Kelios dešimtys aktyviausių Laukuvos, Požerės, Šiauduvos, Bilionių, Upynos ir kitų ra­jono bendruomenių narių keliavo į Kauną pagerbti Dalios Grinkevičiūtės – pasau­liui apie lietuvių tremties kančias pranešusios gydytojos atminimo. Laukuvoje 14 metų dirbusi ir gyvenusi tremtinė šiemet būtų šventusi 95-ąjį jubiliejų, bet prieš 35-erius metus amžinojo poilsio atgulė Eigulių kapinėse.

Pavaikščioti drąsaus žmogaus jaunystės takais, susitikti su žmonėmis, kurie pažino D. Grin­­kevičiūtę, šilališkius pakvietė Sei­mo narys Jonas Gu­daus­kas. Proga išskirtinė – Mai­ro­nio lie­tuvių literatūros muziejuje surengta paroda „Dalia Grin­ke­vi­čiū­tė (1927–1987). Kam­ba­riai/ Įveikti atstumai“ ir pirmą kartą  rodomas kelis dešimtmečius po bijūnų krūmu gimtųjų namų kieme užkastas 1949–1950 m. rašytų atsiminimų rank­raštis. Pajusti, kuo gyveno D. Grin­ke­vičiūtė Kaune, kur prabėgo jos laiminga vaikystė, kaip pakeitė gyvenimą tremtis ir ką ji turėjo išgyventi, laidodama rūsyje mirusią motiną, muziejus kviečia į specia­liai įrengtus kambarius, kuriuose eksponatai pateikti taip, kad savaime įsijungianti vaizduotė perkelia į praėjusį laiką. Ypač skaudžiai tą pajunti arkties šalčiu dvelkiančioje patalpoje, kur įspūdį sustiprina kino projekto „Purga“ dalis – režisierių Gintarės Valevičiūtės ir Antano Skučo kino pasakojimas pagal D. Grinkevičiūtės memuarus „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Šita paroda veiks iki gruodžio 3 d., tad kiekvieno šilališkio garbės reikalas yra ją aplankyti bei prisiliesti prie unikaliai atkurtos tremties istorijos. 

Ir šįkart daugelis išvykos dalyvių pirmą kartą apsilankė Kau­no arkikatedroje, Maironio muziejuje, išgirdo apie garsiojo tautos dainiaus sąsajas su Ši­lalės kraštu. J. Gudauskas papa­sakojo kraštiečiams apie poe­to pasiplaukiojimą valtele Die­­vyčio ežere, perskaitė Mai­ro­­nio eilėmis išsakytą įspūdį. Ap­lan­kyta ir kripta, kurioje palaidotas vyskupas Motiejus Va­lan­čius, vyskupas pašventino kertinį Laukuvos bažnyčios pamatų akmenį. Smagu buvo pasivaikščioti prieškario laikinosios sostinės dvasią išsaugojusiomis senamiesčio gatvelėmis, nuvyk­ti į įspūdingos architektūros, ypatinga ramybe dvelkiantį Pa­žais­lio vienuolyną. 

O pavakarę grįžę į Kauną, ke­liautojai dar kartą pagerbė D. Grinkevičiūtės atminimą. Ei­gu­lių kapinėse jų laukė jau 18 metų tremtinės kapą prižiūrintis Al­gis Da­bu­žins­kas. Jo jau mirusi žmona Vik­to­rija Straukaitė buvo kilusi iš Lau­­kuvos, jaunystėje bendravo su miestelyje dirbusia gydytoja, buvo įgijusi jos pasitikėjimą. Rau­dondvaryje gy­venantys Da­­bu­žinskai D. Grin­ke­vičiūtės kapą prižiūri nuo 2004 m. 

Daž­nai čia ateina ir Lap­te­­viečių brolijos pirmininkas Jo­nas Markauskas, pasidalijęs su šilališkiais įdomiomis istorijomis apie D. Grinkevičiūtės gyvenimą bei kūrybą. J. Markauskas įsitikinęs, jog D. Grinkevičiūtė yra nusipelniusi kur kas didesnės pagarbos ir įvertinimo, nei ji sulaukė Lietuvoje. Tik pastaraisiais metais pradėta daugiau kalbėti apie gydytoją, nepaklususią okupacinei valdžiai ir drįsusią gūdžiais 1949–1950 m. labai tiksliai užrašyti, ką iškentėjo tremtiniai, atsidūrę ledo spąstuose. Stiklainio su užrašais, užkasto namų kieme, iš tremties grįžusi D. Grinkevičiūtė nerado, todėl 1976 m., atleista iš darbo ir netekusi tarnybinio buto, apsistojo Laukuvoje, pas mokytoją Aldoną Šulskytę, ir iš nevilties vėl pradėjo rašyti. J. Markauskas pasakojo, kad Dalios pusbrolis Vi­­talijus Pocinskis, gyvenęs Mask­voje, dirbo vaikų žurnalo redakcijoje dailininku ir buvo garsus disidentas, kuriam sovietų valdžia leido emigruoti į Pran­cūziją. Jis papasakojo, kaip rasti akademiko Andrejaus Sa­charovo namus.  

„Tuo metu atominę bombą sukūręs akademikas jau buvo patekęs sovietų režimo nemalonėn ir Dalia nerimavo, kad jo butas yra sekamas, todėl ją gali sulaikyti ir atimti užrašus. Sąsiuvinius ji pasikišo po drabužiais, o pas A. Sacharovą vyko taksi bei metro – ilgai važinėjo į skirtingas puses, kad įsitikintų, jog nėra sekama. Atvykusi nustebo – duris atidarė Jelena Bo­ner, su kuria gydytoja buvo susipažinusi medikų konferencijoje, tačiau nežinojo, kad ji yra akademiko žmona. A. Sa­cha­ro­vas ją pasitiko draugiškai, pasakė, jog gali apie viską kalbėti, nes „visi girdi“. Dalia suprato, kad bute esančių žmonių pokalbių klausomasi, ir svarbiausius dalykus užrašė ant popieriaus, kurio lapų visada būdavo ant stalo“, – pasakojo šilališkiams Lap­teviečių brolijos pirmininkas. 

Dalia prašė padėti publikuoti jos prisiminimus iš tremties prie Laptevų jūros. Bene dvejus metus apie jų likimą nieko nebuvo girdėti, tačiau 1979 m. apie D. Grinkevičiūtės ir jos likimo brolių kančias prabilo „Ame­rikos balsas“, publikaciją padėjo išplatinti Amerikoje gyvenantys lietuviai. 

„Tuo pat metu D. Grinkevičiū­tė baigė rašyti prisiminimus lietuvių kalba. Labai tikėjosi, kad išleisti juos padės Justinas Mar­cin­kevičius, bet jis paėmė sąsiu­vinį, pavartė ir ištiesė atgal. Da­lia juo buvo labai nusivylusi“, – sakė J. Mar­kaus­kas. 

