Žalesnė ateitis dar niekada nebuvo tokia svarbi. Per pastaruosius kelerius metus miestų gyventojai visame pasaulyje ėmė domėtis tvaresniu ir ekologiškesniu gyvenimo būdu. Važiavimas dviračiu įsitvirtino kaip viena ekologiškiausių transporto rūšių, padedanti keliauti atsakingiau ir teikianti naudos tiek fizinei, tiek psichinei žmogaus sveikatai.

Atskiri dviračių takai nebūtini

Ne veltui Amsterdamas va­di­­namas dviratininkų rojumi. Ny­­derlandų sostinė gali di­­džiuo­tis 400 kilometrų ilgio pla­čių dviračių takų tink­lo in­frast­ruk­tūra. Mieste dvira­čių yra daugiau nei gyventojų – beveik 900 tūkstančių. Dau­giau kaip 50 proc. visų kelionių mieste vyksta šia dvirate transporto priemone, važiuojama specia­liais dviračių takais arba lėto eismo gatvėmis. Vietiniai dviračiais traukia tiek į darbą, tiek į parduotuvę. 

Vis dėlto Lietuvos dviratinin­kų bendrijos tarybos narys Edu­­ardas Kriščiūnas teigia, kad dviračiams tinka ne tik dviračių takai, bet ir ramaus eis­mo keliai. Jais kuo puikiausiai galima važiuoti bendru srautu, t. y. keliuose, kuriuose greitis yra iki 30 km per valandą ir nėra sunkiojo transporto eismo.

Pašnekovo teigimu, prieš 100 metų Nyderlanduose as­fal­tuo­ti būdavo tik dviračių takai, o automobiliai šalia dviračių takų važiuodavo žvyrkeliu. Dar ir dabar kai kurie keliai planuojami taip, kad išasfaltuojamas tik dviračių takas greta kelio, kuris pravažiuojamas kone tik traktoriais. 

„Taip daroma sąmoningai ska­tinant dviračių eismą, nes žmonės į kitą kaimelį automobiliu gali nuvažiuoti ir aplinkkeliu. Žmogus gali rinktis: ar­ba važiuoti dviračiu tiesiai 10 minučių, arba per tą patį laiką nuvažiuoti automobiliu, bet aplinkiniu keliu. Tai – darnumo principas. Skatinama, jog važiuoti dviračiu žmogui užtruktų tiek pat laiko, kiek automobiliu, arba net mažiau. Be to, dvirate transporto priemone pasiekus kelionės tikslą, nereikia mokėti už automobilio stovėjimą“, – sako E. Kriš­čiū­nas.

Dviračių infrastruktūra išvystyta

Šilalės rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuro specialistė Giedrė Fasci tikina mies­te matanti tikrai daug dviračiais važinėjančių žmonių. 

„Dviračių ta­kų mieste labai daug, infrastruk­tūra tik­rai gerai išvystyta. Dau­giausiai ta­kų skir­ta ir dviračiams, ir pėstie­siems, jie pada­ly­ti per pusę. Dvi­ra­čių takai pa­dengti specia­­lia danga, gal tik pa­lei tvenkinį vienoje pu­sėje dviratininkams važiuoti mažiau patogu, nes išklota trinkelėmis. Tačiau kito­je – takelis lygus“, – sako specia­listė.

Šilalės rajono savivaldybės In­vesticijų ir statybos skyriaus ve­dėjas Martynas Remeikis teigia, jog savivaldybės administ­racija šiuo metu renka ir sistemina informaciją apie rajone esančius pėsčiųjų bei dviračių takus, jų techninę būklę ir atitiktį eismo saugumo reikalavimams. Atlikus surinktos informacijos analizę, bus sprendžiama dėl tolesnės pėsčiųjų ir dviračių takų infrastruktūros plėtros. Savivaldybės administ­racija taip pat intensyviai bendradarbiauja su valstybės įmone Lietuvos automobilių kelių direkcija dėl galimybės įrengti takus prie jos valdomų valstybinės reikšmės kelių. 

„Mūsų tikslas – išvystyti vien­tisą, saugų ir gyventojams patogų takų tinklą, kuris tarnautų ne tik aktyviam laisvalaikio praleidimui, bet ir kasdieniam susisiekimui su darbovietėmis ar socialiai reikšmingais objektais“, – teigia M. Remeikis. 

2021 m. Šilalėje nutiesta 700 metrų naujų pėsčiųjų ir dvira­čių takų, 200 m naujų šaligat­vių. 2022 m. planuojama įrengti ne mažiau kaip 1,2 km pėsčiųjų ir dviračių takų. 

Informacija parengta, bend­radarbiaujant su Lietuvos Res­publikos aplinkos ministerija, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra ir finansuojama Europos regioninės plėt­ros fondo lėšomis.

(Tęsinys. Pradžia Nr. 15, 17)

Etiopijos šiaurėje esanti Lalibela yra laiko­ma Etiopijos krikščionių ortodoksų cent­ru ir svarbiausia piligrimystės vieta. Dar XIII am­žiuje buvo nuspręsta Lalibelą padaryti naująja Jeruzale kaip atsaką į musulmonų užgrobtą šven­tąjį miestą. 

Seniausios pasaulyje

Lalibela visame pasaulyje garsėja vulkaninės kilmės uolose iškaltomis monolitinėmis bažnyčiomis. Tai – kažkas iš fantastikos srities, juolab, kad bažnyčios iškaltos dar XII–XIII a., kai net šiandien jų darbo įrankiai yra labiau negu primityvūs. Vienos bažnyčios iškaltos kieto granito uolose, kitos – tufo. Vienos pasislėpusios labai giliuose tarpekliuose, kitos kabo aukštai ant uolų, į kurias užkopti be pasirengimo neįmanoma, o dar kitos ir atvirose vietose – iš viso jų yra 13.  Tačiau visos, nors ir gana atokiai viena nuo kitos išsidėsčiusios, yra tarpusavyje sujungtos siaurais koridoriais, vos pralendamais požeminiais tuneliais, klaidžiais labirintais. Visos La­li­be­los bažnyčios – skirtingos, net jų stiliai skiriasi. Jas vienija tik vientisa uola, kurioje jos yra iškaltos, priešingai nei kitur pasaulyje – žemyn į žemę. Bažnyčios iš­puoštos ornamentais, fresko­mis, raiži­niais. Viena jų – Bete Med­ha­me Alem – yra laikoma pa­čia didžiausia monolitine baž­nyčia pasaulyje.  

