Šią vasarą pasaulyje labai neramu. Tačiau vis tiek norisi trumpam nusukti žvilgsnį nuo skaudžių ak­tualijų ir pa­siūlyti kiek ne­tikėtą temą – kvailių pavojus. Labai mėgs­tu įtakingo bei itin originalaus mąs­ty­tojo Nassimo Talebo įžval­­­gas. Labiausiai jis iš­gar­sė­jo, pasiūlydamas „juo­­do­sios gulbės“, kuri „at­skren­da“ ne­tikėtai ir radi­kaliai pa­keičia istoriją, sąvoką. Dar kūry­binio kelio pradžioje Ta­lebas yra parašęs smagų esė „Pamatiniai žmogaus kvai­lumo dėsniai“. Pabandysiu per­teikti svarbiausias įžvalgas, jas aktualizuoda­mas ir adaptuodamas mū­sų kontekstui.

Talebas įsitikinęs, kad geriau suvoksime daugumą istorijos katastrofų ir tai, kodėl, net ir apsiginklavusios pažangiomis technologijomis, sukau­pu­sios daug patirties, šiuolaikinės visuomenės nuolat murkdosi problemose, jei pripažinsime, jog viena svarbiausių priežas­čių – gausūs legionai kvailių. Praktiškai nėra srities, kur kvailiai nesugebėtų visko sujaukti. Ir jų yra kur kas daugiau, nei manome, o jų įtaką dažniausiai nuvertiname. Beje, tai viena iš nesuprantamo pakantumo kvailystei priežasčių, o toks pakantumas labai prisideda prie to, jog kvailiai sparčiai juda karjeros laiptais praktiškai visose sferose. Kvailumas, pasak Talebo, yra įgimtas dalykas ir jokios ugdy­mo įstaigos nepadeda „pataisyti situacijos“. Priešingai – dauguma šiuolaikinių institucijų, kaip ir pati atstovaujamosios demok­ratijos sistema, užtikrina, kad kvailių tik daugėtų.

Visus žmones, pasak Talebo, galima suskirstyti į aukas, niek­šus, protingus ir kvailius.

Auka visi naudojasi ir juo manipuliuoja, o šio tipo žmogus nesugeba pasirūpinti savo poreikiais ar interesais. Jis tėra statistas kitų planuose ir nuolat jaučiasi nelaimingas, užguitas, tačiau nieko nesugeba padaryti, jog tai pakeistų. Niekšas dar gali būti vadinamas egoistu, kuris visais atvejais siekia sau naudos, kažką pagrobdamas iš kitų. Jis sugeba praturtėti tik nuskurdindamas, apgaudamas kitus. Protingas žmo­gus yra tas, kuris sugeba siekti naudos tokiu būdu, kuris nau­dingas ir kitiems. Jis moka megz­ti bei plėtoti santykius, naudingus visiems, ir tai yra kur kas išmintingiau, nei elgtis niekšiškai. Na, o kvailys yra tas, kuris sujaukia, komplikuoja kitų gyvenimą, darbą, kurį atlieka, dėl to negaudamas jokios naudos ar net nukentėdamas ir pats. Jis gali pateikti įvairiausių savo elgesio bei nesėkmių paaiškinimų, tačiau tikrasis paaiškinimas – jis yra kvailys.

Turime nepamiršti, jog dauguma žmonių nėra nuoseklūs: kartais jie pasielgia protingai, o kartais – niekšiškai. Tuo pačiu gali būti ir visiški nevykėliai, ir aukos santykyje su artimiausiais žmonėmis. Kvailiai ir šiuo atveju išsiskiria. Talebo tvirtinimu, jie turi tendenciją būti kur kas nuoseklesni, nei kiti. Keista, bet žmo­gus, pradėjęs elgtis kvailai, labai retai sugeba pasimokyti iš savo klaidų ir dažniausiai tampa nuosek­liu kvailiu, nes nesugeba adekvačiai įvertinti savo elgesio.

Nors Talebas pabrėžia, jog daug žmonių iš prigimties yra kvailiai, jis pripažįsta, kad yra tam tikros sąlygos, motyvuo­jančios kvai­lumo pradui išsi­skleis­ti dar labiau. Tai dažniausiai susiję su galios turėjimu kitiems. Nepainiokime su lyderyste, nes tikru lyderiu gali būti tik protingas žmogus, sugebantis įkvėp­ti kitus ir parodyti, kuo jo lyderystė naudinga visiems. Kvailys gi nėra lyderis, bet labai dažnai aukštai užko­pia karjeros laiptais. Ir kuo aukščiau kopia, tuo sąlygos kvai­lė­ti gerėja.

Kodėl taip yra? Nes gyvename visuomenėje, kur elgesio tikrieji padariniai vis labiau tolsta nuo mūsų, ir pradedame žavėtis dalykais, kurie gali gerokai klaidinti. Nė vienas kvailys nemano, jog kam nors kenkia. Dažniausiai jis yra entuziastas „gelbėtojas“, pasiryžęs kištis į viską ir įsitikinęs, kad viską supranta, jaučiasi gyvenimo ekspertu, nors apie gyvenimą tėra tik kažką skaitęs, o iš tiesų gyventi „neturi laiko“. Dažniausiai dėl jo sprendimų kenčia kiti, o pats kvailys yra įsitikinęs, jog viskas komp­likuojasi ne dėl to, kad jis priima kvailus sprendimus, bet todėl, jog neva kiti per menkai stengiasi ar nesugeba jo suprasti.

Kodėl kvailiai yra pavojingi? Nes mes kur kas labiau kreipiame dėmesį ir kovojame su niekšais, tačiau nežinome, kaip reaguoti į kvailius, kaip nuo jų apsiginti. Kaip rašo Talebas, niekšų elge­sys yra racionalus ir galima nuspėti, ką jis ketina daryti toliau. O kalbant apie kvailius, racionalumo nėra. Kai su jais susiduriame, suvokiame, jog veltis į ginčą yra beviltiška, ir vadovaujamės principu „duok kvailiui kelią“. Galiausiai kelyje tų kvailių tik daugėja. Tiesą sakant, užtenka vieno ar kelių ir bet kurios prob­lemos sprendimas pradeda strigti. Su niekšu dar galima kaip nors susitarti, auką – paskatinti imtis veiksmų, o prieš kvailius esame bejėgiai. Net jei jie mano kovojantys už mus, paprastai viską komplikuoja ir tenka nuo jų kažkaip gelbėtis.

Kvailių labai daug televizijos ekranuose. Net nuostabu, kaip jie traukia žurnalistus, nes būtinai į kiekvieną diskusijų laidą bus pakviestas kvailys ir diskusijoje neliks racionalumo, bus pamestas tikslas, visi diskutuos apie detales. Kvailys nebūtinai liks tuo patenkintas, tačiau jis jausis atlikęs tai, ką privalo. Ant kvailių net sunku ilgai pykti, nes jie dažnai nuoširdžiai stengiasi, bet iš tiesų padaro daugiau žalos, nei didžiausi niekšai.

Pasak Talebo, kvailumo paradai yra visuotiniai rinkimai ar referendumai. Galime stebėtis, kodėl į politinius postus patenka kvailiai, kodėl referendumuose priimami kvaili pasiūlymai, tačiau pažvelkime, kaip vyksta rinkimų kampanijos ar politinės diskusi­jos. Tikra kvailumo puota, kurioje apsauga nuo racionalumo tarnauja galimy­bė kalbėti be jokios atsakomybės. Rin­kimai kvailina, nes jų metu niekas rea­liai neatsako už savo žodžius. Na, o kvailumas turi keistą ypatybę – jis sugeba apkerėti. Vėliau žmonės nustebę tvirtina, jog suklydo per rinkimus, pasielgė neatsakingai, per mažai domėjosi ir kt., tačiau po kiek laiko, per kitus rinkimus, istorija kartojasi.

Talebo tvirtinimu, jei norime bent šiek tiek pakeisti situaciją, turime didinti nepakantumą kvailumui, pripažinti, jog kvailiai yra labai pavojingi ir nevalia jiems duoti kelio ir tuo pačiu save pasmerkti apkvailinimui.

Tačiau bene didžiausia bėda, kad netgi protingi žmonės neįvertina kvailumo pavojaus, lieka nuošalyje ir leidžia kvailiams reikštis. Ką turime daryti? Talebas nepateikia recepto, tik diagnozę. Bet ir ji verta dėmesio. Pirmiausia derėtų pradėti nuo savęs – gal dar įmanoma kvailumo triumfą sustabdyti?

