Šilalės rajono ūkininkų patirtis siekiant europinės paramos ūkiui modernizuoti įplieskė diskusijas apie pažangos žemės ūkyje stabdžius. Šilališkiai prašė paramos agrodronui įsigyti, tačiau Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) neleido jo finansuoti. Jie kreipėsi į Lietuvos administracinių ginčų komisiją (LAGK), kuri nusprendė tenkinti skundą, panaikinti ministerijos kanclerio potvarkį ir įpareigoti Na­cionalinę mokėjimo agentūrą (NMA) iš naujo atlikti paraiškos ver­ti­nimą. Pareiškėjai galėtų džiaugtis, ta­čiau sprendžiant iš že­mės ūkio viceministro Egidijaus Gied­raičio pasisakymų Sei­mo Kaimo reikalų komitete, jiems dar bus gerokai patampyti nervai.

Vida TAVORIENĖ

„Ūkininko patarėjas“ 

Ūkininkų Rudžių šeimos nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 81

Parašiau tokį apžvalgos pa­vadi­nimą ir iškart suabejojau: ar į šį klausimą įmanoma atsakyti? Tik istorija mums parodo, kaip konfliktai prasideda, bręsta ir nuščiūva. Dar mums nurodo karų ištakas, prie­žas­tis, aplinkybes. Tačiau akivaiz­du, kad pasaulyje jie niekada nesi­baigia. Ramybės ir taikos būsena yra laikina.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 81

Nuo šių metų rugsėjo mokyklose startavo Gyvenimo įgūdžių bend­roji programa, kuri, kaip teigia Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atstovai, pakeis iki šiol galiojusią Sveikatos, lytiškumo ugdymo ir ren­gimo šeimai programą. Viešojoje erdvėje pasigirdusios abejonės, kad lytiškumo mokytojai įpirš vaikams mintį apie socialinės lyties pa­si­rin­kimą, išgąsdino tėvus, o politikus paskatino reikalauti, jog programos įgy­ven­dinimas būtų sustabdytas. Tačiau Šilalės bendrojo lavinimo mokyk­lų vadovai ragina pasitikėti mokytojais ir tvirtina, jog nerimauti nėra dėl ko.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 81

Visą praėjusią savaitę viešąją erdvę drebino diskusijos dėl Finansų ministerijos siūlomo įvesti visuotinio nekilnojamojo turto mokesčio. Įstatymo pataisų autoriai tvirtina, kad išplėsti nekilnojamojo turto ir aplinkosaugos mokesčius reikalauja Europos Komisija, nuo kurios priklauso, ar Lietuva gaus 26 mln. eurų sulaikytų Ekonomikos gaivinimui ir atsparumo didinimui (RRF) skirtų paramos lėšų.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 81

Remiantis 2020 m. duomenimis, Europos Sąjungoje bent kartą neteisėtų psichotropinių medžiagų yra vartoję maž­daug 29 proc. suaugusiųjų – 83,4 mln. 15–64 m. amžiaus asmenų. Nepaisant to, jog viešojoje erdvėje nuolat kalba­ma apie narkotikų vartojimo padarinius, dalis žmonių ne­ge­ba įvertinti kylančios rizikos sveikatai.

Respublikinio priklausomybės ligų centro (RPLC) Klai­pėdos filialo Ambulatorinio skyriaus gydytoja psichiatrė dr. Aistė Leleikienė pasakoja apie narkotikų žalą ir pa­brė­žia, kad šių medžiagų vartojimas kenkia visai gyvenimo ko­­kybei – tiek žmogaus fizinei bei emocinei sveikatai, tiek darbinei veiklai ir socialiniam funkcionavimui.

Medžiagų poveikis – individualiai stiprus

Gydytojos psichiatrės dr. A. Le­leikienės teigimu, psichiką veikiančių medžiagų poveikis kiekvienam žmogui yra individualus, todėl įvairūs narkotikai veikia labai skirtingai, tačiau visos narkotinės, psichotropinės ir kitos psichoaktyviosios medžiagos žaloja žmogaus centrinę nervų sistemą.

