Balandžio 30 d. vyko tradicinis baidarių žygis „Žemyn upe 2022“. Tą rytą prie Pagramančio regioninio parko lankytojų centro atvyko gausus būrys puikiai nusiteikusių žygeivių. Šiemet savo jėgas nusprendė išbandyti 78 dalyviai.

Baidarininkai plaukė Jūros upe nuo Balskų iki Matiškių arba Dapkiškių kaimo (pasirinktinai) – 15 arba 30 km. Kadangi dalyvių buvo gausu, į startą vykome pasiskirstę grupelėmis. Balskuose, žemiau užtvankos pasirinkę baidares bei susiruošę, žygeiviai leidosi žemyn upe. Tądien Jūra buvo srauni, todėl srovė baidares nešė gana greitai, reikėjo tik spėti vairuoti. Prie Matiškių piliakalnio žygio dalyviai trumpam sustojo papietauti – jų laukė sotus kugelis. Nedidelė dalis žygeivių toliau nebeplaukė, nes buvo pasirinkę tik trumpąjį maršrutą, o kiti vėl yrėsi pasroviui ir mėgavosi pavasariškais vaizdais.

Finišą visi pasiekė žvaliai nusiteikę, kupini įspūdžių, o netrukus prie Pagramančio regioninio parko lankytojų centro gaivinosi ir džiaugėsi įteiktais žygeivių diplomai.

Tomas KALAŠINSKAS

Pagramančio regioninio parko ekologas

AUTORIAUS nuotr.

Laukuvos kultūros namuose vyko „Aukso paukštės“ apdovanojimo įteikimo ir vaikų folkloro ansamblio „Dūzginėlis“ 5-erių metų sukakties šventė. Pirmą kartą nominacija „Geriausias naujai susikūręs mėgėjų meno kolektyvas ir jo vadovas“ skirta Šilalės krašto kolektyvui – ją pelnė Laukuvos kultūros namų vaikų folkloro ansamblis „Dūzginėlis“ (vadovė Olga Jogminienė). 

Ansamblis po koncertinės programos, kuris buvo skirtas paukščiams, sulaukė „Auksinės paukštės“, ku­rią įteikę Lietuvos nacionalinio kultūros centro atstovės Vida Šatrauskienė ir Jūratė Šemetaitė. „Dūz­gi­nėlį“ sveikino rajono savivaldybės, Kultūros cent­ro, Lau­ku­vos seniūnijos, Laukuvos kultūros namų, Lau­ku­vos Nor­berto Vėliaus gimnazijos, Laukuvos bendruomenės atstovai. Taip pat Klaipėdos universiteto profesorius Petras Bielskis, Vilniaus muzikos ir teatro akademijos docentė Rūta Vildžiūnienė, Etninės kultūros globos tarybos pirmininkas Virginijus Jocys. 

Šventėje dalyvavo ir muzikinius kūrinius dovanojo gausus ansamblio „Dūzginėlis“ draugų būrys. Tai Šiaulių Dainų muzikos mokyklos folkloro ansamblis „Vieversėlis“ (vadovas Arūnas Stankus), Telšių kultūros centro vaikų folkloro ansamblis „Čiučiuruks“ (vadovė Rita Macijauskienė), Kvėdarnos kultūros namų vaikų folkloro ansamblis „Volungėlė“ ir Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos vaikų folkloro ansamb­lis „Ūpa uzbuons“ (vadovė Gražina Pameditienė), Ši­la­lės kultūros centro folkloro ansamblis „Veringa“ (vadovė Jolanta Kažukauskienė), Šilalės kultūros cent­ro tradicinė kapela „Karšuva“ (vadovas Vaclovas Ru­dys). Po šventės jaunimas linksminosi vakaronėje. 

Džiaugiamės visam Šilalės kraštui reikšmingu apdovanojimu. „Dūzginėlis“ nuoširdžiai dėkoja  svariai prie mūsų kūrybinio augimo prisidėjusiai „Čiučiuruks“ vadovei, muzikantui Arūnui Gedmantui. Taip pat an­samb­lio narių artimiesiems, Laukuvos kultūros namų darbuotojams, gimnazijai, visiems etninės kultūros puoselėtojams bei palaikytojams, prisidėjusiems prie mūsų kolektyvo tobulėjimo.

