Lietuvos kultūros pasaulyje šur­mulio vis daugiau – prasmingai praleisti laiką kviečia ne tik di­de­li kasmetiniai festivaliai, bet ir ma­žesni vietos renginiai, kurių miestuose ir miesteliuose, prasidėjus vasarai, tikrai netrūksta. 

Mėgstantiems poilsiauti ramiau, su knyga, veiklos vasarą taip pat bus. Pra­­ėjusią savaitę prasidėjo kasmetinė knygų skaitymo skatinimo akcija „Vasara su knyga“. Nuo birželio 1 iki rugpjūčio 31 d. šiame iššūkyje dalyvauti kviečiami įvairaus amžiaus skaitytojai. „Įkvėpk knygų magijos!“ – šiemet ragina „Vasaros su knyga“ organizatorės apskričių, savivaldybių viešosios bibliotekos. Dalyvauti galima užsiregistravus svetainėje www.vasarasuknyga.lt.

Per­skaičius knygas, tereiks suvesti jų pavadinimus. Organizatoriai ragina pa­prašyti ir bibliotekininkų pagalbos. Skai­­tymo iššūkyje dalyvauti kviečiami ir skaitytojai, turintys regos negalią, autizmo spektro sutrikimų, disleksiją ar panašių sunkumų, dėl kurių jie negali skaityti spausdinto teksto. Visa informacija apie taisykles, registracijos forma ir naujienos – www.vasarasuknyga.lt.

Įdomios naujienos ir kino mėgėjams – įvyko bene svarbiausi šalies filmų apdovanojimai „Sidabrinės gervės“. Juose šiemet triumfavo filmas „Piligrimai“ ir jo kūrėjas Laurynas Bareiša, geriausiu aktoriumi ir aktore paskelbti Gied­rius Kiela ir Žygimantė Elena Jakš­taitė. Net penkias nominacijas atsi­ėmė ir režisieriaus Algimanto Puipos fil­mo „Sinefilija“ komanda. „Sidabrinė ger­vė“ už viso gyvenimo nuopelnus skir­ta Ukrainoje nužudytam režisieriui, filmo „Mariupolis“ kūrėjui Mantui Kve­da­ravičiui.

Iš viso apdovanojimuose išdalinta 19 statulėlių. Juose varžėsi 31 filmas, kuriuos komisija atrinko iš 58 pretendentų.

Praėjusį penktadienį Kaune, Pa­žais­lio vienuolyne, prasidėjo populiarusis klasikinės muzikos festivalis. Pra­de­damąjį koncertą tradiciškai pristatė Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras bei Kauno valstybinis choras su užsienio ir Lietuvos solistais, atlikti operos „Porgis ir Besė“ fragmentai. Iki rugpjūčio 28 d.  vyksiančiame festivalyje numatyti 36 koncertai, tarp dalyvių – ne vienas žinomas vardas iš 17 šalių ir Lietuvos. Didžiausias klasikinės muzikos festivalis Lietuvoje rengiamas nuo 1996-ųjų, o koncertai vyks Kauno filharmonijoje, Raudondvario kul­tūros centre, Kristaus prisikėlimo bažnyčioje Kaune, Tado Ivanausko Obe­lynės sodyboje, Ch. Frenkelio viloje Šiauliuose, Birštono kurhauze ir kt.

Tradicinė Dainų šventė praėjusią savaitę vėl suskambo Kaune, „Žalgirio“ arenoje. Joje dalyvavo 54 chorai, 26 šokių kolektyvai ir ansambliai, atlikėjai, skambėjo gražiausi visų laikų kūriniai, kuriuos atliko suaugusiųjų, studentų, moterų, vyrų, merginų, berniukų, moksleivių chorai. 

Po 13 metų atgimė ir Tauragės apskrities dainų šventė – praėjusį savaitgalį Tauragėje, slėnyje ant Jūros upės vingio, maždaug 3000 dainininkų bei šokėjų šokiu, muzika ir daina pasakojo istoriją apie Karšuvos žemės vaikus. 

Ateinantį šeštadienį prasidės net iki rudens truksiantis Šilalės vasaros muzikos festivalis, kuriam startą duos Ši­lalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje koncertuosiantis valstybinis choras „Vilnius“, Lietuvos kamerinis orkestras ir Šilalės krašto mišrus choras. 

Kotryna PETRAITYTĖ

Tokios šventės Šilalės ligoninėje dar nėra buvę – Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuje prižiūrima Aniceta Balčiutė ketvirtadienį šventė savo 100-ąjį jubiliejų. Ilgaamžę sveikino ne tik giminaičiai ir ją prižiūrintys medikai, bet ir rajono vadovai, ir Šilalės parapijos klebonas dekanas kun. Saulius Katkus: visi linkėjo jubiliatei sveikatos, šviesių bei ramių gyvenimo metų.

