Skaičiuojama, kad mūsų šalyje yra (ar bent jau iki šiol buvo) daugiau nei 300 įvairiausių karių kapų su monumentais ir paminklais. Maždaug pusė jų saugomi kaip kultūrinės vertybės. Kilus pasiūlymui šių sovietinių reliktų atsikratyti, kai kurios savivaldybės be didesnių diskusijų tai ir padarė. Bemaž prieš mėnesį „Šilalės artojuje“ taip pat svars­tėme, kaip turėtų pasielgti mūsų rajono valdžia – nors Šilalėje nėra ypatingai gre­mėz­diškų sovietinių monumentų, miesto prieigose pasitinka išskirtinai didelis pamink­las „išvaduotojams“, kuris Rusijos karo Ukrainoje kontekste atrodo daugiau nei pasi­ty­čiojimas. Tačiau rajono valdžia šiuo klausimu jokių diskusijų neinicijuoja ir šia tema ne­kalba.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ 

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ nr. 36

Praėjusį savaitgalį Borščivo savivaldybė ir miesto meras Igoris Chopikas priėmė Ši­lalės delegaciją, atvežusią paramos siuntą – ne tik mūsų rajono verslininkų nupirktą greitosios pagalbos automobilį, bet ir už gyventojų paaukotus pinigus savivaldybės parūpinto audinio, konservų, medikamentų ir kitų daiktų. 

Paramą Borščivui šilališkiai siunčia ne pirmą kartą. Pra­si­­dėjus karui, ko­vo pradžioje, Ši­­lalės rajono versli­nin­kų sąjunga jau buvo sukaupusi 10 tūkst. eurų fondą ir išsiuntė į Ter­no­pilio apskritį, kuriai priklauso ir Borš­čivas, 300 nešio­jamųjų įkroviklių telefonams bei planšetėms, 187 žibintuvėlius bei 50 kepurių su žibintuvėliais, per 1000 vnt. pirštinių ir kitų reikmenų. Verslininkai suprato, kad slėptuvėse priverstiems gyventi žmonėms labiausiai reikalinga šviesa ir ryšys su išoriniu pasauliu. Jau ra­šėme, jog tuomet visos priemonės buvo įsigytos gamintojo kainomis, su labai didelėmis nuolaidomis, todėl reali jų vertė yra dukart didesnė.

Paramą medikamentais ir ši­­lališkių paaukotus daiktus į Borš­čivą siuntė ir Šilalės sa­vi­valdybė. Nors tiesiogiai Borš­či­vas šios siuntos nesulaukė, mūsų rajono vadovai vylėsi, jog, priimta humanitarinės pagalbos punkte, ji pagal paskirtį perskirstyta esantiems fronte. Tačiau Šilalės savivaldybės administracija ilgai laikė į specia­liai atidarytą sąskaitą rajono gyventojų paaukotus 5,2 tūkst. Eur. Borščivo miesto vadovai prašė už šiuos pinigus nupirkti mėsos konservų ir specialaus audinio neperšaunamoms liemenėms siūti. Prasidėjus karui, šios prekės tapo itin paklausios, todėl savivaldybei teko ilgai laukti konservų, užtruko ir specialaus audinio paieškos. O tada, kai jo pavyko gauti, nebuvo kam nuvežti siuntos į Borščivą. Paaiškėjo, jog humanitarinės pagalbos punktuose paliktos siuntos gabenamos tiesiai į karo zoną, todėl, norint paremti konkretų miestą, surinktus daiktus ten reikia nugabenti patiems. Ir nors savivaldybė viešai skelbė ieškanti  transporto paramai nugabenti, norinčiųjų važiuoti į valstybę, kurioje vyksta karas, Šilalėje neatsirado.

Iniciatyvos ėmėsi Šilalės vers­­lininkai, pasiūlę padėti nuvežti siuntą.

„Iš nuogirdų sužinojome, jog Borš­­čivo ligoninei labai reikia medicininės paskirties automobilio. Tokį radome ir nupirkome Vokietijoje. Reikėjo jį parsigabenti ir nemažai paremontuoti“, – „Šilalės artojui“ sakė rajono verslininkų sąjungos inicia­tyvą įgyvendinęs ir pats šiai sąjungai priklausantis savivaldybės tarybos narys Dainius Bergelis. 

Automobilis, jo parvežimas bei remontas kainavo 8 tūkst. Eur. Lėšų suaukojo Šilalėje vei­kiančių įmonių vadovai – kas kiek galėjo, tiek davė, o di­džiausia auka siekė 1000 Eur. D. Ber­gelis dėkoja generaline rėmė­ja tapusiai bend­ro­­vei „Avir­gi­nida”, bendrovėms „Rau­do­niai”, „Danrita, „EEGA1”, „Pa­sau­lio Bamba”, „Pit­lius”, „Ša­rūn­kalnis”, grožio namams „Au­rum“, klinikai „Gied­­ra”, įmo­nėms „Kristalina”, „Danri­ma”, „Alnidra”, „Arū­no baldai“, „Ed­rima“, „Me­to­ma”, „Op­tita”, „Vi­­zinga”, „Sin­ga­tel”, Vi­dui Rim­kui, Petro Dar­ge­vi­­čiaus įmo­nei. Padėjo ir bend­­rovė „Mi­nasta”, verslininkai Vid­­man­tas Dargis, Rimas Še­ti­­kas, Do­­na­tas Zeideris, Jo­nas Ado­ma­­vi­čius ir kt. 