Olga JOGMINIENĖ

Laukuvos kultūros namų vaikų folkloro ansamblio „Dūzginėlis“ vadovė

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Pavasaris visada priverčia atsikelti ir dau­giau judėti, tačiau praėjusią savaitę ju­de­sio Lietuvoje buvo dar daugiau, nei įprasta. Balandžio 29-ąją minimą tarptautinę šokio dieną Šiuolaikinio šokio asociacijos nariai įvairiuose miestuose rengė šiuolaikinio šokio spektaklius, kaip ir kasmet, buvo pa­skelbti praėjusių metų įsimintiniausi šo­kėjai ir choreografai. Įsi­min­ti­niau­sia šokė­ja tituluota Gied­rė Jan­kaus­kie­nė – už spek­taklį „Nematomi šokiai“ (Vy­čio Jan­kaus­­ko šokio teatras) ir šokio ekskursiją „Ei­nu pirkti pieno“ („Be kompanijos“). Įsi­min­ti­niausia choreografe tapo Agnietė Li­sič­ki­naitė – už spektaklius „Einu pirkti pie­no“, „Hands up“ ir „Vonia“.

Praėjusį penktadienį Kauno bienalė atvėrė Ja­ponijos ir Lietuvos šiuolaikinės tekstilės parodą „Tarp dviejų: į(si)žiūrėjimai“. Kaip praneša parodos kuratoriai, parodoje susipina dvi fundamentaliai kitoniškos, bet tuo pačiu metu susijusios kultūros, pristatomi 21 menininko tekstilės darbai. Paroda lankytojams atvira iki gegužės 29 d. 

Balandžio 28 d. startavo nemokamų seansų cik­las, skirtas paminėti Romo Kalantos metus. Lie­tuvos kūrėjų filmus bus galima pamatyti iki birželio 8 d., ketvirtadieniais, Kinematografininkų sąjungos kino salėje, Vilniuje. Dalis jų bus rodoma ir Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Kiekvieną seansą lydės diskusijos su filmų autoriais, jas moderuos profesionalūs kino kritikai. Daugiau apie nemokamų filmų cik­lą – www.kinosajunga.lt bei Martyno Maž­vydo biblio­tekos puslapyje www.lnb.lt

Neringoje po dvejų metų pertraukos įvyko šio krašto šventė „Žiobrinės“, kurios akcentas – ant laužo kepama ypatingai paruošta ir ant karklo vytelių pamauta žuvis. Veiklos čia buvo visą savaitgalį: vyko žvejų žaidimai, edukaciniai, kūrybiniai užsiėmimai, tradicinės kultūros puoselėto­jų pasirodymai, amatų, tautodailės dirbinių ir maisto mugė bei kt. 

Į Rokiškio bažnyčios varpinę praėjusią savaitę įkelti varpai, nulieti seniausioje Europos liejyk­loje. Naujųjų varpų intencija – atkurti istorinę tiesą, kad Rokiškyje vėl suskambėtų trys varpai, taip, kaip skambėjo prieš šimtą metų. 1915 m. carinės rusų valdžios įsakymu Rokiškio bažnyčios varpai buvo išgabenti į Rusiją. Po kurio laiko grąžintas tik vienas varpas. Dabar jie vėl grįžo ten, kur turi būti, ir vėl skambės. Pirmąjį kartą – per Sekmines, birželio 5 d.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos įsteigta Vaikų literatūros premija šiemet skirta vaikų ra­šytojui Tomui Dirgėlai bei bibliotekininkei Re­natai Miškinienei. T. Dirgėla įvertintas už „spal­­vingai komišką tikrovės vaizdinį ir žaidybinį santykį su jaunaisiais skaitytojais“, o Anykščių Jo­no Biliūno gimnazijos bibliotekos vedėja R. Miš­ki­nie­nė – už vaikų literatūros populiarinimą, jaunų žmonių skaitymo skatinimą. 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga 2022 m. Do­minyko Urbo premiją skyrė Tadui Zaronskiui už sėkmingą vertimo debiutą – sklandų ir tikslų Mi­chelio Foucault knygos „Tiesa ir teisinės formos“ vertimą, už erudiciją ir filosofijos išmanymą. D. Urbo premija, 2008 m. įsteigta Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos, skiriama grožinės ir humanitarinės literatūros vertėjui už debiutą. Premija teikiama balandžio 28 d., minint vertėjo, redaktoriaus ir kalbininko D. Ur­bo gimimo metines. 

