Įsakęs pradėti karą Ukrainoje, Rusijos caras Putinas tautiečiams pareiškė, jog tokiu būdu bus kovojama su „fašistais ir nacionalistais“. Šie žodžiai buvo ir tebėra nesuprantami – kaip galima užpulti kitą valstybę, o jos žmones vadinti fašistais? Mėginau tai aiškintis, apsilankydamas genocido aukoms skirtame muziejuje Lvive bei Stary Uhryniv (Senajame Uhrynive) kaimelyje.

Ukrainos istorijoje būta įvairių etapų: šalis buvo nepri­klausoma, turėjo pripažinti ki­tų valstybių valdymą, vi­du­­­­r­amžiais nemažai jos žemių įėjo į Lie­tuvos Didžiosios Ku­ni­gaikš­tystės sudėtį. Visgi pats sudė­tingiausias istorijos etapas bu­vo, kai po trečio Lie­tu­vos bei Len­kijos Dvie­jų tautų respub­likos padalijimo 1795-aisiais dauguma Uk­rai­nos teritorijos atiteko carinei Ru­sijai. Maskvai priklausančioje Uk­rainos dalyje buvo vykdomas spartus rusinimas, o nuo 1876 m. buvo ne tik draudžiama kalbėti ir rašyti ukrainietiškai, bet netgi žodis „Ukraina“ buvo išbrauktas iš oficialių dokumentų. 

Dabartinis Putino siekis yra toks pat, kaip ir tuometinio Ru­sijos caro – prisijungti Uk­rainos žemes, todėl jis pareiškia: „Tokios valstybės kaip Uk­raina nėra, tos žemės yra rusiškos“. Žinant šį Putino prasimanytą melą, nesunku suprasti, kodėl labiausiai Kremliaus nekenčiamu ukrainiečiu jau 90 me­tų yra Stepanas Bandera. Šis 1909 m. sausio 1-ąją šventi­ko šeimoje gimęs žmogus yra tapęs ukrainiečių kovų už nepriklausomybę simboliu.

S. Bandera sukūrė programą įtakingiausiai patriotinei partijai ir sugalvojo bei pirmas viešai pasakė garsųjį šūkį „Sla­va Uk­raini, heroyam slava!“ S. Ban­de­ra atsisakė ne tik Mask­vos, bet ir Len­ki­jos bei nacistinės Vokietijos siūlytos dalinės Ukrainos autonomijos bei pareiškė, kad šalies tikslas yra vienintelis – atgauti nepriklausomybę. Tokio „įžūlumo“ jam neatleido nei Hitleris, nei Stalinas. Pirmasis jį, užėmęs Lvi­vą, pasiuntė į koncentracijos lagerį, o Stalinas iš karto po karo įsakė NKVD agentams pagrobti Vokietijoje esantį Banderą. To padaryti nepavyko, ir Bandera ėmė iš Vokietijos siųsti ginklus bei pinigus Ukrainos partizanams, kaip ir lietuviai kovojusiems miškuose su rusų okupantais. Visgi Kremliaus pasiųstas žudikas 1959 m. Miunchene nunuodijo S. Banderą, o siekdama apjuodinti jo atminimą, Mask­va apie šį ukrainiečių patriotą ėmė skleisti melą: neva jis dalyvavo žydų pogromuose, civilių lenkų žudynėse, esą talkino naciams ir pan. Daugybę metų šmeižiant S. Banderą, Kremliui pavyko šiuo melu įtikinti nemažą dalį rusakalbių Ukrainos gyventojų, kasdien žiūrinčių Maskvos televizijos programas.