Medi­ka­men­tų bei specialių priemonių siuntas Borš­čivo ligoninei perdavė UAB „Am­bu­lansas“ Ši­lalės greitosios medicinos pagalbos stoties ir Šilalės ligoninės kolektyvai. Jų siuntoje medikamentai, dezinfekavimo me­džiagos, deguonies kaukės, sraigtai ir plokštelės, skirtos lūžiams fiksuoti, taip pat medicinos įranga – kardiografas, defib­riliatorius, pacientų gyvybinių funkcijų monitorius ir kt. Šią įrangą galima naudoti ir greitosios pagalbos automobiliuose.

Vokietijoje atitarnavusią „grei­tąją“, prikrautą daiktų, į Borš­čivą nuvairavo D. Bergelis. Kartu su juo vyko ir Seimo narys Jonas Gudauskas.

„Ukrainoje vasara: šilta, žalia, gražu. Esu ten buvęs daug kartų, gali pagalvoti, jog niekas ir nepasikeitė. Atrodo, nė neįtartum, kad vyksta karas, jei ne kontrolės postai ant kiekvieno kampo, primenantys, jog yra skaudi realybė, su ja susidūrė visos iki vienos ukrainiečių šeimos. Todėl nebombarduojamuose miestuose, nors ir vyksta įprastas gyvenimas, tylu: nėra jokių renginių, žmonės nešvenčia asmeninių švenčių, triukšmingų vestuvių ar krikštynų“, – pasakojo D. Bergelis. 

Borščivo vadovai labai šiltai priėmė šilališkių delegaciją. Pa­sak savivaldybės tarybos na­rio, meras I. Chopikas dėko­jo draugams iš Lietuvos už nuolatinę paramą sunkiu šaliai metu ir pabrėžė, kad bend­ros pastangos kasdien priartiną Ukrainos pergalę.

Gegužės 8-ąją Ukraina mini Atminimo ir susitaikymo dieną. Jos išvakarėse, tądien, kai šilališkiai pasiekė Borščivo miestą, jo vadovai pakvietė kartu uždegti žvakutes ant kovotojų už Ukrainos laisvę kapo. Taip pagerbtas visų Ukrainos did­vyrių, žuvusių ginant gimtąjį kraštą, atminimas. Viešą pa­dėką lietuviams išreiškė ir prie Borščivo ligoninės išsirikiavę medikai. Jie neslėpė, jog automobilis reikalingas ne tik ligoniams pervežti į kitas gydymo įstaigas. Karui mobilizuojasi visa Ukraina, Borščivo ligoni­nė­je taip pat įrengtos spe­cia­lios palatos sužeistiesiems, o fron­tui priartėjus, šiuo au­t­o­mobiliu gali tekti juos vežti.

Šilališkiai buvo palydėti ir į mažutėlę siuvyklą, kur trys moterys per mėnesį pasiuva apie 100 neperšaunamų liemenių. Joms už mūsų rajono gyventojų paaukotus pinigus ir buvo nupirkta specialaus audeklo. D. Bergelis stebėjosi, kad viena siuvėja – Charkivo universi­teto profesorė. „Kaip kas gali, kaip moka, taip ir prisideda prie per­galės“, – Ukrainoje išgirdo vers­lininkas.

Į karo naikinamą šalį Šilalės verslininkų nupirktą automo­bilį lydėjusio Seimo nario J. Gu­dausko statusas padėjo sklandžiai pervažiuoti valstybės sie­nas ir įveikti griežtą ukrainie­čių karių patikrą. Politikas vy­ko savo automobiliu ir už sa­vo paties lėšas. Pasak jo, jis pažįsta nemažai ukrainiečių, ne viena šeima buvo atvykusi ir į Šilalę, dirbdamas meru su jomis susidraugavo. 

„Kalbėjausi su jais karo išvakarėse, niekas netikėjo, kad kaimynai – rusai, baltarusiai – gali ateiti į jų miestus ir kaimus, žudyti, plėšti, grobti žmones. Kviečiau juos su šeimomis prisiglausti Šilalėje, bet tuo kvietimu jie nenorėjo pasinaudoti“, – prisiminė J. Gudauskas. 

Anot Seimo nario, nors Ter­no­pilio srityje karas nevyksta, į regioną, kuriame yra ir Ši­lalės savivaldybės partneris Borščivas, nuo jo pradžios plū­do žmonės iš visos rytinės Uk­rainos. Todėl tik 11 tūkst. gyventojų turintis Borščivas priėmė kone tiek pat pabėgėlių. Dabar daug jų išvyko į Lenkiją, Lietuvą, kitas valstybes, bet vis tiek liko apie pustrečio tūkstančio namų netekusių žmonių. 

„Juos priglausti, aprūpinti – didelis iššūkis, todėl nekeista, jog Borščivui reikia pagalbos. Ypač medikams, kuriems darbo krūviai padidėjo net kelis kartus – užfrontės ligoninėse tenka teikti pačią įvairiausią pagalbą“, – sakė Seimo narys. 

