Lietuvos pašto planuojamos pertvarkos ne­aplenks ir Šilalės rajono – ketinama naikinti paskutinius iki šiol dar veikusius pašto skyrius Kaltinėnuose, Kvėdarnoje ir Laukuvoje. Tie­sa, oficialios informacijos Lietuvos paštas kol kas nepateikia, nors jo atstovai ir ramina, kad, įvy­kus pertvarkai, neva niekas nepasikeis, gy­ven­tojus aptarnaus mobilieji laiškininkai.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 42

Laimingi tie vaikai, kurie turi rūpestingą Tėtį. 

Tokį, kuris su savo vaikais sukala inkilą, pastato lego miestą, išsimaudo jūroje. 

Tėtį, kuris turi laiko ramiems pokalbiams 

ir patylėjimui dviese. Tėtį, šalia kurio niekas nėra baisu. 

Tėtį, kuris pačias didžiausias savo vaikų problemas kažkaip tyliai ir ramiai 

padeda išspręsti ir tu net nepastebi, kad tos problemos jau seniai nebėra. 

Jonas Mekas yra rašęs: „Aš, vaikas, sėdėdavau ant lauko ežios ir žiūrėdavau, 

kaip mano tėvas eidavo per lauką lėtai, vienodu žingsniu: joks jogas nebus arčiau 

šito pasaulio, šitos žemės. Tėvas išmokė mane visko, kas giliai širdyje aš esu“. 

Gera turėti tokį Tėvą – jis visada kartu.

Rima PETRAITIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Medikų tyrimais nustatyta, kad suaugusiam žmogui būtina miegoti 8–9 valandas per parą. Tačiau dauguma dėl gyvenimo tempo miega kur kas mažiau. Miego sutrikimai – plačiai paplitusi problema. Apie miegą bei jo svarbą mūsų gyvenime pasakoja psichologė, psichoterapeutė Jolita Baliutavičiutė.

Simona KINDERYTĖ

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos mokinė

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 41

Lietuvoje „Poezijos pavasario“ šventė surengta jau 58-ąjį kartą. Kasmet šis renginys atkeliauja ir į Šilalę – Bijotuose, prie istorinių Baublių, jau 14 kartą įteikta Dionizo Poškos premija. Šiemet ji atiteko keliolikos poezijos, esė, pjesių knygų autoriui Liudvikui Jakimavičiui, šiais metais pelniusiam ir Maironio premiją.

Sprigtu kaukštelėk, kaip tikrindavo turguj arbūzus.

Jei priglaudęs ausį išgirsi  „klongt“, žinok, kad pasisekė.

Tai tikrai buvo tavo tuštumos receptas.

Jei neišgirsi jokio garso, žinok – tavo tuštuma

už tave didesnė. 

(L. Jakimavičius, „Medinė/Wooden“. Vilnius, 2001 m.).

Garbingas titulas ir 1450 eurų premija L. Jakimavičiui skirta už rinkinį „Paliktos paletės“. Tiesa, pats laureatas gegužės 27-ąją į Bijotus atvykti negalėjo. 

Poetas sutinka, jog „Palik­tose paletėse“ vyraujanti te­ma yra mirtis. Bet, pasak rašytojo, jis į mirtį žiūri ra­miai, ne kaip į siaubingą tragediją, o kaip į eilinį kasdienybės įvykį... 

Tikras žemaitis iš Kulių (Plungės r.) L. Jakimavičius yra baigęs lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete, dirbo „Šėpos“ teatre, kultūros mėnraščių „Sietynas“, „Metai“, „7 meno dienų“ redakcijose, prodiuserių firmose, yra parašęs pjesių, literatūros kritikos straipsnių, publicistikos. 2007 m. Vytautas V. Landsbergis sukūrė dokumentinį filmą „Liudvikas“.

Šio autoriaus eiles poezijos mylėtojams Bijotuose skaitė aktorius Andrius Bialobžeskis. 

Keliomis valandomis anksčiau poezijos skaitymai vyko Kelpšaičių parke. Jie buvo skirti tremtinės, politinės kalinės, gydytojos ir rašytojos, atsiminimų „Lietuviai prie Laptevų jūros“ autorės Dalios Grinkevičiūtės 95-osioms gimimo metinėms paminėti. 

