Norkaičių tradicinių amatų centre (Tauragės r.) paskelbti Tauragės krašto regioninės parodos „Aukso vainikas 2023“ laureatai. Atrinkti du tautodailės meistrai, jų darbai keliaus į respublikinę parodą, kurioje bus išrinkti geriausi.

Ilona RAUDONIENĖ 

Scenos režisierė (etnografijai) 

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 81

(Tęsinys. Pradžia. Nr. 71, 77, 80)

Jeigu yra bent kiek tinkama žmogaus veiklai teritorija, ten atsiranda ir žmonių, t. y. formuoja­si socialiniai vienetai – vien­sėdžiai, kaimai, mies­teliai ar didesni administraciniai centrai. 

Iš nuotrupų apie tai, kaip plėtojosi teri­torijos, kuri kažkada buvo Pagraudės, vėliau – Pajūrio, o nuo 1920 m. Šilalės valsčius (nuo 1950 m. rajonas) apgyvendinimas, galima atkurti Derkintų kaimo raidos vaizdą. Pirmiausia, kaip ir visa Žemaitija ar Šilalės regionas, šis pelkėtas kaimas gyventojais buvo neskaitlingas. Tai lėmė ir nuolatiniai kryžiuočių antpuoliai. Kad dabartinė Šilalės rajono teritorija buvo aršių susidūrimų su kryžiuočiais arena, byloja ir gausybė buvusių pilių (išlikusių piliakalnių, kurių Šilalės rajone yra per 30). Arčiausiai Derkintų yra Leviškių piliakalnis (beveik ant Derkintų ir Leviškių ribos), už 2–4 km – Šarūnkalnis, Rubaičių ir Gūvainių piliakalniai.

Manau, ir lygumoje tarp dviejų Traukšlio intakų stūksantis stačiais galais kiek pailgas kalnelis taipogi galėjo būti gynybinės paskirties. Juk lietuviai pilaites statydavo sunkiai prieinamose vietose. O šis kalnelis buvo tarp dviejų pelkių supamų upelių. 

Kaimyno Pranciškaus Šid­lausko liudijimu, šiauriniame (stačiausiame) kalno šlaite derkintiškiai dar caro laikais ir tarpukariu iš beržų tošių specialiu deginimo būdu gamindavo degutą. Išgirdęs tokį pasakojimą, nurodytą vietą pakasinėjau – tikrai radau anglių liekanų. Degutą naudojo vežimų ašims tepti, odoms impreg­nuoti, valčių dug­nams sandarinti. Pri­siminkime, kad de­gu­tas buvo vienas iš LDK eksporto produktų į Vakarų Eu­ropą, tik nežinau, ar derkin­tiškiai gamino jį eksportui. Pame­nu dar ir poka­riu tėvas turėjo deguto vežimų ratų ašims tep­ti (vėliau jį pakeitė „salidolas“). Pastarąjį dešimtmetį ant to kalno šlaitų pastatytos kelios trobos ir jis nebeatrodo panašus į gynybinį. Juolab, kad dėl melioracijos neišliko jį juosiančių Upalio ir Ravalio pėdsakų. 

Taigi dėl didelio pelkėtumo, neder­lingo dirvožemio (smėlinga jaura, že­mesnėse  vieto­se durpės) Derkintai, kaip ir visa Žemai­tija, buvo apgyvendinti santykinai vėlai (manyčiau, XIII–XIV a.), neskaitant atsitiktinių žmonių grupių užklydimų. Kryžiuočių antpuoliai, XIV–XVIII a. maro protrūkiai, o ypač Didysis maras ir karas su švedais (1708–1711 m.), nusinešęs per 50 proc. Žemaitijos gyventojų, visiškai nuskurdino ir įsikūrusį dar padriką Derkintų kaimą. 

Kita vertus, tai, kad po 1708–1711 m. maro Derkintuose at­sirado santykinai didokos (1933 m. duomenimis, 11 arų) ma­ro kapinaitės, byloja, jog kaimas galėjo būti skaitlingas ir pasiekęs kupetinio kaimo lygį. Derkintiškiai šias medine tvora aptvertas kapinaites vadino Markapēs arba tiesiog kapalēs, kapukās. Pamenu dar tris aukštus (beje, žemaičiams netipiškus) medinius kryžius ir kelis kauburėlius. Dabar vienas tų aptriušusių kryžių guli šalia paminklinio kryžiaus, kurį vi­sų derkintiškių atminimui 1990 m. pastatė Natalija Jakštaitė-Aušrienė su vyru. Ant pamink­lo iškaltas tekstas: „Čia ilsisi mū­sų protėvių palaikai. Derkintų kaimo maro kapukai“.

