Ankstų šių metų vasario rytą pasaulis radikaliai pasikei­tė. Jis daugiau niekada nebus toks, koks buvo. Tačiau aki­vaizdu ir tai, kad tikrai nesumažės drąsos ir didvyriškos kovos už tiesą ir laisvę svarba. Todėl dar kartą verta priminti tai, kas bandyta aktualizuoti po šių metų Laisvės pre­mijų įteikimo – Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos (LKBK) fenomeną. Tuo labiau, jog kovo 19 d. suėjo 50 me­tų, kai 1972-aisiais pogrindžio sąlygomis Lietuvoje bu­vo išleistas pirmasis Kronikos numeris. Leidinys, kurio tiks­las buvo pramušti skylę sovietinėje propagandinės informacijos sienoje, parodyti tikrąją tikinčiųjų situaciją Lietuvoje.

Rusų agresijos Ukrainoje me­tu matome, kad šalia tiesioginio karo vyksta sudėtingas informacinis karas. Tai sovietų sąjungoje buvo aktualu ir XX a. aštunto dešimtmečio pradžioje, kai keitėsi totalitarinės komunistinės valstybės taktika Va­karų pasaulio atžvilgiu. So­vietų sąjungos valdžia suprato, jog vien konfrontuoti su Va­karais per sunku, todėl reikia dirbti su Vakarų visuomenėmis, kuriant taikios, savo piliečiais „besirūpinančios“ visuomenės įvaizdį. Tuo labiau, kad jei rimtai būtų laikomasi sovietinės konstitucijos, kiekvienam piliečiui turėjo būti garantuota tikėjimo laisvė. Tačiau tik­rovė buvo visai kitokia. Bet tai reikėjo žinoti. Tiek tam, jog Lietuvos tikintieji, kurie nenori atsisakyti tikėjimo, jaustųsi tvirčiau ir žinotų, kad apie jų kovą yra girdima. Taip pat tai keitė vakariečių požiūrį į sovietų propagandą ir todėl buvo nepaprastai skaudus smūgis sovietinei sistemai.

LKBK redaktoriumi pasiryžo būti kunigas Sigitas Tam­ke­vičius. Jam teko veikti itin sudėtingomis sąlygomis, mokytis konspiracinės veiklos, ir tikras stebuklas, kad saugumiečiams per visą ilgą LKBK leidybos istoriją nepavyko sunaikinti leidinio. Tiesa, buvo įkalinti daugelis aktyviausių jo bendradarbių bei talkininkų.

LKB Kronika buvo leidžiama iki 1989-ųjų kovo 19 d. Per 17 metų pasirodė 81 numeris, paskelbta apie 5000 tikinčiųjų diskriminavimo atvejų bei kitų su žmogaus teisių pažeidimais susijusių faktų. Įdomu tai, jog informacija, skelbiama Kro­ni­ko­je, daugumą žmonių pasiekdavo paradoksaliu keliu – per Vakarus: su ja gyventojai susipažindavo klausydami „Va­ti­ka­no radijo“, „Amerikos balso“, „Laisvosios Europos“ ir kitų radijo stočių.

Kovo 19-oji – šv. Juozapo diena – buvo pasirinkta, pagerbiant kun. Juozą Zdebskį, kuris buvo vienas iš leidinio įkvėpėjų, bet jo leidimo pradžios metu kalėjo už vaikų katekizaciją. Tiesa, kaip pabrėžia kun. S. Tamkevičius, praktiškai niekada ant leidinio nurodoma leidybos data nesutapo su realia. Kodėl? Nes tai buvo viena iš svarbių konspiracijos priemonių, trukdančių saugumiečiams atsekti Kronikos leidybos algoritmą.

Prieš pradedant leisti Kro­niką, būta diskusijų dėl to, į ką ji turėtų orientuotis. Pavyzdžiui, Petras Plumpa norėjo, kad leidinys neapsiribotų vien faktų skelbimu, bet taip pat pateiktų tikinčiuosius ugdančių tekstų. Lemiamą žodį tarė vyskupas Julijonas Steponavičius, pa­laiminęs leidybą ir pasiūlyda­mas susitelkti išskirtinai į so­­vietinės valdžios nusikalsta­mos veiklos viešinimą. Kaip vė­liau pripažino ir P. Plumpa, toks pasirinkimas buvo labai tei­singas.

Po to, kai kun. S. Tamkevičius 1983 m. buvo suimtas, Kro­ni­kos leidyba rūpinosi jo bendradarbės vienuolės, o dar po kurio laiko atsakomybę prisiėmė pogrindžio seminarijoje kunigu tapęs Jonas Boruta.

1988–1989 m. laisvėjant spau­dai, ėmė kurtis legalūs katalikiški leidiniai ir buvo priimtas sprendimas, jog LKB Kronikos leidimas turi būti nutrauktas.

Svarbu tai, kad per visus 17 metų saugumiečiai nesugebėjo ne tik atrasti tikrosios Kronikos leidybos vietos, sunaikinti jos branduolio, bet jiems nepavy­ko sukompromituoti leidėjų, su­rasti bent vienos melagingos informacijos. LKB Kronika ne­būtų tapusi kūnu, jei ne pasiaukojantis sesių vienuolių darbas. Pirmiausia būtina paminėti Gerardą Eleną Šu­liaus­kai­tę, kurią drąsiai galima vadinti redaktoriaus de­šiniąja ranka.

Taip pat prie leidybos labai pri­sidėjo ir sesės Ber­na­de­ta Ma­­liškaitė, Gražina Na­vic­kaitė, Ni­jolė Sadūnaitė ir kt. Kiek­vienas, kuris prisilietė prie Kro­nikos leidybos, puikiai žinojo, už ką yra atsakingas. Bu­vo specialios vietos, kur surinkdavo iš įvairių šaltinių plaukiančią informaciją. Ji buvo tikrinama – niekada neskelbtos žinios, kurios skambėjo sensacingai, tačiau nebuvo kieno nors dar kar­tą patvirtintos. Ranka rašyti gauti lapeliai buvo tuoj pat per­rašomi mašinėle ir sunaikinami – tokio atsargumo reikėjo, jog kratos atveju nekiltų prob­lemų informacijos teikėjams.

Kaip teigia sesė Gerarda (Ele­na), „pasiaukojusių kunigų ir jų talkininkų veikla kėlė pavojų prievarta grįstai sovietinei imperijai pirmiausia dėl savo intencijų grynumo. Tai buvo darbas, nesitikint apdovanojimų, nerungtyniaujant dėl laurų, negalvojant apie asmeninius nuopelnus. Tai buvo auka Dievui ir Tėvynei. Mes turėjome vilties, kad visas šis darbas taps laisvės sėkla, kuri kada nors sudygs, tačiau, prisipažįstu, nelabai tikėjomės patys to sulaukti. Buvome susitaikę su mintimi, jog mūsų veikla vis vien baigsis kalėjimu ar lageriu, jog tai neišvengiama kiekvieno lemtis, tad svarbiausia, kol esame laisvėje, kuo daugiau padaryti didesnei Dievo garbei.“

N. Sadūnaitė tvirtina, kad sovietmečiu ji kovojo už tikėjimą ir laisvę, tikrai nesitikėdama, jog kada nors už tai gaus kokių nors žemiškų gėrybių. Rūpintasi tik Dievo valios vykdymu ir savosios sąžinės priesakų įgyvendinimu.

