o jei eglė – moters. Sapne matyti rudenį žydinčią obelį irgi reiškė mirtį.

„Užrašiau pasakojimą, kad moteris sapnavo, jog nulūžo du medžiai, o vėliau mirė du vyrai. Taigi sapnuose atsispindi senosios tradicijos, pasaulėžiūros vaizdiniai. Lietuvių tautosakoje atsispindi ir tikėjimas, kad po mirties sielos gali apsigyventi medžiuose. Tikėta, jog mūsų mirusieji niekur toli nenukeliauja“, – liaudies išmintį dėstė R. Balkutė.

Pasak lektorės, buvo tikima, jog medžių girgždėjimas – tai mirusiųjų sielos šnabždesiai, kuriuos išgirdus reiktų sakyti „Amžiną atilsį“. Persikūnijimo į medį idėjos atsispindi įvairiuose pasakojimuose. Tarkime, kad ir apie žiauriai nužudytą mergaitę, kurios gyvenimą užbaigė sesės. Šiai iškrito „špilkelė“, toje vietoje išaugo liepelė. Medį nupjovė ir padarė smuikelį, kuris, juo užgrojus, prabilo nužudytosios mergelės balsu ir papasakojo skaudžią istoriją...

„Mitologijoje mergelės gali virsti gražiu rožių krūmu, pušelėmis, liepomis. Raudona rožė lyg ir simbolizuoja gyvybę, balta lelija – tyrumo simbolis. Dainose bei raudose galime pamatyti, kaip siela pereina į medį. Tai savotiška neišvengiamybė – siela lyg privalo tapti augalu. 

Labai paplitusi buvo ir raudojimų tradicija. Tai – vienas laidotuvių elementas. Buvau nedidelė, kai mano tėčio pus­seserė, laidodama savo vyrą, visas laidotuves giesme pasakojo, koks jos vyras buvo, ką darė“, – jau išnykusiomis tradicijomis dalijosi knygų autorė.

Pasak jos, anuomet tikėta, kad geras ir teisingas žmogus atgims uosiu, ypatingą vietą užėmė visžaliai medžiai – eglės, pušys, kadagiai, manyta, jog jie turė­jo ypatingą ryšį su mirtimi. Tas ryšys atsispindėjęs ir kapinių vietos parinkimu – dažniau artimuosius siekta laidoti ant kalvų, apaugusių pušaitėmis, o liaudies dainose karstai vadinti baltų pušų nameliais.

„Tik dabar mes norime be at­vangos kirsti medžius kapinėse, bet tradicinėje kultūroje tie šventieji gojai buvo tokie, į kuriuos net buvo draudžiama įžengti be reikalo. Tai buvo mirusiųjų erdvė, kur medžiuose greičiausiai ir gyveno mirusieji, todėl nevalia drumsti jų ramy­bės“, – priminė senolių pasakojimus ren­kanti moteris.

Augalai ir laidojimo apeigose

Nors dabartinės laidotuvės paprastai būna itin trumpos, niekas mirusiojo nebelaiko namuose po tris paras, daugelis dar atsimena pamažu išstumtus laidojimo papročius. Juose netrūkdavo augalų ir jų simbolika buvusi itin svarbi – jie buvę lyg sielų saugotojai. Dar pamename eglišakiais nubarstytus sodybų takus, uždengtus veidrodžius, šarvojimo vietas apjuostas lapų vainiku, kai kuriose vietovėse į karstą dėti bažnyčioje šventinti augalai. Net išnešant karstą ant jo dangčio buvo dedamas dar vienas lapų vainikas. Galiausiai vežimo (o vėliau – mašinos) kampuose tvirtinti keturi medeliai – berželiai vasarą, žiemą eglaitės.

„Tie berželiai ir eglutės greičiausiai jau niekada negrįš, bet tebėra tradicija prie mirusiojo karsto dėti gėles. Ir nors vis dažniau girdime artimųjų prašymų į laidotuves gėlių nenešti, tradicija vis tik gyva. Bent jau kol kas. Nors gal ir tai taps istorija, kaip ir medeliai šalia karsto“, – svarstė lektorė R. Balkutė, primindama, kad ir kryžiai kapinėse dažnai statyti su gėlių ornamentais, kartais vaizduojančiais Pasaulio medį.

Pasak tradicijų žinovės, augalas nuo senų laikų buvo atsinaujinimo, cikliškumo simbolis. Medžiai suvokti kaip gyvos būtybės ir teikė gyvybės tęstinumo idėją bei viltį, o mirtis – vartai į anapusinį pasaulį.

Morta MIKUTYTĖ

Mindaugo ČERNECKO ir Algimanto AMBROZOS nuotr.

Regione vyksta jaukios rudeni­nės šventės – moliūgų-žibintų festivaliai, vakarojimai, susitikimai.

Tuo tarpu ateinanti savaitė bus skirta ne tik performatyviam menui – daugelyje miestų numatyti nacionalinio masto renginiai. Bet susikaupimo dvasia, regis, tvyro kiekviename žodyje – šis laikas skirtas pagarbai iš­ėjusiems mūsų artimiesiems. Ir prisiminti, kad ne ant visų kapelių mirga žvakių šviesa – dalis jų taip ir lieka neaplankyti. Todėl nepraeikime pro to­kį vienišą, apleistą ir pamirštą kapą, pagerbkime mirusiuosius atminimo žvakele...

Lapkričio 3 d. Šiauliuose pra­sideda šiuolaikinio meno ir mados festivalis „Virus“, rengiamas jau 28 kartą. Šį rudenį festivalis daug dėmesio skiria gyvenimo stiliaus, kostiumo dizaino, estetinėms mažumų apraiškoms. Vis aktualesnis tampa didysis mados šou renginys, kuriame į naują visumą sintezuojami performanso, šiuo­laikinio šokio, muzikos elementai. Šiuolaikinis šokis dominuos Šiaulių dramos teat­re, bet bus netikėtumų ir netradicinėse erdvėse. Festivalis tęsis iki gruodžio 9 d., jo prog­rama  – Šiaulių dailės galerijos tinklalapyje. 

Spalio 28 d. Šilalės krašto mišrus choras (vad. Sandra Rimkutė-Jankuvienė ir Žilvinas Jankus) dalyvavo Tarptautiniame chorų festivalyje Jurbarke. Kolektyvas atliko savo koncertinę programą, o kartu su chorais iš Latvijos, Estijos ir Lietuvos (Raseinių, Varėnos, Jurbarko) įspūdingai suskambo ir būsimosios Lietuvos dainų šventės 2024 m. kūriniai. 