Tiek Laukuvoje, tiek Bijotuose savo kūrybos eiles skaitė ne tik „Poezijos pavasario“ dalyviai Saulius Vasiliauskas, Uršulė Toleikytė, svečias iš Lenkijos Dawid Mateusz (vertėjavo poetas Rim­vydas Strielkūnas), bet ir Šilalės krašto poetai.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Šilalės mėgėjų muzikinis teatras yra ne tik vienintelis toks Lietuvoje, bet ir labai produktyvus – neseniai publikai pristatytas jau trečiasis miuziklas – roko opera. Teatro vadovas ir režisierius Antanas Kazlauskas kviečia į artimiausią jos parodymą Tauragės apskrities dainų šventėje.

Dviejų dalių inscenizacija „Intrigų mies­tas“ sukurta pagal Viljamo Šeks­py­ro kū­rybą. A. Kazlauskas juokiasi, kad trečias spektaklis tradiciškai yra apie meilę.

„Išbandėme visus žanrus: „Eliza“ bu­vo klasikinis miuziklas, „Čardašo kara­lie­nė“ – operetė, dabar – roko opera. Visi šie kūriniai yra labai skirtingi ir nelyginami. Kita vertus, Šilalės muzikinis teatras dar labai jaunas ir tebesame ieškojimuose, tad publika turėtų būti atlaidesnė. Nors suprantame, kad išsikėlėme kartelę labai aukštai ir nusileisti žemiau nebeturime teisės“, – neabejoja režisierius.

Paklaustas apie „Intrigų miesto“ didžiausius iššūkius, režisierius prisipažįsta, jog jų būta ne vieno. Pirmiausia, anot jo, reikia atkreipti dėmesį į jaunuosius šokėjus, kurie atlieka baleto

elementus. Jaunimo grupė net vyko į Kauno muzikinį teatrą, pas baleto primarijų Gintarą Visocką mokėsi ne tik judesių, bet ir špagos valdymo subtilybių. Šiame spektaklyje dirbo ir Meno bei teatro akademijoje šokio meną studijuojanti ši­lališkė Aleksandra And­re­jaus­kaitė. Be to, atsiskleidė anksčiau neatrasti talentai: Ilona Raudo­nienė, Jo­lanta Ka­žu­kauskienė, Paulius Skur­delis, Mantas Toleikis. Šie solistai ne tik dainuoja, bet ir kuria vaidmenis. 

„Naujokams puikiai sekasi, jie idea­liai „pagavo“ savo persona­žų charakterius. Kai juos stebi, atrodo, lyg tie vaid­menys būtų specialiai jiems parašyti. Beje, visi lietuviški tekstai yra sukurti Sonetos Būd­vytienės. Ji, kaip ir ankstesniuose spektakliuose, atlieka pagrindinį vaid­menį su nebe naujoku scenoje Žilvinu Jankumi. Be jų scenoje matome pub­likos jau įvertintą Alvydą Juodviršį, Ra­są Ramanauskienę, Alvydą Rudį bei Lai­moną Merkelį, Šilalės krašto mišraus choro trupę, kolektyvo „Mainytinis“ šokėjus, vokalinį ansamb-

lį „Aušrinė“. O, ko gero, didžiausias šio miuziklo išskirtinumas – vizualizacija. Scenoje labai gausu 3D efektų ir tai būtina pamatyti patiems“, – į Tauragės dainų šventę, kurios metu bus rodomas ir „Intrigų miestas“, kviečia šilališkius A. Kazlauskas.

Šilalės muzikinis teatras pasirodys bir­želio 4 d., 18 val., Tauragės kultūros rūmuose. Įėjimas – nemokamas.

Deja, kol kas parodyti miuziklo Ši­la­lėje galimybių nėra dėl nesibaigiančio Kultūros centro remonto.  

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Kultūros centro nuotr.

Paskutinė pavasario savaitė, be abejonės, pirmiausia išsiskyrė mu­zikalumu – įvairūs koncertai bei festivaliai vyko nuo sostinės iki pajūrio. Kaip įprasta šiltajam se­zonui, gausėja nemokamų ren­gi­nių, kuriuose prasmingai praleisti lai­ką kviečiami visi. Štai praėjusią savaitę įvyko seniausias folkloro festivalis „Skamba skamba kankliai“, kuriame dalyvavao ir svečiai iš Uk­rainos. Ir, žinoma, nuskambėjo „Poezijso pavasaris”, pažėręs ne vieną apdovanojimą. 

Praėjusį savaitgalį sostinėje skambėjo ir džiazas – kasmetinis tarptautinis džiazo festivalis „Vilnius Mama Jazz“ pakvietė ir į meno fondo „Lewben Art Foundation“ kuruojamą šiuolaikinio meno parodą „Menas kaip ginklas/Visuomenė be ginklų“. Taip pat pradėta įgyvendinti nauja tradicija – festivalio ambasadoriaus rinkimas. Pirmuoju tapo Nacionalinės premijos laureatas Vladimiras Tarasovas. 

