(Tęsinys. Pradžia Nr. 71, 77)

Maždaug 1943-iųjų vasa­rą, pajutus,­ kad vokiečių pra­dėtas karas nebus sėk­mingas ir galima greitai sulaukti grįžtančio fronto, kai­mo rytinės dalies der­kin­tiš­kiai Uošpjaunyje (kalvoje ša­lia Lankų pelkės) išsikasė T raidės pavidalo slėptuvę, kurioje kaimo vaikai mėgdavo palandžioti ir karui pasibaigus (maždaug iki 1949 m.).

Kaimynas Kazys Jakas pasa­kojo, kaip žmonės slėpėsi apkase grįžtant sovietų armijai­ 1944 m. spalio­ pradžioje. Apkasą su jame buvusiais žmo­nėmis aptiko sovietų kareiviai­ ir pradėjo šautuvų buožėmis dau­žyti įėjimo duris.­ Gerai, kad atsirado kaimynai Pranciškus Šid­lauskis ir Kazymėrs Šveisterys, mokėję rusiškai. Atida­rę­ duris jiedu paaiškino, kad čia slepiasi paprasti kaimiečiai. Du automatais ginkluoti kareiviai įėjo į apkasą ir pamatę išsigandu­sius vyrus, moteris bei vaikus,­ paliko ramybėje. 

Kelių dešimčių ka­­reivių būrys apsistojo mūsų sodybos beržynėlyje, kari­ninkai užėmė geresnįjį namo galą. Vienintelis prisiminimas – beržynėlyje pastatyta virykla ant ratų, kareiviai su ginklais ir maisto katiliukais bei kareiviška košė, kurios kartais pakišdavo ir mums, bežiopsantiems­ vaikams. Panašiai buvo ir 1941-ųjų birželį. Tik beržynėlyje tuomet buvo vokiečių kareiviai, o gerajame namo gale – jų karininkai. 

Kalbant apie karą, verta priminti ir derkintiškių iniciatyvą­ gelbėti­ vokiečių Šilalės bažnyčios šventoriuje apsuptus bei dar­­bams į Vokietiją atren­ka­mus žmones. Iniciatyvos organiza­to­­rius buvo Simas Kromelis – Lietuvos kariuomenės puskarininkis ir tuo laiku­ vokiečių jau uždraustos Plecha­vičiaus Vietinės rinktinės kariūnas. Tėvų pasa­kojimas sutapo su Stanislovo Biržiškio žmo­nių priverstinės atrankos­ epizodo aprašymu („Praeities pėd­sakai“, 1995 m., 247–249 psl.). Tik S. Biržiškis turbūt nieko nežinojo apie derkintiškių akciją,­ nes jos nemini.

1944-ųjų rugpjūčio 2 d., per Parcinkulio atlaidus, Šilalės bažnyčioje susirinko daug žmonių. Keliais sun­kvežimiais atvažiavę vokiečių kareiviai ėmė gaudyti jaunus žmones darbams. Apsupo šventorių. Panikos apimti vieni­ mėgino bėgti (patogiausia buvo Derkintų kryptimi), kiti liko šventoriuje klausyti vienuolio pamokslo ir melstis. Buvo­ nušauta jauna mergaitė.

S. Kromelis, išgirdęs šią naujieną, ėmėsi gelbėjimo­ akcijos: pasiuntė vaikus į kelias sodybas sukviesti vyrus­ vaduoti sugaudytų žmonių. 7–8 vyrų būrelis, pasiėmę kas šau­tu­vą, kas pistoletą, patraukė Ši­lalės link. Ėjo ne vienu ar kitu žvyrkeliu (Traukšlio ir Palokysčio gat­vėmis), bet taku, pramintu sausesnėmis pelkės, kuri driekėsi nuo Derkintų iki Šilalės, vietomis (tiksliau – Ciliūnės lauko pakraščiu).

Ne kartą mūsų šeimoje pasakotą gelbėjimo epizodą mama palydė­davo pašaipėle: „Vaikai, jūsų tė­vas iš baimės ėjo vyrų vo­re­lės gale ir nešė šovinius“. Tėvas­ atkirsdavo: „Taip, nešiau šovinius ir nebijojau, o buvau paskutinis, nes skaudėjo koją“ (tėvas iš tikrųjų turėjo judė­ji­mo prob­lemų dėl ankstyvos klubo są­na­rių artrozės). Deja, gelbėjimo operacija neįvyko: kol vaduotojai pasiekė bažnyčią, vokiečiai, klebono sugėdinti, jau buvo išvažiavę, bet kartu pa­si­ėmė ir apie 20 vyrų. Tiesa, anot S. Bir­žiškio, šilališkiai – Lietuvos laisvės armijos­ Vanagų grupuotės nariai – mėgi­no organizuoti kitą gelbėjimo akciją: užklupti vokiečius pakeliui į Tauragę. Bet ir ši operacija nepavyko, o suimtieji, kol pasiekė Tauragę, sugebėjo išsibėgioti pa­tys.