Šilalės bibliotekos Vaikų skai­tykla kviečia visus dalyvauti iniciatyvoje „Lieku namuose ir skaitau knygas“ – tereikia užfiksuoti skaitymo procesą namuose, atrastas knygas, namų bibliotekas ir atsiųsti fotografiją su trumpu aprašymu iki gruodžio 1 d. el. paštu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.. Du nugalėtojai bus išrinkti burtų keliu gruodžio 5 d. 

Šilalėje prasideda žaidimo „Auksinis protas“ rudens sezonas. Dvyliktus metus intelektinius turnyrus rengianti biblioteka tikisi ir šį sezoną sulaukti daug komandų, kurios keturis lapkričio antradienius galės linksmai ir intelektualiai praleisti laiką, sužinoti kažką naujo. „Auksinio proto“ turnyrai vyks lapkričio 7, 14, 21 ir 28 d. restorane „Meldai“. Pradžia – 19 val., registruotis reikia tel. (+370-696) 6-90-86.

Kotryna PETRAITYTĖ

Artėjant mirusiųjų pagerbimo dienoms, pakalbinau kelias didvyriškai kare kovojusių sūnų netekusias ukrainietes motinas. Tegul joms ir šimtams tūks­tan­čių kitų motinų bus nusilenkta už paaukotas jų vaikų gyvybes.

Advokatė Olena Avilova vylėsi, kad jos vienturtis And­rejus irgi taps advokatu, ir prikalbino studijuoti teisę. 2014 m., mokydamasis pirmame kurse, vaikinas metė mokslus ir slapta išvyko kovoti su Donbaso separatistais, kuriuos Maskva suagitavo sukilti prieš Kyjivą. Sūnaus sprendimas mamai sukėlė didžiulį nerimą, ir ši gud­rumu bei pažįstamų karininkų padedama sugebėjo aštuoniolik­metį And­rejų po kelių savaičių parsivežti iš fronto ir prikalbino tęsti mokslus. Kadangi vaikinas ir toliau tvirtino, jog, likdamas namuose, ateityje jaus gė­dą dėl savo neveiklumo, Olena įtikino sūnų teikti frontui kitokią pagalbą – renkant lėšas gink­lams, ekipuotei.

Baigęs teisės studijas, Andrejus mamai pareiškė, kad nejaučia potraukio jos įpirštai profesijai, ir nuėjo dirbti į restoraną. Ten išbandė įvairias pareigas – nuo pagalbinio darbininko iki padavėjo, barmeno, vadybininko. Tada pasakė, jog toks verslas jam patinka ir jis ateityje kurs savo kavinę.

Kai Rusija užpuolė Ukrainą, 26-erių Andrejus savanoriu įstojo į šturmo brigadą „Kraken“. 

„Sūnus tuo metu gyveno atskirai su būsima žmona, buvo savarankiškas, tad žinojau, kad jo sprendimo nepakeisiu. Nebandžiau perkalbėti, tik prašiau būti atsargiam ir meldžiau Dievo apsaugos“, – sakė Olena.

Anot mamos, mėgstamiausi sūnaus žaislai vaikystėje buvo ginklai, o piešda­vo dažniausiai karą, tarsi nujausdamas ateitį... 

„Andrejus nenorėjo, kad jaudinčiausi, todėl niekada nepasakojo apie išgyventus pavojus. Sakydavo, jog jam viskas gerai, visi draugai sveiki, nors jų būrys ėjo į pačias rizikingiausias užduotis, iš kur dalis nebegrįždavo“, – pasakojo Olena.

Tai, kad jų būrys buvo pasiųstas vaduoti Balaklijos miestą, moteris sužinojo, kuomet jai pranešė apie sūnaus žūtį. Jį kartu su dviem bendražygiais pražudė šalia sprogusios bombos skeveldros. Už išvadavimą dėkingi Balaklijos gyventojai po pusmečio pastatė paminklą žuvusiems, po mirties jiems suteikti apdovanojimai. Tačiau Olenos tai neguodžia.

„Netekusi Andrejaus, pajutau, kad ma­no gyvenimas baigėsi, nebemačiau jokios prasmės, nustojau vaikščioti į cerk­­vę ir melstis“, – prisipažino moteris. 

Bet po kiek laiko Olena prisiminė sūnaus svajonę turėti savo kavinę ir nusprendė ją įgyvendinti. Ji atidarė Charkivo centre nedidelę kavinę, kurią pavadino „Piligrimas“ („Polomnik“) – tokiu slapyvardžiu fronte kovojo keliauti mėgęs Andrejus. Kavinės interjerui buvo panaudoti kariški reikmenys, o čia užėję kariai kavos gali išgerti nemokamai.

Olena ant sienos pakabino ne tik sūnaus, bet ir keliasdešimties žuvusių jo bendražygių nuotraukas. 

„Po Andrejaus žūties jau praėjo metai, bet skausmas neatlėgo, kartais ašaros ima riedėti tiesiog dirbant. Kavinė nėra pelninga, tačiau stengsiuosi ją išlaikyti, kad sūnaus bendražygiai bei žuvusiųjų artimieji turėtų kur rinktis, o žmonės nepamirštų, kam turi būti dėkingi už išvaduotas gyvenvietes“, – kalbėjo Olena.

Praėjus savaitei po „Piligrimo“ žūties, krito kitas „Kraken“ būrio narys 24-erių

Volodymyras Haleckis „Varšuva“. Toks slapyvardis jam buvo suteiktas todėl, kai ginti tėvynės jis grįžo iš Lenkijos sostinės, kur drauge su dviem metais jaunesniu broliu Janu studijavo mediciną.

„Kai kilo karas, didelio nerimo nejaučiau, nes abu sūnūs buvo saugūs Lenkijoje. Tačiau netikėtas vyresniojo pareiškimas, jog vyks į frontą, man sukėlė kone isteriją“, – pasakojo Berdyčivo mieste gyvenanti žuvusio vaikino mama Svetlana. 

Moteris sūnaus sprendimu negalėjo patikėti, nes Vova buvo meniškos sielos, lėto būdo ir mažakalbis, lankė ne sporto treniruotes, bet muzikos mokyklą.

„Mano tėvas buvo kariškis. Iš jo pasakojimų žinojau apie karo pavojus ir baisumus, tad nenorėjau, kad sūnūs eitų senelio pėdomis. Ir vaikystėje jiems ne tik nepirkau jokių žaislinių ginklų, bet ir draudžiau žaisti karus“, – prisiminė Svetlana. 

