Tai, kokią Ukrainos sostinę regėjau pirmomis karo dienomis ir kokia ji, sugrįžus čia penktą karo mėnesį, skiriasi kaip diena nuo nakties. Kyjive gyvena daugiau žmonių, nei visoje Lietuvoje – 2,9 mln., todėl ankstyvą pavasarį užgesusio miesto vaizdas atrodė labai neįprastai. Prieš akis atsivėrė gatvės be praeivių ir mašinų, užsidariusiomis parduotuvėmis bei kavinėmis, neveikiančiu viešuoju transportu, pulkais metro stotyse miegan­čių išsigandusių žmonių...

Kyjivą pravažiuoti buvo neįmanoma, nes jis nusėtas barikadų, pro kai kurias buvo praleidžiamos tik karinės, policijos ir greitosios pagalbos mašinos. Smėlio maišais buvo apdėti ne tik met­ro stočių bei įstaigų, bet ir bažnyčių įėji­mai, o daugybė langų apkalti apsauginėmis plokštėmis. Pirmą karo mėnesį į Kyjivą traukiniai vyko pustuščiai, o iš jo perpildyti, nes gyventojai veržėsi iš čia pabėgti. Nors Maskvos pažadas Ukrainą užimti per keturias dienas subliuško, užvirę mūšiai sukėlė paniką, bėglių srautas buvo milžiniškas. Kadangi buvo baiminamasi maskolių provokacijų ir specialiai apmokytų agentų, galbūt planavusių nužudyti prezidentą Volodymyrą Zelenskį, kiekvienas atvykėlis geležinkelio stotyje buvo akylai tikrinamas.

Vaikščioti po Ukrainos sostinę buvo nejauku, praeiviai – nešnekūs ir įtarūs, o ore tvyrojo baimė ir laukimas kažko baisaus. Sutemus šviesos užgesdavo visuose namuose, ir tai, kad esi ne gūdžiame kaime, o daugiaaukščių apsuptyje, galėjai pamatyti tik mėnuliui išlindus iš už debesų. Dieną veikė vos kelios vaistinės ir parduotuvės, o ir jos dirbo trumpai dėl komendanto valandos. Todėl susidarydavo didžiulės eilės norinčiųjų apsirūpinti maistu...

Buvusį košmarą dabar primena meninė instaliacija iš lagaminų ir barikadinių trikojų Kyjivo geležinkelio stotyje bei čia naktis leidusių vaikų piešinių paroda. Dabar traukiniai atvyksta punktualiai, o patikrinimai – greiti ir modernūs.

Ir nors Ukrainos sostinėje ir toliau budi ginkluoti kariai, miestas atvykėlius pasitinka jau didmiesčio šurmuliu. Dauguma barikadų pašalintos, atsidarė teatrai bei koncertų salės, kavinėse žmonės vakarieniauja ir šnekučiuojasi, parkuose bučiuojasi porelės.

Netoli Kyjivo merijos esanti Neprik­lausomybės arba Maidano aikštė, kurią neatsargiai fotografuodamas karo pradžioje buvau suimtas, vėl atverta, o iš supjaustytų traukinio bėgių suvirintos piramidės, turėjusios sutrukdyti tankų įsiveržimui, nustumtos į šoną. Bet Maidano aikštėje karo neleidžia pamiršti šimtai Ukrainos vėliavėlių su žuvusių kovotojų vardais, kur praeiviai deda gėles...

Kitoje gatvės pusėje pasigirsta muzika – grupė dainuoja religines dainas. Priėjęs pamatau, jog dainininkams pritarti sustojo keliolika kariūnų. Šie dainuoja labai įsijautę: kariškiai suvokia, kad jų likimą fronte nulems Dievo ranka, o jo pagalbos tikriausiai yra prašoma prisimenant ir kovojančius giminaičius, draugus...

Botanikos sodas yra viena mėgstamiausių pasivaikščiojimo vietų. Netoli įėjimo stovi kančioje sustingusio jaunuolio skulptūra – paminklas, skirtas Antrajame pasauliniame kare žuvusiems studentams bei dėstytojams. Užkalbinu dvi moteris, geležinkelių skaičiavimo centro darbuotojas Larisą ir Leną. Jos patvirtina, kad miestas atsigauna.

„Bijojome tada išeiti į gatvę, matėme sprogimus oro uoste, buvo baisu, jog raketos atskries iki mūsų namo, todėl išsinešėme čiužinius į koridorių ir su kaimynais miegojome, dalijomės maistu“, – pasakojo Larisa.

Namo aukšte, kur ji gyvena, keturios iš šešių šeimų pirmą karo dieną pabėgo. Dvi tebėra užsienyje, dvi sugrįžo.

„Stengiamės šypsotis, gyventi normaliai, bet nėra lengva, kai girdi pranešimus apie žūstančius fronte, kai ten kovoja giminaičiai ar bičiuliai, bendradarbių šeimos nariai“, – sakė Lena.

Į jos draugės namą pataikė bomba, ištiškusio vaikiško vežimėlio vaizdai persekioja moterį sapnų košmaruose...

Abiejų moterų sūnūs – 24-erių ir 18-os vaikinai – pareiškė, jog niekur nesitrauks iš Kyjivo ir eis savanoriais jį ginti. O jei jie kovos, motinos irgi net per di­džiausius bombardavimus liks Kyjive...

Tai, kad ramybė sostinėje yra apgau­linga, patvirtino ir hostelio „Petrani“, ku­riame apsistojau, administratorė Jev­ge­nija. 21-erių mergina prieš kelias savaites universitete įgijo teisininko specialybę, tačiau galvoje sumišimas – nežino, likti čia ar vykti į užsienį.

„Labai bijau bombardavimų, bijau žūti. Kilus karui, su mama ir močiute bėgome pas gimines už 100 kilometrų nuo Kyjivo, dabar grįžome, bet jei dar kartą maskoliai puls, bėgsime į užsienį“, – prisipažino mergina.

Ji norėtų įsikurti Vakaruose, tačiau anglų kalbos nemokančios mama ir mo­čiutė labiau nori į Latviją, kur gyvena tolimi giminaičiai.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Rytoj prasideda 489-osioms Šilalės įkūrimo metinėms skirtos šventės renginiai. Net keturias dienas miesto gat­vėse, aikštėse skambės muzika, šokio ritmu suksis poros, vyks parodos, varžysis sportininkai, su šventiniais sveikinimais atvyks būrys svečių. Miesto gimtadienio šventės išvakarėse akies krašteliu pabandėme praskleisti jos už­dangą: priminti, kokios yra jos ištakos, kaip formavosi ir keitėsi tradicijos, nuo ko priklauso šventinė nuotaika ir kaip ją vertina šilališkiai, susirenkantys į savo miesto gimtadienį.

Apie mūsų miestą, jo istoriją, ateities lūkesčius kalbamės su pedagogais, kultūros darbuotojais, versli­ninkais – šilališkiais, kūrusiais ir kuriančiais Šilalę.

Jaučiasi savo miesto žmogumi

Šilalės miesto švenčių ištakos susiformavo prieš kelis dešimtmečius, kai miesto stadione ir pušyne būdavo rengiamos Dainų šventės. Dabar šventė persikėlė į miestą, kur žmonės gali aplankyti įvairias parodas, dalyvauti renginiuose bei edukacijose. Laukiami ir va­kariniai populiarios muzikos koncertai.

„Miesto šventės yra reikalingos. Kaip kiekvienas žmogus laukia savo gimtadienio, taip laukiame ir miesto gimtadienio“, – mano mokytoja Aušrelė Baublienė.

Ypatingoje, Šilalei didžiulį kultūri­nį palikimą sukūrusioje Vlado ir Stefos Stat­kevičių šeimoje gimusi bei užau­gusi Auš­relė tėvus visada matydavo užsiėmusius prasminga veikla. Ypač tėvą, kuris nuolat važinėdavo po kaimus rinkti medžiagos kraštotyros darbams. Jo sudarytus užrašus A. Baublienė dabar naudoja daugybei projektų praturtinti – taip mokiniams diegia meilę gimtajam miestui. Bet kad iš tiesų jį pažintų ir mylėtų, jie patys turi prisiliesti prie jo istorijos – pasak mokytojos, neužtenka kur nors nuvesti ir papasakoti, ką žinai.

Visi praėję metai buvo skirti Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos 100-me­­čiui – mokykla išleido jubiliejui skirtą knygą, surinkta daugybė prisiminimų, vyko įvairiausi renginiai. Kiek mokyklų ir kur jos veikė Šila­lėje, priminė projektas „Kur mokyk­lų bū­ta“. Pirmoji vidurinė privatinė mo­kyk­la buvo įsteig­ta 1921 m. name­lyje prie tvenkinio, pirmoje klasėje mokėsi 21 mokinys. Jubiliejinė Simono Gau­dė­šiaus gimnazijos šventė dėl pandemijos buvo atidėta pavasariui, tačiau 2021 m. rugsėjo 21 d. A. Baublienė pakvietė mokinius į ekskursiją. Pir­mo­sios vidurinės mokyklos vietoje perskaitę buvusių mo­kinių pavardes, gimnazistai tarsi grįžo į anuos laikus ir kitu žvilgsniu pažvelgė į savo miestą.

„Vienintelis saugomas valstybės pastatas  Šilalėje – buvusi pradinė mokyk­la Vasario 16-osios gatvėje: nuo ten su mokiniais pradedame kelionę po gimtąjį miestą. Klasės yra buvusios ir dabartinio savivaldybės pastato senojoje dalyje, kur buvo žydų namas. Čia veikė vakarinė mokykla, kelios gimnazijos klasės. Daug mokinių kartų užaugo Meno mokyklos pastate, tuomet išnuomotame privataus žmogaus. Vedžioju vaikus po tas vietas ir pati svarstau, kaip mokytojai spėdavo lakstyti iš vieno pastato į kitą, nes pirmasis specialiai mokyklai statytas duris atvėrė tik 1952 m.“, – pasakoja A. Baublienė, neslepianti liūdesio, kad daugybės istorinių pastatų Šilalėje nebeliko.

Rinkdama medžiagą knygai apie mokyklos įkūrimo 100-metį, mokytoja sa­ko patyrusi daug mielų akimirkų.

„Tai gyva mūsų gimnazijos, mūsų mies­­­to istorija, o ją rašant, įsitraukė vi­sas kolektyvas. Mokykla miestui turi didžiulę reikšmę – ji užaugina žmones. Ir pati čia mokiausi, čia grįžau baigusi studijas. Buvau labai jauna, vos keliais metais vyresnė už abiturientus, sutiko jie mane pliaukštelėjimu per petį ir džiugiu šūksniu: „Nu dabar, Aušra, tai pagyvensime“.

Dabar mūsų mokykla be galo graži, tik keista, jog mokinių mažiau, o juk tilpdavoti net dvi pamainos“, – prisimena A. Baublienė.