Aniceta Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuje yra jau daugiau kaip trejus metus. Anksčiau atvykdavo sveikatos pastiprinti keliems mėnesiams, o vasaromis skubėdavo namo, į Gulbes, kur laukė jos sodelis, skrupulingai prižiūrimi gėlynai ir kiemo takeliai. Jaukesnės vietos už namus šimtametė sako nežinanti, bet jau seniai į duris įsodino spyną ir išvažiavo – vienai per sunku, o artimųjų nebeliko. Sūnus mirė, keturios anūkės savo gyvenimus gyvena, todėl močiutė Aniceta dienas leidžia ligoninėje. Jos šeima tapo gydytojos, slaugytojos, o mieliausiu kampeliu – ligoninės koplytėlė, kur šimtametė praleidžia daugiau laiko nei palatoje. 

Dirbant ir meldžiantis praėjo visas A. Balčiutės gyvenimas. Nebuvo jame švenčių, nebuvo dainų ir šokių, tarsi Aniceta niekada nematė nei vaikystės, nei jaunystės. Mama mirė gimdydama brolį. Vienas su trimis vaikais likęs tėvas atidavė mažylius giminaičiams ir išvažiavo į užsienį užsidirbti pinigų. Grįžęs susirinko vaikus, antrąkart vedė ir susilaukė dar trijų atžalų. Gyventi reikėjo, nors tam buvo skirtas pats blogiausias laikas – griaudėjo karas, po jo sekė alkanas pokaris, darbas kolūkyje už pelų maišą. Jis užgrūdino Anicetą – nieko sunkaus jai gyvenime nebuvo. Ir, anot ilgaamžės, kai jau imdavo atrodyti, jog pasaulis griūva, nusipurtydavo skausmo naštą nuo pečių ir vėl dirbdavo. Tai, ką viena pati sugebėdavo padaryti ši stip­ri moteris, aplinkiniams keldavo nuostabą. Įžengusi į devintą dešimtį, Aniceta neteko savo namų – ugnis pasiglemžė viską, ką turėjo. Bilionių seniūnė Loreta Daukantienė prisimena, kaip tuomet siū­lė A. Balčiutei įsikurti senelių namuose, bet geležinė senjora iš savo sodybos niekur nėjo. Apsistojusi vasarinėje virtuvėlėje, bendruomenei padedant, per vasarą atsistatė namelį ir toliau slėgė pačius skaniausius apylinkėje sūrius.

„Man tai yra pavyzdys, kaip reikia mokėti tvarkytis. Ne viena daug jaunesnė šeima iš jos galėtų pasimokyti darbštumo“, – sakė su gėlėmis ir dovanomis į ligoninę atskubėjusi Bilionių seniūnė. 

Sveikino Anicetą ir rajono meras Algirdas Mei­ženis, ir Šilalės ligoninės Pa­laikomojo gydymo ir slaugos skyriaus vedėja gy­dytoja Reda Butvidienė, ir gydytoja Akvilina Lin­ke­vičienė, ir ligoninės socia­linė darbuotoja Rita Tve­­­rijonienė. Pusketvirtų me­tų A. Balčiu­tę prižiūrinčios medikės jai tapo pačiais artimiausiais žmonėmis. Die­vo globos ir sveikatos jubiliatei linkėjo dekanas kun. S. Katkus, parinkęs Anicetai pačią brangiausią dovaną – rožinį, kurio ji nepaleidžia iš rankų. Pajuokavęs, jog jam yra suteikta penkerių metų garantija, klebonas pažadėjo, jiems praėjus, padovanoti kitą. Dvasininkas visiems linkėjo sulaukti 100 metų: „Ir ne šiaip sau šimto, o tokio, kai esi neužmirštas, protingas ir pagal metus sveikas“. 

Šeimos narių sveikinimus močiutei perdavė sesers Marijos anūkė Loreta Martinavičienė. Ji pasakojo, jog Balčių giminėje buvo daug ilgaamžių. Gražų ilgą gyvenimą nugyveno Anicetos tėvas, prieš kelias dienas mirė 99-erių sulaukusi sesuo Marija, o jauniausia sesuo Stasė, nors jau irgi įpusėjusi devintą dešimtį, gyvena Klaipėdoje. 

Sveikinimų ir palinkėjimų buvo tiek daug, o Aniceta taip rimtai jų klausėsi, jog net užmiršo šypsotis.

„Niekada nemaniau, kad kada nors mane tiek žmonių sveikins. Nebūdavo tokių progų, tai dabar dar norėčiau pagyventi, tuo pasidžiaugti“, – prisipažino susijaudinusi šimtametė.