Po Volodymyro žūties moteris peržiūrėjo jo vaikystės daiktus ir rado užslėptą sąsiuvinį, kuriame šis, mamai nežinant, ginklus piešė...

Į „Kraken“ brigadą vaikinas pasiprašė dėl to, kad jos vėliavoje ir emblemose yra daug skandinavų mitologijos, kuria jis žavėjosi, elementų. Per laidotuves motina iš kovos draugų sužinojo, jog Volodymyras po karo planavo stoti į Prancūzijos legioną ir pratęsti pavojingą tarnybą.

„Kadangi medikų fronte trūksta, kovos draugai labai saugojo Volodymyrą, visada liepdavo laikytis viduryje. Tad jis mane ramindavo, jog nieko blogo nenutiks, nes jis juk ne žudo, o gelbsti“, – pasakojo mama.

Tačiau kiekvienas mūšis pareikalaudavo bendražygių aukų. Pasak vieno bičiulio, Volodymyras turbūt nujautė savo mirtį, kai likus kelioms dienoms pasakė: „Karo pabaigos man nebus lemta sulaukti“. Vaikinas žuvo nuo bombos skeveldros vaduojant Iziumą, praėjus keturiems mėnesiams po to, kai grįžo ginti tėvynės.

Per laidotuves bendražygiai papasakojo, kad Volodymyras fronte buvo įgijęs „Taikytojo“ pravardę, nes nemėgo konfliktų ir visus besiginčijančius sutaikydavo. Be to, buvo labai pareigingas – net po mūšių pavargusius karius vertė mokytis pirmosios medicinos pagalbos pradmenų, kad sugebėtų išgelbėti draugų gyvybes.

Apie Volodymyro žūtį Svetlana sužinojo poilsiaudama su jaunesniuoju sūnumi Ispanijoje, kuomet paskambinęs vyras pranešė siaubingą žinią. Moteris prisipažino negalinti patikėti, kad sūnaus nebėra: teigė jaučianti, jog jis stovi šalia, už nugaros, bet ji nesugeba greitai atsisukti, kad pamatytų... 

„Motinai prarasti vaiką tas pats, kas netekti dalies savęs. Supratau, kad nebebijau mirti ir pati“, – taip skausmą nupasakojo Svetlana.

Sūnų ji teigė sapnuojanti retai, bet reginius labai gerai įsimena. 

„Paskutinį kartą sapnavau, jog su Volodymyru šoku tango. Jis toks linksmas, o aš verkiu. Jis sako: „Ko tu verki, aš juk tuoj grįšiu“. Ir išnyko. Prabudau visa ašarose... Pravirkstu bet kokiu momentu. Vyras rauda pasislėpęs, kad nematyčiau, jaunėlis sūnus iš nepasėdos tapo tylus ir užsidaręs, o senelis, kurį Volodymyras labai mylėjo ir baigęs medicinos mokslus žadėjo išgydyti nuo visų li­gų, ima ašaroti vos išgirdęs jo vardą“, – skausmo kupinu balsu pokalbį užbaigė Svetlana.

Berdyčivo merija vienai miesto gatvei suteikė Volodymyro Haleckio vardą. Vaikino tėvas Genadijus, vienos maisto gamybos įmonės vadovas, sūnui tapus kariu, ėmė į frontą vežti paramą, nenustojo to daryti ir Volodymyrui žuvus.

Ant kario kapo nuolat tupi benamė katė. Mama galvoja, jog katė jaučia, kad čia besiilsintis mylėjo šiuos gyvūnus. Benamę katę Matildą Volodymyras į namus buvo parsinešęs dar paauglystėje, nors mama ir draudė. Ir iš fronto siųstose nuotraukose, pasak Svetlanos, sūnus dažnai apsuptas kačių.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Žaneta SKERSYTĖ

SPECIALISTĖ RYŠIAMS SU VISUOMENE

Nors socialiniai tinklai yra skirti bendravimui, kuo to­liau, tuo labiau jie peršasi pakeisti realų gy­venimą. Pri­sė­dus prie kompiuterio ar turint rankose išmanųjį telefoną, ga­lima įsigyti visko – nuo paslaugų kuponų, maisto pro­duktų iki automobilio ir tolimų kelionių į egzotiškas ša­lis.­ Deja, įsijausti į gyvenimą socialiniuose tinkluose pavojinga – patikliems gresia nemaži praradimai. 

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 82

Pirmadienį Šilalės savivaldybės tarybos Švietimo, kultūros, sporto ir teisėtvarkos ko­miteto nariai diskutavo apie narkotinių medžiagų išplitimą mokyklose ir bandė rasti prie­monių, kurios šį reiškinį galėtų bent kiek sustabdyti. Paaiškėjo, kad vasaros viduryje Nar­kotikų kontrolės komisijos pateiktos rekomendacijos liko popieriuose, o praėjus pus­mečiui, vis dar niekas nežino, ką reikėtų daryti. 

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 82

Taip dažnai juokaujama apie kelininkus, kuriems žiema visada ateina netikėtai. Bet panašu, kad toks netikėtumas ištiko ir Šilalės valdžią – kūrikų pas mus pradedama ieš­koti tik prasidėjus šildymo sezonui.

Žydrūnė MILAŠĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 82

Lietuvoje vyrauja smulkūs ir vidutiniai ūkiai, tad jų mo­der­nizavimas svarbus šalies žemės ūkio sektoriaus­ kon­ku­rencingumui didinti. Tęsiant ankstesnių prog­ra­mų­ praktiką, šiems ūkiams numatyta parama ir pagal Lietuvos žemės ūkio bei kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginį planą – nuo spalio 31 d. iki gruodžio 29 d. priimamos paraiškos pagal intervencinę priemonę „Smulkių–vidutinių ūkių plėtra“. 

Nauda akivaizdi

„Parama smulkiems ūkiams pagal Lietuvos kaimo plėtros (KPP) 2014–2020 m. programos priemonę „Ūkio ir verslo plėtra“ buvo itin populiari, sulaukusi didelio pareiškėjų su­sidomėjimo“, – teigė Žemės ūkio ministerijos Europos Sąjungos reikalų ir paramos politikos departamento Paramos verslo skyriaus vyriausiasis spe­cialistas Žilvinas Jasiulevičius.

Nacionalinės mokėjimo agentūros duomenimis, per visą KPP laikotarpį su smulkių ūkių savininkais pasirašyta daugiau kaip 10 tūkst. sutarčių. Dauguma pareiškėjų paramos lėšas naudojo žemės ūkio technikai bei įrangai įsigyti. 