Tai, jog net 17 metų Kronika sugebėjo būti drąsos mokykla sovietinės sistemos įkalintiems žmonės, yra didis stebuklas, kurio privalome neužmiršti ir šiandien. Pasikeitė sąlygos, iššūkiai, tačiau išliko būtinybė kasdien atsikovoti laisvę savo širdyje ir kasdien atsiverti tikrajam gyvybės šaltiniui – Dievui.

Beje, kai šiandien stebimės, kodėl Rusijos visuomenė yra tokia įbauginta, nesugeba masiškai protestuoti, vienas iš atsakymų gali būti, jog visa pogrindinė literatūra, disidentų veikla, kuri sovietmečiu vyko, apėmė tik negausų inteligentijos sluoksnį. Lietuvoje gi Bažnyčia vienijo visų sluoksnių, išsilavinimų žmones ir laisvės bei tiesos ilgesys galėjo kur kas plačiau persmelkti visą visuomenę.

Ypatingas faktas yra ir Kronikos leidėjų atsakomybė. Sovietų valdžia karštligiškai tikėjosi, jog pavyks diskredituoti Kroniką, tam buvo „pametamos“ melagienos. Tačiau Kronikos leidėjai turėjo ypatingai gerą informacijos filtrą, niekada nesivaikė sensacijų ir skelbdavo tik visiškai patvirtintą informaciją. Todėl sovietų valdžiai taip ir nepavyko sumenkinti Kronikos autoriteto nei Lietuvos žmonių, nei Vakarų visuomenės akyse.

Šiandien visi palaikome didvyrius ukrainiečius, tačiau labai svarbu prisiminti ir stiprybės semtis ir iš savo didvyrių.

Andrius NAVICKAS,

rašytojas, filosofas

Visų mintys prikaustytos prie Rusijos vykdomo karo Ukrainoje, ir nėra nė vieno sveikai mąstančio žmogaus, kuris nesmerktų taikių žmonių žudynių. Visuotinis palaikymas bei pagalba kenčiančiai tautai – svarbiausi dalykai, kuriais galime ir privalome prisidėti kiekvienas.

„Ukraina neabejotinai atsilai­kys, tačiau kokia tai bus kai­na!“ – sako mūsų rajone gyvenanti rusė Na­dežda (vardas ra­šinio herojės prašymu pakeistas, pavardė ir vardas re­dak­cijai žinomi). – O apie tik­rą­ją situaciją dėl karo visi viską gali žinoti, informacijos yra už­tektinai, reikia tik norėti. Bet kas nenori, tas nieko ir nežino. Tas eina į šeimų maršą, nesiskiepija... Yra tokių žmonių kategorija“.

Moteris Lietuvoje gyvena jau apie keturiasdešimt metų. Savo gimtajame Niž­nyj Novgorode ji studijavo Sta­tybos inžineriniame institute, šioje vietovėje karinę tarny­bą atliko jos būsimasis vyras. Su­sipažino, ir po kurio lai­­ko ištekėjusi Nadežda atvy­ko į Lie­tuvą, į vyro gimtinę, kur ir dabar gyvena. Užaugino vai­kus, abu su vyru puoselėja savo namus, abiem brangias tradicijas bei papročius.

„Jau seniai Rusija yra didelis kalėjimas, ir begaliniai Vakarų apgailestavimai, nesigilinimas į situaciją, kas iš tikrųjų vyksta, užaugino šitokį monst­rą – Pu­tiną. Dabar tas monst­ras įsižeidęs – juk jam po langais auga demokratijos medis, negalima to leisti, reikia jį nukirsti. 

Nė vienas Rusijoje nėra laisvas: nei eilinis žmogus, nei deputatas, nei oligarchas. Man ir gėda, ir pikta, ir skaudu. Aš jau tiek metų Lietuvoje, mano mentalitetas pasikeitė, todėl nesuprantu, kaip galima šitaip gyventi – kaip sliekai, kuo giliau į žemę, kad tik nieko nematytų, negirdėtų, nemąstytų. Rusijoje praleidau visą jaunystę ir visą laiką buvau „juodajame sąraše“, nes sakydavau, ką galvoju. Mūsų kartos jaunimas nebuvo toks nuolankus – turėjome savo nuomonę ir jos neslėpėme. Skaitėme draudžiamą literatūrą, normaliai pri­ėmėme ir palaikėme „perest­rojką“, aptarinėjome pokyčius, viskuo domėjomės ir žinojome. Kaip gali nežinoti dabar, kai informacija prieinama paprasčiau ir lengviau – neįsivaizduoju“, – svarsto Nadežda.

Ji sako, jog propagandos ratas Rusijoje ypatingai ėmė suktis bene prieš 20 metų. 

„Prasidėjo nuo „Kurs­ko“ žūties, kai visai informacijai apie povandeninio laivo tragedijos priežastis buvo uždėta žyma „osobo sekretno (ypatingai slap­tai). Pas­kui sekė Grozno trage­dija, Pu­tino politikos kritiko Nem­­covo nužudymas, Navalno apnuodijimas. Vėl viskas grįžo į KGB laikus – dabar FSB. Šiai struktūrai buvo duota laisvė, ir ji ėmėsi savo darbo. Valstybėje „galvą“ pakeisti dar ne viskas: kas iš to, kad iškelsi kitokią vėliavą ar pakeisi himną – sistema lieka ta pati, gulagas yra gulagas.

Propaganda žudo smegenis, o propaganda liejasi visose Ru­sijos televizijos žinių laidose. Buvo dar nepriklausomos TV stotys „Dožd“, „Echo Moskvy“, kurios teikė objektyvią informaciją ir apie karą Ukrainoje, bet jų veiklą uždarė: kuo mažiau žmonės žino, tuo juos lengviau valdyti. Juk neva niekas Ukrainoje nežūsta. Ar matome ten mašinų su raudonu kryžiumi, kurių komandos teiktų pagalbą sužeistiems ru­sų kareiviams? Net žuvusiųjų kariuomenė nerenka.

Dėl Rusijos turėti kažkokių iliuzijų nereikia: kasdien suima­mi protestuojantieji prieš karą Ukrainoje, jie yra izoliuojami ir koks likimas – neaišku. Ukraina atsilaikys. Griuvėsiai bus išvalyti, miestai atstatyti, bet Rusijos kaip valstybės nebebus. Ir nežinia, kiek metų prireiks atstatyti žmonių sąmonę, kuri nuo pat revoliucijos laikų buvo „plaunama“, naudojant tuos pačius kagėbistinius metodus.

Kitas toks yra Lukašenka. Štai visai neseniai buvo rinki­mai: tikėjomės – jau tuoj tuoj kas nors pasikeis. Bet ne – nėra jė­gų... Tačiau baisiausia, kad ir pas mus yra žmonių, be­si­džiau­­giančių, jog Putinas „daro tvarką“... Gali gyventi kur nori – geografija nėra esminis dalykas. Galima gyventi tarp ping­vinų, tačiau mąstyti savo galva. Ir religija neturi reikšmės. Svarbiausia – sąžinė.

Kas sekė informaciją, žino, jog karas Ukrainoje brendo jau nuo praėjusio lapkričio – rusai tam ruošėsi ir sa­vo kėslus įvykdė. Tačiau Uk­­raina kovoja didvyriškai, ją pa­laiko visas pasaulis, ji turi daug draugų. Visus įkvepia Pre­zidentas Volo­dymyras Ze­lens­kis. Būtų Ja­nu­kovyčius – seniai gink­lai būtų sudėti. Da­bar jis laukia – bene galės ateiti ant tų griuvėsių... Nesulauks.