Nors gimė Tauragėje, o į Šilalę su tėvais atvyko vienerių, šį miestą ji laiko savo gimtine. Mokytojai svarbiausia, kad vaikai, kuriuos moko, nesijaustų nepilnaverčiais dėl to, jog gyvena mažame miestelyje. 

„Esu labai daug keliavusi, bet nieka­da nesu pagalvojusi, kad galėčiau ar no­rėčiau išsikelti kur nors kitur. Ir vai­kams sakau, jog Šilalė yra geriausia vie­ta pasaulyje. Parodyk, kas esi, ką sugebi, ir galėsi didžiuodamasis saky­ti, kad esi iš Šilalės. Bene 15 metų mokykloje buvau atsakinga už turizmą, esam keliavę pėsčiomis, su kuprinėmis ant pečių, nuo Karpatų iki Tian Šanio kalnų –  norėjome ir padarėme. Kažkurioje konferencijoje mano mokiniams skaitant pranešimą, mokytojos stebėjosi, iš kur tokie gudrūs vaikai. Pasididžiuodama sakiau, kad iš Ši­lalės“, – šypsosi pedagogė.

Pasak jos, net atokiausiame kaime ga­li susikurti tokį gyvenimą, kokio pats nori. Jei darai, kas patinka, gyventi visur įdomu.

„Šilalė yra gražus miestas. Turime tik­rą Dievo dovaną – pušyną, tvenkinį. Gailiuosi, jog neišliko senasis malūnas, norėtųsi, kad ir pakalnės trobikių nebūtų arba kad jas bent šiek tiek aptvarkytų. Bet tai yra mano miestas. Vaikystėje visos Lokystos pakrantės nučiuožinėtos, nuvažinėtos, tie atsiminimai suteikia daug šiltų emocijų. Čia – visas mano gyvenimas“, – tikina A. Baublienė.

Svarbiausia, pasak mokytojos, suspė­ti ir viską, kas siūloma miesto šventės programoje, pamatyti, susitikti šventiš­kai nusiteikusius pažįstamus, kolegas, buvusius mokinius. Šilalėje visi jaučiasi kaip viena šeima ir tai prideda jaukumo.

Šventės simbolis – herbo atvaizdu puoštas tortas

Smagiausia šventės akimirka priklau­so nuo Eugenijaus ir Nijolės Gudauskų vadovaujamos UAB „Pitlius“ kepėjų sugebėjimų – ir šiemet jie gamina įspūdingo dydžio Šila­lės herbo atvaizdu puoštą miesto šventės tortą.

„Esame savo krašto patrio­tai, remiame visus, kas paprašo. Nuo pirmo renginio, kiek įmanoma, padedame „Med­vė­galio“ menų festivalio rengėjams, įvairių kul­tū­ros renginių organizatoriams, pri­sidedame ir prie sportininkų pergalių. Esame šilališkiai, norime, kad visiems mums sektųsi, o jei švenčia­me – kad viskas, taip pat ir skanėstai, džiugintų“, – sako jau beveik tris dešimtmečius tortus, pyragus, sausainius bei daugybę kitų gaminių visai Žemaitijai kepančios įmonės vadovai.

Jie neslepia, jog praėję metai buvo la­bai sunkūs: pande­mijos ribojimai, ligos, lyg ant mielių kylančios žaliavų kainos.

„Po tokių varginančių ir daug jėgų pareikalavusių metų mū­sų darbuotojams labai reikalinga šventė“, – įsitikinęs Euge­nijus.

Buvo laikai, kai „Pitliaus“ kepėjai per savaitę sunaudodavo 24 tonas miltų. Vien „Žemaitijos pienui“ per naktį iškepdavo virš pusantro tūkstančio picų, pilną autobusėlį duonos išveždavo į Šiaulius. Tuomet reikėjo ir daugiau darbo rankų. Dabar „Pitliaus“ gamyba orientuota į ska­nėstų – tortų, sausainių, pyragų kepimą – viską, kuo žmonės mėgaujasi per šventes. Tačiau pagaminti skanius ir gražius tortus reikia kantrybės ir juvelyriško tikslumo.

Kepama „Pitliuje“ ir duona, ir mieliniai pyragai – išskirtiniai, tokie, kokių prekybos centruose nerasi. Šilališkiai juos greitai išperka, todėl ilgiau pamie­gojęs, neberasi, o didžiausios Žemaitijoje ska­nėstų kepyklos vadovai džiaugiasi, jog net ir tokiais sunkiais laikais pavyksta išlaikyti pirkėjus. Šilalėje keptais pyragais mėgsta pasilepinti Telšių, Plungės bei kitų Že­maitijos krašto miestų gyventojai – įmonė iš viso turi 7 jaukias parduotuvėles.

N. Gudauskienė pripažįsta, jog skirtinguose miestuose žmonių skoniai skiriasi, tačiau visi, o ypač šilališkiai, labiausiai mėgsta tortą „Napoleonas“. Jo iškepama daugiausiai. Paklausūs ir nauji kepiniai: tortai „Pasiflora“, juodųjų serbentų džemu perteptas „Juoda Balta“, kuriam serbentai skinami iš kepyklos sodo, daugelis nori paragauti gaivaus bei neįprasto torto su agurkais ir braškėmis. O metų tortu galima vadinti kepamą miesto šventei, kurį konditeriai puošia Šilalės herbu. Kad visiems užtektų bent po gabalėlį, reikia 12–15 kg skanėsto. „Sulipdyti“ tokį, perkelti ant specialaus padėklo, kad pajudintas neiširtų, anot Nijolės, yra nemažas iššūkis, tačiau „Pitliaus“ konditerės viską puikiai moka.

Kiek miesto švenčių papuošė jų tortai, įmonės vadovai jau nesuskaičiuo­ja – tai tapo tradicija. Kaip ir pati šventė, kuri džiugina beveik pusšimtį įmonėje dirbančių žmonių.

„Senais laikais pėsčiomis eidavome į pušyną, kur vykdavo šventės. Paskui buvo negeras laikas, kai niekam nesinorėjo švęsti. Dabar vėl sugrįžta tradicijos, visi tampa jautresni, geresni vienas kitam. Šilališkiai puikūs žmonės, paprasti, bendruomeniški. Mūsų miestelis – tarsi ramybės oazė, ir kuo ilgiau čia gyvename, tuo labiau juo džiaugiamės“, – sako N. ir E. Gudauskai, visą sa­vo gyvenimą ir veik­lą skiriantys gimtajai Šilalei.

Mieste žydi daugiau nei 3000 žiedų

Šilalės miesto seniūnė Eglė Strau­kienė prisipažįsta, jog prieš kelis metus eidama į šias pareigas, tikėjosi didesnio miesto bendruomenės vieningumo ir iniciatyvų.

„Tikrai maniau, kad šilališkiai turi daugiau idėjų. Juk kaime būtent taip ir yra – bendruomenės pačios kuria, organizuoja, o seniūnijai belieka tik prisidėti finansais. Šilalėje to pasigendu, bet tikiuosi, kad galbūt ir tam ateis laikas. Gal žmonės idėjų kūrimui, jų įgyvendinimui turi pribręsti? Juk net prieš didžiąsias žiemos šventes, kai organizavome eglučių puošimo akciją, labiau aktyvūs buvo kaimiškų seniūnijų gyventojai, o ne miestelėnai“, – apgailestauja seniūnė.

Miesto seniūnijoje dirba 20 žmonių, bet tiek yra permažai, kad miestas būtų prižiūrimas ir tvarkomas idealiai. Tuo labiau, jog nėra ir už gėlynus atsakingų specialistų.

„Nors iš pirmo žvilgsnio gal taip ir neatrodo, tačiau vien tik mieste įrengta daugiau nei 10 gėlynų, apie 30 vazonų. Iš viso vienu metu Šilalės gatvėse žydi daugiau nei trys tūkstančiai žiedų. Deja, specialisto nėra – yra tik žmogus, kuriam priskirta tuos gėlynus laistyti. Bet juk kiekvienas žino, kad augalus reikia nuolat prižiūrėti, puoselėti, nepakanka vien tik ravėti. Tad su turimais resursais padarome nemažai“, – įsitikinusi E. Straukienė.

Kitas visiems į akis krentantis „skaudulys“ – sparčiai auganti žolė. Tuo tarpu darbininkų, kurie galėtų viešosiomis erd­vėmis nuolat rūpintis, trūksta. Seniūnė džiaugiasi, jog šiek tiek papildomų rankų gauna per užimtumo programą – šiemet prie miesto tvarkymo prisideda 10 žmonių, kurie dirba po pusantro mėnesio. Tad seniūnė tikisi pačių miestelėnų rūpestingumo, noro tvarkytis bent savo gyvenamojoje aplinkoje.

„Yra šilališkių, kurie verti pačių gražiausių žodžių, didžiausių padėkų – jie ne tik savo kieme susitvarko, bet ir prigriebia neprižiūrimus plotus, nesvarbu, kam jie priklausytų. Deja, nestinga miesto gyventojų, kurie nesiteikia prižiūrėti nė centimetro už tvoros – laukia, kol ateis seniūnijos darbuotojai“, – sako seniūnė.

Nemenka problema, anot E. Straukie­nės, apleisti, neprižiūrimi sklypai, kuriuos dažniausiai pamiršta Šilalėje ne­begyvenantys žmonės ar jų palikuonys.

„Surasti šeimininkus ne taip paprasta, o jeigu jie nuosavybės neįteisinę – apskritai neįmanoma“, – pripažįsta seniūnė.

Miesto gimtadienio proga Šilalės gyventojams ji linki rasti laiko savo miestui, savo kvartalui, savo gatvei. Juk visi norime gyventi gražiau, tad kodėl nepradėjus iniciatyvos nuo savęs ar artimiausių kaimynų?

Šilališkiai elgiasi atsakingai

Šilalės priešgaisrinės gelbėjimo tar­ny­bos (PGT) vyresnysis specialistas Au­ri­mas Lukoševičius sako, kad praėję metai Šilalės miestui buvo neblogi.

„Nuo rugpjūčio iki rugpjūčio turėjome tik septynis iškvietimus (2020 m. per šį laiką – 12). Daugiausiai vykome gesinti dūmtraukiuose užsidegusių nevalytų suodžių, tačiau degė ir automobiliai, ir biotualetai. Džiugina, jog gaisrų mieste mažėja, bet gelbėjimo darbų tenka atlikti daugiau. Per pastarąjį laikotarpį į juos buvome pakviesti daugiau nei 30 kartų. Dažniausiai ta pagalba susijusi su eismo įvykių padarinių likvidavimu, pagalba kitoms specia­liosioms tarnyboms ar gyventojams buityje. Smagu, kad šilališkiai atsakingai žiūri į gyvenamojo būsto saugumą ir įsirengia autonominius dūmų detektorius“, – sako A. Lukoševičius.

Šilalės PGT pareigūnų vertinimu, Šila­lėje atsakingi yra ne tik gyventojai, bet ir įmonės, verslo subjektai.

