Lietuviams niekada nebuvo svetimas tautiškumas, savo šaknų ir tradicijų puoselėjimas. O kai kurie, norėdami atiduoti duoklę protėviams, į gimtinę grįžta ne tik iš didmiesčių, bet ir susikrauna lagaminus namo po keliolikos metų emigracijos.
Duoklė gimtajam kraštui
Savo, tėvų bei protėvių gimtinei Šventams (Žadeikiams) duoklę nusprendė atiduoti ir Gražvyda Karalevičienė, buvusi Pamedytytė, į tėviškę grįžtanti su iš Vievio kilusiu sutuoktiniu Renatu. Jie gyvena ir dirba Vilniuje, kur apsistojo po emigracijos Danijoje, o viską, ką per gyvenimą sukaupė – žinias, patirtį, lėšas – investuoja į geresnio gyvenimo sąlygų sukūrimą tėviškėje likusiems žmonėms. Jiedu atvirauja, jog Šventuose yra ne tik jų širdys, bet ir visa gyvenimo esmė, o sostinė tėra vieta, kur uždirba pinigus ir turi būstą.
Į Žadeikius Gražvyda nebuvo grįžusi nuo jaunystės, tad persikėlimas į gimtinę tapo didesniu iššūkiu būtent jai, o ne Renatui. Moteris prisipažįsta, jog grįžimui įtakos turėjo sapnas, kuriame ji bendravo su močiute, kurios niekada nebuvo akyse regėjusi. Toji nakties vizija nepaleido ir skatino domėtis giminės
šaknimis, o tai, ką pavyko išsiaiškinti, ypač suintrigavo Gražvydos vyrą.
„Esu kaimo vaikas, augau pas močiutę prie Vievio. Buvau gal trejų, kai ji paprašė nuginti prie griovio ir pagirdyti karvę. Pamenu, vos nenuskendau, bet karvė mane snukiu išstūmė. Deja, netrukus ji nugaišo, veterinarijos gydytojas nesugebėjo jos išgelbėti. Todėl visą gyvenimą norėjau studijuoti veterinariją. Bet žmogus planuoja, Dievas juokiasi“, – dalijasi gyvenimo kaime patirtimi Renatas.
Vyras akcentuoja, koks svarbus yra mokytojo vaidmuo, mat prisimena, kaip jo gyvenimą aukštyn kojomis apvertė į Vievio „Versmės“ gimnaziją atėjęs dirbti direktorius Eugenijus Kontrimas: pasak Renato, atsirado noras mokytis, siekti tikslo tose srityse, kuriose iš tiesų esi gabus.
„Man sunkiai sekėsi lietuvių kalba, bet lengvai krimtau chemijos ir fizikos mokslus, net buvau atleistas nuo egzaminų. Mokantis gimnazijoje, buvo galimybė išvykti į užsienį, gyvenau angliakalbių šeimoje, lengviau buvo išmokti kalbą (beje, Renatas kalba net keliomis užsienio kalbomis). Likimas lėmė apsigyventi automobilių kompanijos „Ford“ inžinieriaus namuose, o tai paskatino studijuoti Kauno technologijos universitete. Ir studijų metais su draugais sukūrėme pirmąjį Lietuvoje hibridinį automobilį. Jis, beje, tebevažiuoja ir šiandien. Už šį darbą gavome Lietuvos mokslų akademijos apdovanojimą, deja, pinigų projektui užbaigti nebuvo skirta. Jeigu būtų buvę kitaip, neabejoju, Lietuva būtų nuskambėjusi pasaulyje. Vėliau teko dėstytojauti Vilniaus universitete, tad puikiai žinau, kaip svarbu dar mokyklos suole būti pastebėtam, įvertintam ir nukreiptam tinkama linkme. Daugiau nei 10 metų dirbau Energetikos institute ir dabar karjerą tęsiu toje pačioje srityje“, –
pasakoja iš kito Lietuvos pakraščio į Žemaitiją atvažiavęs Renatas.
Gražvyda savo sutuoktinį apibūdina kaip neeilinę asmenybę. Ne tik dėl gabumų, bet ir dėl asmeninių savybių: nuoširdumo, gebėjimo rasti kalbą su bet kokiu žmogumi, nepaisant to, jog yra mokslų daktaras.
Ji pati visą gyvenimą atidavė medicinai. Paymėžio mokyklą pradėjo lankyti būdama vos penkerių, o septyniolikos jau dirbo vienoje Vilniaus ligoninėje, Reanimacijos skyriuje. Vėliau perėjo į farmacijos sritį. Į Daniją sutuoktiniai išvyko, kai Renatas gavo darbo pasiūlymą.