Keistoki dviejų pelkynų pava­dinimai: Žeberinė ir Varutinės. Kaimiečiai pasakodavo, kad sutemus Žeberinėje retkarčiais judėdavo žiburiniai (klaidžiojančios vėlės). Bet vargu ar Žeberinės pelkės pavadinimas kildintinas iš žo­džio žiburinis. Tiesa, yra pavardė Žeberis ir kaimas Žeberiai (Rietavo sav.).  Žodžio su šaknimi varut taipogi neradau Lietuvių kalbos žodynuose. Asocijuojasi su žo­džiu varyti. XIX a. pabaigoje ir iki XX a. penktojo dešimtmečio Derkintų ūkininkai per sausesnes Varutinių pelkių vietas į bendras ganyklas varydavo ganyti gyvulius. Tam net  buvo samdomas piemuo. Apie kelias dešimtis metų trukusią Derkintų bendrų ganyklų bylą bus atskiras pasakojimas.

Albinas BAGDONAS

Vilnius

(Bus daugiau)

Visada buvau įsitikinusi, kad lietuvių meilė pirčiai yra unikalus fenomenas. Keliaudama pasakodavau, kad mūsų vakarėliai neapsieina be pirties. Aiškindavau, kas yra ta lietuviškoji pirtis: „Tai vieta, panaši į pokylių salę: viena­me kambaryje galima bendrauti susėdus prie stalo, kitame dažniausiai šokama, o antrame aukšte yra kambariai su lovomis. Dar yra pirtis, o kieme iškastas prūdelis“. Ste­bėdavosi užsieniečiai draugai, nelabai suprasdami, kas per fenomenas ta lietuviškos pirties erdvė. 

Jie man pasakodavo, kokios susirinkimų ir ulionių erdvės yra tipiškos jų šaliai, bet visi sutardavome, jog nė viena iš jų ne­perspjauna lietuviškos pirties privalumų. O po tokių išvadų­ vi­si išreikšdavo norą vieną dieną tokioje pirtyje apsilankyti. Aš gi vaikščiodavau puikuodamasi ta mūsų meile pirčiai ir ją turinčioms sodyboms. Taip gyriausi iki tol, kol neapsilankiau Estijoje, kur, atsidūrusi tarp suomių ir estų, buvau priversta permąstyti mūsų pirties unikalumą. 

Vos tik išsižiodavau, kad Lie­tuvoje pirtis yra socialinis reiškinys, estai­ šokdavo pritarti –­ „taip taip, pas mus irgi, mes­ ten renkamės nusiraminti, apsivalyti kūną ir sielą, o kartais ir verslo susitikimus ten organizuojame“. Kai pras­i­tardavau apie­ vantas, jie taip pat nenustebdavo, mat, pasirodo, „viht“ estiškai reiškia vantą... Žodžiu, viskas, kuo stebindavau iki šiol draugus, pasakodama apie lietuviškas pirtis, Estijoje niekam įspūdžio nedarė. Priešingai – suvokiau, kokios ribotos mano „pirties žinios“. 

Neseniai lankiausi vieno esto bute, esančiame miesto centre – ir ten buvo pirtis. 

„Čia normalu“, – sako man. 

Matyt, ne veltui UNESCO Võ­romma regiono pirties lankymo tradiciją įtraukė į nemateria­laus žmonijos paveldo objektų sąrašą. Taigi pirtis Estijoje yra neatsiejama kasdienybės dalis – joje ir maudo­masi, ir rūkoma mėsa, o šias veiklas palydi įvairūs ritualai bei reikšmės. Kone sakrali vieta, kur žmonės turi galimybę geriau suvokti save – savotiška terapija. Tai erdvė, kurioje privalu pasitikėti vienas kitu ir kur galioja tam tikros etiketo taisyklės. Pasirodo, einant į pirtį su estais, būtų itin nemandagu atsisakyti vanojimo. O viena didžiausių klaidų – įeinant į pirtį palikti praviras duris: privalu įbėgti greitai ir užtrenkti duris, nes, išleisdamas iš pirties karštį, sulaužai žmonių pasiti­kėjimą savimi. Pirmą kartą ei­dama­ į pirtį su estais, to nežinojau, tad kai atsistojusi tarpdury svars­čiau, žengti į priekį ar atgal, su­pyk­džiau ne vieną.