1999 m. Lietuvos liaudies kultūros centro ir Pa­­saulio lietuvių dainų šventės fondo įsteigta me­tų nominacija „Aukso paukštė“, teikiama geriausiems mėgėjų meno kolektyvams ir jų vadovams, šiemet pirmą kartą atplasnojo ir į Šilalės ra­jo­ną – aukščiausias mėgėjų meno apdovanoji­mas kate­gorijoje „Geriausiam naujai susikūrusiam mėgėjų meno kolektyvui ir vadovui“ skirtas Lau­ku­vos kultūros namų vaikų folkloro ansambliui „Dūz­ginėlis“ ir jo vadovei Olgai Jogminienei. Ta intencija Laukuvoje penktadienį vyko smagi šventė.

Kotryna PETRAITYTĖ

Vykstant į Berežanų miestelį, šalia kurio yra palaidotas šio karo Ukrainoje didvyris Vitalijus Skakunas, tenka įsitikinti, jog šalies keliai yra gerokai prastesni nei Lietuvoje. Šimto kilometrų atstumą pavyko įveikti tik per dvi su puse valandos. Tiesa, yra neblogų autostradų bei respublikinės reikšmės kelių, tačiau po žiemos ir juose atsirado duobių, kurios karo metu nėra taisomos.

Gerokai blogesnė padėtis rajonų keliuose, kur neretai įmanoma judėti vos 10–20 km/val. greičiu, jei nenori pusės metro gylio duobėse prarasti padangų.

Ir visgi kelionė buvo verta šių sunkumų. Paaiškėjo, kad prie 18 tūkstančių gyventojų turinčio miestelio įkūrimo prisidėjo Lietuvos bei Lenkijos karalius Jogaila. Istorikų teigimu, Jogaila Berežanų miestelį bei aplinkines žemes padovanojo bajorui Teptuchowicziui, o vėliau privatus miestelis buvo perperkamas vis kito bajoro ar didiko.  

Abiejų tautų respublikos kariai lietuviai ir lenkai Berežanų pilyje ne kartą atlaikė kazokų, totorių bei osmanų imperijos puolimus, o 1698-aisiais čia buvo pasirašyta sutartis dėl karo su Tur­kija nutraukimo. Pilyje viešėjo Ru­sijos caras Petras I-asis, čia 1703 m. savo garsų manifestą, raginantį sukilti prieš Aust­rijos valdymą, parašė nacionaliniu Veng­rijos didvyriu laikomas kunigaikštis Ferencas Rakočis.

Berežanuose gimė ir prieškarinės Len­kijos kariuomenės va­das Edvardas Rydz-Smigly. Čia gyveno bei kūrė žinomas uk­rainiečių poetas Bogdanas Lep­kis, o miestelyje yra jo muziejus ir paminklas.

Per pirmąjį pasaulinį karą Be­režanų pakraštyje vyko įnirtingos Rusijos bei Austrijos ir ją rėmusių ukrainiečių sa­va­norių legiono kautynės dėl Li­so­nio kalvos. Ant jos dabar stovi pamink­las žuvusiems tūkstančiui ukrainiečių šaulių, o miestelio kapinėse yra atskiras skyrius kritusiems austrų kariams.

Vakarų Ukrainos istorija šiek tiek panaši į Lietuvos, nes šis kraštas irgi patyrė sovietų okupacinius žiaurumus bei trėmimus į Sibirą, o vietos partizanai po karo kelis dešimt­mečius kovojo miškuose. Vakarų Uk­rainoje 0,6 mln. žmonių, arba kas dešimtas gyventojas, 1939–1941 m. bei 1944–1953 m. buvo išvežti į Si­­bi­rą arba nužudyti.

Todėl prieš 31-erius metus Ukrai­nai atgavus nepriklausomybę, Bere­ža­nuose iškilo paminklai KGB rep­resijų bei trėmimų į Sibirą aukoms atminti, o amžinoji ugnis sovietų kariams išvaduotojams buvo už­ge­sinta.