Tačiau Vakarų Ukrainoje tokiu me­lu niekas nepatikėjo, o prieš 31-erius metus šaliai atgavus nepriklausomybę, S. Banderos vardu imta vadinti mokyklas, gatves, aikštes, jam statomi paminklai. Tiesa, sovietmečiu situacija buvo kitokia, ypač jo gimtajame Stary Uhryniv kaime. Nei mokyk­loje, nei cerkvėje ar parduotuvėje nebuvo galima užsiminti apie S. Ban­derą, priešingu atveju grėsė didžiuliai nemalonumai. Gyventojai tą žinojo ir tylėjo. Po karo visi buvę S. Ban­­deros giminaičiai ar bičiuliai buvo ištremti į Sibirą. Iš viso – 50 šeimų, apie 200 žmonių, nors kaimelyje gyveno vos tūkstantis.

Kita vertus, S. Banderos vardas kaimui 1978 m. dėl kuriozinio įvykio padėjo įgyti naują ir modernią mokyklą. Kai radijas „Amerikos balsas“ pranešė, jog S. Banderos gimtajame name tebeveikia mokykla, Maskva nepaprastai įsiuto ir nurodė per pusmetį pastatyti kitą, o S. Banderos tėvų namą parduoti su sąlyga, jog naujasis šeimininkas jį nugriaus.

Ukrainai atgavus nepriklausomybę, 1990 m. spalio 15 d., šio namo kieme pastatytas paminklas S. Ban­derai. Deja, po pustrečio mėnesio jį kažkas susprogdino. Buvo atstatytas naujas, betoninis (pirmasis buvo gipsinis), bet po dešimties dienų ir jį susprogdino, nors sodybą saugojo sargas. Žmonės matė, kaip paryčiais kaimo pakraštyje nusileido malūnsparnis, iš kurio iššokę vyrai nubėgo S. Banderos sodybos link. Ginkluoti teroristai žiauriai sumušė sargą ir susprogdino atstatytą paminklą. Sargą greičiausiai būtų mirtinai uždaužę, bet iš kaimyninių namų pradėję eiti žmonės išgąsdino banditus ir šie pabėgo. 

Į trečią paminklą, jau bronzinį, pastatytą viduryje kiemo ir tolėliau nuo kelio, niekas nebesikėsino, jis stovi jau 30-us metus. Tiesa, prieš 20 metų greta atidarius dviejų aukštų muziejų, netrukus kažkas metė granatą ir suniokojo jo duris. 

„Muziejaus darbuotojai ne­bijo, tačiau iš Vokietijos Miun­cheno kapinių atvežtą kryžių apdėjome smėlio maišais, kad dabar koks diversantas nesugalvotų jo sunaikinti“, – pasakojo muziejaus gidė Olia Choli.

Anot istorikės, S. Bandera yra palaidotas Miunchene, kur pokariu jį specialia kulka nunuodijo KGB agentas. Maskva šiai žmogžudystei pasiuntė ukrainietį, taip esą siekdama parodyti, kad patys ukrainiečiai nekenčia S. Banderos.

„Tačiau labiausiai S. Ban­deros nekenčia Maskva. To­dėl, kad jis visada buvo už Uk­rainos nepriklausomybę, yra tapęs kovų už laisvę simboliu“, – paaiškino O. Choli.

Istorikės tvirtinimu, Mask­va daug metų skleidžia pramanytus gandus apie S. Ban­derą tam, jog sunaikintų šį nepriklausomybės kovų simbolį. Nerdamiesi iš kailio, maskoliai visus Ukrainos pat­riotus ėmė vadinti banderovcais, o dabartinį karą pradėjo „kovodami su nacionalistais ir fašistais“ – S. Ban­deros pasekėjais.

Šūkis „Slava Ukraini” iš S. Ban­deros lūpų nuskambė­jo 1936 m. Lvivo teisme, kai jis iš­girdo mirties nuosprendį už dalyvavimą, rengiant pasikėsinimą į Lenkijos vidaus reikalų minist­rą. Tada visa salė atsistojusių ukrainiečių atsakė „Heroyam slava”! Toks akibrokštas ne tik išgarsino S. Banderą, bet ir šokiravo Varšuvą, kuri po pirmojo pasaulinio karo buvo okupavusi Vakarų Ukrainą. Bijant ukrainiečių sukilimo, mirties nuosprendis pakeistas į kalėjimą iki gyvos galvos.