Beje, ir estų santykis į nuogą kūną yra kitoks nei mūsų – mažiau kuklus. Mes dažniausiai dangstomės maudymosi kostiumais ar rankšluosčiais, o estai tuo tarpu nebijo išsirengti ir neslepia savo kūno, nes, anot vieno bičiulio, „juk tai – tai tik kūnas“.

Teko girdėti, kaip estai ir suomiai ginčijasi dėl pirties: kurio­je valstybėje jai skiriama daugiau reikšmės. Suomijoje, kaip man buvo paaiškinta, sunku rasti erdvę, kurioje nebūtų pirties: greitojo maisto užkandinės jas turi, Helsinkyje esančiame ap­žvalgos rate galima rasti vienos kajutės pirtį, iš kurios, kylant į viršų, atsiveria vaizdas į miestą, vienoje iš ledo arenų VIP ložių galima ir stebėti­ var­žybas, ir garuoti pirtyje vienu metu, o kur dar pirtys Hel­sinkio centrinėje bibliotekoje,­ Parlamente, senoje telefono ka­binoje, iki 2018 m. veikusioje cinko kasykloje, autobusuose, laivuose...

Tiesa, esto, priešingai nei manęs, šis sąrašas visai nesužavėjo.

„Jūs išsidirbinėjate iš pirties tradicijų“, – pareiškė jis.

Ir gavo atsakymą, jog Suo­mi­joje yra daugiau nei 3 mi­lijonai pirčių ir apie 5,5 mln. gyventojų, tad belieka paskaičiuoti, kiek pirčių atitenka vienam gyventojui. Estas aiškino, kad jų mažai populiacijai pirčių per akis ir kad apskritai tai visai ne apie skaičius, o apie kokybę. Tuomet suomė rėžė: „O kodėl kone visame pasaulyje gali rasti suomišką pirtį“?  Taip ginčijosi jiedu iki aušros, o aš supratau, kad nevalia diskutuoti apie estų ir suomių pirties tradicijas jiems girdint.

Šviestautė ŠILAUOGYTĖ

Jaunuoliams, kurie mokosi paskutinėse bendrojo ugdymo klasėse, artinasi metas, kai teks nuspręsti, kur studijuoti, ką dirbti. Tad sužinoti apie studijas, perspektyvas įsidarbinant ir kt., verta kuo daugiau. Šilališkiams pasisekė – studijų paroda atkeliavo tiesiai į namus ir tai buvo pirmas toks renginys mūsų rajone.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 80

Spalio 14–15 d. Šiaulių smiginio klubas „Auksinė Strėlė“ organizavo reitingines smiginio varžybos. Jose varžėsi net 120 vyrų ir 29 moterys iš Lietuvos bei Latvijos. Finale sėkmė lydėjo šilališkę Ievą Tvaronavičiūtę, kuri į Šilalę parvežė nugalėtojos statulėlę.

„Šilalės artojo“ inform.

Smiginio klubo „Draugužiai“ nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 80

Nors šiemet pavasaris buvo kaž­kur užtrukęs, o vasara net gąs­dino stichine sausra ir bet ko­kį derlių žmonės, kaip sa­koma, buvo peržegnoję, ru­duo parodė, kad yra kur kas geriau nei ankstesniais metais. Dau­gumą stebino ir džiugino tiek bulvių, tiek moliūgų derlius, o miškų gėrybės žavėjo ne tik gausa, bet ir dydžiu. 

„Šilalės artojo“ redakcija jau keletą metų rengia konkursą, kuriame dalyvauti gali visi, no­­rin­tys pasigirti dosniausiu, įs­pū­din­giausiu sodo, daržo der­liumi, miš­ko gėrybėmis. Džiau­giamės su­laukę Jūsų, mie­li skaitytojai, nuot­raukų, kurias mielai spausdinome, o solidžiausių daržovių augintojams bei aistringam grybautojui skiriame žadėtuosius redakcijos prizus.

Vienbalsiai nuspręsta, kad įspū­dingiausią moliūgą išaugino Gir­vainiuose (Laukuvos sen.) gyvenantis Zigmas Budvytis. Prime­na­me, kad šis milžinas svėrė net 58 kilogramus.

Dovana pasieks ir Labardžių kaime (Kaltinėnų sen.) gyvenantį Juozą Kin­derį. Šio vyro laukuose užderėjo net 1,7 kg sverianti bulvė. 