D. Grinkevi­čiū­tė palaidota kar­tu su savo artimaisiais. Lap­­­te­viečių brolijos iniciatyva jos atminimą Ei­gu­lių kapinėse padėjo įamžinti Lie­­tu­vos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Pa­minklo detalės ir kapo sutvarkymas buvo derinami su mokytoja A. Šulskyte. Nuo juodo granito pagrindo, ant kurio užra­šyti D. Grin­kevičiūtės bei jos mirusių šeimos narių var­dai bei pa­var­dės, kyla dviejų dalių balto akmens mo­numentas – tarsi ledkalnio viršū­nė ar į dangų sklendžiantis paukš­tis.

Ant Perkūno alėjoje tebestovinčio D. Grinkevičiūtės namo pritvirtinta atminimo lenta, kieme tebeauga bijūnai, tik jau kiti žmonės džiaugiasi jų žiedais. Nusifotografavę prie namo, šilališkiai kelionę užbaigė simbo­linėje vietoje – E. Fryko gatvės gale, prie kryžiaus ištremtiems Lietuvos gyventojams atminti. Nuo aukšto Žaliakalnio šlaito atsiveria vaizdas į Kauno geležinkelio stoties peroną, iš kurio nežinion išdundėdavo traukiniai su pilnais žmonių gyvuliniais vagonais. Niekas negalėjo nueiti su jais atsisveikinti, išdrįsdavo nebent iš tolo pamojuoti ranka ir nubraukti atsi­sveikinimo ašarą. 1991 m. šioje vietoje Pijus Krušinskas pastatė medinį kryžių, 2017 m. jį pakeitė metalinis kalvio Zenono Baranausko kūrinys. Tremties kančias patyrusiųjų atminimui šilališkiai sudainavo savotišku tremtinių himnu tapusią dainą „Kad ne auksinė vasara, ne mėlynos vosilkos, nebūtume atėję čia, kur slenka dienos pilkos“...

J. Gudauskas džiaugėsi, jog kelionėje šilališkiams pavyko daug sužinoti ir rasti sąsajų su savo kraštu, kitaip pažvelgti į D. Grin­kevičiūtės asmenybę. 

Legendinę Laukuvos gydytoją daugelis dar gerai prisimena. Seimo narys – taip pat: jį, septynmetį, tėvai naktį vežė pas ją gelbėti nuo plaučių uždegimo komplikacijų. Tačiau, anot politiko, po to jų namuose pasirodė keistais ilgais paltais vilkintys vyrai, klausinėjo, ką gydytoja sakė ir darė, reikalavo parodyti receptus, kuriuos tėvai jau buvo sudeginę.  

„Jau aišku, kad šiemet Lau­kuvoje į D. Grin­ke­vi­čiūtės muziejaus atidarymą pakviesti dar negalėsime, todėl norėjau, kad bent taip paminėtume daugelio žmonių pažįstamos ir prisimenamos gydyto­jos gimimo meti­nes“, – sa­kė Seimo narys, kartu su bendruomenių atsto­vais vaikščiojęs D. Grin­ke­vičiūtės jau­­nystės takais. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Šilalės rajono motociklininko Nerimanto Juciaus prista­tinėti nebereikia – jo pasiekimai kalba patys už save. Ne kartą kalbintas sportininkas šįkart neslepia: pergalė vie­name didžiausių ralių jam itin svarbi.

„Breslau rally“ yra ne tik vienas didžiausių Europoje rally-raid tipo ralių, sportininkai jį įvardija ir kaip Lenkijos sacharą. Varžybos visą savaitę vyksta vakarinėje Lenkijos dalyje, dviejuose kariniuose poligo­nuose, esančiuose šalia Za­ga­nės ir Drawsko Po­mors­kie mies­tų. Šįkart prie starto linijos rikiavosi daugiau nei 250 ekipažų. Sudėtingoje trasoje buvo varžomasi motocik­lais, keturračiais, motobagiais, visureigiais ir sunkveži­miais. Šįkart tarp ekipažų bu­vo ir gana daug lietuvių, o vie­nas jų – šilališkis N. Jucius, atstovavęs „Spe­cia­­list racing team“ komandai.

„Tokios varžybos man nauja praktika, su kuria dar nebuvo tekę susi­dur­­ti. Varžybų metu reikėjo orien­­tuotis pagal kelio knygą, kuri buvo gana klaidinanti, o prie jos sudėtingumo prisi­dė­jo ir ne pačios palankiausios oro sąlygos: merkiantis lie­tus, purvas, kaitinanti saulė“, – „Šilalės artojui“ sakė Ne­­ri­man­tas.

Jis patikino, jog vadovautis kelio knyga buvo gana nemenkas iššūkis – netrukus paaiškėjo, kad vien ja kliautis negalima.

„Jau trečią ralio dieną pirmuose kilomet­ruose ant kelio atsirado neti­kėta kliūtis – nuvirtęs medis. Tai nebuvo pažymėta kelio knygoje ir susi­dū­rimo ne­­iš­­ven­giau. Gerai, kad pavyko staigiai reaguoti – rimtesnės traumos išvengiau, atsipirkau tik lengvais nubrozdinimais. Tiesa, motociklas buvo ap­gadintas“, – vieną rimčiausių šių varžybų nelaimių įvardijo sportininkas.

Nepaisant visų sunkumų, po įtemptų varžybų, trukusių šešias dienas, Nerimantui pavy­ko sukaupti reikiamą laiko pra­našumą. Tad šilališkis tapo nugalėtoju tarp savo klasės atstovų „Enduro“ kategorijoje. 

N. Jucius šiųmečiame „Bres­lau rally“ savo kategorijoje yra vienintelis Lietuvai atstovavęs čempionas. Antras po Ne­ri­man­­to liko sportininkas iš Pie­tų Af­rikos, trečias – Olan­dijos atstovas.

Po apdovanojimų šilališkis sa­kė esąs dėkingas visiems, kas prisideda prie jo pasiekimų. Ši­lalėje, pasak pašnekovo, taip pat yra žmonių, kurie prisidėjo, kad jo vardas skambėtų visame pasaulyje. Tiesa, sportininkui žadėta parama iš Šilalės savivaldybės patvirtinta tik vakar. Ji buvo užstrigusi dėl mero bei valdančiosios daugu­mos poli­tinių nesutari­mų. Ir nors rajono „galvos“ da­ro vis­ką, kad Ši­lalės vardas neskambėtų gerąja pras­me, N. Ju­cius savo, rėmėjų bei komandos „Specialist racing team“ dėka pasiekia tai, kas, atrodytų, neįmanoma. 

„Prieš vykdamas į šias varžy­bas, nekėliau sau ypatingų tikslų – tiesiog norėjau išbandyti jėgas, pa­sižiūrėti, ką galiu pasiekti. Ži­noma, norėjosi patekti į geriausiųjų dešimtuką, ir jau pirmąją ralio dieną mano svajonės ėmė pildytis“, – sakė sportininkas.