Muzikos netrūko ir kitur. Paskutinį gegužės savaitgalį Palanga tapo pučiamųjų muzikos miestu, o kurorto gyventojai ir svečiai buvo kviečiami į penktąjį tarptautinį pučiamųjų muzikos festivalį „Amber Wind 2022“, kuriame pasirodė per 200 atlikėjų. Festivalis subūrė profesionaliausius Lietuvos orkestrus ir svečius iš užsienio. Šį kartą džiugino „Amber Wind“ gala koncerto viešnia iš Barselonos – džiazo atlikėja, kūrėja ir ypatingo talento multiinstrumentalistė Andrea Motis.

Biržuose prasidėjo Tarptautinis Šiau­rės Lietuvos muzikos festivalis „Bir­žai 2022“, jis vyks iki birželio 19 d. Kamerinės muzikos mylėtojus kvies net penki kolektyvai: valsty­bi­nis Vil­niaus styginių kvartetas, stygi­nių kvartetas „Archi Quartett”, ansamb­lis „Cla­viola“, fortepijoninis trio – Da­lia Dė­dinskaitė, Gleb Pyšniak, Lu­kas Ge­niu­šas bei svečiai iš Ukrainos „Duetto Con­cer-

­tante”. Festivalyje pasirodys teno­ras Edmundas Seilius, sopranai Asta Krikš­čiū­naitė, Jomantė Šležaitė, Kris­tina Zmai­laitė ir kt. Visi festivalio renginiai yra nemokami.

Praėjusią savaitę įvyko ir 75-asis Kanų kino festivalis, kurio metu išdalinti pagrindiniai apdovanojimai. „Auk­sinė palmės šakelė“ atiteko Ru­beno Ostlundo filmui „Liūdesio trikampis“, o specialus dokumentinio kino prizas skirtas Mariupolio mieste Ukrainoje kovo pabaigoje nužudyto kino režisieriaus, kultūros antropologo Manto Kvedaravičiaus paskutiniam dokumentiniam filmui „Mariupolis 2“. Šį filmą baigė kurti montažo režisierė Dounia Sichov ir režisieriaus sužadėtinė bei bendražygė Hanna Bilobrova. Šiemet konkurse dalyvavo 21 filmas.

Naisiuose įteikta 46-oji Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus literatūrinė premija – už pirmąją poezijos knygą „Tamsa yra aštuonkojis“ ji skirta Dominykui Nor­kū­nui. Laureatas eilėraščiuose kalba apie 21-o amžiaus žmogaus siekį pajusti savosios tapatybės pulsą pasaulyje, kuriame nyksta žodžių ir simbolių reikšmės. 

Meno ir kultūros dvasia savaitgalį sklandė Bijotuose, kur penktadienį ne tik skambėjo „Poezijos pavasario” eilės, bet ir knygos „Bijotai” antrosios dalies pristatymu duotas startas Mažosios kultūros sostinės renginiams. Šiais metais Bijotai mini garsiųjų Dionizo Poškos Baublių 210-ųjų metų sukaktį, tad visi renginiai skiriami šiai iškiliai datai.

Kotryna PETRAITYTĖ

Vieno mūsų rajono kaimelio gyventoja Ona sakė nebenorinti nei kalbėtis, nei aiškintis su artimiausiu kaimynu – mat nors šis per jos žemę važiuojantis lyg nuosavu keliu, jokie prašymai to nedaryti nepadedantys ...

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 41

Sodai alma žiedų varške, saldžiai svaigina jų aromatas, kažkur už­pel­kėjusio ežerėlio link skardžiai kly­kauja gervės. Kuo ne rojus? Ir lyg tyčia, rašant šias eilutes, per te­leviziją Virgilijus Noreika dainuoja jautrųjį „Švelnumą“...

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 41

Kuris lietuvis nenorėtų už va­žia­vimą miesto autobusu ar trolei­bu­­su mokėti 10 eurocentų, o už du­jas ir elektrą – dvidešimt kar­tų pi­giau, nei dabar moka? Tuo dabar džiaugiasi Maskvos įkur­tos, bet nie­kieno ne­pri­pažintos Pad­niest­rės Mol­dovos respublikos (PMR) gy­ven­tojai. Tokios že­mos paslaugų bei viešojo transporto kainos čia yra įma­nomos todėl, kad Mask­va specialiai PMR parduoda dujas kelioli­ka kartų pigiau, nei kad Mol­dovai ir kitoms šalims.