2014 m. Kyjive kilus Maida­no re­vo­liucijai prieš prorusiš­ko prezidento Vik­toro Janu­ko­vyčiaus valdymą, į sostinę iš Berežanų į barikadas išskubėjo keli šimtai jaunuolių. Vienas jų, dvidešimt­metis studentas Us­ti­mas Golodniukas, žuvo. Jo atminimas įamžintas ant žemės ūkio technikumo sienos, o greta yra pastatytas paminklas šimtui kovotojų, tada žuvusių barikadose.

Netrukus po Maidano įvykių Mask­vos kurstomi bei remiami rusakalbiai Uk­rainos Donecko bei Luhansko regio­nų gyventojai paskelbė šias sritis nepriklausomomis respublikomis. Į kovą su Kremliaus separatistais išvyko keliasdešimt berežaniečių, iš kurių trys gyvi negrįžo.

2014–2015 m. Donecko fronte žu­vo devyniolikmetis Oleksandras Fi­lis, 36-erių Volodimiras Diduchas, 38-erių Mak­simas Ridzaničius. Mies­telio cent­re šiems didvyriams iškilo paminklinis ak­muo, ant kurio neseniai atsirado ir prieš du mėnesius žuvusio V. Skakuno nuotrauka.

„Kovose su Rusijos okupantais jau žuvo keturi berežaniečiai, ir visi jie nusipelnė būti įamžinti. Ta­čiau tai, ką padarė V. Ska­kunas, yra iš­skir­tinai didvyriška, to­dėl jo vardu ketiname pa­vadinti gat­vę, mokyk­lą, statysime pa­mink­lą“, – sakė miestelio meras Ros­tisla­vas Bort­nikas. 

Siekdamas užkirsti kelią prasiveržti Rusijos tankams ir norėdamas suteikti saviškiams daugiau laiko pasiruošti gynybai, 26-erių Vitalijus susprogdino tiltą, žinodamas, kad pats irgi žus. Savo gyvybę jis paaukojo jau pačią pirmą karo dieną, o paviešintas jo poelgis spėjamai užaugino drąsos sparnus daugybei kitų Ukrainos karių. 

V. Skakunas tokiam žygiui galėjo įpareigoti žemesnio rango pavaldinį, bet atsakingą užduotį nusprendė įvykdyti pats. Už šį žygdarbį kariui Uk­rai­nos prezidentas suteikė did­vyrio vardą po mirties.

Vaikystėje Vitalijus daug laiko praleisdavo pas senelę gretimame kaimelyje, kuris vadinasi Rojus. Toks vardas kaimui prigijo nuo šalia esančių grafų Potockių rūmų, kuriuos didikai buvo praminę Rojaus rūmais. Likimas lėmė, jog pirmas šio karo didvyris amžinojo poilsio atgulė būtent Rojaus kapinėse. Kaip pasakojo didvyrio močiutė Maria Kaczmarek, anūkas nuo vaikystės buvo labai rimtas ir atsakingas. Vaikinas slaugė vėžiu susirgusį tėvą, rūpinosi senele, tam prašydavosi papildomų atostogų kariuomenėje, nes jo mama yra išvykusi gyventi į Italiją. Nuo artimųjų Vitalijus slėpė ne tik sprendimą tapti kariūnu, bet ir tai, kad ryžosi būti išminuotoju. Apie tai jo močiutė teigia sužinojusi tik po anūko mirties, mat apie save jis nieko nepasakodavo, teisindamasis, jog negali atskleisti karinių paslapčių, nors iš tiesų nenorėjo jaudinti seno žmogaus.

Ar gali būti kas simboliškesnio karo didvyriui, nei atgulti amžinojo poilsio kapinėse kaimo, kuris vadinasi Rojumi. Degdamas žvakę ant ukrainiečio Vitalijaus kapo, pagalvojau: jo gyvenimas ir mirtis simbolizuoja visos tautos kovą bei pasiaukojimą.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Įprasta, jog kiekviena šventė įneša ir savotiško šurmulio, nerimo, rū­pesčių, ir nekasdieniško džiaugsmo. Vienaip nusiteikę laukiame Kalėdų, Naujųjų metų ar Velykų. Tačiau, pripažinkime, visai kitaip, su išskirtiniu sielos virpėjimu kaskart pasitinkame Motinos dieną – vienintelę metuo­se, kuomet visą dėmesį ski­riame savo brangiausioms, dovanojusioms mums gyvybę ir atidavusioms viską: meilę, rūpestį, kad tik vaikai būtų laimingi. Nes tik tuomet ir motinos jaučiasi laimingos. Nors mes, vaikai, žinome, kad savo motulėms dėmesio skiriame oi kiek mažai...