Kapaliuose nuo seno auga ke­liolika pušų. Joms per 100 me­tų, nes jau mano vaikystėje jos buvo didelės. Tarp dviejų ant skersinio buvo kabinama lenta, šalia padedami du drožti kuolai mušti į tą lentą. Ją daužant, garsas sklisdavo už Derkintų net iki Šilalės bažnyčios, Šėrikų, Zobėlijos ar Leviškių. Šiuo garsu tikintieji buvo kviečiami giedoti Švč. Mergelei Marijai skirtas giesmes (gegužinių maldų ir giesmių tradicija buvo prigijusi visoje Lietuvoje). Derkintiškiai šią tradiciją vadino tiesiog mojumi (nuo daugelyje kalbų paplitusio mėnesio pavadinimo – May, maj).

Lentos mušimas buvo patikėtas vaikams. Jie varžydavosi, kas stipresnį garsą bei įdomesnį ritmą išgaus. Kvietimas melstis prasidėdavo maždaug 17 val., o suaugusieji giedoti susirinkdavo apie 18 val. Giedodavo ne „išrinktieji giedoriai“, bet visi atėjusieji. Derkintiškių tradicija giedoti visiems kartu buvo unikali – visi įsijungdavo giedant Kalnus Ad­­­ven­to metu, laidotuvėse ar mir­ties metinių minėjimuose. 

Derkintų žmonės ne tik giedojo, bet ir dainavo: bet kokios talkos ar susibūrimai neapsi­ėjo be dainos, nekalbant jau apie vestuvių balius, vaišes, zores (kaimiškuosius šokių vakarus – vasarą kiemuose, šaltuoju metu trobose. 

Mojus, kaip ir Kalnai, buvo giedami iki 1960 m. (o gal ir ilgiau, mat 1960 m. išvykau studijuoti).

Albinas BAGDONAS

Vilnius

Nuotr. iš autoriaus albumo

(Bus daugiau)

Kupiansko miesto prieigose šiuo metu vykstantys mūšiai priskiriami prie vienų svarbiausių bei aršiausių. Miestas nėra didelis, jame iki karo gyveno 26 tūkst. gyventojų, tačiau vietovė yra strategiškai labai svarbi.

Miesto pavadinimas kildinamas nuo žodžio „pirklys“ („kupec“), nes čia dar viduramžiais susikirsdavo prekybiniai  keliai. Pastaraisiais metais jis garsėjo kaip svarbus geležinkelio transporto mazgas, jungiantis ne tik Luhansko ir Char­kivo regionus, bet per jį vyko Uk­rai­nos bei Rusijos prekyba.

Geležinkelio mazgas įrengtas 8 kilometrai nuo Kupiansko esančioje gyvenvietėje Kupiansk Uzlovoj. Ties ja šiuo metu ir vyksta mūšiai, nes rusai siekia atgauti Kupianską, iš kur buvo priversti bėgti praėjusių metų rugsėjį per ukrainiečių kontrpuolimą. Miestas septynis mėnesius išbuvo okupacijoje, jo meras niekingai perėjo tarnauti priešui, o šiam bėgant, kartu su daugybe pavaldinių bei kolaborantų spruko į Rusiją.

Įvažiuojant į Kupianską, kontrolės punkto kariškiai labiau domėjosi ne mano žurnalisto pažymėjimu, bet klausė, ar turiu apsaugos liemenę ir šalmą. Iš anksto buvau pasiskolinęs šias būtinas priemones, šalmą turėjo ir kartu važiavęs bičiulis kariškis Sergejus, po sužeidimo fronte mėnesiui išleistas į namus. Būtent jis ir pasisiūlė aprodyti miestą, kuriame praleido devynerius metus. 

Mikrorajonas oficialiai vadinasi „Jubiliejinis“, bet vietiniai jį pervadino „Internatu“ dėl jame buvusio neįgalių vaikų globos įstaigos. Sergejus panoro pažiūrėti, kaip atrodo penkiaaukštis namas prie pat įvažiavimo į miestą, kuriame jis gyveno. 