S. Bandera negalėjo būti ne patriotas, nes toks buvo jo tėvas, kuris privertė visus savo septynis vaikus prisiekti, jog šie kalbės tik gimtąja kalba, kovos dėl nepriklausomybės ir niekada neišvyks iš Ukrainos. S. Bandera gimė ligotas, skausmingais kojų sąnariais ir vaikščiojo pasiramstydamas ramentais, be to, užaugo vos 159 centimetrų. Bet ir būdamas fiziškai silpnas, pasižymėjo mąsliu protu, todėl tapo garsiausiu patriotinio judėjimo ideologu. S. Bandera atsisakė derėtis su Lenkija, Rusija ir  Vokietija dėl dalinės autonomijos ir net iškviestas pokalbiui su Hitleriu atsisakė atšaukti Ukrainos nepriklausomybės deklaraciją. Nacistinė Vo­kietija siekė ukrainiečiais papildyti savo armiją, bet buvo šokiruota, kai, išvarius iš Lvivo sovietų karius, 1941 m. birželio 30 d. šie paskelbė įkuriantys nepriklausomą valstybę. Nors vyriausybė gyvavo vos dešimt dienų, nei premjeras, nei Ukrainos nacionalistų organizacijos (UNO) lyderis S. Bandera nepakluso Hitlerio raginimui atšaukti nepriklausomybę.

S. Banderos tėvą bei vieną iš brolių NKVD nužudė 1941 m., kiti du broliai žuvo Osvencimo konclageryje, trys seserys buvo ištremtos į Sibirą, joms neleista grįžti į gimtinę. Tiesa, vienintelei seseriai Oksanai pavyko pamatyti atgimusią tėvynę ir broliui Stepanui įsteigtą muziejų. Ji mirė 2008-aisiais, sulaukusi 91-erių.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Gegužės 7-ąją minime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Šiemet ji itin aktuali, nes dar skaudžiau primena rusų carinės valdžios represijas, kai buvo varžomi kiekvienos tautos brandumą liudijantys ženklai: kalba, spauda, laisvas žodis. Ar dažnas susimąstome, kokias golgotas nuėjome, kad šiandien kalbėtume lietuviškai, galėtume laisvai reikšti savo mintis? Tiesa, kartais tą laisvę suprantame savaip ir nuklystame į kraštutinumus, o svetimybių prisirankioję, dar ir kitus prajuokiname...

Nijolė PETROŠIŪTĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 34

Jau antras mėnuo Birutės ir Jo­no Subačių namai Kaltinėnuose pil­ni gyvybės – juose įsikūrė gausi uk­rai­niečių giminė: keturios mo­te­rys su aštuoniais vaikais. Bi­rutę ir Joną jie vadina seneliais, o moterys dėkoja Dievui, kad jų gyvenime atsirado neįtikėtino gerumo žmonės, ne tik priglaudę karo pabėgėlius, bet ir iš visos širdies besistengiantys, jog jiems mūsų krašte nieko netrūktų. 

Išvykti prašė kariauti likęs vyras

Vyriausiai Birutės ir Jono viešniai Ju­lijai – 61-eri, jauniausiai jos anūkei Bog­danai – tik treji. Į Lietuvą su vaikais kartu atvyko dvi Julijos dukros ir jos vyro duktė. Visos keturios šeimos gyveno Dnipropetrovsko apskrities Žoltyje Vody mieste, trys iš keturių šeimų buvo įsikūrusios viename name, tik skirtinguose aukštuose. Priverstos bėgti nuo artėjančio fronto, moterys nusprendė, jog pavojaus akivaizdoje neišsiskirs ir padės viena kitai. 