Dar 1978 m. 11 Lalibelos bažnyčių buvo pripažintos architektūros šedevru ir įrašy­tos į UNESCO Pasaulio pavel­do sąrašą, o kryžiaus formos Šv. Jurgio bažnyčia, iškalta iš tu­fo, laikoma aštuntuoju pasaulio stebuklu ir įtraukta į jų sąrašą. Ši bažnyčia primena graikišką šventyklą. Ma­no­ma, jog ji yra kopija garsiosios Aksumo bažnyčios, kurioje saugoma San­doros skrynia su Dešimt Dievo įsakymų. Kai kurių manymu, ši bažnyčia primena ir Nojaus arką.

Be abejo, šis stebuklas turi ir jo vertų legendų. Viena jų pasakoja, jog sunkiais krikščionims laikais, kai juos persekiojo musulmonai, imperatoriui Lalibelai prisisapnavo Dievas, kuris nurodė, kur ir kokias bažnyčias iškalti. O kad darbas eitų sklandžiai, į pagalbą buvo atsiųsti angelai. Ir tuo patikėti, kai visa tai matai, nėra sunku, nes tai – tikrai kažkas antgamtiško.

Atokiau už miesto, aukštai kalnuose, yra vienuolynas, kurį pasiekti nėra lengva. Bet labai įdomu.

Atitrūko nuo ištakų

Kad Lalibela buvo pastatyta kaip alternatyva musulmonų užgrobtai Jeruzalei, rodo ne tik bažnyčios, bet ir vietovardžiai, gatvės, turintys tokius pat pavadinimus kaip Pažadėtoje Že­mėje. Net Jordano upė per La­libelą teka, pro bažnyčias pravingiuojantis upeliukas taip pat vadinamas Jordanu.

Krikščionybė Etiopiją pasiekė iš Sirijos ir Palestinos maždaug tuo pačiu metu, kaip ir Romos imperiją. Bet čia ji plėtojosi gana izoliuotoje aplinkoje, tad XIX a. mokslininkai, atvykę į Etiopiją, buvo nustebinti vietos krikščionybės atotrūkio nuo pagrindinių jos atšakų.

Čia ir laikas skaičiuojamas kitaip – nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Kadangi šalis yra prie pat pusiaujo, ten dienos ir nakties metas yra vienodo ilgumo. Saulė teka 6 val. ryto ir leidžiasi 6 val. vakaro. Tad jei etiopas sakys, jog dabar yra trečia valanda dienos, iš tikrųjų bus devinta ryto. Ir mėnesių jie turi 13. 12 mėnesių turi po 30 dienų, o kas virš jų – priklauso 13-ajam. Tryliktasis mėnuo yra labai trumputis.

Kalėdos

Mūsų kelionė buvo organizuota taip, kad galėtume dalyvauti jų Kalėdų šventėje, kuri švenčiama sausio 7-ąją, pagal senąjį kalendorių. Nors į Lalibelą vykome porą dienų anksčiau, tačiau buvome pakerėti žmonių jūromis, traukiančiomis į šį miestą. Moterys, vyrai, vaikai, visiški seniokai ir net invalidai. Visi apsigobę baltomis marškomis, varini asiliukais, avytėmis, ožkelėmis, įsitvėrę lazdų, jie lėtai žirgliavo savo šventojo miesto link. Pasijutau tarsi biblijiniuose laikuose, tarsi kas būtų laiko mašiną atsukęs ir būčiau atsidūrusi Kristaus gimimo metuose. 

Lalibela – apie 15 tūkst. gyventojų turintis miestukas, bet Ka­lėdų metą čia sugūra šimtai tūkstančių „biblijinių gyventojų“. Jie įsikuria tiesiog po atviru dangumi. Kas spėja, kas telpa, apsigyvena bažnyčiose. Tik kunigams ir vienuoliams yra keletas namukus primenančių pašiūrių. Tikintieji atkeliauja gerokai iš anksto, kad, neduokdie, nepavėluotų į svarbiausią šventę. Juk maža kas kelyje gali nutikti. 

Šventinis Kalėdų rytas prasideda su pirmais saulės spinduliais. Šimtai kunigų su mums neregėtomis, todėl keistomis kepurėmis, skirtingais apsiaustais bei puošniais skėčiais pradeda eiti uolos kraštu. Kratydami sistras (delno dydžio muzikos instrumentas iš Senojo testamento laikų), giedodami ir linguodami, kunigai įveda į keistą būseną visus, stebinčius ceremoniją. Pasigirsta būgnai ir ragų gausmas, o maldininkai prisideda savo giesmėmis. Žmonių – tokia galybė, jog prasibrauti atrodė neįmanoma. Žmonės net į medžius sulipę. Tačiau, pamatę mus, jie skyrėsi ir darė mums taką. Tai labai sujaudino. Vienas maldininkų man ištiesė savo rankoje turėtą degančią šv. Lalibelos žvakelę, kuri nė iš tolo nepanaši į mūsiškas žvakes, su dagtimi abiejuose galuose. ​Taigi ir mes dalyvaujame pamaldose, stovėdami gal ant 10 metrų skardžio virš bažnyčios.

Kalėdų pamaldose dalyvavo netgi tie, kurie jau nebepa­ėjo, buvo visiškai išsekę, kiti atrodė labai seni. Jie tiesiog gulėjo ant plikos žemės, susisupę į savo baltas marškas. Gidas sakė, jog kai kurie žmonės ateina čia numirti. Mat mirusieji Lalibeloje įgyja teisę čia būti palaidoti. O tai laikoma didele laime.

Knietėjo sužinoti, kodėl jie keliauja su savo gyvuliukais. Asiliukai bent nešulius neša ar pajoti ant jų gali, bet avys ir ožkos? Pasirodo, tai – maldininkų maistas. Jie į kelią išsiruošia prieš keletą savaičių ir anksčiau, reikia keliauti pėsčiomis. Tad pakeliui pasiskerdžia gyvuliuką, čia pat, pasirinkę žabų, išsikepa ir keliauja toliau. Be abejo, vietos gyventojai tomis dienomis iš kailio neriasi, kaip maldininkus pamaitinti ar dar kokią paslaugą jiems atlikti. Bet pirmiausia tie žmonės yra labai neturtingi, o ant­ra – ne tokiam mažam miestukui šitokią minią aprūpinti.