„Mums parama buvo labai naudinga. Plėtojame pienininkystės ūkį. Turime 16 melžiamų karvių. Pieno supirkimo kainos jau daug metų nedidėja, o viskas brangsta. Jei ne parama, nebūtume galėję atnaujinti šienavimo technikos. Už gautą 15 tūkst. eurų paramą nusipirkome krautuvą, presą, įrangą žolei pjauti ir sugrėbti. Pirkome dalį naujos, dalį jau naudotos, bet modernesnės technikos“, – sakė Pagėgių savivaldybėje ūkininkaujantys Rasa ir Bronius Jucikai.

Naujos galimybės

Daugiau galimybių smulkiems ūkiams atveria Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėt­ros 2023–2027 m. strateginio plano intervencinė priemonė „Smulkių–vidutinių ūkių plėt­ra“. Pagal ją vienam projektui­ gali būti teikiama iki 200 tūkst. Eur parama. Didžiausias paramos intensyvumas – 65 proc. tinkamų finansuoti projekto iš­laidų. Jauniesiems ūkininkams, ­kreipiantis paramos pagal šią priemonę pirmą kartą, intensyvumas gali didėti 15 pro­cen­tinių punktų.

Paramos gavėjo, susijusių įmonių, sutuoktinių didžiausia bendra gauta paramos suma 2023–2027 m. laikotarpiu pagal šią priemonę negali viršyti 400 Eur.

Paraiškas gali teikti fiziniai ir juridiniai asmenys, užsiimantys žemės ūkio veikla ir planuojantys ūkio veiklų plėtrą – žemės ūkio produktų gamybą arba savo ūkiuose užaugintos produkcijos perdirbimą bei pateikimą rinkai.

Dėl paramos taip pat gali­ kreiptis ir pripažinti žemės ūkio kooperatyvai, superkantys bei realizuojantys savo narių valdose išaugintus, pagamintus žemės ūkio produktus arba juos perdirbantys.

Paraiškos gali būti teikiamos ir su partneriais. Parama galima, jei pareiškėjo ir partnerio valdos ekonominis dydis, išreikštas produkcijos standartine verte, nuo  paraiškos pateikimo dienos iki projekto kont­rolės laikotarpio pabaigos yra ne mažesnis kaip 16 001 Eur ir ne didesnis kaip 30 tūkst. Eur.

Kur galima panaudoti lėšas?

Smulkūs ir vidutiniai ūkiai už paramos lėšas gali įsigyti naujos žemės ūkio technikos bei įrangos, naujų technologinių įrenginių, skirtų žemės ūkio sektoriaus pirminiams žemės ūkio produktams apdoroti, perdirbti, paruošti realizacijai, taip pat naują kompiuterinę ir programinę įrangą, susijusią su įsigyjamos įrangos ar technologinio proceso valdymu; naujų N kategorijos transporto priemonių, skirtų­ žemės ūkio produktams gabenti (pienovežiai, sunkvežimiai

gyvuliams vežti, transpor­to prie­monės su temperatūros reži­mu). Taip pat paramą galima panaudoti būtinų pastatų ir statinių naujai statybai, rekonstravimui ar kapitaliniam remontui,  infrastruktūros valdoje įrengimui ir sutvarkymui, daugiamečių augalų įsigijimui bei sodinimui.

Ričardo PASILIAUSKO nuotr.

Kairiajame patvenktos Jūros upės krante, pačiame piečiausiame rajono pakraštyje įsikūręs Didkie­mis – vienos mažiausių Šilalės sa­vival­dy­bės seniūnijos centras. Kai­mų ny­­kimas neaplenkė ir šio krašto, ta­­čiau Didkiemyje gyvenantys žmo­­nės nenusimena – pernai iš­as­fal­tuotas kelias į Šilalę juos ne tik sa­votiškai priartino prie rajono cent­ro, bet ir akivaizdžiai pagyvino įpras­tą kasdienybę. 

Didkiemį atranda iš naujo

Atsisveikinimas su duobėtu žvyrkeliu – pati geriausia viso Lietuvos nepriklausomybės laikotarpio naujiena, kuria didkiemiškiai iki šiol negali atsidžiaugti. Nėra žmogaus, kuris šiame kaime nepastebėtų, kaip per vienerius metus pasikeitė gyvenimas. Pirmi ženk­lai matomi kapinėse, kur staiga beveik nebeliko netvarkomų kapaviečių. Žmonių per tuos metus Didkiemyje nepadaugėjo, o važiuojančių naujai išasfaltuotu keliu – labai. Tie, kurie anksčiau žvyrkelį vadino pragaro keliu ir vien dėl to nenorėdavo sugrįžti į gimtąsias vietas, dabar su džiaugsmu atvykta į atlaidus, lanko kaime tebegyvenančius draugus, tvarko prosenelių kapavietes. Kelio vingiai, kurių per miškelius devynios galybės, yra puiki vieta treniruotis dviratininkams, o vietiniai gyventojai tikina, kad motociklą čia gainioja pats Nerimantas Jucius – didžiausio Europoje Breslau ra­lio nugalėtojas ir šių metų Lietuvos Enduro E3 klasės čempionas. 

„Išsipildė didžiausia mūsų kaimo svajonė. Jau atrodė, kad nėra jokių vilčių, nes finansavimai žvyrkelių asfaltavimui mažėja, o mums reikėjo net septynių kilometrų asfalto – bijojome, jog jei pradės dalinti etapais, kelio remonto pabaigos niekada nesulauksime. Būdavo duobė duobėje, ypač jei prieš užšąlant nepavykdavo nugreideriuoti. Žiemą to kelio niekas nevalydavo, pykdavome, kad jis veda į niekur – kas, kad nuvažiuodavai iki Gedėliškės, jei toliau būdavo užpustyta“, – sa­kė Didkiemio kaimo bendruomenės pirmininkė Daiva Liekienė. 

Didkiemyje gyvenantys žmonės gali važiuoti į visas puses: net du keliai veda į Tauragę, vienas – į Pajūrį. Bet visi tokie, jog be didelio reikalo nebūdavo no­ro kelti koją iš namų. Šio krašto keliai naudingi būdavo tik meistrams automobilių remonto dirbtuvėse, kurie nespėdavę remontuoti automobilių važiuok­lių. 