Jubiliatė tikino nežinanti jokio išskirtinio ilgo gyvenimo recepto, išskyrus darbą ir maldą. Tokia buvo pagrindinė jos gyvenimo taisyklė, prasmė ir esmė. Gal dėl to ir likimas buvo dosnus. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.  

Ne veltui sakoma, kad tik stipri tautos dvasia padeda išlikti ir išsaugoti tikrąsias vertybes. Būtent tai skatina veikti ir Drobūkščių bendruomenės narius. 

Mūrinė koplyčia kaime išsilaikė visais laikais, nors, anot vietos gyventojų, ją nuolat aptalžo pravažiuojantys automobiliai.

„Anksčiau ši gatvė buvo ir kelias Ši­lalė–Kvėdarna, vėliau, kai atsirado naujasis plentas, ties koplyčia buvo nutiestas įvažiavimas į gyvenvietę. Kadangi statinys yra nuokalnėje, vairuotojai, ypač žiemą, kai slidu, nebeišsuka arba nesustabdo automobilių ir į koplytėlę neretai atsitrenkia. Bet mūsų žmonės niekada nebuvo jos apleidę – vis atstato, suremontuoja. O aš atsimenu ją nuo mažumės, kai lankiau pradinę mokyklą“, – pasakojo viena iš aktyvių Drobūkščių bendruomenės narių Te­re­sė Vaičiulienė.

Pastaruoju metu drobūkštiškiai iš pag­rindų naujina šventą jiems vietą ir jau niekas nebevadina koplyčios tikrojo statytojo vardu, nes koplyčia seniai ta­po bendruomenės turtu.

„Žemė, kurioje pastatyta koplytėlė, kaž­kada priklausė Pranui Urbikui. Šei­mą persekiojo tragiška lemtis – kiek vaikų gimdavo, visi mirdavo. Ūkininkas, ne­be­žinodamas, ko griebtis, pasiryžo pastatyti koplyčią. Ir stebuklas įvyko – gimė sūnus Vy­tautas (1928–2006). Jis buvo mano tė­vų bendraamžis, gyveno Kelmėje ir nuo­lat svečiuodavosi mūsų namuose. Tad tą istoriją išgirdau iš pirmų lū­pų“, – pasakojo dabar jau su Vy­tau­to atžalomis bendraujanti T. Vai­čiu­lie­nė.

Ir nors buvusi Urbikų žemė išsaugo­ta ne visa, Vytauto anūkas Saulius vis dar lankosi Drobūkščiuose, turi čia nuo­savybės ir yra vietiniams dėkingas už saugomą protėvių atminimą. Bu­vu­sios Urbikų sodybos vietoje stovi bend­ruo­menės namai (buvusi mokykla, vėliau – mokytojų gyvenamasis namas), P. Ur­bi­ką menanti bei baigianti sunykti klėtis ir giminės pratęsimą liudijanti koplyčia. 

„1988-aisiais kaimo gyventojų dėka, vadovaujant Antanui Mikučiui, kop­lyčia buvo atnaujinta ir pašventinta, čia lankėsi ir Telšių vyskupas, ir vietos kunigai, mes nuolat čia renkamės visą gegužę, mat dar gyva tradicija visą mėnesį melstis Marijai. Artimiausiu metu, to paties

A. Mikučio iniciatyva, šalia kop­lytėlės atsiras ir suolai“, – džiau­gėsi moteris.

Ir dėkojo aktyviausiems bend­ruomenės nariams Nijolei Mi­kutienei, Vygantui Pielikiui, Vy­tautui Briedžiui, Birutei Stul­gienei, Teresei Trijonienei, Ste­fai Jašinskienei, Artūrui Ka­si­liauskiui, Traksėdžio seniūnei Reginai Audinytei už kop­lytėlės puoselėjimą: vieni ją tin­kavo, kiti aplink pylė akmenų dangą, treti pjovė žolę, moterys nuolat rūpinasi aplinka ir kt. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Būti ar ne Bijotuose senelių globos namams? Klausimas, į kurį Šilalės valdžia atsakymo ieško  bene dvejus metus. Paskutinę gegužės dieną šis klausimas tapo ir politinio pasitikėjimo testu vos pusmetį dirbančiam savivaldybės administracijos direktoriui Gedeminui Sungailai, prašiusiam tarybos arba skirti pinigų, arba atsisakyti Bijotuose pradėti darbus. Priimtas sprendimas ramybės valdžios fronte nežada.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 43

Lietuvoje ir Tarptautinė vaikų gynimo diena, ir Tėvo die­na švenčiamos smagiai. Rusijos agresiją patiriančioje Uk­rai­noje šią dieną daugybei vaikų teko praleisti be tėčių, nes jie kariauja, budi apkasuose ar blokpostuose, gydosi su­žeidimus ligoninėse arba jų jau nebėra.