Andrius NAVICKAS

Seimo narys, filosofas, rašytojas

Tęsinys. Pradžia Nr. 15, 17, 23, 25, 29, 36, 44, 46)

Kuo ilgiau keliavome per Etiopijos gentis, tuo labiau supratome, kad kiekviena jų – tarsi atskira valstybė. Su sa­vo kalba, papročiais, tradicijomis, išgyvenimo būdu. Ir tokių Etiopijoje yra apie 80. Dažna jų turi net savo karalių, nors ir šis, kaip ir kiti genties žmonės, vaikšto plika bamba, o princai ir princesės nesiskiria nuo kitų genties vaikų.

Dasanešai

Dasanešų genties, įsikūrusios trikampyje tarp Etiopijos, Kenijos bei Pietų Su­dano, išskirtiniai bruožai – skustos galvos ir išmušti priekiniai dantys. Tai yra tarsi jų tapatybės kortelė, pasas. Dėl šių savo bruožų jie gali laisvai kirsti tiek Kenijos, tiek Pietų Sudano sienas. Prieš įvažiuojant į genties teritoriją, mums teko užsukti į pasienio posto kontorą ir parodyti pasus, pasiaiškinti, ko čia atvykome.

Dasanešai išgyvena žvejodami krokodilus. Gidas pasakojo, kad tai yra labai sunkus ir pavojingas užsiėmimas, nes krokodilo iš upės lengvai neištrauksi. Pirmiausiai jį reikia labai nuvarginti, paskui paskandinti ir tik po to tempti į krantą. Tokia žvejonė vyksta tiktai naktimis. Bet akivaizdu, kad jie sumedžioja ir kitokių gyvūnų, kuriais dengia savo kūnus. Įvairių žvėrių kailiai džiūvo užmesti ant „trobelių“, kurios suraišiotos iš visokių atliekų. Ir, suprantama, siaubingai dvokė. Žmonės pusnuogiai arba vi­siškai nuogi, tačiau kaklus, rankų riešus pasidabinę įvairiaspalviais karoliukais.

Vienas žiauriausių genties papročių – mergaičių apipjaustymas, kuris, beje, taikomas beveik visose gentyse. Po šios procedūros labai daug mergaičių iškart nukraujuoja arba vėliau miršta nuo užkrėtimų. Tėvai mano, jog neapipjaustyta mergaitė neištekės, o tai būtų dideli finansiniai nuostoliai: už nuotaką galima gauti keletą jaučių. Etiopijos vyriausybė jau daug kartų bandė uždrausti šią žiaurybę, bet prieš genčių tradicijas ji dažniausiai būna bejėgė. Dasanešai gali turėti 4 žmonas ir visos jos privalo kasmet gimdyti. Nekaltybė, o vėliau ir santuokinė ištikimybė šios genties moterims yra privaloma, antraip jos gali būti užmėtytos akmenimis, negyvai užplaktos. Vyrams tai, suprantama, negalioja.

Neangatom Tribe

Šioje gentyje požiūris į vyro ir moters santykius visai kitoks. Čia vyrai laikosi nuostatos: kam man reikalinga moteris, kuri kitiems nepatinka? Kuo daugiau vyrų geba suvilioti moterį, tuo labiau ji yra savam vyrui brangesnė. Tarkime, jei vyrui nesant namuose pas jo žmoną ateina kitas vyriškis, šis įsmeigia ietį į trobelės sieną ir tikrasis vyras, jei tuo tarpu pareina, žino, kad jo žmona šiuo metu užimta ir negalima trukdyti. Jis tą laiką išnaudoja bėgdamas per kaimelį ir džiaugdamasis, kokia jo žmona puiki, jog ir kitam patiko...

Dorze

Nečisaro nacionaliniu parku, grožėdamiesi nuostabiais vaizdais, atvykstame į Dorze gentį, kurios vyrai laikomi geriausiais regiono audėjais. Būtent vyrai, nes moterų darbas yra tik paruošti siūlus. Dorze gentyje yra apie 30 tūkst. gyventojų, kurie mažesnėmis grupelėmis išsibarstę Gamo aukštumose. Šios genties žmonės savo namelius renčia iš bambukų, o stogus dažniausiai pridengia bananų lapais. Nameliai gana aukšti, kad užtektų visam gyvenimui, nes, griaužiami termitų, palaipsniui sminga žemyn. Žmonės gyvena juose kartu su gyvūnais, kad šie apsaugotų nuo žvėrių bei kitų genčių įsibrovėlių.

Pagrindinis genties maistas – netikrų bananų duona. Šie bananai neveda vaisių, o lapai yra daug masyvesni, su storu lapkočiu. Moterys ima tą lapkotį ir pagaliu iš jo vidaus išgrando į varškę panašią masę. Ją deda į indą ir trims mėnesiams užkasa po žeme fermentuotis. Po to iš jos formuoja didelius blynus ir kepa ant įkaitintos skardos. Turėjome progos ne tik stebėti tą procesą, bet ir duonos paragauti. Veu... Neprapuola ir ba­nanų lapų siūleliai – jie suverpiami kartu su medvilne.

Konso

Konso genties žmo­nės garsėja kaip vieni nagingiausių Etio­pijos žemdirbių. Savo laukus įkurdami aplinkinių kalnų šlaituose, jie jau 6000 m.

plėtoja terasinę žem­dirbystę. Konso tera­siniai lau­kai įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą. Tačiau šios genties žmonės neprastai išmano ir apie gyvulininkystę. Matėme būrius moterų ir vaikų, palinkusių po milžiniškomis žolių naštomis, kurios skirtos gyvuliams.

Šioje gentyje taip pat vyrauja daugpatystė, čia vyrai nelinkę su kitais dalintis savo žmonomis. Jie teigia esą krikščionys, tačiau tiki tik į vieną Dievą Tėvą ir vadina jį lietaus dievu (jeigu yra lietaus, tai rojus yra jų žemėje). Mirusiuosius laidoja miškuose, jiems drožinėja sta­­tulėles, vadinamas vagais. Jos drožiamos ir tiems, kurie nukovė nemažai priešų, ir patiems nukautiesiems.

Konso gentyje aplankėme karaliaus „dvarą“. Tiesa, pats karalius buvo išvykęs, tačiau karalienės triūsė prie puodų, o princai su princesėmis plikomis bambomis vaikėsi kamuolį. Labai įspūdinga „karalystės“ tvora: iš šakų arba akmenų gal kokių 5 metrų aukščio.

Karo

Prie Omo upės įsikūrusi karo gentis garsėja piešiniais ant kūno. Net mažiukai vaikai išpiešti įvairiausiais ornamentais bei simboliais. Šios genties moterys irgi labai mėgsta puoštis randais – kuo jie didesni, tuo moteris gražesnė. Jos po oda netgi pakiša pagaliukus, kad iškilimai būtų ryškesni. Genties vyrai randais įamžina nukautus priešus arba pavojingus žvėris.

Šios genties vyrai savo žmonomis irgi nesidalina, itin vertinama nekaltybė. Sako, karo gentis vis dar praktikuoja ritualinę vaikų mirtį mingi – į ne santuokoje gimusio kūdikio burnytę prikiša purvo ir palieka mirti, tai grįsdami bjauriausiu pažeminimu ir didele gėda moters tėvams.

Į karo gentį atvykome gerokai popiet, todėl radome visus girtus, net nėščios moterys vos laikėsi ant kojų. Vyrai tįsojo ant žemės ir snūduriavo. Gidas sakė, jog anksčiau šioje gentyje būdavo daugiau tvarkos, tačiau genties karalius jau yra nusenęs, valdyti nebesugeba, bet, kol jis gyvas, pakeisti negalima. Be to, genčiai labai pakenkęs ir musės cėcė išplitimas, išnaikinęs jų gyvu­lius.

Ari ir kitos gentys

Ari gentyje susipažinome su jų kalvystės „menu“. Mus pasitikęs genties karalius ar tik šiaip vyresnysis su didžiausiu pasididžiavimu pristatė savo kalvį, gebantį nukalti noragą, kuriuo, pritvirtinus prie medinio arklo, galima kokybiškiau ir lengviau arti. Jis pasigyrė turįs 46 brolius ir seseris, nes tėvas turi 5 žmonas: „Jis dirba tik 5 dienas per savaitę. Vienai moteriai skiria po vieną dieną savaitėje, o dvi dienas ilsisi“.