„Dabar daug žmonių atranda Didkiemį iš naujo – matytumėt, kiek poilsiautojų ir žvejų vasarą prie užtvankos atvažiuoja. Ir vietinių gyventojų nuotaika pagerėjo, kai kelią išasfaltavo. Anksčiau buvo didelis vargas kasdien į darbą Šilalėje važinėti, savo automobilius laužyti, nes autobusai skirti tik mokiniams vežioti. Ir mes norėtume, kad maršrutinis dažniau prasuktų, kad grafikai būtų prie darbo valandų priderinti – daugelis norėtų persėsti iš savo automobilių į autobusus, jeigu jie važiuotų patogiu laiku. Tačiau vasarą susisiekimo su mūsų kraštais išvis beveik nėra“, – guodėsi Did­­laukio seniūnaite neseniai išrinkta Zita Samoškienė.

Gyvenvietę išaugino kolūkis

Ilgą laiką Didkiemis buvo vienos gat­vės kaimas. Liudui Montvilai tėvai pasakojo, jog čia tebuvo septynios trobos, o kaimas negalėjęs plėstis, nes visos žemės priklausė dvarininkams ir bažnyčiai. Vis dėlto pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose – Pajūrio valsčiaus inventoriuje – Vartulėnai, šalia kurių ir glaudėsi Didkiemio bažnytkaimis, paminėti labai seniai, net 1561-aisiais. Iš 1592 m. įrašo Raseinių žemės teismo knygoje galima suprasti, kad tuo metu kaimas buvo gana didelis. Neseniai savo kaimo 460 me­tų jubiliejų atšventę didkiemiškiai gali didžiuotis nepalyginamai senesne istorija: archeologiniai radiniai rodo, jog čia žmonės gyveno net 1400 metų prieš Kristų.

Tačiau tokie seni laikai čia mažai kam svarbūs, nes plėstis ir augti kaimas pradėjo tik devinto dešimtmečio viduryje, kai, padalinus Mičiurino ūkį, susikūrė Didkiemio kolūkis. Pirmininku, pasak Liudo, tapo ūkiškas žmogus, nusprendęs, kad pirmiausia reikia tvarky­ti gyvenvietę – iškirsti krūmus, nugenėti žemę siekiančias medžių šakas. Kolūkio fermose atsirado darbo, prasidė­jo alytnamių statybos, nutiesta naujų gatvių. Visi norėjo gyventi geriau, todėl žmonės patys, pasak bendruomenės pirmininkės, rinko pinigus gatvių šviestuvams pirkti, tvarkė savo kiemus, o daugelis, kolūkio brigadai padedant, ir namus ryžosi pasistatyti. 

Didkiemis išaugo, bet greta buvę Deferencijos, Gerviškės, Kuiniškės kaimai numirė. Prisimindami ten gyvenusius žmones, didkiemiškiai, minėdami savo kaimo jubiliejų, prie įvažiavimo pastatė paminklinį akmenį su išnykusių kaimų pavadinimais. 

Praradimų buvo ne tik sovietmečiu. 2002-aisiais savivaldybės taryba nusprendė prijungti Didkiemio pagrindinę mokyklą prie Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos, o po kelių metų, nebelikus mokinių, ji tyliai buvo uždaryta. Niekas dėl to nekėlė problemų, nes visiems mokytojams ir mokyklos darbuotojams buvo pasiūlyta dirbti kitur. 

Tik kaimo žmonėms iki šiol gaila to šurmulio, kuriuo Didkiemį pripildydavo vaikai. Pamokos vykdavo dviejuose pastatuose. Senajame, kur dabar bend­ruomenės namai, mokėsi pradinukai, veikė valgykla. Naujasis pastatas, kuriame įsikūrusi seniūnija, buvo atiduotas 5–8 klasių mokiniams. Nuskambėjus skambučiui, jie pasipildavo į gatvę ir vienas už kitą greičiau, neaplenkdami parduotuvės, per miestelį bėgdavo valgyklon.

„Dabar vaikai rytą susirenka autobusų stotelėje ir išvažiuoja visai dienai, tiek juos ir tematome. Tik vasarą Did­kiemis atgyja, kai subėga į krepšinio, žaidimų aikšteles vietiniai vaikai ir senelių pradžiuginti suvežti anūkai“, – sakė paskutine Didkiemo pagrindinės mokyk­los direktore dirbusi Vilma Kasnauskienė. 

Kaimas tampa miesteliu

Vilma, kaip ir daugelis jaunų specialistų, į Didkiemį atvažiavo mokytojauti. Ištekėjo, užaugino vaikus, suleido į šią žemę šaknis ir liko. Nuo 2012 m. ji dirba seniūne. Gyventojų „popieriuose“ vos 250, bet teritorija didelė, veiklos daug, o suktis tenka be komandos, tik su kūrikais ir darbininkais. Todėl patys svarbiausi žmonės seniūnei yra seniūnaitės Vida Jakštienė ir Z. Samoškienė, bendruomenės pirmininkė D. Liekienė, kapinių prižiūrėtojas L. Montvila. 

Apie savo kaimo žmones V. Kasnauskienė galėtų daug gero papasakoti. Kaip visą gyvenimą medicinos punkte dirbusi V. Jakštienė ne vienam didkiemiškiui gyvybę išgelbėjo ir iki šiol, jei tik kas prašo, naktimis keliasi ir bėga žmonėms padėti. Kaip Vidos vyras auksarankis Algirdas Jakšta iš meilės medžiui ir darbui sukuria gražiausias skulptūras, kaip didkiemiškis Mečislovas Dargužas savo laiką aukoja, remontuodamas parapijos namus. Kaip bene labiausiai laiko stokojantis Remigijus Rudminas visada jo randa, išgirdęs bent mažiausią užuominą apie norą kažką padaryti kaimo ir jame gyvenančių žmonių labui.

Tokius savo pagalbininkus seniūnė vadina Didkiemio patriotais, nes be jų nebūtų daugybės kaimo žmones džiuginančių dalykų. Gal todėl taip ryžtingai

Didkiemio gyventojai pasakė „ne“ valdžios bandymui sujungti seniūnijas. Bendruomenės pirmininkė D. Liekienė tikina, jog tai buvo seniūnės darbo įvertinimas, nes jos dėka kaimas tampa miesteliu su aiškiai akcentuotu centru, viešosiomis erdvėmis, gėlynais, rekreacinėmis zonomis.