„O bliamba“, – aiktelėjo, pamatęs, kad buvusio jo buto penktame aukšte langai užkalti medžio plokštėmis, o balkonas nukritęs. 

Panašiai atrodė ir dalis kitų butų, bet juos fotografuoti uždraudė skubiai prie mūsų prisistatę trys ginkluoti kariškiai – du vyrai ir moteris. Jie iššoko iš pirmame namo aukšte anksčiau veikusios kirpyklos, kur šiuo metu turbūt yra įsikūrę. Kariai patikrino mudviejų dokumentus, paaiškino, jog aplinkinių namų langai išdužo, į vaikų aikštelę atskriejus raketai „Iskander“, kuri paliko išraustą plačią trijų metrų gylio duobę. 

„Duobę fotografuokit, bet namo ne. Kas žino, gal jūsų tinklalapį stebi rusai, kurie vėliau gali paleisti bombą“, – paaiškino karys.

Panašios istorijos, bandant fotografuoti kokius nors pastatus, kartojosi ne sykį. Be kariškių, mano veikla domėjosi ir žmonės civiliais drabužiais, kurie, kaip teigė Sergejus, buvo persirengę kariškiai. 

Miesto cent­re žmonių beveik nesimatė, išskyrus vieną kitą kareivį, o kelis civilius pastebėjome tik prie bankomato. Pabandęs prakalbinti vieną moterį, išgirdau griežtą prašymą nefotografuoti, o paklausus, koks yra gyvenimas Kupianske, ji burbtelėjo, jog toks pat, kaip ir prieš metus – sumautas. 

Vieną civilį visgi pavyko pašnekinti ilgėliau. Prie apgriauto namo iš maši­nos vamzdžius iškrovęs vyriškis sakė esantis Kupiansko avarinės vandentiekio tarnybos darbuotojas. Ką tik esą su kolegomis grįžo iš vienos gatvės, kur prieš dvi valandas numesta bomba pramušė požeminį vamzdį ir ėmė veržtis vanduo. 

„Privalėjome skubiai remontuoti, nes nors mieste žmonių likę nedaug, bet ir jiems, ir čia užsukantiems kariškiams vanduo yra būtinas“, – aiškino 40-mečiu Andrejumi prisistatęs santechnikas.

Vyriškis papasakojo, jog žmona su dviem dukromis karo pradžioje per Rusiją, Latviją ir Lietuvą išvyko į Lenkiją, o jis jaučiasi patekęs į savotišką kalėjimą.

„Neturiu teisės išvykti už rajono ribų, nes patikrinimo postuose vyrai privalo rodyti karinio komisariato pažymą. Manojoje parašyta, kad pusmečiui esu atleistas nuo karinės tarnybos, nes dirbu svarbioje įmonėje. Tad jei bandyčiau išvykti toliau, būčiau priskirtas prie dezertyrų ir iškart pasiųstas į frontą“, – sa­kė Andrejus.

Vyras tikino neturintis kito pasirinkimo: „Arba frontas, arba darbas ir gyvenimas mieste, kur nuo bombų gaudesio dažną naktį neužmiegi, o mano penkiaaukščiame iš 60 butų žmonės gyvena tik penkiuose“.

Mums būnant mieste, per pusant­ros valandos du kartus garsiai driokstelėjo kažkur Kupianske, bet gerokai dažniau ataidėdavo bumbsėjimai iš tos pusės, kur frontas. Miesto centre daugiau nepavykus nieko prakalbinti, o mano palydovui kategoriškai atsisakius vykti fronto link, teko grįžti į „Jubiliejinį“ mik­rorajoną. 

Ir pirmyn, ir atgal dardėjome baisiai duobėtu apvažiavimu, mat, susprogdinus tiltą, kito susisiekimo neliko. Pasiekus „Jubiliejinį“, atrodė, kad vėl grįžai į normalesnį gyvenimą: prie įvažiavimo į miestą veikė keli maisto prekių kioskai ir net dvi kavinukės, prie kurių būriavosi grupelės kariškių. Veikė net mažas turgelis – dvi moterys ant sudedamų stovų buvo išdėsčiusios savo prekes. Vieną iš jų pakalbinau.