Šilališkiai pastebėjo, kad gyvenimas Ukrainoje tarsi sustingęs: visur apkasai, užtvarai iš pamatų blokų, smėlio maišų, prie didesnių miestų įrengti kariuomenės kontrolės postai, kuriuose visus atvykstančius ir išvykstančius stabdo bei tikrina.

„To, ką jaučia ten gyvenantys žmonės, mes negalime net įsivaizduoti, tačiau jų ryžtas apsiginti ir nugalėti kelia pagarbą. Gindami savo žemę, savo namus ir savo šeimas, tuo pačiu jie gina ir mus, todėl privalome jiems padėti“, – įsitikinę paramą į Ukrainą išsiuntę Šilalės verslininkai. 

Beje, bendruomeniškumo pavyzdį Šilalėje rajono verslininkų sąjunga rodo ne pirmą kartą. Jos vadovas Singaras Vy­tartas primena, jog Šilalėje apsistojusiems karo pabėgėliams yra sudarytos sąlygos nemokamai lankytis baseine – verslininkai jau yra sumokėję už bene 100 uk­rainiečių apsilankymų.

„Tai parama, skatinanti uk­rainiečius bendrauti, kad svetimame krašte nesijaustų vieniši ir pamiršti. Nuoširdžiai norime tiems žmonėms padėti“, – sakė S. Vytartas.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS ir Nadijos GRINKIV nuotr.

Ištrauka iš spaudai rengiamos mūsų kraštiečio Juozo Stasino knygos „Gyvenimo pynė“ II dalies, pavadintos „Pamario metai“.

„Gerb. redakcija, siunčiu eilinį prisiminimų rašinį „Sūrus prakaitas ir bimbalai“. Toks buvo daugelio pokario mano kartos jaunuolių gyvenimas. Dėkojome Dievui ir likimui, kad likome gyvi, dirbome, tikėjome geresne ateitimi. Gal ir ne visos svajonės išsipildė, tačiau buvome pavalgę, apsirengę ir džiaugėmės ramiu gyvenimu.  

Bet štai ir vėl pašonėje griaudžia patrankos, virš galvų skraido maitvanagiai, vėl žmones gramzdina į kančių ir skurdo pasaulį. Labai gaila, kad žmonija nepasimokė iš praeities klaidų. Todėl itin svarbu grįžti į praeitį ir bandyti iš naujo pažvelgti į žmonijos kelią, išsivaduoti iš prievartos bei karo gniaužtų. Ir dar svarbu – neprarasti vilties“, – sako autorius. (Tęsinys. Pradžia Nr. 11, 14, 16, 18, 24, 28)

Sūrus prakaitas ir bimbalai

Po karo gyvenimas buvo sunkus, ir daugelis pragyvenimui net mieste laikė gyvulių: karvių, arklių, kiaulių, ožkų ar avių. Todėl reikėjo pasiruošti pakankamai pašaro. Darbštesni šilutiškiai Ne­muno užliejamose pievose jo sukaupda­vo ne tik savo ūkio poreikiams, bet ir pardavimui. 

Pamaryje šienu prekiauta nuo seniausių laikų, tačiau šis verslas ypač suklestėjo po Antrojo pasaulinio karo. Sunkiai besiverčiantys gyventojai galėjo prisidurti vieną kitą červoncą šeimos išlaidoms padengti.

Tėvas bei mano vyresnieji broliai Pet­ras ir Kazys taip pat nesėdėjo rankų sudėję. Jie kasmet sukraudavo po keletą šieno kūgių. Šienpjovių darbas buvo nelengvas. Dirbdamas kartu su jais panemunės šlapynėse, ir aš anksti patyriau sūraus prakaito skonį.

Negaliu pasakyti, kad tuomet buvau pilnavertis šienpjovys, bet kai vyrai ruošdavosi šienauti, ne­pa­likdavo ir manęs. Broliai sakydavo: „Pra­­tinkis, brolyti, prie sunkesnio darbo, kny­gas rudeniui palik, per šienapjūtę ir ak­muo kruta“. 

<...> Vidurvasaris – pats karščiausias pa­šaro ruošimo metas. Su­si­metę į vežimą dalgius, grėblius, šakes ir kitą inventorių bei pasiėmę mamos prigaminto valgio krepšius, iškeliaudavome į užliejamas pamario lankas.  

<...> Kai tik įsikurdavome palapinėje, sumeistrautoje iš karklo lazdų ir šlapžemės augalijos surištų šluotų, tėvas primindavo: „Vešlią lankų žolę lengviau pjauti su rasa, kol dar saulė nespėjo jos sugerti“. Broliai Petras ir Kazys šiuos žodžius puikiai suprasdavo – jiems į darbą reikės keltis kartu su saule, tad pasimėgauti saldžiu rytmečio miegu negalės. Jie žinojo, kad tėvas tuščiai burnos neaušina – kaip pasakė, taip ir turės būti. 

Vos tik pradėdavo rytas brėkšti, tėvas jau ir kelia juos iš gilaus įmigio, ir visi trys, persimetę per pečius išplaktus dalgius, vorele patraukdavo į lankas šnioti rytmečio rasos karoliukais pasipuošusios žolės. Man tėvas pavesdavo vartyti storokai sumuštas vešlios žolės pradalges.