„Mūsų mieste mūšiai nevyko, bet nuolat kaukė sirenos ir girdėjosi bombų sprogimai. Tas sirenų kaukimas vaikus varė iš proto, žadino daug kartų per naktį, neleido išeiti iš slėptuvių iki pat ryto.  Dar ir dabar tas garsas nuolat skamba galvoje. Būdavo, pareini namo, nespėji nusirengti, ir vėl kaukia sirena, vėl reikia bėgti. Užkaiti puodą – vėl sirena. Paskutinėmis dienomis prieš evakuaciją jau sakydavau: „Jokių sirenų, dabar verdu barščius, vaikai nori valgyti“, – pasakojo jaunesnioji Julijos dukra Aliona. 

Prasidėjus karui, moterys išvalė daugiabučio rūsius ir įrengė slėptuvę – susinešė arbatinukus, antklodes, čiužinius. Aliona abejoja, ar rūsys būtų galėjęs apsaugoti nuo bombų, tačiau slėptis reikėjo – grėsmę kėlė ne tik sprogimai, bet ir apšaudymai. 

Likti Žoltyje Vody buvo pavojinga ir dėl to, kad šalia miesto veikia sieros rūgšties gamykla. Dėl didelių fosforo bei sieros išteklių, kurie jau daug metų išgaunami kaip žaliava sieros rūgšties gamybai, po visu miestu atsirado tuštuma – užtektų sprogti kelioms galingoms bomboms ir viskas, kas yra ant žemės 20 tūkst. gyventojų turinčiame mieste, nugarmėtų į pražūtį. Dėl to moterys nutarė nelaukti evakuacijos pradžios ir išvyko savarankiškai. Kuo greičiau tai padaryti Alioną ragino ir vyras, kariaujantis priešakinėse fronto linijose.

„Ivanas sakė, jog kol mes esame šalia, jis negali rizikuoti. Vos išvažiavome, nuėjo į karinį komisariatą ir pasiprašė į frontą, o man atsiuntė žinutę, kad dabar dėl mūsų yra ramus. Iki evakua­cijos Ukrainoje savanoriavome: mezgėme maskuojančius tinklus, ruošėme kariams sauso maisto rinkinius, budėjome slaugos įstaigose, kad padėtume sunkiai vaikštantiems žmonėms pasiekti slėptuves. Kiekvienas turėjome savo fronto liniją“, – sakė Aliona. 

Jos sesuo Valentina su devyniolikmete dukra studente Anastazija ir devynerių sūnumi Artiomu iš miestelio išvyko po kelių dienų. Jau buvo prasidėjusi evakuacija, todėl kelionė į Austriją šeimai nekainavo. Bet ten niekas nelaukė, suteikė tik nakvynę. Į Lietuvą, kur jau buvo įsikūrusi didžioji dalis šeimos, Valentinai su vaikais teko važiuoti savarankiškai. Moteris sakė tam išleidusi visą savo vyro atlyginimą. 

Pragyvenimui stengiasi užsidirbti

Anot ukrainietės, jų šalyje niekas netikėjo, jog kils karas. Ir nors grėsmė bu­vo akivaizdi, visi vylėsi, kad juos ji aplenks. Bet kai pirmosios raketos nukrito Dnipropetrovske ir greta esančiose apskrityse, kai pradėjo važinėti rusų tankai, moterys nusprendė nerizikuoti. 

„Ačiū Dievui, kad mums pasisekė, nes daug pabėgėlių nerado, kur gyventi, negavo darbo, ir su vaikais turėjo grįžti ten, kur sproginėja bombos. Mūsų vaikai dabar miega ramiai, negirdi sirenų ir neturi slėptis rūsiuose. Dievas buvo maloningas ir padėjo sutikti Birutę su Jonu, kurie mus priėmė kaip artimiausius gimines – jei tik ko pritrūksta, nuperka, jau net nežinome, kiek mums išleido pinigų. Vaikai jų kitaip nevadina, tik seneliu ir močiute“, – kaltinėniškių gerumu stebėjosi ukrainietės.