Dar aplankėme tsemajų gentį, vieną mažiausių Etiopijoje žinomų etninių grupių, kurioje gyvena apie 5 tūkst. gyventojų, susispietusių vienoje vietoje, palei vakarinį Veito upės krantą. Šie žmo­nės – geri bitininkai. Be to, užsiima natūriniu ūkininkavimu, kultivuoja potvy­nių užliejamas teritorijas. Pagrindi­niai auginami pasėliai – sorgai ir kukurū­-zai.

Kolčo etninės grupės moterys puošia­si vinimi, įverta į lūpą, ir tuo išsiskiria iš kitų aplinkinių genčių. Tai viena spalvingiausių vietinių genčių, kurioje priskaičiuojama nuo 1000 iki 3000 žmonių.

Nijolė PETROŠIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.

(Bus daugiau)

Apsistojęs Odesos hostelyje „Le Reve“, tapau vieninteliu jo klientu. Todėl vakare pasijutęs nejaukiai ir žingeidumo skatinamas ėmiau šnekinti administratorę, liūdnai susimąsčiusią moterį. Pagalvojau, kad tokia prislėgta ji greičiausiai dėl karo. Ir neapsirikau. Prisistačius žurnalistu iš Lietuvos, nuo antros karo savaitės ketvirtą mėnesį stebinčiu įvykius Ukrainoje, moters veidas pagyvėjo.

„O jūs buvote Mariupolyje?“ – sukluso 42-ejų Olia Buravliova. Išgirdusi, kad ne, tyliai ištarė: „ O mano sūnus, kariškis, ten pateko į nelaisvę, bet ne „Azove“, ir jau du mėnesius neturiu jokių žinių apie jį...“

Netrukus prisėdę prie kiemelyje stovinčio staliuko, ėmėme šnekučiuotis. Tiksliau – kalbėjo Olia, žodžiai liejosi be per­stojo, tarsi būtų laukusi momento kažkam išsipasakoti.

Karas paženklino visą jos šeimą, mat tiek vyras Grigorijus, tiek vienturtis 26-erių sūnus Denisas yra kariškiai, o karas juos persekioja jau aštuntus metus. Iki 2014-ųjų jie gyveno Mostino kai­me šalia Donecko, kur ir gimė Denisas. Prasidėjus karui, nusprendė sprukti nuo bombardavimų į Kyjivą. Tačiau neskubėjo, nes nemanė, kad viskas peraugs į tokias kruvinas kovas. Bomboms ėmus kristi į kiemą, apsigyveno rūsyje, o kai raketos pražudė dviejų gretimų namų gyventojus, puolė į paniką ir spruko. Prieš pabėgdama O. Buravliova išleido į laisvę visus kaimyno ūkininko gyvulius ir paukščius, dėl ko šis vėliau visą pusmetį jai telefonu priekaištavo, nors pats, kilus karui, saugiai ilsėjosi Ispanijoje. Kaime liko Olios namas, į kurį šeima taip ir negrįžo.

Bėgant iš Donecko, teko regėti sudar­kytus žmonių lavonus bei išgyventi paralyžiuojančią baimę. Po tokių su­krėtimų moterį ėmė kamuoti širdies negala­vi­mai, prasidėjo košmarai. Tokiomis be­miegėmis naktimis jai kilo mintis atnaujinti dvynės sesers paieškas – Olios mama tris dukras paliko vaikų namuo­se. Su sese dvyne iki šešerių metų Olia gyveno drauge, bet tada jas perskyrė ir išsiuntė į skirtingas prieglaudas. Olia buvo apgyvendinta ten, kur jau gyveno jos devyneriais metais vyresnė sesuo, bet ši po metų išvyko mokytis ir ryšio nepalaikė, o vėliau žuvo.

Anksti ištekėjusi ir pagimdžiusi savo vaiką, O. Buravliova seserų bei mamos paieškas pradėjo būdama trisde­šimties. Deja, valstybinėse institucijo­se susidūrė su abejingumo siena. Pakartotinė pa­ieška prieš kelis metus visgi buvo sėk­minga, ji susitiko su seserimi ir dabar pa­laiko ryšį. Atradusi ją, moteris pasi­juto laimingesnė, suretėjo naktiniai koš­marai.

Į Mykolajivą, kur šeima gyveno ir kur jūros pėstininkų dalinyje tarnavo Denisas, okupantai įsiveržė pirmą karo dieną. Ir nors buvo pasitikti šūviais, mies-

tą užimti bandė dar keletą kartų, tačiau ukrainiečiai kariai ne tik neįleido priešų, bet ir nustūmė juos keliolika ki­lo­metrų.

„Okupantai susprogdino vandentiekį, kuriuo geriamas vanduo atitekėdavo iš Chersono, tad kelias savaites teko jį semti iš griovių ar upės ir virinti”, – prisimena O. Buravliova. Dabar vanduo at­vežamas cisternomis į kiemus, o namuose iš kranų bėga tik nusimaudyti tinkamas.

Nepaisant dažnų bombardavimų, moteris po darbo Odesoje grįžta į butą Mykolajive, nutolusiame per 100 kilometrų.

„Ten mano sūnaus kambarys, jo daiktai, privalau juos tvarkyti, liesti”, – sako O. Buravliova.

Sužinojusi, kad sūnus paimtas į nelais­vę, ji kelias savaites raudojo ir meldėsi.

„Išverkiau upes ašarų, dabar jau galiu apie tai kalbėti, nors naktimis ir toliau nemiegu, vaikštau”, – pri­sipažįsta Olia.

Sūnaus vadai ją guodžia, jog maskoliai suimtų medikų paprastai nežudo, labai nekankina tardydami, nes šie esą žino nedaug karinių paslapčių. Bet tai nelabai guodžia, nes apie sūnų nėra jokių žinių.

O. Buravliova prasitaria beveik kasdien gaunanti žinučių, kuriose kariūnai dėkoja už tai, kad jos sūnus išgelbėjo jų gyvybę. Tokius pat laiškus siunčia ir iš­gydytų karių mamos, visi drąsina, jog Denisas sugrįš.

„Tie laiškai ir džiugina, ir liūdina, nes paguoda situacijos nekeičia – ir toliau esu priversta gyventi vien laukimu bei viltimi”, – sako O. Buravliova.

Ji prasitaria beveik kasdien pildanti Gynybos ministerijos formuliarus dėl dingusio kario paieškos ir nuolat gau­nanti neigiamus atsakymus.

„Ta nežinia nepaprastai slegia, kar­tais nebeturiu noro nei valgyti, nei dirbti, nei eiti į cerkvę, nors pradžioje bėg­da­vau ten po kelis kartus per dieną ir ant žemės parkritusi maldavau gelbėti sū­nų”, – prisipažįsta moteris.

Prieš man išvažiuojant iš Odesos į Dnip­rą, hostelio administratorė vėl pasiūlė prisėsti  lauke. Ji ir vėl gėrė labai stiprią kavą, aš tenkinausi žaliąja arbata.

„Kodėl Dievas man skyrė tiek daug išbandymų: užaugau nepažinusi nei ma­mos nei tėčio, skendau upėje, patyriau namo gaisrą ir karo bombų siaubą, o dabar – sūnus nelaisvėje”, – labiau savęs, o ne manęs klausė moteris.

Ji išsidavė nemigo naktimis rašanti ei­­lėraščius.

„Nemanau, kad jie yra vertingi, aš juk neišsilavinusi, neturėjau ga­limybės gilintis į literatūrą, ta­čiau eilių kūrimas apramina sielą. Ypač tada, kai skausmas rauna stogą”, – sako kario mama.

Kai prasitariau, jog svarstau vyk­ti į Kramatorsko miestą, esantį Donbaso fronto sūkuryje, ji pa­prašė to nedaryti.

„Mano sūnus išgelbėjo ne vieno kario gyvybę ant operacinio stalo, tuo didžiuojuosi, bet visiems sakau: nerizikuokite savo gy­vybe, laikykitės kuo toliau nuo fronto, nes jis neša žūtį ir skaus­mingą nežinią artimiesiems”, – įspėjo O. Buravliova.