„Gerai išdžiovintas lankų šienas turi kvepėti“, – sakydavo jis.

Pradalgių daužymas man teikė šiokią tokią privilegiją, palyginus su broliais – rytais, kol saulė šildydavo lankas ir džiovindavo žolę, galėdavau ilgiau pasivartyti šieno guolyje. 

Saulei gerokai palypėjus dangaus skliautu, šokdavau iš palapinės ir, stvėręs grėblį, skubėdavau vartyti žolės. Tuo metu ankstyvieji šienpjoviai jau būdavo nušnioję geroką pievos plotą, nusivarę nuo kojų, ir jų balto lino marškiniai mirgėdavo tamsiomis prakaito dėmėmis. Sau­lė iš šienpjovių sunkė sūraus prakaito lašus ir vyrus spaudė atsipūsti. Užsimetę ant pečių gerokai atšipusius dalgius, jie traukdavo palapinės link ir krisdavo kaip negyvi pailsėti tėvo nustatytam laikui – nuo akies po valandą.

Kai jie ilsėdavosi, aš, pasiraitęs kelnes, įsispyręs į klumpes, žirgliodavau pradalgėmis ir kupinas azarto mosuodavau grėbliu tai kairėn, tai dešinėn. Po kelių valandų azartas išblėsdavo ir vis dažniau akys žvelgdavo į saulę, slenkančią  dangaus skliautu, kaip man tada atrodė, pernelyg lėtai. Kantriai drabstydavau žolės kuokštus kaip išganymo laukdamas saulėlydžio, nes baigsis mano dienos vargai.

<...> Kai žolė pradalgėse tapdavo kvepiančiu šienu, broliai man įbrukdavo šakę ir su paslėpta šypsenėle pasikviesdavo drauge su jais padirbėti iš peties. 

„Išdžiovintą šieną reikia skubiai sugrėbti kupetom, kol lietus neužklupo, vėliau, pasikinkę Raudį, vilksime prie ke­lio ir krausime į didelius kūgius“, – dėstė tolimesnį šienapjūtės planą broliai, nešdami didžiulius šieno glėbius, iškėlę juos šakėmis virš galvų.

Neretai tamsėjantis dangus bei atplaukiantys sunkūs lietaus debesys versdavo sku­bėti. Broliai su tėvu sukdavosi iš visų jėgų. Norėdamas pajusti vyriško darbo ritmą, stengdavausi ir aš neatsilikti, tačiau Petras su Kaziu, matyt, neįžvelgę mano geranoriškų pastangų, mesteldavo: „Na, Juozeli, lygiuokis į vyrus, imk po didesnį glėbį“. 

Tačiau kad ir kaip besistengiau, prilygti jų jėgai nesugebėjau.

Lietus nušniokšdavo, tamsūs debesys dingdavo už horizonto, ir vėl nusišypsojusi saulė atnešdavo šienpjoviams naujų darbų. 

<...> Į medines roges pasikinkydavome Rau­dį, kurį tėvas apaudavo specialiomis medinėmis klumpėmis, nes taip apautas arklys tvirčiau atsispirs į durpžemę ir jo kojos neprasmegs šlapynėje. 

Pasikinkę Raudį, kibdavome į darbą. Nuo ryto iki vakaro Raudis įsiręžęs vilkdavo medines roges, į kurias šieno prikraudavome su kaupu. Ištraukti iš šlapžemių šieną ir sukrauti į kūgius būdavo pasiutiškai sunkus darbas. Atėjus vakarui, kris­davome kaip negyvi į šieno guolius, o durpyno vandeniu pagirdytas Raudis šlemšdavo rasotą žolę šalia palapinės. Vi­si kaupėme jėgas kitai dienai... 

Negaliu nepapasakoti apie šį darbštų keturkojį. Raudis pas mus pateko atsi­tiktinai. Karo keliuose nuvarytą ark­lį rusų kareiviai nutarė palikti pirmoje pasitaikiusioje sodyboje. Tai buvo mano tėvų ūkelis, prisiglaudęs prie kelio, vingiuojančio per Radviečio mišką. Kareiviai tėvui prievarta įbruko paliegusį ark­lį ir nė neatsiklausę iš tvarto išsivedė stiprų, gerai įmitusį veislinį eržilą Sartį. Skaudu buvo tėvui, tačiau prieštarauti ginkluotiems kareiviams ne­išdrįso: „Karas įstatymų neturi“, – sakydavo tėvas.

Rusų kareiviai nužygiavo savais keliais Berlyno link, o Raudis liko pas mus. Tėvas arklius labai mylėjo, mokėjo juos prižiūrėti, todėl ir rusų kareivių paliktą­jį greitai pastatė ant kojų, davė jam vardą – Raudis. Jis tapo mūsų visų draugu bei pagalbininku.    

<...> Bet grįžkime į pamarį ir prisiminkime šienapjūtės dienas. Jų būta įvairių – lietingų, apsiniaukusių, neretai su griausmingu perkūnu ir žaibais, tačiau labiausiai įsimintinos karštos vidurvasario dienos. Tokiomis dirbdami braukdavome prakaitą nuo kaktos ir nuo nosies galo, o neretai ir per pakinklius varvėdavo. O dar prisidėdavo įvairiausių vabzdžių atakos. 