Pirmosios į Lietuvą atvykusios Alio­na ir Valentina jau dirba – mėsos perdirbimo įmonėje fasuoja produkciją. Moterys neslėpė, jog darbas nėra leng­vas, sunku visą dieną suktis sandėlyje, atsipūsti nelieka laiko. Darbo kol kas neturi tik migracijos dokumentus tebetvarkanti vėliau atvykusi Alionos sesuo Valentina. Bet ir ji nežada sėdėti rankų sudėjusi. 

„Šeimininkauju namuose. Kad ir kaip viskas nauja, neįprasta, gyventi reikia, todėl bandysiu verstis tuo, ką moku – siūlysiu moterims padaryti manikiūrą. Atsivežiau viską, ko tam reikia“, – sakė Valia. 

Stengtis užsidirbti moteris verčia ir gerokai brangesnis nei Ukrainoje pragyvenimas – kainos mūsų parduotuvėse joms kelia siaubą. Tačiau ukrainietės optimistės, stengiasi galvoti tik apie gerus dalykus: džiaugiasi, jog vaikai lanko mokyklą, kasdien išmoksta kokį nors lietuvišką žodį, jau turi draugų, gavo dovanų dviratį ir nereikia visą dieną sėdėti su telefonu rankose, planuoja gimtadienius, kitas šeimai svarbias datas. 

„Bet kad ir kaip gerai čia jaučiamės, esame svečiuose. Negalime negalvo­ti apie namus, apie Ukrainoje likusius vyrus ir mylimuosius. Mūsų kūnai čia, o širdys – tėvynėje, todėl kai tik baigsis tas prakeiktas karas, iškart vyksime namo. Gyvename tik viltimi“, – kone choru tikino Julija, Aliona ir abi Valentinos. 

Baugina trečioji banga

Net ir ramybe alsuojančiuose Kalti­nė­nuose ukrainiečiai negali pamiršti karo. Vaikų telefonuose instaliuota saugumo programėlė nuolat perduoda Žoltyje Vo­dy kaukiančias sirenas, o moterys ne­gali atsikratyti minčių apie gimtinėje likusius vyrus. Skaudžiausia vakarais, kai mažoji Bogdana pasiilgsta tėčio.

„Ji nuo gimimo be tėčio – nė žingsnio. O jis fronte, neturime jokių žinių, kaip jam sekasi, tik trumpi pranešimai, kad gyvas ir sveikas. Net telefonu kalbėtis pavojinga, nes jų klausomasi“, – apgailestavo Aliona. 

Po šešerių bendro gyvenimo metų vasario 15-ąją Aliona ir Ivanas sukūrė šeimą. Iškart po vestuvių Aliona išvyko į pamainą Kyjive, o grįžo karo išvakarėse – atsibudusi negalėjo patikėti, kad visas jos laimingas gyvenimas pradėjo griūti. 

Ukrainoje liko ir devyniolikmetis Alionos sūnus, tarnaujantis kariuomenėje. Kol kas į frontą jo nesiunčia, tačiau mamai aišku, jog ta diena neišvengiamai ateis. 

Priežasčių nerimauti turi ir kitos Kal­tinėnuose įsikūrusios moterys. Jų sūnūs, sužadėtiniai, vyrai, net jei ir nestovi blokpostuose ar nesikauna priešakinėse fronto linijose, yra užfrontės kariai, kurie bet kada gali būtų pašaukti ginti šalį nuo okupantų. Visos žino, jog, karui užsitęsus, anksčiau ar vėliau prasidės trečioji šaukimo banga. Ir ji gali nušluoti brangiausius žmones ten, iš kur daugelis nebegrįžta. Todėl tyla namuose po liepomis trapi, ir pavasaris tik trumpam padeda užmiršti tai, kas gyvenimą pavertė vienu dideliu išbandymu... 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Vieną pavakarę Lvivo senamiesčio širdyje, Rotušės pašonėje, teko stebėti, su kokiu įniršiu ir tuo pačiu džiugesiu ukrainiečiai šaudo į taikinyje išstatytą Rusijos valdovo Putino portretą. Atsinešęs tirui skirtą šautuvą ir šūsnį jo portretų, Olehas tvirtino, kad paaukoti pinigai bus perduoti kariuomenei.