Tos dienos pirmame greičio ruože šilališkis užfiksavo greičiausią laiką, antrame – antrą, o po trijų ruožų savo atstovaujamoje „Enduro“ klasėje laiko rezultatas buvo dešimtas. Tačiau susumavus visus taškus, jau pirmos varžybų dienos vakarą N. Jucius pakilo į pirmąją vietą. Šis pasiekimas ir paskatino iškovotos pozicijos nebeužleisti – važiuoti iš visų jėgų ir stengtis nesuklysti. Nerimantui tai pavyko. 

„Noriu būti pasirengęs naujiems startams ir turiu tik­rai ambicingų sumanymų. Ar­ti­miau­­sios varžybos, kuriose ža­du startuoti, yra laikomos sunkiausiomis „Enduro“ klasė­je, jos vyksta Prancūzijoje („Six days enduro“). Po to planuoju dalyvauti Dakaro ralyje. Kaip pasiseks ir ar pasiseks rasti rėmėjų, parodys laikas. O kol kas tariu ačiū visiems, kas manimi tiki“, – sakė N. Jucius.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

N. JUCIAUS asmeninio archyvo nuotr.

(Tęsinys. Pradžia Nr. 15, 17, 23, 25, 29, 36, 44, 46, 49)

Iš kol kas aplankytųjų mano šalių įspūdingiausia kelionė buvo į Etiopiją. Vienareikšmiškai. Alkaną, tamsią, iki begalybės skurdžią, bauginančią ir be didesnių prošvaisčių, jog kada nors bus kitaip.

Apie žuvį ir meškerę

Apie paramą skurstančiai Afrikai girdime jau labai seniai. Kartais tokios paramos baigiasi skandalais, o ypač kai mūsų scenos „žvaigždutės“ sumano už UNICEF pinigus po Etiopiją pakeliauti ir su snarglinais vaikais nusifotografuoja... O iš tikrųjų ten reikėtų ne žuvies, bet meškerės. Labai daug meškerių. Net jeigu vagoną dolerių į Etiopiją nusiųsi, jie šalies neišgelbės, nes tuos pinigus išleidę, etiopai lauks naujos siuntos. Etiopijai reikia investicijų, o ne išmaldos, kurios ji ištisai kaulija. Ubagauti šios varganos šalies žmones pasaulis jau išmokė. Tačiau ir su „meškerėmis“ Etiopijoje nėra paprasta, nes ten reikia visko: drėkinimo sistemų, grūdų sandėlių, elementariausios technikos, o bene svarbiausia – kelių. 

Štai UNICEF ėmėsi iniciatyvos skatinti ūkininkus imti paskolas geresnėms sėkloms bei trąšoms. Derlius užaugo neįtikėtinai puikus. Tačiau dėl itin blogų kelių ar net jų nebuvimo jis visas nuėjo perniek, liko tik skolos bankams. Matėme, jog Etiopijoje kelius jau tiesia kinai. Tik mūsų gidas Teklu tuo nebuvo sužavėtas, nes jis tame matė Etiopijos kolonizaciją, kinų invaziją į jo šalį. Gidas neabejojo, kad humanitarinė pagalba padeda ir karams tęstis, kadangi tiesioginis maisto bei vaistų tiekimas aprūpina ne tik civilius, bet ir kareivius. Pasak Teklu, bet koks įsikišimas iš išorės, net jeigu tai yra humanitarinė pagalba, sukelia problemų. Vienintelė pagalba – žmonių švietimas, jų mokymas. 

Tačiau kaip tai padaryti gūdžiose gentyse, kai žmonės nežino, kada jie gimė, neturi jokių asmens dokumentų ir net nežino, kas tai yra, kai jų genties tapatybė nustatoma pagal kūno piešinius, randus, šukuosenas, kai jie net laiką savitai skaičiuoja – pagal mėnulio pilnatį: kai ji ateina, užriša mazgelį. Ir mūsų grupė į kai kurias gentis pagal išankstinį gido Teklu susitarimą turėjo atvykti po aštuonių pilnačių... Be patikimų vietinių vedlių į kai kurias gentis visai nepateksi. Etiopų vaikai ir tėvai net neturi bendros pavardės: vaikams pavardę atstoja tėvo vardas. Daugelyje genčių neegzistuoja net pinigai. Pagrindinė valiuta – ginklai, už kuriuos jie perka galvijus, nuotakas. Ir karai tarp jų vyksta dėl galvijų. Dėl moterų – rečiau. Tačiau būtent dėl tokių unikalių genčių ir leidausi į Etiopiją, į kelionę laiku atgal, kai iš XXI amžiaus patenki į pirmąjį. Tik čia patekęs iš tikrųjų supranti, ką reiškė kelionės organizatorių perspėjimas, kad ši kelionė pareikalaus psichologinio pasiruošimo, nes tai, ką pamatai, smegenys atsisako suprasti.

Po labdaros priedanga

Mus lydėję gidai nesidžiaugė ir įvairiomis labdaringomis organizacijomis, netgi tomis, kurios susijusios su vaikais. Sakė, jokia čia labdara, tai – verslas, nes yra daugybė atvejų, kai vaikus paimdavo net iš šeimų, kad tik gautų labdaros.

Epiopai neturi jokių socialinių garantijų, jiems niekas nemoka pensijos, išskyrus labai mažą ratą valstybės tarnautojų. Nusenusiais žmonėmis, invalidais rūpinasi šeima, bendruomenė. Sveikatos apsauga prieinama tik „patiems pačiausiems“, yra labai brangi ir paprastam mirtingajam nepasiekiama. Tiesiog išlieka stipriausieji.

Etiopijoje labai neigiamas požiūris į gė­jus. Tokį jie iškart gali nulinčiuoti be per­spėjimo. Tuomet supratome, ką reiškė mūsų viešbučiuose ant sienų ir durų pakabintos taisyklės, jog tos pačios lyties turistams, tarpusavyje nesusijusiems giminyste, viename kambaryje nak­voti draudžiama. Vadinasi, mes su kambarioke rizikavome būti skaudžiai nubaustos. Gidas perspėjo, kad vienas iš požymių, leidžiančių atskirti turistus ho­moseksualus, yra basos jų kojos batuose...

Pamirštas įstatymas

Minėjau, kad etiopai labai žiauriai elgiasi su savo gyvūnais. Vištas, surištas už kojų, turguje pakabina galvomis žemyn, nusipirktą ožką velka prisirišę prie asilo... Tačiau būtent Etiopija buvo pirmoji šalis, kuri įstatymu uždraudė skriausti gyvūnus. Istorija buvusi tokia ir, mūsų gido tvirtinimu, tikra. Gondere rezidavęs karalius Johanesas (tai – tikra asmenybė), kuris buvęs visiems labai teisingas. Jis prieš savo rezidenciją aikštėje pakabinęs varpą, kad kiek­vienas, kuris jautėsi patyręs neteisybę, galėtų tuo varpu paskambinti ir būtų paties karaliaus išklausytas. Sako, sparčiai mažėjo neteisybės, nes niekas nenorėjo būti prieš karalių apskųstas, varpas skambėjo vis rečiau ir rečiau. 