Šlapiose pievose kraugerių – tuntai. Jie šienpjovius persekiodavo nuo saulės patekėjimo, kar­tais net jai nusileidus nenurimdavo. <...> Turėjome kęsti jų bendrystę – durpingos, šlapios vietos yra vabzdžių buveinė, o kraujo jiems ypač reikia veisimosi metu.  

Nepaisant visų sunkumų ir nepatogumų, per keletą savaičių pripjaudavome tiek žolės, kad užtekdavo per žiemą išmaitinti ne tik savo gyvulius, bet ir dalį sukaupto pašaro parduoti. Rudenį kaliningradiečiai išsiveždavo mūsų paruoštą pašarą, į tėvo delną įspraudę nemažą sumą červoncų. Pinigai praskaidrindavo ne tik tėvo, brolių veidus, bet ir mano. Visi pamiršdavome ir sunkius darbus, ir sūrų prakaitą, ir kraugerius vabzdžius. 

Prieš rugsėjo pirmąją šiek tiek pinigėlių nubyrėdavo ir man. Už juos nusipirkdavau sąsiuvinių, knygų, pieštukų, rašalo ir keletą plunksnakočių dailyraščiui rašyti.

Dėkoju už tai tėvui, broliams ir pamario žaliosioms lankoms. 

Juozas STASINAS

Nuotr. iš autoriaus albumo

(Bus daugiau)

Nuo sostinės iki uostamiesčio kultūros mėgėjams progų prasmingai ir nemokamai praleisti laiką randasi vis daugiau. Pirmiausia akis kreipiame į Kauną, mat naujienų iš Europos kultūros sostinės yra bene daugiausiai. 

Praėjusią savaitę Kaune prasidėjo tarp­tautinis rašytojų ir knygų festivalis „Kau­no literatūros savaitė“. Programoje – susitikimai su Lietuvos, Latvijos, Estijos, Ukrainos ir tolimesnių šalių rašytojais, progos pasireikšti jauniesiems autoriams. „Kauno literatūros savaitės“ renginiai planuojami ir rugsėjį.

Šios savaitės pabaigoje Kaunas ruošiasi pradėti svarbiausią sezono renginį – gegužės 12–13 d. kultūros sostinė atvers „Vasaros sceną“, kurioje kiekvieną ket­virtadienį–sekmadienį, iki pat rugsėjo 

vidurio, vyks Lietuvos atlikėjų ir užsienio svečių koncertai, spektakliai bei kitos kūrybinės veiklos, svečiuosis atlikėjai ne tik iš Europos, bet ir iš Azijos, Pietų Amerikos. Žiūrovų laukia Oskaro Koršunovo, Kauno nacionalinio dramos teatrų spektakliai ir kt. „Vasaros scenos“ renginiai nemokami.

Į Klaipėdą gegužės 12–15 d. suvažiuos kone trys dešimtys chorų iš Lietuvos ir užsienio: vyks XXII tarptautinis Stasio Šimkaus chorų konkursas. Jis rengiamas kas dvejus metus ir garsėja tuo, kad į jį atrenkami aukšto meninio lygio kolektyvai. Šiemet dalyvaus 28 chorai iš Latvijos, Estijos, Lenkijos, Ukrainos, JAV, Ganos, Angolos ir Lietuvos. Be to, gegužės 12–15 d. numatyta net 16 koncertų Klaipėdoje, Palangoje, Kretingoje, Skuo­de, Plungėje ir kt. Renginių programa – www.aukuras.lt.

Vilniuje prasidėjo jau 23-ią kartą vykstantis tarptautinis universitetų teatrų forumas, kuris tęsis iki gegužės 14 d. Festivalio metu žiūrovai galės nemokamai pamatyti ne tik Lietuvos studentiškų teatrų, bet ir iš užsienio atvykstančių trupių bei menininkų pasirodymus.  

Praėjusią savaitę Vilniaus rotušėje pristatyti naujai į Nematerialaus kultū­ros paveldo vertybių sąvadą įrašyti reiškiniai ir įteikti sertifikatai jų saugotojams. Tradicijos, kurias branginame kaip savo tapatybės dalį, kasmet teikiamos nacio­naliniam Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadui. Šiame sąraše – Pa­langos Jurginės, lietuviškas ritinis, dzūkų smuikavimo tradicija, FiDi – Fi­zi­ko diena, muzikavimo cimbolais tradicija Ignalinos ir Švenčionių kraštuose, būg­nijimas kūlele Rytų Aukštaitijoje, kapinių šventė Kisiniuose, akmentašystė Kelmėje ir naminio alaus gaminimo tradicija Biržų bei Kupiškio krašte.

Paskelbtas šių metų Felicijos Bort­ke­vičienės premijos laureatas – premija skirta mūsų kraštiečiui, Vilniaus universiteto dėstytojui, kritikui Regimantui Ta­mošaičiui: už kalbos kūrybingumą ir laisvą kalbos raišką.