Mažiau reikia Europos šalių vadovams apgailestauti, mažiau tuščių kalbų, o daugiau dar­bų. Privalome padėti visi: priimti karo pabėgėlius, aukoti pinigus, už kuriuos tikslingai bus nupirkta viskas, ko labiausiai ka­riaujančiai Ukrainai trūksta. Mes dirbame, dirbsime ir viskuo, ką turime, privalome dalintis su karo sukrėtimus patiriančiais Ukrainos žmonėmis“, – įsitikinusi Nadežda.

Moteriai pritaria ir jos vyras, taip pat tikintis Ukrainos pergale šiame nuožmiame Rusijos jai primestame kare ir manantis, jog tai yra Putino režimo pabaigos pradžia.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Apie regionuose mirštančią kultūrą kalbama jau kelis dešimtmečius. Tačiau žadeikiškiai neigia tokią nuos­ta­tą, ir gali būti, kad netrukus į Žadeikius trauks ne tik aplinkinių, bet ir tolimesnių vietovių gyventojai.

Tikriausiai ne veltui Žadeikių seniūnijos simboliu pasirinktas geltoname fone stovintis tvirtas ąžuolas. Beje, atvykusiems į seniūniją nereikia galvoti, kur fotografuotis – tokia vieta įrengta ir pasitinka kiekvieną vos duris pravėrusį lankytoją. Dar nuo mokyklos laikų likusių Lietuvos kunigaikščių port­retų fone stovi trys vėliavos (Lietuvos, Šilalės ir Žadeikių), o centre pakabintas ir Žadeikių herbas.

„Niekas nežino, iš kur kilo vietovės pavadinimas – nuo seno ši gyvenvietė vadinta Šventais. Dar ir dabar turime Šventų gatvę, o senieji žadeikiškiai sako, jog mokėsi Šventų, o ne Žadeikių mokyk­loje. Būtent šį žodį simbolizuoja ąžuolo viršūnę puošiantis kryžius. Žemiau esanti iš medžio šakų suformuota kryžkelė irgi simboliška – žymi buvusių didžiųjų dvarų skaičių, o ąžuolo lapų yra tiek, kiek turime kaimų“, – 2019-aisiais patvirtintos heraldikos esmę atskleidžia Žadeikių seniūnas Faustas Meiženis.

Tačiau jis neslepia – bendruomenės gyvenimas yra apmiręs.

„Faktiškai viskas apmirė, uždarius mokyklą. Nebaksnosiu pirštu, ieškodamas kaltų, bet pasakysiu taip: dirbti yra viena, o gauti algą yra kas kita. Nemanau, jog pakanka sudalyvauti dviejuose renginiuose per metus, tokia „kultūrinė“ veikla nėra veikla. Tad iš naujosios Kultūros centro atsiųstos specialistės tikimės labai daug. Juo labiau, kad Jolanta yra vietos gyventoja, ją pažįstame ir pasitikime, o iniciatyvos jai irgi netrūksta. Kita vertus, nors teskirta vos 0,375 etato, tikiu, jog šįkart mums pavyks“, – pristatydamas naująją vokalinio ansamb­lio „Žarija“ dirigentę J. Kažukauskienę, kalbėjo seniūnas.

Į šias pareigas Jolanta yra paskirta tik nuo vasario, tad darbas vos įsibėgėja. Anot J. Kažukauskienės, pirmieji susitikimai su gyventojais teikia nemažai vilties efektyviam darbui.

„Esu folkloro specialistė, bet man įdomi ir kitokia veikla, kitokia muzika. Visiems sakau, kad muzika gydo, ir tai įrodau konkrečiais pavyzdžiais. Smagu, jog dar nė nepradėjus realiai dirbti, sulaukiau žadeikiškių palaikymo, žinučių, kad žmonės nori būti vieno ar kito kolektyvo nariais. Nustebino poreikis dainuoti romansus, groti kank­lėmis ir kt. Manau, jog bendras mūsų visų darbas duos vaisių ir Žadeikiai dar sudrebins Šilalės kultūros padangę“, – įsitikinusi entuziazmo nestokojanti Šilalės kultūros centro darbuotoja.

Pirmieji susitikimai su Žadeikių gyventojais vyko prieš Užgavėnes, buvo aptariamos ne tik šios šventės tradicijos, bet ir galimybė senąsias tradicijas apjungti su šiuolaikiškumu. 

„Žmonės neretai net nebeprisimena Užgavėnių, o juk ne taip seniai šeimininkės spręsdavo dilemą, blynus kepti ar duris užsirakinti, kad persirengėliai „zbitkų“ nepridarytų. Žadeikiuose pastaruoju metu durų nebereikėjo rakinti, o ir blynų nelabai kas bekepdavo. Tai, ko gero, geriausiai ir atspindi mūsų seniūnijos kultūrinę veiklą“, – apgailestavo F. Meiženis.

„Nesvarbu, kad Žadeikiuose dirbsiu tik 15 valandų per savaitę – manau, jog atsiras entuziastų, subursime branduolį, o prie mūsų ims jungtis ir abejojantieji. Esu tuo tikra, nes dirbu tokį darbą ne vienerius metus Norkaičių amatų cent­re ir tikrai neblogai sekasi. O kai matau žadeikiškių susidomėjimą, ir pa­ti degu noru kuo greičiau pradėti bend­rą veiklą. Kaip seniūnas ir sako – svarbu turėti idėjų, tikėti žmonėmis. Kultūros darbuotojo duona nėra leng­va, čia nėra darbo „nuo – iki“. Bet man patinka matyti žmonių emocijas, patinka kurti, padėti įgyvendinti svajones. Kartais žmonės patys nežino, kiek daug gali padaryti, kokių gabumų turi. Todėl stengsiuosi, jog šitos jų savybės atsiskleistų. Noriu užrašyti senųjų žadeikiškių pasakojimus, dainas, kad po mūsų liktų istorinis šio krašto kultūros archyvas. Štai todėl esu ir savanorė, lankau senjorus, su jais bendrauju – man tai yra svarbu“, – sako J. Ka­žu­kaus­kie­nė.

Žadeikių seniūnas F. Meiženis didžiuodamasis pristatė ir naują salės įrangą kultūriniams renginiams. 

„Viskas senokai nupirkta, bet dėl pandemijos teko renginius atšaukti, nukelti. Taip viskas ir liko laukti geresnių laikų. Turime naują, išmontuojamą iki reikiamo dydžio sceną su elektra valdomomis portjeromis, visiškai naują apšvietimo bei įgarsinimo sistemas, salėje galėtume susodinti apie 150 žiūrovų, tad drąsiai galima teigti, kad tokios neturi ne tik nė viena rajono seniūnija, bet jos galėtų pavydėti ir Šilalė“, – vedžiodamas po naująsias, dar dažais kvepiančias erdves, pasakojo F. Meiženis.

