Antrą atvykimo į Charkivą dieną be perstojo skambėjo perspėjimai neiti iš namų dėl bombardavimų, tačiau mano šaldytuvas buvo tuščias. Už lango nuo pat ryto girdėjosi tokie garsūs kautynių miesto pakraštyje atgarsiai, jog buvo sunku susikaupti ką nors veikti. Apie 15 valandą mūšiai aprimo, tad nusprendžiau eiti pirkti maisto. Vos iškišus nosį į lauką, ją užspaudė parako dūmų tvaikas – panašiai, kaip būna naujų metų naktį, kai sutartinai leidžiami fejerverkai.

Norėdamas iš savo vieš­bu­tuko patekti į miesto cent­rą, turiu pereiti pėsčiųjų tiltą per traukinio bėgius. Nu­sileidus į geležinkelio stoties peroną, staiga vėl pasigirsta trys galingi sprogimai ir virš galvų ima skraidyti šimtai persigandusių paukščių. Jiems karas turbūt irgi kelia stresą bei liūdesį, nes nuo kulkų ir raketų taip pat žūsta jų bičiuliai. Gal net ir panaši nemiga kankina, o jei taip, tai paukščiams blogiau – raminančios arbatos neišsivirs...

Retos veikiančios parduotuvės Charkive dirba iki 16 valandos, o užėjęs valandą iki uždarymo neberandu nei duonos, nei batono, vien užrašą, jog karo metu leidžiama pirkti tik po du kepaliukus. Čia ne taip, kaip Lvive ar Kyjive, ant prekystalių nėra jokių egzotiškų vaisių, vien bulvės, morkos, svogūnai ir pora apvytusių obuolių. Dar dviejų rūšių dešros ir sūrių bei konservų. Nerandu nei džiovintų vaisių, nei riešutų. Nerimą teks malšinti dviem šokolado plytelėmis, kurias vėliau nervingai spaudau kišenėje, visgi nusprendęs nueiti iki centro pasižvalgyti.

Tuščius gatvių vaizdus, kai vietoj praeivių regi vien stipraus vėjo gainiojamas šiukšles, mačiau keliuose italų pokariniuose kino filmuose. Bandau prisiminti, kokiuose, tačiau galva apdujusi nuo nerimo. Vis žvalgausi, kur galėčiau įlįsti pasislėpti, jei netoli nukristų paklydėlė raketa. Staiga kyla mintis – vaikščiosiu nuo vienos cerkvės prie kitos, tikėdamasis, kad maldos namus raketos aplenks. Bet netrukus nusiviliu, nes abi aplankytos cerkvės uždarytos, nepavyksta pakalbinti nei šventikų, nei tikinčiųjų.

Perkopęs per iš cementinių blokų sustatytą, bet nesaugomą barikadą, pereinu tiltą per upę ir patenku į centrinę gatvę. Prieš akis atsiveria didžiulis užrašas „Aš myliu Charkivą”. Gal prieš karą šį miestą turistui tikrai buvo galima įsimylėti, tačiau dabar jis alsuoja šalčiu ir baime... 

Šalia esančioje tramvajaus stotelėje žybčioja elektroninis laikrodis, tačiau tvarkaraščio lenta juoduoja išjungta, viešasis transportas čia nustojo važinėti prieš 40 dienų. Pastoviu stotelėje keliolika minučių tikėdamasis sulaukti kokio praeivio ir jį pakalbinti. Nepavyksta. Tik pro šalį praburzgia „žiguliukas”, kokių 40 metų senumo. Tokių čia pastebėjau riedant kas dešimtą. Iki karo Charkive turbūt lakstydavo daugybė naujų, prabangių mašinų, tačiau jos visos savo šeimininkus bei jų žmonas ir vaikus dabar išgabeno į saugesnius miestus.

Kitu keliu grįždamas į viešbutį, aptinku keletą puikių XlX šimtmetyje suręstų namų. Ant vieno iš jų kabo lenta, jog tai istorinis architektūrinis paminklas – kažkokio pirklio namai. Kai iki viešbučio lieka keletas šimtų metrų, sutinku pakeleivį. Iš pradžių nepatikliai į mane žvilgtelėjęs, vyriškis netrukus pasisako esąs krišnaitų dvasininkas ir keliaująs į maldos namus. Vyras nustemba, kai prisistatau esantis lietuvis, mat vos prieš pus­metį jis viešėjo pas bendraminčius Vil­niuje ir Kaune.

„Kada pasibaigs šis karas ir kaip?” – klausiu jo.

„To joks žmogus nežino – gal greitai, o gal truks labai ilgai”, – išgirstu.

„O kodėl jūs ne fronte, kodėl neginate tėvynės?”– provokuoju.

„Į frontą visų pirma yra kviečiami turintys karinės tarnybos ar kovų patirties. Aš jos neturiu, tad galiu būti pašauktas tik tolimesniame mobilizacijos etape. Mūsų bendruomenės žmonės dalyvauja mūšiuose, dar niekas nežuvo. Aš nesiveržiu į frontą, nes Krišna yra pasakęs, jog geriau atlikti blogai tau skirtą darbą nei kad gerai ne tau skirtąjį. Kiekvienas turime dirbti tai, ką geriausiai sugebame, o aš esu dvasinis mokytojas – jau 15 metų esu krišnaitas, nebesinaudoju pasaulietiško Oleho vardu, vadinuosi Abhajadef, kas reiškia Aukščiausiojo tarnas”, – sako pakeleivis.

„Man buvo labai neramu vaikščioti po tuščią miestą. O jūs nebijote?”– kamantinėju.

„Ne, kiekvienas nugyvensime tiek, kiek skirta, aš dabar praėjau kokius 10 kilometrų ir dar tris reikia nueiti”, – ramiai aiškina krišnaitas.

Perėję tiltą, išsiskiriame, o netrukus vėl pasigirsta patrankų griausmas. Grįžau pačiu laiku, bet sutrikęs – vyliausi, jog gal krišnaitas atskleis karo priežastis ir žinos, kaip jį užbaigti.

Tačiau to nežino niekas. Nebent tas, pagal kurio užgaidą šis karas prasidėjo.

Tik kodėl neatsiranda kito galingo asmens, kuris ryžtųsi jį sutramdyti? Kodėl kasdien bombarduojami miestai ir žūva niekuo dėti civiliai, o sotūs ir turtingi Vakarai bejėgiškai skėsčioja rankomis?

Charkivo gynėjai teigia, jog agresoriaus armijai beveik baigėsi dešimtis milijonų eurų kainuojančios ir labai tiksliai į nustatytą taikinį lekiančios raketos. Planavę Ukrainą užimti per tris dienas, užpuolikai, žlugus sumanymui, iš sandėlių traukia senesnių modelių skraidyk­les. Jos dažnai nuklysta ir lekia savais keliais. Deja, ne taip, kaip paukščiai – nutūpdamos sprogsta ir atneša nelaimes.

