Danų kapitalo įmonė „LTP Texdan“, šilališkių dažniausiai vadinama labiau įprastu „Šat­rijos“ vardu, persikėlė į naujas patalpas Mažrimų kaime (buvusi „Natan­gos“ įmonė) ir tikisi ne tik verslo plėtros, bet ir savojo vardo populiarumo bei įsitvirtinimo. Investicijoms į patalpų atnaujinimą ir darbo vietų modernizavimą skirta per milijoną eurų.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 27

Išardžius tiltą per Jūros upę, Pajūrio apylinkių gyventojai pajuto, ką reiškia ke­li­ninkų rūpestis valstybei priklausančiu keliu. Sunkiojo transporto niokojamas ke­lias Teneniai–Pajūralis niekada nebuvo geras, tačiau, padidėjus transporto eismui, per kovą jis prarado visą žvyro dangą ir tapo praktiškai neišvažiuojamas. Bet „Kelių priežiūros“ darbininkai žvyrą į sunkiojo transporto išmuštas duo­bes pradėjo pilti tik tuomet, kai prapliupo pavasario lietūs.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS ir gyventojų nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 27

Kaltinėnų kultūros namuose vy­ko rajono folklorinių šo­kių šventė-varžytuvės „Šok, že­mai­ti, šon­ke“. Tai konkurso „Patrep­synė 2022” at­rankinis turas. Šventė skirta Že­mai­­čių kalbos metams pa­minėti.

Varžytuvėse šoko net 43 poros iš Ši­lalės Dariaus ir Girėno progimnazijos (mokyt. Alma Rumšienė), Kvėdarnos  Ka­zimiero Jauniaus (mokyt. Gražina Pa­meditienė ir Angelė Grikšienė), Pajūrio Stanislovo Biržiškio (mokyt. Dana Dai­nauskienė), Kaltinėnų Aleksandro Stul­ginskio (mokyt. Ilona Raudonienė), Laukuvos Norberto Vėliaus (va­dovė Olga Jogminienė) gimnazijų, Laukuvos kul­tūros namų vaikų folkloro ansamb­lio „Dūzginėlis“ (vad. O. Jogminienė), Ši­­la­lės Simono Gaudėšiaus gimnazijos „Et­no­kultūros studijos“ (vad. I. Rau­do­nie­nė) bei Šilalės kultūros cent­ro vaikų ir jaunimo folkloro ansamblių „Smuo­­kiu­ka“ ir „Gers smuoks“ (vad. I. Rau­do­nienė). Šokėjai var­žėsi trijose kategorijose – pradedančiųjų, pažengusiųjų bei patyrusiųjų. Jiems grojo tradicinė kapela „Kar­šuva“ (vad. Vaclovas Rudys). 

Pradedančiųjų kategorijoje teisę da­ly­vauti respub­li­kiniame konkurse „Pa­trep­sy­­nė 2022“ iškovojo Aus­tė­ja Stan­­kutė ir No­jus Ja­šinskas, Au­gus­tė Maslauskytė ir Vi­lius Pet­rošius bei Ru­gilė Sardhara ir Re­naldas Rač­kaus­kas iš Kvėdarnos Kazi­mie­ro Jauniaus gim­nazijos.

Pažengusiųjų kategorijoje keliala­piai įteikti Au­gus­tei Jo­rūdaitei ir Rokui Au­rylai iš „Et­no­kul­­tūros studijos“ bei Kot­­ry­nai Jog­mi­nai­tei ir Gustui Kėblai („Dūz­gi­nė­lis“). Tre­­ti liko bei paguodos prizu apdovanoti Au­gus­tė Mažulytė ir Justas Ašmonas iš folk­loro ansamblio „Gers smuoks“.

Patyrusiųjų kategorijoje į varžytuves vyks Emilija Gir­čy­tė ir Oskaras Mikalauskas, Dovilė Ta­ma­­šaus­­kai­tė ir Arminas Zdanavičius („Gers smuoks“). Tre­čiąją vietą užėmė bei paguodos pri­zu apdovanoti Evelina Ju­deikytė ir Do­vy­das Navardauskas („Gers smuoks“).

Nugalėtojai, jų vadovai bei dalyviai apdovanoti Šilalės kultūros centro prizais. 

Ilona RAUDONIENĖ

Šilalės kultūros centro scenos režisierė (etnografijai)

Ievos TVARONAVIČIŪTĖS nuotr.