Apdovanojame ir įspūdingą baravykų šeimyną aptikusį Gedminiškės (Kal­ti­­­nė­nų sen.) gyventoją Alvydą Kas­maus­­kį. Vy­ras tikino į mišką be dviejų-trijų pintinių neinąs, o konkursui atsiuntė išskirtinį radinį – penkių krūvon suaugusių sveikut sveikutėlių baravykų pulkelį. 

Šiems trims konkurso dalyviams „Šilalės artojas“ dovanoja kitų metų pirmojo ketvirčio laikraščio prenumeratą. Prašome susisiekti su redakcija tel. (8-699) 6-73-84.

„Šilalės artojo“ inform.

Redakcijos archyvo nuotr.

Kartais gali atrodyti, kad ištrūkti iš įprastos rutinos kone neįmanoma. Kai tampa sunku atrasti laiko sau, savo draugams ar pomėgiams, gyvenimo būdo pokyčiai atidedami vėlesniam laikui, nes tai reikalauja dar daugiau motyvacijos ir ryžto.

Verslininkė Ugnė Usevičiūtė dalijasi savo asmenine patirtimi – ji numetė 140 kilogramų. Moteris pasakoja, kaip ir kodėl nusprendė sveikiau maitintis, daugiau judėti bei kokia dabar yra jos aktyvaus gyvenimo būdo rutina.

Gyvenimas sukosi vien apie darbą

Pasak U. Usevičiūtės, nebuvo jokios konkrečios priežasties, kodėl ji galiausiai nusprendėsveikiau gyventi: „Aš nesirgaujokiomis ligomis, nejaučiau spaudimo keistis iš aplinkos. Tuomet man atrodė, kad gyvenau „normalų“ gyvenimą – viskas sukosi beveik vien apie darbą, koncentravausi į verslo sėkmę, turėjau mažai pramogų ir asmeninio gyvenimo, neturėjau fizinio aktyvumo, nesirūpinau savimi ir tuo, ką ir kada valgau, buvau pervargusi“, – kalbėjo ji.

Netikėtai vieną dieną jai šovė antsvorio, todėl, nelaukdamanaujų metų, pirmadienio, pirmos mėnesio dienos ar kito ryto, nuo to paties momento pradėjovykdyti planą, kurio esmė – sveikiau maitintis ir daugiau judėti:

„Grįžusi namo išmečiau visus nesveikus produktus ir išėjau pasivaikščioti – taip viskas ir prasidėjo“, – sakė moteris.

Maisto lėkštė tapo spalvingesnė ir įvairesnė

U. Usevičiūtė prisipažino, kad keisdama savo gyvenimo būdą ji nesusidūrė su sunkumais, kadangi susidėliojo tokį planą, jog visas procesas būtų kaip šventė ir ji nejaustų diskomforto.

„Nesilaikiau jokių dietų, neskaičiavau kalorijų, nesvėriau produktų. Valgiau daug ir stengiausi, kad maistas būtų skanus ir gražiai patiektas“, – sakė ji.

Moteris laikėsi šių pagrindinių taisyklių: valgė keturis kartus per dieną visada tuo pačiu laiku, atsisakė užkandžių, nevartojo pridėtinio cukraus, ribojo riebalus bei miltinius patiekalus, valgė tik pačios namuose pasigamintą maistą, parduotuvėje pirko tik produktus, o ne pagamintus gaminius.

„Mano valgio lėkštės visada buvo didelės, kupinos spalvingo ir kuo įvairesnio maisto, kad gaučiau pakankamai maistinių medžiagų. Jei reiktų vienu sakiniu pasakyti savo sėkmės formulę, atsakyčiau taip – reikia ne mėsą valgyti su daržovėmis, o daržoves su mėsa“, – pažymėjo ji.

Negraužė savęs dėl silpnumo akimirkų

Kardinaliai gyvenimo būdą pakeitusios moters teigimu, svarbiausia tikėti tuo, ką darai – ši taisyklė būtina visiems gyvenimo atvejams: „Jei žmogus nepasitiki savimi, ilgai galvoja, dvejoja, nesijaučia stiprus – didelė tikimybė, kad nepasieks tikslo. Taip pat labai svarbu svorį mesti dėl savęs ir ne dėl to, jog tilptumei į naują suknelę ar kažkam patiktum. Svorį reikia mesti ne dėl fizinio grožio, bet dėl galimybės gyventi patogiai.“

Moteris prisipažino, kad transformacijos kelyje silpnumo akimirkų buvo nedaug – kartais ji nesusilaikydavo nuo saldumynų ar kokio nors kito svorio metimo laikotarpiu nepriimtino maisto įvairių švenčių metu. Tačiau dėl tų kelių atvejų ji savęs neteisė, nes tai nedarė įtakos bendram rezultatui.