Traukiniu vykdamas į Dniprą, mąsčiau, jog karas labai pakeis Ukrainos visuomenę, traumuoti liks daugybė žmonių. Ar galima iš­likti normaliam, kai kasdien girdi pavojaus sirenas, sprogimų aidus, pranešimus apie žuvusius, o galvoje tiksi suvokimas, kad sau­gu niekur nėra? Fizinius bei psichinius sužalojimus patirs ne tik kovotojai, bet ir jų artimieji, kasdien nervingai laukiantys teigiamų žinių iš fronto. O daugybė sūnų ir sutuoktinių negrįš arba parvyks suluošinti, šeimos niekada nebebus tokios laimingos, kaip anks­čiau.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Aprašęs sudėtingą situaciją Moldovos Padniestrės regione, vėl grįžau į karo kamuojamą Ukrainą. Odesa pa­sitiko vasaros atostogų nuotaika – šioje Ukrainos kurortų sostinėje karo griausmų pastaruoju metu be­veik nesijaučia. Tiesa, pirmą kartą į Ukrainą atvykusiam žmogui pavojaus sirenų gausmas, kasdien bent ke­lis kartus Odesoje pusvalandžiui užgožiantis visus kitus gatvės garsus, gali pasirodyti labai gąsdinantis. Ta­čiau sirenos čia automatiškai įsijungia net tada, kai iš Rusijos laivų paleistos raketos nuskuodžia į kitus Ukrainos regionus.

Odesos priešlėktuvinės apsaugos tarnyba gauna vis naujesnės ir modernesnės vakarietiškos įrangos ir veikia vis geriau. Kadangi numušamos beveik visos raketos, skrendančios į miestą, odesiečiai jaučiasi vis saugesni ir nebekreipia dėmesio į sirenas. Jau atsidarė beveik visos parduotuvės ir restoranai, tačiau prekeiviai bei viešbučių savininkai dejuoja dėl bankroto, mat šiemet visiškai neatvyksta poilsiautojų. Žmones, kurie investavo į turistų aptarnavimo verslą, tikrai galima užjausti. Tačiau jų nerimas yra niekis, palyginus su tuo, kokį išgyvena už šimto kilometrų nuo Odesos esančio Mykolajivo gyventojai. Šis miestas nuo karo pradžios atsidūrė mūšių lauke ir žmonėms čia rūpi ne turizmas, bet kaip išlikti gyviems per kasdienius bombardavimus.

Dėl susprogdintų bėgių traukinių eismas į Mykolajivą yra nutrūkęs, o į pusmilijoninį miestą, devintą pagal dydį Ukrainoje, dabar galima nuvykti tik privačiais mikroautobusais. Jų per dieną iš Odesos išvažiuoja vos penki, nes norinčiųjų ten keliauti yra mažai. Užtat gerokai daugiau pageidaujančiųjų iš Mykolajivo išvykti, todėl juos kasdien į Odesą gabena nemokami autobusai. Iš čia dauguma pabėgėlių keliauja į Vakarų Ukrainą arba į užsienį.

Mykolajivą jau paliko daugiau kaip pu­sė gyventojų. Išlipus miesto centre, į akis krenta tai, jog kone visos parduo­tuvės ir kavinės uždarytos, o net ir veikiančių langai bei durys apkalti apsau­ginėmis medžio plokštėmis. Gatvėse ne­daug mašinų ir praeivių, o pastarieji beveik vien pensininkai ar kariškiai. Labai mažai mamų su mažyliais, nes jie buvo skubiai išgabenti. Mykolajivas Ukrainoje yra vadinamas nuotakų miestu, nes čia esą labai gražios merginos ir visos šalies vyrai pageidauja jas imti į žmonas. Man, deja, išskirtinių gražuolių gat­vėje pamatyti neteko, nes jaunų merginų išvis nedaug sutikau. 

Ištuštėjusiame mieste daugiau žmonių galima pamatyti tik prie Raudonojo Kryžiaus labdaros skyrių. Vienur pagal specialius sąrašus dalijami maisto daviniai, kitur – rūbai, o trečiuose žmonės ri­kiuojasi, kad gautų nemokamus pietus.

Jaunimo nedaug ir tai beveik išimtinai vyrai, nes šiems ne tik draudžiama išvykti iš šalies, tačiau be rimtos priežasties negalima palikti ir prisiregist­ravimo vietos – kad prireikus bet kada būtų pašaukti į kariuomenę.

Vykdamas į Mykolajivą visgi nemaniau, jog trumpas pasisvečiavimas pa­frontės mieste atgaivins baimę, kurią patyriau per karo pradžioje išgyventus bombardavimus Charkive. Apsirikau: karas yra karas, todėl šalia pasigirdę sprogimų aidai ir baiminga miesto  dvasia vėl persidavė. Juolab, kad centrinėje gatvėje kalbinant eilėje prie maisto paketų stovinčius žmones, nudundėjo du sprogimai ir dauguma pensininkų išsigandę išsilakstė. Vėliau paaiškėjo, jog bomba sugriovė namą priemiestyje ir sužeidė penkis žmones. O per tą parą nuo sprogimų Mykolajivo rajone sužeidimus patyrė 19 žmonių, laimei, niekas nežuvo.

Mykolajivui Ukrainos prezidentas su­teikė miesto didvyrio vardą, nes jisai su­gebėjo ne tik išvyti karo pradžioje įsiveržusius okupantus, bet ir stebuklingai sustabdė keleriopai gausesnį puolimą. Kremlius labai norėjo užimti Mykolajivą, nes tai būtų leidę pereiti prie Odesos šturmo ir tuo pačiu palikti Uk­rainą be priėjimo prie Juodosios jūros. Okupantai susprogdino gėlo vandens vamzdyną, kuriuo į Mykolajivą vanduo buvo tiekiamas iš Chersono. Po to kelias savaites žmonės vandenį sėmė iš griovių ir pelkių. Būtent tada miestą skubiai paliko dauguma moterų su mažais vaikais bei gimdyvės.

Pašnekintos 69 ir 72 metų pensininkės Aleksandra bei Nadežda, viena buvusi fizikos mokytoja, kita – vaikų gydytoja, sakė, jog neturi giminaičių, pas kuriuos galėtų išvykti. Moterys neslėpė pykčio, kad Maskva savo agresiją teisina tariama kova su fašistais.

„Nei mes fašistės, nei mūsų mieste jų buvo. Visi kalbėjom rusiškai ir netikėjom, jog gali būti bombarduojami gyvenamieji rajonai. Jaučiamės tarsi mus pultų sužvėrėję nacistai“, – sakė Aleksandra.

„Neturim jėgų vykti kitur ir nenorim palikti savo namų. Tikime Ukrainos per­gale ir greita karo baigtimi, tačiau į gat­vę einame su baime, kad galim žūti, netoliese sprogus bombai“, – pritarė jai Na­dežda.

Apie kasdien lydinčią baimę prasitarė ir prie humanitarinės pagalbos cent­ro sutikta 26-erių Svetlana. Moteris į miestą su šešerių sūnumi Andriuša at­sikraustė po to, kai jų Blagadatny kai­mą, esantį už 20 km nuo rusų užimto Chersono, ėmė intensyviai bom­bar­duoti okupantų artilerija.

„Mūsiškiai gynėjai buvo įsitvirtinę už kaimo, tačiau maskoliai kažkodėl bombardavo ne tik juos, bet ir kaimą. Kai žuvo kelios kaimynų šeimos, visi, kas galėjom, puolėm bėgti, palikę ir gyvulius, ir techniką. Iš kaimo nieko neliko“, – teigė Svetlana.

Ji Mykolajive apsistojo tuščiame giminaičių bute, nes jie išbėgo į Moldovą.

Pasak moters, toliau vykti nenori, prie bombardavimų priprato, tad į lauką nei­na tik tada, kai sprogimai yra garsūs ir griaudėja arti, o šiaip stengiasi gyventi tikėdami, kad mirtis aplenks. Moteriai tą dieną eilėje prie maisto davinio teko laukti šešias valandas, bet ji nesipiktino – tokia pafrontės kasdienybė.

Tačiau 28-erių Nina, su kuria įsikalbėjau grįždamas į Odesą, taip rizikuoti neketino. Į Mykolajivą ji buvo nuvykusi trims dienoms: aplankyti kariškio vyro ir aptvarkyti palikto buto.

„Čia per didelė rizika žūti civiliui, todėl miesto meras ragina visus, kas gali, išvažiuoti. Mano vyras nenori, kad aš net trumpam atvykčiau, bet ilgiuosi tiek jo, tiek namų, tad kas dvi savaites aplankau, nors miegu čia labai neramiai“, –  prisipažino informatike dirbanti moteris.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Nuaidėjo paskutinis eilėraščio posmas, nuskambėjo paskutinė dainos eilutė – baigėsi respublikinis eilė­raščių konkursas „Bijotai – mažoji kultūros sostinė“.