Grožį mylintis žmogus jį kuria visur: savo aplinkoje, kiekviename namų kampelyje, juo paremtas gyvenimo būdas bei pomėgiai. Taip galima apibūdinti Ingridą Rudžionienę, gyvenančią Palokystyje, kaip sako pati, nuostabiame gamtos kampelyje, kurio grožio, erdvės, tyrų neiškeistų nė į puikiausias pasaulio vietas. Tačiau šįkart ne apie aplinkos patrauklumą, bet apie vidinio grožio realizavimą – Ing­rida savo malonumui kuria pa­puošalus iš akmenukų, gintaro, stiklo, karoliukų. Jos dirbinių paroda eks­ponuojama Šilalės Vlado Statkevičiaus mu­ziejuje.

Ingrida su vyru Palokystyje gyvena dar kokie šešeri metai. Iki tol 17 me­tų praleista Pajūralyje, kur atsikėlė iš Klai­pėdos, panorę pabėgti nuo didmiesčio triukšmo. Pati Ingrida gimimo panevėžietė, bet su mama iš Panevėžio ankstyvoje paauglystėje persikėlė į Klaipėdą. Tad gyvenimas kažkiek pamėtė ir pavėtė, kol galiausiai nukreipė ten, kur, pasak moters, nė neįsivaizdavo, kad žmonės gyvena...

„Kai mus vežė parodyti sodybos, pirmiausia pamačiau apgriuvusią trobą. Bet manęs tai neišgąsdino. Tačiau pasirodė, jog ne ta. O kai išvydau dabartinę sodybą, sprendimas buvo vienas: noriu! Juo labiau, kad iki autostrados tik pora kilometrų“, – pasakoja Ingrida.

Moteris su vyru yra baldininkai, kaip sako Ingrida, siuva baldus. Dar ji yra dirbusi buvusiame „Trynyčių“ fab­rike, šiam užsidarius, „Siemens“ įmonė­je gamindavo „Renault“ automobilių lai­dus. Taigi ir darbo sferoje įvairių posūkių netrūko.

Dabar, galutinai nusėdusi ąžuolų apsuptyje, Ingrida teigia esanti dieviška­me kampelyje, kurį norisi puoselė­ti, gra­žinti. Kitaip sakant, padėti atsi­skleis­­ti natūraliam gamtos grožiui. De­ja, moteris apgailestauja, jog mes, žmonės, dar nemylime ir negerbiame nei savęs, nei gamtos: braidžiodama po aplinkinius miškus, ji sako matanti, kiek daug priversta atliekų, ir negali suprasti, kodėl žmonės šitaip daro. Ir kol nepasikeis mū­sų visų mąstysena, anot Ingridos, tol pasaulyje siaus ligos, vyks kruvini ka­rai...

Nors Rudžioniai kasdien važinėja pir­myn atgal 100 km į/iš darbo Pėžai­čiuose (Klaipėdos r.), tačiau dar turi laiko prižiūrėti savotišką ūkį – augina triušių. Pulkelis ne toks ir mažas – 30 švelniakailių padarėlių. Tiesa, dabar, anot moters, kai vyras išvyksta uždarbiauti į Olandiją, gyvūnėlių kiek sumažino.

„Niekada nelaikėme didžiųjų, nes per brangu. Auginame paprastus, esame turėję kailinių. Tad triušių kailiukų pas mane pilnos spintos. Pasisiuvau ir kailinius – labai sudėtingas darbas. Bet vilkėti jų nemėgstu... Taip ir kabo. O norint auginti triušius, darbo yra užtektinai, taip sakant, rankos nuolat turi būti prikištos.

Pasirodo, visur reikia rankų, net me­dį pasodinus. Maniau, įkiši ir augs, bet ne. O šiemet esu nutarusi mesti visus darbus į šoną ir užsiimti gėlynais. So­dy­­boje daug medžių, pavėsis, tad ne bet kas auga – tuo per šešerius metus įsitikinau, kai sodinau viską be atrankos. Dabar vyras iš Olandijos privežė melsvių – tai tokios daugiametės gėlės, kurios ir pavėsyje auga. Nei daug, nei mažai – 12 rūšių... Dar flioksų. Beje, jų kaip palikimą radau sodyboje. Taigi žydės ir skleis kvapą. Sodyboje gera: tylu, ramu, paukščiai čiulba“, – šviesios emocijos užplūsta Ingridą, kalbant apie savo namų erdvę.