Tik basomis

Visas bažnyčias mes aplankėme dar prieššventinę dieną. Prasibrauti į jas nebuvo lengva, nes jau plūdo maldininkai. Bet vietinis gidas Teklu šiaip taip mus pravesdavo. Į bažnyčias galima įeiti tik basomis, batus būtina palikti už durų. Pamatėme kalnus batų ant skardžių ir supratome, jog išėję jų neberasime, nes žmonės, braudamiesi siauručiais pra­ėjimais, juos tiesiog nuspardo į tarpeklius. Laimei, mūsų gidas Teklu pasirūpino, kad mums nereikėtų grįžti basomis. Už keletą dolerių jis pasamdė „batininką“ – tas vaikinas prie bažnyčios durų sudėdavo mūsų batus į atskirą maišą ir laikydavo rankose, kol išeisime.

Bažnyčių vidus nė iš tolo neprimena mūsiškių. Jos yra tamsios, daug kur teko eiti apgraibomis. Grindys išklotos įvairiausiais kilimais, takais, to­dėl nuo kojų prakaito oras bu­vo sunkus. Bažnyčiose nėra ir mums įprasto altoriaus. Pati švenčiausia vieta uždengta užuolaidomis, už kurių yra Šven­tosios Sandoros skrynios kopija. Tai visų šventenybių šventenybė, kuri tik kartą per metus parodoma tikintiesiems. Pati Sandoros skrynia su Dievo įsakymais yra Aksume. Žydai sako, kad etio­pai ją iš Jeruzalės pavogė, o šie teigia, jog pats išminčius Saliamonas ją atidavęs savo sūnui, kurio buvo susilaukęs su Sabos karaliene Mi­kalda, Etiopijos valdove.

Nijolė PETROŠIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.

(Bus daugiau)

Šilalėje ramybę ir saugią užuovėją jau rado kelios dešimtys nuo karo Ukrainoje bėgančių žmonių. Svečių, kuriems reikia ypatingos atjau­tos, kovo pirmosiomis dienomis sulaukė ir ši­lališkė Danutė Andrulienė. Jos namuose glaudžiasi buvusi sūnaus žmona Mariana su še­šio­likmete dukra Aina bei Marianos brolio žmo­na Zoja su dviem berniukais. 

Laimingą gyvenimą nutraukė karas

Abi moterys dirbo Kyjive. M. Andrulis yra gydytoja endokrinologė, jos brolio žmona Zoja Kharaminska buvo vienos Ukrainos valstybinės įmonės informacinių technologijų specialistė. Šeimos gyveno patogiai ir gražiai, nes miestai, esantys netoli Kyjivo, nors ir neseniai įkurti, buvo europietiški.  

„Mūsų gyvenimas buvo nuostabus: vaikai ėjo į mokyklą, turėjome viską, ko reikėjo, džiaugėmės kiekviena diena ir nežinojome, kas yra rūpesčiai dėl savo bei artimųjų gyvybės. Kol vasario 24-osios 5 val. ryto man nepaskambino giminaitė ir nepasakė, jog iš visų keturių pusių į Kyjivą lekia raketos“, – pasakojo Ma­riana. 

Per Gorenkos gyvenvietę, ku­rioje gyveno jos brolio šeima, ėjo pirmoji fronto linija – Ru­sijos kariuomenė be perstojo bombardavo šalia esantį Hos­tomelio oro uostą. Būtent jame yra pats ilgiausias nusileidimo takas, jame leisdavosi didžiausias pasaulyje lėktuvas AN-225 „Mriya“. Užimti šį aerouostą buvo vienas iš strateginių Rusijos tikslų, todėl atakoje dalyvavo net 32 kariniai sraigtasparniai. Kylantys juodų dūmų stulpai buvo matyti ir iš Zojos namų balkono. 

„Buvo labai baisu, tačiau vaikai laikėsi geriau nei mes. Tik tada, kai pradėjome ruoštis eva­kuacijai, jie ėmė verkti, nes nenorėjo niekur važiuoti“, – pasakojo moterys, šešias paras gyvenusios baimėje ir nežinioje. 

Jų namuose nebuvo rūsio, todėl abi su vaikais glaudėsi viename iš kambarių. Bet kai virš galvų pradėjo kaukti viena po kitos praskrendančios raketos, suprato, jog namų sienos neapsaugos. 

Išvyko prieš pat stoties bombardavimą

Žinojo, kad reikia į Lietuvą, nes čia jų laukė Marianos uošviai. 

„Kelionė galėjo nutrūkti kiek­viename žingsnyje. Turėjome kažkaip išvykti iš kaimo ir patekti į Kyjivą. Kitas etapas – gyviems pasiekti geležinkelio stotį. O joje tvyrojo panika, niekas nežinojo, kur koks traukinys važiuos, nebuvo ir kieno paklausti. Tūkstantinėje žmonių minioje stovėjome keturias valandas. Per tą laiką tris kartus skelbė oro pavojų, bet žmonės nė nepajudėjo – bijojo, kad nuėję atgal, į stotį gali nebepatekti. Laukėme bet kokio traukinio, važiuojančio į Vakarų Uk­rainą“, – sakė Zoja. 

Anot jos, atvykus evakuaciniam traukiniui, į jį patekti nebuvo jokios galimybės: stumdydamiesi, verkdami žmonės brovėsi prie vagonų durų, o braudamiesi per minią bijojo pasimesti. Viltis, kad pasiseks išvykti, atgimė, išgirdus, jog netrukus sustos traukinys į Lvivą. Vi­sa minia pajudėjo ten link.  

„Mes stovime, žiūrime vieni į kitus ir galvojame, kad nesvarbu, kur mirti – minioje ar krintant ant galvų bombų skeveldroms. Lai­ky­damiesi už rankų, nuėjome iki traukinio, kuris atrodė  pilnutėlis, žmonės stovėjo net ant paskutinio laiptelio. Ir staiga vienas žmogus sako: eikit prie pas­kutinio vagono, jis tuščias. Vos tik traukinys išvažiavo, rusai pradėjo bombarduoti stotį. O kai po pusvalandžio išgirdome mašinistą pranešant, kad tikrai važiuojame į Lvivą, laimė buvo begalinė“, – pasakojo Mariana.  

Vilties suteikia žmonių gerumas

Atvykusios į Lvivą, moterys suprato, kas yra tikroji pagalba ir atjauta. Parašiusi socialiniame tinkle į savo bendradarbių grupę, jog išvyksta ir neturi kur apsistoti, Zoja gavo daugybę pasiūlymų apsigyventi, kiek tik reikės. Tačiau kamavo rūpestis, kaip nusigauti iki Lenkijos sienos. Jau buvo sutikusios sumokėti po 30 eurų, kai išgirdo pasiūlymą vykti tiesiai į Lietuvą. 