Raketa paklydėlė penktą valandą ry­to pataikė į mokyklos kiemą privačių na­mų rajone, kur šalia nėra jokių strateginių objektų. Metalinis jos smaigalys liko įsirėžęs į žemę, nes užtaisas suveikė akimirksnį anksčiau. Raketa sprogo ore, mokyklos stadiono pakraštyje, šalia keturaukščio gyvenamojo namo. Gyventojai, laimei, šįkart atsipirko milžinišku išgąsčiu, niekas nebuvo sužeistas. Jie kelias dienas miegojo rūsyje, bijodami, jog ataka pasikartos. Vėliau visi išsikraustė pas gimines, nes naktimis šaltis spustelėjo iki 18 laipsnių, o šildyti butų nebuvo įmanoma dėl sugadinto dujų vamzdyno bei elektros instaliacijos.

Aptikau kaimynus, vieningai remontuojančius tvorą, garažus. Istoriją pasakojantis Vladimiras džiaugėsi, kad raketa neatskrido vėliau, kai rytais kieme žaisti renkasi vaikai. Vladimiras spėja, kad nuo žūties galimai juos apsaugojo šalia stovinti cerkvė, iki kurios kažkodėl nenuskriejo nė mažiausia skeveldra. Gal ir taip, paklydėlės raketos nėra kaip iškvosti, o jos kompiuterinę atmintį valdo saugiai ir toli prie pulto sėdintys monst­rai. Jiems neįdomu, ką išgyveno namo gyventojai ir kokią traumą ilgiems metams patyrė jų vaikai.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

(Tęsinys. Pradžia Nr. 15, 17, 23)

Kas iš mūsų negirdėjo apie le­gen­dinę pranašę Mikaldą iš Sabos karalystės, gyvenusią dar prieš Kris­tų? O apie išminčių Saliamoną, Iz­ra­elio ir Judėjos karalių? Ir apie Abi­siniją esame girdėję, nes apie ją net Biblijoje parašyta. O juk Abisi­nija – buvęs Etiopijos pavadinimas. 

Sabos karalystė

Etiopijos gidas mums aiškino, jog Sa­bos karalystė iš pradžių plytėjo dabartinio Jemeno teritorijoje. Tačiau apie VI amžių prieš Kristų ji ėmė nebeišsitekti turėtoje teritorijoje ir jos viešpatavimas persikėlė per Raudonąją jūrą, į Abisiniją, arba šiandienos Etiopiją. Abu šiuos kraštus vienijo bendra politika ir kultūra. Mokslininkai sako, kad labai tikėtina, jog Sabos karalienė valdė tiek Jemeną, tiek Abisiniją, nors gimė ji veikiausiai Jemene. Tik etiopas gidas su tuo sutikti nenorėjo – karalienė Saba gimė Etiopijoje ir taškas. Jis priminė, kad vienas iš trijų išminčių, aplankiusių gimusį Jėzų Kristų, buvo etiopas, vardu Baltazaras, o miros dovanų jis paėmęs nuo frankenčenso medžio. Tokie auga būtent Etiopijoje. 

Pas Saliamoną

Etiopų šventajame rašte apie karalių šlovę „Kebra Nagast“ pasakojama apie iš Aksumo miesto kilusią karalienę Makedą, mūsiškai – Mikaldą. Ši karalienė, išgirdusi apie Jeruzalėje esančio Izraelio ir Judėjos karaliaus Saliamono nepaprastą išmintį, nutarė jį aplankyti ir su didele palyda leidosi į sunkų kelią. Saliamono valdymo laikais Izraelio ir Judėjos karalystės labai klestėjo, šalyje buvo pradėti eksploatuoti vario rūdynai. Diplomatinėmis sąjungomis ir asmeninėmis unijomis buvo sustip­rinta karalystės tarptautinė padėtis, kad būtų nutraukta daugiaamžė egiptiečių ir žydų nesantaika. Taigi karalienei Mikaldai reikėjo visa tai pačiai pamatyti ir išgirsti.

Bet atsitiko taip, jog Mikalda ir ­Sa­­liamonas iškart vienas kitam krito į akį, tačiau karališkasis statusas neleido to parodyti. Teigiama, kad Mi­kal­da Je­ru­zalėje išbuvo pusę metų, o Sa­lia­monas visąlaik brandino mintį, kaip ją suvilioti. Vi­liojimo meną jis tikrai buvo įvaldęs, sako, turėjo apie 700 žmonų ir apie 300 sugulovių, buvęs labai išvaizdus. Ir štai atsisveikinimo vakarą Sa­lia­monas pasirūpino, jog karalienė būtų pavaišinta kuo aštresniais ir sūresniais patiekalais. Pirmąją savo užmačių dalį jis jau buvo įgyvendinęs: dar viešnagės pradžioje su karaliene Mi­kal­da susitarė, kad ši iš jo rūmų galinti imti viską, ką tik panorės, bet negalinti imti net smulk­menos jo neatsiklaususi. O jis savo ruožtu jos nemergins.

Ir štai paskutinė naktis. Aštri vakarienė ėmė Mikaldą troškinti ir ji atsigėrė vandens, buvusio prie jos lovos. Saliamonas to ir telaukė – įžengė į karalienės miegamąjį ir pareiškė, kad ji sulaužiusi jų susitarimą, todėl ir Sa­lia­mono pažadai nelįsti prie karalienės nebegalioja... Kur dėsis Mikalda: susitarimas yra susitarimas.

Kai Saliamonas atsisveikino su karaliene Mikalda, jiedu nežinojo, kad Mi­kalda tą naktį nuo Saliamono pastojo. Mikalda jau nebeslėpė savo susižavėjimo juo, jų meilės istorija yra viena seniausių pasaulyje – jai jau apie 3000 metų.

Mikalda grįžo atgal į savo karalystę, o po devynių mėnesių pasaulį išvydo sūnus Menelikas, kurio vardas reiškė išminčiaus sūnų. Užaugęs jis tapo Abisinijos imperatoriumi Me­ne­li­ku I. Paskui skaičiai prie jo vardo didėjančia tvarka keitėsi ir visi jie tęsė karalienės Mikaldos bei jos sūnaus imperatoriaus Meneliko I darbus, vėlesnės kartos tęsė giminės dinastijos valdymą.

Tėvo dovana

Menelikui sulaukus pilnametystės, motina pasakė sūnui, kas yra jo tėvas ir netgi paragino jį vykti su juo susipažinti. Šis taip ir padarė. Teigiama, jog Saliamonas labai džiaugsmingai pasitiko sūnų, kuris buvęs nepaprastai panašus į jį. Tėvas netgi siūlęs jam pasilikti, o po jo mirties perimti visus turtus ir krašto valdymą. Tačiau Menelikas, nuoširdžiai padėkojęs tėvui, nusprendė grįžti namo, pas motiną, nes ir ten jis turėjo pradėti valdyti šalį, mat Mikalda pamažėl silpo. Be to, Meneliko viešnage Jeruzalėje nebuvo patenkinti ir kunigai, kurie vaikinui tiesiog ėmė pavydėti karališko dėmesio.