Na, ramybę gal kiek sudrumsčia šunelių amsėjimas, vištų kudakavimas, ku­riuos buvę miestiečiai taip pat pri­ėmė į savo draugiją. Ir dar – bitės.

„Nemaniau, kad bitės gelia taip skaudžiai. Na, bet svarbiausia, kad nesame alergiš­ki“, – juokiasi Ingrida iš savo atradimų kaime.

Ir Ingridos, ir jos vyro iš pirmų santuokų vaikai jau suaugę, savarankiški, tad jiedviem belieka gyventi dėl savęs ir savo malonumui. Jiedu taip ir daro: puoselėja tai, kas sukurta, užsiima širdžiai mielais dalykais. Anot Ingridos, vyro pomėgis – žvejyba, taip pat jis yra „pasinešęs“ ant įvairiausių įrankių. 

O Ingridai didžiausia atgaiva – papuošalų gamyba. Nors, sako, yra išbandžiusi ir mezgimą, ir siuvinėjimą: nepatinka pirktinis megztinis – nusimezga pati, neranda mielos rankinės – sėda prie siuvamosios mašinos. Taip yra ir su papuošalais.

„Nepaveldėjau potraukio rankdarbiams nei iš mamos, nei iš ko kito. Tie­siog visada buvau krapštukė – sesė ma­ne taip ir vadina. Apie papuošalų vėrimą perskaičiau internete gal prieš penkerius metus. Pasirodė įdomu, išnagrinėjau techniką, pabandžiau ir užkabino. Juo labiau, kad pačiai patinka blizgučiai, spalvingi dalykai. Visada mėgstu puoštis: tarkime, su ta pačia suknele, pakeitusi papuošalus, moteris kaskart gali atrodyti vis kitaip. O be papuošalo jaučiuosi nesmagiai, tarsi būčiau nuoga. Be jo stilius būna neišbaigtas“, – sako Ingrida.

Anot moters, ji niekada nemėgusi piešti ir nemoka, tad ir jokių papuošalų eskizų nepiešianti.

„Paprasčiausiai imu akmenėlius, karoliukus, dėlioju, stumdau vieną prie kito, ir galvoje gimsta vaizdinys. Aišku, internete yra visokiausių pavyzdžių, bet kopijuoti nemėgstu. Beje, ir ant­ro identiško papuošalo nepadaryčiau. To­dėl jei iš karto nesuveri abiejų auskarų, kitą dieną antro nebeatkartosi, nes nebeatsimeni eiliškumo“, – pasakoja Ing­rida.

Veria ji savo papuošalus ant valo ir ant tvirto šilkinio siūlo, kuriuos naudodavo kailiams siūti. Naudoja specialią plonytę adatą, nes kai kurie karoliukai yra miniatiūriniai, o skylutės vos 1–1,5 mm. Tai jeigu adata per stora, karoliukas pokšt ir skyla.

„Esu daug sugadinusi, kol pramokau. Nors patirtis ateina greitai. Reikia ir didelės kantrybės. Kartais suklysti, bet ardyti taip nesinori, galvoji – ai, praeis. Tačiau nepraeina. Brokas tuoj metasi į akis, ir toks papuošalas – ne papuošalas. Taigi suklydai, reikia iškart taisyti. Tai išmoko kantrumo“, – įsitikinusi moteris.

Jei nebūtų netyčia užsukęs Žadeikių seniūnas Faustas Meiženis ir nepamatęs jos kuriamų grožybių, turbūt, sako Ingrida, ir parodos nebūtų. Tai jis paragino, supažindino su muziejininkėmis. Nors, anot moters, ir vyras ją ne kartą įkalbinėjo rengti parodą, bet Ingridai vis atrodė, kad ji neturi ko parodyti.

O iš tiesų pamatyti tikrai yra ką. Ing­rida neatskleidė, ar būtų galima papuošalų įsigyti: žiūrint, kas kaip vertina ir įvertina vienetinį rankų darbą.

Ingrida sako, jog dovanoti papuošalą yra gana sudėtinga, na, nebent artimiausiems žmonėms, kai žinai, kad tik­rai tiks ir patiks. Tad jos gamintas sages (bet tik sages) mielai segi sesuo, dar Ingrida padaro papuošalų draugėms, bendradarbėms, kai jos konkrečiai ko nors paprašo.