„Pradėjau savanoriauti senelių globos namuose, nes galvojau, kad taip lengviau išmoksiu kalbą. Bet tenykštė sveikatos sistema mane nuvylė, ir tada, kai jau lyg ir galėjau judėti pirmyn (mokėjau danų kalbą, dirbau bendrosios praktikos slaugytoja, turėjau vardinį specialiai juvelyrų pagamintą aukso ženklelį), nusprendžiau trauktis iš medicinos“, – naujo gyvenimo paieškas prisimena moteris.
Ir juokauja, jog svetimoje šalyje viską pradėjo nuo pirmos klasės: ne tik išmoko kalbą, bet ir nusprendė keisti profesiją.
„Suaugusiųjų mokymas ten ypatingas: bet kurio amžiaus žmogus gali nuspręsti įgyti tam tikros srities žinių. Ir toks mokymasis yra remiamas valstybės. Aš, pavyzdžiui, gaudavau stipendiją, kurios ne tik man užtekdavo pragyventi, bet ir artimiesiems į Lietuvą dovanų nusiųsdavau“, – sako Gražvyda.
Danijoje ji studijavo architektūrą ir dizainą, dailę, talentų mokyklos įkūrimo subtilybes. O kadangi labai patiko danų kalba, laisvai kalba daniškai, moko šios kalbos ir kitus – iki šiol veda kursus internetu Danijoje gyvenantiems lietuviams.
Nugalėjo namų ilgesys
Nežinia, kaip būtų pasisukęs Gražvydos ir Renato kelias, jeigu ne Gražvydos 30-metis sūnus Elvinas Rokas. Nors jis mokėsi Danijoje, ten gyventi nenorėjo. Tad būtent jis ir buvo šeimos grįžimo į Lietuvą iniciatorius.
„Tiksliau grįžti rengėsi jis vienas, mes apie tai negalvojome. Tačiau kai ėmėme ruošti jį kelionei į gimtinę, patiems pradėjo virpėti širdys, vis galvojome, ar ne laikas apsispręsti“, – prisimena pašnekovai.
Paklausti, kokios vis tik pagrindinės grįžimo į Lietuvą priežastys, Gražvyda su Renatu įvardija ne vieną. Tarkime, sūnui nepatiko danų sėslumas, jam trūko veiklos. Be to, šeima įsitikino, kad Lietuvai jie yra kur kas labiau reikalingi, nei Danijai, o ir pajuto, kaip patys sako, savotišką vakariečių atbukimą.
„Ten nėra tos kovinės dvasios, kuri būdinga lietuviams. Danai nematę karo, nesupranta ir įvykių Ukrainoje, nes nė viena danų karta nežino, ką reiškia sunkiai užsidirbti duonos kąsnį, už jį kovoti – jiems nuo mažens viskas yra paduota ant lėkštutės, problemos išsprendžiamos vieno mygtuko paspaudimu, dėl nieko jie neišgyvena. Tarkime, už bedarbio pašalpą dvejus metus gali išsilaikyti, nieko neveikdamas. Tuo tarpu Lietuvoje vyksta kova už būvį. Ir nors tai kelia įtampą, mus daro stipresnius“, – įsitikinęs Renatas.
Pasak Gražvydos, į Lietuvą jie grįždavo dažnai, nebuvo pardavę nekilnojamojo turto, palaikė glaudžius ryšius su giminaičiais, draugais. Tai lengvino apsisprendimą. Tačiau emigracijoje praleidę aštuonerius metus, G. ir R. Karalevičiai yra įsitikinę, kad ir kiti emigrantai grįš, tereikia motyvo.
„Mes turime svajonę parsikviesti Danijoje likusius kraštiečius. Pavyzdžiui, iš Obelyno kilusi jauna moteris yra pasirengusi kepti žadeikiškiams šviežią duoną. Turime apie tai galvoti, nes jei ir toliau taip sparčiai tik emigruosime ir svetur tautoms gimdysime vaikus, Lietuvai gresia išnykimas be jokio karo“, – akcentuoja Gražvyda.
Ji prisimena, kad tik emigravusi suvokė, kokia svarbi yra gimtoji kalba, tradicijos, maistas.
„Danijoje juodos duonos pirkti važiuodavome 50 kilometrų. Bendraudami su vietiniais, išsiaiškinome, jog tokią danai kepdavo prieš 15–20 metų, tad kai kurie yra įsitikinę, kad jie vieninteliai pasaulyje kepė juodą ruginę duoną. Dėl to kilo noras įrodyti, jog lietuviai, ypač žemaičiai, yra sena tauta su dar gilesnėmis tradicijomis“, – kalba Gražvyda su Renatu.
Tad Danijoje Gražvyda ėmė namuose kepti ruginę duoną, gaminti varškę, sukti kastinį. Renatas įsitikinęs, jog būtent dėl siekio išsaugoti tapatybę emigravę lietuviai tampa kur kas didesniais patriotais nei tie, kurie liko Lietuvoje. Būtent šie išgyvenimai pasufleravo idėją įkurti Danijos žemaičių kultūros draugiją. O įkurtuvėms iš Raseinių atvežta dovana dar ir dabar tebesaugoma namuose. Renatas atskleidžia, kad kompanijoje, kur dirbo, iki šiol niekas nežino, jog apie porą šimtų laivų yra paženklinti Vyčiu. Jis juokiasi, jog kada nors Vytis bus aptiktas ir danams sukels nemenką nuostabą.