Ši pramoga man pasirodė ne visai tinkama. Ne tik todėl, jog šaudyti į taikinyje esantį žmogų buvo leidžiama ir vaikams, bet ir dėl to, kad šaudoma buvo atviroje bei praeivių gausioje vietoje, o menkas neatsargumas galėjo baigtis nelaime. Olehui pareiškus, jog pasikalbėti galės tik kitą dieną, nes dabar esąs užsiėmęs, nusprendžiau pašnekinti pra­eivius.

Pavyko prakalbinti sportišką mamą, kuri ne tik šaudė labai taikliai, bet ir leido tai daryti savo dukrelei. 33-ejų Ok­sana Melnik dar prieš kelias savaites tarnavo kariuomenės dalinyje, dislokuotame Sumų mieste. Kadangi jis yra vos penkiasdešimt kilometrų nuo Rusijos sienos, pirmąją karo dieną Ok­sana su bendražygiais vos spėjo susėsti į mašinas ir pasprukti, kai raketos subombardavo jų kareivines. Dalinio vadas nurodė moterims slėptis miške, o vyrai užėmė gynybines pozicijas ir pradėjo kautis. Vėliau kariūnėms, turinčioms nepilnamečių vaikų, buvo pasiūlyta įteikti atsistatydinimo pareiškimus. Taip padarė 20 iš 68 dalinyje tarnavusių moterų.

„Nebūčiau rašiusi pareiškimo, tačiau nebuvo kam iš fronto zonos išvežti aštuonerių dukrelės Marijos. Ji su seneliais tris savaites slėpėsi namo rūsyje Sumuose, naktimis krūpčiojo per miegus nuo bombų sprogimų“, – pasakojo O. Melnik.

Mama su dukrele atvyko į Lvivą, kur gyvena jos brolis, kariškis pensininkas. 

„Gal tokia pramoga ir nėra tinkama vaikams, tačiau Ukrainoje vyksta negailestingas karas, vaikai kasdien girdi raginimus ginti tėvynę ir kalbas, jog visos nelaimės yra per niekšą Putiną. Todėl kai Marija panoro į jį šauti, nesipriešinau“, – sakė Oksana.

Pasak jos, Ukrainoje karas vyksta jau devintus metus, su tokiu grėsmingu kaimynu kaip Rusija galimai teks kariauti ilgus dešimtmečius, tad, iš kitos pusės, ne tik galima, bet ir privaloma vaikus auklėti kariais nuo pat mažumės.

Paklausus, ar iš jos buvusių bendražygių visi tebėra sveiki, kariūnės akyse pasirodė ašaros. Moteris pasakė neįstengianti šia skaudžia tema kalbėti, ir pridūrė, jog Putiną galėtų savo rankomis sudoroti.

Mūsų pokalbį girdėjusi mergina pati panoro išsakyti savo nuomonę. Rita sa­kė atvykusi iš Rusijos pasienyje esančio Zaporižės regiono.

„Aš nesu kariūnė, tačiau irgi galėčiau nušauti ir Putiną, ir tėvynės išdavikus, tuos, dėl kurių pranešimų žūsta nekalti žmonės“, – pareiškė ji.

Mergina pasakojo, kad toje Zaporižės regiono dalyje, kurią okupavo rusų kariuomenė, atsirado žmonių, kurie ėmė išdavinėti kaimynus vyrus, kurie 2014–2015 m. kovojo Donbase prieš Rusijos separatistus. Ukrainos valdžia to karo savanoriams esą mokėjo gerą atlygį, tad nemažai Zaporižės kaimų vyrų vy­ko kariauti. Išdavikams nurodžius, rusų kariai dabar juos gaudo, o sučiupę išsiveda. Ką su jais daro – nežinia, bet Rita girdėjusi, jog kankina ir tardo, siunčia į kalėjimus bei į frontą kovoti prieš uk­rainiečius.