„Kadangi gyvenu tarp ąžuolų, panorau pasidaryti „giliuką“. Pačią gilę suvėriau, bet suvarstyti ąžuolo lapo ne­išeina. Labai jau jis „garbanotas“. Turiu pasidariusi daug ruošinių, kuriuos dar reikia užbaigti. Tačiau viskam turi ateiti įkvėpimas, viskam savas laikas. O aš kantri“, – sako I. Rudžionienė.

Papuošalų paroda Šilalės Vlado Stat­kevičiaus muziejuje veiks iki balandžio 30 d.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Atsitiktinai susipažinęs su Charkivo policijos Eko­no­mi­nių nusikaltimų skyriaus viršininku Genadijumi Baš­­kirovu įsiprašiau, kad nu­vež­tų į pafrontėje esantį mik­ro­rajoną Saltovką. Mat šis prasitarė, kad ten turi bu­tą. Tiesa, į jį grįžta retai, daž­niau­siai nusnūsta darbe ar pas kolegas. Policininkai ka­ro metu dirba ištisą parą, be to, jų būstinė yra su­sprogdinta, tad renkasi vis į ki­tas vietas, kad Rusijos raketos naujos vadavietės vėl ne­sunaikintų.

Saltovkos mikrorajonas yra pats didžiausias ir naujausias miegamasis rajonas Charkive, kuriame iki karo gyveno apie pusę milijono žmonių arba šeš­tadalis Lietuvos. Rajonas yra šiaurinėje miesto dalyje, nuto­lusioje 25 kilometrus nuo Ru­sijos sienos, todėl jau pačią pirmą karo dieną agresoriai šį rajoną ėmė intensyviai bombarduoti. Kilo siaubinga panika, tie, kurie turėjo nuosavas mašinas, visu greičiu su šeimomis iš­skuodė kuo toliau.

Jauni ir sveiki ėmė bėgti į miesto cent­rą, vyresni, bet dar turintys jėgų, traukė slėptis į metro požemius, kurie netruko persipildyti. Po kelių bombardavimo die­nų 12–24 aukštų namai apgriuvo, suskilinėjo, liko be langų ir durų, be ap­šil­dymo, vandens ir elektros.

Tiesa, kai kuriuose, nepaisant visų pavojų, liko po kelis senolius, žmones su ligoniu giminaičiu ar šiaip už­si­­spyrėlius, kurie maistą gaminasi ant lau­žo lauke, gyvena pusbadžiu, nes hu­ma­ni­tarinė pagalba pasiekia retai.

Dar blogesnėje padėtyje atsidūrė tie, kurie nesugėjo pabėgti iš namų, pa­te­kusių į susišaudymų epicentrą. Vie­no iš tokių namų rūsyje jau mė­nesį gyvena aštuoniolika žmonių, čia susispietusių iš kelių aplinkinių daugiaaukščių. Kartu jiems drąsiau, gali pagelbėti vieni kitiems. Žmonės pasakojo, kad rūsyje šal­ta ir drėgna, miega apsimūturiavę, o sušilti eina į lauką saulutėje ar prie lau­žo. Tačiau išeiti gali tik tada, kai aprims­ta bombardavimai. Mūsų atvykimo iš­vakarėse bombardavimai, pasak vie­ti­nių, buvo tokie intensyvūs, jog atrodė, kad dega visas dangus. 

Tą rytą bombardavimai irgi vyko be perstojo, bet žmonės buvo tokie alka­ni, kad, nebodami skeveldrų pavojaus, nusprendė virti ant laužo sriubą. Pa­klausus kokią, atsakė, jog sumeta visus maisto likučius, kokius tik turi...

Nusileidus į rūsį ir pamačius sąlygas, kokiomis šie žmonės gyvena, kūnu nuėjo šiurpuliai. Be vandens, be elekt­ros, be tualeto, šildymo jie sugebėjo iš­tverti šalčius, kai naktimis nukrisdavo iki minus dvidešimt. Vienoje rūsio patalpoje gulėjo neįgali mergaitė, jau visą mėnesį nemačiusi lauko šviesos, kitoje sunkiai kosėjo moteris, kuriai kar­tu įkalinti asmenys užsakė vaistų, bet jų nesulaukia.

„Mes jau ant išsekimo ribos. Jeigu jūs iš Lietuvos, iš NATO šalies, pasakykit, kada šitos kančios baigsis”, – klausė nevilties iškankinti žmonės.

Nemelavau, nepasakiau nieko guo­džiančio, nuleidęs akis sušnibždėjau, kad nežinau...