Bet vieną dieną jis suskambo. Karalius pasiuntė patarėją atvesti skambinusįjį. Tačiau šis aikštėje prie varpo rado tik asilą. Taip ir pasakė grįžęs. O varpas netrukus vėl suskambėjo. Ir vėl karaliaus patarėjas grįžo nieko nepešęs. Suskambo ir trečią kartą. Tada patarėjas karaliui atvedė tą asilą: nušašusį, ligotą, siaubingai nuplaktą. Karalius negaišuodamas pasirašė įsakymą, draudžiantį skriausti gyvūnus. Ir toks įsakymas tikrai buvo ir, sako, tebėra. Tačiau nebėra karaliaus Johaneso ir nebėra kas asilus išklauso...

Gražūs žmonės

Žavėjomės, kad etiopai – labai gražūs žmonės. Dailiai sudėti, gražių veido bruožų, gana aukšti. Ir nė vieno nors kiek stambesnio. Lieknučiai, it iš madų katalogo. Spalva – nuo pieniško šokolado iki smalos juodumo. Kuo toliau į pie­tus, tuo žmonės tamsesni. Atkreipėme dėmesį į jų labai dideles pėdas. Jos daug didesnės nei mūsų, europiečių. Gal ne vien todėl, kad jie visąlaik vaikšto basi? Gidas Teklu priminė, jog dėl šios savybės etiopai yra labai geri bėgikai. Jų pasididžiavimas – 1960 m. Abebe Bikila, pirmasis afrikietis, basas įveikęs Romoje maratoną ir laimėjęs olimpinį auksą. Kodėl basas? Sakė, paprasčiausiai jam nerado tinkamos avalynės, visi siūlomi batai buvo per maži. Po ketverių metų jis vėl laimėjo auksą Tokijo olimpiadoje. Sako, tokių maratonininkų bei kitokių bėgikų Etiopijoje yra devynios galybės, tik niekas jų nepastebi. Tad laksto jie paskui savo bandas ir tiek. 

Falašai

Etiopijoje aplankėme ir žydų, čia vadinamų falašais, gyvenvietę. Nedaug jų belikę, bet jų nameliai byloja, kad žydų čia gausiai gyventa. Sako, jog tai – paties Saliamono ir Sabos karalienės Mikaldos (Mikedos) palikuonys, patys tik­riausi žydai. Tik visiškai juodi. Apie pustrečio tūkstančio metų falašai nežinojo, kad pasaulyje yra ir kitokių žydų negu jie. Nedaug žydų čia beliko po 1984-aisiais Izraelio vykdytos šešių savaičių trukmės „Mozės operacijos“, per kurią slapta į Izraelį buvo išskraidinta per 20 tūkst. žydų (iš viso Etiopiją paliko apie 35 tūkst.), gelbstint juos nuo buvusio komunistinio režimo. Patys Etiopijos žydai nenori būti vadinami falašais, nes taip vadinami atėjūnai. Izraelyje jie buvo pavadinti falašmura (perkrikštytais falašais). Izraelio valdžia neleidžia visiems falašmura atvykti į šalį, nes būgštauja, jog tai išprovokuos nekontroliuojamą visų giminių pervežimo į Izraelį srautą.                  

Tačiau, sako, falašai ir Izraelyje laimės nerado. Jiems atiteko antrarūšių vieta ar net blogiau, nes jie – juodaodžiai. O giliai po jų istoriją niekas nenori kapstytis. Didžiausias falašų rūpestis – tiesiog išgyventi. Gidas Teklu pabrėžė, jog vis tik geriau jiems būtų Etiopijoje, kur bent jau dėl odos spalvos nebūtų diskriminuojami.

Nijolė PETROŠIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.

(Bus daugiau)

Brangūs Lietuvos žmonės,

sveiki sulaukę Liepos 6-osios!

Prieš 769 metus Lietuva garsiai paskelbė apie save pasauliui ir pakilo užimti deramą vietą krikščioniškosios Europos tautų šeimoje.

Ilga ir turtinga istorija mums padėjo net didžiausių sunkumų akivaizdoje išlaikyti ryžtą kurti savo valstybę bei tikėjimą jos ateitimi.

Ir šiandien mes puikiai žinome tikrąją laisvės kainą ir esame pasirengę ją ginti.

Valstybės dienos proga linkiu, kad kiekvieno iš mūsų širdyje per amžius drąsiai skambėtų meilės Tėvynei giesmė. Tegul ji mus suartina, ir tegul garbingi valstybės kūrimo darbai niekada nesustoja!

Gražios šventės visiems!

Pripratus prie nedidelių Lietuvos atstumų, Ukrainos dydis pri­trenkia. Jei šalis bus priimta į Europos Sąjungą, ji taps antra pagal dydį vals­ty­be, nusileidžiančia tik Prancūzijai. Šių šalių plotas atitinkamai siekia 675 ir 603 tūkst. kv. km, o už Lietuvą Ukraina yra didesnė devynis kartus.

Mums nuvažiuoti 300 km traukiniu iš Vilniaus į Klaipėdą užtrunka 4 valandas. Ukrainoje iš Užgorodo į Charkivą 1300 km įveikiama per 25 val., bet per karą kelionė gali užsitęsti ir dvi paras. Man pasisekė – traukinys iš Odesos į už 550 km esantį Dniprą nuvyko laiku, per 12 val. Šis miestas įsikūręs arčiau šalies centro, tarp Dniepro ir į jį įtekančios Samaros upių. Pasivaikščiojimas po Dnip­rą netapo poilsiu – netrukus nugriaudėjo du garsūs sprogimai, o kitoje upės pusėje į dangų iškilo grybo formos dūmų debesis. Dauguma tą šeštadienio vakarą krantinėje buvusių žmonių neramiai sukluso, dalis sparčiu žingsniu išsisklaidė. Pamatęs tiltą saugančius kariškius, nubėgau paklausti, kas atsitiko ir ar ieškotis požeminės slėptuvės. Jie pasakė, kad oro pavojus po sprogimų atšauktas, tad į slėptuvę eiti nebūtina. Anot jų, bombos sprogo Naujosios Maskvos (Novomaskovska) mikrorajone, kurį prieš 200 metų įkūrė pats Kremlius.