„Mama yra viskas – ji mūsų paguoda sielvarte, mūsų viltis kančioje ir mūsų stiprybė bejėgiškume. Ji yra meilės, gailestingumo, užuojautos ir atlaidumo šaltinis“, – yra pasakęs libaniečių rašytojas Kahlil Gibran.

Motina turtinga pirmiausia savo vaikais, į kuriuos sudėta visa širdis ir visos pastangos. Ši­lališkė Elena Gudauskienė savo širdį dalija į devynias dalis – jos reikėjo ir tebereikia trims dukterims ir šešiems sūnums! 

„Šiandien dažnai pagalvoju: kaip tat reikėjo šitiek valioti?.. Bet nei sunku ta­da atrodė, nei ką, nors pirmieji keturi buvo pametinukai. Nebuvo laiko gal­voti... Abu su vyru dirbome, ilgų „dek­retinių“, kaip dabar mamoms, valdžia neduodavo. Samdėm auk­­lę, padėjo ir mama, uošvė. Gyvenom vienam kamba­rėly tame rudame mediniame name prie Šilalės tvenkinio, be jokių patogumų. O buvome tuomet jau septyni“, – prisimena Elena.

Tada ji ir kreipėsi į valdžią, prašydama buto. Bet tuometinis vykdomojo komiteto pirmi­ninkas, anot moters, tarsi pasityčiodamas „pateikė“ savo pavyzdį: neva jis pirma pasirūpinantis būstu, o tik paskui planuojantis vaikus... Elena sa­ko niekada nebuvo linkusi tik reikalauti, tad po tokio valdininko pareiškimo supratusi, kad judviejų su vyru Vaclovu vai­kai yra tik jų pačių reikalas, ir valdžios paramos dėl būsto jų šeima nesulauks...

„Gerai nors, kad tuo metu sklypą namo statybai buvo galima gauti nemokamai. Tai ir statėmės. Labai sunku buvo. Jei ne sesers Jadvygos vyras, geras statybininkas, būtume suvargę. Dėkingi jam buvome visą gyvenimą. Jau su šešiais vaikais į naujus namus įsikraustėme. Čia ir užaugo visi, iš čia į savo gyvenimus išėjo“, – pasakoja gražų būrį atžalų užauginusi mama.

Elena sako į Šilalę atvykusi iš Batakių (Tauragės r.). Mat čia gyveno jos sesuo Jadvyga, o ir darbo atsirado. Šilalėje ji ir sutiko Vaclovą, su kuriuo gyvena jau 53-ečius metus (sukaks per naujus metus). Vyras dirbo tuometiniuose Šilalės elektros tink­luose vairuotoju, Elenai te­ko išbandyti ne vieną darbą, tačiau sten­gėsi dėl šeimos, vaikų, nes vienas vy­ras, anot jos, nepaveš. Juo labiau, kad ir algos nebuvo kažin kokios, o kiek reikėjo pinigų pulkui vaikų ant kojų pastatyti, gali suprasti toli gražu ne kiek­vienas.

Pasak Elenos, tarp vyriausios ir jauniausios jų šeimos atžalos – 18–19 metų skirtumas. Dabar jai atrodo, jog nė nebuvo sunkumų ar vargo juos auginant. Nebuvo nesibaigiančių vystyk­lų, rūbelių skalbimo, valgio vis didesniuose puoduose gaminimo. O kur dar vaikiškos ligos, nutrūktgalviškos išdaigos. Ne paslaptis, nė vienas neužauga nesusipešęs su broliu ar sese, tad ir nuoskaudų ašaras mamai tenka nušluostyti...