Šita išvyka į Saltovką galėjo baigtis tragiškai. Tą dieną kartu su manimi mašinoje buvo ir pareigūno vaikystės draugas – G. Baškirovas vežė ten Igorį, o tuo pačiu pa­siūlė ir man nuvykti. Ar­tėjant prie mikrorajono, pakelėje matėsi vis daugiau apgriuvusių namų, jie buvo tušti, nes nuo bombų sprogimų išdužo langai, suskilinėjo sienos, pradingo elektra, čia gyventi tapo labai pavojinga, beveik nebeveikė jokios parduotuvės.

Kadangi pusę valandos bombardavi­mų nebesi­gir­dėjo, G. Baškirovas nu­­sprendė surizikuoti ir nuvežti mane į šiaurinę Saltovką, už kurios prasideda fronto linija. Staiga šalia keliskart driokstelėjo, ir priekyje pamatėme didelį degantį objektą, o dešinėje pastebėjome iš daugiaaukščio namo rūkstančius dūmus. Įtaręs kažką negero, G. Baš­kirovas nusprendė sprukti iš čia ir staiga pasuko mašiną į miesto cent­rą. Netrukus už kokių keturiasdešimties metrų sprogo bomba, visai arti, gal už dešimties, nukrito dar viena. Laimei, ši nesprogo. Jeigu ji būtų pataikiusi į mašiną, visi trys būtume žuvę...

Policininkas prasitarė, jog per šį karą jau išgyveno ne vieną pavojingą situaciją, tačiau pirmą kartą buvo taip arti mirties. Anot jo, dabar galės švęsti du gimtadienius.  

G. Baškirovas spėjo, kad rusų kareiviai greičiausiai specialiai mus apšaudė, nes važiavome visureigiu, panašiu į oficia­lų policijos automobilį.

Atsisveikindamas pasakiau, kad Ge­nadijus tapo likimo broliu. Jis pakartojo mano žodžius, ir stipriai apsikabino­me. Nueidamas pastebėjau policinin­ko akyse ašaras. Maniškės irgi ašarojo... 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Su Rusijos kariuomene kovojančius ukrainiečių ka­rius vadiname didvyriais, tačiau kad jiems fronte nieko netrūktų, dirba daugybė žmonių. Nemažai prie ukrainiečių sėkmės prisideda ir šilališkis Artūras Kvederis, jau 16 me­tų gyvenantis Kyjive. Jis padėjo šimtams žmonių evakuotis iš pavojingų rajonų, nuo pirmos karo dienos renka paramą, perka kariuomenei būtiną amuniciją ir veža ją į pirmąsias fronto linijas. Per jį ukrainiečius pasiekia ir ši­lališkių surinkta parama. 

Galėjo grįžti, bet liko kovoti už laisvę

„Atrodo, turiu lietuvišką širdį ir ukrainietišką sielą“, – viename iš socialinio tinklo įrašų prisipažino verslininkas, paprašęs draugų lietuvių padėti, kad karas baigtųsi kiek įmanoma greičiau. 

Tuomet visi manė, jog tai bus kelių dienų problema, o pasaulio galingieji neleis žūti tūkstančiams ukrainiečių, Rusijos kareiviams žudyti vaikų, sprogdinti mokyklų, grobti ir nežinia kur išvežti taikių gyventojų.

„Didžiuojuosi, kad mano sūnus Lukas bus ukrainietis, bus laisvas. Mes esame vieningi, mes laimėsime, nes tiesa yra mūsų pusėje. Jei nesustabdysime šios beprotybės Ukrainoje dabar, pasaulyje nebus saugios vietos“, – įsitikinęs lietuvis, Kyjive vadovaujantis stambios tarptautinės informacinių technologijų kompanijos „Valtech“ padaliniui.

Jame dirba per 400 darbuotojų, maždaug 300 jų teko evakuotis. Artūras su bendradarbiais užsiėmė logistika – ieškojo laisvų kelių, galimų apsistojimo vietų. Ukraina yra viena didžiausių ir tankiausiai apgy­vendintų šalių Europoje, todėl norint iš Charkivo nuvažiuo­ti į saugesnę vietą Vakarų Uk­rai­noje, žmonėms teko sukarti apie 1,5 tūkst. kilometrų. Tai trun­ka ne dieną ir ne dvi, nes de­galinėse parduodamas ribotas kiekis de­galų, įrengti patikros postai, nuo 8 val. vakaro negalima bū­ti kelyje, kadangi įvesta komendanto valanda. Ir visa tai reikia įveikti moterims bei vaikams, kurie kone mėnesį slėpėsi rūsiuose, kiekvieną minutę bijodami dėl savo bei artimųjų gyvybės. O iš tokių vietų kaip Čer­nigivas, pasak lietuvio, ištrūkti praktiškai neįmanoma, nebent įvyktų stebuk­las. Ar­tūrui padedant, tie stebuklai vyksta.