Kitą dieną paaiškėjo, kad bombos pataikė į pramoninius objektus, o skeveld­ros sužeidė 11 žmonių. Šiaip Dnipras per pirmus keturis karo mėnesius nebuvo dažnai apšaudomas, didelių sugriovimų nepatyrė, bet į arčiau fronto esančias gyvenvietes bombos atskrenda beveik kasdien, mat miestas atlieka svarbų vaidmenį. Norėdami iš užimtų teritorijų Donecke, Luhanske ir Chersone judėti Kyjivo link, maskoliai privalėtų visų pirma įveikti pakelyje esantį Dniprą. Be to, jame bazuojasi į frontą vykstantys Ukrainos kariai, iš čia į Donbasą vyksta civiliai. Mašinų aikštelėje prie traukinių stoties privatūs vežėjai siūlo nuvežti į mūšių apimtus  Slovianską, Kramatorską, Pokrovską, Bachmutą. 

Prikalbinau Vadimu prisistačiusį vairuotoją rezervuoti man kelionę sekmadienio rytą į Kramatorską. Jis tvirtino, jog šiuo metu maskoliai atakuoja tik 13 km toliau esantį Slovianską, o Kramatorske per dieną sprogsta vos kelios bombos. Tačiau kitą rytą paskambinau Vadimui ir pasakiau, jog persigalvojau – hostelyje sutikau iš Kramatorsko pabėgusį 28-erių statybininką, poetą Jevgenijų, kuris ir atkalbėjo nuo išvykos.

Kai 2014 m. Kremliaus separatistai atplėšė pusę Donecko regiono su sostine Donecku, Ukrainos priklausomybėje likusios teritorijos sostine tapo Kramatorskas. Šiemet okupantai miestą ne kartą įnirtingai atakavo, dėl priartėjusio fronto iš jo jau pabėgo dauguma iš 150 tūkst. gyventojų. Didžioji dalis likusių – pensininkai, kurie neturi nei jėgų keltis kitur, nei noro mesti užgyventą turtą. Kramatorske liko ir Jevgenijaus tėvai, o jam pačiam išvykimas įvarė baimės: rodant pasus viename blokposte, danguje pasirodė maskolių lėktuvas. Visi persigando, kad bus numesta bomba, bet, laimei, lėktuvas nuskrido.

Nusprendžiau apsiriboti Dnip­ru, juolab, kad šis milijoną gyventojų turintis ir ketvirtas pagal dydį Ukrainos miestas dar prieš 30 metų buvo už­daras užsieniečiams. Sovietmečiu jis vadinosi „kosminiu miestu“, nes jame buvo sutelkta karinės kosminės įrangos gamyba.

Viduramžių laikais, kai Lietuvos Didžioji kunigaikštystė buvo išsiplėtusi iki Juodosios jūros, Dnip­ro teritorija priklausė mums. Dėl stepėse siautėjančių kazokų lietuviai ne­įsitvirtino, nors bendrai su Lenkijos karalyste 1635 m. Dnipro prieigose buvo pastatę Kodakų pilį. Praėjus 50 metų po jos sugriovimo, netoli buvo įkurta pirmoji tose žemėse carinės Rusijos tvirtovė Bogorodickaja. Vėliau ji pervadinta į Naujosios Maskvos mikrorajoną ir vadinasi taip iki šiol. Po karo Dnip­ro vado­vai greičiausiai jį pakeis, taip, kaip buvo pakeistas Dnepropetrovskas į Dniprą. 

Dnipro centras gražiai sutvarkytas ir primena europietišką miestą. Puikų įspūdį palieka ir gyventojai, kurie, nepaisydami karo, sugeba tęsti normalų gyvenimą: eina į darbą, vysto verslą, sportuoja, lanko kavines, rengia koncertus. Tą daryti savo žmones ragina ir Ukrainos vadovai, įspėjantys, jog Rusijos agresija gali užsitęsti dešimtmečius, todėl šalis privalo išmokti gyventi ir tvyrant nuolatinei karo baimei. 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Sakoma, jog jei likimas žmogų nuskriaudžia, Dievas jį apdovanoja neeiliniais gabumais. Juk pats polinkis į kūrybą jau yra Aukščiausiojo patepimas. Žinia, atsiskleisti neįgaliam žmogui nėra labai paprasta, ir jeigu ne įžvalga iš šono, kažkieno paskatinimas, tai galbūt ir visai neįmanoma. Būtent tokią misiją Viktoro gyvenime atliko Šilalės socialinių paslaugų namų neįgaliųjų dienos centras.

Dienos socialinė globa įstaigoje – taip vadinasi paslauga, kuria gali naudotis neįgalūs ar senyvo amžiaus rajono gyventojai. Pasak Socialinių paslaugų namų direktoriaus Andriaus Jančausko bei pavaduotojos Loretos Bujienės, ši paslauga teikiama nuo pat įstaigos įsikūrimo 2007-aisiais. Lankytojų kasmet būna apie 18–20.

„Pagrindinis šios paslaugos tikslas yra lavinti neįgaliųjų gebėjimus, ugdyti elementarius įgūdžius, skatinti mėgiamas veiklas. Tai duoda rezultatų: mūsų ugdytiniai dalyvavo meno šventėse Panevėžyje, Gargžduose, o netrukus vyks į sporto varžybas Priekulėje. Užimtumą pas mus randa visi lankytojai: kas užsiima rankdarbiais, naudojasi kompiuteriu, o kas tiesiog mėgaujasi relaksaci­ja“, – pasakojo L. Bujienė.

Socialinės įstaigos personalas, anot direktoriaus, mielai priima visus tokių paslaugų pageidaujančius žmones.

„Kiekvieną atsivežame savo įstaigos transportu ir parvežame atgal. Už visas paslaugas šie žmonės sumoka 20 proc. savo pajamų kas mėnesį“, – sakė A. Jančauskas.

Socialiniai darbuotojai bei užimtumo specialistai gerai pažįsta kiekvieną lankytoją, žino, kas ką sugeba ir ką mėgsta.

„Yra norinčių pinti iš vytelių ir tai neblogai daro, kiti gi įstengia tik priruošti tam tikrų medžiagų darbeliams, pavyzdžiui, prikarpyti detalių. Svarbiausia, kad žmonės nesėdi užsidarę namuose, bet nori bendravimo, užimtumo“, – sakė socialinė darbuotoja Jūratė Toleikienė.

Anot Socialinių paslaugų namų specialistų, bene labiausiai visus žavi ir džiugina savo neeiliniais  gabumais jau aštuntus metus Neįgaliųjų dienos cent­rą lankantis kvėdarniškis Viktoras. Nors 38-erių vyriškiui dėl klausos sutrikimų sunku yra ir kalbėti, tačiau jis greitai pritapo prie kolektyvo bei darbuotojų, aktyviai įsijungė į veik­las, noriai kibo į pamokas pinant iš vytelių, lipdant iš molio. O išmokęs naudotis kompiuteriu, semiasi naujų pynimo iš popieriaus idėjų.