Pakeitusi gyvenimo būdą atrado meilę sau

Moteris teigė, jog pakeitus gyvenimo būdą, viskas apsivertė aukštyn kojomis – keitėsi asmeninis gyvenimas, darbas ir gyvenimo prioritetai, atsirado daug meilės sau. Kiekvienas žvilgsnis į veidrodį tapo postūmiu į priekį: „Kai patinki sau, įgyji labai daug pasitikėjimo. Pasitikinčius žmones kitaip priima ir aplinka, taip ratas užsidaro – meilė sau virsta į meilę aplinkiniams, sėkmę veikloje, kuria užsiimi.“

Dabar U. Usevičiūtė neįsivaizduoja savo gyvenimo be kasdieninės rytinės mankštos, be mažiausiai 20 tūkst. kasdien nueitų žingsnių, be kelionių bei svajonių įgyvendinimo.

„Šiuo metu esu aplankiusi 50 šalių, bet svajoju apkeliauti visą pasaulį. Taip pat noriu įlipti bent į 10 viršukalnių – kol kas esu įlipusi į vieną“, – savo asmeniniais siekiais dalijosi moteris.

Ji džiaugiasi, kad pakeitė ne vieną elementą (pavyzdžiui, tik mitybą), bet ėmėsi kardinalių pokyčių ir pakeitė visą savo gyvenimo būdą: „Neabejoju, jog tai buvo mano raktas į sėkmę, puikią savijautą ir rezultatus šiuo metu. O labiausiai džiaugiuosi, kad mitybos įpročiai nusistovėjo, ir sėkmingai išlaikau savo svorį vienoje vietoje jau beveik šešerius metus.“

Būtina surasti vidinių motyvų

Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesorė dr. Laima Bulotaitė sakė, jog visi žmonės yra skirtingi ir visiškai būdą būna susijęs su neigiamomis emocijomis: „Gali atrodyti, ilsisi namuose, valgo saldumynus ir nepriauga svorio, o jums vieninteliam taip sunkiai sekasi imtis pokyčių.“

Profesorės teigimu, jei elgesio keitimas jums kelia kančią, tai reiškia, jog kažką darote negerai, pasirinkote ne tokį būdą ar aiškiai nežinote, kodėl tai atsigręžti į save ir suprasti, kokie yrajūsų pokyčių motyvai.

„Neigiamas emocijas ir atkryčius dažniausiai patiria tie, kurie neatsako sau į šiuos klausimus ir kurių elgesio keitimo motyvai yra išoriniai – jums kažkas patarė, tačiau patys to neįsisąmoninote“, – kalbėjo ji.

L. Bulotaitės teigimu, fizinė sveikata yra neatsiejama nuo psichinės ir emocinės sveikatos: „Senas posakis: sveikame kūne – sveika siela. Todėl reikiasuprasti, kad jei stiprinsite savo fizinį kūną, daugiau judėsite ir mankštinsitės, pagerės jūsų nuotaika, užplūs geresnės emocijos bei švaresnės mintys.“

Startavo Regionų krepšinio lygos (RKL) 2023–2024 m. sezonas. Jame dalyvauja ir Šilalės „Lūšies“ komanda, treniruojama iš Šilalės kilusio krepšininko Lino Lekavičiaus. Jis keletą metų studijavo JAV, o vėliau krepšinį žaidė įvairiose pasaulio šalyse. Praėjusį šeštadienį Simono Gaudėšiaus gimnazijos sporto salėje „Lūšis“ priėmė Kupiškio ekipą ir pirmose savo varžybose nugalėjo ją rezultatu 62:51.

Krepšinio varžybų tarp šių komandų rezultatų suvestinė rodo, jog pirmajame penketuke tarp rezultatyviausių „Lūšies“ žaidėjų buvo Justas Košys (15 taškų, 5 atkovoti kamuoliai), Edvinas Simėnas (11 tšk., 12 atk. kam.), Mindaugas Čepauskas (11 tšk., 3 atk. kam.), Liudas Valantinas (6 tšk., 3 atk. kam.), Oleksandr Misiats (3 tšk., 5 atk. kam.). Po 7 kamuolius atkovojo Rokas Nikitinas ir Nedas Vydmantas.

Vesta VITKUTĖ

Ernesto AUŠROS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 79

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnaziją 1992 m. baigusi Daiva Daukantaitė jau 26 metai gyvena Švedijoje, dirba prestižiniame Lundo universitete. Į pasaulį ją išvedė žinių troškimas ir siekis gilintis į tai, kas visada traukė – psichologija. Docentė įsitikinusi, kad nei pinigų stoka, nei kitokie ekonominiai bei asmeniniai sunkumai negali tapti trukdžiu siekti tikslo, jei iš tiesų yra didelis noras pasaulį matyti plačiau ir žinoti daugiau.