„Mūsų įmonė yra viena iš nedaugelio, galinčių dirbti nuotoliniu būdu, jei tik yra internetas. Paslaugos yra eksportuojamos, todėl galime prisidėti prie Ukrainos ekonomikos: uždirbame pinigus, nes kai žmonės jų turi, gali išlaikyti šeimas, pirkti ir aukoti ginklams, kariams“, – sakė A. Kvederis.

Tai, ką Ukrainoje pastarosio­mis savaitėmis daro jis ir jo draugai, gerai įvertino „Val­tech“ generalinis direktorius Mi­­cha­el Krogh-Schlichter, pareiškęs, jog jei jam reikia rasti kažką pozityvaus už vieningos Europos ribų, tai tą pozityvą rodo Ukrainoje dirbančių kolegų lyderystė ir drąsa.

„A. Kvederis, mūsų ukrainietis vadovas, kurį didžiuojuosi vadindamas draugu, kaip ir Zelenskis, pastarąją savaitę pasirodė kaip superherojus. Ačiū, kad rūpinatės visais. Žinau, jog Ukrainoje tai buvo komandinės pastangos, tačiau esu laimingas, kad mūsų žmonės turi tokį angelą sargą“, – socialiniame tink­le parašė Danijos įmonės, kurioje dirba Artūras, vadovas.

Paramos per daug nebūna

Vien pirmąją karo savaitę į Ukrainos kariuomenę mobilizuota virš 150 tūkst. žmonių, todėl kariams visko reikia labai daug. Ukrainai remti įsteigti keli fondai, jie surenka milijonus, tačiau didelius kiekius amunicijos nupirkti nelengva.

„Todėl labai praverčia perso­nalinės iniciatyvos: randi 10 ne­peršaunamų liemenių, kelis automobilius, nuperki ir išdalini – gal kam nors išsaugos gyvybę. To niekada nesužinosi, bet geriau daryti daugiau nei gali negu sėdėti ir dejuoti, kad sunku ir baisu, nes vyksta karas. Todėl mes kiek įmanydami padedame: iš pradžių viską pirkome savo lėšomis, paskui socialiniuose tinkluose paprašėme žmonių aukoti. Kai esi čia, matai, ko reikia, imi ir darai“, – pasakojo Artūras.

Per tris savaites jis surinko apie 20 tūkst. eurų, išleido 3 tūkst. Eur daugiau. Fronte kariaujantiems ukrainiečiams nu­pirko 5 naktinio matymo monoklius, 5 termo matymo rinkinius, visureigį, už kurį yra dėkingas pigiau jį pardavusiam savo draugui Benui, sunkvežimį, du mikroautobusus, daugiau kaip 1000 litrų dyzelino, per 100 įvai­riausių pirmo būtinumo daik­tų, draugų surinktų ir atvežtų iš Lietuvos.

„Ypatingas ačiū mano broliui Juozui, kuris padėjo viską suorganizuoti Lietuvoje, taip pat draugui Remigijui Baubliui ir dar keturiems bičiuliams, kurie per trumpą laiką visa tai atgabeno“, – dėkojo A. Kvederis.

Lietuvis neapsiriboja tautiečių auko­mis – ieško didesnės, rimtesnės pagalbos. Jo dėka Černivcų miestui įmonė „Valtech Ukraine“ nupirko „Starlink“ interneto stotelę, kad žmonės neliktų be interneto ryšio. Anksčiau keletą tokių stotelių regioniniams miestams padovanojo garsus milijardierius, įmonės „Space X“ savininkas Elonas Muskas.

Artūras prašo ir toliau aukoti, padėti, kas kiek gali. Ir tikina žinąs, jog bus sunkiau, nes žmonės pavargsta. Tačiau dabar kiekvienas centas yra svarbus. Nors nevadina savęs dideliu karo reikalų žinovu, laisvą laiką skiria fronto aprūpinimui. Pasak Artūro, kai pradedi dirbti, atsiranda ir žinių, ir sprendimų, ir padedančių žmonių. 