„Konkursu siekiama apdainuoti turtingą ir įdomią Bijotų kaimo istoriją, čia kūrusius ir gyvenusius žmones, prisiminti esamus, primirštus ar visai užmirštus vietovardžius, poetą Dionizą Pošką, jo Baublius, pirmąjį Lietuvos muziejų. Šilalės rajonas yra ypatingai turtingas piliakalniais, kupinas legendų ir istorinių įvykių, tad konkursas paskatintų labiau įsigilinti į šio krašto istoriją bei dabartį. Įspūdinga ir nepakartojama gamta“, – buvo rašoma kvietime dalyvauti konkurse.

Konkursiniuose darbuose kalbėta ne tik apie D. Pošką ir Baublius, bet eilėraščių posmais apdainuoti Bijotai ir „Bijotaičiai“, Kalvalių kalva, o vertinimo komisija (ją sudarė po­etas, kraštotyrininkas Eugenijus Šaltis, Tauragės savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos direktorė  Meilutė Parnarauskienė, Skuodo rajono laikraščio „Mūsų žodis“ redaktorė Dalia Zabitienė) džiaugėsi radę ir žemaičių kalba parašytų eilėraščių. Buvo įsteigtas net specialus prizas, kurį pelnė šilališkė Teresė Ūksienė, tapusi ir trečios vietos laimėtoja. Antrąją pelnė Dalia Petkevičienė iš Upynos, o pirmoji paskirta šių eilučių autorei už septynių eilėraščių ciklą „Pasikalbėjimai su Dionizu“. Padėkos įteiktos Marei Lydai Voroneckajai (už eilėraštį „Bijotai ir Bijotaičiai“), Livetai Raudoniūtei („Bijotai“), Jonui Jakštaičiui („Sugrįžimas į Bijotus“), Danutei Šerpytytei („Ant Kalvalių kalvos“) bei Simonai Bendikaitei („Ąžuolui“). Prizą už originalumą ir žemaitiškos kalbos puoselėjimą pelnė Remigijus Žukauskas (eilėraštis „Bijotai“).

Norisi pasidžiaugti ne tik jaukia popietės atmosfera, kurią sukūrė renginio vedėjas E. Šaltis ir bardas Rimas Lio­ran­čas, bet ir stipria bijotiškių komanda: Bijotų seniūnas Ignas Gužauskis, bendruomenės pirmininkė Laura Žiauberytė-Pundinienė įsteigė specialius pri­zus dalyviams, vyr. muziejininkė Lina Bajorinienė pristatė „Bijotų – mažosios kultūros sostinės“ renginius, brošiūrą „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“. Atskirai verta paminėti Bijotų dvaro festivalio vadovą Valdą Latožą – eilėraščio konkurso idėjos autorių, kuris taip pat įsteigė vertingus prizus. Jo pastangomis 2019 m. atsirado  „Bijotų dvaro festivalis“, o šiemet – ir eilėraščių konkursas. Ne vienas sakė, kad būtų prasminga jį tęsti.

„Kalbuosi su tavim, šviesuoli Dionizai,/Per vadovėlį apie darbus ir gyvenimą mužiko,/Apie žodynus, kalbą, vertimus – /Tik tiek iš tavojo gyvenimo te­liko,/O mes ir šiandien statome kalbos namus“.

Tad statykime juos visi, prisidėdami prie gimtojo krašto praeities įprasminimo ir saugojimo.

Dalia GRIŠKEVIČIENĖ

Literatų klubo „Be rėmų“ vadovė

Linos BAJORINIENĖS nuotr.

2022-ieji bijotiškiams atnešė džiugią naujieną – Bijotai paskelbti Mažąja Lietuvos kultūros sostine. O tai vertė pasitempti, susitelkti ir ruoštis pasidalinti savo kultūra su visa Lietuva. Bijotų dvaro festivalio komanda taip pat atsakingai dėliojo programą, nes norėjosi ištikimiems žiūrovams pasiūlyti kažką intriguojančio, dar įdomesnių kūrybinių sprendimų ir netikėtumų. Vienas iš tokių – po šimtamečiais Dionizo Poškos ąžuolais surengti Tauragės regiono teatrų sueigą.

Tie, kas nors kartą yra aplankęs D. Poškos įkurtą ir šiemet 210-ąją sukaktį minintį muziejų, tikrai pritars, kad ten tvyro ypatinga aura. Apie ją kalbėjo ir į Teatrų sueigą suvažiavę teatralai.

„Ąžuolų pa­unksmėje teatrų sukurtas magiškas vyks­mas suteikė šiai vietai dar daugiau magiškumo, o žiūrovų širdyse dar ilgai išliks įsimintiniausių spektaklių akimirkos. Neabejotinai Teatrų sueigos Bijotuose vyks ir ateityje, nes gausiai susirinkę žiūrovai, puikiai spektakliams tinkanti vieta, net ir vėjas šimtamečių ąžuolų viršūnėse patvirtino, kad to reikia, o ir D. Poška tam tikrai būtų pritaręs“, – teigė Bijotų dvaro festivalio Teatrų sueigos projekto vadovė Rima Bandzinaitė-Latožienė.

Pirmieji į sceną lipo šilališkiai – bend­ruomenės „Saulietekis“ mėgėjų teat­ras „Paplepys“ su spektakliu „Nakties paukščiai“, kurį režisavo Danguolė Šer­petauskienė. Į netikėtas ir painias situa­cijas patekę herojai šmaikščiais tarmiškais pajuokavimais traukė žiūrovų dėmesį nuo pat pirmų spektaklio akimirkų.

Šilališkius scenoje keitė kaimynai iš Skaudvilės – mėgėjų teatras „Atodan­ga“ atvežė komediją „Kas netiesa – nebūtinai melas”. Daug nesusipratimų bei keblių situacijų spektak­lio herojams paruošė scenarijaus autorė ir režisierė Zita Jurevičienė. Bet skaud­vi­liškiai ne iš kelmo spirti – visas paspęstas intrigas atskleidė ir sunkias gyve­nimiškas situacijas išsiaiškino, padovanodami žiūrovams daug įdo­mių bei šmaikščių scenų.

Pirmąją Teatrų sueigą Bijotuose užbai­gė Jurbarko kultūros centro Skirs­nemu­nės teatras „Pakeleivis“ su visiems puikiai pažįstamu kūriniu „Trys mylimos“ pagal Žemaitę. Liudvikas su visomis savo mylimosiomis scenoje užkūrė tik­rą pirtį, o charakteringi personažai, netikėtos mizanscenos ir scenografiniai sprendimai privertė žiūrovus kvatoti iš širdies.

Nutilus plojimams, nurimus ir vėjui ąžuoluose, teatralai susėdo pasidalinti įspūdžiais, aptarti būsimų susitikimų. Tad iki pasimatymo Bijotuose ir kitą, ir dar kitą vasarą!

Nuoširdžiausia padėka Bijotų bend­ruomenei bei jos pirmininkei Laurai Pundinienei už dieviško skonio paeliją, seniūnui Ignui Gužauskiui – už visokeriopą pagalbą organizuojant šį renginį, Šilalės Vlado Statkevičiaus muzie­­jui – už partnerystę, ačiū informaciniams rė­mėjams laikraščiui ,,Šilalės artojas“ ir Tau­ragės radijui.

Festivalį finansuoja Kultūros taryba ir Šilalės savivaldybė.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Festivalio organizatorių nuotr.

Jau šią savaitę šilališkiams bus pristatytas naujasis Šilalės muzikinio teatro kūrinys – roko opera „Intrigų miestas“. Joje vaidmenis kuria ne tik jau žinomi atlikėjai, bet išvysime ir visiškai naujų veidų. 

Roko opera gimė atsitiktinai

Ne vienas, matęs pirmuosius Šilalės muzikinio teatro pastatymus, stebėjosi, kad vaidmenis kuria šilališkiai, o ne kviestiniai atlikėjai. Teatro įkūrėjas, vadovas ir režisierius Antanas Kazlauskas jau ne kartą yra sakęs, jog nors jis domisi muzikinėmis naujienomis, bet niekada nebūtų drįsęs pagalvoti, kad taps roko operos režisieriumi. Tačiau smalsumas ir troškimas pabandyti kažką naujo įveikė.