„Pažįstu Viktorą nuo vaikys­tės – jis visada labai gražiai piešė, daugiausia – automobilius. Turėjo įsirengęs bute tarsi kokias dirbtuves, ten lipdydavo, dažyda­vo. Kai daugiabučio kaimynai ėmė prie­kaištauti dėl sklindančių kvapų, Vik­toras savo kampelį perkėlė į ūkines patalpas. Visada buvo ir tebėra geranoriškas, pozityvus, darbštus, noriai talkina visuose darbuose, tvarkant įstaigos aplinką, padeda bei pagelbsti kitiems centro lankytojams, jeigu reikia“, – gerų žodžių savo pusbroliui negailėjo direktorius A. Jančauskas.

Anot J. Toleikienės ir užimtumo specialistės Rasos Račkauskaitės, meninius pagrindus Viktoras atsinešė iš namų – turbūt matydama brolio polinkį į kūrybą, jo sesuo „ištraukdavo“ iš interneto visokių nuotraukų, pagal kurias jis bandydavęs kažką daryti.

„Maždaug prieš metus kilo mintis pasiūlyti jam nupinti iš popieriaus Baub­lius. Įkalbinėti reikėjo ilgokai, nes svars­tė, galvojo, iš kur gauti kokią detalę. Galiausiai ėmėsi darbo su užsidegimu, o dabar, pabuvoję ne vienoje parodoje, Baubliai puikuojasi Bijotų biblioteko­je“, – pasakojo Rasa.

Pasak J. Toleikienės, išvardinti visus Viktoro darbus būtų neįmanoma.

„Nemažai jų parduodame per Kaziuko muges – perka ir užsukę šilališkiai, ir mūsų įstaigos darbuotojai. Ir kitų cent­ro lankytojų darbelių žmonės įsigyja, bet Viktoro yra gerokai meniškesni, padaryti su didžiuliu kruopštumu, dailūs. Jo kūrinių padovanojame atvykstantiems svečiams arba patys kam nors įteikiame kaip dovaną ar lauktuvių. Vik­toro darbų parodos buvo surengtos Ši­lalės Vlado Statkevičiaus muziejuje, Viešojoje bibliotekoje. Jis yra vedęs edukacijas Pajūryje, bibliotekoje. Nors kalbėti jam sunkoka, tačiau gerą nusiteikimą, draugiškumą byloja nuolatinė šypsena veide. Be visų savo meninių gabumų, Viktoras yra labai aktyvus, darbštus: padeda senukams atlikti kokius nors darbus, netgi padarė remontą tėvų namuose“, – gyrė savo auklėtinį Jolanta ir Ra­sa.

O paskutinis, turbūt kol kas žymiausias Viktoro kūrinys – didžiulis „Lituanicos“ modelis, nupintas iš popieriaus. Lėktuvo ilgis siekia 1,42 metro, aukštis – 0,55 m, sparnai – 1,50 m. Simboliška, jog šis Stepono Dariaus ir Stasio Girėno „Lituanicos“„antrininkas“ legendinio mūsų tautos lakūno S. Girėno gimtinę pasieks iki 89-ųjų šių dviejų didvyrių skrydžio per Atlantą metinių.

O atkakliam, žingeidžiam kūrėjui Viktorui belieka palinkėti su dar didesniu entuziazmu duoti laisvę giliai viduje sly­pintiems talentams.

Eugenija BUDRIENĖ

Socialinių paslaugų namų nuotr.

Eina penktas Rusijos karo prieš Ukrainą mėnuo. Tai sukrėtė pasaulį, o besivaidijančius suvienijo, nes kiekvienas suprato laisvės, taikos ir gyvybės trapumą. Bet vis dar girdime sakant, jog „ne už tokią“ Lietuvą kovojome, „ne dėl tokio“ gyvenimo lietuviai padėjo galvas. O ką galvoja ir kaip Lietuvos ateitį mato tie, kurie ją daugiau nei prieš tris dešimtmečius atkūrė? Ankstyvą pavasarį apie tai kalbėjomės su Lietuvos Nepriklausomybės akto signatare Birute Valionyte, jai lankantis Žadeikiuose.

Pasak buvusios politikės, jausmas, kuris apėmė pirmomis Rusijos karo prieš Ukrainą dienomis, buvo lygiai toks pat, kaip tada, kai beginkliai lietuviai gulė po rusų tankais sausio 13-ąją.

„Ir nors atrodytų, jog karas nuo mūsų yra toli, tas skausmo ir kančios aidas paliečia kiekvieno lietuvio širdį – mes išgyvename ukrainiečių negandas taip, kaip savąsias 1991-aisiais. Kita vertus, mes iškovojome Nepriklausomybę su lašeliu aukų, lyginant su tuo, ką šiandien aukoja Ukraina. Štai todėl ir sakau, kad nesvarbu, jog per laiką žmogus nutautėja, nebekalba protėvių kal­ba – pasąmonė simbolius atpažįsta. O tarp lietuvių ir ukrainiečių yra labai daug bendrumo sąsajų. Tai ir mūsų Gediminaičių stulpai – ukrainiečių herbo simbolis, ir panašiai skamban­tys žodžiai“, – sakė signatarė.

Jos teigimu, būtent kalba yra tas pa­dargas, pagal kurį atpažįstame save ir savo istoriją, ir kategoriškai neigia nuomonę, kad lietuvių kalbos žodžiai Ukrainoje pasklido Vytauto Didžiojo laikais.

„Būtų naivu galvoti, jog Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikais mūsų didikai vedė lietuvių kalbos pamokas užkariautos šalies piliečiams. Greičiau priešingai – mūsų tautos kalbėjo panašiu dialektu, galėjo be vargo bendrauti. Tai liudija ir aptinkami artefaktai Baltijos bei Juodosios jūrų pakrantėse. Gaila, kad mūsų archeologai neatlieka kasinėjimų, nes galėtume apie savo protėvius sužinoti kur kas daugiau“, – bendras ukrainiečių bei lietuvių tapatybes įžvelgė B. Valionytė.

Ji pasidžiaugė, kad lietuviai ir uk­rainiečiai, pasak jos, yra labai pa­našūs: 1990-aisiais lietuviai vieningai kovojo už bendrą siekį, o ne vien tik už kažkurios nors partijos tikslą. 

„Lietuva puikiai išnaudojo savo šansą, todėl šiandien esame tie, kas esa­me. Aišku, gaila, kad nebesvarbi lietuvių kalba, mūsų abėcėlė, o akcentuojami kiti dalykai. Esame nedi­delė tauta, mūsų stiprybė – turinyje, to­dėl privalome gerbti savo šalies is­toriją ir padaryti viską, jog visame pasaulyje išsibarstę lietuviai grįžtų namo, parsivežtų turtus, nes čia yra jų žemė, čia, Lietuvoje, jų vieta. Tik čia plyti kvepiančios pievos, žaliuoja miškai ir tik čia turi būti lietuvių kapai. 