Birželio 4-ąją minėjome Tarptautinę vaikų, nukentėjusių nuo agresijos, dieną. Jai ir skiriamas šis rašinys.

Daliai vaikų ši diena buvo liūdesio ir ašarų, o ne linksmybių diena, nes jie kartu su mamomis prisiminė kare žuvusį tėtį. Ukrainos vyriausybė nutyli tikslų kovose žuvusių gynėjų skaičių, tačiau pagal neoficialią informaciją, šiuo metu Donbaso regione vykstančiuose įnirtinguose mūšiuose kasdien žūva apie šimtą karių, o maždaug du šimtai patiria invalidumą lemiančius sužeidimus. Apie trečdalį ukrainiečių šeimų yra palikusios savo namus – į kitas šalis išvyko apie 5 mln. ukrainiečių, kurių dauguma yra mamos su vaikais, mat vyrai nuo 18 iki 60-ies privalo ginti tėvynę.

Pamenu vaizdus, regėtus pirmą karo savaitę Lenkijos mieste Peremyšlyje, kurį tada užplūdo neregėtas skaičius pabėgėlių. Tam buvo nepasiruošusios nei Ukrainos, nei Lenkijos tarnybos, ir mamos su mažais vaikais pasienyje stovėjo po kelias paras minusinėje temperatūroje. Išsigandusiomis, pavargusiomis ir rūpesčių pilnomis akimis.  

Panašius vaizdus vėliau teko matyti Lvivo, Kyjivo, Charkivo, Odesos geležinkelio stotyse... 

Per karą Ukrainoje jau žuvo beveik 300 vaikų, keleriopai daugiau jų yra sužeista. Dar dau­giau išgyvena psichologines traumas, nuo kurių dalis ga­li­mai neišgis visą gyvenimą.

„Stu­den­tų“ požeminėje met­ro stotyje Charkivo mik­rorajone Sal­tov­­koje žiemą gyve­no 400 tūkst. žmonių. Šis mikrorajo­nas ag­re­sorių buvo bombarduojamas dieną ir naktį. Per­­si­gandę žmonės iš­lėkė traukiniais ir mašinomis kitur, tačiau dalis neturėjo kur bėgti ar nesugebėjo, tad apsigyveno metro stotyse. No­rėdama, jog vaikai mažiau galvotų apie karo bai­sumus, viena pen­sininkė peda­go­gė sugalvojo jiems įrengti žaidimų kam­pelį. Maisto ir vais­tų atvežantys sa­vanoriai atgabeno knygučių, žaislų, flomasterių, popieriaus. Per piešimo valandėles mokytoja prašė vaikų nupiešti kažką spalvingo. Deja, kelių mažylių piešinukuose vis tiek vyravo tamsios spalvos, iš popieriaus la­pų persidavė nerimas ir baimė. Nieko keisto – nerimastingus piešinius paišiusio Kolios tėtis su priešu kovoja fronte, šei­ma su juo neturi ryšio jau dešimt dienų. Berniukas liūdi ir dėl mylimos kalaitės Mirtos, ku­ri, išsigandusi sprogimų, nusitraukė nuo pavadėlio ir visą mėnesį nepavyksta jos prisišaukti. 

Metro gyvenanti vienuolikametė So­nia išgyveno dėl katino Bubliko. Tra­ge­dija įvyko, kai So­nia su mama Bubliką išvedė į lauką pasivaikščioti ir netoliese sprogo bomba. Kačiukas taip iš­sigando, kad jį ištiko infarktas ir veterinarai kelias dienas gelbėjo jo gyvybę. Kai Bub­likas pasveiko, ir Sonia pralinksmėjo, nustojo verkti.

Kišiniove teko susipažinti su verslininko šeima, kuri, prasidėjus karui Uk­rainoje, priglaudė pabėgėlius. Verslininką sukrėtė vaikų, išgirdusių pravažiuojančios greitosios pagalbos mašinos sireną, elgesys: pasigirdus tokiam signalui, jie puldavo slėptis po lova. Nors jiems ir buvo sakoma, kad Moldovoje karo nėra, negresia joks pavojus.

Dar labiau sukrėtė žinia iš Chersono, kai šeima gavo žinią, jog žuvo jų namuose gyvenu­sių keturių vaikų tėtis. Vy­ras bu­vo pasiturintis verslininkas, Ru­sijos pilietis, vedęs ukrainietę. Ki­­lus karui, pasinaudodamas tuo, jog turi Ru­sijos pasą ir leng­vai gali pravažiuoti okupantų blok­postus, nusprendė padėti pabėgėliams ir ėmė juos vežti iki Mol­­dovos pasienio. Tačiau kartą snai­perio kulka pataikė verslininkui į galvą... Apie tai, jog tėtis didvyriškai žuvo, mama keturiems vaikams nesiryžta pasakyti. Da­bar jie pas tetą Gruzijoje, moteris stengiasi apsaugoti juos nuo netekties sukrėtimo.  