Šiuo metu Šilalės PGT priklauso Klai­pė­dos apskrities priešgaisrinei gelbėji­mo valdybai, turi dvi gaisrines mašinas (autocisternas) ir leng­vąjį specialųjį automobilį. Ugniagesiai bu­di keturiomis pamainomis, jiems vadovauja penki pamainų vadai bei penki skyrininkai.

Taip pat, kaip ir policija, Priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba aktyviai bendradarbiauja su civiliais: kviečia apsilankyti būstinėje, supažindina su technika bei ugniagesio profesija jaunuosius miestelėnus.

„Bendraujame su seniūnija, darbuotojams vedame mokymus ir prašome, kad, lankydami savo globojamus asmenis, pasirūpintų jų saugumu, primintų pagrindines taisykles. Žinoma, ir mes lankome gyventojus, rengiame prevencines akcijas, tiems, kurie sunkiau verčiasi, stengiamės įrengti autonominius dūmų detektorius, nepamirštame užsukti po metų bei patik­rinti, ar įrenginiai dar veikia“, – tikina A. Lu­koševi­čius.

Ir šiemet per miesto šventę ugniagesių ekipažų ilgai ieškoti neteks – gaisriniai automobiliai, kaip visada, bus išrikiuoti Jono Basanavičiaus gatvėje.

Miesto saugumas – pačių gyventojų rankose

Policijos atstovė – bendruomenės pareigūnė Rasa Sadauskytė taip pat pastebi, kad šilališkiams stinga aktyvumo. Ir nors mieste įkurta net dešimt saugios kaimynystės grupių, jų veik­la Šilalėje nėra tokia aktyvi, kaip rajone.

„Mieste tai yra labiau prevencinė, o ne reali veikla. Anksčiau, kuriantis saugios kaimynystės grupėms, veiklos būta dau­giau, bet keitėsi pir­mininkai, nebeatsirado aktyvių kai­my­nų, tad kai kur beliko tik iškaba. Ta­čiau kartais ir jos drausmina“, – sako R. Sa­dauskytė.

O saugios kaimynystės esmė ir yra, kai ir gyventojai, ir policija, ir seniūnija vienijasi bendram saugaus gyvenimo tikslui.

„Pasibaigus karantinui, organizavome daug renginių: kalbėjome apie prekybą žmonėmis, gyvenamųjų vietų apsaugą nuo vagysčių, apie tai, kaip saugiai praleisti vasarą, apie nusikaltimus elektroninėje erdvėje bei kt. Jaunuolius nuolat kviečiame apsilankyti policijos komisariate, iš arčiau susipažinti su policininko profesija. Paprastai tai labai patinka vaikams – jie noriai išbando tar­nybinius automobilius, rankos taik­lu­mą smiginio rungtyje, o kur dar pirštų antspaudų nuėmimo praktika, pokalbiai per policijos raciją“, – juokiasi R. Sa­dauskytė.

Pareigūnė primena, kad beveik visas šias veiklas tiek maži, tiek vyresnieji galės išbandyti ir per Šilalės miesto šventę. Tereikia dairytis policijos palapinės, prie kurios pasitiks vaikų numylėtinis Amsis. Taip pat bus galima sužinoti, kaip tapti policijos rėmėju.

„Kviečiame prisijungti tiek 12–18 m. jaunuolius (jaunieji policijos rėmėjai), tiek vyresnius asmenis. Norintieji jais tapti turi būti neteisti, įgiję bent vidurinį išsilavinimą, pagal asmenines bei moralines savybes tinkantys būti policijos rėmėjais ir nuolat gyvenantys Lietuvoje. Reikia akcent­uo­ti, kad nuo šiol policijos rėmėjais bus labiau rūpinamasi. Vienas iš pagrindinių skirtu­mų – speciali rėmėjų apranga. Jie yra apmokomi policijos mokyk­los instruktorių, išklauso teo­rijos bei praktikos kursus, turi raciją, specialiąsias priemones (dujų balionėlius, antrankius, lazdas), vyksta į budėjimus kartu su policijos ekipažais. Be to, rėmėjai nuo šiol budi ne tik Šilalė­je – jie drauge su pareigūnais vyksta ir į Palangą, kur padeda užtikrinti eismo saugumą, viešąją tvarką. Komandiruotės metu policijos rėmėjai aprūpinami nemokamu maitinimu bei apgyvendinimu. Taip pat policijos departamentas organizuoja vasaros stovyklas.

Tad norinčius savo gyvenimui su­teikti daugiau prasmingos veik­los kviečiame drąsiai eiti prie mūsų palapinės arba tiesiog susisiekti tel. (8-620) 3-83-90, el. p.: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.“, – kviečia bend­ruomenės pareigūnė.

R. Sadauskytė akcentuoja, jog tikrais po­licijos rėmėjais gali tapti 18–65 m. gyventojai, o dar vyresni jau bus garbės policijos rėmėjai. Vyresnės kartos atstovams gali būti pasiūlyta užsiimti šviečiamąja veikla. Žinoma, tam, kad mokytų kitus, pirmiausia tų žinių bus pakviesti įgyti patys.

Programa – pagal norus ir galimybes

Šilalės kultūros centras pernai, pasibaigus miesto šventei, šilališkių klausė, kaip jie vertina renginius ir kokių turi pageidavimų. Ko tikisi iš miesto šventės, buvo galima pasakyti ir šiemet. Šilalės kultūros centro direktorė Irmina  Kėblienė  mano, jog labai svarbu, kad šventė patiktų visų amžiaus tarpsnių gyventojams.

„Iš apklausų supratome, kad daugelis būtent liepos pabaigoje – rugpjūčio pradžioje sugrįžta į tėviškę atostogų, viešna­gės pas artimuosius laiką derina prie miesto šventės. Suprantame, jog net ir gyvenantys Šilalėje ne visada spėja pamatyti naujausius Kultūros centro kolektyvų pasirodymus, todėl miesto gimtadienis tam yra pats geriausias  lai­kas“, – sako I. Kėblienė.

Pasak jos, dabartinė Šilalės miesto šven­tė išaugo iš nakties muzikos vakaro. Šiemet žiūrovus kvies pasimėgauti ir muzikinis spektaklis „Intrigų miestas“ bei prie muzikinio fontano labai derantis Auš­ros Danisevičienės šokio performansas.

I. Kėblienė pasidžiaugė, jog pernai po miesto šventės sulaukė daug gražių atsiliepimų ir įdomių pasiūlymų. Ši­lališkiai norėjo daugiau pramogų vaikams, todėl šiemet stadione veiks vaikų miestelis.

„Į pasiūlymus atsižvelgėme ir rinkda­miesi grupes vakariniam šeštadienio pasirodymui: Irūnos Puzaraitės ir Ma­riaus Jampolskio koncertai patinka dau­gumai, „Quorum“ skirtas solidesniems žiūrovams, o „The Roop“ irgi turėtų sudominti ne tik jaunimą. Ne visas idėjas galėjome įgyvendinti dėl techninių galimybių ir lėšų trūkumo, tačiau stengė­mės, kad  šilališkiai galėtų klausytis žinomų grupių pasirodymų“, – sa­ko I. Kėb­lienė.

Norintys pasilinksminti kviečiami į links­mos muzikos festivalį „Brizgels“. Šila­liškiai pageidavo, jog renginys vyktų pušyne, tad seniūnijai buvo paskata sutvarkyti miestiečių mėgiamą poilsio vietą.

Miesto gimtadienį praturtina  ir jaunimo veiklos. Pasak Šilalės kultūros centro Atviro jaunimo centro „Pulsas“ koordinatorės Guodos Juškaitės, jame tradiciškai savo veiklą pristatys jau­nimo organizacijos, numatyti ir dide­lio jaunimo dėmesio sulaukę renginiai.  Bus ir naujienų – rugpjūčio 4 d. or­ga­nizuojamos orientacinės varžybos „Šilalės matrica“, 6 d. aikštelėje prie „Olimpo“ veiks jaunimo kiemelis, vyks rankų lenkimo turnyras, pasirodys neseniai susibūrusi jaunimo grupė „Glada“. Turėtų patikti ir jaunimo inicia­tyvinės grupės autobusų stoties aikštelėje rengiamos „Šilalės stance show“ varžybos, kur organizatoriai kvies pasižvalgyti į naujausius bei išrinkti gražiausius, seniausius automobilius. Į populiarius pokalbius su (ne)jaunimu šie­met pakviesta daugelio pažįstama Auš­rinė Pudževytė, kuri keliauja po pasaulį, o grįžusi puošia Šilalę piešiniais.

„Neabejojame, jog galimybė pasikalbėti su Aušrine sudomins ne tik jaunimą. Smagiausia, kad į renginius įsitraukia patys jaunuoliai, tampantys savanoriais bei padedantys šventės rengėjams. Nemažai jų Šilalėje jau nebegyvena, tačiau grįžę nori bendros veiklos, siūlo idėjas ir patys jas įgyvendina. Tai suteikia jaunimui daug galimybių smagiai praleisti laiką, o šventės sulaukia svečių iš kitų miestų“, – džiaugiasi Goda.

Nors lėšos riboja veiklų ir atlikėjų pasirinkimą, Šilalės kultūros centro direktorė I. Kėblienė įsitikinusi, jog ne vien pinigai lemia šventės grožį.

„Kiek įmanydami stengiamės sudėlioti renginius taip, kad vienu šūviu nušautume du zuikius. Gerokai palengvino mūsų darbą Lietuvos kultūros tarybos skirtas finansavimas, prie kurio prisideda ir savivaldybė. Už šias lėšas surengti Vasaros muzikos festivalio koncertas „Dviese gondoloje“ bei linksmos muzikos festivalis „Brizgels“ labai praturtins gimtadienio programą – be jų jis nebūtų toks spalvingas ir įdomus“, – mano Šilalės kultūros centro direktorė.

Kai miestiečiai ir jų svečiai švenčia, kultūros darbuotojai negali atsipalaiduoti – jiems tai didžiausias bei atsakingiausias, visų metų veiklą vainikuojantis darbymetis. Kad viskas vyktų sklandžiai, prireikia ne vieno mėnesio, todėl miesto šventės renginiai pradedami planuoti iškart, kai tik aptariami praėjusios rezultatai, sudėliojami visi minusai ir pliusai.

„Negalime sakyti, jog kuri nors miesto šventė nepavyko, renginiai buvo neįdomūs, banalūs, žmonės jų nenorėjo žiūrėti. Visada matome, kad pavyksta nustebinti žiūrovus, parodyti kažką malonaus, netikėto, pastebime klaidas ir mokomės iš jų. Tačiau liūdna, kai girdime sakant, jog šventėje nereikia kapelų, vokalinių ansamblių. Juk tai yra mūsų kultūros darbuotojai, meno mėgėjai, jie labai daug dirba, kad pasirodymai būtų kuo geriausi. Kaip galima jų neįvertinti? Tie žmonės visus metus praturtina kitas mūsų šventes, visus metus yra kviečiami į bendruomenių renginius, nors už tai negauna jokio atlygio. Jie yra didžiausias mūsų turtas, o pasirodymas miesto šventėje jiems irgi yra šventė, kuria nori pasidalinti su savo artimaisiais, giminaičiais, atvykusiais draugais“, –  įsitikinusi I. Kėblienė. 