„Esu labai gerai susijęs Ukrainoje su skirtingais savanoriais – nuo žmonių, padedančių kariams priešakinėse li­nijose iki vietinių teritorijos gynybos vie­netų bei paprastų savanorių, prista­tančių maistą bei vandenį besislepiantiems nuo bombardavimų gyventojams. Žinau, ko jiems reikia, didžiąją dalį to galima nupirkti tik Europoje ir JAV. Todėl nusprendžiau visą savo laisvą laiką skirti pinigams surinkti, kad padėčiau užbaigti šį karą“, – tvirtina A. Kvederis. 

Sunki kova už laisvę

„Nėra per didelės kainos, kad sumokėtume už laisvę. Ukrainoje mes kariaujame. Nekalti žmonės miršta kiek­vieną dieną. Tiesiog vien dėl to, kad pasirinko sunkų laisvės, demokratijos, meilės tėvynei ir nuolatinių pokyčių kelią. Per 16 metų čia, Ukrainoje, sužinojau daug dalykų apie šalį ir žmones. Tačiau yra vienas dalykas, kurį kartoju: Ukraina bei jos žmonės buvo nuvertinami. Džiaugiuosi, jog pasaulis Ukrainą pamatė kaip stiprybės šalį, kurios žmonės daro neįmanomus dalykus“, – rašo A. Kvederis savo draugams. 

Artūras neslepia, kad jam skaudu žiūrėti, kaip Vakarų Europos valstybių vadovai skaičiuoja galimus ekonomikos nuostolius, kurie galbūt atsirastų, apribojus iš Rusijos gaunamus energetikos išteklius. Tai rodo, kad Vakarams vis dar trūksta politinės valios apsaugoti Uk­­rai­nos žmones.

„Bombos krinta ant mokyklų, ligo­ni­nių, naikinami ištisi miestai: Mariupolis, Char­ki­vas, Ky­ji­vas. Betgi rytoj bom­bos gali kristi ant Vil­niaus, Talino, Paryžiaus, Miuncheno. Jei neatlaikys Ukraina, diktatorius nesustos. Gali atsitikti, jog pagalba, kurios Ukraina taip ilgai prašo, ateis per vėlai. Nenorit uždaryti dangaus – duokit gink­lų. Nenorit kariauti patys – padėkite gink­lais Uk­rainai. Mes įrodysime, kad esame drąsiausia kariuomenė pasaulyje, nes mūsų motyvacija nugalėti yra pati stipriausia. Jei galime mėnesį atsilaikyti prieš Rusiją, galime atsilaikyti prieš bet ką“, – įsitikinęs Uk­rainoje gyvenantis šilališkis.  

Pasak Artūro, šiuolaikinė­je pasaulio istorijoje niekada nebuvo tokio stipraus tautos susitelkimo kovai už laisvę. Su Rusija kovoja ne 200–300 tūkst. ukrainiečių karių, o 40 milijonų ukrainiečių, todėl agresoriui nėra jokių galimybių užkariauti Ukrainos. Vienintelis kelias – tik visiškai sunaikinus. Tačiau, anot šilališkio, kol bus bent vienas ukrainietis gyvas, šalis atsilaikys. 

„Prašau visų spausti savo valstybių politikus teikti paramą Ukrainai, nes ji dabar kovoja už visiems svarbią laisvę. Aš būsiu čia, rinksiu pinigus iš draugų, leisiu savus, kad bent kiek padėčiau kariaujantiems. Laikas veikia Ukrainos naudai, klausimas tik vienas: ar užteks jėgų, kol rusai bus priversti bėgti neatsisukda­mi“, – „Šilalės artojui“ sakė A. Kvederis.

Daiva BARTKIENĖ

Nuotr. iš pašnekovo albumo

Paskutinę kovo savaitę šalyje vy­kusius kultūros renginius apkartino žinia apie Ukrainoje žuvusį Lie­tuvoje ir pasaulyje gerai žinomą režisierių Mantą Kvedaravičių, kuris į šalį bu­­vo išvykęs dokumentuoti vyks­tan­čio karo...

Dėl režisieriaus žūties buvo pakore­guota ir Vilniaus tarptautinio kino festi­valio „Kino pavasaris“ uždarymo renginio programa. Po itin santūrios apdovanojimų ceremonijos publika pakviesta pažiūrėti dokumentinį M. Kve­da­ravičiaus filmą „Mariupolis“, 2016 m. da­ly­vavusį Berlyno kino festivalyje.