Anot J. Kažukauskienės, čia galima ne tik patiems koncertuoti, bet drąsiai kviestis svečius, organizuoti rajono renginius. Žadeikius sudrebinsianti šventė planuojama gegužės 21-ąją: tądien ža­dama iškilmingai atverti dienos cent­ro senjorams „Šventai“ duris, bus mi­nimos kraštiečio kunigo Sta­nislovo Rim­kaus 110-osios gimimo ir 80-osios mirties metinės. Jau ruošiamasi ir didžiosioms pavasario šventėms – Šv. Ve­lykoms, Motinos ir Tėvo dienų minėjimams, gegužės pra­džioje Žadeikiuose tu­rėtų įvykti ir Že­maitijos zonos folkloro festivalis „Mo­linė asla“ bei daugelis kitų renginių. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Iš kur pasisemti optimizmo, jėgų ir tikėjimo, kai pastarosiomis savaitėmis gyvename lyg iš naujo mokydamiesi tarti žodį „karas“? Jaukinamės jau ne filmuose matytus vaizdus ar knygose užfiksuotus memuarus ir stengiamės „kažkaip gyventi įprastą gyvenimą“. Šiomis akimirkomis naujoje šviesoje ir „Sidabrinės linijos“ idėja nušvinta – kurdami draugišką senatvei šalį ir skatindami senjorus sugrįžti į aktyvų visuomeninį gyvenimą, jaučiame, jog būtent jie gali būti mūsų visų įkvėpėjais ir ramščiais sunkią akimirką. Tad kviečiame į pasimatymą su šypsenomis pasipuošusiais Vanda (92 m.) ir Algirdu (75 m.), tapusiais 2022-ųjų veidais socialinėje komunikacijoje apie „Sidabrinę liniją“. Kokios turtingos ir stiprios asmenybės slepiasi už šių šypsenų ir kiek jose energijos! Tikime, jog skaitydami interviu su šiais senjorais, pažinsite gražiąją senėjimo pusę ir įgausite to tikėjimo ir energijos, kuriuos spinduliuoja pašnekovai ir kurių taip lengva pristigti kamuojant karo ir agresijos negandoms. 

Pažintis su Vanda ir Algirdu gimė iš poreikio sukurti socialinės reklamos videoklipą, kviečiantį bendravimo stokojančius senjorus skambinti į „Sidabrinę liniją“ nemokamu telefonu 8 800 800 20 ir registruotis draugystės pokalbiams arba gauti emocinę bei informacinę pagalbą. Klipe be kitų dviejų senjorų kartu su gydytoju Alvydu Unikausku nusifilmavo Vanda ir Algirdas. Artėjant metui pasirinkti naujus 2022-ųjų veidus ir įvaizdžius socialinėje komunikacijoje bei dalomojoje medžiagoje apie „Sidabrinę liniją“, pagalvojome: „O kam ieškoti naujų veidų – juk Vandą ir Algirdą jau pažįstame iš klipo!“ Paskambinome, pasiūlėme idėją – jie mielai sutiko. Sulaukę fotografijų nudžiugome – jose švietė šiltos emocijos, ramybė bei nuoširdūs akių žvilgsniai. Išvydę Vandos rankose žaliuojantį alijošių ir ją pačią įamžintą prie gausybės augalų „plantacijos“ ant palangės likome pakerėti. Vienbalsiai sutarėme, jog tai apie „Sidabrinę liniją“ – žaliuojančią ir žydinčią senatvę, metų metus kauptos patirties bei išminties vertę. Vanda ir Algirdas, tapdami „Sidabrinės linijos“ veidais, kviečiančiais senjorus skambinti, pasikalbėti ir klausti, tarsi įsiliejo į mūsų bendruomenę, todėl po kurio laiko užsukome pasikalbėti su jais – apie bendravimą, sveikatą ir tiesiog gyvenimą.   

 – Miela Vanda, prisiminkite, su kokiomis mintimis sutikote pasiūlymą filmuotis „Sidabrinės linijos“ videoklipe? Ar tai Jums buvo nauja patirtis?  

– Aktorių agentūroje esu užsiregistravusi jau 5 metus. Teko filmuotis masinėse scenose, o kuriant garsųjį filmą „Ana Karenina“ vaidinau kareivio motiną. Kvietimą filmuotis „Sidabrinės linijos“ klipe sutikau labai džiugiai – man patiko klipo idėja ir linijos veikla labai  imponuoja. Aš gyvenu su dukra, bet tik užeina liūdesys, iškart skambinu draugėms ir bendraklasėms. Pasikalbame apie tai, kaip gyvename. Reikia kalbėtis, vienišam sunku būti. O žodis tikrai gydo! Linkiu visiems vienišiems žmonėms būtinai bendrauti. Kasdien dabar matau kaip daktaras (gyd. A. Unikauskas – aut. pastaba) ragina skambinti. Labai smagu buvo dalyvauti kuriant filmuką apie „gydančius pokalbius“.  

 – Algirdai, o kokia Jūsų „aktorystės“ istorija? Kaip jautėtės, atlikdamas vieną iš pagrindinių vaidmenų „Sidabrinės linijos“ klipe?  

– Aktorių agentūroje užsiregistravau iš „dyko buvimo“ (juokiasi): negi išėjęs į pensiją gulėsiu lovoje? Prisigalvoju visokių veiklų, taip ir atsiradau aktorių agentūros duomenų bazėje. Esu įsiamžinęs jau kone 15 filmų, daugiausiai masinėse scenose. Tai labai įdomi veikla, nors, pamačius filmų kūrimo „virtuvę“ ir kiek dublių reikia vienam kadrui, į filmus dabar žiūriu jau kitaip. Filmavausi ir „Anoje Kareninoje“, ir „Sisi“ statymuose. „Sidabrinės linijos“ klipo filmavimas vyko kitaip: greičiau ir natūraliau, atrodė lyg gyvenimiškas pokalbis – net nereikėjo vaidinti nors ir pagrindinėje rolėje buvau. Draugai vis dar klausia, kodėl skambinai Antanui, o ne man? (viena iš videoklipe Algirdo sakomų frazių skamba taip: „Alio! Antanas? O kaip tu gyveni?“ – autoriaus pastaba).  

 – Vanda, kaip atrodo Jūsų kasdienybė? Ar teisingas sklandantis stereotipas, jog garbaus amžiaus žmogui nėra įdomių veiklų ir galimybių dalyvauti užsiėmimuose, susitikimuose? Gal to nuobodulio vejama ir pasukote į „aktorystę“?  

– Mano dienose veiklos labai daug! Dalyvauju visur, kur galiu: „Bočių“ draugijoje – ten pasišnekame, „Kryžių namuose“ pabūnu. Šeškinės „Bočių“ chore dainuodavau ir Trečiojo amžiaus universitete paskaitas lankiau. Pandemija didesnius susibūrimus sustabdė, bet kai tik ji baigsis, vėl dainuosim! Dainavimas mane lydėjo visą gyvenimą – vaikystėje mokyklos chore ir studijų metu universiteto kolektyve. Vėliau, dirbant, pomėgį teko kiek padėti į šoną. Ir tik išėjusi į pensiją vėl galėjau dainuoti! Laikas eina labai greit. Kiti skundžiasi, jog nėra ką veikti, tačiau man niekada nenuobodu. Kai niekur neinu, knygą paskaitau, televizorių pažiūriu. Labiausiai džiaugiuosi, kad turiu su kuo pasikalbėti!  

 – Algirdai, jei palygintumėte savo gyvenimą jaunystėje ir dabar – kas džiugino tada ir kas džiugina šiandien?  