Pasak literatūrologo Mindaugo Kviet­kausko, R. Tamošaitis yra nuolatinis kultūrinio gyvenimo dalyvis, publicistas, esė knygų, publicistinių tekstų, vadovėlių mokyklai, pokalbių autorius, jo dėka išleista per 200 literatūros knygų. 

Išrinktos ir paskelbtos „Pirmosios kny­gos“ konkurso laureatės. Šiais metais poezijos rankraščius sklaidė poe­tai Gy­tis Norvilas, Agnė Žagrakalytė ir Ma­rius Burokas, o prozos – rašytojai R. Ta­mo­šai­tis, Daina Opolskaitė ir Liu­tau­ras De­gė­sys. Laimėtoja prozos kategorijoje – Indrė Motiejūnaitė, jos rankraštis „Vie­ną gražią dieną“ įvertintas kaip geriausias iš 28-ių pretendentų, o poezijos ka­tegorijoje iš 30-ies išskirtas Birutės Onos Grašytės-Black eilėraščių rinkinys „Su­mokėjau alyvmedžio lapais“. 

Kotryna PETRAITYTĖ

Ketvirtadienį palei kelią Kvėdarnos link vaikščiojęs sužeistas gandras sujaudino ne tik netoliese gyvenančius žmones – gelbėti paukštį, paskambinę į redakciją, prašė ir pro šalį važiavę gyventojai. Tačiau redakcijos darbuotojų skambutis viešosios įstaigos „Būk mano draugas“ vadovei Galinai Kučinskienei privertė suprasti, jog gyvūnų gelbėjimas yra mūsų pačių reikalas, už kurį dažniausiai dar reikia ir susimokėti.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 35

Karas Ukrainoje daug ką išmušė iš vėžių, iš­ba­lan­sa­vo, sukėlė depresiją, ne­pa­sitikėjimą rytdiena ir vienas kitu, sukomplikavo vers­lus. Tad reikia tik stebėtis uk­rainiečių tvirtumu, ryžtu ir emociniu užsidegimu ginti sa­vo žemę.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 35

Dalinis buitinių nuotekų valymo įrenginių kompensavimas pernai tapo populiariausia savivaldybės rėmimo priemone. Dabar paaiškėjo, jog kompensacijas gavusiems gyventojams gali tekti susimokėti baudas už nelegalias statybas – nuo 2017 m. žemės kasimo darbams reikia gauti statybos leidimą, kurio savivaldybė, skirstydama kompensacijas, pernai nereikalavo. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 35

Nuo praėjusių metų, kai buvo gauta žinia, kad Bijotai taps Lietuvos mažąja kultūros sostine, imta planuoti, kokie renginiai būtų įdomūs bijotiškiams, aplinkinių gyvenviečių žmonėms ir visiems, apsilankantiems Bijotuose. Subruzdo iniciatyvūs krašto žmonės, ir organizaciniai ledai pajudėjo dar metams nė neprasidėjus. Tad ką veikti Bijotuose realybėje ar virtualioje aplinkoje, ras kiekvienas, tereikia pasidomėti.

Vienas tokių renginių – birželio antroje pusėje finišuosiantis Bijotuose yra eilėraščių konkursas „Bijotai – mažoji kultūros sostinė 2022“ ir skirtas eilėmis įamžinti svarbius miestelio įvykius, erdves, vietovardžius, kraštovaizdžius, asmenybes ir visa, kas susiję su Bijotų krašto gyvenimu. Konkursą organizuoja Bijotų dvaro festivalio organizatoriai kartu su Bijotų bendruomene, o dalyviams vertingus prizus įsteigė Bijotų seniūnija. Konkurso nuostatuose rašoma, jog siekiama apdainuoti turtingą ir įdomią Bijotų istoriją, čia kūrusius ir gyvenusius žmones, prisiminti esamus ir jau primirštus ar visai užmirštus vietovardžius, svarbius kultūrinius įvykius, rašytoją Dionizą Pošką, Baublius, pirmąjį Lietuvos muziejų. Ne tik Bijotai, bet ir aplinkiniai kaimai ar vienkiemiai, visas Šilalės rajonas yra ypač turtingas piliakalniais, kupinas legendų bei istorinių įvykių, todėl konkursas skatins kūrėjus labiau įsigilinti į krašto istoriją ir dabartį, įspūdingą ir nepakartojamą jo gamtą.

Bijotų dvaro festivalio vadovas Valdas Latoža sako, kad kasmet vykstančiame Bijotų dvaro festivalyje būna daug ir įvairių veiklų, tačiau šį kartą, kai Bijotai yra ir mažoji kultūros sostinė, norėjosi kažko iškilesnio.

„O kūryba tam labai tinka. Todėl, pasitarę su pagrindiniais šios idėjos įgyvendinimo partneriais – bendruomenės pirmininke Laura ir seniūnu Ignu, nutarėme, jog to reikia. O jei reikia, tai kodėl nepadarius? Vizija jau įgauna savo „kūną“: kiek žinau, kūriniai jau skrenda organizatoriams elektroniniu paštu. Brandiname idėją, jei jų bus daug, gal net išleisime specialų leidinį, kuriame paskelbsime kol kas netradicinį projektą“, – sako V. Latoža.