„Psichiką veikiančios me­džia­­gos trikdo neuronų­ per­duo­da­mą informaciją. Neu­romedia­to­riai reguliuoja tokias organizmo funkcijas, kaip, pavyzdžiui, kvėpavimas, miegas, širdies ritmas, nerimas, skausmas, taip pat yra atsakingi už žmogaus nuotaiką ir dėmesio sutelkimą. Geriausiai atpažįstami neuromediatoriai yra endorfinas, dopaminas ir serotoninas. Kai centrinė nervų sistema ne­be­gauna psichiką veikiančių­ medžiagų, stinga reikiamo kie­kio­ mediatorių, dėl to išryškėja abstinencijos simptomai, atsiranda psichologinė bei fizinė priklausomybė nuo psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo“, – kalbėjo ekspertė.

Narkotikai tapo netinkamu būdu įtampai mažinti

Šiaurės Lietuvoje užaugusi­ 29-erių Kotryna pasakoja, kad marihuanos pirmąkart pavartojo būdama 22-ejų.

„Turėjau gerai apmokamą darbą, studijavau viename iš ge­riausiai vertinamų šalies universitetų, lankiau paskaitas, seminarus ir rašiau baigiamąjį darbą. Buvau ir vis dar esu per­fekcionistė, todėl negalėjau sau leisti padaryti „bet kaip“. Mie­godavau po kelias valandas per parą, mažai valgydavau, gy­venau nuolatinėje įtampoje ir bėgime. Visame šiame chaose siekiau pabėgti nuo mane supančių atsakomybių bei pritapti naujų draugų kompanijose – tai tapo pagrindine priežastimi, kodėl pabandžiau marihua­nos“, – pasakojo Kotryna.

Prisimindama pusmetį besitęsusį sunkų laikotarpį mergina sako, jog narkotikai buvo jos aplinkos dalis: „Tuomet turėjau vieną draugų kompaniją, kurios nė vienas susitikimas neapsieidavo be psichotropinių medžiagų. Netrukus supratau, kad tokio laisvalaikio aš nenoriu, nes tai gadina mano sveikatą ir gyvenimo kokybę“.

Laikotarpį prisimena su šiurpuliu

Paklausta, ar priklausomybė nuo narkotinių medžiagų atsiranda jau po pirmojo karto, RPLC specialistė atsakė, jog su tam tikromis medžiagomis, pavyzdžiui, heroinu, taip gali bū­ti.

„Priklausomybę išduoda išliekantis noras vėl vartoti medžiagą, augantis vartojimo intensyvumas, didėjančios dozės ir didžiulė emocijų kaita bei jų nepastovumas“, – pažymėjo A. Le­lei­kienė. 

„Negalėčiau sakyti, jog buvau­ priklausoma, tačiau negalėčiau to ir paneigti. Maždaug pusmetį nereguliariai rūkiau marihuaną porąkart per savaitę, dažniausiai savaitgaliais. Grįždama mi­n­timis į tuos laikus, prisimenu­ juos su šiurpuliu. Paskutinis stu­dijų pusmetis buvo itin sunkus, reikėjo priimti daugybę skirtingų ir svarbių sprendimų, kurie nuvedė mane iki čia, kur esu šiandien. Be galo džiaugiuosi,­ kad pasakiau sau „gana“ – griež­tai atsisakiau bet kokių psichotropinių medžiagų vartojimo, rūkymo, alkoholio, pakeičiau sa­vo draugų ratą, susikoncentravau į asmeninius tikslus, karjerą,­ svajonių siekimą“, – atvirai sa­vo asmenine patirtimi dalijosi Kotryna. 

Neieškantys pagalbos atsiriboja

Psichiatrė dr. A. Leleikienė įsitikinusi, jog narkotinių medžiagų vartojimo padariniai gali bū­ti įvairūs, apimantys fizinę ir emocinę sveikatą, darbinę veiklą, socialinį funkcionavimą.

„Priklausomi nuo psichoaktyviųjų medžiagų asme­nys dažnai atsiriboja nuo aplinkinių, nu­s­to­ja domėtis įprastine veikla, sutrinka jų miegas, atsiranda­ santykių šeimoje problemų,­ finansinių sunkumų. Priklauso­miems asmenims neretai pasireiškia depresinė simptomatika, nuovargis, valgymo sutrikimai“, – aiškino specialistė.