– Mano gyvenimas nebuvo „sukiužęs“: beveik 40 metų dirbau vadovaujantį darbą, kūrėme Adomo Mickevičiaus vardo kolūkį dabartinėje Ignalinos vietovėje, tuomet ten stovėjo vienintelis mūrinis pastatas. Mačiau, kaip kūrėsi Visaginas, atominė elektrinė, o į Ignalinos rajoną poilsiauti traukiniais iš tuometinio Leningrado masiškai traukdavo turistai. Draugų ir dabar turiu daug: grupiokų, kartu studijavusių Žemės ūkio akademijoje, ir buvusių kolegų. Labiausiai man patinka mūsų kraštas: Dzūkijos miškai, Panemunės keliai, o kokie vaizdai atsiveria nuo Vilkijos kalvų! Vis raginu jaunimą, besiveržiantį pakeliauti po užsienį, pirmiausia būtinai pažinti savo šalį. Bet užvis svarbiausia – judėti, mažiau dejuoti, daugiau juoktis ir bendrauti.  

 Antrindami Vandos ir Algirdo žodžiams, kviečiame patirti visų amžiaus tarpsnių privalumus bei įžvelgti prasmę ir džiaugsmą kasdienybėje bet kokiomis aplinkybėmis. Atramą bei pagrindą po kojomis galime patirti bendraudami, atjausdami vieni kitus ir dalindamiesi tuo, kuo galime.  

Dovilė VAINORĖ, M. Čiuželio labdaros ir paramos fondo komunikacijos specialistė

Renata ŠNIOLIENĖ, „Sidabrinės linijos“ savanorė

Iš Pietų Amerikos kilę graužikai šinšilos, garsėjantys savo gražiu kailiuku, Lietuvoje įsitvirtina vis labiau. Iš pažiūros šie gyvūnai yra ramūs, tačiau, atėjus sutemoms, jie tampa judriais išdykėliais. Judėjimo poreikiui patenkinti šinšiloms reikia erdvaus narvo, gamtinės kilmės žaislų, tinkamų pakramtyti, ir, pageidautina, kitos šinšilos kompanijos. Kad ir kaip norisi šiuos malonius padarėlius paglostyti, reikia žinoti ir susitaikyti su min­timi, jog šie gyvūnai to nemėgsta, ir tik ilgai bei kantriai jaukinant, galima įgyti kai kurių pasitikėjimą bei galimybę ilgiau palaikyti rankose.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 20

Apie smurtą artimoje aplinkoje, mokinių patyčias mokykloje, atrodo, teorinių diskusijų daug, tačiau rezultato vis tiek nepasie­kiame. Deja, smurto išpuoliai ne tokie reti ir Šilalės rajono ugdymo įstaigose. Praėjusią savaitę Šilalę sukrėtė paauglio žiaurumo proveržis – mokinys mokyklos autobusiuke be gailesčio talžė mergaitę, o šalia buvę bendraamžiai viską filmavo ir priėmė tai kaip pokštą...

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 20

Visą laiką galvoju: tarkime, Rusija užkariaus Ukrainą – išdraskytą, suniokotą, be gyvybės ženklų. Pasodins į valdžios kėdes savo statytinius, tokius kaip Viktorą Ja­nukovyčių, kuris savo atgabenimo į Kyjivą laukia Mins­ke (beje, jo senelė prieš­kariu yra gyvenusi Vil­niuje). Šie bent minimaliai turės atstatyti sugriautą ša­lį ir pel­nyti nors dalies li­ku­sių gy­ventojų pritarimą. 

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 20

Laiminga tauta, kurios laisvė neaplaistyta krauju, tačiau tokių sėkmės istorijų pasaulyje nėra daug. Didvyriškai ginantis Ukrainai, daugelis apgailestauja, jog 1940-aisiais savo stuburo okupantui neparodė Lietuva. Leidę trypti okupantams savo šventą žemę, lietuviai 1944–1953 m. vykusiose pogrindžio kovose už laisvę neteko 30 tūkst. partizanų bei jų rėmėjų. Kraujas liejosi ir mūsų krašto miškuose, o mūšių su okupantais atgarsiai daugelyje vie­tovių tebeaidi iki šiol.

Nė vienas gyvas nepasidavė

Praėjusiais metais Volme­ri­nės miške, kurio masyvas plyti tarp kelių Teneniai–Pa­jūralis ir Jomantai–Ąžuolas, iškilo 1953 m. sunaikinto partizanų bunkerio karkasas. Net aštuonerius metus jame glaudėsi Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės Dariaus tėvonijos Geležinio Vilko būrio vyrai, vadovaujami Juozo Vaičiulio-Šarkos. Prie pradėto atstatinėti bunkerio aukštai iškilęs atmini­mo kryžius netoliese žuvu­siam šio būrio vadui ir jo bendražygiams – Stasiui Grik­­­šui-Strazdui bei Jonui Pi­vo­­riui-Putinui. 

„Jau maniau, kad niekada čia neateisiu“, – atsidūsta sunkiai gal 100 metrų nuo artimiausio keliuko atklampojęs devyniasdešimtmetis Steg­­vilų kaimo gyventojas Vy­­tau­tas Vaitiekus. 1953 m., netrukus po NKVD šturmo, jis čia bu­vo atėjęs su gretimo kaimo vyrais. Pa­sakoja, jog kovo viduryje miške dar buvę sniego, matėsi slidžių išvažinėtas takas, o ant jo – žuvusių vyrų kruvinų rūbų skiautės. 

„Prie bunkerio radom nukirstus tris nestorus alksniukus. Nukautus partizanus pririšo už kojų ir vilko gal kilomet­rą ar daugiau iki Kvėdarnos kelio – ant tos linijos dar mėtėsi kruvinų drabužių likučiai. Atsimenu ir tą dieną, kai NKVD šturmavo bunkerį. 1953-iųjų vasario 23 d. buvau pas dėdę Paskarbiškių kaime. Nuo miško sklido šūvių garsai, o apie 3 valandą popiet išgirdau vyrus šnekant, kad miške uždegtas bunkeris. Paskui žmonės kalbėjo, kad partizanų naikinimo operacijoje dalyvavo trys rusų garnizonai – mašinas paliko ant kelio, o patys šliuožė slidėmis ir apsupo bunkerį“, – pasakoja V. Vaitiekus. 

NKVD surengtoje partizanų sulaikymo operacijoje dalyvavo nemažai vieti­nių stribų. Buvo kalbama, jog norėta visus tris vyrus iš bunkerio paimti gyvus, tačiau sulojo atėjūnus išgirdęs šuniukas, ir partizanai spėjo užimti kovos pozicijas. Ginklų jie turėjo daug, todėl ilgai priešinosi. Pirmas žuvo J. Pivoris-Putinas, antras krito S. Grikšas-Straz­das, J. Vaičiulis-Šarka liko kovoti vienas. Išgirdęs komandą „paimti gyvą“, partizanų vadas nušovė komandavusį enkavedistą ir nusišovė pats. 

Tokie yra vietinių gyventojų prisiminimai.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorinio-archyvinio tyrimo išvadose teigiama, jog trys Kęstučio apygardos Butigeidžio rinkti­nės Dariaus tėvonijos Geležinio Vilko būrio partizanai žuvo 1953 m. vasarį, naktį iš 23 į 24 d. Volmerinės miške įrengtame bunkeryje, esančiame pusė kilometro nuo kelio Teneniai–Kvė­dar­na. Mūšyje buvo nukautas MGB vidaus apsaugos seržantas Rulin, paimti du 1944 m. gamybos automatai, šautuvas ir trys įvairių tipų pistoletai. Visi šaud­menys kautynių metu buvo išnaudoti. 