Miesto šventės organizatoriai viliasi, jog visą šią savaitę vyksiantys renginiai miestiečiams suteiks gerų emocijų, pakels nuotaiką. Pastaruoju metu yra daug nusiminusių, pavargusių, nelaimingų žmonių – gyvenimas visiems pasunkėjo, todėl norėtųsi, kad šventė įkvėptų optimizmo, taptų atgaiva sielai.

„Džiaukimės tuo, ką turime, kas duodama, neprašant jokio atlygio, dalinkimės tuo džiaugsmu su visais ir būkime tikri savo miesto patriotai – tegul Šilalės gimtadienio nuotaika neišblėsta iki kitų metų“, – linki Šilalės kultūros centro direktorė.

Miestas išaugo per kelis dešimtmečius

UAB „Šilalės statyba“ statybų vadovas Antanas Linkis, ilgametis šios įmonės darbuotojas, triūsiantis čia nuo 1969-ųjų, puikiai atsimena, kaip Šilalė augo, plėtėsi ir keitėsi.

„Šis kvartalas, kur dabar dirbame (kalbėjomės prie Dionizo Poškos g. 5-ojo daugiabučio), prieš kelis dešimt­mečius buvo tyrai: pelkės, daržai ir kelios medinės trobos – stovėjo, berods, keturios. Jos buvo nugriautos, o visa teritorija iki dabartinės autobusų stoties turėjo virsti daugiabučių kvartalais su atskiromis, į žiedą susijungiančiomis gatvėmis. Kovo 11-osios gatvės dar visai neseniai apskritai nebuvo, tad ir daugiabučiai, ir mokykla, ir lopšelis-darželis atsirado per pastaruosius 30 metų. O pirmasis daugiabutis Šilalėje, atrodo, buvo pastatytas Maironio gat­vėje. Dabar tas namas ženklinamas 24-uoju numeriu“, – dalijasi prisiminimais A. Linkis.

Pasak jo, absoliuti dauguma daugiabučių Šilalėje buvo statomi kaip žinybiniai butai darbuotojams. Pastatytas ir vienas kooperatinis, kuriame butus siūlyta įsigyti sumokėjus 50 tūkstančių tuomečių „vagnorkų“. Taip vadinamų valdiškų butų Šilalėje būta nedaug, juos statė kilnojamoji mechanizuotoji kolona iš Telšių tresto.

„Tada mes daugiau dirbome kaimiškose vietovėse, statėme „alytnamius“, mokyklas, kultūros namus. Miestas labiausiai išaugo apie 1975–1989 m. – tuo laikotarpiu atsirado ištisi daugiabučių kvartalai. Gaila, jog statybos sustojo. Kita vertus, dabar jau net sunku būtų rasti vietos daugiabučių kvartalui“, – svarsto ilgametis statybų sektoriaus darbuotojas A. Linkis.

UAB „Šilalės statyba“ direktorius Vai­das Kuzminskis sako, kad įmonėje šias pareigas užima dar visai neseniai, vos metus, tad nedaug turi patirties.

„Galiu tik pasidžiaugti, kas esame šiandien. Mūsų užsakovai – UAB „Šila­lės šilumos tinklai“ – atnaujinamais dau­gia­bučiais mieste yra patenkinti. Šiuo metu renovuojame keturis, du jau yra užbaigti ir laukia pridavimo“, – sako V. Kuz­minskis.

Jo teigimu, Šilalė dėl vis daugiau atnaujintų daugiabučių kasmet gražėja. O šilališkiai, modernizuodami savo būstus, laimi ne tik taupydami šilumos išlaidas – juk kiekvienam smagu grįžti į moderniai atrodančius namus.

Daiva BARTKIENĖ

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr. – ankstesnių švenčių akimirkos

„Antrasis Klaipėdos festivalis rugpjūčio 1-7 dienomis grįžtantis į elingą bus kompaktiškesnis, truks tik savaitę, tačiau bus išskirtinis savo turiniu ir prasmingomis dedikacijomis. Rugpjūčio 1-ąją visus kviečiame į Klaipėdos miesto 770-ajam jubiliejui skirtą specialiai šiai progai parašytos oratorijos „Sakmė apie Mėmelburgą“ pasaulinę premjerą. Tai nuostabi Klaipėdos kūrėjų dovana mūsų miestui!“,- pasakojo Klaipėdos festivalio meno vadovė Laima Vilimienė.

Fanfaromis padabinta oratorija

Pasak istorikų, Klaipėdos miesto įkūrimo data laikoma 1252 m. rugpjūčio 1-oji, kai buvo patvirtintas Kuršo vyskupo, pranciškonų vienuolio Heinricho iš Liucelburgo ir Vokiečių ordino didžiojo magistro vietininko Livonijoje Eberhardo iš Zaino susitarimas statydinti gynybinę pilį ir steigti miestą toje vietoje, kur Danė įteka į Kuršių marias. „Simboliška ir gražu, kad oratoriją apie Klaipėdos miesto įkūrimą sukūrė būtent broliai pranciškonai – kompozitorius, brolis pasaulietis Alvidas Remesa OFS ir libreto autorius, Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno gvardijonas br. Sigitas Benediktas Jurčys OFM, kruopščiai tyrinėję išlikusius istorinius dokumentus. Savito žanro sceninis kūrinys „Sakmė apie Mėmelburgą“, kurį kūrėjai ir mes įvardijame kaip oratoriją, apjungs įstabų reginį su teatralizuotomis eitynėmis, šaukiniais, trimitų fanfaromis ir net testamentu ateities miesto gyventojams“, - džiaugėsi Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė.

Oratorijos pastatymo kūrėjų ir premjeros atlikėjų komanda išskirtinai klaipėdietiška: muzikos vadovas ir dirigentas Tomas Ambrozaitis, režisierė Rūta Bunikytė, kostiumų dailininkė Vilija Šuklytė, grimo dailininkė Aira Braždienė, chormeisteris Vladimiras Konstantinovas. Pagrindinių vaidmenų atlikėjai – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistai Valdas Kazlauskas (Vyskupas), Aurimas Raulinavičius (Magistras), Judita Butkytė-Komovienė (Mėmelė). Vokalines partijas taip pat atliks Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistai ir choras. Gros Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestro grupė.

Premjeros rėmėjos „Limarko grupės“ prezidentas Vytautas Lygnugaris neabejoja, kad Klaipėda turi kuo didžiuotis ir privalo kuo įsimintiniau paminėti šią datą: „Klaipėda, kaip seniausias Lietuvos miestas, mūsų valstybės istorijoje užima ypatingą vietą, todėl šiame kontekste verta pabrėžti ne tik  jūrinio miesto išskirtinumą, bet ir deramai prisiminti jo gilią istoriją. Linkiu, kad mūsų miesto išskirtinumas sudomintų kuo daugiau žmonių iš viso pasaulio, o čia gyvenantys visada su pagarba ir pasididžiavimu minėtų savo miestą“.

„Skrajojantis olandas“ – miesto pasididžiavimas

Rugpjūčio 5–6 dienomis į Klaipėdos elingą vėl grįžta publikos pamėgta Richardo Wagnerio opera „Skrajojantis olandas“. „Tai pastatymas, taip pat gimęs miesto gimtadienio proga 2020 m. rugpjūčio 1-ąją bei sulaukęs tokio didžiulio pripažinimo, kad jau yra tapęs ne tik Klaipėdos festivalio, bet ir Klaipėdos miesto vizitine kortele. Ši opera sugebėjo patraukti ne tik miesto ar šalies gyventojų dėmesį, bet ir virtualiai apkeliauti pasaulį tarptautinėje operos platformoje „OperaVision“ transliuoto įrašo pavidalu. Įspūdingas pastatymas, pelnęs aukščiausius scenos menų apdovanojimus Lietuvoje, kaip ir jame pasirodantis tikras laivas, vėl lauks aplodismentų saulėlydžio nutviekstoje scenoje. Negalėjome jo vėl neparodyti publikai, nors šis pastatymas reikalauja ypač daug pastangų bei investicijų“, - akcentavo L. Vilimienė.

Anot muzikinio teatro vadovės, džiugu, kad jau trečią vasarą specialiai šiam spektakliui į pajūrį sugrįžo Vokietijoje dainuojantis bosas-baritonas Almas Švilpa atlikti savo mėgstamiausio – Olando – vaidmens. Dalando partiją pirmą kartą dainuos solistas Tarasas Shtonda iš Ukrainos. Jo dukters Zentos vaidmenį vėl įtaigiai atliks solistė Sandra Janušaitė, o jos palankumo siekiantį Eriką įkūnys garsiausiose pasaulio scenose dainuojantis lietuvis Kristianas Benediktas (Vaidas Vyšniauskas). „Taip pat dainuos KVMT solistai Tadas Jakas, operoje debiutuosiantis Vairininko vaidmeniu, kuo mes labai didžiuojamės ir linkime sėkmės, ir Dalia Kužmarskytė, publikai įsiminusi temperamentingu Zentos auklės Mari charakteriu. Spektaklyje dalyvaus Modesto Pitrėno diriguojamas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras, choro, baleto trupės artistai“,- sako L. Vilimienė.

Stebinantis „Skrajojantis olandas“

„Aš manau, kad „Skrajojantis olandas“ - vienas gražiausių, reikšmingiausių ir didžiausių scenos veikalų, pastatytas per visą nepriklausomą Lietuvos istoriją“, – taip KVMT „Skrajojančio olando“ pastatymą tituluoja solistas A. Švilpa. „Olando partiją dainavau kone dešimtyje skirtingų pastatymų. Kažkada aš su užsidegimu pasakojau apie R. Wagnerio „Skrajojančio olando“ spektaklius kituose teatruose Muzikinio teatro vadovei L. Vilimienei, tačiau nesitikėjau, kad jau netrukus būsiu pakviestas šią partiją sudainuoti gimtame mieste. Klaipėdos „Skrajojantis olandas“ ypatingas, nes jokiame kitame mieste man neteko dainuoti uoste, buvusioje laivų statykloje bei į sceną įplaukti tikru laivu! Kai žiūrėjau spektaklio įrašą net graudinausi iš pasididžiavimo, kad tai vyksta mano gimtoje Klaipėdoje. Gali apkeliauti visą pasaulį, o būti nustebintas savo gimtoje žemėje. Ateikite ir būtinai pamatykite“.

Festivalį rugpjūčio 7-ąją vainikuos operos gala koncertas, skirtas KVMT 35 metų veiklos sukakčiai, apjungsiantis festivalio kviestinius ir KVMT solistus, kuriame gėrėsimės teatro solistų Beatos Ignatavičiūtės, Dalios Kužmarskytės, Ritos Petrauskaitės, Mindaugo Rojaus, Viliaus Trakio bei kviestinių dainininkų Almo Švilpos, Taraso Shtondos (Ukraina), Kristiano Benedikto ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninio orkestro atliekamomis gražiausiomis arijomis iš populiariausių operų, operečių ir miuziklų. Diriguos teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis.