„Mane jau filmavo ir fotografavo žurnalistai turbūt iš viso pasaulio – visi stebisi, kad nenustoju prekiauti nė per karą“, – sakė 65-erių Olena. 

Moteris teigė 30 metų prieš tai dirbusi Kupiansko centre esančiame turguje, kur turėjo batų parduotuvę bei du dengtus prekystalius su įvairenybėmis. 

„Raketos turgų sunaikino ir visos ma­no prekės sudegė, bet nusprendžiau nebėgti iš miesto. Čia gimiau ir užaugau, čia turiu savo klientų, kurių dalis liko ir jiems reikia mano prekių“, – aiškino drąsioji pensininkė ir prisipažino, jog rūsyje slėpėsi tik dvi savaites.

„O aš nė karto nėjau į slėptuvę“, – pareiškė į mūsų pokalbį įsijungusi 76-erių Valentina. 

Pensininkė sakė, kad jos penkiaaukščiame nėra rūsio, o į tolimesnę slėptuvę eiti ji esą neturi jėgų. Be to, moteris priminė, jog į tryliktą jų gatvės namą pataikė raketa, ir visus, kas buvo rūsyje, pražudė griuvėsiai.

„Mums evakuotis siūlo kasdien, bet aš giminių kitur neturiu, o numirti noriu savo bute, tad nieko nebijau. Dauguma pabėgo, ir net humanitarinės pagalbos retai kas beatveža. Kai labai garsiai ima sproginėti, nueinu į vonią, o šiaip pasimeldžiu ir toliau guliu lovoje“, – kal­bėjo Valentina.

„Aš irgi nė karto nėjau į slėptuvę, o Airijoje gyvenančiam sūnui uždraudžiau raginti mane išvykti. Pasakiau, kad čia gimiau ir jei bus lemta, čia numirsiu. O pasilikti privalau, kad padėčiau mūsų kariams – namie verdu didelius katilus barščių ir koldūnų, o jie du kartus per savaitę atvyksta ir išveža į frontą draugams“, – sakė 63-ejų Jelena. 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Lapkričio 19 d. Broniaus Kutavičiaus opera „Lokys“ bus transliuojama tarptautinėje Operavision.eu platformoje. Pasaulio operos bendruomenė turės progą pažinti Lietuvos operą, vieno žymiausių šalies kompozitorių kūrybą, „Lokį“, kurio premjera Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje įvyko prieš metus - 2022-ujų spalį. „Džiaugiuosi ir sveikinu pastatymo kūrėjus bei atlikėjus“,- sako KVMT vadovė Laima Vilimienė.

Tai jau antroji Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro operos transliacija populiarioje platformoje. 2021 m. milijoninei „Operavision“ auditorijai buvo pristatytas unikalus R. Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ pastatymas elinge. Į plačius didžiuosius tarptautinius vandenis Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras išplaukė kaip vienos įtakingiausių tarptautinių asociacijų „Opera Europa“ narys.

Intriguojantis siužetas

Visko persisotinęs šiuolaikinis pasaulis vis dažniau atsigręžia į prigimties ar žmogiškos esybės slėpinius, tad Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro Broniaus Kutavičiaus jubiliejui pastatyta opera „Lokys“ kaip niekada aktuali ir įtraukianti bei vienodai patraukli tiek brandžiai publikai, tiek jaunimui.

Viena sėkmingiausių šio amžiaus lietuviškų operų – Broniaus Kutavičiaus „Lokys“ – po 22 metų, anot muzikologų, sulaukė „intriguojančios traktuotės“ Klaipėdos muzikiniame teatre. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT) spektaklį skyrė vieno savičiausių šalies kompozitorių šviesaus atminimo Broniaus Kutavičiaus gimimo 90-osioms metinėms atgaivindamas 2000-aisiais jo sukurtą operą „Lokys“ Aušros Marijos Sluckaitės-Jurašienės libretu pagal Prospero Mérimée novelę „Lokis“.

Muzikos vadovas ir dirigentas Martynas Staškus, šią operą kūręs antrą kartą, šį kartą dirbo su režisieriumi Gintaru Varnu. Jųdviejų suburta menininkų komanda – scenografas Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkas Dainius Bendikas, šviesų dailininkas Vilius Vilutis, choreografas Mantas Stabačinskas, chormeisteris Vladimiras Konstantinovas, patyrę ir jauni solistai – sukūrė savą mistinės istorijos apie grafo-vilkolakio kruvinas vestuves traktuotę.