Jis įsitikinęs, kad atsiras ir vietos bendruomenės narių, kurie norės pristatyti savo kūrybos eiles: „Kūryba toks dalykas – kartais kuriame sau, džiaugiamės siaurame rate, skaitome per asmenines šventes, o plačiau nedrįstame paviešinti. Bet, manau, nereikia bijoti „nepataikyti į temą“ ar atrodyti ne tokiu kūrėju. Tegul nugali idėja, kūrybiškumas, smalsumas ir noras dalyvauti“!

Eugenijus Šaltis, žinomas Tauragės krašte ir už jo ribų kūrėjas, kultūros puoselėtojas, aktyviai dalyvaujantis šio konkurso organizacinėje veikloje, ramina kūrėjus, kad pasireikšti šiame konkurse turės galimybių įvairių žanrų kūrėjai, pavieniai ar organizuoti literatų klubų nariai, svarbu – laikytis nuostatų ir laiku atsiųsti eiles konkurso komisijai.

Vertinti kūrinių pakviesta solidi komisija, kurios sudėtyje bus ir Rašytojų sąjungos narių, ir žemaičių tarmės puoselėtojų, puikiai įvaldžiusių žemaitišką rašybą, tarmės niuansus, ir žinomų literatų. Pasak E. Šalčio, iki konkurso pabaigos liko mažiau nei mėnuo, tad, norintiems dalyvauti, reiktų paskubėti. Daugiau informacijos apie konkursą, jo nuostatus galima rasti internetiniame puslapyje www.bijotai.lt o, esant poreikiui, paskambinti Eugenijui, nuostatuose nurodytu jo telefono numeriu.

Konkurso nugalėtojai bus apdovanoti padėkos raštais, atminimo dovanomis, specialiais organizatorių bei rėmėjų prizais gražiame poezijos festivalio uždarymo renginyje prie Baublių, į kurį žadama pakviesti visus dalyvius.

Irina SADAUSKIENĖ

Linos LAUCIUVIENĖS nuotr.

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje atidaryta tautodailininko Jono Bugailiškio pučiamųjų lietuvių liaudies muzikos instrumentų paroda. Kartu veikė kūrybinės dirbtuvės „Nuo dūdelės iki dūdmaišio“, kurių metu tautodailininko sūnus Domantas parodos lankytojams pristatė bei apibūdino gal ne visiems žinomus ar primirštus liaudiškus instrumentus, kuriuos ne vienas vyresnės kartos atstovas paprasčiausiai vadindavo kokia švilpyne, o vaikystėje ar paauglystėje net yra bandęs pats kažką panašaus pasidaryti ir išgauti kokią nors melodiją.

„Esu kilęs iš Rokiškio, pusę savo amžiaus gyvenu Vilniuje. Jau 35-erius metus esu ir medžio drožėjas-skulptorius, ir muzikos instrumentų, ir vaikiškų žaislų meistras. Pradėjau nuo medinių skulptūrų, kurios paplitusios ne tik Lietuvoje, bet iškeliauja ir į platųjį pasaulį. Mat mano kūrybinės dirbtuvės yra prie pat Aušros Vartų, o šią vietą nuolat lanko turistai, tad jie užsuka ir į mano dirbtuves. Jose gausu skulptūrų – tiek religinių, tiek humoristinių, suvenyrų, muzikos instrumentų bei įvairių kitų dirbinių. Kartu vyksta ir edukacija: žmonės gali stebėti, kaip kas yra kuriama. Lankosi vaikų ekskursijos, juos supažindinu su muzikos instrumentų, žaislų bei kt. gamyba. Su medžio drožyba yra kiek sunkiau, nes peiliukais ar kaltais galima susižeisti, tad vaikams jų neduodu. Vyresnieji ir suaugusieji, sumanę išbandyti medžio meistro amatą, už savo veiksmu atsako patys“, – pasakojo J. Bugailiškis.

Anot tautodailininko, liaudies muzikos instrumentus jis ėmė daryti dar besibaigiant sovietmečiui.

„Jų tuo metu dar labai trūko, o dar labiau liaudies muzikos instrumentų poreikis išaugo atgavus priklausomybę, kuomet kūrėsi labai daug etnografinių ansamblių. Tuomet pirmąsias kankles padarėme drauge su etnografu Evaldu Vyčinu. Natūraliai kilo mintis: o kodėl nesukurti daugiau, kodėl neatgaivinti ir kitų liaudiškų muzikos instrumentų. Beje, kiek prislopęs, kanklių poreikis jau kokius penkerius metus yra vėl atgimęs“, – džiaugiasi meistras.

Tautodailininkas sako nemažai parodų rengiantis Vilniaus krašte, Šalčininkuose, kur nemaža dalis gyventojų yra lenkai, baltarusiai. To tikslas – supažindinti su  tradiciniais lietuvių liaudies  instrumentais, puoselėti tautišką kultūrą

Deja, Žemaitijos J. Bugailiškos teigia nepažįstąs, nes yra tik pravažiavęs. Tad apsilankymas Šilalėje, kur paroda Vlado Statkevičiaus muziejuje veiks mėnesį, iki birželio pradžios, o paskui Plungės muziejuje, gal leis pajusti ir žemaitišką dvasią.