Pigios komunalinės bei viešojo transporto paslaugų kainos yra savotiška apgaulė, kuri neatspindi tikros gyvenimo realybės PMR. Su ja susipažinę, panašios santvarkos Lietuvoje, manau, mažai kas pageidautų. Kokia ta realybė, nusprendžiau įsitikinti pats. Moldovos sostinę Ki­šiniovą nuo Tiraspolio skiria vos 78 ki­lo­metrai, tačiau kelionę gerokai prail­gina PMR pasienyje vykstanti patikra bei patikros postai. Moldovos pusėje stovi vos keli kariai ir nėra jokio barikadinio įtvirtinimo. Bet įvažiavimą į PMR saugo didelė ginkluotų kariškių grupė, o keleivių pasai tikrinami itin smulkmeniškai.

Vėliau jau keliaujant po PMR, kas kelis ar keliolika kilometrų tenka kirsti iš cementinių blokų sustatytas barikadas bei praeiti pro jas saugojančius karius. Nejučiomis kyla įtarimas, jog PMR vadovybė specialiai kuria įvaizdį, kad potencialia agresore yra Moldova, o ne PMR esantys Rusijos kariai. Į mano nustebimą, kodėl čia tiek daug blokpostų, mik­roautobuso kaimynė, dailės mokyk­los mokytoja pareiškė, jog bijoma moldavų. Moteris sakė, kad Moldovoje gyvena 2,5 mln. gyventojų, PMR – penkis kartus mažiau. Anot jos, akivaizdu, jog mažesnė šalis neva privalo saugotis didesnės kaimynės, su kuria prieš trisdešimt metų kariavo. Su pakeleive nesiryžau ginčytis, nes artėjome prie pasienio

kontrolės punkto ir pabijo­jau, jog, jai įskundus, galiu bū­ti ne­įleistas į PMR. Juolab, kad Kišiniovo bičiuliai perspėjo apie tokią galimybę ir prašė jokiu būdu neprasitarti, kad esu žurnalistas. Patik­ra visgi buvo neilga: kariškis paklausė, ar vykstu kaip turistas ir ar neturiu fil­mavimo įrangos. Iš­girdęs mano atsaky­mą, grą­žino pasą su ants­pauduotu popieriaus lapeliu ir nurodymu tą lapelį būtinai atiduoti grįžtant.

Pravažiavę Ban­de­rų miestą su gražia restauruota vidur­amžių pilimi, pasie­kėme Tiraspolį. Ne­žinodamas, kur išlipti, važiavau į galutinę stotelę prie ge­le­žinkelio stoties. Ten sužinojau, jog nuo stoties einanti Le­­nino gatvė yra tiesus kelias į Tiraspolio cent­rą. Pa­­ėjėjus keletą šimtų met­rų, dešinėje pusėje išnyra parkas su naujai pastatyta bažnyčia bei nebaigtu įrengti fontanu. Aplink jį pasta­tyti specialūs granitiniai paaukštinimai, ant kurių ateityje turbūt bus sumontuotos memorialinės lentos. Kol kas guli tik viena su išraižytais keturių Ru­sijos carų portretais bei prierašu, kad tai Ro­manovų dinastijos 400 metų jubiliejaus pagerbimas.

Beje, paminklų, aukštinančių carinės Rusijos laikus, yra daug, tačiau nerasi jokių užuomi­nų, kad tas žemes kelis šimt­me­čius valdė Lietuvos Didžioji Ku­ni­gaikštystė, išsiplėtusi iki Juo­do­sios jūros.

Pačiame Tiraspolio centre nau­jai įrengtas parkas pavadin­tas carienės Jekaterinos II-osios vardu bei papuoštas didžiule jos skulptūra. Šalia stovi kelių karvedžių skulptūros, o prie įėjimo į parką – specialūs stovai su informacija apie carinei Rusijai ir Padniestrei nusi­pel­niusius didikus bei kariškius. Kitoje gat­vės pusėje stovi gran­diozinė skulptūra, kurioje pavaizduotas ant žirgo sėdin­tis generolas Alek­sandras Suvorovas.

Pasijunti tarsi grįžęs į niūrius sovietmečio laikus. O tai, kad PMR gyventi yra pavojinga, papasakojo žmogaus teises ginančios organizacijos „Promo-Lex“ vadovas Ionas Manole. Advokatas priminė, jog prieš 31-erius metus Padniestrėje ini­­cijavusi rusakalbių gyventojų sukilimą ir nepriklausomybės paskelbimą, Maskva žadėjo čia sukurti Rytų Šveicariją.