Tuo, jog mamos slepia skaudžią tiesą, o dalis vaikų po patirtų karo baisumų nebesugeba linksmintis, įsitikinau visai neseniai. Prie pabėgėlių centro Odesoje vaikams buvo surengta šventė, jie šoko ir krykštavo. Tačiau šalia manęs stovėjusio berniuko mama niekaip neįkalbėjo bėgti pažaisti. Kai vaikas nuėjo atsinešti vandens, moters paklausiau, kodėl sūnus niekur nuo jos nesitraukia. Mama atsakė, jog berniukas neatsigauna nuo pranešimo apie fronte žuvusį dėdę ir pergyvena, kad žūti gali ir tėtis...

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Šilalės viešojoje bibliotekoje Dariaus ir Girėno progimnazijos aštuntokai atidarė fotoistorijų parodą „Čia prasi­deda istorijos“.

Mokinių nuotraukos priverčia lankytojus susimąstyti apie artimuosius, pažįstamus ar net nežinomus žmones. Dažnai nepagalvojame, ką ap­linkiniai iš tikro mums reiškia ir kaip dėl mūsų stengiasi, neretai jie yra vieniši ir negauna tiek meilės, kiek derėtų...

Padėka organizacijai „Meno Avilys“, kuri organizuoja šį pro­jektą, bei kūrėjoms Aistei Že­gulytei ir Bertai Tilman­tai­tei už koordinavimą bei didžiulę pagalbą, fotografuojant gyvenimus. Ačiū Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos administracijai bei mokytojoms Au­relijai Betingienei ir Ingai And­rijauskienei už projekto koor­dinavimą, neišsenkančią kant­­rybę ir tikėjimą mumis. Ir, aiš­­ku, visiems draugams bei bend­ra­kla­siams, fotografavusiems ne tik statiškus daiktus ar sienas, bet ir žmones, jų gyvenimus, jausmus, perteikiant jų išgyvenimus.

Dėkojame Šilalės vieša­jai bib­liotekai už galimybę eksponuo­ti mokinių darbus, už pagalbą, rengiant parodą, ačiū tariame skaitytojų aptarnavimo skyriaus ve­dėjai Danutei Šim­kienei bei ki­toms darbuotojoms.

Čia prasideda istorijos, tad nebijokime keisti ir keistis, stenkimės įveikti visas pasitaikančias kliūtis, nes tik taip galime pasaulį padaryti geresnį.

Vykintas MYLIMAS

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos 

8 a klasės mokinys

Bertos TILMANTAITĖS nuotr.

Bijotai šių metų mažosios Lietuvos kultūros sostinės renginius pradėjo knygos „Bijotai“ antros dalies pristatymu ir jai skirta konferencija.

Gegužės 27 d. visuomenei bu­vo pristatyta antroji knygos „Bijotai: istorija, žmonės, darbai“ dalis. Jos pristatyme dalyvavo knygos sudarytojai – buvęs seniūnas Steponas Jasaitis bei edukologijos mokslų daktaras Jonas Dautaras. Pasak jo, leidinį apie Bijotus bei jų žmones sudaro 11 skyrių, kuriuose, beje, labai daug ir „Šilalės artojo“ publikacijų. J. Dautaras prisipažino perskaitęs net 33 metų senumo „Šilalės artojo“ publikaciją, kurioje aprašyta Dionizo Poškos giminaičių viešnagė Bijotuose.

„Kai skaičiau tuomet išsakytas svečio mintis, kaip įsivaizduoja Bijotų ir žymiųjų Baublių ateitį, kaip turėtų būti atsimenamas Dionizas Poš­ka, supratau, jog beveik visi norai išsipildė – viskas yra įgyvendinta“, – sakė knygos sudarytojas.

Konferencijoje sulaukta ir hu­mani­tarinių mokslų dakta­rės, Klaipė­dos universiteto pro­fe­so­rės Romos Bonč­kutės, is­to­­ri­­ko Povilo Šverebo, istorijos moks­lų daktaro, Klaipėdos uni­­ver­si­teto docento Vacio Vai­va­­dos bei Lietuvos valstybės istorijos archyvo archyvaro, kraš­tiečio Virginijaus Jocio. Lek­to­riai dali­jo­si žiniomis apie D. Poš­ką bei jo reikšmę Lie­tu­vai ir Ši­la­lės kraštui, ragino į Baub­­lius pažvelgti ne tik kaip į eksponatą, bet ir kaip į bend­rakultūrinį reiškinį. 