Ji pabrėžė, kad priklausomybė yra išgydoma. Svarbu suprasti, jog kelias to link yra ilgas,  tačiau viskas įveikiama, kai norintis išgyti žmogus to tikrai siekia ir yra užsispyręs. 

Daugiau aktualios bei patikimos informacijos apie priklausomybes, profesionalios pagalbos galimybes šalyje ir kitus aktualius klausimus galite rasti na­cionalinėje psichikos sveikatos svetainėje https://pagalbasau.lt.

Norint gauti emocinės ir psichologinės pagalbos patariama­ kreiptis į Respublikinio priklau­somybės ligų centro filialus,­ emocinės paramos tarnybas­ (parama telefonu ar susi­raši­nė­jimu internetu). Taip pat visą parą veikia nemokama pa­galba telefonu: jaunimui – Jau­nimo linija (8-800 28 888), suaugusiems – Vilties linija (116 123). Esant ūmiai būklei, kai gre­sia pavojus sveikatai ar gyvybei, skambinti 112. 

Kaltinėnų pirminės sveikatos priežiūros centras (PSPC) pradeda teikti naują paslaugą – ilgalaikę globą senyvo amžiaus žmonėms su negalia. Iki šiol įstaiga priimdavo juos tik trumpalaikei, ne ilgiau kaip tris mėnesius trunkančiai globai.   

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 81

Norkaičių tradicinių amatų centre (Tauragės r.) paskelbti Tauragės krašto regioninės parodos „Aukso vainikas 2023“ laureatai. Atrinkti du tautodailės meistrai, jų darbai keliaus į respublikinę parodą, kurioje bus išrinkti geriausi.

Ilona RAUDONIENĖ 

Scenos režisierė (etnografijai) 

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 81

(Tęsinys. Pradžia. Nr. 71, 77, 80)

Jeigu yra bent kiek tinkama žmogaus veiklai teritorija, ten atsiranda ir žmonių, t. y. formuoja­si socialiniai vienetai – vien­sėdžiai, kaimai, mies­teliai ar didesni administraciniai centrai. 

Iš nuotrupų apie tai, kaip plėtojosi teri­torijos, kuri kažkada buvo Pagraudės, vėliau – Pajūrio, o nuo 1920 m. Šilalės valsčius (nuo 1950 m. rajonas) apgyvendinimas, galima atkurti Derkintų kaimo raidos vaizdą. Pirmiausia, kaip ir visa Žemaitija ar Šilalės regionas, šis pelkėtas kaimas gyventojais buvo neskaitlingas. Tai lėmė ir nuolatiniai kryžiuočių antpuoliai. Kad dabartinė Šilalės rajono teritorija buvo aršių susidūrimų su kryžiuočiais arena, byloja ir gausybė buvusių pilių (išlikusių piliakalnių, kurių Šilalės rajone yra per 30). Arčiausiai Derkintų yra Leviškių piliakalnis (beveik ant Derkintų ir Leviškių ribos), už 2–4 km – Šarūnkalnis, Rubaičių ir Gūvainių piliakalniai.

Manau, ir lygumoje tarp dviejų Traukšlio intakų stūksantis stačiais galais kiek pailgas kalnelis taipogi galėjo būti gynybinės paskirties. Juk lietuviai pilaites statydavo sunkiai prieinamose vietose. O šis kalnelis buvo tarp dviejų pelkių supamų upelių. 

Kaimyno Pranciškaus Šid­lausko liudijimu, šiauriniame (stačiausiame) kalno šlaite derkintiškiai dar caro laikais ir tarpukariu iš beržų tošių specialiu deginimo būdu gamindavo degutą. Išgirdęs tokį pasakojimą, nurodytą vietą pakasinėjau – tikrai radau anglių liekanų. Degutą naudojo vežimų ašims tepti, odoms impreg­nuoti, valčių dug­nams sandarinti. Pri­siminkime, kad de­gu­tas buvo vienas iš LDK eksporto produktų į Vakarų Eu­ropą, tik nežinau, ar derkin­tiškiai gamino jį eksportui. Pame­nu dar ir poka­riu tėvas turėjo deguto vežimų ratų ašims tep­ti (vėliau jį pakeitė „salidolas“). Pastarąjį dešimtmetį ant to kalno šlaitų pastatytos kelios trobos ir jis nebeatrodo panašus į gynybinį. Juolab, kad dėl melioracijos neišliko jį juosiančių Upalio ir Ravalio pėdsakų. 