Iš tikrųjų dabar Padniestrėje atlyginimai yra apie 20 proc. mažes­ni, nei Moldovoje, vidutiniškai siekia apie 300–350 eurų. Vi­du­tinė pensija – 70–100 Eur, o žmones nuo skurdo ir bado gel­­bėja tik maži komunaliniai mokesčiai. Maži jie todėl, kad Mask­va Tiraspoliui dujas parduoda 15 kartų pigiau, nei Moldovai. Dėl to PMR gamina ir pigią elektrą, bet tik saviems. Moldovai ją parduoda keliolika kartų brangiau.

„Blogiausia, jog PMR virto kontrabandos kraštu, vyrauja visiška teisinė savivalė“, – tvirtina I. Manole.

Iš už 100 kilometrų esančio Uk­rainos Odesos jūrų uosto į PMR iki karo didžiuliais kie­kiais buvo gabenamos neapmokestintos prekės, kurios vėliau buvo parduodamos Uk­rai­noje ir Mol­do­voje, o iš nele­galios prekybos pelnėsi šių šalių ir galimai Rusijos oligarchai. Mil­žiniškos pajamos padėjo Ki­šiniove steigti Maskvai palankius laikraščius ir televizijas, skelbti Europos Sąjungai ir NATO nepalankią propagandą. Pa­vyzdžiui, PMR nepaprastai suklestėjo dvejų buvusių saugumiečių įkurta „Sheriff“ kompanija, išsikovojusi monopolinę padėtį daugelyje verslo sričių. Ji net 6 metus turėjo išimtinę teisę valdyti Moldovos muitinės antspaudą. O turėdama jį, galėjo į Odesos uostą atvykusiuose laivuose turimas prekes įforminti kaip moldaviškas, po to parduoti Vakarų valstybėms, ap­einant įvairius ribojimus. 

„PMR skelbia, jog rusų, ukrainiečių bei moldavų kalbos yra valstybinės, tačiau visi dokumentai pildomi tik rusiškai. Tik šia kalba leidžiami laikraščiai, vyksta parlamento posėdžiai“, – teigia I. Manole.

Tėvai, leidžiantys vaikus į mol­daviškas mokyklas, anot jo, patiria spaudimą, grasinimus, o vaikai išgyvena rusakalbių ag­re­siją. 

Moldaviškas mokyklas bu­vo norima uždaryti jau prieš 18 metų. Per vasaros atostogas milicininkai įsilaužė į septynias ir išvežė į šiukšlyną visus vadovėlius bei mokymo priemones. Tačiau iki galo to padaryti nepavyko todėl, jog vienos mokyk­los mokiniai su mokytojais užsibarikadavo pastate. Vaikų tėvai maistą bei vandens butelius mėtė į mokyk­los kiemą per tvorą, o nufilmuoti vaizdai papiktino Vakarų valstybes. Paveikta skandalo, Mask­va įsakė palikti moldavų mokyklas ramybėje. Ta­­čiau jų diskriminavimas tęsiasi.

„Promo-Lex“ rengia PMR seminarus apie pilietinę visuomenę bei žmogaus teises, regist­ruoja pažeidimus, gina nukentėjusius, todėl jų veiklą stengiasi apriboti, uždrausti.

„Vietoje Rytų Šveicarijos PMR tapo teisinės bei ekonominės savivalės šalimi, kurioje kiek­vienam piliečiui kyla grėsmė patekti į kalėjimą, jei jis šnekės ar darys ne tai, ko reikalaujama“, – tvirtina I. Manole. 

Maskva PMR rėmimui jau išleido virš 40 mlrd. Eur, tačiau jie nusėdo į oligarchų bei prorusiškų partijų vadovų kišenes.

„Kremlius tokius pinigus skiria ne šiaip sau, o žinodamas, kad, išlaikydama PMR, gali šantažuoti ir Moldovą, ir Ukrainą“,– neabejoja I. Manole.

Dėl to Maskva iš PMR neišveda ir savo kariuomenės, nors pagal įsipareigojimą tą privalėjo padaryti prieš 19 metų.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Liaudies išmintis tikina, kad melo kojos trumpos. Bet kuo ilgiau žmogus gyveni, tuo labiau imi šita taisykle abejoti. Matyt, penki dešimtmečiai sovietinės okupacijos ir nuolatinis melas vis tik paliko gilius pėdsakus mūsų sąmonėje.

Nijolė PETROŠIŪTĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 40