Kad istoriniai ąžuolai nenueitų į nebūtį, linkėjo ir Bijotų seniūnas Ignas Gužauskis. To­dėl kiekvienam knygos rė­mėjui, svečiams, lek­toriams buvo įteik­ti jau kiek paaugę, iš žymiųjų D. Poš­kos laikus menančių ąžuolų gilių iš­auginti sodinukai. Su viltimi, jog šie ąžuolai augs, džiugins dar ne vieną lietuvių kartą ir liudys Bijotų ąžuolų didybę. Toks ąžuoliukas, tik kur kas didesnis, pasodintas ir Baublių pašonėje – jis įamžino 2022-uosius, kai Bijotai tapo Lie­tu­vos mažąja kultūros sostine.

Kadangi metų renginiai tik startuoja, į Bijotus visi vėl kvie­čiami birželio 6–10 d., kuomet vyks medžio, akmens ir tapy­bos pleneras „Bijotų atspindžiai 2022“. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje eksponuojamos senos knygos, kurias visuomenei pristato du šilališ­kiai. 

Šiemet Lietuvos Katalikų baž­nyčios (LKB) kronika mini 50-ąjį jubiliejų, tad ir šis renginys dedikuotas jam. Parodos atidaryme dalyvavęs Šilalės parapijos klebonas kun. Saulius Katkus ne tik papasakojo apie senuosius leidinius, bet ir atnešė vertingų knygų.

„Senąją galiu tik paskolinti, nes jeigu dovanočiau, ji būtų saugoma archyvuose, prie jos bū­tų galima liestis tik mūvint pirš­tines. O šiandien leidžiu ją pa­vartyti kiekvienam renginio dalyviui“, – pasakodamas ne tik apie Kronikos, bet ir apie kitus leidinius, kalbėjo kun. S. Kat­­kus. 

Gegužės 15 d. Šilalės bažnyčioje lankėsi kardinolas Sigitas Tamkevičius, kuris yra vienas iš slapta leistos bei platintos LKB kronikos steigėjų. Tad S. Kat­­kus muziejui perdavė dvi naujas jo knygas: „Priespaudos, kovos ir nelaisvės metai: 1968–1988)“ bei „Kronika. Slap­­tos knygos istorija“. 

Upynos liaudies amatų muziejininkė, istorikė Re­gi­na Mic­kuvienė papasakojo, kuo LKB kronika svarbi lietuvių kalbos sklaidai, priminė, jog ją mums išsaugojo ne kilmingieji ir ne bajorija, o eiliniai kaimo žmonės, valstie­tija. Iki XVII a. vidurio liturginėmis knygomis siekta perpasakoti gyvenimiškas istorijas, praturtinti žmonių dvasinę ir emocinę gerovę. Pastarųjų kategorijai priskiriamos maldaknygės bei kitos religinės knygos. Tuo pačiu būtent šios grupės knygos buvo labiausiai skaitomos, dažniausiai vartomos, o maldų tekstai – vienas ankstyviausių bažnytinės literatūros žanrų. Dėl to R. Mic­ku­vienė prašė atkreipti dėmesį į senąsias maldaknyges, kurios pradėtos leisti lietuvių rusinimo metais – nors rašmenys naudoti slaviški, žodžiai tebebuvo lietuviški.

„Dabar jau tik rusų kalbą žinantys žmonės gali tuos tekstus perskaityti, jaunimas net nesuprastų, kad po tais rašmenimis yra paslėptas lietuviškas žodis“, – vartydama kirilica parašytą maldaknygę, pasakojo muziejininkė.

Visa senųjų knygų ekspozicija yra surinkta būtent iš R. Mic­kuvienės bei upyniškio kraš­totyrininko Klemenso Lov­­čiko asmeninių kolekcijų.

Susirinkusieji į parodos atidarymą galėjo ne tik prisiliesti prie senųjų leidinių, bet ir paklausyti Česlovo Monkaus skaitomų eilių bei Šilalės Dariaus ir Gi­rėno progimnazijos aštuntoko Taut­vy­do Jonaičio atliekamų dainų. 

Nuo laiko pageltusių, nučiupinėtų, bet kiekvienam mūsų svarbią istoriją liu­dijančių knygų ekspozicija veiks iki birželio 30 d.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Paprastai, prasidedant gegužei, minime Motinos dieną, jos viduryje, per patį gamtos žydėjimą ir žaliavimą – Tarptautinę šeimos dieną. O birželio pirmąjį sekmadienį visą dėmesį skiriame savo tėčiams, kurių teisingų, pamokomų žodžių, gero pavyzdžio, stiprybės bei patikimo užnugario reikia kiekvienam... Gaila kartais, jog gal per mažai šilumos jiems rodome būdami pernelyg kuklūs sentimentams ir nedrįsdami išreikšti savo jausmų...