„Nusprendžiau sprukti į Lvivą po to, kai ant penkių aukštų namo, kuriame gyvenu, stogo kažkoks išdavikas specialiais šviečiančiais dažais išpaišė trikampį ženklą, kad rusų lakūnai galėtų numesti bombą“, – pasakojo mergina.

Ji spėjo, jog tikrasis taikinys galėjo būti šalia jų namo esanti traktorių remonto gamykla, tačiau išdavikas lipti ant gamyklos stogo pabijojo, kad nebūtų sučiuptas, todėl specialų ženklą išpaišė ant jų namo.  

Ukrainiečių kariai nuvalė ženklą, tačiau Rita bei dar būrelis kaimynų nusprendė nerizikuoti. Jie paliko savo butus, nes raketos gali būti paleistos ne tik į gamyklą, bet ir į jų namą.

Priminus, kad Ukrainos teisėsaugi­ninkai gaudo tokius išdavikus ir skiria 8–15 m. kalėjimo bausmes, Rita pareiškė, jog dalį tokių reikėtų sušaudyti. Tų, dėl kurių išdavysčių susprogdinami pastatai ir žūsta nekalti žmonės, merginos nuomone, gailėtis nereiktų...

Beje, netrukus šaudymus aikštėje organizavęs Olehas po pokalbio su policininkais susirinko savo daiktus ir pasišalino. Pasak liudininkų, galbūt kažkas suabejojo jo ketinimų sąžiningumu arba įžvelgė žaidimo pavojingumą.

Ir visgi iki šiol ramybės neduoda duk­relei šaudyti leidusios Oksanos žodžiai, jog ukrainiečiai privalo vaikus nuo mažumės ruošti karui. Pagalvojau, kad ma­no, ramiame krašte gyvenančio piliečio,

požiūris į ginklą vaiko rankose yra ne­tinkamas. Ar turiu teisę pamokslauti žmonėms, kas dieną krūpčiojantiems nuo bombų sprogimų ir apraudantiems žuvusius brolius, seseris, vaikus, tėvus, kraštiečius?

„Tai, kad Rusijai nebuvo surengtas Niurnbergo teismas už okupuotų tautų genocidą, yra viena priežasčių, kodėl Maskva dabar ryžosi užpulti Ukrainą“, – pareiškė Ukrainos istorikė Olia Partyka.

Ji dirba gide genocido aukoms skirtame Lvivo muziejuje „Kalėjimas Lonckio gatvėje”. Tai – vienintelis šalyje muziejus-memorialas, skirtas okupacinių režimų aukoms.

Pagal pirminį Austro Vengrijos imperijos sumanymą, toje vietoje 1890 m. iškilo kareivinės, kurias 1920 m. Len­ki­jos valdžia pavertė politiniu kalėjimu. 1941–1944 m. ten veikė Vo­kie­ti­jos gestapo kalėjimas, kuriame buvo tar­domi bei žudomi ukrainiečių ir lenkų politikai bei pasipriešinimo aktyvis­tai. Visgi žudynių mastais niekas neprilygo Kremliaus NKVD, kuri vien per pirmą 1941-ųjų liepos savaitę Vakarų Uk­rainoje nužudė 24 tūkst. politinių kalinių. Tai Maskvos komunistai padarė, išsigandę artėjančios Vokietijos kariuomenės ir nusprendę be tardymo bei teismo sušaudyti visus suimtuosius, išskyrus kriminalinius nusikaltėlius.