Taigi dėl didelio pelkėtumo, neder­lingo dirvožemio (smėlinga jaura, že­mesnėse  vieto­se durpės) Derkintai, kaip ir visa Žemai­tija, buvo apgyvendinti santykinai vėlai (manyčiau, XIII–XIV a.), neskaitant atsitiktinių žmonių grupių užklydimų. Kryžiuočių antpuoliai, XIV–XVIII a. maro protrūkiai, o ypač Didysis maras ir karas su švedais (1708–1711 m.), nusinešęs per 50 proc. Žemaitijos gyventojų, visiškai nuskurdino ir įsikūrusį dar padriką Derkintų kaimą. 

Kita vertus, tai, kad po 1708–1711 m. maro Derkintuose at­sirado santykinai didokos (1933 m. duomenimis, 11 arų) ma­ro kapinaitės, byloja, jog kaimas galėjo būti skaitlingas ir pasiekęs kupetinio kaimo lygį. Derkintiškiai šias medine tvora aptvertas kapinaites vadino Markapēs arba tiesiog kapalēs, kapukās. Pamenu dar tris aukštus (beje, žemaičiams netipiškus) medinius kryžius ir kelis kauburėlius. Dabar vienas tų aptriušusių kryžių guli šalia paminklinio kryžiaus, kurį vi­sų derkintiškių atminimui 1990 m. pastatė Natalija Jakštaitė-Aušrienė su vyru. Ant pamink­lo iškaltas tekstas: „Čia ilsisi mū­sų protėvių palaikai. Derkintų kaimo maro kapukai“.

Kapaliuose nuo seno auga ke­liolika pušų. Joms per 100 me­tų, nes jau mano vaikystėje jos buvo didelės. Tarp dviejų ant skersinio buvo kabinama lenta, šalia padedami du drožti kuolai mušti į tą lentą. Ją daužant, garsas sklisdavo už Derkintų net iki Šilalės bažnyčios, Šėrikų, Zobėlijos ar Leviškių. Šiuo garsu tikintieji buvo kviečiami giedoti Švč. Mergelei Marijai skirtas giesmes (gegužinių maldų ir giesmių tradicija buvo prigijusi visoje Lietuvoje). Derkintiškiai šią tradiciją vadino tiesiog mojumi (nuo daugelyje kalbų paplitusio mėnesio pavadinimo – May, maj).

Lentos mušimas buvo patikėtas vaikams. Jie varžydavosi, kas stipresnį garsą bei įdomesnį ritmą išgaus. Kvietimas melstis prasidėdavo maždaug 17 val., o suaugusieji giedoti susirinkdavo apie 18 val. Giedodavo ne „išrinktieji giedoriai“, bet visi atėjusieji. Derkintiškių tradicija giedoti visiems kartu buvo unikali – visi įsijungdavo giedant Kalnus Ad­­­ven­to metu, laidotuvėse ar mir­ties metinių minėjimuose. 

Derkintų žmonės ne tik giedojo, bet ir dainavo: bet kokios talkos ar susibūrimai neapsi­ėjo be dainos, nekalbant jau apie vestuvių balius, vaišes, zores (kaimiškuosius šokių vakarus – vasarą kiemuose, šaltuoju metu trobose. 

Mojus, kaip ir Kalnai, buvo giedami iki 1960 m. (o gal ir ilgiau, mat 1960 m. išvykau studijuoti).

Albinas BAGDONAS

Vilnius

Nuotr. iš autoriaus albumo

(Bus daugiau)

Kupiansko miesto prieigose šiuo metu vykstantys mūšiai priskiriami prie vienų svarbiausių bei aršiausių. Miestas nėra didelis, jame iki karo gyveno 26 tūkst. gyventojų, tačiau vietovė yra strategiškai labai svarbi.

Miesto pavadinimas kildinamas nuo žodžio „pirklys“ („kupec“), nes čia dar viduramžiais susikirsdavo prekybiniai  keliai. Pastaraisiais metais jis garsėjo kaip svarbus geležinkelio transporto mazgas, jungiantis ne tik Luhansko ir Char­kivo regionus, bet per jį vyko Uk­rai­nos bei Rusijos prekyba.