„Nebūtų seniūnijos, dilgėlėmis apželtume – nei kas čia važiuotų, nei tvarkytų. Vilma pati gėles namuose augina ir į miestelį tempia. Visi žino, kad jei vasarą seniūnijos durys užrakintos, reikia kaime pasidairyti – gal seniūnė gėlynus ravi ar laisto. Šiemet savo dukras ir žentą į talką pasikvietusi, pievos velėną išplėšė ir prie bažnyčios šventoriaus gėlių pasodino“, – pasakojo moterys. 

Didkiemis tikrai tampa miesteliu. Pačiame centre akmenimis grįstas takas veda per Lietuvos šimtmečio skverą su plevėsuojančia Trispalve ir laikrodžiu. Valstybės jubiliejaus proga pasodinta 100 gražiai žaliuojančių, vasarą kaimą žiedais puošiančių lanksvų krūmelių, auga rojaus obelys, pušelės, daugybė kitų augalų.  

Tame pačiame skvere stovi A. Jakštos sukurtas koplytstulpis – tai iš čia kilusios Alinos Masedunskaitės-Šarkevičienės dovana Didkiemio seniūnijos žmonėms. 

Tai ne vienintelis šio dešimtmečio pokytis Didkiemyje. Bendruomenė subūrė žmones, kuriems labai svarbu, kad gyventi čia būtų geriau. Jų dėka buvusi mokykla tapo jaukiais, visiškai įruoštais bendruomenės namais, kuriame saugoma šimtmetį gyvavusios mokyk­los istorija. Tačiau bene labiausiai šių namų šeimininkė D. Liekienė didžiuojasi greta pastatyta vaikų žaidimų aikštele. Tai didžiausias ir pats naudingiausias nevyriausybinės organizacijos projektas, kuriam vieta parinkta neatsitiktinai. Kol tėvai meldžiasi Šv. Angelų Sargų bažnyčioje, tvarko artimųjų kapus ar bendruomenės namuose atsisveikina su mirusiais kaimynais, vaikai jiems netrukdo, nes turi kur smagiai pažaisti. 

Didžiuojasi Didkiemis ir savo vokaliniu ansambliu, kurį globoja laisvalaikio salės meno vadovas Aivaras Šimkus. Pernai Didkiemio dainininkus jis buvo net išsivežęs į festivalį Latvijoje. Bet labiausiai moterys džiaugiasi per šventes ar atlaidus bažnyčioje dainuodamos savo kaimo žmonėms, nes jie yra didžiausi ansamblio gerbėjai ir palaikytojai.  

Nesijaučia esantys nuošalyje

Didkiemis kone niekuo nenusileidžia už keliolikos kilometrų esančiam Pajū­rio miesteliui, pretenduojančiam vadintis vasaros pramogų sostine. Didkiemis, kaip ir Pajūris, įsikūręs prie tos pačios, tik kitokios Jūros upės. Ji čia gili, plati, rami – tėkmės, kuri taip gražiai čiurlena per akmenis Pajūryje, beveik nematyti. Dėl to Balskų užtvanka vadinama žvejų rojumi, o jų privažiuoja tiek daug, jog vietiniams gyventojams vasarą pritrūksta erdvės, kur galėtų ramiai išsimaudyti, pasigėrėti įspūdingu, tūkstantmečių istoriją menančiu Vartulėnų atodangos skardžiu, pažvelgti į tolumas, kuriose susilieja vanduo ir dangus... 

V. Kasnauskienė tvirtina, kad šią vasarą seniūnijos prižiūrimose rekreacinėse zonose poilsiavo kur kas daugiau žmonių, nei kitais metais. 

„Anksčiau daugiau žve­jų rinkdavosi į Balskų pusę, bet ten tenka važiuoti žvyrkeliu, todėl šią vasarą juos patraukė Didkiemis – kai neseniai čia vyko žvejų varžybos, susirinko kaip niekada daug dalyvių. Matome, kad jau labai reikia laivelių nuleidimo slipo – kai automobilių priekabos stumiamos prie vandens, kur maudosi žmonės, visiems tampa nesaugu“, – svarstė seniūnė.  

V. Kasnauskienės svajonė – pasivaikščiojimo takas pakrante. Jo reikėtų ir saviems gyventojams, ir pi­ligrimams, kurie Did­kie­­myje pasirodo vis dažniau. Tik pernai atžymėtas Šv. Jokūbo kelias, o šiemet jau teko rūpintis ne viena juo keliaujančia šeima, padėti pavieniams maldininkams. Jie dažnai skambina išsiaiškinti, ar kaime yra parduotuvė, kurioje galima būtų nusipirkti maisto, prašo surasti nakvynę. 

Tokioms keliaujančioms šeimoms sve­tingai atsiveria bendruomenės namai, pavienius keliauninkus seniūnė įsiūlo apnakvinti vienam kitam vietiniam gyventojui. D. Liekienė apgailestauja, kad bendruomenės namuose nėra nei kur nusiprausti, nei kur patogiai prisėsti, o reikėtų ir sudedamų lovų, ir nedidelio šaldytuvo. 

„Tik atrodo, jog Didkiemis yra kažkur nuošalyje. Mes taip nesijaučiame, nes miestelyje visada sutinkame atvykusių nepažįstamų žmonių. Dėl didelės rekreacinės teritorijos, kurią prižiūrime, turėtume vadintis kurortine vietove. Aišku, kad Šv. Jokūbo kelias pritrauks į Didkiemį dar daugiau Lietuvą pažinti norinčių žmonių. Jau vien mūsų Šv. Angelų Sargų bažnyčia kokia įspūdinga – gryno liaudiško, Žemaitijai būdingo stiliaus, su nepaprastai originaliais tapytais iliuziniais altoriais. Tai didelė retenybė. Unikalūs ir 1860 m. pagaminti vargonai, tebeturintys originalių detalių – gaila, kad restauravimas labai brangus ir negalime išgirsti, kaip jie skamba“, – apgailestavo seniūnė. 

2010 m. atnaujinta Didkiemio Šv. Angelų Sargų bažnyčios išorė – pakeistos ir nudažytos rąstus dengiančios lentos, palangės, langai. Tačiau vidų jau smarkiai palietė laikas – viskam reikia remonto. Kelinti metai seniūnija prašo

biudžeto lėšų takui per kapines ir baž­nyčios šventorių atnaujinti, nes senas betonas yra suaižėjęs, medžių šak­­nų iškilnotas, vyresniems, sunkiai paeinantiems žmonėms juo vaikščioti pa­vojinga. Parapijos klebonas norėtų taką iškloti trinkelėmis, bet tam reikia bene 10 tūkst. eurų. 