Remti lengva, kai stebina rezultatas

„Esame labai dėkingi festivalio rėmėjams, nes be jų geros valios kažin ar būtų pavykę jį surengti. Ypač dėkingi jau kelerius metus Klaipėdos festivalį remiančiai „Vakarų medienos grupei“, taip pat Klaipėdos miesto savivaldybei ir LR kultūros ministerijai, pasaulinę oratorijos „Sakmė apie Mėmelburgą“ premjerą parėmusiai įmonių grupei „Limarko“. Festivalį remia „Klaipėdos energija“, „Klaipėdos vanduo“, „Mega“, paslaugomis remia viešbučiai „Mercure Klaipėda City“, „Victoria Hotel Klaipėda“, „Michaelson Boutique Botel“, informaciniai rėmėjai: LRT, dienraščiai „Klaipėda“, „Vakarų ekspresas“, „Lietuvos rytas“, portalai lrytas.lt ir „Klaipėda aš su tavim“, žurnalas „Moteris““, - dėkojo L. Vilimienė.

VMG grupės generalinis direktorius Egidijus Mockus tikino, kad „remti lengva, kai matai fantastiškus pastatymus bei gražius Muzikinio teatro darbus. Turime palaikyti klaipėdietišką kultūrą. Matome, kad pastatymų lygis vis kyla bei vis labiau tampa pasaulinio lygio. Savo darbuotojus motyvuojame skirdami bilietus į renginius, tačiau manome, kad žmonės juos vis dar lanko per mažai. Turime pasitempti“.

Kitame krante

Klaipėdos festivalio tradicija - forumo diskusijos, kuriose šiemet atsispindės pasaulinės aktualijos. „Pernai daug diskutavome apie ekologiją, o šiemet publiką pakviesime į pokalbių ciklą „Kitas krantas“, vyksiantį jaunimo pamėgtoje laisvalaikio ir pramogų erdvėje „Hofas“ kitame Danės krante. Diskutuosime apie kitaip mąstančius, kitos kultūros, religijos ar etninės priklausomybės žmones ir dėl to patiriamus jų supratimo, priėmimo nesklandumus.  Rugpjūčio 2 d.19 val. „Hofe“ vyks diskusija apie šiandienos aktualijas: kaip mūsų kasdienį ir profesinį gyvenimą paveikė pandemija, o dabar dar ir karo veiksmai Ukrainoje? Kaip išsvajotąjį „kitą krantą“ įsivaizduoja įvairių patirčių, siekių turintys žmonės? Toliau aktyviai kurti ir kovoti ar atsitverti tylos siena ir atsiriboti? Dalyvauja: žurnalistė, socialinė aktyvistė Agnė Bukartaitė; LMTA Klaipėdos fakulteto dekanė Loreta Jonavičienė; TV laidų rengėja ir vedėja Asta Stašaitytė. Diskusiją veda LRT radijo žurnalistė Odeta Vasiliauskaitė.

Rugpjūčio 4 d. 19 val. „Hofe“ rengiama diskusija „Pažinti ir priimti kitą“. Diskutuosime apie migrantų, pabėgėlių, diskriminaciją patiriančių žmonių integraciją į Klaipėdos kultūrinį bei socialinį gyvenimą ir kokiais būdais prie jos prisideda Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT). Dalyvauja: KVMT vadovė Laima Vilimienė, KVMT vyriausiasis choreografas Aurelijus Liškauskas, KVMT vyriausiasis chormeisteris Vladimiras Konstantinovas, KVMT orkestro koncertmeisterė Regina Sarkisova, KVMT choro artistai Farshadas Abbasabadi ir Indra Sofia Maria Nielsen, KVMT baleto trupės šokėja Daria Verovka. Diskusiją veda muzikologė, KVMT redaktorė Veronika Janatjeva.

Klaipėdos istorinis ratas

Kaune gimęs ir augęs kompozitorius A. Remesa, po studijų Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) atvykęs dėstyti muzikos teorijos ir istorijos disciplinų į Klaipėdą ir nuo 1983 m. įsikūręs uostamiestyje (arba, kaip jis mėgsta sakyti, „miestauostyje“), yra aktyvus miesto kultūrinio ir dvasinio gyvenimo dalyvis. Jo veiklos barai itin platūs: po kompozicijos studijų dar papildomai studijavęs teologiją, muzikos liturgiją ir grigališkąjį choralą, jis šiuo metu Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios vargonininkas, o šalia visos kūrybinės ir bendruomeninės veiklos dar ir dirba muzikos psichoterapeutu Klaipėdos psichiatrijos ligoninėje, yra Respublikinio muzikinės psichoterapijos centro įkūrėjas (RMPC), įvairių muzikos psichoterapijai skirtų konferencijų iniciatorius, rengėjas ir dalyvis. Apie antrais namais jam tapusį miestą kompozitorius sako: „Klaipėda kilo ne iš uosto, bet iš bažnyčios, šventovės, vienuolyno. Klaipėdą laikyčiau liberaliausiu Lietuvos miestu, atlaikiusiu nelengvą istorinės kaitos laikotarpį. Remiantis istoriniais dokumentais, pranciškonų vienuolis Heinrichas Liucelburgietis, būdamas Kuršo vyskupu (1250–63), ne tik prisidėjo prie Klaipėdos miesto įkūrimo, pastatydamas pirmąsias Šv. Mikalojaus ir Šv. Jono bažnyčias, bet ir aktyviai dirbo pastoracinį darbą su lietuviais ir žemaičiais, nes prie Kuršo vyskupijos 1237 m. buvo prijungta beveik visa etnografinė Lietuva. Apeinant ištisą 770 metų istorinį ratą, lyg ir vėl atsiduriame tame išeities taške. Atrodytų, kad Klaipėda vėl įkuriama antrą kartą, tačiau šį kartą nešanti „prisikėlimo“ įvaizdį ir aureolę.“

Suromantinta miesto istorija

„Oratorija, susidedanti iš įžangos ir 7 dalių, parašyta simfoninio orkestro vario grupei, mišriam chorui, solistams (diskantas, sopranas, tenoras, baritonas), mušamųjų grupei, solo instrumentams – smuikui, violončelei, birbynei ir klavišiniam instrumentui. Tarp pagrindinių jos veikėjų – Kuršo vyskupo Heinricho ir pilies komtūro Eberhardo iš Zaino – yra ir Mėmelė. Tai senovinis Nemuno upės pavadinimas, įgavęs simbolinį moteriško prado pavidalą. Kūrinyje nesiekėme laikytis istorinės Vakarų Lietuvos chronologijos, bet pateikti žmogiškąją, suromantintą miesto įkūrimo versiją“, – apie savo naujausią kūrinį pasakoja kompozitorius.

Oratorijos libreto autorius, Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno gvardijonas br. Sigitas Benediktas Jurčys OFM tikina, kad „malonu matyti ir augantį klaipėdiečių entuziazmą švęsti miesto gimtadienį. Gyvename mieste, kurio dvasingumą suformavo mažesnieji broliai pranciškonai. Atsiranda net savotiška šventinė ambicija: atskleisti tikrąją miesto tapatybę. Apskritai kalbant, naujoji kompozitoriaus A. Remesos oratorija man reiškia visus miestiečius vienijančio dialogo apie Klaipėdos miesto kilmę pradžią. Mes, mažesnieji broliai, reiškiame padėką Klaipėdai ir linkime, kad ji būtų laiminga, sveika, veržli, kūrybinga ir dvasinga. Mes norime kartu džiaugtis Klaipėdos miesto gyventojų laime, sveikata ir gerove; norime matyti jų veiduose vilties šypseną. Tai mano gimtasis miestas. Klaipėda stipri ir didinga, jos siela – jūrinė, visada siekianti tobulėti. Todėl leiskite man padėkoti už galimybę prisidėti kuriant oratoriją ir tuo džiaugtis“.

Klaipėdos festivalis rugpjūčio 1–7 dienomis sugrįžta į lauko scenas senojo uosto širdyje ant Kuršmarių kranto. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro antrus metus organizuojamas operos ir klasikinės muzikos festivalis pažymės miesto 770-ąjį gimtadienį, savo programą atverdamas Alvido Remesos oratorijos „Sakmė apie Memelburgą“ premjera Klaipėdos piliavietėje (rugpjūčio 1 d. 19.30 val.). Festivalio žiūrovai taip pat turės galimybę dar kartą išvysti išskirtinį Richardo Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ pastatymą senajame Klaipėdos elinge (rugpjūčio 5, 6 d. 21.30 val.), tapusį festivalio vizitine kortele ir garsinantį Klaipėdos miestą visame pasaulyje. Antrąjį Klaipėdos festivalį užbaigs įspūdingas operos gala koncertas (rugpjūčio 7 d. 18 val.), kuriame balsingieji muzikinio teatro ir kviestiniai solistai publikai dovanos gražiausias arijas iš operų, operečių ir miuziklų. Paskubėkite nusipirkti bilietus, nes jų liko labai mažai, o nuo rugpjūčio 1 dienos jų kainos kils.

KVMT inform.

91-erių Nina prastai pamena tai, kas nutiko prieš metus ar du, tačiau visam gyvenimui jai labai ryškiai įsirėžė įvykiai iš vaikystės, kai nuo atskrendančių Vokietijos lėktuvų su seserimi bėgo slėptis į miškelį. Mergaitei tada buvo dešimt metų, tačiau ji su smulkmeno­mis prisimena bombardavimus kaimelyje Maskvos prieigose, karo nepriteklių, mamos pergyvenimus...

„Netikėjau, kad teks išgyventi dar vieną karą, o tai, ką patyriau šiemet, yra daug baisiau, nei tai, ką regėjau vaikystėje“, –

sakė Irpinės centre gyvenanti senolė.Bomba pataikė į kaimynystėje stovėjusį dviaukštį namą ir jį visiškai sugriovė. Nuo sprogimo bangos stipriai nukentėjo ir Ninos namas – suskilinėjo sienos, išdu­žo langai, įlūžo stogas. Į senolės namą pasibeldžiau atsitiktinai. Iš tikrųjų norėjau pašnekinti gretimo apgriauto, tačiau su ant stogo plevėsuojančia Ukrainos vėliava šeimininką. Niekam durų ne­atidarius, užsukau į kaimyninį sklypą.

Pas Niną jau tris mėnesius gyvena jos velionės sesers duk­ra Svetlana. Ši 65-erių

pensininkė per rusų bombardavimus prarado viską: sudegė ne tik iš tėvų paveldėtas namas, bet ir butas su visais asmeniniais daiktais.„Maniau, kad pensijoje vargti neteks, planavau gyventi bute, o tėvų namą išnuomoti, tačiau per vieną akimirką tapau bename“, – su ašaromis akyse sakė Svetlana.