Geležinkelio mazgas įrengtas 8 kilometrai nuo Kupiansko esančioje gyvenvietėje Kupiansk Uzlovoj. Ties ja šiuo metu ir vyksta mūšiai, nes rusai siekia atgauti Kupianską, iš kur buvo priversti bėgti praėjusių metų rugsėjį per ukrainiečių kontrpuolimą. Miestas septynis mėnesius išbuvo okupacijoje, jo meras niekingai perėjo tarnauti priešui, o šiam bėgant, kartu su daugybe pavaldinių bei kolaborantų spruko į Rusiją.

Įvažiuojant į Kupianską, kontrolės punkto kariškiai labiau domėjosi ne mano žurnalisto pažymėjimu, bet klausė, ar turiu apsaugos liemenę ir šalmą. Iš anksto buvau pasiskolinęs šias būtinas priemones, šalmą turėjo ir kartu važiavęs bičiulis kariškis Sergejus, po sužeidimo fronte mėnesiui išleistas į namus. Būtent jis ir pasisiūlė aprodyti miestą, kuriame praleido devynerius metus. 

Mikrorajonas oficialiai vadinasi „Jubiliejinis“, bet vietiniai jį pervadino „Internatu“ dėl jame buvusio neįgalių vaikų globos įstaigos. Sergejus panoro pažiūrėti, kaip atrodo penkiaaukštis namas prie pat įvažiavimo į miestą, kuriame jis gyveno. 

„O bliamba“, – aiktelėjo, pamatęs, kad buvusio jo buto penktame aukšte langai užkalti medžio plokštėmis, o balkonas nukritęs. 

Panašiai atrodė ir dalis kitų butų, bet juos fotografuoti uždraudė skubiai prie mūsų prisistatę trys ginkluoti kariškiai – du vyrai ir moteris. Jie iššoko iš pirmame namo aukšte anksčiau veikusios kirpyklos, kur šiuo metu turbūt yra įsikūrę. Kariai patikrino mudviejų dokumentus, paaiškino, jog aplinkinių namų langai išdužo, į vaikų aikštelę atskriejus raketai „Iskander“, kuri paliko išraustą plačią trijų metrų gylio duobę. 

„Duobę fotografuokit, bet namo ne. Kas žino, gal jūsų tinklalapį stebi rusai, kurie vėliau gali paleisti bombą“, – paaiškino karys.

Panašios istorijos, bandant fotografuoti kokius nors pastatus, kartojosi ne sykį. Be kariškių, mano veikla domėjosi ir žmonės civiliais drabužiais, kurie, kaip teigė Sergejus, buvo persirengę kariškiai. 

Miesto cent­re žmonių beveik nesimatė, išskyrus vieną kitą kareivį, o kelis civilius pastebėjome tik prie bankomato. Pabandęs prakalbinti vieną moterį, išgirdau griežtą prašymą nefotografuoti, o paklausus, koks yra gyvenimas Kupianske, ji burbtelėjo, jog toks pat, kaip ir prieš metus – sumautas. 

Vieną civilį visgi pavyko pašnekinti ilgėliau. Prie apgriauto namo iš maši­nos vamzdžius iškrovęs vyriškis sakė esantis Kupiansko avarinės vandentiekio tarnybos darbuotojas. Ką tik esą su kolegomis grįžo iš vienos gatvės, kur prieš dvi valandas numesta bomba pramušė požeminį vamzdį ir ėmė veržtis vanduo. 

„Privalėjome skubiai remontuoti, nes nors mieste žmonių likę nedaug, bet ir jiems, ir čia užsukantiems kariškiams vanduo yra būtinas“, – aiškino 40-mečiu Andrejumi prisistatęs santechnikas.

Vyriškis papasakojo, jog žmona su dviem dukromis karo pradžioje per Rusiją, Latviją ir Lietuvą išvyko į Lenkiją, o jis jaučiasi patekęs į savotišką kalėjimą.

„Neturiu teisės išvykti už rajono ribų, nes patikrinimo postuose vyrai privalo rodyti karinio komisariato pažymą. Manojoje parašyta, kad pusmečiui esu atleistas nuo karinės tarnybos, nes dirbu svarbioje įmonėje. Tad jei bandyčiau išvykti toliau, būčiau priskirtas prie dezertyrų ir iškart pasiųstas į frontą“, – sa­kė Andrejus.