Kai Teresės ir Jono Petrylų sodyboje pokalbiui susėdome ant suoliuko apgenėtų tujų teikiamoje užuovėjoje, iš pradžių nebuvo perdėm komfortiška dėl žvarbaus oro, tačiau sutuoktiniams prakalbus apie gyvenimą, nuo jų vienas kitam rodomos pagarbos bei sutarimo atsklido savotiška šiluma.

Teresė ir Jonas kartu jau daugiau nei penkiasdešimt metų. Būtent taip, smulkiau nedetalizuodamas, ir pasakė Jonas. Kvėdarniškis Keberkščiuose gyvenusią Teresę sutiko, kai, dirbdamas melioracijoje, savo kelmarove sukiojosi Džiau­gėnų kaimo melioruojamuose laukuose.

„Nu, kažin kiek juk nedraugavome, ar ne?“ – klausiamai į vyrą pasisuko Teresė, ir abu vieningai patvirtino, jog apie metus.

Paskui prasidėjo namo statybos buvusios Juškevičių dvarvietės teritorijo­je. Teresė irgi dirbo – melžė karves Pa­jūrio tarybinio ūkio fermoje, nors gimė ir augo keturi sūnūs ir dvi duk­ros. Dėl to moteris sako ir stažo tik 15 metų tesukaupusi, nes reikėjo vaikus kiek praauginti. Tiesa, dar teko jai padirbėti ir ūkio bityne, ir daržuose nugarą įskausdavę... Dauguma kaimo žmonių anuomet taip dirbdavo. Bet užtat į pensiją Teresė sako išėjusi penkiasdešimties, anot jos, dar gana jauna, taigi turėjusi į valias laiko ir sau.

Jonas gi, penkerius metus prasiblaškęs po melioracijos objektus, susirado sėslesnį darbą – traktorininku ūkyje. Tad ir namai, ir šeima – vietoje.

Į dideles kalbas Jonas nelinkęs: nė nežinąs, nuo ko priklauso išauklėti gerus vaikus, kažkaip viskas lyg savaime išeina.

„Latrystėm niekada neužsiėmėm, ne­sipykom tarpusavyje, tačiau visada buvo drausmė, vaikai pratinami prie darbo“, – šypsodamasis ramiai vardina Jonas.

O tas pratinimas prie darbo prasideda elementariai, nes ūkyje reikia papildomų rankų, o tomis rankomis lietuvio ūkyje visada buvo ir tebėra visi šeimos nariai, įskaitant ir vaikus, vos tik jie ūgteli. Todėl didžioji dauguma ir užaugę ne laukia malonės iš valdžios, kuri dosniai dalija pašalpas ir ugdo dykaduonystę, bet užsidirba pragyvenimui, stengiasi dėl šeimos gerovės bei savo vaikų ateities. 

Petrylai pelnytai didžiuojasi savo sūnumis ir dukterimis: iš nemažo būrio, anot tėvo, nė vienas nenuėjo klystkeliais, neprasikalto nei prieš žmones, nei prieš Dievą.

„Tai kad nereikėjo nei didelių barimų, nei juo labiau kokio diržo imtis – nė vieno nesu šitaip „auklėjęs“. Tekdavo kartais parūgoti, bet tai juk paprotinimas – vaikui būtina pasakyti, kaip reikia daryti, o kaip nedera“, – kukliai samprotauja Jonas.

Teresė pritaria vyrui, jog vaikai išties buvę klusnūs, pareigingi, iš mokyklos irgi jokių nusiskundimų nei dėl pamokų, nei dėl elgesio negaudavę.

„Tikrai negalime bėdavotis: nei vaikai būdami, nei dabar, jau suaugę, sarmatų nėra pridarę“, – tikina mama.

Rimantas su Dariumi liko gimtuosiuo­se Keberkščiuose, ūkininkauja. Beje, Da­rius, dirbantis vairuotoju Pajūrio seniū­nijoje, pasak tėvų, ir prie seniūno Stasio Radavičiaus, ir prie Pranciškaus Brin­kio, o dabar – ir prie Romos Veš­čiū­nie­nės, dar ir gyvena kartu su tėvais. Su jais drauge ir ūkininkauja, vien melžiamų karvių laiko apie penkiolika, o kur dar jaunikliai, prieauglis. Jonas apgailestauja, jog savo žemės turi tik dvyli­ka hektarų, kitą tenka nuomotis. O nuo­moja žymiųjų pajūriškių Biržiškių že­mę, ir pagal tai, kaip šiltai ne kartą užsimena apie šiuos žmones, supranti, kad juos jungia sutarimas. 81-erius rugsėjį pasitiksiantis Jonas dar pats vairuoja ir automobilį, ir traktorių, jiedu su sūnumi turi visus žemės ūkio padargus.