Mes tvirtai nusprendėme – nebepaleisime savo laisvės. Sovietai tąsyk Lietuvai paskelbė blokadą, tačiau šalis kentėjo, nes suprato: už laisvę reikia mokėti. Ukrainiečiams nepriklausomybė nukrito lyg mana iš dangaus ir apmaudu, kad jie nuo 1991-ųjų žaidė katę-pelę su Mask­va, norėjo gyventi patogiau. Deja, tik­rieji Maskvos ketinimai paaiškėjo tik dabar, XXI a., ir jie yra labai skaudūs. Dar skaudžiau, jog puolančios armijos ginklus laimina Rusijos šventikai. Tai labai primena prūsų tautos išnaikinimo istoriją“, – kalbėjo Nepriklausomybės akto signatarė.

Ji negailėjo kritikos dabartinei mūsų šalies valdžiai, sakydama, kad krizės sąlygomis būtina išlaikyti bend­rystę, o ne skatinti visuomenės susiskaldymą. 

„Visi Aukščiausiosios tarybos nariai, atstovavę skirtingoms politinėms jėgoms, sugebėjo susivienyti bendram tikslui – Lietuvai. Dabartinis Seimas šitokiu sunkiu laikotarpiu suka galvas, kaip, tarkime, įteisinti partnerystės įstatymą, koncent­ruojasi į tarpusavio santykių aiškinimąsi ir kt. Bet argi tai dabar yra būtiniausi darbai, aktualiausi sprendimai? Tokiu metu turi būti sprendžiami tik tie reikalai, kurie veda tautą į stiprybę, į vienybę. Karo Ukrainoje akivaizdoje kaip niekada aišku: už Lietuvą ir jos ateitį esame atsakingi tik mes. Nėra nieko, kas turėtų mus apginti, kovoti už mūsų tautą, jos išlikimą. Jeigu galvojame kitaip, mūsų jau nebėra“, – kategoriškos nuomonės neslėpė signatarė.

Kovoje už Lietuvos laisvę ji ypatingai akcentavo spaudos ir žodžio svarbą.

„Tos žiniasklaidos priemonės, kurios skelbia vos kelių partijų „teisybę“, siekia sugniuždyti spaudą regio­nuose. Juk visi žinome, kad būtent vietiniai laikraščiai yra vieninte­lis žinių šaltinis, juose nesivaikoma sensacijų, todėl jie turi pasitikėjimą. Deja, pavyzdžiui, visuomeninis transliuotojas, manau, savo funkcijos nebeatlieka – tik šoka, dainuoja ir jokių rimtesnių tyrimų. Stengiamasi eiti tik viena kryptimi, skelbiama tik viena tiesa, o pasisakantys kitaip apšaukiami tautos priešais. Todėl ir drįstu teigti, jog vis tik cenzūra egzistuoja. Stebina ir lozungai, kurie skelbia, jog kur yra bent vienas lietuvis, ten yra Lietuva. Juk lygiai taip pat kalba Rusijos propaganda. Priminsiu, kad žodžio laisvė yra viena pagrindinių žmogaus laisvių, tai kodėl bijoma girdėti kitokią nuomonę? Ar ne dėl tos pačios priežasties Lietuva vis dar neturi Referendumo įstatymo? Kodėl bijoma žmonių balso? Pūlinys kaupiasi ir jis kažkada sprogs. Pasaulyje labai daug „neskanių“ dalykų, kuriuos reikėtų taisyti. Vienas tokių – mūsų tautos atstovai Europos Parlamente. Argi jie tinkamai atstovauja Lietuvai? Ne. Jiems įdomios ir aktualios tik partijos, kurios juos delegavo į Europą. Todėl mes turime aktyviau ginti savo interesus, nepasitikėti aklai ir tais, kurie pateko į Seimą ar Vyriausybę. Tai tėra saujelė politikų, atstovaujančių vos procentui šalies gyventojų. Turime reikalauti, kad politikai dirbtų sąžiningai“, – akcentavo sig­natarė.

B. Valionytė apgailestavo ir dėl iškreiptos taip vadinamos regionų politikos, neteisingo didmiesčių diktuojamo požiūrio. Ir nuoširdžiai džiaugėsi tais, kurie nepalieka tėvų ar protėvių krašto ir į jį sugrįžta. Signatarės įsitikinimu, būtent regionų žmonės yra tikroji lietuvių tautos ašis, ant kurios laikosi mūsų tapatybė.

„Noriu palinkėti signataro Antano Patacko žodžiais – išlikime butšak­niais. Šis senas baltiškas žodis dar gyvas tik Žemaitijoje. Verčiant iš prūsų kalbos, tai reikštų namų sargą, bet jo reikšmė – kur kas gilesnė: butšak­nis arba butsargis yra sargas amžinų vertybių, surištas su žeme, gimtine, jos buitimi ir būtimi, jo šak­nis yra tvirčiausiai susieta su protėvių paveldu. Enchiridione, viename išsamiausių prūsistikos pamink­lų, yra citata iš Šv. Rašto prūsų kalba: „... turei niebwinūts būton, Ainassei gennas wijrs, Alkīns, Rāms, Aulāikings, Reidewaisines, Mukinewis, kai ains Butsargs Deiwas“... („...turi būti nekaltas (neapkaltintas, neteistas), vienõs žmonos vyras, blaivus, romus, santūrus, norvaišis (labai vaišingas), mokintojas (mokantis mokyti), Dievo namų sargas...“ – Leto Palmaičio rekonstrukcija).

Regionų politika glaudžiai susijusi su valstybės pokyčiais. Jeigu atkūrus Nepriklausomybę mieste gyveno maždaug 38 proc. populiacijos, tai dabar atvirkščiai – kaimuose liko apie 30 proc. gyventojų. O patekę į miestą, lietuviai tampa kosmopolitais, vis labiau netenka savo tapatybės – pagrindinės tautos savybės. Štai todėl sakau, jog kaimas yra ta vieta, kur dar galima rasti žmonių, kurie yra ir bus visos mūsų tautos butšakniais“, – linkėdama stiprybės ir išlikimo savimi, sakė Nepriklausomybės akto signatarė B. Valionytė.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Vienas po kito besibaigiantys ir prasidedantys kultūros renginiai su­­teikia galimybę dienas pripildyti prasminga kultūrine veikla, su kuria atsipūsti bei pajusti tikrą sielos po­ilsį pasidaro leng­viau.

Lietuvos rusų dramos teatre pra­ėjo dvi dienas trukęs dramaturgijos festivalis „Mes – Ukraina‘22“. Neišvengta karo aktualijų: kai kurie festivalyje atsisakė dalyvauti dėl to, kad jis vyko Rusų dramos teatre, kiti kūrėjai nevengė karo tematikos, treti bandė nuraminti žiūrovus karo vengdami, o komisija išrinko programos nugalėtoją, kuriuo tapo ukrainietis aktorius ir režisierius Viktoras Marvinas. Žiūrovai pamatė režisierių V. Marvino, Julijos Aug ir Ramunės Kudzmanaitės ukrainiečių pjesių spektaklių eskizus, taip pat į festivalio „Off“ programą įtrauktus režisierių Manto Jančiausko ir Andriaus Darelos režisuotus performansus bei Maksimo Tuchvatulino eskizą. 