Tyrimas patvirtino, jog žuvusių partizanų palaikai  buvo išvilkti iš miško ir pamesti prie kelio Kvėdarna–Teneniai, vėliau atvežti į Tenenius ir pamesti prie Tenenių Šv. Barboros bažnyčios. Jų užkasimo vieta nežinoma. 

Ilgai slėpta šeimos istorija 

Nuo tų įvykių praėjo jau beveik 70 metų. Bunkerį slėpę medžiai seniai nukirsti, pasodinti ir jau užaugo kiti, tik dangų remianti dvikamienė liepa dar tebesaugo prisiminimus apie kadaise po ja sėdėjusių vyrų planus ir svajones, meilius jaunų žmonių šnabždesius ir  išlietas ašaras dėl prarastos tėvynės, netektų artimųjų. 

Ne pirmą šimtmetį skaičiuojanti liepa galėtų tapti ir partizanų ryšininkės Stasės Grikšaitės meilės būrio vadui J. Vai­­čiuliui-Šarkai liudininke. 

„Visi žinojo, kad Sta­sė draugauja su Juozu iš Bikavėnų. Abu mano dėdės bu­­vo medžiotojai, tai imdavo mudu su Grik­­šų Stasiu už varovus. Po vienos medžioklės sutikom Šar­ką su Stase, užsikabinusia ant krūtinės Juo­zo automatą. Gal pus­valandį kalbėjomės apie tai, kas daro­si Lie­tuvoje, pasakojau, ką girdėjome iš Ame­rikos kalbant per radiją – visas kaimas susirinkdavo į mūsų trobą tų žinių pasiklausyti. Juozas apgailestavo, jog amerikonai tik šneka ir šne­ka, o partizanų miškuose mažėja. Sako, nežinau, kaip reikės išsilaikyti. Baisiai ta­da juos NKVD spaudė: Teneniuose, Pa­jū­ryje, Kvėdarnoje – visur buvo stribų būstinės“, – pasakoja V. Vai­tiekus. 

Vytauto pasakojimai Jomantuose gyvenančiam verslininkui Kęstučiui Tar­vydui padeda atkurti savo mamos O. Grik­šaitės-Tarvydienės ir jos brolio S. Grik­šo-Strazdo istoriją. 

Apie tai, kad mama buvo partizanų ryšininkė ir susilaukė būrio vado J. Vai­čiulio-Šarkos dukros, Kęstutis sako labai ilgai nežinojęs. Net tada, kai pykdavo mokykloje pravardžiuojamas „bandituku“, mama jam nieko neaiškindavo, tik sakydavo: „Čia ne tie dalykai“. 

S. Grikšaitė-Tarvydienė apie savo prarastą dukrą prakalbo tik tuomet, kai Lie­tuvoje kilo Sąjūdis, atsirado viltis atsikratyti okupacinio režimo. 

„Žinojau, jog kažkur turiu seserį, mama apie tai buvo sakiusi, bet  kol nepradėjo byrėti geležinė sovietų sąjungos tvarka, apie tai ji praktiškai nekalbėdavo. Gal jau ir pati nežinojo, kur gyvena vyriausia jos duktė Onutė – galiu spėti, jog ta informacija buvo įslaptinta“, – sako K. Tarvydas. 

Vienintelis įkaltis – nuotrauka

Sesers paieškos K. Tarvydui padėjo atkurti skaudžią pokario istoriją. Pa­aiš­­kėjo, kad 1950 m. Geležinio Vilko būrio ryšininkė S. Grikšaitė buvo suimta ir dukrą Onutę pagimdė Klai­pėdos kalėjime. 

Po karo prasidėjus represijoms ir paskelbus mobilizaciją, didelė dalis šio krašto jaunimo išėjo į mišką priešintis okupacinei valdžiai. Grikšai buvo ūkininkai, pas juos atėję partizanai aiškiai pasakė, jog galimybės tik dvi: arba kovoti už laisvę, arba eiti prieš savo tautą bendradarbiaujant su okupantais. 

„Mamos brolis Stasys išėjo į mišką, o Stasė tapo partizanų ryši­ninke. Ji pasakojo, kad informaciją gaudavo iš draugės, kurios pavardės niekada neminėjo arba aš to neatsimenu, o ji tik nešdavo maistą miške buvusiems vyrams. Mama turėjo ir karišką aprangą, ir gink­lą, buvo su vyrais nusifotografavusi. Ta nuotrauka ją išdavė. Iš draugės sužinojusi, kad jos namuose planuojama daryti kratą, viską išslapstė ir sunaikino, bet nuotrauka liko prie dokumentų. Kai NKVD apsupo namus, ji dar spėjo nubėgti į tualetą, suplėšė nuotrauką ir sumetė į išmatų dėžę. NKVD nieko daugiau nerado, bet išvalę tualetą, surinko nuotrauką iš gabaliukų, ir ji tapo vieninteliu įrodymu, jog mama bendradarbiavo su partizanais“, – ne kartą girdėtą šeimos istoriją prisimena verslininkas. 

Pasak K. Tarvydo, NKVD neturėjo jokių įrodymų, kad S. Grikšaitė bendravo su partizanais, tik tą nuotrauką, kurioje jie buvo kartu nusifotografavę. Sau­gumiečiams ji teisinosi, jog tai jaunystės draugai, nežinojo, ką jie veikia. 

„Vežant į apklausą, ją, kaip baisią nusikaltėlę, per mišką lydėjo dvi ginkluotos rusų padvados. Staiga prasidėjo apšaudymas, pribėgęs vyras partizano uniforma pradėjo klausinėti: „Kur, tave, Stasele, veža“.  

Po susišaudymo ji buvo nuvesta į partizanų bunkerį, kuriame pamatė partizanų rūbais vilkinčią savo informatorę – buvo aišku, kad pateko į pasalą. Tačiau abi apsimetė viena kitos nepažįstančios. Bet S. Grikšaitė buvo nuteista 10 metų kalėti už tėvynės išdavimą. 

Žinau tik tiek, kad kalėjime ją taip smarkiai kankino, reikalaudami pasakyti, kur yra brolis Stasys, jog ma­ma norėjo pasikarti. Nusikirpusi savo ilgas kasas, susipynė virvę ir užnėrė kilpą ant lango grotų. Išgelbėjo kartu kalėjusi moteris – mama sakė, kad po to jos nebemušė, kankinimai baigėsi“, – pasakoja K. Tarvydas.  

Mergaitę priglaudė svetimi

Lietuvos ypatingasis archyvas patvirtino, jog KGB sudarytoje baudžiamojoje byloje yra duomenų, kad S. Grik­­šaitė, gyvenusi Paskarbiškių kaime, 1950 m. liepos 10 d. buvo suimta ir kalinama Klaipėdos apskrities kalėjime. Tų metų spalio 17 d. kalėjimo medicininėje pažymoje rašoma, jog „Stasė Grikšaitė, Antano, g. 1929 m., ga­li būti kviečiama apklausti (pra­ėjus 13 dienų po gimdymo kalinės būklė gera).“

1950 m. lapkričio 5 d. okupacinės saugumo ministerijos kaltinamojoje išvadoje nurodyta: kad „S. Grik­šai­tė nuo 1949 m. pavasario iki suėmimo palaikė nusikalstamą ryšį su nacio­na­listinio gink­luoto būrio vadais: J. Vai­čiuliu-Šarka, P. Bal­čiumi-Pušimi ir kitais, kurie lankydavosi jų namuose, teikė jiems maisto produktus, lankydavosi miške jų slėptuvėse, kartu su jais fotografavosi“. 