Tėvas Saliamonas negalėjo išleisti sūnaus tuščiomis ir padovanojo jam Sandoros skrynią su 10-čia Dievo įsakymų. Biblijoje parašyta, kad Dievas dviejose akmeninėse plokštėse užrašė dešimt įsakymų ir perdavė juos Mozei. Kad plokštės būtų apsaugotos ir patogu jas gabenti, jos buvo sudėtos į įmantriais aukso ornamentais puoštą medinę skrynią. Ji keliavo kartu su Moze bei izraelitais šiems ieškant Pažadėtosios žemės. Kur jie benueidavo, visur laukdavo tik pergalės. Kai žydai įkūrė Jeruzalę, karalius Saliamonas pastatė „švenčiausiąją iš švenčiausiųjų“ šventyklą ir ten padėjo skrynią, kurią šiandien žinome kaip Sandoros skrynią. Štai šitokią šventenybę, sako, Saliamonas padovanojo sūnui, kurį palydėti iki Sabos pavedė visų karalystės vyresniųjų pirmagimiams sūnums.

Menelikas šią šventenybę priėmė ne tik kaip tėvo, bet ir kaip Dievo dovaną. Jis savo krašte įkūrė antrąją Jeruzalę, o skrynią įkurdino senoje šventosios Marijos iš Siono bažnyčioje. Bet vėliau dėl šalyje vykstančių neramumų skrynia buvo paslėpta. Jos buvimo vietą, sako, žino labai ištikimas sargas ir tik jis vienas gali prie jos prieiti. Tuo galime tikėti, galime netikėti, tačiau faktas yra tai, kad etiopai yra viena iš nedaugelio tautų, išpažįstančių krikščionybę Afrikoje, o valstybės Konstitucijoje teigiama, jog Etiopijos imperatorius esąs tiesioginis Saliamono palikuonis.

13-oji pranašė

Tai, apie ką kalbėjo Mikalda su karaliumi Saliamonu, esą surašyta devyniose knygose, kurių yra išlikusios tik trys. Mikalda tuo metu buvo tryliktoji iš pranašų, kurie pranešdavo apie būsimus įvykius. Ji dar VI a. pr. Kr. išpranašavo, kad Jėzus Kristus bus nukryžiuotas ir dėl to žydų karalystė išnyks visiems laikams. Ji teigė, jog žmonės pasidarys pikti, kariaus vieni su kitais, sūnus pakels ranką prieš tėvą, brolis – prieš brolį, kad Dievas, užrūstintas žmonijos nedorų poelgių, baus nepritekliais, liūtimis, sausromis, pot­vyniais bei kitomis stichinėmis nelaimėmis.

Apie Mikaldos pranašystes kalbama net šiandien ir jomis tikima. Tikėti ar ne – kiekvieno asmeninis reikalas, bet faktas yra tai, jog Sabos karalienė Mikalda yra moteris, įamžinta didžiųjų pasaulio religijų – krikščionių Biblijos ir musulmonų Korano – istorijose. 

Nijolė PETROŠIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.

(Bus daugiau)

Pavasariškas kovo 26-osios rytas į Bijotus sukvietė pėsčiųjų žygių entuziastus. Bijotų bendruomenė ir Bijotų seniūnija kartu su Pėsčiųjų žygių asociacija bei Lietuvos di­džiojo kunigaikščio Kęstučio motorizuotuoju pėstininkų batalionu suorganizavo 11-ąjį pėsčiųjų žygį „Kęstutėnai“.

Nuostabus jausmas matyti žmones, kurie su gera nuotaika atvyksta iš pačių tolimiausių Lietuvos vietų į mūsų nuostabų kraštą pasivaikščioti po jo apylinkes. Renginys sukvietė daugiau kaip 800 dalyvių iš visos Lietuvos, prie kurių, be jokios abejonės, prisijungė ir Bijotų bendruomenės komanda, kuri pasiryžo ir sėkmingai įveikė 25 km atstumą.

Trasos buvo pritaikytos ir tikriems šio laisvalaikio praleidimo būdo profesionalams, ir šeimoms su vaikais. Vieni rinkosi trumpiausią 10 km atkarpą, kiti užsispyrė įveikti ir 32 km, o abejojantieji savo jėgomis žygiavo 25 km.

Šiltas, tačiau labai vėjuotas oras leido pajusti smėlio skonį burnoje, prisiminti raumenų skausmą ir net išvysti ant savo kojų sutrintas pūsles.

Džiaugiamės naujais potyriais, naujomis pažintimis ir galimybe dar kartą drauge su žygeiviais iš visos Lietuvos pasigrožėti Bijotų apylinkėmis.

Laukiame visų sugrįžtant į Bijotus – Mažąją Lietuvos kultūros sostinę.

Ignas GUŽAUSKIS

Bijotų seniūnas

AUTORIAUS nuotr.

Charkivas pasitinka šaltais vėjo gūsiais ir šlapdriba, čia dar kur ne kur skveruose guli užsilikęs sniegas. Nėra ko stebėtis – miestas yra Ukrainos šiaurėje, o kai kurie jo mikrorajonai nuo Rusijos sienos nutolę vos 30 kilometrų. 

Toks buvimas šalia agresyvios kaimynės greičiausiai turėjo didelės įtakos tam, kad so­vietmečiu klestėjęs kaip labai svarbus karo pramonės bei moks­lo centras ir net vadintas Ma­žąja Maskva, miestas ekonomiškai ėmė smukti. Galimai todėl, jog ukrainiečiai perkėlė į šalies gilumą garsią tankų gamyklą bei kitas karo pramonei svarbias įmones, baiminda­mie­si, jog įsiveržusi Rusija neišsivežtų gamybinių priemonių.

Miestas nustebina tuo, kad gatvėse kas dešimta mašina yra 30–40 metų „žiguliukas“ – aprūdijęs, skirtingomis spalvomis nudažytas, bet riedantis. 

Nustebina ir milžiniškos eilės prie humanitarinių maisto davinių išdavimo punktų. Pa­klausinėjus laukiančiųjų, paaiškėja, jog dauguma iki šiol gyveno nuo algos iki algos, o karui prasidėjus neteko darbo, pajamų ir šaldytuvas tapo tuščias.

Sutikti ir kalbinti gyventojai teigė, jog, siekdami nemokė­ti mokesčių, darbdaviai labai dažnai žmones įdarbina ne­­oficialiai, o prasidėjus karui to­kie asmenys negavo valstybės skirtos 6500 hrivinų (180 eu­rų) vienkartinės pašalpos. Mat ji išmokama tik netekusiems oficialaus darbo.

Parduotuvės čia irgi daug skurdesnės nei Kyjive ar Lvive. Jų dirba nedaug, nedidelis pasirinkimas dešrų, mėsos, sūrių, o iš vaisių ir daržovių – vien bulvės, morkos, svogūnai ir obuoliai.

Gyvenimas čia yra labai sudėtingas, kadangi fronto linija eina vos keli kilometrai nuo kraštinio Saltovkos mikrorajono. Rusijos kariuomenės vadai turbūt tikėjosi, jog, kadangi Charkive gyvena beveik išimtinai rusakalbiai, tai miestas nesipriešins ir juos pasitiks su gėlėmis. Pirmą karo dieną rusų tankistai drąsiai įvažiavo į miesto centrą lyg norėdami juo pasigėrėti, tačiau buvo ukrainiečių gynėjų sunaikinti. Keršydami už „nesvetingumą“, rusai atsitraukė ir ėmė miestą bombarduoti raketomis. Taikė ne tik į policijos bei karinės gynybos pastatus, bet ir į poliklinikas, turgų, vaistines, mokyklas, vaikų darželius...

Minėtą Saltovkos mikrorajoną sugriovė beveik visą, o šalia jo esančius kitus mikrorajonus ir toliau kasdien bombar­duoja.

Kadangi rusų kariams baigėsi brangios ir tiksliai lekiančios raketos, jie dabar šaudo senesnio modelio raketomis, kurios yra netaiklios ir dažnai lekia bet kur. Todėl gyventojai iš namų išeina tik iki parduotuvės, vaistinės ir turgaus, o visą kitą laiką tūno namuose ar slėptuvėse.

Gatvėse niekas nesišypso, nes visi turi giminaičių ar kaimynų, kurie žuvo, buvo sužeisti ar kovoja fronte. Oro pavojai gaudžia dieną ir naktį, mūšių aidai labai aiškiai girdisi, o pradarius langą, kartais dvelkteli toks parako dūmų tvaikas, jog kuo greičiau norisi langą už­daryti.

Pirmą kartą didelį stresą man teko patirti jau keliaujant iš Kyjivo į Charkivą. Norėdamas šiuo metu išvykti traukiniu iš Ukrainos sostinės, esi priverstas paklusti karo suvaržymams ir išgyventi keistą susidvejinimo būseną. Praėjęs išsamų kariškių patikrinimą, patenki į centrinę geležinkelio stotį ir automatiškai tampi pabėgėliu. Sto­ty­je neveikia jokios kavinės ar prekybos kioskai, tačiau visiems yra dalijami maisto paketai, pasiūloma vandens, arbatos, kavos.

Mamoms su vaikais ir neįgaliesiems skiriamas įvairesnis maistas, jie įlei­džiami į kitas patalpas. 

Viduje neleidžiama nieko fotografuo­ti ar filmuoti, o sutemus draudžiama uždegti šviesas. Ir vos tik Kyjive nuskamba pavojaus sirenos, stotyje šviesos išjungiamos, kad priešui šis pastatas taptų nematomas, stebint iš žval­gybinių satelitų.

Tiesa, nedidelės lemputės žybsi prie kasų, medikų palapinės, bufeto bei patalpose be langų. Pabėgėlių mase tapę keleiviai tyliai sėdi valandų valandas ar net paras laukdami traukinio, nugabensiančio kuo toliau nuo fronto linijos. Tų, kurie, kaip aš, nori vykti priešinga kryptimi, į kovų gilumą, yra vienetai. Į traukinį, vykstantį į Charkivą, kurio keli miegamieji rajonai yra nuo Rusijos sienos nutolę vos 20 km, įsėda vos keliolika žmonių.

Aštuntame vagone, be manęs, važiuoja dar dvi merginos. Įsikalbame ir jos pasisako, jog, nuvežusios vaikus pas gi­­mines į Vakarų Ukrainą, nusprendė grįž­ti pas vyrus bei senyvus tėvus ir likti kartu su jais. Viena mergina ragina nebijoti, sako, kad Charkive kol kas civilių žuvo mažiau nei vienas procen­tas gyventojų, ir primena, jog per auto­įvykius taikos metu taip pat nemažai žmonių žūsta.

Kita mergina mano nerimą labiau supranta, bet padrąsina, sakyčiau, nevykusiu juokeliu: „Nebijok, išėjus į gatvę Charkive, visada yra 50 pro­centų tiki­mybės, kad namo grįši svei­kas”...

Taip „padrąsintas”, apgraibomis susirandu savo kupe. Apgraibomis todėl, jog traukinyje irgi išjungtos visos šviesos, aklinai užtrauktos užuolaidos, o pasišviesti galima tik telefonu. Bet vė­liau paprašoma žibintuvėlių ir juose nejungti.

Taip patamsyje tenka klotis lovą ir eiti į tualetą plautis dantų. Nori nenori apima jausmas tarsi keliautumei traukiniu vaiduokliu, o pats prarandi savo tapatybę.

Šviečiant Kyjivo priemiesčių žiburiams, kupe dar yra šiokia tokia šviesa, bet vėliau įsivyrauja aklinas juo­dumas. Mat tamsoje skendi ne tik visos pravažiuojamos gyvenvietės, bet ir traukinių sto­telės... 

Traukiniui sustojus, girdisi, kad į kaž­­kokį vagoną kažkas įlipa ar išlipa, tačiau per langą nieko nesimato. Keis­ta ir tai, jog šiaip gyvenime sunkiai užmiegu prie degančios šviesos, o dabar, net ir esant aklinai tamsai, miegas, deja, visiškai neima. Pratraukiu užuolaidos kampelį ir, lekiant traukiniui, žiūriu į vienintelį šviesos šaltinį – mėnulį. Šis – jaunas, nusileidęs į pačią pažemę ir šviečia labai neryškiai. Pa­galvoju: gal ir mėnulis specialiai pri­temdė savo spindesį, gal ir jis yra traukinio vaiduok­lio bičiulis...

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr. 

Balandžio 1 d., 18.30 val., – „Mama drąsa“.

Balandžio 2 d., 18.30 val., – „Kreditoriai“.

Balandžio 6 d., 18.30 val., – „Žiurkiagalviai“ (Klaipėdos jaunimo teatras).

Balandžio 8 d., 18.30 val., – premjera „Robotų pasakos“ (+12).

Balandžio 9 d., 17 val., – „Kalės vaikai“.

Balandžio 9 d., 18 val., – „Būti“ (Taško teatras).

Balandžio 10 d., 12 val., – „Arklio Dominyko meilė“ (Klou­nų teat­ro studija).

Balandžio 12 d., 10 val. ir 12 val., ­­– „Čia tu? Čia aš!” (Klai­pėdos jaunimo teatras).

Balandžio 13 d., 18.30 val., – „Remyga“ (Valstybinis Šiaulių dramos teatras).

Balandžio 14 d., 18.30 val., – „Elzės žemė“. 

Balandžio 15 d., 18.30 val., – „Pašaliniams draudžiama“.

Balandžio 21 d., 11 val. ir 12 val., – „Debesų gaudyklė“ (Šokio teatras „Judesio erdvė“).

Balandžio 22 d., 18.30 val., – „Euridikė“.

Balandžio 24 d., 17 val., – premjera „Kai kurios erelių rūšys“.

Tel. (8-46) 31-44-64, el. p.: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį., www.kdt.lt.

Klaipėdos dramos teatro inform.

Kartais tenka išgirsti nuomonių, jog pačių pasodintus ar privačioje žemėje augančius medžius galima nupjauti be jokių leidimų. Bet yra ir mąstančių kitaip, kurie žino tikrąją tvarką, tačiau bando „gerą darbą“ atlikti svetimomis rankomis.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 24

V. Putinas jau trečią kartą vien kovo mėnesį pasirašo įsakus, kurie turėtų įveikti Rusiją apėmusią ekono­mi­kos krizę. Nereikia bū­ti ekono­mistu, kad įsi­ti­kin­tu­mei, jog ši šalis, jau dau­giau nei mė­nesį kariaujanti gro­bi­­kiš­­ką karą su Ukraina, brenda į skurdą, traukdama paskui save ir iš jos kreditų gy­vuo­jančią Baltarusiją.

Česlovas IŠKAUSKAS 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 24

Ištrauka iš spaudai rengiamos kraštiečio Juozo Stasino knygos „Gyvenimo pynė“ II dalies „Pamario metai“. 

„Kviečiu pabuvoti mano jaunystės pamaryje, kur Nemunu ir laukais kadaise plaukė vanduo, jame skendėjo so­dybos, žuvo nemažai gyvūnų, o ir ne vieną žmogų vandens srovė yra nusinešusi ten, iš kur niekada nebegrįžtama...“ – prisimena autorius. (Tęsinys. Pradžia Nr. 11, 14, 16)

Ech, tas pamarys

Ech, tas pamarys! Su didžiuliais Nemu­no užliejamų pievų plotais, su pakrančių sodybomis, kaimais, miesteliais, bažnyčiomis, karčemomis, malūnais, valčių dirbtuvėmis. Su raudonų čerpių stogais!

Pamarys – tai neaprėpiamos lankos ir Nemuno deltos platybė. Tai nepakartojamas gamtos bei žmogaus harmonijos paveikslas, tapytas šimtmečiais mūsų se­nolių, tėvų prakaitu. Tai potvynių ir atoslūgių egzotikos kraštas.

Pavasarį, išplaukus ledams bei nuslūgus potvyniui, pamario lankos ir Ne­mu­no delta atgyja nuostabiais gamtos reginiais. Nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens žmonės žavisi gamtos stebuk­lo sukurtais ir tik šiam kraštui būdingais sodriais žolynais, įvairiausių spalvų žydinčiais laukiniais augalais, medžių bei krūmų gojeliais. Augalų čia tiek daug ir įvairių, jog bet kuris botanikas, atsidūręs šiose pievose, pasijunta tarytum augalų karalijoje. 

Vaikystėje klajodamas po panemunės lankas apie augalų pavadinimus menkai ką teišmaniau, šalia nebuvo ir žinovo, kuris apie retesnį augalą būtų galėjęs ką nors papasakoti. Tik vėliau, dirbdamas gamtosaugoje, susipažinau su šunažolių, eraičinų, vėdrynų, gegužraibių bei daugybės kitų šių pievų augalų pavadinimais. 

Bet palikime botaniką ir grįžkime prie istoriškai susiklosčiusių pamario žmonių gyvenimo būdo bei aplinkos, kurioje slypi dar daug gamtos paslapčių.

Ankstyvesniais laikais čia gyvenę prū­sai ir lietuvininkai gerai sutardavo su gamta. Jie suprato, kad potvynių vandenys žmonėms atneša ne tik žalą, ne tik pergyvenimų bei kančių, bet ir naudos, gamtos grožio pajautą. Žmonės pastebėjo, jog potvyniai dumblu patręšia laukus, nešmenimis aukština žemaslėnių plotus, formuoja unikalų pamario gamtovaizdį, po žiemos atgaivina gamtą bei padeda žvejams plėtoti žuvininkystę. Dar daugiau – pamariečiai statyboms ir kurui sumaniai panaudodavo potvynių atplukdytą medieną bei kitas buičiai vertingas medžiagas.

Anuomet pamaryje gyvenę žmonės vengdavo visur užtvenkti užliejamas teritorijas, atvirkščiai – stengėsi prisitaikyti prie esamos aplinkos: sodybvietėms, mokykloms, kapi­nėms bei kitiems objektams įrengti supildavo aukštesnes žemės kalvas, kelius grindė akmenimis ir juos tiesė taip, kad paviršius nebūtų aukščiau šalikelių bei gretimai nusidriekusių pievų, tokiu būdu stengdamiesi nepastoti kelio potvynio vandenims.

Vaikystėje akmenimis grįstų kelių už­liejamose pievose dažnai aptikdavo­me ganydami karves ar ruošdami galvijams pašarą. Tokių kelių ir šiandien priskaičiuojama dešimtys kilomet­rų. Tik dabar jie palaidoti po storu žvyro sluoksniu ir padengti asfaltu... 

Prisimenu metus, praleistus pamary, ir ypač šio krašto pavasarinius potvynius. Jie nusidriekdavo žvilgsniu neaprėpiamais plotais nuo Šilutės, Rusnės, Kuršių marių iki Baltijos jūros. Nepakartojami pamario vaizdiniai ir šiandien iškyla prieš mano akis...

Saulė su kiekviena diena palypėja vis aukštyn ir aukštyn, kaskart vis kaitresniais spinduliais prikeldama žemę iš gilaus įšalo, padėdama upėms, ežerams nusimesti ledo šarvus, kausčiusius vandenis visą speiguotą žiemą. Le­das, nebeįstengdamas pasipriešinti saulės užmačioms, skyla luitais ir, pavirtęs vandeniu, veržiasi Nemunu, Kuršių mariomis, neaprėpiamais panemunės laukais į pasimatymą su Bal­tijos jūra, nešdamas Gintarinei karalienei pavasario dovaną – pakeliui nugvelbtus įvairiausius daiktus, dumblą, prisotintą mine­ralinėmis trąšomis bei cheminėmis me­džiagomis. 

Savo eilės įsilieti į Nemuno ir Kuršių marių vandenų tėkmę laukia ir pamario miestų, miestelių bei gyvenviečių vande­nys, laikantys priemiesčius, gatves, aikštes, namus ir net gyventojus gamtos stichijos įkaitais. 

Pamariečiai potvynių laukdavo be di­delės priešpriešos ar keiksnojimų, at­virkščiai – jie kruopščiai ruošdavosi pasitikti per žiemą išsiilgto gamtos svečio, filosofiškai apmąstydami bei romantiš­kai jį aptardami. Žmonės gerai žinojo, kad į jų kiemus ar net trobesius at­ėjęs vanduo ilgai neužsibus ir anksčiau ar vėliau iškeliaus, grąžindamas žmonių gyvenimą į senąją vagą. Gilus gamtinės aplinkos suvokimas jiems sakė, jog potvynis yra neišvengiamas reiškinys, kurį privalu prisijaukinti, perprasti ir su juo susidraugauti. 

Mano vaikystės bei paauglystės metai prabėgo prie Nemuno dukros – Šyšos.  Pavasarį, kai jos vandenys išlipdavo iš savo krantų, Šilutės gyventojai, o labiausiai – mes, vaikai, ištroškę egzotikos, ištisomis valandomis stoviniuodavome upės pašonėje ir, užgniaužę kvapą, žiūrėdavome į audringą jos tėkmę. Kai po kurio laiko vandenys palikdavo miestą, priemiesčius ir atsiverdavo akmenimis grįstas kelias į Rusnę, bėgdavome prie Nemuno pažiūrėti gamtos šėlsmo, nepalyginamai audringesnio ir įspūdingesnio.  

Būdavo, stovime išplatėjusios upės pa­krantėje ir išpūtę akis žiūrime į senelį Ne­muną, kuris įsiręžęs, kartais trumpai stabtelėjęs atsipūsti, gargaliuodamas parudavusiu vandeniu toliau tempia ledų krūvas ar po „kojų“ pasimaišiusius medžius, krūmus, šieno ir šiaudų kupetas bei kitą nugvelbtą gyventojų turtą. Būdavo skaudu dėl laukinių gyvūnų, patekusių į išplatėjusio Nemuno žabangas. Varg­še­liai kiškiai, stirnos, šernai ir net stam­besni žvėrys, išsekę po žiemos, nepajėgdavo patys iš­sikapanoti iš negailestingo potvynio. Nelaimėliams į pagalbą ateidavo rūpestingi medžiotojai, pasitelkę gamtos bičiulius. Jie sėsdavo į valtis ir, pasiėmę pačių pasigamintus prietaisus, rizikuodami gyvybe, išplaukdavo lediniu vandeniu žvėrelių gelbėti. Bet kur ten juos visus išgelbėsi...

Pavasarį pažiūrėti potvynio bei ledonešio atvykdavo žmonės ir iš tolimesnių šalies kampelių. Pamario egzotiška gamta ypač viliodavo dailininkus, poetus, rašytojus, žurnalistus, fotomenininkus, ku­­rie savo įspūdžius ar emocijas įkūny­da­vo drobėse, nuotraukose, knygose. Šian­­dien džiaugiamės Antano Sutkaus, Ro­­mual­do Rakausko, Kęstučio Verbicko, Vlado Vai­-

ce­kausko, Virgilijaus Juodakio bei dau­ge­lio kitų žinomų fotografų darbais. Pa­­­­mario krašto gamtos tyrimams didelį dė­me­sį skyrė Tadas Ivanauskas, Pran­ciš­kus Ši­vic­kis, Vytautas Gudelis, Juo­­­zas Vir­bic­kas, Juozas Maniukas, Ka­zys Gai­galas bei kiti. Mokslo ir meno žmo­nių darbai apie unikalią pamario gamtą, kraštovaizdį, vietinių gyventojų buitį, žuvininkystės plėtrą bei žvejų tradicijas, užfiksuoti nuotraukose, turi didelę mokslinę, meninę, pažintinę bei istorinę vertę ne tik mums, bet ir ateinančioms kartoms. 

Skaitydamas praeities liudininkų pasakojimus, peržiūrinėdamas jų rašytinę ir vaizdinę medžiagą apie šį kraštą, suvokiau, kad nuo neatmenamų laikų didesnė Nemuno žemupio dalis dažnai būdavo apsemiama, ypač pučiant vakarų vėjams nuo Kuršių marių. Senbuviai prisimena, jog vanduo pievas apsemdavo staiga – net per porą valandų, ir didžiulė Nemuno žemupio teritorija virsdavo mariomis. 

Nuo potvynių labai dažnai nukentėdavo ištisi kaimai. Taip atsitiko 1925 m., kai išsiliejusi Šyša apsėmė Šilutės gatves, namus ir net kai kurie butai at­sidūrė po vandeniu. Jame skendėjo Lan­ku­pių, Sa­kučių, Alkės, Vytulių, Aukš­tu­ma­lės, Klum­pių bei kt. kaimai. Ne­iš­ven­gė šios sti­chinės nelaimės ir arčiau Ne­muno esan­tys Pelkininkai, Saus­galiai, Ta­ta­miš­kiai, Medžioklės pel­kė bei Bis­mar­ko kolonija. Pradėjus eiti ledams, didelė dalis šios kolonijos gyventojų buvo priversti palikti savo namus. Įsisiautėjusi vandens tėkmė kai kurias trobas apardė, o dalį jų visiškai sugriovė. 

Kaip matome, visais metų laikais pamario gyventojams potvyniai atnešdavo ne tik džiaugsmą, egzotiką, bet ir didelių rūpesčių ar net nelaimių. 

POST SCRIPTUM

Kasmet, sulaukus pavasario, norisi vėl ir vėl nukakti į pamarį, susitikti su pot­vynio vandenimis, pabūti šėlstančios gamtos glėbyje bei pasigėrėti šio unikalaus krašto egzotika.  

Šiandien, kai sugrįžtu į jaunystės metus, praleistus pamaryje, gerai suvokiu, kokį didelį harmonizuojantį vaidmenį žmogaus gyvenime, ypač vaikystėje, vaidina gamta. Jaunystės metais pamaryje įgytos žinios, vėliau darbas gamtosaugoje suformavo mano tvirtą įsitikinimą, kad žmogus žemėje išliks tik būdamas harmonijoje su gamta.

Pamario potvyniai, neišpasakyto grožio žalios lankos, išdabintos įvairiaspalvėmis laukinėmis gėlėmis, tuntai vabzdžių, laukinių gyvūnų įvairovė, balt­marš­kiniai šienpjoviai ir karvių bandos lankose – tai mano vaikystės dienų paveiks­las, padėjęs giliau pažinti aplinką, pajausti žmogaus ir gamtos harmoniją, bran­dinusią mano sielą, atsakomybės bei pa­reigos jausmą gamtai. 

Juozas STASINAS

Nuotr. iš autoriaus albumo

(Bus daugiau)

Atrodo, kasdienybėje kaupiasi vis daugiau ir daugiau gyvybės – garsų bei judesio daugiau tiek gamtoje, tiek scenose. Kovui baigiantis, vie­nas po kito vyksta tradiciniai festivaliai, kurie po dvejų metų pertraukos šiemet vėl rengiami gyvai. Tiesa, bene kiekvieną renginį ženk­lina mėlyna ir geltona spalvos, reiš­kiant susirūpinimą bei paramą už laisvę kovojančiai Uk­rainai.

Praėjusį savaitgalį į kino sales dešimčiai dienų grįžo kokybiško kino festivalis „Kino pavasaris“. Kovo 24–balandžio 3 d. žiūrovai gali pamatyti 90 ilgametražių ir 51 trumpametražį filmą iš 56 skirtingų šalių, suskirstytus į penkias programas, kurios atveria plačius horizontus, aktualias temas ir ryškią kino kalbą, kviečia įsižiūrėti detales, nepraleisti svarbių smulkmenų. Dėl Rusijos karinės invazijos į Ukrainą šių metų „Kino pavasaryje“ nebus rusiškų filmų.

Praėjusį savaitgalį prasidėjo ir tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Nau­­jasis Baltijos šokis“. Festivalis į didžiąsias scenas sugrįžta su solidžia programa, kurioje – ne tik Lietuvos bei užsienio žymių šokėjų vardai, bet ir aštrūs klausimai bei idėjos. „Naujasis Baltijos šokis“ tęsis visą pavasarį, informacija apie jį – www.newbalticdance.lt.

Praėjusią savaitę Simne (Alytaus r.) vy­ko iškilmingas Lietuvos Katalikų Baž­nyčios Kronikos (LKBK) minėjimas. Prieš 50 metų, 1972-ųjų kovo 19 d., būtent Simne buvo pradėtas leisti ilgiausiai ėjęs ir žymiausias pogrindžio leidinys. Ta proga Simno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mi­šios, vėliau vyko konferencija su meninės programos pristatymu. Minėjime dalyvavo bažnyčios, Lietuvos universi­tetų, muziejų atstovai. Simno bažnyčioje pristatyta ir iki šiol dar niekur neeksponuota paroda apie LKBK veiklą Lie­tuvoje bei užsienyje. Seimas 2022 m. yra paskelbęs LKBK metais.

Kaune Tarptautinę teatro dieną įvyko „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų ceremonija. Pres­tižinių apdovanojimų renginį vedė žinomos aktorių poros, o jo dalyvius džiugino žymių Lietuvos dainininkų, Kauno muzikinio ir Lėlių teatrų aktorių bei atlikėjų pasirodymai. Šiemet „Auksinių scenos kryžių“ komisija lau­reatus rinko 15-oje nominacijų.

Tarptautinę teatro dieną Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) pažymėjo įsteigiant apdovanojimus geriausiai aktorei ir geriausiam aktoriui. Šio teatro įkūrėjo režisieriaus Romualdo Juk­nevičiaus (1906–1963) bei pirmosios lietuvių profesionalios režisierės Ka­­zi­mieros Kymantaitės (1909–1999) vardai nuo šiol taps Aktoriaus ir Ak­to­rės talentų simboliais. Geriausio akto­riaus apdovanojimas atiteko Vals­­ty­bi­nio Vilniaus mažojo teatro aktoriams Ilonai Kvietkutei už Sonios vaid­menį spektaklyje „Dėdė Vania“ ir Mar­­tynui Ne­dzins­kui už Astrovo vaid­­menį tame pačiame spektaklyje.

Pa­­aiš­­kėjo, kam šiemet skirtos Kauno miesto savivaldybės įsteigtos Kultūros ir meno premijos. Dailininkui Pranui Griu­šiui, fotografui Ignui Maldžiūnui, kompozitoriui Raimundui Martinkėnui, rašytojui Algimantui Mikutai ir architektei Reginai Tumpienei apdovanojimai bus įteikti už reikšmingą bei ilgametę veiklą dailės, literatūros, fotografijos bei muzikos srityse, taip pat miesto vardo garsinimą respublikiniuose ir tarptautiniuose konkursuose, solidžius pasiekimus kultūrinėje veikloje bei novatoriškų idėjų įgyvendinimą. Laureatus planuoja­ma apdovanoti liepos 6-ąją, Valstybės die­ną, per tarptautinį muzikos festivalį „Ope­retė Kauno pilyje“. Nuo 2007 m. Kau­no kultūros ir meno pre­mijos jau įteiktos 66 kūrėjams.

Kotryna PETRAITYTĖ

Kyjive dieną ir naktį kas kelias valandas girdisi oro pavojus signalai bei raginimai neišeiti iš namų. Pasitaiko, kad išeiti draudžiama net kelias paras, tad prieš tai žmonės skuba į parduotuves apsirūpinti maisto ilgėliau.

Kraupūs karo vaizdai

Oro pavojaus pranešimai ypač girdimi naktį, bet labiausiai stresą kelia ataidintis bombardavimų dundesys iš Kyjivo priemiesčių. Kol kas priešas į sostinę neįsiveržė, ir mūšiai vyksta gyvenvietėse, esančiose už 30–50 kilo­met­rų nuo sostinės.

Aršiausios kovos vyksta Ir­pi­nės, Bučos, Hostomelio gyvenvietėse. Pavyko susipažinti su Gorenkos kaimelio, esančio šalia Hostomelio, pravoslavų cerkvės šventiku Ivanu Palej­čuku. Jis papasakojo, jog mūšiuose žuvo daugybė rusų ir ukrainiečių karių, tačiau ukrainiečiai nesitraukia, o praėjusį ketvirtadienį sugebėjo pereiti į kontrpuolimą. Rusai Hos­tomelį įnirtingai atakavo ne tik todėl, kad ten yra karinis aerodromas, bet ir tiesus kelias į Kyjivą.

Ukrainiečių kariai susprogdi­no tiltą per Irpinės upę ir užtvankas, jog pakiltų vanduo ir rusams būtų sunku statyti pontoninius tiltus. Atkovoję vieną kaimą, ukrainiečių kariai pakraupo pamatę, kad rusų „orkos“ išprievartavo ir sušaudė tris vietines moteris. Su­šau­dė ir Hostomelio apylinkės pirmininką, kuris žmonėms ve­žiojo vaistus, maistą bei humanitarinius siuntinius. Dvasininkas sakė netikėjęs, kad užpuolikai elgsis taip žiauriai.

Nepaisydamas pavojaus, šven­tikas vis vien ten važiuoja pas kareivius ir gyventojus atlikti dvasinio išganytojo pareigų. Cerkvė kol kas rimtai nenu­kentėjo, tik išdužo dalis langų ir sienos yra pažeistos skeveld­rų.

„Rusija nori atkurti tarybų sąjungą. Užgrobusi Ukrainą, ma­nau, pultų ir Baltijos šalis. Jūs, lietuviai, privalote tam ruoštis, turite stiprinti kariuomenę, nes Rusija supranta tik jėgos kalbą“, – sakė šventikas.

Taikė į karinę gamyklą

Sužinojęs, kad pusantro kilo­metro nuo hostelio yra namas, kurį apgriovė raketos spro­gi­mas, nuskubėjau tenai. Prie na­mo stovėjęs vienas jo gyventojas, nenorėjęs pasisakyti pavardės, papasakojo, jog trys maskolių paleistos raketos buvo skirtos sunaikinti netoli esantį pastatų kompleksą, kuris sovietmečiu vadinosi Petrovskio karinė gamykla. Joje buvo gaminamos raketos bei optikos prietaisai.

Ukrainos karinės pajėgos visas tris raketas numušė. Viena iš jų nukrito šalia kiek toliau esančios vaistinės, ant­ra – netoli buvusios gamyklos, o trečia pataikė į vieną viršutinio keturiolikto aukšto butą.

„Tai buvo mano kaimynas, 84-erių pasiligojęs pensininkas, kuris, pa­skelbus oro pavojų, atsisakė leistis į slėptuvę. Jei būčiau likęs gretimame savo bute, greičiausiai irgi būčiau žuvęs“, – tvirtino vyras. 

Su­s­ki­lus namo sienoms, visi gyventojai apsistojo gretimos mokyklos spor­to salėje.

Krisdama raketa suskilo į dvi dalis, ir mažesnioji sprogdama apgadino gretimo namo stogą, dalį balkonų, išdaužė langus. Nuo smūgio bangos langai išdužo ir kituose šešiuose namuose.

„Viršutiniame aukšte laiptinė užversta griuvenomis, bet gaisrininkai iš­mušė skylę koridoriaus sienoje, tad nebijokite, galite užlipti pasižvalgyti“, – sakė vyriškis.

Norint patekti į laiptinę, reikia visų pirma praeiti pro kieme styrančią griuvėsių krūvą. Du viršutiniai laiptinės aukštai nusėti plytų bei cemento nuolaužomis, taip, kaip ir koridorius prie žuvusiojo buto. 

Į jį įžengus, dvelkteli šaltas vėjo gūsis – galimai dėl skersvėjo išgriuvus visiems langams. Prieškambaryje nuvirtusi lyginimo lenta ir nukritęs lygintuvas, marškiniai, kurie turbūt buvo padėti ant lentos lyginimui. Virtuvėje ant grindų sukritę lango rėmai, parvirtęs stalas ir kėdė, nukritusi viena spintelė, šalia mėtosi ir arbatinukas, kelios lėkštės, puskepalis duonos, šiukšlių kibiras. Visur pilna stiklų, medžio ir cemento nuolaužų. Miegamajame ant grindų parvirtęs tuščias paukščiuko narvelis, stalinė lempa, mėtosi rūbai, knygos, patalynė. Ant sienos vis dar kabo įrėmintas diplomas buto šeimininkui už gerą darbą. Diplomo fotografuoti ranka nekyla... 

Gynėjas panoro padėkoti Lietuvai

Antra pažintis su teritorinės gynybos pajėgų (TGP) atstovu buvo visai kitokia, irgi palikusi gilų įspūdį, tačiau šį kartą – teigiamą, šiltą. 36-erių TGP narys Aleksejus Pro­cho­rovas netikėtai panoro perduoti padėką lietuvių tautai.

Vaikštant po Kyjivą, beveik kas keletą šimtų metrų tenka praeiti pro barikadas ir prie jų stovinčius gynėjus. Prie vienų mašinos ir žmonės yra stabdomi ir tikrinami pasirinktinai, o prie kitų apžiūrimi visi be išimties.

Einant fotografuoti rusų raketos apgriauto namo, TGP savanoris patikrai stabdė ne visus asmenis, bet į mane pažiūrėjo įtariai ir paprašė prieiti. Gy­nėjas labai įdėmiai apžiūrėjo dokumentus, o po to nurodė parodyti telefoną bei fotoaparatą, norėdamas įsitikinti, kad nefotografuoju neleistinų objektų. 

Iš pradžių gana griežtai elgęsis vyriškis po apžiūros nusišypsojo ir ėmė bičiuliškai šnekučiuotis. Pasidomėjo, kodėl vaikštau vienas ir be apsaugos, mat Kyjive nedaug likusių žurnalistų atstovauja didelėms pasaulinėms agentūroms ir dirba grupėmis, važinėja ryškiai pažymėtomis mašinomis, dėvi neperšaunamas liemenes.

Karys išsakė nusivylimą dėl nepakankamos Europos Sąjungos paramos ir to, jog NATO nenori uždaryti Ukrainos oro erdvės lėktuvams bei nesiunčia taip trūkstamos ginkluotės. Jis papasakojo esąs trečios kartos kijevietis, prieš karą dirbęs automobilių techninės apžiūros centre. Turi dvylikametę dukrą, o žmona Irina netrukus turi gimdyti dar vieną dukrelę. Jau pirmą karo dieną Aleksejus jas išgabeno į Lvivą pas gimines, o pats grįžęs įstojo į TGP ir sostinėje ėmė statyti barikadas. 

Po pokalbio vyriškis netikėtai pasisiūlė mašina pavėžėti du kilometrus iki mano kelionės tikslo, o išlipant dar labiau netikėtai panoro išsakyti padėką lietuviams: „Jūs, lietuviai, esate nedidelė tauta, bet tokiu mums sunkiu momentu elgiatės kaip tikri broliai. To nepamiršime, nes draugai pasimato nelaimėje. Padėkite ir toliau pas jus pabėgusiems mūsų tėvynainiams, gėdinkite didžiąsias valstybes ir siųskite ginklų, gink­lų, ginklų. Ir žinokite: mes nepasiduosime! Kausimės už kiekvieną Kyjivo centi­metrą. Kausimės iki pas­kutinio šovinio, iki paskutinio kraujo lašo. Ir nugalėsime. Slava Ukraini!“

Diplomato žmona verda gynėjams sriubas

Kyjivo gatvėje sutikau inteligentišką pensininkę, su kuria pokalbis tapo savotišku atsakymu, kodėl daug gausesnės agresoriaus pajėgos negali įveik­ti ukrainiečių tautos. 

73-ejų Olgai Kasyanenko būtina daryti skubų širdies kraujagyslių šuntavimą ir keisti vožtuvus. Tačiau moteris nesutinka gultis į ligoninę – ji ruošia karštą maistą barikadą netoli jos namo įrengusiems kariams.

„Prasidėjęs karas stebuklingu būdu man suteikė jėgų, noro būti reikalingai tėvynės gynėjams, nors dar neseniai vos įstengiau atsikelti iš lovos – išgyvenau depresiją dėl beveik vienu metu palaidoto vyro ir dukters“, – pasakojo moteris.

Diplomatas vyras pernai mirė po sunkios ligos, o Malaizijoje konsule dirbusi dukra – po netikėtai ištikusio insulto.

„Mirti aš nebijau, žinau, kad mano ligota širdis ilgai neatlaikys. Bet karo metu nematau prasmės jos operuoti, privalau padėti gynėjams, mano nedidelė pagalba juos labai džiugina“, – nusišypsojo moteris ir atsisveikindama paprašė parašyti, kad neabejotume Uk­­rainos pergale.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.