„Jausmas dvejopas: buvo ne tik smalsu išbandyti naują žanrą, bet reikėjo įvertinti ir tai, kad esame mėgėjiškas kolektyvas. Klasikos žanras labiau tinka profesionalams, o mes turime orientuotis į tai, kas patinka publikai ir į savo atlikėjų galimybes. Roko opera pareikalavo ir kitokių balsų, tad teko ieškoti šilališkių, gebančių tas idėjas įgyvendinti“, – teigia Muzikinio teatro vadovas.

Kaip nedideliame Šilalės rajone surasti tiek daug gabių žmonių? Režisierius šypsosi ir tikina, jog gabumų turime kiekvienas, tik reikia tam tikrų aplinkybių jiems atsiskleisti. 

Visuose trijuose spektakliuose pagrin­dinius vaidmenis atliekanti Soneta Būd­vytienė kaip niekas kitas gali pasakyti, kiek reikia investuoti (ir ne tik finansine prasme) į pastatymus. 

„Visi trys spektakliai yra apie meilę, o pastarasis daugumos vadinamas „Ro­meo ir Džiuljeta“. Tai nėra visiška tiesa – nors muzikinė inscenizacija sukurta pagal V. Šekspyro kūrybą, muzika paimta iš šio pavadinimo roko operos. Teksto šiam spektakliui nėra, visi vaidmenys atsiskleidžia per dainas, o jų tekstų lietuvių kalba nebuvo. Pa­siryžau juos sukurti. Be to, reikia nepamiršti, kad kiekvienos dainos tekstas formuoja personažą. Ta darbo dalis atėmė daugiausiai laiko: kūriau žodžius, bandžiau netgi visų atlikėjų partijas sudainuoti, derinau viską su režisieriumi bei atlikėjais ir tik tada, kai visiems viskas tiko, galėjome spausdinti natas. Tad tekstine prasme „Intrigų miestas“ yra mano autorinis darbas“, – sako lietuviškų tekstų autorė ir pagrindinio vaid­mens atlikėja S. Būdvytienė.

Scena ir gyvenimas – skirtingi dalykai

Dvejų dalių miuziklas „Intrigų miestas“ į vieną kolektyvą subūrė 65 žmones. Tiesa, scenoje matome  apie 50 atlikėjų, kiti liko „už kadro“, nors be jų nei pastatymas, nei parodymas būtų neįma­nomi. 

„Visada noriu, kad žmonės būtų „gyvi“, kad skambėtų gyvai atliekama muzika. Nesvarbu, jog balsas gal ir suvirpa – tai ir parodo, kad dainuojame gyvai kiek­vieno spektaklio metu. Labai svarbu, kad žmogus, kuriam tenka vienas ar kitas vaidmuo, jaustųsi puikiai, kad vaidyba padėtų atsiskleisti, o ne glumintų. Todėl visada primenu: scenoje kiek­vienam suteikiama galimybė pabūti per­sonažu, kuriuo neišdrįstum, o gal ir negalėtumei būti realiame gyvenime“, – sako režisierius.

Atrodo, jo mintį puikiai perprato bene jauniausias pagrindinių vaidmenų atlikėjas Paulius Skurdelis, kuriam „Intrigų mieste“ teko vienuolio vaid­muo.

„Mano personažas yra ne tik dvasininkas, bet ir įsimylėjęs vyras. Balsu tu­riu perteikti jo išgyvenimus, vidinę kovą tarp jausmų bei pareigos. Tai turbūt buvo sunkiausia, o šiaip patirtis  labai įdomi ir nauja. Žinoma, kaip ir kiek­vienam naujokui, buvo sunku įveikti vi­dinį susikaustymą, nes vis galvodavau, kaip atrodau, ką kalbės pažįstami. Galiausiai supratau, jog scenoje svarbiausia atlikti savo vaidmenį“, – tikina P. Skurdelis.

Jo scenos partnerė Jolanta Kažukaus­kienė, atliekanti auklės ir jo mylimosios vaidmenį, šilališkiams žinoma kaip folk­loro specialistė bei atlikėja, prisipažįsta, kad miuziklas tapo iššūkiu.

„Kažkodėl galvojau, jog nesugebėsiu dainuoti roko operoje, todėl iš pradžių bandžiau balsą „derinti“, ieškojau reikalingų spalvų. O kol apsipratau ir susitapatinau su nauju vaidmeniu, man prireikė nei daug, nei mažai – maždaug metų“, – juokiasi vieno pagrindinių vaid­menų atlikėja.

Jolanta sako prieš miuziklo premjerą Tauragėje bene labiausiai bijojo pamiršti žodžius ir judesius, rūpėjo, kaip vaidmenį priims publika. Šilalėje premjera startuoja jau poryt, tad jaudulio ir vėl užtenka, todėl tiek Paulius, tiek ji sako, jog būtina sąlyga scenoje – vienas kito palaikymas.

Jaunikio vaidmenį įkūnijęs Mantas To­leikis ir realiame gyvenime yra susijęs su roku – muzikuoja grupėje „Šta­bas“, kaip, beje, ir Paulius. Tad prisipa­žįsta buvęs įsitikinęs, kad vaidinti bus kur kas paprasčiau, nei dainuoti „Štabe“.

„Galvojau, kad miuzikle galima „pasislėpti“ už kitų atlikėjų, tačiau greitai supratau klydęs. Dar didesniu iššūkiu tapo tai, jog tenka ir šokti. Ir nors dabar galiu sakyti, kad smagu, pradžia buvo labai sunki. Todėl dėkoju savo žmonai ir trims vaikams, kurių laisvalaikį „aukoju“ Šilalės muzikiniam teatrui. Beje, žmona ne tik palaiko, bet ir pastūmė­jo šiai avantiūrai“, – neslepia M. Tolei­kis.

Jis prasitaria, jog baiminosi publikos verdikto – su nerimu laukė, kokia bus žiūrovų reakcija. Tą patį sako jautusi ir Muzikinio teatro naujokė Ilona Raudonienė. Tiesa, vadinti naujoke ją galima sąlyginai, nes Ilona dalyvavo visuose trijuose miuzikluose, tik iki šiol būdavo choro grupėje, o dabar atlieka motinos vaidmenį. 

„Tai buvo viena didžiausių mano svajonių. Anksčiau yra tekę vaidinti, bet įkūnyti vieną pagrindinių vaidmenų ir dar dainuojant – patirtis nepakartojama. Pagal profesiją esu muzikos mokytoja, tačiau niekaip negalėčiau pasakyti, kad jaučiausi komfortiškai. Laimei, sulaukiau daug palaikymo, tad galutiniu rezultatu esu patenkinta – vaidmenį sukurti pavyko neblogai“, – sako I. Rau­donienė.

Miuziklas – iššūkis ne tik solistams

Šilalės kultūros centro direktorė Irmi­na Kėblienė pritaria, jog šis muzikinis spektaklis daugeliui kūrėjų buvo iššūkis. Tuo labiau, kad jame naudojama ne tik Šilalėje, bet ir aplinkiniuose rajonuose iki šiol neregėta 3D šviesų instaliacija.

„Be to, spektaklis tapo nemenku išbandymu ir mūsų siuvėjoms Daivai Kaunienei bei Livijai Valauskytei, kurios yra kostiumų autorės – faktiškai nė vieno žmogaus scenoje nėra apsirengusio taip pat“, – tikina Kultūros cent­ro vadovė, ir pati dalyvaujanti miuzikle choristų gretose. 

Tai – didžiulis projektas, todėl jį remia Lietuvos kultūros taryba. Atlikėjai vaidmenis kuria be jokio atlyginimo, tiesiog iš idėjos, todėl ir režisierius, ir Kultūros centro direktorė yra dėkingi ne tik kūrėjams, bet ir jų artimiesiems – juk repeticijoms skirtą laiką visi jie „pavagia“ nuo šeimos. 

Režisierius A. Kazlauskas sako esąs dėkingas ne tik vaidmenų kūrėjams, bet visiems, prisidėjusiems prie naujojo kū­rinio: tai ir vaizdo projekcijų dailininkai Algirdas Šaulys bei Andrius Pleikys, šviesų dailininkas Aivaras Armonas, dailininkas-scenografas Vidmantas Dar­gis, garso režisierius Gediminas Pily­pas bei projekto autorė Guoda Juš­kai­­tė. Nė vienas miuziklas neapsiėjo be vokalinio ansamb­lio „Aušrinė“ (vad. Lai­ma Petkuvienė) ir šokių kolek­ty­vo „Mainy­tinis“ (vad. Laima Andre­jaus­kienė).