Ypatingasis pasitarimas (žmonių va­­dintas „troika“) 1951-ųjų vasario 3 d. nu­baudė laisvės atėmimu 10 me­tų, baus­mę atliekant pataisos darbų la­­geryje. Birželio mėnesį S. Grik­šaitė bu­vo išvežta į Ozerlagą (Taišeto stotis, Brats­­kas), 1954 m. – į Dubravlagą. 1956-aisiais, panaikinus teistumą, iš ten buvo paleista ir grįžo į Tauragę.   

Lietuvos ypatingojo archyvo pažymoje nurodyta, jog kalėjime gimusią S. Grikšaitės dukrą Onutę augino „pilietis Juozas Bandorskis, gyvenęs Pi­lia­kalnio apylinkės Stigralių kaime“. Lie­tuvos ypatingajame archyve yra LTSR Šilalės r. darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1954 m. liepos 31 d. pažyma, kurioje nurodyta, kad „Juozas Bandorskis, Jono, ir Stasė Grikšaitė, Antano, nėra giminės“. 

Kaip Onutė atsirado pas Ban­dors­kius, beveik nežinoma. Stasės sesuo Zita pasakojo, jog 9 mėnesių mergytę tris paras naktimis vežė iš Klai­pė­dos kalėjimo – dieną prisi­glausdavo pas žmones, prašydavo vai­­kui pieno, o sutemus pradėdavo sun­kią kelionę gimtinėn. Našlaitę pri­­­glausti sutiko savo vaikų neturėję Ban­­­­dorskiai.

„Galiu tik spėti, kad vaiko paėmimu iš Klaipėdos kalėjimo pasirūpino pats Juozas. Mama nuolat man kartodavo, jog negalima visų žmonių vienodai vertinti, nes ir tarp blogų yra gerų, ir tarp gerų atsiranda blogų. Net ir „stribynuose“ partizanai ir jų ryšininkai turėjo draugų, kurie teikdavo jiems informaciją, įspėdavo apie būsimas KGB operacijas“, – sako savo mamos istoriją po trupinėlį atkuriantis K. Tarvydas. 

Niekada nesijautė sava

K. Tarvydas savo sesers ieškojo dve­jus metus, nors ji gyveno vos už pusšimčio kilometrų nuo Jomantų – Ši­lu­tėje. 

Baigusi Kvėdarnos vidurinę, Onutė Grikšaitė įstojo į medicinos mokyk­lą, vėliau studijavo Šiaulių pedagoginiame institute kalbos defektologiją ir nuo 1975 m. dirbo logopede Šilutės mokyk­lose. 

Onutė sako nuo mažens žinojusi, jog Bandorskiai nėra jos tėvai, žinojo, kad mama buvo kalėjime. 

„Jie gyveno sunkiai, bet buvo geri žmo­nės. Tačiau mane visą laiką persekiojo jausmas, jog esu nei sava, nei svetima. Atrodė, kad niekur nepritampu. Ir dabar, kai manęs prašo papasakoti apie tėvą, mamą, su skausmu prisimenu vaikystę. Nenoriu, jog kas nors žinotų, kas esu – geriau būtų viską pamiršti ir ramiai gyventi, kaip visi žmonės. Per daug skaudūs man tie prisiminimai. Kas mažai nukentėję, lipa ant bačkos, o smarkiai nukentėję dažniausiai tyli. Kai mano vyras Ričardas kviečia ką nors žiūrėti apie pokarį, nenoriu – man baisu ir skaudu. Bet atsitiko taip, kad dabar ir vėl svarbu, kas vyko, kodėl vyko, todėl turime visi kalbėti apie tai, kokia kruvina, skaudi, likimus laužanti yra kova už laisvę – ir siekti, jog nereikėtų dar kartą už ją kovoti“, – sako O. Tubutienė.

Atminimą sulygino su žemėm

Onutės senelis Antanas Vaičiulis ūki­ninkavo Bikavėnuose, kur buvo ir jo žemės. Muzikantas iš prigimties, Oginskio dvare mokėsi muzikos, grojo orkestre. Išvažiavęs į Ameriką, užsidirbo pinigų, kad galėtų išpirkti prarastą tėvų ūkį, ir jau senbernis būdamas vedė 18 m. panelę. Su ja susilaukė šešių vaikų – keturių sūnų ir dviejų dukrų. 

Po karo visi keturi A. Vaičiulio sūnūs išėjo į mišką ginti Lietuvos: Antanas pasirinko slapyvardį Tigras, Jonas – Jurginas, Vincas – Papartis, o jauniausias Juozas-Šarka tapo partizanų būrio vadu. Vaičiuliai priklausė Žvingių apylinkėse susiformavusiems partiza­nų būriams ir kovodami žuvo 1946, 1950 ir 1953 m. Jų pavardės įamžintos paminkle Pajūriškių ka­pinėse.

„Mama buvo ryšininkė, pati gink­lu nekovojo, tik pagelbėdavo vyrams. Bet oi, kokia ji buvo drąsi – ne vieną kartą yra išsisukusi nuo KGB pinklių. Nesureikšmindavo sunkumų, nebijojo skausmo. Kai klausiau, kaip ji ten kalėjime, nėščia, išgyveno, tai pasakojo, kad neskaudžiai, „tik per rankas mušdavo“, – mamos ištverme stebisi Onutė.  

Prasidėjus Sąjūdžiui, Onutė su artimaisiais degino žvakeles ir meldėsi prie Kvėdarnos „stribyno“ – dviejų aukštų raudono pastato, prie kurio pokario metais nuolat gulėdavo nukautų partizanų kūnai. Kartu su iš Ka­ragandos grįžusiu dėde Stasiu Ge­ču ir teta Ona Vaičiulyte giedojo Lie­tuvos himną. 

„Netrukus po to tą dviejų aukštų raudonų plytų mūrą nugriovė, išlygino žemę – gal kad žmonės nerastų šuliniuose sumestų lavonų kaulų“, – svarsto O. Tubutienė.  

Moteris įsitikinusi, jog būtų lengviau, jei žinotų, kur palaidotas tėvas. Nors archyvuose žinių apie tai nėra, žmonės kalba, kad jo kūnas gali būti užkastas Šilalės milicijos kieme – toje vietoje dabar stovi gėlių paviljonas.

„Kasant pamatus, tikriausiai ir kaulelius sutraiškė – nieko iš žmogaus neliko“, – pergyvena partizanų vado duktė. 

KGB nepaleido iš akiračio

Pokaryje ir partizanų dukrą auginę Bendorskiai sulaukdavo veidus iš­si­paišinusių nekviestų „svečių“ – to­­kie viską, ką žmonės turėdavo, iš na­mų išnešdavo.  

„Partizanų vardu veikė ir tie, kurie plėšikavo, eidavo per kaimus gąsdindami žmonės. Tėvai pasiskundė partizanams, ir kitą dieną  daug kas buvo atnešta atgal. Skaudu buvo, jog visą sovietmetį partizanus žmonės vadino banditais. Kvėdarna maža, žmonės žino, ką kitame miestelio gale gyvenantys pusryčiams verda, ir mano tėvų istorija niekam nebuvo paslaptis – toje pačioje klasėje su manimi juk mokėsi ir vaikai, kurių tėvai buvo dirbę NKVD“, – sako moteris. 