Operoje „Lokys“ dainuoja publikos pamilti kviestiniai ir KVMT solistai. Pražūtingos grafo Šemetos ir jo mylimosios Julijos meilės pinklės įsuka žinomus solistus – Andrių Apšegą ir Guntą Gelgotę. Išgirsime Profesorių - solistą Vladimirą Prudnikovą, Grafienę - Jovitą Vaškevičiūtę, Vienaakę senę - Aureliją Dovydaitienę,  Daktarą – Tadą Jaką, Maršalką - Mindaugą Rojų, Grafo antrininką - Šarūną Šapalą, grafo tarną Pranciškų - Virginijų Pupšį. Dainuoja KVMT choras (vyriausiasis chormeisteris Vladimiras Konstantinovas), groja Muzikinio teatro orkestras (vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis).

Spektaklis vertas pagyrimo

Anot kultūros apžvalgininkės Astos Andrikonytės, spektaklyje pinasi daug prasminių sluoksnių, ryški skirtingų kultūrų ir tikėjimų susidūrimo tema, įprasminta ir operos muzikoje. „Lokyje“ skamba pagoniški užkeikimai ir autentiškas evangelikų choralas, liaudies muzikos stilizacijos, žemaitiškos oracijos ir modifikuotas XIX amžiaus nežinomo autoriaus polonezas, vietoje tradicinių operos arijų – rečitatyvinė iškalba. Ir operos librete, ir muzikoje susitinka senasis ir modernus pasauliai.

 „Pagarba dirigentui Martynui Staškui, turbūt pirmajam supažindinusiam klaipėdiečius su B.Kutavičiaus orkestrine partitūra. Visi atlikėjai verti pagyrimo – jie padarė maksimumą. B.Kutavičiaus melodijos ir rečitatyvai kelia operos solistams nemažai rūpesčių ir užduočių“ , – sako muzikologė, muzikos kritikė Živilė Ramoškaitė.

Pasak muzikologės Laimutės Ligeikaitės, vaidmenis kūrę dainininkai verti gerų žodžių ir dėl įdėto nuoširdaus darbo, ir dėl jo rezultato. Žinia, Kutavičiui svarbus veikėjų emocinis paveikumas, intonacijos „tiesa“, o dainininkai gerai perprato savo vaidmenų retorikos ypatumus ir statytojų traktuotę.

Susidomėję labai laukiami ir Klaipėdoje – spalio 27 d. 18.30 val. operą „Lokys“ bus galima išvysti Klaipėdos Žvejų rūmuose.

KVMT inf.

Lygiai savaitę vis nesibai­giantys pranešimai apie už­minuotas ugdymo įstaigas ir kitus objektus kelia daug klausimų, o mažamečius vaikus auginantys tėvai su ne­rimu laukia naujos dienos – ar mokykla/darželis vėl ga­vo laišką, ar reikės vaikams eva­kuotis, ar paleis juos na­mo? O kartais apie gautą gra­sinantį laišką ugdymo įs­taiga sugeba pranešti tik ki­tą dieną... Bet tada gal ir vi­sai nereikėtų to skelbti, nes vis tiek jokių priemonių ne­siėmė ir niekaip nereagavo...

Vitalija JANKAUSKAITĖ-MILČIUVIENĖ

Savivaldybės tarybos narė, visuomenininkė 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 80

Spalio 17-osios įvykis vėl išgarsino Šilalę visoje Lietuvoje – per visas informacijos priemones skelbiama, jog prieš pat vidurnaktį Šilalės policijos komisariato pareigūnai Pa­jūryje vaikėsi ir šūviais stabdė nuo jų sprunkantį trakto­riaus vairuotoją.

Žydrūnė MILAŠĖ

Policijos nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 80

Prapymiškiai tikina gyvenantys tarsi karo zonoje – pasak jų, kelinta naktis klausosi pamiškėje dundančios garsinės patrankos, kuria ūkininkas vaiko vilkus bei kitus miško žvėris. Tačiau užtarimo aplinkiniai nesulaukia, o Žadeikių seniūnas Faustas Meiženis gyventojams siūlo pakentėti, kol ūkininkai suves gyvulius į tvartus. 