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Ištrauka iš spaudai rengiamos kraštiečio Juozo Stasi­no knygos „Gy­ve­nimo pynė“ II dalies „Pamario metai“.

(Tęsinys. Pradžia Nr. 11, 14, 16, 18, 24, 28, 44)

Biurokratijos spąstuose

1954-aisiais atėjo penkioliktasis mano gimtadienis, baigiau septynias kla­­ses Ši­­lutės 1-oje vidurinėje mokyk­loje. Vos tik parėjau namo ir parodžiau mokyklos baigimo pažymėjimą, mama ir sako: „Sūneli, tu jau moki rašyti, skaityti, galėtumei valdiškame darbe padirbėti, vie­ną kitą rub­lį prisidurtume, padoresnį rūbą ar apavą nupirktume. Anądien sutikau Al­gį, kuris vykdomajame komitete dirba, mašinėle visokiausius raštus spausdina. Jis išvažiuoja į Vilnių mokytis. Pagalvojau, kodėl tau jo vietoje nepadirbėjus, tik reikėtų gauti mokyklos direktoriaus lei­dimą“.

Idėja man patiko ir jau kitą dieną pra­vėriau direktoriaus kabineto duris. Pasi­sakiau, ko atėjęs, kiek pagalvojęs, jis su­tiko duoti leidimą, bet turėjau paža­dėti, kad vakarais lankysiu darbo jaunimo mokyklą. Nuskubėjau į vykdomąjį komitetą. Bend­rojo skyriaus vedėjas A. Žemai­tai­tis, pavartęs leidimą, liepė ra­šyti pareiškimą – būsiu priimtas bandomajam laikotarpiui.

Ėjau namo ir džiūgaudamas, ir nerimau­damas. Džiaugiausi, kad priėmė, bet dėl spausdinimo mašinėlės nerimavau: o jeigu neišmoksiu ja spausdinti? Nesinorėjo, jog tėvai laikytų nevykėliu. Tačiau šiokį tokį pasitikėjimą kėlė neblogas lie­tuvių kalbos mokėjimas ir rašiniai, kuriuos mokytoja retkarčiais pagirdavo.

Po dienos kitos buvau pasodintas prie­šais rašomosios mašinėlės klaviatūrą.

„Prisilakstei paskui karves, dabar imkis rimtesnio darbo“, – paspaudė man ranką Algis ir išėjo.

Sėdėjau prie stalo, nukloto potvarkiais, sprendimais bei kitokiais raštais. Spoksojau į mašinėlę su keistu virpuliu tarytum būčiau aplietas šaltu vandeniu. Pri­si­minęs padrąsinančius žodžius, pirštais paliečiu klaviatūrą. Paspaudžiu raidę, kuri šokteli volelio link, pajudindama ir esančias greta. Tačiau raidės su­siglaudžia tarpusavy ir mašinėlė „užspringsta“. Nesėkminga pradžia suglu­mina, bet nusiraminęs išskiriu rai­des ir vėl baksnoju, kol raidės sudaro žodžius, o žodžiai – sakinius. Tą patį tekstą perspausdinu po keletą kartų ir jaučiuosi vis drąsiau.

Tokia buvo mano darbo pradžia. Die­nos bėgo, aš nuo ryto iki vakaro tarškinau mašinėle, tik knygos ir mokykli­niai sąsiuviniai gulėjo portfelyje nepaliesti. 

Visgi po kurio laiko, pasibaigus aštuonių valandų darbo dienai, skubėdavau į mokyklą, kur pamokos prasidėdavo septintą ir baigdavosi vienuoliktą vakaro. Būdavo, kai namo grįždavau gerokai po vidurnakčio, ir vis per tas dramos ar tautinių šokių repeticijas, kuriose dalyvauti prikalbindavo mokytojai. Žinoma, ne be mano noro šokti, dainuoti bei vaidinti...

Netruko prabėgti mėnuo. Mamai parnešiau kuklų atlyginimą. Ji nusišypsojo: „Matai, sūneli, kaip gerai: dieną padirbėsi, vakare pasimokysi ir dar pinigų užsidirbsi. Tik klausyk viršininkų, kad iš darbo neišmestų“.

Esu labai dėkingas mamai, paskatinusiai ieškoti vietos po saule, ir mokyk­los direktoriui, leidusiam pajusti valdiškos duonos skonį. Prisimenu ir lietuvių kalbos mokytoją E. Misevičiūtę, įskiepijusią meilę gimtajai kalbai, Lie­tuvos istorijai, kultūrai bei papročiams. Ne kartą jos kukliame butelyje valgėme kūčiukus, daužėme margučius, šventėme kitas lietuvių šventes. Mokytoja labai rizikavo tokiais pasibuvimais, nors turbūt kviesdavosi tuos, kuriais pasitikėjo. Kodėl aš buvau nusipelnęs jos pasitikėjimo? Greičiausiai todėl, jog nebuvau priešakinėse tarybinio jaunimo gretose, o gal dėl to, kad lankiau dramos būrelį.

Atmintyje išliko nuoširdus mokyto­jas Verbus, mokęs istorijos ir skudučių meno, fizinio lavinimo mokytoja A. Mark­valdaitė, visuomet geros nuotaikos ir sportiškos išvaizdos, matematikas P. Bud­rys, mokytojai S. Grėbliūnaitė, I. Bra­zys bei kiti.

O Šilutės darbo jaunimo mokyklos dramos būrelio nariai pastatė ne vieną spektaklį. Apie mūsų pasirodymą 1958 m. Šilutės, Žemaičių Naumiesčio bei kitų miestelių gyventojams rašė tuometinis rajono laikraštis „Leninietis“: „...Ši­lutės darbo jaunimo vidurinės mokyk­los mokytojų ir mokinių dramos ratelis pa­rodė pjesę „Brandos atestatas“ <...>. Gerai savo vaidmenis atliko J. Stasinas,  A. Šimkus, V. Stancikas, V. Kensgaila, mo­kinės S. Le­vickytė, S. Sudei­kytė, B. Viršilaitė“.

Beje, V. Kens­gaila šiandien yra žinomas aviakonstruktorius. Jis sukonstra­vo ne vieną skraidantį aparatą, bet svar­biausias jo darbas – S. Dariaus ir S. Gi­rėno lėktuvo „Lituanica“ tikslios skrai­dančios kopijos sukūrimas.

Neilgai truko mano darbas biurokratinėje įstaigoje ir draugystė su rašomąja mašinėle. Pasitaikius progai, atsisveikinau ir pasukau į knygų pasaulį.

Juozas STASINAS

(Bus daugiau)

1374-aisiais kunigaikščio Gedimino anūkas, Podolės val­­dytojas Jurgis Karijotaitis buvo išrinktas Moldovos val­dovu. Deja, trumpam, nes tais pačiais metais dėl šio ti­tulo varžęsi moldavų didikai jį nunuodijo.

Po pusės amžiaus į Moldovos sostą pateko kita lietuvė – ku­nigaikščio Kęstučio dukra Rimgailė. Ji 1419 m. tapo Moldovos karaliaus Aleksando Gero­jo žmona. Ši santuoka įvyko gry­nai dėl politinių sumetimų, nes Aleksandras Gerasis tai ieškojo Lietuvos didikų paramos, tai nuo jų nusisukdavo. Jauno­ji pora vaikų nesusilaukė, o po dvejų metų santuoka, kuri Alek­sandrui Gerajam jau buvo trečia, buvo nutraukta.

„Moldovos karalystė ir Lietu­vos didžioji kunigaikštystė (LDK) tarpusavyje nekariavo, nors viduramžiais jas skyrė tik Dnepro upė“, – pasakoja vienu geriausiu Moldovos istorijos žinovu laikomas profesorius Viktoras Butnaru.