„Labai pasisekė, jog Lvive patekome į šią evakuacinę grupę. Kai suvalgėme paskutinį iš na­mų pasiimtą sumuštinį, bijojome, kad neturėsime ko paduoti vaikams. Bet vos įsėdus į Lietuvos atsiųstą autobusą, visko gavome“, – neatsidžiaugė žmo­nių gerumu Zoja. 

Į Lietuvą jos atvyko taip, kaip stovi – atsivežė tik vaikus ir šunelį Bruno. Nors buvo susidėjusios daiktus, bėgant nuo karo, penki lagaminai tapo nepakeliama našta. Prasidėjus bombardavimui, pasiėmė tik vieną, o kai namą supurtė sprogimas,  vos spėjo pasigriebti dokumentus, vaistų ir kelis iš anksto suteptus sumuštinius.

Mariana sakė, jog pirmas jausmas, atvykus į Lietuvą, buvo saugumas. Tris naktis visi miegojo tarsi po narkozės. Moterų širdys atsigavo, kai po kelių dienų Tauragėje, Ainos tėčio pavaišinti ledais, vaikai pirmą kartą pradėjo juoktis. 

„Mus abi labai ramina vaikai. Jie tokie optimistai, jaučiasi atsakingi vieni už kitus, kiekvieną rytą pradeda apsikabinimu. Mes esame nuoširdžiai dėkingos, kad Lietuva mus priėmė, kad Danutė mumis rūpinasi. Jaučiamės taip, lyg būtume atvykę į svečius – rodos, pabūsim ir grįšim. Tik kol kas nėra kur“, – liūdnai kalbėjo Mariana.

Neramu dėl likusių artimųjų

Marianos tėvas, Ukrainos dip­lo­matas, su šeima evakavosi per Rumuniją, o Zojos ma­ma li­ko savo namuose, neto­li Ky­ji­vo. Šią gyvenvietę užpuo­li­kai jau beveik visai nu­š­lavė nuo žemės paviršiaus, ten nebeliko ir žmonių, tad automobilio ne­vai­ruo­jančiai 62-ejų mo­teriai nėra jokios galimybės eva­kuotis. Ir nors gy­ven­vietėje nėra jokių stra­teginių ob­jektų, ji prikimšta ru­sų tankų. 

„Mama sako, jog baisu išeiti į gatvę, bijo sutikti rusų, kurie dažnai dar būna ir girti. Į tą regioną, kuriame mes gyvenome, humanitarinė pagalba praktiškai nepatenka. Nors sandėliuose yra visko, žmonės bijo rizikuoti ką nors imti. Ir tai suprantama – visi baiminasi dėl savo gyvybės, nes okupantams nėra nie­ko švento“, – sakė Zoja.

Begalinis džiaugsmas už­plūdo moterį, kai praėjusią sa­­vaitę jos mamai pagaliau pavyko pasiekti Lietuvą – evakuotis iš karo zonos jai padėjo bu­vę mokiniai.

Kyjive liko ir daug Marianos pažįstamų bei kolegų, nes kai kurie iš jų negali palikti sergančių artimųjų. Kelis kartus per dieną jie praneša vieni kitiems apie padėtį. 

„Mes nuo ryto iki vakaro verkiame. Nusiraminame, paskui vėl verkiame, kiekviena žinia apie bombardavimus drasko širdį“, – pripažino Mariana. 

Baisiausia, pasak moterų, kad užpuolikai bombarduoja gyvenamuosius namus. Antrą karo dieną dingo elektra, ten, kur gyveno, dabar jau nėra dujų.

„Jų tikslas – sukelti paniką, nes nesitikėjo, kad žmonės stos kovoti. Mūsų vyrai jau pirmą karo dieną sukūrė teritorinę apsaugą, pradėjo statyti barikadas, paskui gavo ir ginklus – to reikėjo, saugantis nuo marodierių, plėšiančių namus, vaistines, parduotuves, terorizuojan­čių žmones. Jie alkani, sušalę, dėl to pikti – subombardavo net gimdymo namus. Visi žuvę rusų kariai neturi dokumentų, tik pažymą, jog yra paskiepyti nuo koronaviruso. Jokių atpažinimo ženklų. Nenorime tikėti, kad jie nežinojo, kur yra siunčiami: juk atvažiavo ir pamatė, kad čia Ukraina, taikūs žmonės, kuriems nereikia jokio „išvadavimo“. Tai savarankiška, laisva šalis, norinti tapti lygiateise Europoje. Tie kareiviai galėjo išvykti, bet žudė, kol pateko į nelaisvę ir tik tada pradėjo atgailauti, kad į nieką nešaudė. Mums jų visiškai negaila“, – sakė Z. Kharaminska.  

Tačiau, pasak jos, Ukrainoje yra nemažai ir tokių, kurie skleidžia rusų propagandą ne­va patys ukrainiečiai žudo ir sprogdina, o bombų sumaitotų vaikų kūnų fotografijas vadina montažu... 

Nežino, kaip toliau gyventi

Abi moterys svajoja Lietuvoje susirasti darbą. Marianai gal paprasčiau, ji turi 20 metų gydytojos endokrinologės patirties, tačiau, sakė, sutiktų imtis bet kokio darbo, kad tik galėtų išmaitinti vaikus. 

„Kai pradedu galvoti, kaip toliau gyventi, mane apima panika. Tikimės, kad galėsime grįžti. Tačiau kai šitaip viskas sugriauta, nerealu, jog vaikai galės lankyti mokyklas, aš – dirbti. Jau dabar man pranešė, kad atlyginimą išmokės pasibaigus karui. Negalėsime gyventi kaip anksčiau, todėl kol kas veju tolyn mintis apie rytojų“, – prisipažino Mariana. 

Zojai skaudu, kai Ukraina vadinama rusišku kraštu. Eva­kuo­jantis iš Lvivo, kartu vyko Char­kive gyvenę žmonės. Šio mies­to praktiškai neliko – naujieji pažįstami iš ten išvyko, kai visi namai buvo sugriauti ir praktiškai nebeliko kur slėptis.