Šių metų „Kino pavasario“ Europos ilgametražių debiutų konkurse dalyvavo 10 filmų. Geriausia Europos debiutų konkurso aktore pripažinta Marina Redžepovič iš Kroatijos, sukūrusi vaid­menį Sonjos Tarokič filme „Mokytojų kambarys“. Geriausio aktoriaus apdo­va­nojimas įteiktas Giedriui Kielai už vaid­menį Lauryno Bareišos filme „Piligrimai“. Geriausiais režisieriais pripažintas kūrybinis duetas Helena Girón ir Samuelis M. Delgado už juostą „Jie neša mirtį“, geriausiu debiutiniu filmu – serbų režisieriaus Marko Grba Singho „Tvirtovė“. Trumpame konkurse varžėsi 35 kino juostos. Nugalėtoju tapo lenkų režisierės Martos Pajek filmas „Neįmanomos figūros ir kitos istorijos. I dalis“. 

Panevėžio, Juozo Miltinio dramos teat­re vienuoliktą kartą įteikti rašytojos Gab­rielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliai „Tarnaukite Lietuvai“. Šiemet jie įteikti šešiolikai laureatų, tarp kurių ir mūsų kraštietis Kazys Misius – istorikas, kraštotyrininkas, moks­lo darbuotojas. 

Šeštadienį, tarptautinę Vaikų knygos dieną, Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Vilniuje apdovanoti geriausių praėjusių metų knygų vaikams ir paaugliams kūrėjai. Kasmet premijas gauna geriausi vaikų knygų rašytojai, iliustruotojai, vertėjai. Prano Mašioto premija už geriausią metų knygą vaikams ir paaug­liams šiemet atiteko Dainiui Gintalui už knygą „Ajerų kisielius, arba varnos, var­vekliai, varanai ir varlės“. Adomo Druk­tenio premija už reikšmingiausią ir meniškiausią vertimą paaugliams įteikta Rai­mondai Jonkutei už Jakobo We­ge­liaus knygos „Žudiko beždžionė“ ver­ti­mą iš šve­dų kalbos. Eugenijos Stra­vins­­kie­nės premija už reikšmingiausią ir me­niš­kiausią vertimą vaikams skirta Ri­tai Ba­ka­nie­nei, iš anglų kalbos išver­tu­siai Me­gan Shep­herd knygą „Slapti Erš­kėt­ro­žių kal­vos žirgai“. Išrinkta ir geriausių paveikslėlių, geriausia metų pažintinė knygos, reikšmingiausias metų debiutas. 

Uostamiestyje balandžio 2 d. prasidėjo klasikinės muzikos festivalis, kuris tęsis iki balandžio 29 d. „Klaipėdos muzikos pavasaryje“ pasirodys aukščiausio meninio lygio orkestrai: Lietuvos nacionalinis simfoninis, Klaipėdos kamerinis bei stygininkų kolektyvas iš Švedijos „O/Modernt“. Vyks nemokami koncertai Šv. Pranciškaus Asyžiečio kop­lyčioje Klaipėdoje. Festivalio progra­­ma – tink­lalapyje kulturopolis.lt.

Lietuva pateikė šiaudinių sodų tradicijos nominacinę paraišką UNESCO Rep­re­zentatyviajam žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašui.

„Tai viena iš tautodailės rūšių. Senovės žmogus pasaulį suprato kaip susidedantį iš dangaus, žemės ir požemio – šios trys sferos ir vaizduojamos sode“, – sakė Marytė Liugienė, asociacijos „Dan­gaus sodai“ vadovė.

Šiuo metu UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąraše yra trys Lietuvos vertybės: kryždir­bystė, dainų ir šokių tradicija bei sutartinės dainos.  

Kotryna PETRAITYTĖ

Būtų smagu panagrinėti po Lie­tuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikš­čioniškų šeimų sąjungos vadovo Val­demaro Tomaševskio sparneliu pasislėpusio ir Seimo nariui Čes­la­vui Olševskiui tarnaujančio bu­vusio parlamentaro Zbignevo Je­­dinsko sa­paliones, bet tokia ana­lizė jam suteiktų per daug garbės. Tai, kad šis skandalingas lenkų ra­di­ka­lų klap­čiukas stabdo narystę są­jun­go­je, mums turėtų būti nei šilta, nei šalta, nes šios partijos esmės ne­pa­keis. 

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 26