Vakarų Ukraina tuo metu išgyveno panašius žiaurumus, kaip ir Maskvos okupuota Lietuva. NKVD žudė bei trėmė į Sibirą tiek mūsų, tiek Vakarų Uk­rainos inteligentiją, nes gyventojus laikė buržuaziniais nacionalistais bei ideo­loginiais priešais. 0,6 mln. asmenų arba kas dešimtas Vakarų Ukrainos gyventojas 1939–1941 bei 1944–1953 m. Mask­vos nurodymu buvo išvežti į Si­bi­rą arba nužudyti. Ukrainiečiai, kaip ir lietuviai, su Kremliaus parankiniais kovojo išėję į miškus, ten kraują liejo net kelis pokario dešimtmečius.

„Maskva su fašistine Vokietija pasira­šė slaptuosius Ribentropo-Molotovo su­sitarimus, žudė ir trėmė šimtus tūkstančių taikių žmonių, vykdė tautų genocidą, rusifikaciją, tačiau už tai ne tik nebuvo nubausta ir neatgailauja, bet ir drįsta priekaištauti, kad mes garbiname su jos režimu kovojusius pat­riotus, o dabar dar mus ir užpuolė“, – piktinosi O. Partyka.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Sakoma, kad blogai, kai geria vyras – virsta vienas namo kampas. Bet dar blogiau, kai taurelę kilnoti pradeda moteris – tada jau griūva trys namo kampai. O kai motina girtauja kartu su sūnumis, ko gero, griūva pasaulis.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 34

Deividas gyveno vyresnės draugės namuose, vertėsi individualia veikla, iki šiol ne­turėjo ir teistumo. Regis, gyvenk ir džiaukis. Bet gal „velnio lašai“, o gal gyvenimo „mo­notonija“ paskatino „veikti“. Ir štai rezultatas – baudžiamoji byla, kuri atsispindės jo biografijoje visą likusį gyvenimą.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 34

Šių metų pradžioje pranešimus apie įtraukimą į pensi­jų kaupimą arba sustabdytų įmokų atnaujinimą gavo beveik 264 tūkst. gyventojų. Apsispręsti dėl kaupimo galima iki birželio 30 d. Jei iki to laiko pranešimų gavėjai nieko nedarys, nuo liepos 1 d. jie pradės kaupti antroje pakopoje. Šiemet pranešimus iš „Sodros“ gavo ir tie, kurie anksčiau dalyvavo pensijų kaupime, tačiau 2019 m. sustab­dė įmokų pervedimą. Tokių žmonių yra beveik 175 tūkst. 

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos inform.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 34

Daugiau nei 30 metų gyvena­me laisvoje bei demokratinėje vals­ty­bėje ir ga­li­me reikš­ti savo nuomonę ir mintis, ne­bijodami jokios cenzūros ar ribojimų. Užaugo karta, kuri net ne­įsi­vaizduoja, kad kažkada ga­lė­jo bū­ti kitaip, o redak­ci­joms kiek­vie­ną į vie­šumą palei­džia­mą žodį reikėjo de­rinti su įvai­riau­siais „glavlitais“ ir pan. Deja, ten­ka pripažinti, jog nemenka dalis po­litikų bei val­di­ninkų dar ne­pa­jė­gia atsikratyti įsi­tikinimo, kad turi tei­sę nurodinėti, ką žiniasklaida gali skelb­ti, o apie ką rašyti nevalia arba „geriau nerei­kia“...

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 34

Didkiemio bažnyčioje po šv. Mišių Motinos dienos proga vyko koncertas. Susirinkusieji klausėsi jaunųjų gitaristų Ievo Ūselytės, Pauliaus Kernagio, Gabrielės Būdvytytės, Šilalės kultūros centro kolektyvo „Gaida“ (vadovė Regina Mockutė) gitaristų bei Aivaro Šimkaus vadovaujamos kapelos „Šilojus“ atliekamų kūrinių.

Pilnutėlėje bažnyčioje aidėjo plojimai, jaudulys gniaužė ne vieno širdis.

Regina MOCKUTĖ

Linos BŪDVYTIENĖS nuotr.