Vyras tikino neturintis kito pasirinkimo: „Arba frontas, arba darbas ir gyvenimas mieste, kur nuo bombų gaudesio dažną naktį neužmiegi, o mano penkiaaukščiame iš 60 butų žmonės gyvena tik penkiuose“.

Mums būnant mieste, per pusant­ros valandos du kartus garsiai driokstelėjo kažkur Kupianske, bet gerokai dažniau ataidėdavo bumbsėjimai iš tos pusės, kur frontas. Miesto centre daugiau nepavykus nieko prakalbinti, o mano palydovui kategoriškai atsisakius vykti fronto link, teko grįžti į „Jubiliejinį“ mik­rorajoną. 

Ir pirmyn, ir atgal dardėjome baisiai duobėtu apvažiavimu, mat, susprogdinus tiltą, kito susisiekimo neliko. Pasiekus „Jubiliejinį“, atrodė, kad vėl grįžai į normalesnį gyvenimą: prie įvažiavimo į miestą veikė keli maisto prekių kioskai ir net dvi kavinukės, prie kurių būriavosi grupelės kariškių. Veikė net mažas turgelis – dvi moterys ant sudedamų stovų buvo išdėsčiusios savo prekes. Vieną iš jų pakalbinau.

„Mane jau filmavo ir fotografavo žurnalistai turbūt iš viso pasaulio – visi stebisi, kad nenustoju prekiauti nė per karą“, – sakė 65-erių Olena. 

Moteris teigė 30 metų prieš tai dirbusi Kupiansko centre esančiame turguje, kur turėjo batų parduotuvę bei du dengtus prekystalius su įvairenybėmis. 

„Raketos turgų sunaikino ir visos ma­no prekės sudegė, bet nusprendžiau nebėgti iš miesto. Čia gimiau ir užaugau, čia turiu savo klientų, kurių dalis liko ir jiems reikia mano prekių“, – aiškino drąsioji pensininkė ir prisipažino, jog rūsyje slėpėsi tik dvi savaites.

„O aš nė karto nėjau į slėptuvę“, – pareiškė į mūsų pokalbį įsijungusi 76-erių Valentina. 

Pensininkė sakė, kad jos penkiaaukščiame nėra rūsio, o į tolimesnę slėptuvę eiti ji esą neturi jėgų. Be to, moteris priminė, jog į tryliktą jų gatvės namą pataikė raketa, ir visus, kas buvo rūsyje, pražudė griuvėsiai.

„Mums evakuotis siūlo kasdien, bet aš giminių kitur neturiu, o numirti noriu savo bute, tad nieko nebijau. Dauguma pabėgo, ir net humanitarinės pagalbos retai kas beatveža. Kai labai garsiai ima sproginėti, nueinu į vonią, o šiaip pasimeldžiu ir toliau guliu lovoje“, – kal­bėjo Valentina.

„Aš irgi nė karto nėjau į slėptuvę, o Airijoje gyvenančiam sūnui uždraudžiau raginti mane išvykti. Pasakiau, kad čia gimiau ir jei bus lemta, čia numirsiu. O pasilikti privalau, kad padėčiau mūsų kariams – namie verdu didelius katilus barščių ir koldūnų, o jie du kartus per savaitę atvyksta ir išveža į frontą draugams“, – sakė 63-ejų Jelena. 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Lapkričio 19 d. Broniaus Kutavičiaus opera „Lokys“ bus transliuojama tarptautinėje Operavision.eu platformoje. Pasaulio operos bendruomenė turės progą pažinti Lietuvos operą, vieno žymiausių šalies kompozitorių kūrybą, „Lokį“, kurio premjera Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje įvyko prieš metus - 2022-ujų spalį. „Džiaugiuosi ir sveikinu pastatymo kūrėjus bei atlikėjus“,- sako KVMT vadovė Laima Vilimienė.

Tai jau antroji Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro operos transliacija populiarioje platformoje. 2021 m. milijoninei „Operavision“ auditorijai buvo pristatytas unikalus R. Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ pastatymas elinge. Į plačius didžiuosius tarptautinius vandenis Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras išplaukė kaip vienos įtakingiausių tarptautinių asociacijų „Opera Europa“ narys.