Ji laikinai prisiglaudė pas tetą,

tačiau baiminasi žiemos šalčių.„Langus apkaliau plėvele ir kas savaitę einu į meriją prašyti pagalbos, tačiau nesulaukia­me, nes tokių kaip mes yra tūkstančiai“, – apgailestavo Svet

­la­na.Moteris panoro parodyti už puskilometrio toje pačioje gat­vėje esantį namą. Šio vaizdas apgailėtinas – išliko tik dalis pirmo aukšto sienų, kurias apžiūrint Svetlanos skruostais ėmė riedėti ašaros.

„Pražuvo visi vaikystę ir tėvus primenantys daiktai, atrodo, lyg būčiau netekusi dalelės savęs“, –

pro ašaras kalbėjo moteris.Svetlana pasakojo, jog, maskoliams ėmus bombarduoti Irpinę, neketino bėgti, nes manė, kad bombos skries į arčiau Bu­čos esančius namus, o ji gyvena miestelio centre. Net įsirašė į savanores ir nešiojo vandenį bei maisto paketus senoliams. Tačiau bombardavimai stiprėjo, teko slėptis gretimos kavinės rūsyje įrengtoje slėptuvėje.

Iš Irpinės sprukti nusprendė po to, kai netoli sprogusi bomba taip supurtė slėptuvę, kad ėmė byrėti tinkas, atšokinėjo plytelės ir atrodė, jog sugrius vi­sas pastatas. Paprašius pagalbos karių, šie moterį nugabeno iki susprogdinto tilto per upelį.

„Vietoj tilto buvo sukaltas siauras lieptelis, kuriuo privalėjo pereiti visi, net vaikai ir senoliai. Man pasisekė – kai ėjau liepteliu, nešaudė ir nebuvo žmo­­nių grūsties, nors prieš tai dė­josi košmariški dalykai, rusams ėmus šaudyti, kildavo panika, visi verždavosi be eilės“, – pasakojo Svetlana.

Moteris nutarė apsistoti drau­gės name Kyjive. Tai nebu­vo pats geriausias sprendimas, mat namas stovi toje vietoje, kur atlėkdavo maskolių raketos.

„Kartą naktį netoliese sprogus bombai supanikavau ir pus­nuogė išbėgau į gatvę. Laimei, draugės vyras mane pasivijo ir apsiverkusią parvedė“, – su siaubu prisiminė moteris.Senolė Nina neklausė raginimų bėgti pas Kyjive gyvenančią dukrą, išgyveno didžiausius bombardavimus, maisto stoką, žmonių aimanas.

„Patyriau pragarą, skeveld­ros ne kartą skraidė po kambarius, galvojau, kad žūsiu, tačiau Dievas pasigailėjo ir leido gyventi toliau, negavau net mažiausio įbrėžimo, nors žuvo jauni žmonės, maži vaikai“, – šnekėjo senolė.

Irpinė sugriauta gerokai labiau, nei kaimyninės Buča ir Gustomelis. Rusų tankai, negalėję persikelti per upelį dėl susprogdinto tilto, įsitvirtino Bučoje, iš kur arčiausiai iki Irpinės, ir ją apšaudydavo. Vaizdas sukrečia – visi namai sugriauti arba apdegę, daugiabučiai stovi pajuodavę, įtrūkinėję, įgriuvusiais stogais bei  žiojėjančiomis skylėmis. Ir tarp aprūkusių bei ištuštėjusių daugiaaukščių pastebiu ant nedidelio akmeninio postamento pastatytą kryžių, prie jo padėtą skydą ir šalmą su kruvina skyle. Ant kryžiaus parašyta, kad jis skirtas Dangiškosios šimtinės didvyriams. Dangiškąja šimtine ukrainiečiai praminė jaunuolius, žuvusius 2014 m. Maidano aikštėje vykusiuose susirėmimuose. Sukilusi tauta tada statė barikadas ir nuvertė Maskvai tarnavusį prezidentą Viktorą Janukovyčių, tačiau kovos pareikalavo ir civilių aukų. Jei tiesa, jog po mirties gyvenimas tęsiasi kitokioje plotmėje, o šį pasaulį palikę žmonės mus toliau stebi, tai Kyjivo Maidano Dangiškosios šimtinės herojai dabar vėl išgyvena didelį nerimą dėl savo tėvynės likimo...

Prie vieno mažiau apgriauto daugiaaukščio pamačiau iškabą, jog čia yra atvežama humanitarinė pagalba. Užkalbinu rūbų krūvoje aprangos ieškančią moterį su paaugle duk­ra. Moteris paprašė jos nefo­tografuoti, nes gėdijasi dabartinės savo išvaizdos ir būsenos.

„Buvome pasiturinti šeima, gy­venome savo name, turėjome nedidelę įmonę, bet visko netekome. Dabar net rūbų bei maisto esu priversta prašyti“, – graudinosi 40-metė Alina.

Prie sankryžos, kurioje kelias iš Irpinės išsišakoja Bučos ir Gustomelio kryptimi, privatūs namai subombarduoti. Bet vienas išsiskiria tuo, jog virš jo griuvėsių plevėsuoja Ukrainos vėliava. Pro pravirus vartus pamatau vyriškį ir užkalbinu. Vladimiras Lozovojus papasakoja, kad, frontui artėjant, žmoną, mamą, sūnų, marčią ir dvi anūkes išgabeno į Vakarų Ukrainą. Po mėnesio frontui nutolus nuo Kyjivo, jis grįžo ir apsigyveno sugriauto namo vidiniame kieme pasistatytoje palapinėje.

„Šitą namą stačiau tam, kad galėčiau praleisti senatvę. Tačiau nors jo ir neliko, svarbiausia, jog visi sveiki. O dabar pagalvojau, kad laikas atstatinėti sodybą“, – sakė vyriškis.

Jis išvalė kiemą nuo skeveld­rų ir šiukšlių, suremontavo šilt­namį, pasodino gėlių ir daržovių, sutaisė sūpynes, pripylė į pripučiamą baseiną vandens, kad anūkės sode galėtų šėlioti ir pamirštų karą.

„Žinote, mano pavyzdys užkrėtė ir kaimynus, jie irgi ėmė tvarkyti gėlynus, daržus, planuojame, kaip padėsime vieni kitiems atstatinėti namus, nes pergalė anksčiau ar vėliau  bus mūsų“, – optimizmo nepraranda V. Lozovojus.

Energetiku iki pensijos dirbęs vyriškis nežino, į jo namą pataikė priešo ar saviškių bomba. Namas yra svarbioje strateginėje sankryžoje, todėl, anot kaimynų, jame buvo įsitvirtinę maskolių snaiperiai.

„Svarbiausia, jog priešas nuvytas, jog sutrukdėme pulti Kyjivą“, – džiaugėsi Vladimiras.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Liepos 21-ąją Šilalėje trumpam sustojo eismas: nuo Simono Gaudėšiaus gimnazijos iki Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios žygiavo mokinių, mokytojų ir juos lydinčių šokėjų bei muzikantų kolona.
Šiemet su šia mokykla atsisveikino 89 abiturientai, tarp kurių buvo trys, brandos egzaminuose surinkę po 100 balų. Šimtukininkai Emilija Marozaitė bei Juozas Griušys tapo ir „Šilalės artojo“ pagalbininkais: padėjo nustatyti laikraščio antrojo pusmečio prenumeratos laimėtojus. O kol jie dar namuose, pakalbinome, klausdami, kaip sekėsi mokytis, kur svajoja studijuoti bei gyventi. Teiravomės, kaip susiklostė egzaminų sesija, kodėl, jų manymu, tokie prasti abiturientų pasiekimai visoje Lietuvoje.
Emilija įsitikinusi, jog viskas yra paties mokinio rankose.

„Mano mėgiami užsiėmimai bei požiūris į mokslus keitėsi priklausomai nuo to, kiek laiko skirdavau tam tikram dalykui pažinti. Žinoma, kuo geriau įvaldome tam tikrą sritį, tuo labiau ji patinka. Tad dėl laisvės kūrybai, fantazijai ir saviraiškai labiausiai mėgau dailės pamokas. Mažiausiai domino tikslieji mokslai: matematika, fizika. Tačiau dabar galiu pasakyti, jog prastai sekėsi tie dalykai, kuriais mažiau domėjausi“, – pasakojo Emilija.
Juozas neslėpė, kad jam atvirkščiai – matematika, chemija ir biologija patiko labiausiai.
„Mokytis buvo įdomu, nes rūpėjo sužinoti daugiau, domėdavausi plačiau, nei reikalauja mokyklinis kursas. Ne mėgstamiausia pamoka buvo anglų kalba, nors progimnazijoje nepatiko ir lietuvių kalbos pamokos, gauti gerą pažymį retai kada pavykdavo. Tačiau atėjęs į gimnaziją, lietuvių kalbos pamokas pamėgau“, – sakė Juozas.
Jis tikėjosi, kad egzaminų rezultatai bus aukštesni.
„Pasisekė neblogai, bet galėjau išlaikyti geriau. Daug dirbau mokslo metų viduryje, o paskutiniais mėnesiais atsipalaidavau. Todėl ir rezultatas toks: geriausiai (100 balų) išlaikiau matematiką, o blogiausiai – anglų kalbos egzaminą“, – pripažino vienas iš trijų gimnazijos šimtukininkų.
Juozas laikė penkis brandos egzaminus ir ketino studijuoti mediciną, o Emilija neslėpė, kad jos širdis labiau linksta
prie humanitarinių mokslų.
„Reikia dėkoti mokytojams, kurie geba išlaikyti mokinio dėmesį savo dalykui. Geras mokytojas visada siekia, jog
mokinys išmoktų kuo daugiau, palaiko, organizuoja kūrybingesnes ir netradicines pamokas. Visa tai skatina domėtis
pačiam, žinios lengviau įsisavinamos“, – įsitikinusi Emilija.
Ji dėkoja mokytojams Reginai Arlauskienei, Jolantai Baubkuvienei, Daivai Eisimantienei, Gražinai Žemaitaitienei, Pauliui Bijūnui, Rasai Mažrimienei, Birutei Knyzelienei, Gidai Zobelienei, Daliai Kubaitienei, Vidai Kačinienei už tai, kad
jie, anot Emilijos, išlaiko ribą tarp griežtumo ir nuolaidumo, geba paskatinti. Iš lietuvių kalbos mergina gavo 100
balų, nedaug trūko iki šimtuko ir anglų kalbos patikrinime (97), istorijos žinios įvertintos 90 balų. Matematikos egzaminas, deja, įvertintas mažiausiu balų skaičiumi, tačiau, koks jis, Emilija neatskleidė.
Paklausti, ką mano apie prastėjančius rezultatus matematikos egzamine, abiturientai sakė, kad tai yra ir mokytojų,
ir mokinių kaltė.
„Matematika yra mokslas, paremtas teorinėmis žiniomis, o nemokant teorijos, neįmanoma atlikti praktinių uždavinių. Mokytojo reikalas – sudominti dėstomu dalyku. Man pasisekė ir dabar išskirčiau lietuvių kalbos bei matematikos mokytojas“, – sėkmės receptą atskleidė Juozas.
Emilija teigė supratusi, jog mokiniai nemoka nuosekliai mokytis.
„Pagrindinė priežastis yra valios ir atsakomybės trūkumas, dažniausiai dėmesį nuo mokslų ir atkaklaus darbo atitraukia socialiniai tinklai bei kitos pramogos. Kliudo ir įsitikinimas, kad humanitarai gali būti tik humanitarais,
tiksliukai – tik tiksliukais, todėl ne vienas pasiduoda rimtai nepradėjęs. Iš tiesų tereikia daugiau padirbėti“, – įsitikinusi ji.
Mergina svarstė apie dailės studijas, bet galiausiai pasirinko japonologiją – traukia japonų kalba ir kultūra, noras bendrauti su šios šalies žmonėmis, plėsti pasaulėžiūrą. Tiesa, jos artimieji šį sprendimą vertina kiek skeptiškai,
tačiau ją palaiko ir tiki, jog viskas pavyks.
Ar grįš gyventi ir dirbti į gimtinę, Emilija kol kas nežino.
„Šilalė man yra labai miela ir patogi. Manau, jog jaunimas dažniau renkasi apsigyventi kitur, nes nori patirti naujų
įspūdžių. Taip pat čia trūksta pramogų ir įsidarbinimo galimybių. Tad ir aš pirmiausia noriu pažinti kitus miestus, šalis“, – sakė E. Marozaitė.
Juozas grįžti į gimtinę irgi neplanuoju: „Šilalė man yra per mažas miestas, per mažai veiklos, pramogų, darbo perspektyvų“.
Vaikinas svarstęs studijuoti mediciną, bet dėl pernelyg ilgai trunkančių mokslų ir, anot jo, prasto atlyginimo šio su
manymo atsisakė.
„Ketinu studijuoti taikomąją matematiką Vilniaus universitete – patinka studijų programa ir geros įsidarbinimo
perspektyvos“, – sakė abiturientas.
Šios gimnazijos šimtukininkė yra ir Agnė Makaraitė, surinkusi balų maksimumą anglų kalbos egzamine. Mergina
sakė, jog jai tai buvo staigmena.
„Tokio įvertinimo nesitikėjau. Iki šiol pamenu, kaip jaučiausi, išėjusi iš egzamino: atrodė, jog išlaikysiu prastai,
jog padariau daug klaidų. Egzaminams ruošiausi palyginti nedaug, todėl visų laikytų dalykų įvertinimas yra geresnis
nei galvojau“, – kukliai pasiekimus įvertino mergina.
Agnė ketina studijuoti anglų kalbos filologiją Kauno Vytauto Didžiojo universitete.
Paklausta apie svajonių darbą, jaunoji šilališkė prisipažino, kad norėtų grįžti dirbti į mokyklą, o gal išbandyti vertėjos profesiją.
Žydrūnė JANKAUSKIENĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.