„Sako, jog ten daug rusakalbių. Ir Mariupolis neva rusiškas miestas, bet pirmą karo dieną žmonės susirinko į miesto aikštę ir pareiškė, jog tai yra Uk­raina ir jie nežada pasiduoti okupantams. Mes ne vergai, kurie privalo paklusti ir kuriems kas nori, tas gali įsakyti, kaip gyventi – įsakyti nepriklausyti NATO, nebūti Europos Sąjungoje. Mes nesame jie, o jie niekada mūsų nesupras, nes priespaudoje gyvena jau daugiau kaip 20 metų. Rusų tauta priprato kentėti, juos tai tenkina. Mes norime būti europietiška šalis ir šio tikslo neketiname atsisakyti. Tik labai gaila, kad už tai turime sumokėti krauju“, – principingai sakė Z. Kha­raminska.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Bilietą į traukinį, vykstantį iš Lvivo į Kyjivą, nusipirkti galima net prieš pat išvykimą, mat norinčiųjų važiuoti į sostinę yra gerokai mažiau nei kad bėgti iš ten. Visgi buvau nustebintas, pamatęs perone nemažą būrį žmonių, kurie užėmė beveik pusę traukinio. Paklausus vagono palydovės, ši pasakė, kad joms uždrausta teikti bet kokią informaciją.

Vėliau moteris visgi prasitarė, jog kelias pastarąsias dienas daugėja norinčiųjų grįžti į Kyjivą, ir spėjo, kad turbūt todėl, jog sostinėje kol kas nėra labai didelių bombardavimų. 

Traukinys, turėjęs išvykti devintą valandą vakaro, atvyko tik prieš vidurnaktį, bet sosti­nę pasiekė pagal suplanuotas dešimt valandų. Bilietai į traukinį, palyginti su lietuviškais, yra du-tris kartus pigesni. Tiesa, jie – net trijų rūšių, o už 470 kilometrų kelionę galima sumokėti nuo 6 iki 42 eurų. Mano kupė bilietas kainavo 15 Eur, traukinys buvo senas, šildomas anglimi kūrenamu boileriniu pečiuku. Kupė buvo tik­rai šilta, palydovė atnešė švarią patalynę, pasiūlė arbatos. Kartu važiavo du vyriškiai, išsiėmėme pasiimtą maistą, drauge pasivaišinome ir išsišnekėjome.

Pensininkas Olegas sakė nuvežęs žmoną į Lvivą pas gimines, o pats pareiškė nebijantis bombardavimų ir geriau mirsiąs savo bute nei bėgsiantis nuo maskolių. 25-erių Vasilijus Parchomenko irgi palydėjęs į Lvi­vą aštuntą mėnesį besilau­kiančią žmoną, o pats pasiry­žęs stoti į Teritorinės gynybos pajėgas ir ginti sostinę nuo įsiveržėlių. V. Par­cho­menko su žmona išgyveno didžiulę baimę, kai teko bėgti iš 100 km nuo sostinės Baltarusijos link nutolusio kaimelio Rozvažil. Ten vaikinas gimė, ten gyvena jo mama ir sesers šeima, tad pirmą rusų agresijos dieną nusprendė iš Kyjivo vykti į kaimą, nes manė, kad bus saugiau. Labai apsiriko, mat rusų tankai kaip tik iš tos pusės ėmė veržtis į sostinę, ir apylinkėse kilo didžiuliai mūšiai.

Gretimame Staravovicės kaime rusų kariai įrengė savo ba­zę, į kurią suvažiavo virš pusšimčio tankų bei kitos sunkiosios technikos. Kadangi iki Čer­nobylio atominės elektrinės nuo kaimo yra tik apie 50 km, V. Par­chomenko išsigando, jog per bombardavimus gali sprogti elektrinė. Rusų kareiviai už­imtose teritorijose pastatė sa­vo blokpostus ir ėmė vaikščioti po namus, tikrindami visų telefonus – ieškojo ukrainiečių armijos šnipų. Jei kas į namus ne-­

įleido ar žmonės jau buvo pabėgę, išlauždavo duris, vertė spintas, ieškodami pinigų, vertybių. Kartu su rusais buvo ir čečėnų būrys, jų smogikai sumušė kelis kaimiečius vyrus, nes šie esą nepagarbiai atsakinėjo. Moterų neprievartavo, tačiau niekam neleido išvykti, taip turbūt norėdami prisidengti kaimiečiais, kad ukrainiečių kariai negalėtų jų atakuoti.

Pasak Vasilijaus, kai vienas vyriškis paprašė rusų blokposto vado leidimo nuvažiuoti į kitą kaimą atsivežti ligotos motinos, tas leido, bet įspėjo, jog jei už valandos negrįš, bus sušaudytas namuose likęs jos brolis.

Pabėgti V. Parchomenkai pavyko, kuomet jų kaimą atkovojo ukrainiečių kariai ir, savanorių padedami, visi, kas turėjo mašinas, galėjo sprukti. 100 km iki Kyjivo važiavo net penkias valandas, nes mėgino prasibrauti miškų keliukais dideliu lanku, o kelią visą laiką rodė priekyje važiavęs ukrainiečių karys.

V. Parchomenko džiaugėsi su nėščia žmona pasprukęs, tačiau pergyveno dėl kaime likusios mamos bei netoli gyvenančios sesers šeimos. Mama atsisakė palikti namus, o sesers kaimą užėmė rusai. Ji telefonu broliui sakiusi, jog aplinkiniuose kaimuose jau žuvo keliolika civilių, dalį iš kurių pažinojo. Rusų kariai iš gyvenvietės į Kyjivą neišleido išvykti net vienišai moteriai su trimis vaikais, kurių vienas rimtai serga.

Pasiekę sostinę, su pakeleiviais rytą bičiuliškai apsikabinome ir kiekvienas patraukėme sava kryptimi. Tai, kad Kyjive yra daug rimtesnė situacija nei Lvive, pasijuto iš karto.

Vos išlipus iš traukinio, policininkai patikrino dokumentus, daiktus bei įrašus telefone ir nuotraukas. Tokiu būdu norima išsiaiškinti, ar į sostinę neatvyko rusų diversantų arba jų talkininkų.

Vos užsiregistravus hostelyje, į jį pasibeldė šeši kiti policininkai, kurie irgi tikrino visų gyventojų dokumentus bei telefonus. Tai, kaip vėliau paaiškėjo, vyksta kas rytą.