Lietuvių literatūros ir tautosakos institute įvyko antrasis Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimas. Renginiuose dalyvavo 25 rašytojai, vertėjai, literatūros kritikai iš 15 šalių, vyko almanacho „Egzodika 2“ pristatymo vakaras, kūrybos skaitymai, susitikimas su Lietuvos rašytojų sąjungos nariais. 

Kaune, Europos kultūros sostinėje, praėjo šiuolaikinio miesto festivalis „Audra“. Per penkias dienas pristatytos meninės akcijos, garsių atlikėjų pasirodymai, dvi naktis iki ryto skambėjo elektroninės muzikos koncertai. Praėjusį savaitgalį Tarptautiniame Transilvanijos kino festivalyje specialų­jį žiuri prizą pelnė režisierės Dovilės Šarutytės debiutinis filmas „Ilgo met­ro filmas apie gyvenimą“. Tai pirmas kartas, kai lietuvių kūrėjų darbas apdovanojamas šiuo prestižiniu prizu de­biutiniams kino filmams skirtame   Ru­mu­nijos kino festivalyje. „Ilgo met­ro filmas apie gyvenimą“ – itin asmeniška režisierės gyvenimo istorija, virtusi kino pasakojimu. 

Tarptautinis festivalis „Operetė Kauno pilyje“ liepos 5 ir 6 d. kviečia į susitikimą senosios pilies apsuptyje. Žiūrovai mėgausis būriu jaunų dainininkų, šiuolaikiškos klasikos baleto šokiais, muzikos garsais papasakotomis istorijomis. Apie lietuviškojo rašto ištakas primins opera „Mažvydas“ – liepos 5 d. ją rodys valstybinio ansamblio „Lietuva“ artistai. Liepos 6 d. prie pilies skambės koncertas „Girdėtas ir negirdėtas Štrausas“. Daugiau informacijos – operetta.lt. 

Liepos 11 d. prasideda nuo 2016 m. organizuojamas unikalus sostinės festivalis „Midsummer Vilnius“. Šiemet prog­ramoje – ne vien Lietuvos, bet ir žinomų užsienio atlikėjų vardai. Tarp jų – „Brainstorm“, „Daddy Was a Milkman“ su orkestru, „Kamanų šilelis“ ir kt. Trys festivalio vakarai bus palydėti maestro Modesto Pitrėno diriguojamo Lietuvos kamerinio orkestro. Daugiau informacijos – midsummervilnius.com.

Geriausiems 2021 m. kultūros cent­rams paskirtos Kultūros ministerijos premijos. Aukščiausiosios kategori­jos kultūros centrų grupėje premija atiteko Palangos kultūros ir jaunimo centrui, pirmosios kategorijos – Pabradės kultūros centrui, antrosios – Kauno rajono Ramučių kultūros centrui. Komisija vertino, kaip puoselėjama etninė kultūra, mėgėjų menas, kuriant menines programas bei kt. Premijų tikslas – skatinti kūrybingą kultūros centrų veiklą ir pagerbti darbuotojus.

Kotryna PETRAITYTĖ

Birželio 25-ąją, minint kunigo kankinio Stanislovo Pijaus Rimkaus 110-ąsias gimimo ir 80-ąsias nužudymo metines, Žadeikiuose prie paminklo, skirto Atkurtos Lietuvos valstybės 100-mečiui, Jo Ekscelencija Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas pašventino kryžių. Tuo pačiu vyko tradicinė Kraštiečių šventė.

Po pagerbimo iškilmių renginio dalyvių eisena, lydima Šilalės kultūros cent­­ro pučiamųjų orkestro, vadovauja­mo Zigmo Levickio, patraukė į koplyčią, kur šv. Mišias kartu su vyskupu aukojo kun. Kazys Žąsytis. Sakydamas pamokslą, vyskupas priminė kun. S. P. Rim­kaus gyvenimą, akcentavo jo au­kos svarbą Lietuvai. Seniūnijos salėje, va­dovaujant Šilalės kultūros centro vo­­kaliniam moterų kvartetui „Aitra“ (vad. Laima Petkuvienė), sugiedotas Lie­­­tu­vos himnas. Po to renginį vedu­si se­niūnijos kultūros darbuotoja Jo­lan­­ta Ka­žu­kauskienė suteikė žodį rajono val­džios atstovams bei Žadeikių seniū­nui, kurie įteikė padėkas žadeikiškiams, labiausiai prisidėjusiems organizuojant mi­nė­jimą.

Prisiminimais apie kun. S. P. Rimkų pasidalijo Rimvydas Girčys, jo sesuo Da­lia Kazlauskienė, telšiškė Valda Uk­sai­­tė-Va­lužienė, kvėdarniškis Albinas Rim­­kus. Apie kunigo atminimo įamži­ni­mą kal­bėjo Kelmės rajono Kražių Mo­tie­­jaus Ka­zimiero Sar­bie­vijaus kultūros cent­­ro muziejaus ve­dėjas Vygantas Ma­­žo­­nas, Že­maičių mu­ziejaus „Al­ka“ dar­buo­tojai Jurgita ir An­­tanas Ivins­kiai, Sei­mo narys Jonas Gu­­dauskas, grupė Šilalės sa­vi­valdybės tarybos narių.

Renginio dalyviai ne tik meldė­si, bet ir klausė­si koncerto. Birbyne gro­jo R. Girčys, gi­ta­­ra – V. Uk­sai­tė-Va­lu­­žienė, grojo ir dai­na­­vo Albinas Rim­kus bei Gražina Pa­me­ditienė, po keletą dainų atliko „Ait­ra“, Žadeikių moterų ansamb­lis „Šven­tai“, Telšių kultūros centro po­litinių kalinių ir tremtinių mišrus choras (vad. Mil­da Ulkštinaitė). JE vyskupui emeritui J. Kauneckui kaip padėkos ir pagarbos ženklas įteikta žadeikiškės Albinos Le­ka­vi­čienės iškepta duona. Baigiantis renginiui, seniūnas Faustas Meiženis pakvietė apžiūrėti seniūnijoje surengtą nuotraukų parodą apie kun. S. P. Rimkaus gyvenimą.

Dėkojame visiems, padėjusiems surengti šventę: Brigitai Ma­cai­tei – už fotografijas, Simonai Pu­džemytei – už pagalbą vedant renginį, bei visiems dalyviams. Vykdami namo, svečiai aplankė kun. S. P. Rimkaus gimtąją sodybą, kur birbynės garsais juos pasitiko R. Girčys.

Faustas MEIŽENIS

Žadeikių seniūnas

Nuotr. iš autoriaus albumo