Visa stebinčią KGB akį ji pajuto ir tuomet, kai su artimiausiais žmonėmis pasidalijo svajonėmis studijuoti teisę. Į kaimynų ūkį pasisemti vandens ateidavęs žmogus įspėjo: „Tu­rėsit labai daug sunkumų, patarčiau nestoti“. 

„Tada nesusimąsčiau, iš kur jis žino, ir kodėl įspėjo, dabar aišku, iš kur jo „draugiškumas“, – sako Onutė.  

Svetimų užauginta moteris nesle­pia, jog visą laiką jautė nuoskaudą, kad ją, tokią mažą, tik 9 mėnesių, ma­ma paliko svetimiems. Kai grįžo iš lagerio, mergaitė jau buvo paaugusi, pripratusi prie savo šeimos – ir liko joje gyventi. 

„Kai dabar pagalvoju, gal kartu su mama išvežta į lagerį ir nebūčiau gy­va likusi. Žmonės pasakoja, kad tai tė­vas sumanė mane taip išgelbėti. Ne­galiu keikti likimo: man gyvenime sekėsi. Manęs niekas bandituke nevadino, neskriaudė. Tačiau žmonės, kurie mane augino, nuolat įspėdavo, jog nesikiščiau į jokius konfliktus, jei kas ir pasakytų ką nors, patylėčiau“, – sako Onutė. 

Šeimoje, kuri ją augino, visi buvo muzikantai, vakarais galiojo tradicija pagroti, dažnai ir jaunimas susirinkdavo pašokti. Pasak Onutės, namuose galiojo šventa taisyklė vakarais aklinai užtraukti pierankėles, o rytą dažnai po langais atsirasdavo ištryptų pėdų... 

Istorijos reikia ateities kartoms 

„Nepriklausomybės atkūrimas mums ir visai mūsų giminei buvo labai svarbus įvykis, ypač dėl to, jog pradėjo keistis požiūris į tuos žmonės, kurie vargo miškuose, išgy­veno persekiojimus ir paaukojo savo gyvybę už Lietuvą. Bet to pykčio ir dabar dar labai daug. Turi ne viena karta pasikeisti, kad pokaris nekiršintų žmonių“, – mano O. Tu­bu­tienė. 

Jos brolis K. Tar­vydas yra vienas pagrindinių Vol­me­­rinės miško bunkerio atstatymo rėmėjų, tačiau darbai nutraukti neapibrėžtam laikui – kol bus parengta valstybinio miško taksacija. 

„Tikiuosi, kad tremtiniams pavyks įamžinti laisvės kovotojų atminimą. Jau nemažai padaryta bendrai visų pastangomis, bet dar reikės ne tik bunkerį atstatyti, aplinką sutvarkyti, bet ir keliuką nutiesti – juk turi būti privažiavimas prie atminimo vietų. Žinau, kad yra labai daug pasipriešinimo, nenoro. Ne tiek dėl kokių nors priešiškų pažiūrų, bet iš gryno tingėjimo. Išgirstu klausimų, kas prižiūrės? Vaikus iš mokyklų atveš, jie galės prižiūrėti – ir tai būtų pati geriausia Lietuvos laisvės kovų istorijos pamoka“, – įsitikinęs verslininkas. 

K. Tarvydas sako, jog dažnai bando atsakyti į daugelį kankinantį klausi­mą: „Kam mes gyvename?“ Sakome, kad dėl vaikų, norime jiems kažką palikti. Jei tik­rai, pasak Kęstučio, gyvename dėl vaikų, tai geriausias palikimas jiems yra  tėvų, senelių istorija. 

„Matau, kaip jiems tai įdomu, nes tokių dalykų mokykloje beveik nepasakoja. Gailiuosi, kad anksčiau, kol buvo gyva mama, daug ko nepaklausiau, liko daug dalykų, kurių dabar jau niekada nesužinosime“, – sako pokario šūvių aidus miškuose tebegirdintis verslininkas. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS ir K. TARVYDO archyvo nuotr.

Daugiau nei prieš du dešimtmečius Tauragėje įsikūrusi apskrities verslininkus vienijanti organizacija, kaip ir kasmet, savo narius sukvietė į ataskaitinį susirinkimą. Metinę ataskaitą pristatė prieš vienerius metus Tauragės apskrities verslininkų asociacijos (TAVA) pirmininku tapęs UAB „Metta“ vadovas Marius Jucikas, aptarti nuveikti darbai, projektai, problemos, pasidžiaugta pasiekimais.

Paklaustas apie pirmuosius pirmininkavimo metus asociacijai, M. Jucikas teigė, kad jam tai buvo nauja patirtis, naujas gyvenimo etapas, teikiantis malonumą, galimybę mokytis iš kitų verslininkų, bendrauti bei bendradarbiauti, sutikti įdomius žmones. Be abejo, nestigo ir iššūkių, tačiau bendrų pastangų dėka jie įveikti, kaip ir problemos, kurios, jei tik buvo galimybių, išspręstos. Vienu svarbiausių pasiekimų, pasak M. Juciko, tapo sėkmingas problemos sprendimas dėl Tauragėje, Dariaus ir Girėno g.10 pastatytos vaizdo kameros – greičio matuoklio, kuris pasižymėjo dar ir kitomis papildomomis funkcijomis. TAVA kreipėsi su prašymu dėl magistralinio kelio Ryga - Šiauliai -Tauragė - Kaliningradas (0-49,74 km; 59,49-185, 97 km) ribų korekcijos atlikimo, o kelio atkarpą 151-158, kertančią Tauragės miestą, nepriskirti prie magistralinių kelių kategorijos ir neapmokestinti šios atkarpos kelių naudotojo mokesčiu. Bendromis verslininkų, Seimo narių, Susisiekimo ministerijos pastangomis ši kliūtis bus pašalinta.

Pasak M. Juciko, visi asociacijos suplanuoti ir per metus atlikti darbai reikšmingi: aktyviai dalyvauta Regiono plėtros tarybos veikloje, darbo grupėse, įvairiose diskusijose, socialinių partnerių komisijose bei komisijų, tarybų, valdybų posėdžiuose ir susirinkimuose, verslo konferencijose, informaciniuose renginiuose, forumuose, verslo vizituose, svarstytos paraiškos, dalyvauta projektų atrankose, priimti keturi nauji nariai. Per metus įvyko septyni TAVA tarybos posėdžiai, kurių metu svarstyta daugiau nei trys dešimtys klausimų.

„Noriu pasidžiaugti puikia TAVA tarybos komanda, kuri vieningai dirba, jog būtų nauda visam Tauragės verslui. Kai asociacijoje aukščiausio lygio vadovai, nesunku ir pirmininkauti“, – sakė M. Jucikas.

TAVA pirmininko teigimu, net pandemijos laikotarpiu, kai visuomeninis gyvenimas buvo kiek prislopintas, TAVA nariai rankų nenuleido, susirinkimus, pasitarimus organizuodavo nuotoliniu būdu. Tačiau teko atsisakyti kai kurių tradicinių renginių. Anot M. Juciko, tikimasi, jog šiemet gegužės mėnesį pavyks asociacijos narius sukviesti į šventę, kuri pernai nevyko dėl epidemiologinių reikalavimų.

Regina MARCINKĖ

AUTORĖS nuotr.