Kas geriausia – gimtinei
Pasak Gražvydos, Danijoje vertinami paprasti dalykai, į ką Lietuvoje paprastai nekreipiama dėmesio. Tarkime, senų žmonių įnoriai ten yra pirmoje vietoje: jeigu žmogus sako, kad jam kažkas negerai, į tai nenumojama ranka, o stengiamasi iki smulkmenų išsiaiškinti, iš ko kyla tie poreikiai. Tad Gražvyda užsimojo panašų modelį įdiegti ir mūsų šalyje – dar gyvendama Danijoje parašė laišką tuometei Lietuvos Prezidentei su siūlymu peržiūrėti senolių gyvenimo poreikius bei kokybę. Ir nors atsakymo iš Prezidentūros nesulaukė, idėja liko. Tad kai nutarė grįžti į Lietuvą, sprendė, kur investuoti uždirbtus pinigus.
„Renatas yra ir aistringas lietuvių, baltų, prūsų istorijos gerbėjas, tad išsiaiškino, kad Šventai ne veltui turėjo tokį pavadinimą. Jo žiniomis, tai istoriškai svarbi vietovė ir dirbti čia yra didžiulė garbė. Tad būtent Renato iniciatyva nusipirkome Žadeikiuose nekilnojamąjį turtą ir pradėjome kurti senelių dienos centrą. Ne turtai daro mus laimingus, bet supantys žmonės. O žadeikiškiai yra ypatingi, padeda atverti krašto pažinties takelius. Tai, ką sugebėjome padaryti, yra beveik stebuklas. Ir ne mūsų dviejų, o visų mums talkinančių ir mumis tikinčių žmonių nuopelnas“, – nenorėdami išskirti nė vieno, apie naujai atrastą savo gimtinę bei jos žmones kalba Gražvyda.
Atidarymas – šią savaitę
Žadeikių seniūnas Faustas Meiženis kraštietę, užsimojusią įrengti senelių dienos centrą, vadina stebuklu. Ta iniciatyva suvienijo veikliausius kraštiečius, jie susibūrė į viešąją įstaigą „Šventai“ ir jau gegužės 21-ąją skelbs iškilmingą senjorų dienos centro atidarymą. Gražvyda su Renatu savęs vilniečiais jau nebevadina, nes, vos baigę darbus, sėda į automobilį ir lekia į Žadeikius. Sako, kelias neprailgsta, nes skuba ten, kur jų laukia. Tad šeima neslepia – gali būti, kad netrukus jiedu čia persikels gyventi.
„O kol kas norime, jog visi drauge saugotume savo tautos tradicijas, perduotume jas jaunajai kartai, kad gyventojai turėtų širdžiai mielos veiklos, o senjorai gautų kokybiškas paslaugas neišvykdami iš namų. Būtent tokį požiūrį į vyresniąją kartą turi matyti auganti karta. Būtent kaimas yra tikrasis mūsų tradicijų lopšys. Dar iki centrui atveriant duris, veikloje dalyvaudavo paties įvairiausio amžiaus žadeikiškiai. Jau turime tradiciją kiekvieną šeštadienį drauge sėsti prie bendro pietų stalo, kultūrinės veiklos organizatorė Jolanta vaikus moko dainuoti, groti, tad laikas drauge dirbant, muzikuojant, yra aukso vertės“, – neabejoja Gražvyda.
Ji nesitiki, kad Žadeikiuose netrukus duris atversiantis centras bus toks, kaip Danijoje, bet juk siekti tikslo niekas nedraudžia. Tad iš pradžių Žadeikiuose planuojama teikti paslaugas namuose: galbūt suleisti vaistus ar užregistruoti pas gydytoją, gal tiesiog pabendrauti ir kt.
Anot VšĮ „Šventai“ įkūrėjų, planuojama įsigyti ir automobilį, kuriuo būtų galima gabenti neįgaliuosius ir paslaugas suteikti namuose, o dienos centre vykdyti kultūrinę, socialinę veiklą, užtikrinti sveikatinimo paslaugas.
VšĮ „Šventai“ jau turi direktorę – Jūratė Augienė tapo bendradalininke. Taip pat įmonė įdarbino keletą žmonių, sudarė trišalę sutartį su Užimtumo tarnyba. Tiesa, iki šiol „Šventai“ tebeieško finansinių rėmėjų. Ir nors geradarių dosnumas stebina (iki balandžio buvo suaukota per 4 tūkst. eurų), gerumo niekada nebus per daug.
Žydrūnė JANKAUSKIENĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.