Užtat dabar vien tik džiaugs­­mo pilni Gudauskų namai. Ir jeigu tik kokia šventė ar proga, juos pripildo vaikų ir anūkų klegesys. Beje, Elena sako, kad įdomu tai, jog jų dukrų ir sūnų šeimose vyrauja vienos lyties atžalos: tik berniukai arba tik mergaitės. O štai tarp šešiolikos anūkų yra po lygiai – aštuonios anūkės ir aštuoni anūkai. Jau turi proseneliai ir dvi proanūkėles.

„Nebereikia man ir ypatingai ruoštis vaikų belaukiant – didžiąją dalį vaišių patys susiveža. Smagiausia jiems, kad turi pastogę, kur gali visi susibėgti. Ne vienas yra išbandęs darbą užsienyje, bet grįžo atgal. Tik vienas sūnus liko jau, ko gero, visam. Sutiko ten latvikę, kuri puikiai šneka lietuviškai – nepasakysi, kad ne mūsiškė. Augina dvi dukreles, tik jos lietuviškai nekalba – ang­liškai. Protinu sūnų, jog mokytų lietuvių kalbos. Bet ką padarysi... Tai ir kalbam mudu su seneliu, ką su troba darysim... Vaikai sako norintys išsaugoti kaip vietą, kurioje galėtų susirinkti“, – vaikų noru bendrauti džiaugiasi mama.

Didelėje sodyboje Elenai su vy­­ru dar ir dabar veiklos netrūksta. Iškultivuotas nedidelis daržiukas, mote­ris sa­ko jau pasėjusi runkelių – reikia užsiauginti vištoms lesa­lo. Erd­vaus namo fojė, matomiausioje vietoje, kabo gausios šeimynos didelė nuotrauka. Joje prieš maždaug devynerius metus nusifotog­rafavę visi šeimos nariai – laimingi tėvai, apsupti laimingų vaikų. Čia pat – ir dėžė su didesniais bei mažesniais žaislais, kad atvažiavusiems anū­kams viskas būtų po ranka. 

„Dar truputį judame. Tiesa, tėvelis patyrė mikroinsultą, bet, ačiū Dievui, kruta. Pa­ra­gi­nu vis išeiti pasivaikščioti, o čia yra kur, gali sukti ratus aplink kapines, tvenkinį. Tai ir į miestą paeina. Nėra ko labai norėti mūsų amžiuje. Paskauda man ir kojas, ir nugarą, ir vaistų tenka išgerti. Bet ir kitiems tokių metų yra taip pat. Kai reikia kur tolėliau, sė­du ant dviračio, palei pušyną eina takas, tai paminu, į kapines užsuku – ar patvarkyti, ar gėles palaistyti“, – kasdienybės darbus, nuolatinius žygius kukliai vardina moteris.

Sako, dar reikėtų tai tą, tai aną padaryti sodyboje, bet kad jau nebe jų jėgoms tokie darbai esą. O vaikus negi trukdysi, negi jiems įkyrėsi – juk kiekvienas savo gyvenimus, savo šeimas, taigi ir savo rūpesčių, darbų turi. Juk jie savus vaikus augina, kaip kažkada jiedu su Vaclovu.

„Rodos, ėjo ir nuėjo tie vargai, kaip nebu­vę. Vai­kai mums, tėvams, yra geri, rūpestingi, širdagraužio nesukėlė. Su­ta­ria tarpusavyje, ir dėl to esu laiminga. Nes matome per visokias TV pa­galbas, kas neretai darosi, at­rodo, tarp pačių artimiausių žmo­nių. Ne­suprantu, kaip galima šitaip... Nors mū­sų šeimoje, kaip kiekvienoje, pasitaikė ir ginčų, ir apsipykti, tačiau manęs tik­rai nei audė, nei gaudė. Už­tat vaikai labai gerbia tėvelį, be galo myli“, – džiaugiasi Elena, kad jiedviem su Vaclovu, kaip sakoma, einant viena kryptimi ir varge, ir džiaugsme, pasisekė užauginti būrį dorų žmonių.

Tad Motinos diena jiems dar viena graži šventė – pagarbos mamai, padėkos už jos didelę, jautrią širdį, visos šeimos santarvės išraiškos diena. Ir kaip mamai nespurdės krūtinėje širdis?.. Iš laimės...

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Praėjusį sekmadienį, savaitę vėliau nei Lietuvoje, uk­rai­niečiai šventė Velykas. Žinodama Rusijos karių žiaurumą ir tai, kad jiems nieko nėra švento, Ukrainos valdžia paprašė gyventojų nesirinkti į bažnyčias, bet likti namuose. Buvo spėjama, jog, siekdama sukelti dar didesnę gyventojų bai­mę ir paniką, Maskva paleis raketas į žmonių pilnas baž­ny­čias. Ir nors tokios tragedijos nenutiko, mūšiai nesustojo, o šalia fronto esančiose gyvenvietėse žuvo keliolika civilių žmonių.

Kadangi Lvivas yra toli nuo fronto linijos, jo gyventojai perspėjimų nesirinkti į bažnyčias neklausė, ir šios buvo pilnos tikinčiųjų. Beje, žmonės į jas gau­siai rinkosi jau šeštadienio vakarą – pagal paprotį, su savimi pašventinimui nešėsi krepšius maisto. Juose buvo ne tik kiaušinių, bet ir duonos, pyrago, deš­rų, sūrio, šaltienos, sviesto, kruo­­pų – visko, kas valgoma per šventiškas vaišes sekmadie­nį. Mais­tas krepšiuose uždengtas baltais ukrainietiškais raštais siuvinėtais rankšluostukais, o atidengiamas tuomet, kai kuni­gas jį šlaksto šventin­tu van­deniu.

Tikintieji stovėjo išsirikiavę bažnyčios kieme ir, ėmus temti, dauguma uždegė krepšeliuose įstatytą žvakutę. Tie, kurie negalėjo į vakarines mišias ateiti šeštadienį, maistą pašventinti nešėsi į bažnyčią sekmadienį.

Kadangi prieš savaitę vienuolis Sebastija­nas buvo mane pakvietęs pusryčių, teko išragauti ir ukrainietiškas velykines vaišes.

Jos pasirodė esančios labai gausios ir sočios, gal todėl, kad į pusryčius bažnyčioje buvo pakviesta šimtas pabėgėlių iš Charkivo, apgyvendintų mokykloje.

Ant stalo garavo karšti balandėliai, balta barščių sriuba, per pusę perpjauti ir majonezu aplieti kiaušiniai, šaltiena, padėklas dešrų ir mėsos. Dar buvo mocarelos sūrio, apkrauto pomidorais, tarkuotų virtų burokėlių su česnakais, pyragų, vaisių. Labiausiai neįprastas man pasirodė patiekalas, pagamintas iš virtų ir per pusę perpjautų bulvių, kurių vidus buvo išskobtas ir į jį pridėta varškės, pomidorų bei svogūnų laiškų. Buvo, aišku, ir tradicinis apvalus pyragas, vadinamas pascha arba kulik. Tai savotiška kekso su džiovintais vaisiais rūšis, be kurio, kaip ir be kiaušinių ukrainiečiai šventinio stalo neįsivaizduoja. 

Velykas Lvive visgi lydėjo oro pavojaus sirenos bei per garsiakalbius aidėję nurodymai eiti į slėptuves. Po to, kai prieš savaitę keturios maskolių raketos miesto pakraštyje užmušė septynis civilius, į tokius perspėjimus lviviečiai reaguoja rimtai. Be to, Velykų šventiškumą temdė ne tik pavojaus sirenos, bet ir žinios apie bom­bar­da­vi­mus bei aukas pafrontės mies­tuose ir kaimuose.

Ukrainiečių ryžtas ko­voti bei tikėjimas per­gale per du karo mė­ne­sius ne tik nesumažėjo, tačiau dar ir sustip­rėjo. Jį stip­rina ne tik sugebėjimas sulaikyti Ru­sijos kariuomenės puolimą, bet ir vis rimtesnė karinė Va­ka­rų pagalba. 

Tačiau yra viena te­ma, kuri ukrainiečiams kelia nerimą net ir girdint pranešimus apie pergales fronte. Tai – Mask­­vos gąsdinimai panaudoti che­mi­nį, bio­loginį ar net branduolinį gink­lą. Su­­sidūrę su neregėtu Rusijos karių žiaurumu, su tuo, kad jie prievartauja ir žudo moteris, sprogdina ligonines, mokyklas, vaikų namus ir net bažnyčias, ukrainiečiai į tokius gąsdinimus žiūri labai rimtai. Juo­lab, kad Kremliaus caras Putinas ne­slepia pykčio dėl žlugusio plano Uk­rainą užimti greitai.

Būnant dieną ir naktį bombarduojamame Charkive, teko matyti gyventojams dalijamas skrajutes su patarimais, kaip elgtis karo metu. Manau, jog jie yra naudingi ir lietuviams, nes niekas neturi garantijos, kad Krem­lius nesugalvos karo Ukrainoje išplėsti Baltijos šalyse.

Skrajutėse patariama namuose visada turėti sodos, acto ir marlės. Ko­dėl? Ogi todėl, kad agresoriui panaudojus cheminį ginklą, acte ar sodoje išmirkyta marle prisidengus burną ir nosį galima apsisaugoti nuo daugumos cheminių ginklų. Geriausiai, aišku, apsaugo specialios dujokaukės, bet actas ir soda tinka savadarbėms apsaugos priemonėms. Acte išmirkyta (0,5 litro vandens – valgomasis šaukštas acto arba cit­rinos rūgšties) marlė saugo nuo chloro garų. Tuo tarpu nuo amoniako garų ginamasi sodoje (į 0,5 l vandens dedamas šaukštas sodos) mirkyta marle.

Dar keli patarimai iš lankstinukų Charkive. Jeigu būdami gat­vėje išgirstate ore švilpesį, skubiai kriskite ant žemės, nes po 2–3 sekundžių pasigirs sprogimas. Pa­sislėpti nuo skeveldrų bei sprogimo bangos padės bet kokia 1–2 metrų gylio įduba. Geriausiai apsaugo specia­li požeminė slėptuvė, tačiau galima slėptis ir namo rūsyje.

Patekus į raketų apšaudymą važiuojant mašina, būtina kuo skubiau sustoti ir atsigulti ant žemės, ieškoti įdubos ar rūsio, o jų link bėgti pasilenkus ir tik trumpais spurtais nuaidėjus naujam sprogimui.

Jei teritorija dažnai apšaudoma bombomis, būnant bute, reikia pri­siminti dviejų sienų taisyklę. Tai reiškia, jog, bombai sprogus kieme, tik ant­ra siena gali apsaugoti nuo mirtinų sužeidimų, todėl reikia sėdėti susirietus prieškambaryje arba koridoriuje be langų, o šiuos patartina užtverti baldais, smėlio maišais ar pagalvėmis, užkalti, kad sumažintų skeveldrų poveikį. Visgi geriausia slėptis namo rūsyje, nes jei raketa pataikys į butą, dviejų sienų taisyklė nepadės išsigelbėti. Prasidėjus bombardavimui, patartina leistis į rūsį, o jei jo nėra – nors į žemesnius aukštus. Su savimi būtina nešiotis vaistinėlę, telefoną, vandens ir truputį maisto. 

Jei į pastatą pataikė bomba ir jis užsidegė, reikia apsisiausti drėgnu au­deklu, užsidengti burną ir šliaužti pažeme (nuodingi dūmai kyla į viršų) išėjimo ar lango link. Prieš šokant per langą, patartina ant žemės numesti čiužinį, patalus ar kitokius minkštus daiktus, kad jie amortizuotų kritimą.

Visais atvejais svarbu nepanikuoti, veikti racionaliai, nepamiršti kviestis pagalbos.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Prieš mėnesį kitą sinoptikai žadėjo, jog šis balandis gali būti šiek tiek šiltesnis už vidutinį. Tačiau, regis, prognozės nepasiteisino. Tad ir įprasto sujudimo šiam laikui šeštadienio turguje nesimatė.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 31

Praėjo katalikų šv. Vely­kos, Atvelykis, o šį sa­vait­galį – dar ir stačiatikių Pri­si­kėlimo šventė. Tiktai bu­vu­siam sovietinio saugumo agentui, ak­tyviam ateistui Vladimirui Pu­tinui, pas­taruoju metu ypač de­monst­ruojančiam pa­mal­du­mą, į amžinąsias krikš­čio­niš­kąsias vertybes nu­­si­spjauti. Jis gina savo „ver­­tybę“ – plėšti, naikinti Uk­­rai­nos žemę, žudyti be­gink­­lius žmones, įžūlia kvai­la propaganda „zombin­ti“ Ru­sijos žmones.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 31