Išvyko ne pinigų užsidirbti – mokytis

Baigusi anuomet vidurine mokykla vadintą gimnaziją, Daiva studijavo Šiaulių pedagoginiame institute ir tapo pradinių klasių mokytoja. Tačiau to neužteko: psichologija atrodė ta magiška mokslo sritis, kuri gali atsakyti į daugelį gyvenime kylančių klausimų, todėl, baigusi pedagogikos studijas, norėjo siekti žinių daugiau. Institutas jau bendradarbiavo su Pietų Švedijos Kristianstado pedagoginiu institutu, vienas dėstytojas mokė studentus švedų kalbos pagrindų, tad Daiva nusprendė vykti studijuoti į Švediją.

„Buvome kelios draugės, kurios labai troškome žinių ir laisvės, norėjome pažiūrėti, kaip kitur žmonės gyvena. Aš išvažiavau į Švediją mokytis švedų kalbos, kita klasės draugė išvyko į Suomiją, o dar viena pasirinko Indiją. Važiavome ne pinigų susitaupyti, ne mašiną nusipirkti, bet troškome žinių, buvome pasiilgę kitokio pasaulio, naujų potyrių“, – apie savo apsisprendimą „Šilalės artojui“ sakė docentė.

Tais laikais Skandinavija traukė lietuvius, nes buvo arti, panašios kultūros šalis. Važiavo pas mus ir skandinavai, kuriems buvo gėda, kad mažai žino apie čia pat esančias Baltijos šalis. Nes, pasak Daivos, sovietų sąjunga jiems visada buvo kaip raudonas taškas, prie kurio geriau nesiliesti. Dėl to Švedijoje pirmiausia atsirado stipendijos studijuojantiems Baltijos šalių studentams. Tačiau išvykti į užsienį tuomet dar nebuvo lengva: reikėjo vizų, įrodyti, jog turi pinigų, o jų tada niekas neturėjo, jei ir sukrapštydavo, tai tik lėktuvo bilietams. Todėl rašyti magistro darbo apie raidos psichologiją D. Daukantaitė grįžo į Vilnių. 2000-aisiais į Lundo universitetą įstojo studijuoti antros magistratūros, o 2001 m. pradėjo doktorantūros studijas Stokholmo universitete. Daiva neslepia, jog kartu dirbantys kolegos nesupranta, kodėl ji atvyko į Švediją, todėl ji juokauja, kad atvažiavo čia susitikti su savo būsimu vyru.

„Švedija niekada nebuvo okupuota, šios šalies piliečiams sunku suprasti, ką reiškia būti už geležinės sienos, kai negali keliauti, dirbti ir mokytis, kur nori ir ką nori. Bet tiesa ir tai, kad jei ne Švedija ir ne tas laikas, kai lietuvis lietuviui užsienyje buvo kaip brolis, su vyru gal ir nebūtume susitikę. Mes, sauja lietuvių, studijuojančių Linsiopinge (kur mokiausi švedų kalbos), laikėmės vienas kito – kartu švęsdavome šventes, žiūrėdavome filmus, keliaudavom. Abu vėliau įstojome studijuoti doktorantūros. Tos studijos trunka ilgai, po truputį pats nejausdamas, įleidi šaknis, imi žvalgytis galimybių, darbo, ir savaime susiklosto, kad lieki gyventi ten, kur studijavai“, – pripažino D. Daukantaitė.

Karas atsilieps kelioms kartoms

Iš Vilniaus kilęs Daivos vyras taip pat dirba Lundo universitete, yra fizikos profesorius. Docentės laipsnį turinti D. Daukantaitė dirba Psichologijos departamente, dėsto studentams ir vadovauja dviem dideliems psichologijos raidos tyrimo projektams. Vienas susijęs su jaunimo potraukiu žaloti save – visame Vakarų pasaulyje tai labai didelė 13–16 metų paauglių problema. Kitas projektas analizuoja, kas lemia gerą jaunų žmonių savijautą net tada, kai jiems kyla sunkumų.

„Kuo geriau gyvename, tuo daugiau psichologinių problemų turi jauni žmonės. Nesusidurdami su sunkumais, jie neišsiugdo atsparumo, neužsiaugina storesnės skūros, todėl menkiausią nesklandumą taip sureikšmina, kad praranda gyvenimo džiaugsmą, nebežino, kaip elgtis“, – apgailestavo docentė. Daiva neneigė, jog psichologai kuo toliau, tuo daugiau turės darbo, nes vykstantys karai psichologiškai traumuoŠilališkę į pasaulį išvedė noras žinoti daugiau ja daugybę žmonių. Mokslininkė įspėjo, kad tokios traumos sunkiai gydomos, jos atsiliepia kelioms žmonių kartoms.