(Pabaiga. Pradžia Nr. 15, 17, 23, 25, 29, 36, 44, 46, 49, 51)

Baigdama įspūdžių ciklą iš kelionės po Rytų Afriką, noriu pakalbėti apie šiandienos pasaulio nelaimę – COVID-19 virusą, apie netikrą ligos statistiką mano aplankytose šalyse ir apie netikrus Afrikos gelbėtojus.

Melo rūšys

Sakoma, yra trys melo rūšys: melas, šventas melas ir statistika. Pastaroji tuo metu skelbė gana „padorius“ susirgimų koronavirusu skaičius Etiopijoje bei Erit­rėjoje. Žinant, jog vien Etiopijoje gyvena apie 50 kartų daugiau gyventojų nei Lietuvoje, iš statistikos suvestinių galima spręsti, kad ten situacija dėl viruso buvo daugmaž panaši kaip ir pas mus. Tiesa, buvo pripažįstama, jog atliekama pernelyg mažai testų, o apie tai, kad šiose šalyse net nėra tikslios statistikos, kiek iš tikrųjų yra gyventojų, visai ne­kalba­ma.

Deja, situacija tokia, kad daugybė gyventojų čia nei gimsta, nei miršta, nei serga... Juridiškai jų tiesiog nėra. Gimusių niekas neregistruoja, mirusių niekas nepasigenda. Ypač tai pasakytina apie gentis, kurių kiekviena gyvena pagal savus įstatymus. Tad tikėti statistika apie viruso mastą šiose Afrikos šalyse yra naiviau, nei tikėti horoskopais.

Mokė plauti rankas

Koronavirusui ėmus sparčiai plisti, girdėjome raginimų padėti Afrikos šalims. Viena tokios pagalbos formų – mokyti žmones elementariausios higie­nos. Pasirodė ir filmukas socialiniuose tinkluose, kaip Afrikos gelbėtojai iš Lietuvos moko afrikie­čius plauti rankas. O šie tarsi apžavėti, išpūtę akis seka vandens srovelę, tekančią iš praustuvo. Dievaži, kvailesnio mokymo sugalvoti nebegalima. Panašu, jog tokie „mokytojai“ tose šalyse nebuvo, nematė žmonių, dešimtis kilomet­rų sukariančių atsinešti vandens maistui, kuris kartais būna net tirštas nuo dumblo, vos ne vos susamstytas iš bebaigiančio išsekti telkinio... Kaip galima žmogų mokyti plauti rankas, jeigu jis yra ištroškęs, o kiekvienas vandens lašas yra brangenybė. Mačiau, kaip vaikai, pamatę vandens balutę, sugulę ant pilvukų, it šuniukai lakė ne tik drumzliną, bet ir jau dvokiantį vandenį. Teko sutikti ir gentį, kurios papročiai draudžia praustis... Tad įtariu, jog tokie „mokytojai“ per kokį nors projektą praplovė pinigų, o afrikiečių rankos kaip buvo, taip ir liko murzi­nos.

Skeptiškai žiūriu ir į dezinfekcinių priemonių dalijimą. Nebent jas „pagardintų“ kažkuo labai bjauriu, kad neišgertų...

Karas dėl vandens?

Afrikos „gelbėtojų“ komiškumą iliust­ruoja ir per patį pandemijos piką kilęs „vandens karas“ tarp Etiopijos, Egipto ir Sudano. Mat Etiopija, remiama JAV, ryžosi ambicingam projektui susirinkti Nilo vandenis ir net pasistatyti hid­roelektrinę. Tačiau kaimyninės šalys stoja piestu: užtvenkus Nilą, jos skaudžiai nukentėtų. Pradėjus eksploatuoti užtvanką, neabejojama, kils įtampa, konfliktai, o tai dar labiau destabilizuos ir taip neramų regio­ną, ir dar baisiau – sukels pavojų milijonams žmonių gy­vybių.

Pasak išplatinto Egipto vyriausybės pranešimo, Egiptas beveik visą reikalingą vandenį gauna iš Nilo ir baiminasi, jog užtvanka sumažins jo kiekį. Jei įprastomis sąlygomis vandens ir užtektų, ištikus sausringam periodui, Nilas gali smarkiai nusekti, o užtvanka neleistų vandeniui tekėti į šiaurę, dėl to pavojus kiltų 98 mln. gyventojų turinčiam Egiptui.

Saugus atstumas

„Gelbėtojai“ aiškina juodojo že­myno žmonėms, jog būtina laikytis saugaus atstumo. Akivaizdu, kad jie tik­rai nematė genčių „namelių“, kur vienoje palapinėje privalo išsitekti visa gausi šeima. Ir kailiai, kurie atstoja paklotą bei užklotą, yra visiems bendri. Ir vyras, turįs penkias žmonas, privalo paeiliui visas jas aplankyti.

Prisimenu genčių turgų netoli Suda­no sienos. Jau buvome supratę, kad vie­tiniai visaip stengiasi paliesti baltąjį. Pa­našiai, kaip mes delfinariume norime paglostyti delfiną. Paprasčiausia tai padaryti, ištiesiant ranką. Tačiau mūsų gidas dar prieš įžengiant į turgų perspėjo ištiestas rankas ignoruoti: sakė, siaučia kažkokia nežinoma liga, kuri pasireiškia karščiavimu ir dusuliu. Kas žino, gal jau tada ten buvo COVID-19? Po grįžimo į Lietuvą vos už savaitės buvo paskelbtas kone pasaulinis karanti­nas.

Prisimenu ir kelionę per Indiją. Ten irgi jokia statistikos agentūra negalėtų pasakyti gyventojų skaičiaus, nes labai daug yra žmonių, kurie nėra net registruojami. Vien Delyje gyvena apie 22 mln., o jo l??nynuose ar ūšnynuose ar tiesiog gat­vė­­se – dar apie 17 mln., kurių juridiškai nė­ra. Sako, šis skaičius būtų dar didesnis, jei ne lūšnynų žmonių gretas pra­retinančios epidemijos – šiltinė, cholera, netgi maras. O tokia liga kaip dizenterija čia prilyginama mūsiškei slogai... Nors nuo kelionės po Indiją jau praėjo keliolika metų, akyse tebestovi šiukšlynai, pakelėse tupintys ir gamtinius reikalus atliekantys žmonės, gatvėse, turgeliuose, netgi apie šventyk­las besiga­nančios karvės, būriai valkataujančių šu­nų ir gana agresyvių beždžionių. O juk Indija – ne Afrika, ji priskiriama prie sparčiai besivystančių šalių, ir van­dens čia kur kas daugiau.

Problemų kūrėjai

Manau, su labdaromis dažnai tik bėdų neva remiamoms šalims pridarome. Ir gidas Teklu sakė: humanitarinė pagalba padeda karams tęstis, nes tiesioginis maisto bei vaistų tiekimas aprūpina ne tik civilius, bet ir kareivius. Pasak Tek­lu, bet koks įsikišimas iš išorės, net jeigu tai yra humanitarinė pagalba, sukelia problemų. Vienintelė pagalba – žmonių švietimas, jų mokymas. Tačiau kaip tai padaryti gūdžiose gentyse, kai žmonės net nežino, kada jie gimė, neturi jokių asmens dokumentų, daugelyje genčių neegzistuoja pinigai, o pagrindinė valiuta yra ginklai...

Itin nemaloniai nuteikia įvairios parodomosios gelbėtojų misijos. Ypač kai net nepatikimoji statistika skelbia, jog gal tik kas penktas įvairių Afrikos „gelbėtojų“ iš geradarių surinktas euras atitenka Afrikai, gi didžioji dalis aukų lieka akcijų organizatoriams... Už tas pačias aukas jie nuvyksta Afrikon nusifotografuoti su snarglinu, žaizdotu vaiku ir tą išvyką išdidžiai pavadina gelbėjimo misija. Netgi paramos fondui „UNICEF Lietuva“ dėl tokios veiklos oficialiai buvo pateiktas klausimas, kas tai: pagalba ar skurdo pornografija?

Nijolė PETROŠIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.