Dukra Daiva – tikybos mokytoja Šila­lės gimnazijoje, Irena ilgus metus yra dirbusi Žemės ūkio konsultavimo tarnyboje. Egidijus gyvena Klaipėdoje, tu­ri savo santechnikos prekių parduotuvę. Vitalijus – inžinierius projektuotojas, gyvena Vilniuje. O anūkų, pasak Te­re­sės, nedaug – tik keturi: du jau studentai, du – ne per didžiausi.

Teresė su Jonu džiaugiasi, kad vaikai juos nuolat lepina: tai išsiveža į keliones po Lietuvą, tai į sanatoriją savaitei kitai išleidžia, ūkį savo žinion perėmę.

„Daug kur Lietuvoje pabuvojom – Pa­langoj, Druskininkuose, Birštone, net į Rundalę nuvažiavome, iš ten rožių parsivežiau“, – rodo savo gražiuosius augalus Teresė.

Ji šnekesnė už Joną, tad jam belieka tik galva palinksėti – taip jau būna šeimose, jog kuris nors yra emocingesnis.

Petrylai sako niekada negyvenę užsidarę: mėgo žmones ir jų draugiją, šiltai atsiliepia apie bendrus pasisėdėjimus, kaimynų suėjimus. Dabar, sako, jų karta nykstanti, ir sveikatos nebe tos, o jauni negi su seniais sėdės...

„Nors dar „Bočių“ veikloje dalyvauja­me. Birutė Kuizinaitė tokia veikli, akty­vi, tai ir įtraukė. Dabar esame užsiregist­ravę ekskursijai į Kauną. Tėvelis kra­tosi, nenori, nes, sako, reikės daug vaikščioti, o jam jau kojos skauda“, – pasakoja Teresė, sausį paminėjusi 80-metį.

„Kad ne tos kojos, aš oi kiek dar galėčiau“, – pliaukšteli sau per kelius Jonas, dar visai nenorintis pasiduoti senat­vei. 

„Ar geras tėvas? Griežtas buvo vaikams. Po teisybei, aš juos kartais užstodavau – turi juk motina vaiką palaikyti. Bet teisingas, be bereikalingų priekabių, priekaištų. O vyras?“ – klausiamai, tiriamai pasižiūri iš šono į savo Joną, kiek pakraipo galvą ir sako: „Kaip ir visur – pasakai vienas kitam kokį žodį, bet atsisuki ir vėl viskas gerai. Nėra laiko pykčiams gyvenimo eikvoti, dirbti reikia“, – užtikrina Teresė, žvelgdama į pritariamai besišypsantį vyrą.

Smagu tėvams, kad vaikai, kaip ir jie, vertina lietuvių šventes, o ypatingai Kalėdas, Velykas. Žinoma, nepamiršta ir Motinos, Tėvo dienos, o jei kuris iš toliau atvažiuoti negali, būtinai telefonu sveikinimus siunčia. Visas gerąsias tradicijas vaikai paveldi iš tėvų.

Kol Jonas su sūnumi kimba į ūkio darbus, Teresė pasineria į sodybos priežiūrą. Beje, sako moteris, jų sodyba „Šilalės artojuje“ yra buvusi aprašyta tarp gražiausių. Tad vedžioja po erdvų kiemą, rodo ir pasakoja, kokie augalai jau atsigavę ir sužaliavę, apgailestauja, jog kai kurios gėlės nunyko. O didžiulė magnolija tiesiog apsipylusi švelniai alyviniais žiedais! Džiaugiasi Teresė, kad šalnos jų nepakando, mat tujos užstoja. Ir vis siūlė: gal nori, iškasiu tokią ar tokią gėlę... Ne veltui sakoma, jog reikia dalintis augalėliais, tada jie labiau bujoja – ir Teresė vis minėjo: tą gėlę, aną, trečią ir t. t. jai davusi Biržiškienė...

Tokia graži, paprasta, širdinga draugiškos šeimos kasdienybė. Šeimos, kurioje du žmonės vienas kitame randa tvirtą atramą, į kurią besikibdamos ir jos palaikomos, į gyvenimą šaknis suleidžia jų tvirtos atžalos.

O visiems tėčiams apibūdinti turbūt labai tinka prancūzų eseisto F. de La­roshfuko žodžiai: „Tėvo meilė yra išskirtinė: ji neatrodo kaip motinos meilė – joje yra nedaug žodžių, tačiau ji yra neįkainojama“.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.