Parodos atidaryme ir kūrybinėse dirbtuvėse dalyvavę muziejaus lankytojai bei būrelis Dariaus ir Girėno progimnazijos mokinių susipažino su pučiamaisiais liaudies instrumentais viliokiais, skudučiais, švilpukais, lamzdeliais, švilpa, tošele arba ubiku, birbyne, rago, trimitu (ožragiu) ir mediniais trimitais, daudyte, dūdmaišiu, kuris dar vadinamas Labanoro dūda kūline dūda. Vaikams įdomu buvo sužinoti, kad tokie instrumentai daromi ne tik iš beržo, gluosnio, liepos, karklo, drebulės, žilvičio, bet ir iš vingiorykštės, rūgties, nendrių, yra ir skudutmedis ar skudutžolė, iš kurių daromi skudučiai. Beje, tautodailininkas vietoje paties pagamintų skudučių įteikė kiekvienam parodos lankytojui.

O kad derėjo būti atidiems, parodė Domanto surengtas protmūšis mokiniams: jie turėjo atsakyti į klausimus apie pristatytus muzikos instrumentus. Žinoma, prizų gavo visos trys komandos. Ką gali žinoti: gal bandymas pūsti skudutį kurį nors iš šių vaikų nuves į etnografinį ansamblį ir paskatins puoselėti lietuvių liaudies meną.

Tautodailininkui J. Bugailiškiui suteiktas liaudies meno kūrėjo statusas, jis turi tautinio paveldo produktų sertifikatą. Be visų jau išvardintų medžio dirbinių, meistras daro ir išskirtinius inkilus. Vieną jų, ant kurio savo autografus paliko parodos lankytojai, jis padovanojo muziejui, o muziejus  jį ketina įkelti į vieną iš medžių Lembo kaime, kalbininko, kun. Kazimiero Jauniaus gimtinėje.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) Okupacijų ir laisvės kovų muziejus parengė parodą „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“. Ji skirta so­vietų priespaudos laikotarpiu pradėto leisti pogrindinio leidinio „Lie­tu­­vos Ka­talikų Bažnyčios Kronika“ 50-me­čiui. 

Gegužės 15 d. ši paroda bus eksponuojama Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje. Šv. Mišias (12 val.) aukos Jo Ekscelencija Sigitas Tamkevičius. Kviečia­me visus aplankyti šią istorinę parodą. 

Parodą sudaro 12 stendų, kuriuose atskleistos šešios temos: „Ištakos“, „Turinys“, „Lei­dyba ir pla­tinimas“, „Kelias į Vakarus“, „Sekimas ir rep­re­si­jos“, „Vakarų žiniasklaidoje ir politikoje“. Šios temos pasakoja apie Kro­nikos lei­dybos gimimą, pasiaukojantį kunigų, vienuo­lių bei pasauliečių darbą, slaptą leidinio kelią į Va­karus, sklaidą Vakarų žiniasklaidoje ir vaid­me­nį kovoje už tikinčiųjų ir žmogaus teisių suvaržymus sovietų sąjungoje, KGB bandymus susidoroti su pogrindinio leidinio leidėjais bei platintojais. Temoms atskleisti naudotos nuotraukos, raštija, sovietų represinių struktūrų tarnybų dokumentai, originalių daiktų skait­meniniai vaizdai. Vizualiniam parodos dizainui sukurti naudoti užsienyje perleistų Kronikų iliustraciniai piešiniai. Paroda parengta lietuvių ir anglų kalbomis.

Pirmasis Kronikos numeris pasirodė 1972 m. kovo 19-ąją Alytaus rajono Simno klebonijoje, kun. S. Tamkevičiaus kambarėlyje. Padedant Rusijos disidentams, vėliau užsienio turistams iš užsienio, šis tiesos žodis sugebėjo peržengti visas geležines uždangas ir sujungti bei drąsinti visus persekiojamus ir lageriuose kalinčius tikinčiuosius.

,,Lietuva laimėjo savo laisvės kovą, nepriklausomos valstybės atkūrimo bylą, o ilgiausiai nepertraukiamai sovietų priespaudoje ėjęs pogrindžio leidinys „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ buvo vienas lemtingų ginklų“, – sako LGGRTC generalinis direktorius Arūnas Bubnys.

Jis pabrėžia, kad prievarta ir melu įsitvirtinusiam sovietiniam režimui Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika smūgius sudavė tiesos, tautinio bei religinio sąmoningumo sklaida. Iš viso buvo išleistas 81 Kronikos numeris. Leidinys Vakaruose buvo išverstas į anglų, ispanų, italų, vokiečių, prancūzų kalbas. Jis patekdavo ne tik į laisvojo pasaulio radijo laidas, bet ir į demok­ratinių valstybių politines dienotvarkes.

Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos leidyba yra pilietiškumo pavyzdys ateities kartoms.

Paroda „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ kovo 23 d. buvo pristatyta ir eksponuojama Seime, vėliau Kauno arkikatedroje, iš Šilalės ji keliaus į Kybartus, Šiaulius bei kitus Lietuvos miestus. 

Aldona JAKAVONIENĖ

LGGRTC Strateginio vystymo ir komunikacijos skyriaus vyresnioji patarėja

AUTORĖS nuotr.