Daugybė renginių kviečia laiką leisti tu­riningai. Ypač daug veiklos – Europos kultūros sostinėje Kaune. Bet nenuskriausti ir ši­la­liškiai, ku­rie praėjusį savaitgalį ga­lėjo mė­­gautis aukštos kokybės tra­dici­nio Medvėgalio menų festivalio kon­certais, Bijotuose stebėti Klai­pė­dos muzikinio teatro „Velnio nuotaką“,  šokio spektaklį arba trypti pagal „Jonio“ melodijas“...

Rugpjūtį į Kauną atkeliauja tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“. Programoje – daugiau kaip 140 pa­si­rodymų ir Baltijos regione dar nematytų kūrinių. Svajingą savanos atmosferą, afrikietiškus ritmus bei žaismin­gą pažintį su unikaliais personažais dovanos teat­ras „Xirriquiteula“ iš Barselonos, pristatysiantis spektaklį „Žirafos“, akrobatų, šokio ir teatro pasirodymai. Informacija apie renginius – kaunas2022.eu.

Verta leistis į nuotykį Kauno rajone. „Smaragdo kelyje“ – skulptūros, instaliacijos, šiuolaikinio meno kūriniai ir net senoji technika, paversta į meno galeriją ar gastronomijos centrą. Gamtoje, miestelių skveruose ir įvairiose erdvėse pastaraisiais metais realizuotos Lietuvos ir užsienio menininkų idėjos randamos specialiai sudarytame „Kaunas 2022“ maršrute, taip pat skelbiamame tinklalapyje kaunas2022.eu.

Įsibėgėjo vienintelis Šiaulių apskrityje profesionalus muzikos ir meno festivalis. Atlikėjai iš Lietuvos bei kitų šalių koncertuoja Kelmėje, Tytuvėnuose, Baisogaloje ir Šiluvoje. Pagrindiniai festivalio renginiai vyksta XVII a. Tytuvėnų Bernardinų bažnyčioje ir vienuolyne. Festivalio programa – www.tytuvenaifestival.lt.

Liepos 17 d. Nyderlandų karalystės Kerkrado mieste vykusiame pasaulio muzikos konkurse „WMC Kerkrade“ valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras „Trimitas“ pelnė aukso medalį pagrindinėje kategorijoje, taip pat per­s­pektyviausio kolektyvo apdovanojimą ir įvertinimą už išskirtinius muzikinius pasiekimus. Šių metų rugsėjį Lietuvoje pirmą kartą rengiamas „Trimito“ inicijuojamas pučiamųjų muzikos festivalis „Vilnius Winds“.

Vilniuje nuskambėjo festivalis „Jaunas kaip Vilnius“, skirtas sostinės 700 me­tų jubiliejui. Spalvingoje programoje – gerai žinomų atlikėjų duetai, Vilniaus miesto šokio teatro „Low Air“ pasirodymas bei kt. Vilniaus  jubiliejus bus minimas 2023 m. sausio 25 d.

Deja, spalvotoje vasaros savaitėje būta ir tamsių spalvų – kultūros pasaulis neteko net trijų iškilių asmenybių. Liepos 21-ąją užgeso kompozitoriaus ir atlikėjo Audriaus Balsevičiaus gyvybė, mirė Vytautas Paukštė, Lietuvos kino ir teatro legenda, Klaipėdos miesto garbės pilietis, o sekmadienį netekome dar vienos legendos – teatro ir kino aktoriaus Vytauto Tomkaus.

1940 m. Radviliškyje gimęs V. Tomkus 1961 m. baigė Lietuvos konservatoriją, vaidino Šiaulių, Kauno dramos teatruose, dirbo Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, buvo teatro „Vaidilos ainiai“ bendraįkūrėjas. Nuo 1962 m. jis vaidino kine, o ypač didelio populiarumo sulaukė, sukūręs Tado Blindos vaid­menį filme „Tadas Blinda“ (1973 m.). 2004 m. V. Tomkus buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi.

Kotryna PETRAITYTĖ

Iš Kyjivo vykstant į Bučą, tenka pravažiuoti Gostomelio gyvenvietės Moščicės mikrorajoną, kur atsiveria daugybė bombų sugriautų privačių namų. Čia automobilių greitis sulėtėja, nes su­sidaro spūstis – susprogdinus Bučos-Irpinės tiltą, buvo skubiai suręstas laikinas, ir dėl keleriopai siauresnio pravažiavimo mašinoms eilėje tenka stovėti po pusvalandį ir ilgiau.

Buča prasideda vešliais pušynais ir dešinėje kelio pusėje prieš dvejus metus pagal čekišką projektą pastatytu nauju prestižiniu privačių namų rajonu Čekiški rūmai. Tačiau jų grožiu pasigėrėti netenka – per maskolių bombardavimus pastatai virto luženomis. Suniokoti ir namų kiemuose buvę prabangūs automobiliai, kai kurie žmonės jų neteko net po tris.

„Šį namą stačiau su savo meistrų brigada, o dabar šeimininko prašymu atvykau įvertinti jo būklės. Deja, namas tinka tik nugriovimui, spėju, jog visi gretimi – taip pat“, – sakė statybų inžinierius Vasilijus Konoplenko.

Buča dar prieš dvidešimt metų buvo nedidelė gyvenvietė su dauguma penkiaaukščių namų, o pastaruoju metu pradėti statyti 9–16 aukštų namų mikrorajonai.

Rusų tankai trečią karo dieną įsiveržė į Bučą, tačiau ukrainiečiai Stoties gat­vė­je jiems surengė pasalą ir visus sunaikino.

„Tuo metu dar buvo elektra ir veikė interentas, todėl per mano kavinėje „Jul‘s“ įrengtas videokameras mačiau, kaip pirmi į Bučą įvažiavę čečėnai išplėšė kavinės duris, prisigrobė dešrų, tortų, vaisių. Nelietė tik alkoholio“, – pasakojo Olegas Sidorovas.

Kai ši tankų kolona buvo sunaikinta, rusai kiek stabtelėjo, ir prasidėjo pozicinė kova. Visgi kovo 10-ąją Buča buvo užimta. Ukrainiečiai pasitraukė į Irpinę, o užpuolikų tankai bei sunkioji artilerija įsikūrė Continent mikrorajone, kuris yra arčiausiai Irpinės. Jis buvo naujas ir didžiausias Bučoje – ką tik buvo apsigyvenę 1200 šeimų.

Maskoliai be perstojo šaudė į Irpinę bei Gostomelį, žinodami, kad ukrainiečiai jų nebombarduos, bijodami pataikyti į gyvenamuosius namus. Okupantai vaikščiojo po butus, prekybos cent­rą bei kioskus ir grobė vertingus daiktus, į krovinines mašinas tempė viską – kompiuterius, televizorius, šaldytuvus, skalbimo mašinas, dulkių siurblius.

Blogiausiai esą elgėsi ne čečėnai, bet Rusijos šiaurės tautų atstovai. Kartą vienas orkas buriatas su sėb­rais šventė gimtadienį ir panoro „pasilinksminti“ – iš požeminio garažo išvaryti jame nuo bombardavimų pasislėpusius ukrainiečius ir sušaudyti. Tai išgirdęs rusas neva sušukęs, jog neliestų tų civilių, nes jie ir taip vos gyvi nuo streso, šalčio ir bado. Jis paleidęs automato šūvių seriją į orą ir taip nubaidęs buriatus.

Pasak O. Sidorovo, prievartavimai bei civilių žudynės tik įrodo okupantų nužmogėjimą. Žmoną su penkiais mažamečiais vaikais Olegas teigė išsiuntęs ? Kipr?, o pats lik?s Bu?oje pri?i?r?į Kiprą, o pats likęs Bučoje prižiūrėti savo įmonių – iš naujausiame Continent mikrorajone pastatytų keliolikos kios­kų jis turėjo įsigijęs penkis. Čia buvo įkūręs kavinę, draudimo įmonę, turizmo agentūrą, gyvūnų maisto bei alkoholio parduotuves, ketino verslą dar plėsti. Po Bučoje vykusių kautynių kios­kai sudegė arba buvo apgriauti, ir dabar Olegas ryžosi atkurti tik kavinę, kurios išbyrėjusius langų stik­lus pakeitė fanera.

„Baisu, jog okupantai vėl gali pulti Kyjivą, ir būsim iš naujo bombarduojami, tad investuoti į remontą neapsimoka“, – sakė verslininkas.

Jo žodžius patvirtino padavėja Aliona, rodydama skeveldras bei šovinius, rastus kavinėje po okupantų pasišalinimo.

Kavinė „Jul‘s“ taikos metu buvo tapu­si kultūros renginių centru – savaitgaliais čia vykdavo klasikinės muzikos koncertai, poezijos vakarai, popietės vaikams ir šeimoms. Dabar niūriai atrodo ne tik kavinė, bet ir visas mikrorajonas, kur gyventi kol kas grįžo vos 107 iš 1200 šeimų. Beje, daugiausia vyrai, palikę žmonas su vaikais saugesnėse vietose.

„Žmonės ėmė kreditus ar kitaip skolinosi, kad įsigytų butus, o dabar dauguma tų, kurie liko, yra rimtai apgadinti, o kai kurie visai sudegė“, – apgailestavo Olegas.

Eidamas Bučos centro link, išvydau paminklą istoriniam Ukrainos herojui Tarasui Ševčenkai. Pagalvo­jau, jog prieš du šimtus me­tų carinės priespaudos žiau­­rumus patyrusio poeto dva­­sia ir dabar jaučia didelį skausmą... Vos 41-erius me­tus gyvenęs T. Ševčenka (1814– 1861) iš vergiškos baudžia­vos buvo išpirktas tik sulaukęs 24-erių, o vėliau dar dešimt metų praleido tremtyje Sibire. Laisvę jam atgauti padėjo taurūs žmonės (rusai, len­kai, lietuviai – T. Šev­čenka trejus metus gyve­no Vilniuje, kur mokėsi dai­lės), įžiūrėję didžiulį jo poetinį bei tapytojo talentą. Taip, kaip kentėjo T. Šev­čenka, dabar nuo maskolių kenčia visa Uk­rainos tauta.

Nuo paminklo pasukus į kairę, už kelių šimtų metrų yra nedidelė pėsčiųjų alėja, simbolizuojanti centrinę senojo miesto dalį. Čia stovi gaublio formos skulptūra su užrašu „Buča“. Einant pagrindine gatve toliau – Bučos merija, nuo kurios netoli ir iki apaštalo And­riejaus cerkvės. Ji vienintelė iš keturių, esančių Bučoje, atsisakė priklausomybės Maskvos patriarchatui ir tapo pavaldi Ukrainos pravoslavų bažnyčiai.

Cerkvės kieme tebežiojėja neužkasta duobė – broliškame kape buvo palaido­ti žmonės, rasti negyvi gatvėje. Vėliau jų asmenybės buvo nustatytos, ir giminaičiai žuvusiuosius perlaidojo kitur. Ateityje prie šios buvusios kapavietės ketinama pastatyti simbolinį paminklą, o kol kas ji tarsi simbo­lizuoja tebesitęsiantį karą ir nesibaigiančias ukrainiečių kančias bei netektis.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.