„Šeštadienio naktį atsibudome nuo pasikartojančio trenksmo: kas kelios minutės nemaloniai bumbteli. Spėliojom, kas čia galėtų būti, visokios nemalonios mintys į galvą lindo – juk tokie neramūs laikai“, – skundžiasi Žadeikių seniūnijos gyventojai.  

Naktis be miego leidžiantys žmonės ne juokais pik­ti, kad gyvuliai ūkininkui yra svarbesni už kaimynų teisę į ramybę ir poilsį. 

Žadeikių seniūnas F. Meiženis prob­lemos nemato: sa­ko, neilgai tęsis, tik kol suvarys į fermas gyvulius.  

„Blogai tik tai, kad žmogus nepranešė kaimynams apie galimus nepatogumus, nenuramino ir neatsiprašė jų. Bet ir ūkininką galima suprasti. Jeigu jis pagal projektą įsigijo dujinę patranką plėšrūnams vaikyti, turi ją naudoti. O vilkų keliamas pavojus mūsų kraštuose ypatingai didelis, šį rudenį jau ne vienam ūkininkui daug žalos pridarė“, – tvirtina F. Meiženis. 

Garsinės patrankos savininkas tikina, jog ne tik nuo vilkų saugo gyvulius. Baidyti, anot jo, reikia ir šernus, knisančius pasėlius bei pievas.

„Atnaujinu ganyklas ir vėl išaria. Kiek galima kentėti? Reikia kažką daryti“, – aiškina ūkininkas, netikintis, kad kaime, kuris nuo jo vienkiemio yra ne mažiau kaip už trijų kilomet­rų, patrankos garsas gali kam nors trukdyti. 

Visgi pastarosiomis naktimis patrankos jis nebejungia – sako, išgirdęs žmonių atsiliepimus, padaręs pertrauką. Tik ji nebus ilga – patranką šernams iš pasėlių ir ganyklų vaikyti ūkininkas naudos visą žiemą, tik gal ne kiekvieną naktį.

„Žinotumėt, koks geras dalykas. Pasėliuose buvo vien stirnų pėdsakai, dabar tuščia – net balandžiai iš angaro dingo“, – džiaugiasi jis. 

Kai pavojus tikras, savo turtą saugoti reikia, tačiau yra ir kita medalio pusė – būtina užtikrinti ir aplinkinių ramybę. Tuo labiau, jog ir Triukšmo valdymo įstatymas gyventojams garantuoja poilsį nuo 19 val. vakaro iki 7 val. ryto, o pažeidimu laikomas ne tik toks triukšmas, kuris viršija ribinius dydžius, bet ir yra erzinantis, nemalonus, nuolat girdimas ir trukdo rimtį. 

Ūkininkas mano, kad žmonės jam turėtų padėkoti, nes esą jis žvėris išvaiko ir iš jų pasėlių. Todėl jei prieš naudojant garsinę patranką apie tai būtų pasikalbėjęs su kaimynais, problemų dėl triukšmo gal ir nebūtų kilę. 

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 80

Incidentas, dėl kurio 53-ejų Jonui buvo iškelta baudžiamoji byla, įvyko prieš dvejus metus Traksėdžio seniūnijoje – į iškvietimą atvykęs valstybinės priešgaisrinės tarnybos pareigūnas buvo sumuštas. Tačiau savo kaltės kaltinamasis nepripažino ir galiausiai buvo teismo išteisintas. Dar daugiau – apeliacinio teismo jis prašė apkaltinti ugniagesį davus melagingus parodymus.

Žydrūnė MILAŠĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 80

Vien spalio mėnesį daugiau nei 209 tūkst. sunkiai besiverčiančių šalies gyventojų gavo paramą maisto produktais. Tokia pagalba tapo daugelio žmonių kasdienybės dalimi ir jų skaičius nuolat auga. Skaičiuojama, kad pernai Lietuvoje žemiau skurdo ribos gyveno kas penktas šalies gyventojas. Dažniausiai nepriteklių patiria senjorai, neįgalieji, gausios šeimos ar vieniši tėvai. Todėl prie skurstančiųjų rėmimo prisideda ir visuomeninės organizacijos. Praėjusį savaitgalį vykusi „Maisto banko“ akcija patvirtino, kad geradarių pagalba yra itin svarbi. 

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 80