Pasidėjęs daiktus, patraukiau į pačiame sostinės centre esančią Nepriklausomybės aikštę. Pa­sijutau tarsi vaiduoklių mieste, nes beveik nesimatė praeivių, pravažiuodavo vos viena kita mašina. Nedirbo ir kavinės, įstaigos, o sukoręs 3 km, mačiau tik dvi veikiančias parduotuves bei vieną vaistinę. Norėdamas nufotografuoti Nepriklausomybės aikštę, patyriau savotišką karo krikštą. Joje tuo metu savo kameras buvo pasistačiusios kelios užsienio televizijos ir gyvai transliavo naujienas. Už keliolikos metrų nuo manęs viską stebėjęs kariškis turbūt pagalvojo, jog ant žemės padėtame foto­apa-

rato dėkle palieku bombą, tad pribėgęs pasielgė taip, kaip esu matęs tik kino filmuose: liepė labai lėtai ir ramiai paduoti dokumentus bei praskleisti dėklą, o pats visą tą laiką laikė į mane nukreiptą ginklą. Vėliau vaikinas atsiprašė, pasakė, kad toks jo darbas, pagyrė Lietuvą už pagalbą ir palinkėjo sėkmės.

Taikomo ir užtaisomo šautuvo vaizdas buvo vienas nemaloniausių gyvenime. Pagalvojau: karas, po velnių, čia vyksta tik­ras karas. Ir tai užtvirtino pasigirdusi oro pavojaus sirena, kuri vėlesnėmis dienomis ir naktimis kartojosi kas kelias valandas.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Iš Ukrainos į Lietuvą atvykstantiems pabėgėliams „Tele2“ suteikia „Pildyk“ SIM korteles, kurios tris mėnesius užtikrina nemokamą interneto ryšį, pokalbius ir SMS žinutes tiek šalies viduje, tiek į Ukrainą. Kartu su įvairiomis pagalbą ukrainiečiams teikiančiomis organizacijomis jau išdalinta virš 24 tūkst. SIM kortelių.

„Į mūsų šalį atvykstantiems ukrainiečiams kiekvienas turime padėti taip, kaip geriausiai galime. Tokiose situacijose galimybė naudotis ryšio paslaugomis nemokamai yra itin svarbi. Kviečiu visus susivienyti ir prisidėti prie reikalingos pagalbos Ukrainos žmonėms“, – sakė Petras Masiulis, „Tele2“ generalinis direktorius Baltijos šalims.

Mobiliojo ryšio operatorius „Tele2“ perduoda „Pildyk“ korteles „Lietuvos Šaulių sąjungai“, „Raudonojo Kryžiaus“ bei „Stiprūs kartu“ organizacijoms, kurios pasirūpina, kad jos operatyviai pasiektų į Lietuvą atvykusius ukrainiečius. SIM korteles gavę žmonės gali tris mėnesius nemokamai ir neribotai skambinti, rašyti SMS žinutes ir naudotis neribotu internetu Lietuvoje. Šiuo metu visiems „Tele2" ir „Pildyk“ klientams skambučiai ir SMS į Ukrainą taip pat yra nemokami.

Operatoriaus „Tele2“ duomenimis, įvairiuose miestuose išdalinta 24,5 tūkst. „Pildyk“ SIM kortelių, iš kurių aktyvuota jau 38 proc. (9316 kortelės). Iš jų 30 proc. ukrainiečių nemokamomis ryšio paslaugomis naudojasi Vilniuje, 13,4 proc. Kaune, 9,18 proc. Klaipėdoje ir 4,11 proc. Šiauliuose.

Korteles dalinantys savanoriai tikina, kad ukrainiečiams suteiktos nemokamos operatoriaus paslaugos itin praverčia, o SIM kortelės dalinamos labai operatyviai.

Šiuo metu nemokamos SIM kortelės ukrainiečiams yra dalinamos įvairių organizacijų įsteigtuose pagalbos centruose. Informacija ant „Pildyk“ pakuočių ir Pildyk.lt internetiniame puslapyje yra pateikiama ukrainiečių kalba.

Pagalba Ukrainos žmonėms

Mobiliojo ryšio operatorius kviečia visus Lietuvos gyventojus paaukoti veikiančius, tačiau nebenaudojamus telefonus ir planšetinius kompiuterius. Juos atnešti galima į bet kurį artimiausią „Tele2“ saloną. Operatorius užtikrina  jų surinkimą, patikrinimą ir tiekimą Ukrainos žmonėms padedančiam „Raudonajam Kryžiui“.

„Stiprūs kartu“ draugijai operatorius skyrė mobiliųjų telefonų su SIM kortelėmis. „Raudonajam Kryžiui“ „Tele2“ suteikė paramą darbui reikalingais įrenginiais.

Siekiant užtikrinti nenutrūkstamą bendravimą, telekomunikacijų bendrovė taip pat kompensuoja tarptinklinio ryšio paslaugų kainą privatiems ir verslo klientams, esantiems Ukrainoje.

XXI amžiaus tikrovė: Rusija, kuri visuose istorijos va­dovėliuose gyrėsi visada bu­­vusi tik besiginančioji ša­lis, dabar pati puola sa­vo tautinius brolius slavus, nioko­ja Ukrainą, žu­do vaikus ir moteris. O tuo ru­siškojo ma­ro metu bo­tok­so pripumpuo­tas ir ma­din­gą italų di­zai­­ne­rių striu­kę dėvintis V. Pu­­tinas švenčia Luž­nikų sta­dione ir giriasi sa­vo ka­ro nusikaltimais. Mi­nia su­vež­tų gerbėjų šlo­vina savo fiu­rerį ir Z svas­tiką.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 22

2021-ųjų pradžioje Šilalės rajono socialinių paslaugų namams iš rajono biudžeto papildomai buvo skirta 40 tūkst. eurų trims moduliniams nameliams, pritaikytiems benamių nakvynės namams įrengti. Toks Socialinių paslaugų namų prašymo patenkinimas daugumos tarybos narių balsais gyventojams buvo tarsi žaibas iš giedro dangaus, o prašomų lėšų kiekis atrodė per didelė prabanga. Tuo labiau, kad rajone registruotų benamių nėra nė dešimties.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 22

Jau ne kartą rašėme apie Šilalės miesto gyventojus, kurie ne tik vaizdu, bet ir kvapais gadina miestelėnų bei svečių nuotaiką. Deja, situacija nesikeičia, o jos neįveikia nei miesto seniūnija, nei aplinkosauga. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 22

Pavasaris įsibėgėja kartu su vis laisvesniais koronaviruso ribojimais. Kaip praėjusią savaitę pranešė Svei­katos apsaugos ministerija, nuo ko­vo 18 d. žmonių srautų valdymas renginiuose išlieka rekomendacinio pobūdžio, o kino teatruose dabar jau gali lankytis daugiau žiūrovų – atsisakoma reikalavimo išlaikyti lais­vos kėdės atstumą tarp ne kartu at­ėjusių žmonių, jei valgoma ar ge­riama. Nebeliko ir srautų valdymui naudotų tvorelių bei rodyklių, ren­gi­nių ir įstaigų personalas nebepri­valo kontroliuoti žmonių srautų. Tačiau svarbu nepamiršti, kad visuose renginiuose vis dar privaloma dė­vė­ti veido kaukes.