„Mano tėtis buvo ištremtas į Sibirą, ir mums, jo vaikams, tai irgi atsiliepė – negalėdavome apie tai šnekėti, taip jam buvo skaudu. Bet yra ir kita medalio pusė: kartais reikia baisių sukrėtimų, kad žmonės pasijustų bendruomenės nariais. Švedijoje žmonės yra individualistai, užsidirba tiek pinigų, kad gali gyventi vieni, nebereikia kitų žmonių. Mažėja ir empatijos, nes įpranti rūpintis tik savimi, nesvarbu, kas darosi aplinkui. Iš vienos pusės gerai, kad žmonės turi mažiau rūpesčių, tačiau susvetimėjimas irgi yra didelė visuomenės problema“, – tikino Daiva.

Tokios visuotinės gerovės, kokią mes įsivaizduojame, pasak D. Daukantaitės, nėra ir Švedijoje. Didėja skirtumai tarp visuomenės sluoksnių: tie, kas yra išsimokslinę, turi gerus darbus, gyvena labai gerai, bet gaunančius mažesnes pajamas infliacija palietė taip pat skaudžiai, kaip ir mus, nors Švedijoje ji buvo ne 20 proc., o tik 12–13 proc.

Suteikiamas visiškas komfortas

Švedijoje yra daugiau nei pusšimtis aukštųjų mokyklų, tačiau juokaujama, kad yra tik du universitetai – Upsalos ir Lundo, o pastarasis laikomas vienu iš 100 geriausių universitetų pasaulyje, mat didžiausias dėmesys čia skiriamas studijų kokybei. Bet tuo pačiu, anot docentės, universiteto administracija dėstytojų neapkrauna jokiais reikalavimais.

„Kalbėdama su kolegomis Lietuvoje, supratau, kad ne tik maži atlyginimai yra problema. Žmones sekina draskymasis per kelis darbus, būtinybė atsimušinėti prieš valdžią, už kiekvieną žingsnį pateikti ataskaitą. Palyginus su Lietuva, dirbti Švedijoje yra neįtikėtinas komfortas: niekas netikrina, kada tu ateini ir kada išeini, kiekvienam suteikiamos geriausios sąlygos, administracija stengiasi išspręsti iškilusias problemas. Jei nereikia dėstyti, gali ne sėdėti darbe, bet skaityti mokslinius straipsnius, užsiimti savišvieta. Nors visi mokslininkai ir be nurodymų turi ambicijų skelbti savo straipsnius, siekti lėšų tyrimams. Švedijoje labai didelis dėmesys skiriamas žmonėms, kad jie gerai jaustųsi savo darbe. Gali bet kada nueiti pas katedros vedėją ar dekaną, pasakyti, kuo esi nepatenkintas, ir nebijoti, kad užsitrauksi nemalonę. Jie nepriima skundų kaip kritikos, nes stengiasi išsaugoti darbuotojus“, – sakė mokslininkė.

Pasak jos, bendrą nuotaiką labai pakelia ir supratimas, jog demonstruoti savo turtą ar išskirtinę padėtį visuomenėje yra blogas tonas. Švedijoje, tarkime, ir universiteto rektorius į darbą važiuoja traukiniu arba dviračiu, studentai į dėstytojus kreipiasi vardais, niekas net į visai svetimą žmogų nesikreipia „jūs“, sako „tu“, o pagarba vyresniam, aukštesnės padėties žmogui išreiškiama kitomis formomis ir būdais.

Atvyksta studijuoti iš viso pasaulio

Anot Daivos, įstoti į Lundo universitetą nėra lengva, tačiau čia mokosi nemažai lietuvių. Dauguma puikiausiai kalba angliškai, net neįmanoma atpažinti, iš kurios šalies yra atvykę.

„Studentams visada pasakau, iš kur esu kilusi, nes mūsų lietuviškos pavardės niekur nepaslėpsi. Neseniai po paskaitos priėjo viena mergina ir pasisakė esanti iš Lietuvos. Mano sūnus dabar įstojo į universitetą studijuoti fizikos, jo grupėje taip pat yra lietuvis. Taigi mūsų tautiečių Švedijoje yra gana daug, bet tos vienybės, bendruomeniškumo, koks buvo, kai išvažiavome vos Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, dabar nebėra. Dabartinė karta užaugo be geležinės sienos ir išvykimas į užsienį nebėra joks stebuklas“, – sakė D. Daukantaitė.

Vis dėlto jaunimas iš Švedijos miestelių ir kaimų dažniausiai stoja į mažesnius universitetus. Tyrimai rodo, kad svarbu ne tai, iš kur žmonės kilę, o kokį išsilavinimą yra įgiję tėvai – jeigu jie yra baigę aukštuosius mokslus, turi pagrindą po kojomis, ir vaikams suteikia daugiau pasitikėjimo savimi, nuo mažų dienų skatina siekti savo tikslo. Neseniai Švedijoje vyko konferencija, kur mokslininkai diskutavo, kaip pritraukti studentų iš skirtingų visuomenės sluoksnių, kaip padėti jiems siekti ambicingesnių tikslų, nes, pasak docentės, tokio pastūmėjimo kartais trūksta ir Švedijos jaunimui. Mokslas visiems Europos Sąjungos piliečiams Švedijos universitetuose yra nemokamas, už studijas mokėti privalo tik atvykėliai iš trečiųjų šalių. Tačiau tai netrukdo Švedijoje siekti išsilavinimo daugybei Kinijos, Indijos, Pakistano piliečių.

„Šiais laikais reikia tik trupučio drąsos ir išnyksta visos ribos, pasaulis tampa atviras – tą labai svarbu suprasti jauniems žmonėms, kuriems trūksta palaikymo iš namų. Štai mano tėvai neturėjo aukštojo išsilavinimo, bet aš labai norėjau mokytis, o jie mane visaip palaikė. Tad jei yra noras ir aiškus tikslas, tereikia pabandyti, o padedančių, užtariančių visada atsiranda. Atsiranda ir pinigų – net nemokant kalbos, Švedijoje galima susirasti darbą ir iš jo pragyventi. Jei neįleidžia pro duris, reikia pabandyti atidaryti langą. Labai norisi įkvėpti jaunimą siekti savo tikslų, o susidūrus su sunkumais jokiu būdu nenuleisti rankų“, – sakė D. Daukantaitė.

Gera grįžti namo

Daivos šeima gyvena Lundo universitetiniame miestelyje, kur didelė mokslo bendruomenės ir studentų koncentracija. Podoktorantūrines studijas Daivos vyras atliko Amerikoje, ten gimė jų sūnus. Po dvejų metų, jau gyvendami Lunde, susilaukė dukros. Šeima daug keliauja, mėgsta intensyvų poilsį. Anot Daivos, kol neturėjo vaikų, su vyru ir draugais vasarą mėnesiui išvažiuodavo į kalnus, dabar ten keliauja su visa šeima. Moteris džiaugiasi, kad abu vaikai ne tik namuose kalba lietuviškai, bet ir tarpusavyje bendrauja gimtąja kalba.

„Niekada nereikėjo jų raginti kalbėti lietuviškai, abu mielai vyksta ir į Lietuvą. Kol buvo maži, Lietuvą jie vadindavo senelių namais. Grįžtame čia mažiausiai dukart per metus – Kalėdoms ir vasaros atostogoms. Šilalėje gyvena mama, netoli jos – ir brolis bei sesuo su šeimomis. Labai džiaugiuosi, matydama, kaip keičiasi Šilalė. Ypač džiugina intensyvus kultūrinis gyvenimas, gražūs renginiai dažnai net nemokami. Gali ir pats dalyvauti, ir kitų pasiklausyti. Tačiau kartais nuo tokios gausos žmonės nebežino, ko norėti“, – pastebėjo D. Daukantaitė.

Daiva įsitikinusi, jog didžiausias Šilalės privalumas yra maži atstumai, draugiški žmonės ir daugybė renginių.

„Kai grįžtu, man tokia laimė išeiti iš namų, susitikti žmones, kurie yra draugiški, maloniai priima, stengiasi padėti. Mūsų mokykla dabar visiškai neatpažįstama, pagražėjusi ir pasikeitusi. Žmonės skundžiasi, kad Lietuvoje daug problemų. Tikriausiai galvoja, kad jos tik čia. Bet kai pasižiūri plačiau, jos visur tokios pat – negerų dalykų pridaro ir Švedijos politikai bei valdžia. Aš labai didžiuojuosi, jog Lietuva padeda kariaujančiai Ukrainai. Ir švedai tai labai vertina, matau, kad Lietuvos autoritetas jų akyse labai išaugo“, – tikino šilališkė D. Daukantaitė.

Daiva BARTKIENĖ

Nuotr. iš pašnekovės albumo