Intriguojantis siužetas

Visko persisotinęs šiuolaikinis pasaulis vis dažniau atsigręžia į prigimties ar žmogiškos esybės slėpinius, tad Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro Broniaus Kutavičiaus jubiliejui pastatyta opera „Lokys“ kaip niekada aktuali ir įtraukianti bei vienodai patraukli tiek brandžiai publikai, tiek jaunimui.

Viena sėkmingiausių šio amžiaus lietuviškų operų – Broniaus Kutavičiaus „Lokys“ – po 22 metų, anot muzikologų, sulaukė „intriguojančios traktuotės“ Klaipėdos muzikiniame teatre. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT) spektaklį skyrė vieno savičiausių šalies kompozitorių šviesaus atminimo Broniaus Kutavičiaus gimimo 90-osioms metinėms atgaivindamas 2000-aisiais jo sukurtą operą „Lokys“ Aušros Marijos Sluckaitės-Jurašienės libretu pagal Prospero Mérimée novelę „Lokis“.

Muzikos vadovas ir dirigentas Martynas Staškus, šią operą kūręs antrą kartą, šį kartą dirbo su režisieriumi Gintaru Varnu. Jųdviejų suburta menininkų komanda – scenografas Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkas Dainius Bendikas, šviesų dailininkas Vilius Vilutis, choreografas Mantas Stabačinskas, chormeisteris Vladimiras Konstantinovas, patyrę ir jauni solistai – sukūrė savą mistinės istorijos apie grafo-vilkolakio kruvinas vestuves traktuotę.

Operoje „Lokys“ dainuoja publikos pamilti kviestiniai ir KVMT solistai. Pražūtingos grafo Šemetos ir jo mylimosios Julijos meilės pinklės įsuka žinomus solistus – Andrių Apšegą ir Guntą Gelgotę. Išgirsime Profesorių - solistą Vladimirą Prudnikovą, Grafienę - Jovitą Vaškevičiūtę, Vienaakę senę - Aureliją Dovydaitienę,  Daktarą – Tadą Jaką, Maršalką - Mindaugą Rojų, Grafo antrininką - Šarūną Šapalą, grafo tarną Pranciškų - Virginijų Pupšį. Dainuoja KVMT choras (vyriausiasis chormeisteris Vladimiras Konstantinovas), groja Muzikinio teatro orkestras (vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis).

Spektaklis vertas pagyrimo

Anot kultūros apžvalgininkės Astos Andrikonytės, spektaklyje pinasi daug prasminių sluoksnių, ryški skirtingų kultūrų ir tikėjimų susidūrimo tema, įprasminta ir operos muzikoje. „Lokyje“ skamba pagoniški užkeikimai ir autentiškas evangelikų choralas, liaudies muzikos stilizacijos, žemaitiškos oracijos ir modifikuotas XIX amžiaus nežinomo autoriaus polonezas, vietoje tradicinių operos arijų – rečitatyvinė iškalba. Ir operos librete, ir muzikoje susitinka senasis ir modernus pasauliai.

 „Pagarba dirigentui Martynui Staškui, turbūt pirmajam supažindinusiam klaipėdiečius su B.Kutavičiaus orkestrine partitūra. Visi atlikėjai verti pagyrimo – jie padarė maksimumą. B.Kutavičiaus melodijos ir rečitatyvai kelia operos solistams nemažai rūpesčių ir užduočių“ , – sako muzikologė, muzikos kritikė Živilė Ramoškaitė.

Pasak muzikologės Laimutės Ligeikaitės, vaidmenis kūrę dainininkai verti gerų žodžių ir dėl įdėto nuoširdaus darbo, ir dėl jo rezultato. Žinia, Kutavičiui svarbus veikėjų emocinis paveikumas, intonacijos „tiesa“, o dainininkai gerai perprato savo vaidmenų retorikos ypatumus ir statytojų traktuotę.

Susidomėję labai laukiami ir Klaipėdoje – spalio 27 d. 18.30 val. operą „Lokys“ bus galima išvysti Klaipėdos Žvejų rūmuose.

KVMT inf.