Nors miestelyje yra negyvenamų na­mų, paveldėtojai jų parduoti nenori. Vieni atvažiuoja čia leisti vasaros atostogų, kiti puoselėja kaimo turizmo planus. Žemė Didkiemyje labai brangi, ją jau beveik visą supirko Tauragės verslininkai ir politikai. Vietiniai gyventojai pyksta, kad ne visi tauragiškiai yra draugiški, nenori prileisti prie vandens – jei ir nestoja skersai tako, tai sutiktiems žmonėms išrėžia nemalonų pamokslą. 

Bendruomenės nariai tikina, kad Did­kiemyje jiems nieko netrūksta. Turtingų verslų, tūkstančius hektarų žemės dirbančių ūkininkų nėra, tačiau visi ži­no, kas remontuoja automobilius, kas parduoda medų, kur kreiptis, jei šventei reikia torto, kieno sūriai patys skaniausi, o sviestas – geltoniausias. 

„Esame kaip didelė šeima – visi savi, lyg tebegyventume tame dideliame kieme, iš kurio ir kilo kaimo pavadinimas. Šiam kraštui, matyt, iš aukščiau užkoduotas toks likimas“, – įsitikinusi Did­kiemio seniūnė V. Kasnauskienė.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Mįslinga metaforos prigimtis, bet jautresnis skaitytojas kartu su autoriumi neturėtų nustebti, kai būtent ši raiškos forma pasitelkiama itin sudėtingiems ir jautriems praei­ties nutikimams priminti. Kitaip nebegalima. Neiškalbėta skriauda ir moraliniai kompromisai, kurie nori nenori bus įtraukti į sovietų okupacijos išgyvenimo ir prisitaiky­mo kainą, mū­sų, lietuvių, pernelyg ilgai buvo palikti aki­vaiz­džių niek­šy­bių, rusų kolaborantų bei jų palikuonių kar­jerų, turto ir besi­puikuojančio pranašumo šešėliuose. Ly­giai taip kasdienybės prislėg­tume neretai pasimiršta didingi lie­tuvių prisikėlimo bei išsi­vadavimo metai, palie­kant ma­žuosius pasakojimus kažkur toli nuo televizijų trans­liuo­jamų valstybinių iškilmių.

* * *

Sudėtingi nesenos praeities prisimini­mai pro duris išvary­ti dabar – it neperkal­bamos šmėklos – brau­nasi nerimo laikų gyvenimo vidun pro laisvėn atvertus langus. Ko vertas poeto Justino Marcinkevičiaus – žmogaus ir jo kūrinių – memorializavimo klausimas, sukėlęs nevienareikšmius ratilus šiandieniame beveik išdžiūvusiame viešųjų ginčų tvenkinyje. Ir tai – 35-eriems metams prašvilpus po aukštai pakeltų trispalvių prisikėlimo vėliavų, vilčių ir įsipareigojimų. Blogiau už raganų šmėklas, kurias peri užmaršties inkubatorius, ima rodytis lemtingas tikėjimas, kad visų galų administratoriai iš valdiškų įstaigų kartu su savo tirpstančiomis galiomis besimėgau­jančiais politikais užsiims tuo, kas vien savo prieštaringu neaiškumu traukia dėmesį: atminties arba, sakytų dar silp­nesnio proto spartuoliai, istorijos politika. It koks rytietiškas rusų politinės sąmonės palikimo užkratas plečiasi tikėjimas, jog beribė valstybės valdžia mums, laisviems piliečiams, ims ir paaiškins, kaip viskas nutiko, koks pasakojimas teisingas, kieno atmintis pavyzdinė, o už kokius samprotavimus reikia imtis baudžiamojo persekiojimo. Žinoma, ant nepasiekiamos lentynos padėjus Lietuvos Respublikos Konstituciją.

„Lietuvių kadaise dainavusios revoliucijos Sąjūdžio praeitis nusipelno žalios žolės atminties. Be mūsų pačių jos niekas nepalaistys.“

Prabilus apie grėsmes lietuvių atminties laisvei, privalu ir sau, kaip senstelėjusiam istorikui, žerti pelenų saują ant galvos. Praeitis nepriklauso istorikams pagal kokią nors amato išgalvotą nuosavybės teisę. Ant istorijos mokslo sprando guli milžiniška atsakomybė, bet tai nesuteikia teisės reikalauti, kad žmonės prisimintų viską, kas jiems skaudaus arba didingo nutiko, pagal įgudusių tyrinėtojų supratimą ir skonį. Laisvės erdvė palieka vienin­telį – įrodinėjimo, įtikinėjimo, moralizavimo, gundymo – kiemą, kuriame visiems susirinkus reikia ginčytis, klausytis priešgynių, rinktis tinkamus žodžius ir kaupti įrodymus. Kitaip nepasakysiu: lietuvių kadaise dainavusios revoliucijos Sąjūdžio praeitis nusipelno žalios žolės atminties. Be mūsų pačių jos niekas nepalaistys.

* * *

Prieš keletą metų europietiškai atkurtame Zyplių dvare įsikūrusiame Zanavykų krašto muziejuje vyko mokslinė-kraštotyrinė konferencija, į kurią buvau pakviestas ir aš. Taip sutapo, jog, artėjant Lietuvos Sąjūdžio sukaktuvėms, senųjų veteranų ir istorikų aplinkoje tuo pat metu tankėjo pokalbiai apie būtinybę Atgimimo atminties labui imti kurti savotišką Sąjūdžio archyvų Sąjūdį, t. y. visaip skatinti senuosius laisvės judėjimo dalyvius kaupti, saugoti, skleisti, tyrinėti, garsinti tą iš tiesų didingą praeitį menančius popierius ir daiktus. 

Tad po naują bei prabangią Zyp­lių ekspoziciją dairydamasis nesunkiai pastebėjau, kad senosios istorijos eksponatai tradiciškai užima garbingą vietą, o į gyvųjų kraštiečių atmintį kreipiančių nuotraukų stendai liudija daugiausia apie kolchozų laikus ir talkas. Ir čia pat liūdniausias įspūdis: dainuojančios revoliucijos atspindžių ekspozicijoje kaip ir nėra. Skeptiškas istorikas nelabai tiki atsitiktinumais. Jei kas viešumoje nutiko, tai su lietuvių sąmone arba bent pasąmone tai bus kaip nors susiję. Klausiu vienos iš darbuotojų, greičiausiai prisidėjusios prie ekspozicijos turinio sukūrimo, kaip čia yra. Negi iš tiesų ta 35-erių metų praeitis neturi memorialinės reikšmės. Negi sovietinių kolchozų realijos, nuotraukos prie kombainų ir sunkvežimių yra šio krašto tapatybės dalis, o štai visų Laisvės Sąjūdis neturi tokios reikšmės. Ir dar konservatoriams laikant savivaldos vairą savo rankose. 