Su profesoriumi susitikome So­rokų pilyje, kurią pastatė garsiausias Moldovos kunigaikštis Stefanas III Didysis (1433–1504), praplėtęs šalies ribas nuo Karpatų kalnų iki Juodosios jūros. Tuo metu LDK ribos irgi buvo išsiplėtusios iki Juodosios jūros ir Dnep­ro upės, tad LDK netikėtai tapo Moldovos kaimyne. Moldovai, kaip ir Lietuvai, istorija ne visada buvo dėkinga, viduramžių klestėjimą bei valstybės išsiplėti­mą vėliau lydėjo įtakos suma­žėjimas ir grėsmė būti užkariautiems stipresnių kaimynų. Lie­tuva, kenčianti kryžiuočių bei Maskvos puldinėjimus, ryžosi apsijungti su Lenkija, o Mol­dovos didikai priėmė kitokį sprendimą. Jie nesijungė su jokia kita karalyste, bet pasirašydavo pavaldumo sutartis su galingesnėmis valstybėmis ir mo­kėdavo joms duoklę. Moldo­va dažniausiai duoklę mo­­kė­jo Osmanų imperijai arba Abiejų tautų respublikai, taip išsaugodama didelę kunigaikščių autonomiją.  

„Tačiau apie didingą šalies praeitį ar ryšius su LDK ir kitomis Europos valstybėmis nei Moldovos mokyklose, nei universitetuose sovietmečiu nebuvo mokoma“, – liūdnai pripažįsta 59-erių V. Butnaru.

Sorokų pilis yra vienintelė Mol­dovoje išlikusi nesugriauta viduramžių pilis, jos direktoriaus pavaduotoju ir dirba V. Butnaru. Jo kabinetas yra vargingame Sorokų kraštotyros muziejuje, nes garsiosios pilies per trisdešimt nepriklausomybės me­tų taip ir neįstengta suremontuoti. Kodėl? 

„Todėl, kad mus valdė arba komunistai, arba kitos prorusiškos partijos, kurios nebuvo suinteresuotos Moldovos tapatybės įtvirtinimu“, – teigia istorikas.

O. Butnaru istorines žinias gilino Rusijos, Rumunijos, Belgijos ir Vokietijos universitetuo­se. Tik tada, kai Lietuvos pavyzdžiu 1989 m. Moldova ėmė rengti demonstracijas, reikalaujančias pasitraukimo iš sovietų sąjungos, vietos istorikai pradėjo viešinti nuo tautos slėptus istorinius  faktus. Iš pradžių apie daugelį šeimų palietusius sovietinės okupacijos žiaurumus – į Sibirą ištremtus 100 tūkst. tautiečių, apie kas dešimtą iš bado per priverstinį kolūkių steigimą mirusį moldavą bei kt. Tada penktakursis V. Butnaru ir tapo vienu iš studentų judėjimo lyderių, įkūrė bei vadovavo organizacijai „Karolis XII“, kuri siekė atskleisti nuslėptą istoriją. Pavyzdžiui, apie tai, jog Švedijos karalius Karolis XII carinės Rusijos imperiją laikė blogio įsikūnijimu ir, padedamas moldavų bei lietuvių karių, tikėjosi ją nugalėti, bet pralaimėjo.

„Sovietmečiu mums buvo kalama į galvą, jog Moldova laiminga ir klestinčia tapo, tik įsiliejusi į sovietinių tautų sudėtį, o tikroji mūsų abėcėlė yra ne lotyniška, bet rusų kirilica, jog turime kalbėti rusiškai“, – pasakoja V. Butnaru.

1992 m. Kremlius sukurstė rusakalbį Padniestrės regioną atsiskirti nuo Moldovos. Tada Mokslų akademijoje ką tik pradėjęs dirbti V. Butnaru nuėjo į karinį komisariatą, norėdamas stoti į steigiamą armiją ir vykti kovoti į Padniestrę.  Tačiau išgirdo, kad tokie kaip jis yra reikalingi mokslo fronte. Netrukus V. Butnaru išvyko studijuoti į užsienį, bet grįžęs patyrė šoką, kai paaiškėjo, kad jo nebenori įdarbinti Mokslų akademijoje.

„Moldavijoje darbo pagal pro­fesiją negausi, mes tuo pasirūpinsime“, – taip esą pareiškė tuometinio prezidento, komunistų partijos lyderio Vladimiro Voronino pavaldinys.

V. Butnaru spėja, jog komunistus pykdė ne tik jo rašiniai, bet ir siūlymas Moldovai tapti monarchine valstybe bei jungtis su Rumunija. Jis prisipažįsta, jog tada, išgirdęs grasinimą, nesusilaikęs ir pareiškęs: „Nesitikėkite, kad vykdysiu komunistų užgaidas falsifikuoti istoriją“. 

Ir teigia, kad jeigu jo nebūtų įdarbinęs Vokietijos V. Gėtės instituto filialas Kišiniove, turbūt būtų tekę išvykti į užsienį dirbti statybininku, jog išmaitintų šeimą.

Viešai apšauktas nacio­nalistu radikalu, jis tris kartus buvo nežinomų asmenų užpultas ir sumuštas. Po paskutinio sumušimo mėnesį praleidęs ligoninėje, istorikas nusprendė keltis į gimtąjį Sorokų miestą ir įsidarbino tenykščiame krašto­tyros muziejuje. Dabar kar­tu su kolegomis iš Ru­mu­nijos ruošia projektą, kaip, gavus ES finansavimą, užbaigti Sorokų pilies remontą, kad joje būtų galima įrengti ekspoziciją lankytojams.

„Rusija, 200 metų valdžiusi Moldovą, yra išsi­vežusi į savo archyvus vi­sus archeologinius radinius ir net kaulus“, – apgailestauja V. Butnaru.

Jam pikta, jog Kultūros ministerija bei visos vyriausybės atsiribojo nuo pilies ir ja rūpintis nurodė Sorokų miesteliui, kurio biudžete tokių pinigų nėra.  

„Maskva tyčiojosi iš mū­sų istorijos – nepriklausomy­bės sim­boliu laikomos Sorokų pilies rū­siuose po antrojo pasaulinio ka­ro laikė ir tardė suimtus patrio­tus“, – piktinasi profesorius.

Rusija, anot jo, esą nutyli ir tai, jog Kremlių statė valahai, meist-rai iš Moldovos. Bet V. But­naru viliasi, kad Sorokų pilyje įkurtoje ekspozicijoje atsiras skyrius ir apie Moldovos karalystės bei LDK bendradarbiavimą.

„Žalgirio mūšyje LDK sąjungininkais buvo būtent moldavų pulkai“, – didžiavosi istorikas. 

Ir priminė, jog po Aleksand­ro Gerojo mirties į Moldovą ėmė kėsintis Osmanų imperija, Vengrija ir Abiejų tautų respublika. 1457 m. valdovu tapęs Stefanas III Didysis laimėjo 34 iš 36 mūšių ir rekordiškai išplėtė karalystės valdas. Po jo mirties kito tokio didžiūno neatsirado, todėl ir Moldova 300 metų tapo pavaldi Osmanų imperijai. Vėliau dalį Moldovos 200 metų valdė carinė Rusija, o kita pusė, kartu su Valakija ir Transilvanija, apsijungė į Rumunijos karalystę. 

Sorokų pilis viduramžiais atliko svarbų gynybinį vaidmenį. Pastatyta ant aukšto Dnepro upės šlaito ji leido iš toli matyti artėjantį priešą, todėl gerai įtvirtintą pilį, saugomą sraunios upės, nedaug kas ryžosi pulti. 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Sekmadienio popietę Vilniuje finišavo tradicinis trijų dienų ralis „Aplink Lietuvą“, kurio dalyviai var­žė­si dėl Prezidento Gitano Nausėdos pereinamosios tau­rės. Ralio trasos driekėsi ir per Šilalę, nugalėtojams bu­vo įteikta ir rajono me­ro taurė. 

Finišo ceremonijoje išdalyta gausybė apdovanojimų, tačiau skambiausias akordas teko ralio nugalėtojams – Vyčiui Pauliukoniui ir Audroniui Gulbinui, kuriems įteiktas pagrindinis ralio trofėjus. Šių metų ralio nugalėtojai laimėjo jau šeštąją Prezidento taurę.

Ralio „Aplink Lietuvą“ trasos driekėsi per daugiau nei 20 savivaldybių, dalyviai varžėsi dėl jų merų taurių. Prezidento taurės laimėtojai V. Pauliukonis su A. Gulbinu džiaugėsi savo kolekcijas papildę Ukmergės mero Rolando Janicko ir Pakruojo bei Šilalės rajonų savivaldybių merų Sauliaus Margio bei Algirdo Meiženio taurėmis.  Mūsų rajone varžybos šį kartą griaudėjo Kvėdarnoje.

„Šilalės artojo“ inform.

Algimanto AMBROZOS ir Juozo MAŽEIKIO nuotr.