Gerą naujieną praėjusią savaitę pranešė ir Kauno apskrities viešoji biblioteka – ji pristato jaunimui skirtą projektą „Erdvė reikštis“, startuosiantį jau balandžio mėnesį. Projektas bus skirtas 18–29 metų jaunimui iš visos Lietuvos ir suteiks galimybę kūrėjams pristatyti vaizduojamojo meno kūrybą, užmegzti ryšius, įgyti vizualinio meno ir prisistatymo įgūdžių, atrasti naujų gebėjimų, dalytis žiniomis bei patirtimi – kitaip sakant, ugdyti kūrybiškumą. Projektas apims kelias veiklas: parodas, peržiūras, edukacijas, kūrybinius susitikimus. Projektas finansuojamas Lietuvos kultūros tary­bos, Lietuvos jaunimo reikalų departamento įtrauktas į Lietuvos jaunimo 2022 m. kalendorių. Registracija jauniesiems kūrėjams vyksta internetu.

Dar vieną prasmingą iniciatyvą Eu­ro­pos kultūros sostinė pradėjo vykdyti praėjusią savaitę. Istoriniuose cent­ri­nio pašto rūmuose visuomenei bu­vo atverta kūrybinė-kultūrinė erdvė „Cul­tur­EU­kraine”, skirta nuo karo bėgantiems Ukrainos žmonėms, laikinai įsikūrusiems Kaune. Atidarymo dieną cent­re telkėsi įvairios organizacijos, menininkai, sveikatinimo ekspertai bei kitos iniciatyvos, teikiančios ir organizuojančios paramą Ukrainai, lankėsi miestiečiai, sulaukta ir pirmųjų besikuriančios bendruomenės narių – Ukrainos piliečių. Vakare centro atidarymas buvo pažymėtas solidarumą išreiškiančiu „mėlynai-geltonu“ koncertu, kuriame pasi­rodė Lietuvos bei Uk­rai­nos atlikėjai. „Cul­turEUkraine” erd­vės kuratoriai primena, jog miestiečiai ir miesto svečiai aktyviai kviečiami prisidėti parama būtiniausiais buities daiktais, ypatingai laukiama kompiuterių, vaizdo monitorių, planšetinių kompiuterių ir kt.

Projektai, siekiant padėti Ukrainai, rengiami visoje Lietuvoje. Prie iniciatyvų prisidėjo ir meno mugė „Art Vilnius“, ku­ri surengė aukcioną, skirtą „Tsekh“ galerijos – vienintelės Lietuvoje atstovaujančios Ukrainos menininkams-kūrėjams paremti. Per jį dalyviai galėjo įsigyti Ukrainos menininkų kūrinių – iš viso 40 darbų. Iš viso už kūrinius surinkta beveik 26 tūkst. eurų. 

Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija, kaip ir kasmet, kovo 16-ąją, minint Knygnešio dieną, paskelbė Felicijos Bortkevičienės Kalbos premijos konkursą. Žodžio laisvės gynėjos, labdaros organizatorės F. Bort­kevičienės (1873–1945) atminimą įamžinanti premija skiriama už reikšmingą lituanistinę veiklą Lietuvos ir užsienio šalių piliečiams, organizacijoms ar institucijoms. Premija gali būti skiriama, jei pretendentas atitinka ne mažiau kaip du iš šešių nurodytų kriterijų. Apie juos ir kandidatų teikimo sąlygas daugiau sužinoti galima internetiniu adresu www. lrs.lt. Kalbos premijos laureatas paskelbiamas gegužės 7 d., minint Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną.

Kotryna PETRAITYTĖ 

„Mūsų namas Mariupolyje sudegė, vos likom gyvi ir neišprotėję, o jūs nenorite įleisti mano sūnaus į traukinį?“ Taip Lvivo traukinių stotyje ant pareigūnių šaukė moteris. Jos akys paplūdo ašaromis, balsas užlūžo, moteris ėmė kūkčioti. Trys policininkės, talkinusios lipantiems į vagoną pabėgėliams, nuleido akis ir nieko nebesakė...

Viena iš pareigūnių pamojo ranka tolėliau perone stovėjusiam neaukštam vyriškiui su ryškia oranžine liemene ir šis atskubėjo prie jų. Policininkės atsitraukė kiek į šoną, o vyriškis raudančiai moteriai pasakė, kad įvyko klaida, jokių prob­lemų nėra, ji su sūnumi galinti lipti į traukinį.

Kaip vėliau paaiškėjo, stotyje savanoriaujantis psichologas Viktoras Balandinas moteriai ramiu balsu paaiškino, jog ant policininkių pykti nereikia, nes jos vykdo šalies vadovybės nurodymus. Priminė, kad dėl karo padėties iš šalies išvykti neleidžiama vyrams nuo aštuoniolikos iki šešiasdešimties metų, o jos sūnus atrodo galintis būti pilnametis.

„Koks jis pilnametis, jam tik septyniolika, dar visai piemuo. Tik bėda, jog pasai per bombardavimą sudegė, ir neturime jokių dokumentų“, – pro ašaras kalbėjo moteris.

Psichologas pasakė, jog tiki ja, ir palinkėjo sėkmės, ranka duodamas ženklą policininkėms, kad leistų moteriai su sūnumi lipti į traukinį.

Visgi man pareigūnės sakė, jog vaikinas į Lenkiją greičiausiai nepateks. Viskas esą priklausys nuo to, kas tuomet dirbs pasienyje. Jei formalumus tvarkys jautri pasienietė, ir šią sugraudins pabėgėlių iš Mariupolio istorija, gal ir pavyks vaikinui be dokumentų prasmukti. Bet jei juo nepatikės, teks grįžti į Lvivą, kad iš atitinkamų tarnybų gautų įrodymą dėl savo amžiaus.

Kadangi dalis pabėgėlių iš namų spruko neturėdami jokių dokumentų, pasieniečiai privalo „iš akies“ nuspręsti, ar išvykstantys jaunuoliai gali būti pilnamečiai.

Tarkime, Ukrainos pasienio tarnybos pranešė, jog viena moteriškė bandė savo vyrą į Rumuniją išvežti paslėpusį jį vaiko vežimėlyje – tokiu būdu šis norėjo išvengti karinės prievolės...

Ne visi karo pabėgėliai vyksta į užsienį, dauguma važiuoja pas gimines į toliau nuo karo zonos esančius regionus. Pro Lvivą visgi kursuoja didžiausi pabėgėlių srautai, ir miestas iš ukrainietiško dabar pavirto į rusišką.

Iki karo Lvivas garsėjo kaip miestas, kuriame kalbama vien ukrainietiškai, dabar čia vyrauja rusų kalba, nes suvažiavo pabėgėliai iš rusakalbiškos Rytų bei Pietų Ukrainos. Tenykščiai regionai yra arčiau Rusijos, todėl pirmi patyrė priešo įsiveržimą bei bombų sprogimus.

Santaupų turėję ar savo verslus metę ir į Lvivą pabėgę pasiturintys asmenys apsigyveno viešbučiuose, tačiau dauguma žmonių telkiasi pigiuose nakvynės namuose ar yra priversti miegoti stotyse ant grindų. Tie, kurie gyveno nuo algos iki algos arba per bombardavimus prarado absoliučiai viską, kasdien stovi ilgose eilėse prie humanitarinės pagalbos centro. Čia pabėgėliai užpildo paraiškas, kuriose išvardija, kokios pagalbos nori, ir nurodo savo telefoną bei vietą, kur apsistojo. Kitą dieną jiems yra pranešama, kelintą valandą gaus maisto paketus, rūbus, vaistų, higienos reikmenų, miegmaišių.

Su keturiais vai­kais atėjusi vaistų pasiimti 32-ejų Nina Ščedrina pri­sipažino, jog be hu­ma­nitarinės paramos pražūtų. Mo­teris su vaikais pabėgo iš Dnipro (Dne­p­ro­­pet­­rovs­ko) po to, kai maskoliai raketas paleido į netoliese stovinčios atominės elektrinės prieigas.

Vyras Michailas skubiai šeimą palydė­jo iki geležinkelio stoties, o pats liko dirbti kepykloje, kuri dabar kepa duoną kariuomenei. Į Lvivą su verkiančiais vaikais atvykusios moters pasigailėjo vienas pen­sininkas, į geležinkelio stotį atėjęs pa­siūlyti savo kambarį, ir priglaudė juos.

„Eilės prie humanitarinės pagalbos yra didelės, vakar išdavinėjo rūbus, šiandien rytą – maistą, dabar vaistų gavau, nes du mažieji ėmė kosėti“, – pasako­jo N. Ščed­­rina.

Atsisveikinant moteris prasitarė, jog sugedo mobilusis telefonas, vyrui gali paskambinti tik iš ją priglaudusio pensininko telefono. Susizgribau, kad su savimi iš Lietuvos atsivežiau senesnį atsarginį telefoną, kurį moteriai ir ištiesiau...

Iš humanitarinės pagalbos centro gautu maisto paketu bei čiužiniu labai džiaugėsi ir 32-ejų Ksenija Gončarenko bei jos 34-erių vyras Jaroslavas. Sutuoktiniai pa­sakojo su dviem vaikais pasprukę iš Ky­jivo, mat gyveno šalia aerodromo, į kurį jau pirmą karo dieną ėmė kristi priešo raketos.

„Aš jokiu būdu nenorėjau palikti na­mų, juolab, kad neseniai buvome nusipirkę savo butą. Maniau, kad XXI amžiuje karas vyksta tik filmuose ar kur nors toli Afrikoje“, – tikino moteris.

Tačiau užpuolikams vis labiau supant Kyjivą, šeima nusprendė sprukti, norėdama apsaugoti vaikus. 

„Aš dirbau spausdinimo įmonėje, žmona – plastikinių langų ir durų gamybos ceche, taupėme, kad nusipirktume butą, tad mūsų lėšos tuoj baigsis“, – liūdnai galvą lingavo vyras.

Šeimai per pažįstamus pavyko išsinuomoti nedidelį butuką po 200 eurų už mėnesį, tačiau šis be jokių baldų ir patalynės.

„Gerai, kad pagaliau gavome čiužinį, vaikai galės minkštai miegoti“, – džiaugėsi mama.

Pora viliasi susirasti kokį nors darbą, tikisi, jog karas greitai baigsis ir jie galės grįžti į savo namus. Bet jeigu karas užsitęs ir nebus darbo, greičiausiai teks ieškoti prieglobsčio kitoje šalyje, todėl klausinėjo apie emigracijos sąlygas Lietuvoje.

Gautu maisto paketu bei žaislais vaikams džiaugėsi ir 31-erių Aleksandra Davletova. Moteris su vaikais pabėgo iš Krematorsko, kuris yra netoli Rusijos anksčiau nuo Ukrainos atplėštų Donec­ko bei Luhansko regionų.

Prisiminusi bombardavimų siaubą, moteris paplūdo ašaromis, nes, pasirodo, jos vyras kovoja Ukrainos armijoje, o Lu­hanske gyvenantys du pusbroliai kaunasi už Maskvą. 

„Man širdis plyšta pagalvojus, kad jie gali tapti vienas kito žudikais, aš kas rytą prakeikiu Putiną už karą: jis sukiršino šeimas bei gimines dešimtmečiams“, – verkė moteris.  

Pačių lviviečių ramybė, atrodo, irgi baigėsi – pastarąsias dienas oro pavojaus sirenos bėgti į slėptuves ragina kelis kartus per parą ir dieną, ir naktį. Tiesa, mieste veikia kavinės, parduotuvės, važinėja viešasis transportas, dirba turgūs, tačiau nuo dešimtos vakaro iki šeštos ryto galioja komendanto valanda, negalima išeiti iš namų. 

O maisto parduotuvėse ne visada rasi ilgo vartojimo produktų: miltų, kruopų, druskos, cukraus, konservų, tualetinio popieriaus. Pirkėjai sako, jog sumažėjo ir duonos, pieno, mėsos, daržovių, vaisių asortimentas.

Antrame pagal dydį Lvivo supermarkete „Slipo“ puskilogramis duonos kainuoja 0,75 euro, litras pieno – 1,15 Eur, pakelis grietinės – 1,08 Eur. Už 200 g sviesto reikia mokėti 1,7 Eur, vištienos šlaunelių kilogramas kainuoja 2 Eur, o tiek pat kiau­lienos šoninės – 3,9 Eur, kg jautienos šoninės – 7,8 Eur.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.