Nesigilinsiu į psichologines šio trumpučio pokalbio aplinky­bes, bet nuostabos tikrai netrūko. „Žinoma, Sąjūdžio istorija mums svarbi. Mes kaupiame archyvinę medžiagą“, – buvau patikintas muziejininkės. Toliau nebeplėtojome pokalbio. Tik likau su mintimi, kad tarp žodžių bei darbų neretai driekiasi didelis ir tuščias griovys. Akysna bakstelėjo faktas kaip blynas. Dvasinio ir tautinio lietuvių pakilimo pėdsakai mažosiose gimtinėse tarsi netapo tikro pasididžiavimo ir savigarbos bei pasitikėjimo savimi pagrindu. Peršama atminties forma, lyg viskas vyko tik Gedimino kalno papėdėje, o kuo toliau nuo Centro, tuo mažiau reikšmės paliekama vietiniams, pamirštiesiems, mažiems ir patiems susimažinusiems...

* * *

Per kelerius metus kalbėta su daugeliu Sąjūdžio veteranų įvairiose Lietuvos vietose. Aišku, nė­ra taip, kad viskas ir visur vienodai šiuose atminties baruose būtų apleista. Kraštotyros muziejuose ir muziejėliuose, biblio­tekose ir net mokyklų kabinetuose kaupiasi didingos Lietuvos praeities dokumentai. Labai daug dalykų priklauso nuo pačių lokalinės istorijos darbininkų. Jei aktyvūs buvę sąjūdininkai tose įstaigose dirba, tai ir fondai solidūs, ir ekspozicijose kraštiečių žygius Atgimimo gre­tose primena nuotraukos ir daiktai.

Valdžia iš Centro visokius ženk­lus ir nurodymus taip pat skelbia. Turime iš sovietų laikų paveldėtą valstybės archyvų siste­mą. Neabejotinai išsaugos visus dokumentus Vilniuje: imkite, rin­kite, vežkite ir tęskite valstybi­nio archyvų fondo kaupimo dar­bą. Rašau apie tai ironiškai, nes jau pasimiršo, kas ir kodėl buvo sukurta sovietų archyvų sistemoje. Visi atminties dokumentai turėjo priklausyti valdžiai ir Centrui. Suvalstybinto žmogaus atmintis buvo palikta valstybei bei jos kontoroms. Ir anuomet ant aukščiausios Sąjūdžio bangos keteros tai buvo intuityviai nepakenčiamas dalykas. Buvo gerai suprasta, kad tik taip sovietų tikėtasi kontroliuoti visus, visur ir visada. 

Po Kovo 11-osios būta energijos ir siekių vaduotis iš institucinio narvo, bet, ko gero, šios energijos užteko tik krašto apsaugos, slaptųjų tarnybų ir užsienio reikalų ministerijoms sukurti arba pakeisti. Verkiant reikia rimtų istorijos tyrimų, jog panašias prielaidas patikrintume. Tačiau kol jų nėra, sunku atsispirti liūdniems įtarimams: desovietizacijai stringant, gilesnė lietuvių bendro gyvenimo sankloda ne tik išliko, bet naujai, europietiškai restauruota pa­sidarė lyg iš Dievo ir gamtos. Na­tūrali, nepakeistina, neatsisakytina.

Štai nuo šių didingus Sąjūdžio laikus menančio naivaus idealizmo laiptų norisi žvelgti į žaliuojančios žolės atmintį. Reikia stengtis, kad anų laikų veik­los pėdsakai ir dokumentai liktų ten, kur plėtojosi patys įvykiai. Kei­čiant vienas metaforas kitomis pasakytina, jog, siekiant susigrąžinti ketvirtą dešimtį amžiaus įpusėjančią vilčių ir tikėjimo praeitį, reikia budinti kažką panašaus į Sąjūdžio atminties archyvų Sąjūdį. Jei būtume tikrai toli nu­ėję į senųjų demokratijų Vakarus, neabejodami sakytume, jog reikia spiesti atmenančius, dokumentus saugančius žmones ir jų sambūrius į bendrą medžiagos kaupimo, saugojimo, tyrimo, sisteminimo, įmuziejinimo talką. 

„Siekiant susigrąžinti ketvirtą dešimtį amžiaus įpusėjančią vilčių ir tikėjimo praeitį, reikia budinti kažką panašaus į Sąjūdžio atminties archyvų Sąjūdį.“

Senųjų demokratijų vakariečiai net neabejotų, kad visų lygių valdžia, skirstanti mokesčių mokėtojų pinigus, džiaugtųsi dėl tokio ryžto ir remtų kiekvieną – asmeninę, pilietinę ar net ir valdišką – pastangą. Sąjūdžio atminties archyvo Sąjūdis neabejotinai patik­rintų, ar toli pavyko pabėgti nuo tų sovietinių metų centralizuotos biurokratijos papročių, kurie daugiau pasibjaurėjimo ir paniekos nenusipelnė. Bet ne liūdnai diagnozei skirtas toks sumanymas. Geroji viltis yra sietina su tuo, kad visur, iki tolimiausio nuo Baltarusijos sienos Lietuvos pakraščio, Sąjūdžio atmintis padėtų žmogui vaduotis iš antros ar ant­raeilės Lietuvos sindromo, padėtų pajusti tą ateičiai būtiną lygiavertiškumo, savigarbos ir laisvės kvapą. Ir saugoti tai it savo vidinės akies vyzdį.

Būtų puiku, kad tokią sąjūdinio idealizmo talką Centro valdžia remtų, nebarstydama biurokratijos dusto ant laisvanoriškai pasišventusiųjų galvų, o telktų profesionalios paramos tai talkai būdų paiešką. Kai kas jau dabar aišku: reikia ne dokumentų originalus sušluoti į Cent­rą, bet į skaitmeninius debesis perkelti pirmiausia vienokius ar kitokius sąrašus, inventorius ar katalogus, o tada imtis skaitmeninimo darbų. Juk technologijos ir algoritmais grįsta valdysena nebūtinai turi būti tik rytietiškos valdysenos stiprinimo priemonė. Tad viskas yra mūsų laisvės erdvėje ir tik nuo mūsų pačių pastangų priklausys atminties ateitis.

Egidijus ALEKSANDRAVIČIUS,

istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius