Karas Ukrainoje europiečius priverčia permąstyti savo kultūrines vertybes. Gir­dėti vis dau­giau svarstymų atsikratyti iš­likusio sovietinio „paveldo“, Kultūros mi­nisterija keičia vertinimų kriterijų aprašą saugo­miems objektams, o savivaldybėms lei­džia­­ma pačioms apsispręsti dėl iki šiol sau­gotų sovietinių paminklų. 

Ir nors įstatymas dar neįsigaliojo, kai kurios savivaldybės nedelsia ir sovietinius paminklus apdengia jau dabar. Štai Ariogalos karių kapinėse esantis paminklas žuvusiems sovietiniams kariams jau paslėptas po juodu audeklu. Rusijai pradėjus karą Ukrainoje, tokį sprendimą priėmė Raseinių savivaldybė. 

Venecijos bienalėje praėjusią savaitę atidarytas Lietuvos paviljonas. Šiais metais mums atstovauja Roberto Narkaus paroda „Gut Feeling“.

„Mes įsteigėme kooperatyvą, gamyklą, kuri perdirbinėja tą jūržolę į esenciją, kuri turi padėti permąstyti tai, kaip priimame sprendimus ir pasikliauti labiau intuicija“, – pasakoja R. Narkus. 

Deja, šiemet tarp laureatų nepatekome – Ve­necijoje geriausiu pripažintas Jungtinės Ka­ra­lystės nacionalinis paviljonas. „Auksinį liūtą“ pel­nė britų menininkė Sonia Boyce už garso ins­taliaciją „Feeling Her Way“, kurioje penkios juo­daodės muzikantės dainuoja a cappella.

„Auksinį liūtą“ už geriausią menininko pasirodymą pelnė ir afroamerikietė Simone Leigh, pristačiusi kūrinį „Mūrinis namas“ (Brick House) – 5 metrų aukščio juodaodės moters skulptūrą.

Atgal į Lietuvą – šiais metais Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga tryliktą kartą rengė konkursą „Metų verstinė knyga“, o praėjusią savaitę išrinktos geriausios knygos grožinės, negrožinės ir vaikų bei jaunimo literatūros kategorijose. 2021 m. verstine knyga grožinės literatūros kategorijoje tapo Vladimiro Nabokovo memuarai „Kalbėk, atmintie“. Su šiuo literatūros klasikos šedevru rungėsi Alinos Bronsky „Totoriškos virtuvės aštrumai“. 2021 m. verstine knyga negrožinės literatūros kategorijoje pripažinta Mer­­lino Sheldrake’o „Raizgus gyvenimas: kaip grybai kuria mūsų pasaulį, keičia mąstymą ir formuoja ateitį“, o verstine knyga vaikų ir jaunimo literatūros kategorijoje – Jakobo Wegeliaus romanas „Žudiko beždžionė“.

Praėjusį penktadienį Rokiškyje jau 38-ąjį pa­­va­sarį įteiktos Lietuvos profesionalių teat­rų fes­tivalio „Vaidiname žemdirbiams“ premijos. Ge­­riausio spektaklio titulą pelnė Klai­pė­dos jaunimo teatro spektaklis „Miškelis“, režisuotas Valentino Masalskio pagal dramaturgo Min­­daugo Nastaravičiaus pjesę. Apdovanoti ir ge­riausi aktoriai, įvertinti pastatymai mažiausiems teatro žiūrovams. Profesionalių teatrų festivalis „Vai­diname žemdirbiams“ kasmet suteikia Ro­kiš­kio bei aplinkinių Aukštaitijos re­giono rajonų gyventojams galimybę, nevykstant į didžiuosius miestus, pamatyti geriausius Lie­tu­vos teatrų pastatymus. 

Lietuvos kultūros sostinėje Alytuje savaitga­lį vyko Japonijos kultūros pažinimo ir sakurų žydėjimo šventė. Pažinti Japonijos kultūrą mies­tiečiai bei miesto svečiai kviesti per origami lankstymą, arbatos gėrimo ceremoniją, haiku poezijos skaitymus, bonsai medelių formavimo pamokas ir pan. Svečius sveikino Japonijos ambasadorius Ozaki Tetsu, vyko sakurų sodinimo ceremonija, dziudo klubų pasirodymai. Fes­ti­valio renginiai dar vyks gegužės 1 d.

Įdomios naujienos iš Europos – Jono Meko 100-mečio proga Hanoverio „Sprengel“ muzie­jus pradėjo jubiliejinių renginių programą „Hap­py Birthday, Jonas Mekas!“, kurioje iki rug­sėjo 11 d. bus pristatyti trys avangardinio ki­no kūrėjo, kino kritiko, poeto filmai ir knyga „Niu­jor­ko dienoraščiai“. Rudenį J. Mekui skirti renginiai persikels į kitus Vokietijos miestus.

Deja, ne visos žinios praėjusią savaitę buvo šviesios. Eidamas 93-iuosius metus praėjusią savaitę mirė buvęs Lietuvos dainų švenčių vyriausiasis dirigentas, kompozitorius Lionginas Aba­rius. Prezidentas Gitanas Nausėda teigė, jog netekome išskirtinio muziko, ryškaus chori­nės kultūros kūrėjo, Dainų švenčių puoselėtojo. 1995 m. L. Abarius buvo apdovano­tas Ge­di­mino ordino Komandoro kryžiumi, 2016 m. jam įteikta Vy­riau­sybės kul­tūros ir meno premija.

Kotryna PETRAITYTĖ

Lvive, kuris iki šiol buvo laikomas saugiu miestu ir į kurį plūdo didžiausi pabėgėlių srautai, praėjusią savaitę nuo bombardavimų žuvo pirmieji civiliai. Iki tol Rusijos raketos kelis kartus buvo paleistos tik į karinius objektus bei kuro saugyklą, esančius miesto pakraštyje ar keliasdešimt kilometrų nuo jo. Su­sprogdinus karinį mokymo centrą Javorove, esančiame 40 kilometrų nuo Lvivo, žuvo virš penkiasdešimt žmonių, tačiau tai nebuvo civiliai.

Prieš kurį laiką keturios raketos pataikė į techninės automobilių apžiūros centrą bei garažuose įrengtas automobilių remonto dirbtuves Lvivo pakraštyje. Priešo žvalgyba suklydo, manydama, jog ten yra sandėliuojami Vakarų šalių siunčiami gink­lai, ir bombos užmušė septynis bei sunkiai sužeidė vienuolika niekuo nekaltų žmonių. Žuvo tie, kurie pareigingai aštuntą valandą ryto atėjo į darbą.

Iki tol realaus pavojaus nejautę ir parkuose bei kavinėse vakarus leidę lviviečiai sunerimo, jų veiduose išnyko šypsenos.

Šiaip per karą Lvivas labai pasikeitė. Jei iki tol miestas buvo vadinamas labiausiai ukrainietišku, kuriame niekas nenori kalbėti rusiškai, tai dabar senamiestyje girdisi beveik išimtinai rusiška šneka. Mat mieste, kuriame gyveno 700 tūkstančių žmonių, apsistojo antra tiek pabėgėlių iš Rusijos pasienyje esančių regionų. Kalbinant lviviečius, dauguma jų neslėpė piktinimosi dėl skambančios rusų kalbos ir dėl to, kad per 31-erius nepriklausomybės metus atvykėliai neišmoko ukrainiečių kalbos.

Ant miesto kavinių durų, viešbučių fojė bei įvairiuose stenduose atsirado užrašų ir plakatų, raginančių nevartoti okupanto kalbos. Užkalbinti pabėgėliai iš Donbaso, Zaporižės bei Charkivo regionų savo ruožtu teigė, kad jie nedrįsta kalbėti ukrainietiškai, mat jos nemoka taisyklingai.

Iš Mirnogrado miesto Donbaso re­gio­ne į Lvivą atvykęs 33-ejų šachtininkas Sergejus Tymoszenko gailisi, jog mokykloje neišmoko gerai nei ukrainiečių, nei anglų kalbos. Pasak jo, ukrainietiškai taisyklingai išmokti esą nebuvo kaip, mat tėvai namuose kalbėjo rusiškai ir žiūrėjo tik Maskvos televizijos programas, ta kalba skambėjo ir namo laiptinėje, ir gatvėje bei kavinėse. 

Panašiai pasakojo ir į humanitarinės pagalbos centrą maisto bei rūbų dviem vaikams atėjusi prašyti fizinio lavinimo mokytoja iš Donbaso. Tiesa, ji neslėpė, jog stengiasi kalbėti ukrainietiškai, bet esą vis tiek pastebinti, kad jos darkyta šneka dalį lviviečių nervina.

„Manau, mūsų vaikai jau gerai kalbės ukrainietiškai, nes tai yra valstybinė šalies kalba. Tačiau per jėgą nereikėtų skubinti, mums, gyvenantiems arti Rusijos, reikia ilgesnio laiko persiorientuoti“, – pareiškė pedagogė.

Pagalvojau, jog šiek tiek panašią situaciją turime Lietuvoje su Vi­sagino gyventojais, kurių net 95 proc. sunkiai kalba lietuviškai. Mat žmonės yra suvažiavę iš visos buvusios sovietų sąjungos, čia jie bu­vo sukviesti dirbti į statomą atominę elektrinę ir mokytis lietuviškai nematė reikalo. O Lie­tu­vai atgavus nepriklausomybę, mo­kymosi procesas užsitęsė labai ilgai.

Ukrainoje tokie „Vi­saginai“ dominuoja beveik pusėje šalies. Šach­ti­nin­kas S. Ty­moszenko sakė, kad jo tėvai neketina bėgti nuo karo, nes nenori palikti gimtųjų namų. Ir jiems esą nesvarbu, ar Donbasas liks Ukrainos teritorijoje, ar jį prisijungs Rusija. Jiems rūpi išsaugoti savo butą. Pensijos mažos tiek Uk­rainoje (dabar gauna po 200 eu­rų), tiek Rusijoje, tad jiems nėra skirtumo, kur gyventi.

Taip, Sergejaus teigimu, kalba dauguma pagyvenusių kaimynų, nenorėjusių bėgti į Lvivą ir pasilikusių fronto zonoje. Ten liko ir dalis jaunų žmonių, bijančių nepritapti Vakarų Ukrainoje. Žinoma, dauguma jaunesnių esą visgi pabėgo iš fronto zonos.

Pats S. Tymoszenko nenori, kad Don­ba­są prisijungtų Rusija, mat bijo, jog bus pradėtos varžyti demokratinės teisės, nebebus galima visko kalbėti ir pan. 

Stebint karo įvykius Rusijos pa­sieny­je esančiame Charkivo mieste, į akis krinta ten stovinčių paminklų sovieti­niams kariams bei Mask­vos įžymybėms gausybė. Tačiau prieš kelias dienas Charkivo valdžia pranešė pagaliau nusprendusi juos griauti ir pradžiai nuvertė Rusijos karvedžio, maršalo Geor­gijaus Žukovo paminklą.

Žinios apie ardomus sovietinius paminklus bei nuo postamentų plėšiamas raudonas žvaigždes šiomis dienomis sklinda iš daugybės Ukrainos miestų. Asmeniškai teko stebėti įdomią diskusiją Bžezanų miestelio, esan­čio apie šimtą kilometrų nuo Lvivo, kapinėse. Miestelio, kuriame gyvena 18 tūkst. gyventojų, kapinėse yra palaidoti įvairiais istorijos tarpsniais žuvę kariai ukrainiečiai, austrai, lenkai, rusai, turkai, veng­rai. Kapinių centre stovi didelis monumentas uk­rainiečių kovotojams už nepriklausomybę, o keliolika metrų nuo jo – sovietinio kario „išvaduotojo“ pamink­las. Bžezanų meras Rostislavas Bort­ni­kas sakė, kad jau priėmė sprendimą nugriauti centre esantį amžinosios ugnies paminklą sovietų kariams, tačiau dėl šio kapinėse esančio pamink­lo likimo norėtų surengti gyventojų apklausą. 

„Nėra ko delsti, prieštaraujančių nebus, Maskvos okupantams dabar žudant mūsų tautiečius, šis pamink­las tiesiog kelia įniršį, norisi, jog kuo greičiau jo čia nebeliktų“, – aiškino merui kapinėse jį užkalbinusi 74-erių pensininkė mokytoja Katarzina Spiak.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Šiais metais Simono Gaudėšiaus gimnazija mini šimtąjį gyvavimo ju­biliejų. Graži sukaktis, todėl ir mūsų nauji darbai turi būti prasmingi. Lie­tuvių kalbos mokytojas suintrigavo žinia, jog Žemaitijoje, netoli Telšių, yra Gaudėšiaus vardu pavadintas ežeras. Šiuo atradimu pasidalino buvusi lietuvių kalbos mokytoja Aušrelė Baublienė.

Balandžio 15 d. Simono Gaudėšiaus gimnazijos Ib ir Ic klasės mokiniai išsiruošė į netradicinę  lietuvių kalbos edukacinę išvyką. Žinoma, pagrindinis kelionės tikslas buvo surasti ežerą, prisiminti S. Gaudėšių.

Išvykome apie aštuntą valandą ryto, tik nuskambėjus skambučiui į pirmą­ją pamoką. Pirmiausia aplankėme Var­nius. A. Baublienė papasakojo devin­tokams, kas sieja su Varniais Mi­ka­lojų Dauk­šą, Simoną Daukantą, Anta­ną Ba­ra­nauską, Motiejų Valančių, su­­pa­­žin­­dino su miestelio kilmės istorija. Mo­kiniai skaitė ištraukas iš klasikų kūrinių, uždainavo Vytauto Kernagio dainą „Giedu dainelę“ pagal A. Baranausko eiles.

Kelionę tęsėme ieškodami Gaudė­šiaus ežero. Pagaliau atidžiai stebėdami žemėlapį, važiuodami siauru vingiuotu keliu, pasiekėme tikslą. Prieš mus atsivėrė nuostabus vaizdas. Ežeras ne­di­delis, tačiau gražus, puikioje vieto­je, apie dešimt kilometrų nuo Telšių. Iš­si­aiškinome jo kilmę, tik gaila, kad su mūsų gimnazijos varduvininku jis neturi nieko bend­ro. Bet vis tiek likome patenkinti. Pa­si­grožėję aplinka, prisiminėme S. Gau­dė­šių. Mokiniai perskaitė jį paži­no­ju­sių žmo­nių atsiminimus: „S. Gau­dė­šius buvo vi­sų pageidaujamas, gerbiamas žmogus. Ne veltui vadindavo „Ši­la­lės Patriarchu. Tas vardas jam labai ti­ko“ (ištrauka iš atsi­minimų). Dar kartą įsitikinome, koks svarbus žmogus Šilalėje buvo S. Gau­dė­šius.

Pagaliau pasiekėme Telšius, turėjome edukacinę pamoką Žemaičių kaimo muziejuje. Maloniai praleidome valandą piešdami ant stiklo, margindami kiaušinius. 

Sugrįžome puikiai nusiteikę. Manau, jog tokia edukacija plečia mokinių akiratį, ugdo pastabumą, padeda pajausti kelionių džiaugsmą. Dėkojame mokytojai A. Baub­lienei, padėjusiai įgy­vendinti šią įdomią edukacinę išvyką.

Rasutė MAŽRIMIENĖ

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja

AUTORĖS nuotr.

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos mokytojos Rita Zabėlė, Au­re­lija Betingienė, Inga Andrijauskienė dalyvavo „Erasmus+“ projekte „For Dy­namic Mathematics STEM“ Ispanijoje. 

Projekto II etapas tęsėsi Fuensalidoje (Tolede), San Jose mokykloje, kurioje vyko pagrindinės veiklos, iniciatyvos, pristatymai, dalijimasis gerąja patirtimi, integruojant matematikos ir IT praktinius gebėjimus STEM veiklose. Savo patirtimi dalijomės kartu su Turkijos, Italijos, Graikijos, Suomijos mokyklų pedagogais. Turėjome galimybę susipažinti su mokyklos veikla, ugdymo sistema, šalies kultūra.

Programą „Erasmus+“ finansuoja Eu­ropos Komisija, šios programos švie­timo ir mokymo sritį Lietuvoje administruoja Švietimo mainų paramos fondas.

Rita ZABĖLĖ

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos mokytoja 

AUTORĖS nuotr.

Šilalės rajone lankėsi daugelio vaikų my­limas rašytojas Vytautas Račickas. Iki šiol jis yra vienas skaitomiausių lie­tu­­vių vaikų literatūros autorių.

Rašytojas – dažnas svečias Lietuvos mokyk­lose. Jam smagu susitikti su mokiniais, išgirsti jų nuomonę apie perskaitytas knygas bei naujų idėjų iš tų susitikimų pasisemti. Jo knygų personažai – vaikai, teigiami išdykėliai, mėgstantys įvairiausius pokštus, žaidimus.

Susitikimų metu autorius skaitė ištraukas iš savo knygų: kaip nepakliūti  į Tinginių mokyklą, kaip reikia valgyti, kad sveikas ir stip­rus būtumei, kad išvengtum vizito pas daktarą Nesopą.

Kaip rašė literatūros kritikė Rasa Milerytė, „o gal tu nori tapti rašytoju? Išduosiu paslap­­tį – rašytojai ne tik rašo, bet ir daug skaito. Tad nieko nelaukdamas susirask jaukų kampelį, patogiai įsitaisyk ir atsiversk šią knygą...“

Tikiuosi, kad susitikimas su rašytoju paskatins mokinukus domėtis ir kitų autorių leidiniais bei juos skaityti.

Jolanta KAIRIENĖ

Laukuvos bibliotekos bibliotekininkė

AUTORĖS nuotr.

Šilalės kultūros centro mažieji gitaristai dalyvavo koncerte šv. Velykų proga Bikavėnuose.

Susipažinome su uk­rai­niečių šeimo­mis, žaidėme lietuviškus ir uk­rai­nie­tiškus žaidimus, ri­de­nome margučius. Šven­tė buvo ne tik smagi, bet ir be galo jautri.

Grįžome į Šilalę pilni džiaugsmo bei pilnomis kišenėmis margučių ir saldainių.

Regina MOCKUTĖ

Šilalės kultūros centro gitaristų kolektyvų vadovė

„Jis buvo nuoširdus draugas, labai geros širdies, visada norintis padėti ir patarti, supratingas ir reiklus vadas”, – sakė netoli karsto raudanti moteris, prasitarusi, jog buvo jo pavaldinė. Nedrįsau jos ko nors daugiau klausinėti – tą popietę Lvivo graikų katalikų tikėjimo Šv. Petro ir Povilo garnizoninėje kariuomenės bažnyčioje buvo meldžiamasi už fronte žuvusį Tarasą Bobanyčių...

33-ejų vyras fronte kovojo jau devintus me­tus. Iki karo grū­mėsi su Rusijos remiamais Do­­necko ir Luhansko separatistais, norinčiais nuo šalies atplėšti šiuos regionus, o dabar – su tiesioginiais Mask­vos okupantais. T. Bo­ba­ny­­čius vado­vavo ant­ra­jam De­ši­niojo sektoriaus batalionui ir žuvo kautynėse prie Iziumo miesto, Char­kivo regione.

Teisę baigęs ir juristu dirbęs vyras prieš dešimtmetį įsijungė į pat­riotinės organizacijos De­šinysis sektorius veik­lą. Šis sektorius išgarsėjo 2014 m., kai būtent jo nariai per Mai­dano revoliuciją Kyjive visus vedė į kovą. Barikados sostinėje tada atsirado, tautai sukilus prieš Maskvai ištikimo prezidento Viktoro Janukovyčiaus valdymą. Nujausdami artėjančią revoliuciją, Dešiniojo sektoriaus aktyvistai dar 2013 m. buvo surengę karinius mokymus, kuriems vadovauti paprašė Afganistano karo veteranų. Todėl per Maidano įvykius būtent šios organizacijos nariai buvo geriausiai susiorganizavę ir kovojo priekinėse barikadų linijose. Atsidėkojant Dešiniojo sektoriaus kovotojams, šiai organizacijai, kaip ir dar kelioms kitoms patriotinėms, buvo leista Ukrainos kariuomenėje suformuoti savo atskirus batalio­nus. T. Bobanyčius tapo vienu iš lyderių, vadovavo Lvivo re­gio­no skyriui, o fronte per laiką tapo antrojo bataliono vadu.

Tarasas buvo vedęs, su žmona vaikų dar nebuvo susilaukę. Žmo­ną bei žuvusiojo tėvus per laidotuves guodę kario bend­ražygiai teigė, kad jis liks patrio­tizmo pavyzdžiu visai tautai.

Iškilmingose T. Bo­banyčiaus laidotuvėse plevėsavo ir Lie­­­­tu­vos vėliavos. Jas nešė grupelė vil­­nie­čių. Pasirodo, jie bičiuliaujasi su De­ši­niuoju sektoriumi, o su T. Bobanyčiumi susipažino dar iki Mai­dano revoliucijos. Lyčiakovo kapinėse lietuviai išskleidė didžiulį transparantą su užrašu „Už mū­sų ir jūsų lais­vę” lietuvių bei ukrainiečių kalbomis.

Laidotuvių eisenai žengiant Lvivo gatvėmis į už dviejų kilometrų esančias Lyčiakovo kapines, stojo pravažiuojančios mašinos, praeiviai klaupėsi ant kelių, atiduodami pagarbą...

Prieš 236 m. įkurtos ir tebeveikiančios Lyčiakovo kapinės yra seniausios Lvive ir vienos seniausių Europoje. Jose palaidota daug šaliai nusipelniusių žmonių. T. Bobanyčius atgulė šalia kitų dešimties – nauji kapai supilti žuvusiems dabartiniame kare. 

Apžiūrėjau bažnyčios šoninėje navoje sukabintas žuvusių Ukrainos karių nuotraukas bei stendą su vaikų, netekusių fronte tėčių, nuotraukomis. Sukrečiantis vaizdas – šitiek jaunų vyrų paguldė galvas gindami tėvynę nuo niekingo priešo. Ypač graudu žiūrėti į 20–30-mečių vaikinų nuotraukas – juk jei ne karas, jie būtų džiaugęsi pavasariu, gyvenimu, studijavę, mylėję, dirbę...

Neįmanoma ramiai skaityti ir prierašų po vaikų nuotraukomis.

„Tėtis danguje. Noriu apkabinti, noriu pas tave”, – atsibudusi mamai guodėsi trimetė Maria Oschepkova, kurios tėtis žuvo gindamas Ukrainą nuo įsiveržėlių.

Tokią pat netektį išgyvenantis šešerių Zakharas Buslajevas mamai sakė: „Svajoju nutiesti tramvajaus liniją iki debesies, ant kurio gyvena tėtis”.

Žiūrint į šias fotografijas, visiems turėtų sukilti apmaudas dėl našlaičiais likusių vaikų ir noras padėti ukrainiečiams įveikti agresorių. 

„Tie, kas įsiveržia į svetimą šalį, sprogdina namus, mokyk­las, ligonines, vaikų darželius, prievartauja moteris bei žu­do kūdikius, yra tamsiųjų jėgų pasiuntiniai, ir Vakarai pri­va­lo padėti ukrainiečiams juos įveikti”, – sako vienuolis Se­bas­tia­nas.

67-erių Sebastianą sutikau nedidelėje graikų katalikų bažnytėlėje, įrengtoje prieš 360 m. pastatytame pranciškonų vienuolyne. Sovietmečiu vienuolynas buvo paverstas moterų kalėjimu, o bažnyčia – sandėliu. Tada Ukrainoje galėjo veikti tik Maskvos įkurtos pravoslaviškos cerkvės, o Lvive mėgtos graikų katalikų bažnyčios buvo uždarytos ir naikinamos. Ukrainai prieš 31-erius metus paskelbus nepriklausomybę, bažnyčios imtos atidarinėti. Mi­nė­tame vienuolyne įkurtas Uk­rainos istorijai svarbus muziejus: vienoje jo dalyje demonst­ruojamos iš nugriautų bažny­čių išgelbėtos ikonos, kita skir­ta metropo­li­to, vienuolio And­re­jaus Šep­tic­kio atminimui įamžinti.  

1865–1944 m. gyvenęs A. Šep­tickis – išskirtinė asmenybė Uk­­­rainos istorijoje, turėjusi milžiniškos įtakos tautiniam atgimimui. Gimęs labai turtingoje, iš senovės kunigaikščių kilusioje šeimoje, paaug­lystėje jis sunkiai sirgo, todėl Dievui prisiekė pagijęs tapti vienuoliu bei tarnauti vargšams. Pažadą A. Šep­tic­kis te­sėjo: tapęs kunigu, steigė mokyklas, ligonines, našlaičių prieglaudas, bibliotekas. Be to, būdamas labai gabus ekonomistas, kūrė naftos gamybos bei pieno pramonės įmones, kurių pelną investavo į švietėjišką veiklą, jo dėka atsirado ir pirma dai­lės mokykla bei nacionalinis muziejus.

Visa tai vienuolis darė nepaisydamas asmeninių kančių, mat, susirgęs podagra, nuo 30-ies buvo prikaustytas prie invalido vežimėlio ir kentė didelius skausmus. 

A. Šeptickio atminimui bei išgelbėtoms ikonoms skirto muziejaus kūrimui ir vadovauja vienuolis Sebastianas. Jis tuo pačiu laiko mišias suremontuotoje vienuolyno bažnytėlėje. 

Sebastianą maldų išmokė močiutė, o nusprendęs tapti kunigu, ryžosi savaitgaliais lankyti pogrindinę kunigų seminariją. Saugumo sumetimais paskaitos vykdavo vos dviem trims klierikams ir vis kitoje vietoje. Nepaisant to, kartą teko šokti pro langą ir sprukti, nes į namą ėmė belstis milicininkai.

Pasak Sebastiano, įšventi­ni­mo į kunigus apeigos bu­vo surengtos naktį, vos prie keturių liudininkų. Ka­dan­gi Se­bas­tianas žavėjosi A. Šep­tic­kio veik­la, ir pats nusprendė tapti jo darbų tęsėju – ėmė lankyti apleistas bažnyčias ir gelbėti vertingiausias ikonas. Jų surinko net keturis tūkstančius.

„Šventųjų paveikslai buvo kapojami, pjaustomi, kai kurie tyčia peršauti, tad jas restauruoti prireiks nemažai laiko”, – tikina vienuolis.

Jis atsimena komišką vienos ikonos išlikimo istoriją. So­­vie­tiniai milicininkai kaimo bažnyčioje trypė ir daužė ikonas, tačiau vienos nelietė, mat išsigando gudraus pamaldaus kaimiečio žodžių. O šis vandalus įspėjęs, jog ikonoje Kristus yra su raudonu apsiaustu todėl, kad dailininkas jį „paišė kaip komunistą“, dėl to paveikslo naikinti negalima. Milicininkai esą susižvalgė ir pabijojo ikoną niokoti, taip ji buvo išgelbėta. 

Prieš mišias vienuolis Se­bas­tianas sukvietė į muziejų dabartinio karo žiaurumus paty­ru­­sius vaikus, kurie į Lvivą atvyko iš bombarduo­jamų Uk­­rainos miestų. Vie­­nuolis pa­­prašė jų spalvinti velykinius kiau­ši­nius ir iš popieriaus karpyti angeliukus – Sebastianas vylėsi, jog vaikai bent šiek tiek prasiblaškys ir nors trumpam pamirš bombų sprogimus.

Paprašiau mažųjų ukrainiečių pademonstruoti išsikarpy­tus angeliukus, sakydamas, kad jų fotografijas noriu parodyti Lietuvos vaikams. Jie mielai fotografavosi, bet jų veiduose nebuvo šypsenų. Ir prireiks daug laiko, kad jie išsigydytų karo sukrėtimus...

„Vaikų kančios mus įpareigoja prisidėti prie tėvynės gynimo bei maskolių išvarymo. Negalime gulinėti ant sofutės ir būti pasyvūs kovos su šėtonu metu”, – neabejoja vienuolis Sebastianas.

Jis tiki, jog Ukraina ne tik apgins savo laisvę, bet ir iš pelenų prikels sugriautas bažnyčias, mokyklas, ligonines, muziejus, o vaikai ir vėl šypsosis. 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Tauragėje finišavo IX-asis Žemaitijos krašto krepšinio veteranų turnyras LSD „Žalgiris“ taurei laimėti, kurį organizavo sporto klubas „Apskritis“. Tai tradicinis turnyras, kuris startuoja rudenį, spalio mėnesį, ir finišuoja pavasarį, balandį.

2021–2022 m. sezono turnyre dalyvavo 6 komandos: Jurbarko „Nemunas“, Šakių „Vėjas“, „Šilutės šamai“, Šilalės „Autoniukas“, „Tauragės senjorai“ bei Tauragės „Senvagė“. Pirmiausia varžybos vyko dviem ratais, komandos žaisdavo namuose ir išvykoje. Finaliniame etape joms dar kartą teko rungtyniauti dėl galutinio vietų nustatymo bei patekimo į stipriausiųjų ketvertą. Dėl trečiosios vietos varžėsi Šakių „Vėjas“ ir Šilalės „Autoniukas“. Nugalėtojui išaiškinti prireikė pratęsimo, kurį sėkmingiau sužaidę laimėjo šakiškiai rezultatu 70:63. Prieš prasidedant finalinėms rungtynėms, vyko tritaškių mėtymo konkursas, į kurį kiekviena komanda delegavo po 2 atstovus. Ir šios rungties nugalėtojui nustatyti tarp V. Skurdelio iš „Tauragės senjorų“ bei „Šilutės šamų“ atstovo M. Budriko prireikė papildomos metimų serijos. Nugalėjo šilutiškis.

Įtempta, bekompromisė kova užvirė dėl turnyro nugalėtojų vardo. Rezultatas keitėsi tai vienos tai kitos komandos naudai. Rungtynių pabaigą sėkmingiau sužaidę Tauragės „Senvagės“ krepšininkai rezultatu 76:75 sunkioje kovoje įveikė „Šilutės šamus“.

Galutinė komandų rikiuotė tokia: turnyro nugalėtojai – Tauragės „Senvagė“; antroji vieta – „Šilutės šamai“; trečioji – Šakių „Vėjas“ Ketvirtoje liko Šilalės „Autoniukas“, penktoje – „Tauragės senjorai“, šeštoje – Jurbarko „Nemunas“.

Turnyro MVP – tauragiškis E. Žemgulis, kuris gavo prizą ir kaip daugiausiai taškų pelnęs žaidėjas per visą turnyrą. Naudingiausi žaidėjai pripažinti: Tauragės „Senvagė“ – T. Maurius, „Šilutės šamai“ – M. Budrikas, Šakių „Vėjas“ – T. Krunkaitis, Šilalės „Autoniukas“ – V. Kėbla, „Tauragės senjorai“ – R. Ramanauskas, Jurbarko „Nemunas“ – N. Janavičius.

Juozas JANKEVIČIUS

Turnyro vyr. teisėjas,

Sporto klubas „Apskritis“ pirmininkas