Penktadienio popietę vos 10 minučių trukusiame neeiliniame Šilalės savivaldybės tarybos posėdyje patvirtinta, jog nutraukiami trys rajono savivaldybės susitarimai su Rusijos Federacijos Kaliningrado srities rajonais. Tačiau sprendimo priėmimas tebuvo simbolinis veiksmas – Šilalės ligoninė toliau tebevykdo Europos Sąjungos finansuojamą pro­jektą su Kaliningrado Baltijsko savivaldybe, tad bent jau kol kas gali būti finansiškai nuo jos priklausoma.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 19

Mus užvaldė karas Ukrainoje. Pri­miršome koronavirusą, nors jis te­begalanda dantis ir niekur nesi­trau­­kia, kažkur nutolo migrantų prob­lema, nors ir ji dar teberusena. Te­­reikia Minsko režimui apgręžti sa­­vo kariuomenę nuo Ukrainos sie­nos prie Lietuvos, ir pabėgėliai lyg buferis bus mesti ją šturmuoti. Nu­stojo jaudinti kainų pasiutpolkė: suprantame, jog ukrainiečiai dabar kenčia kur kas labiau...

Česlovas IŠKAUSKAS 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 19

Šiandien pasaulis – visiškai kitoks, nei buvo prieš metus. Esame ukrainiečiams artima tauta, todėl dauguma mūsų puikiai suprantame, ką jie patiria, geriau nei vakariečiai žinome okupantų ideologiją. Štai todėl ir artėjant Kovo 11-ajai – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai, taip svarbu atsiminti, kokia kaina savo Laisvę iškovojome mes, ir suvokti, kaip lengva jos netekti.

Kovo 11-osios išvakarėse kalbamės su Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės 308 pėstininkų kuopos vadu kapitonu Gintaru Noreika. 

„Esu šilališkis: čia gimiau, užaugau, čia gyvena mano šeima. Negaliu tvirtai pasakyti, kas nulėmė mano gyvenimo pasirinkimą, tačiau kariškos dvasios yra visoje giminėje – senelis, užsitarnavęs puskarininkio laipsnį, ir jo brolis taip pat buvo Lietuvos kariuomenės kariai. Aš į privalomąją tarnybą buvau pašauktas 1993 m., atlikau ją tuometiniame Panevėžio motodesantiniame batalione (dabar – Karaliaus Mindaugo husarų batalionas). Ten sužinojau, kas yra karinė žvalgyba. Buvo likę tarnauti du mėnesiai, kai gavau vadovybės leidimą studijuoti Lietuvos karo akademijoje. Iki šiol atsimenu, kaip paskambinau tėvams ir pranešiau, kad likusius du mėnesius iškeičiau į dvejus metus tarnybos“, – su šypsena pirmuosius žingsnius karinėje tarnyboje pri­simena kapitonas G. No­reika.

Tuomet mūsų šalis kentėjo nuo sovietų paskelbtos ekonominės blokados, dauguma jaunų žmonių nežinojo, kuo užsiimti. Ši­lališkis įsitikinęs, kad jam pasisekė – tarnauti buvo pašauktas tinkamu metu ir tai nulėmė jo gyvenimo būdą. Tačiau buvo sunkus metas: kariniai vienetai kūrėsi buvusios sovietų armijos vietose, kariams vadovavo buvę sovietų karininkai, puskarininkiai. Ir nors „diedovščinos“ karių gretose nebebuvo, sovietinė atmosfera dar buvo gyva. Todėl jaunuoliui iš Ši­lalės imponavo į praty­bas atvykstantys Karo aka­demijos kariūnai, demonstravę visai kitokį požiūrį, kitas žinias – jis norėjo būti vienu iš jų. Ir tapo, o tėvams žadėtais dviem metais tarnyba nesibaigė. G. Noreika kone visą laiką tarnavo Klaipėdos dragūnų batalione. 

„Klaipėdoje praėjo dešimt metų, per tą laiką išaugau nuo būrio iki kuopos vado, vėliau buvau perkeltas į KASP Že­maičių apygardos 3-iąją rinktinę, štabo personalo skyrių. Teko vykti ir į misijas“, – pasakoja karininkas.

2006–2007 m. šilališkis tarnavo Af­­ga­nistane, grįžęs tęsė tarnybą Klai­pė­­doje, o 2008-aisiais buvo atsiųstas vadovauti Šilalės kuopai, kur tarnavo šešerius metus. Po to buvo iškeltas į Tauragės rajone dislokuotą Kęstučio motorizuotąjį pėstininkų batalioną. Čia dvejus metus dirbo ryšių su visuomene skyriuje, paskui dar dvejus – vėl Klai­pėdos dragūnų batalione. 

„Jau ruošiausi išeiti į atsargą, bet teko pratęsti sutartį dar penkeriems metams. Tuo pačiu metu vadovybė pasiūlė grįžti į Šilalę. Su malonumu sutikau ir čia tarnauju jau penkerius metus. Per tą laiką spėjau išvykti į dar vieną misiją, šįkart – į Ukrainą, iš kurios grįžau pra­ėjusių metų gruodį“, – sako Šilalės pėstininkų kuopos vadas.

Anot jo, Ukrainoje Lietuvos kariai vyk­dė mokymo misiją, jų užduotis buvo stebėti, kaip ukrainiečiai vykdo karinį pasirengimą, duoti rekomendacijų.

„Nežinau, kokia Ukrainos kariuomenė buvo 2014-aisiais, bet dabar tai yra aukšto lygio kariai, turintys itin modernią ginkluotę, techniką ir mokantys ja disponuoti. Patys ukrainiečiai pasakojo, kad per tuos kelerius metus padėtis Ukrainos kariuomenėje ženkliai pasikeitė. Esu dėkingas likimui, jog susidraugavome su „Aidaro“ bataliono kariais. Šio karinio vieneto ypatumas yra tai, kad jis neturi savo nuolatinės dislokacijos vietos, yra žinomas kaip Ukrainos šturmo batalionas. Būtent bataliono specifika lemia ir karių tarpusavio bendravimą – jie iš tiesų yra lyg vienas kumštis, viena šeima. Nors batalio­ne tarnauja apie 400 karių, vienybės jausmas visada išlieka. Įsitikinau, kad šio karinio vieneto kariai yra pasirengę kautis ir, jei reikės, žūti vienas už kitą.

Iš kur toks atsidavimas? Manau, viskas prasideda nuo labai stiprios ideologijos, be to, kiekvienas karys dalyvauja 11 mėnesių trunkančioje karinėje operacijoje. Visa tai vienija, didina motyvaciją, augina karinį pasirengimą. Šio bataliono kariai turi lūkesčių tapti NATO gynybos aljanso dalimi ir tikrai yra to verti. Jeigu jie šių dienų kare panaudos bent 10 proc. to, ko mes juos mokėme, t. y. įvykdyti užduotį, o svarbiausia – išgelbėti savo ir ginklo brolių gyvybes, tai reikš, jog mes sustiprinome jų karinę galią, tikėjimą, kad jie ne vieni. Iki misijos Ukrainoje neturėjau draugų, dabar su jais kasdien susisiekiu, teiraujuosi, kaip sekasi, džiaugiuosi sėkmingomis karinėmis operacijomis kartu su jais“, – pasakoja Lietuvos kariuomenės karininkas, kurio darbo kabinete pag­rindinę vietą užima „Aidaro“ bataliono vėliava.

Šis Ukrainos karinis vienetas buvo sukurtas 2014 m. gegužę. Tai – pirmasis Ukrainos teritorinės gynybos batalionas savanorišku pagrindu. Iki šiol batalionas kovėsi ir kaunasi Ukrainos rytuose. Ukrainiečius besąlygiškai palaikantis kpt. G. Noreika šilališkiams primena – kiekviena nelaimė mobilizuoja visuomenę, jungia bendram tikslui.

„Artėjant Kovo 11-ajai, prisiminkime, kokia lietuvių tauta buvo susitelkusi per Sausio 13-osios įvykius. Ne veltui sakoma: nori taikos – ruoškis karui. Lietuva visus tuos tris Laisvės ir Nepriklausomybės dešimtmečius ruo­šėsi priešo atgrasymui. Ir jeigu ne mūsų tautos susitelkimas, jeigu Lie­tu­va dabar nepriklausytų NATO aljansui, nesiryžtu spėlioti, kokioje situacijoje šiandien būtume. Todėl dabar skepticizmui vietos negali būti. Turime galvoti, kalbėti apie vienybę, apie susitelkimą bendram siekiui – išsaugoti Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę. Esame maža valstybė, bet visam pasauliui ir sau privalome kasdien vėl ir vėl įrodyti, kokie esame stiprūs“, – neabejoja kpt. G. Noreika.

Sveikindamas visus Lietuvos Nepri­klausomybės atkūrimo dienos proga, KASP Žemaičių apygardos 3-iosios rink­tinės 308 pėstininkų kuopos vadas linki išlikti budriems, bet tuo pačiu ir kuo geriau atlikti įprastus, kasdienius darbus. Tačiau svarbiausia – išlaikyti tvirtą lie­tuvių tautos valią.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS ir G. NOREIKOS asmeninio archyvo nuotr.

Jau trylikta diena Ukrainos tauta kovoja su baisia Rusijos agresija, žudomi nekalti žmonės, miestai virsta griuvėsiais. Televizijos ekranuose, socialiniuose tinkluose pilna kraupių vaizdų, o agresorių smerkia visas pažangusis pasaulis. Deja, didžioji Rusijos visuomenės dalis, persisėmusi Putino propagandos, palaiko jo vykdomą agresiją. Žiniasklaidos skelbiamas naujienas apie žudynes jie vadina melagienomis, istorijas apie bombarduojamus civilius, nužudytus vaikus – fantazijomis, filmuotą medžiagą – montažu. Todėl besiginančios šalies tautiečiai, gyvenantys svetur, ragina: „Kalbėkime, rašykime, skelbkime pasauliui tikrą tiesą, kas šiandien vyksta Ukrainoje”.

Tokiais žodžiais į visuomenę kreipiasi ir Ši­la­lėje gyvenanti ukrainietė Anna So­lo­vey-Baublienė, išgyvenanti didžiulį skausmą, baimę ir nerimą dėl savo artimųjų Ukrainoje. Žinoma, ir dėl sa­vo šalies.

„Maidanas 2014 metais teikė mū­sų tautai vilties įstoti į Europos Są­jungą, buvo didelių ir gražių pažadų. Tauta patikėjo. Maidane dalyvavo ir mano dėdė, pusbrolis, tad aš daug žinau, kaip sakoma, iš pirmų lūpų. Dabar jaučiamas žmonių nusivylimas, nes Ukraina palikta kare gintis viena. Tačiau ukrainiečiai nepasiduos, nes tai į jų šalį atėjo okupantas, jis žudo žmones, ir jiems nėra kur trauktis. Tai jų valstybė, jų namai.

Pilama propaganda, kad neva Ru­sija atėjo „vaduoti“ savo tautiečių, kurie čia esantys skriaudžiami. Tai netiesa, ir žmonės turi tai žinoti. Mano pažįstami, žiūrintys Rusijos televizijų žinias, man siunčia žinutes, jog tai, ką aš skleidžiu feisbuke apie Rusijos vykdomą karą Uk­rainoje, yra „feikas“, netiesa. Bet aš žinau tiesą. Ten yra mano artimieji, ten mano širdis“, – drebančiu iš skausmo balsu kalba Anna.

Anna gimė Ukrainoje, Vinicoje. Tė­vas buvo karininkas, tarnavo Mur­manske, mama irgi buvo ten, tad Anna iki 14-os metų augo pas senelius. Ji prisimena, kaip buvo jų mylima. Tėvams išsiskyrus, mama apsigyveno Lietuvoje, o po kiek laiko ir Anna čia atvyko. Lengva nebuvo. Baigusi savo tėvynėje penkias klases, Lietuvoje turėjo pradėti nuo pirmos. Savo užsispyrimu per va­sarą išmoko lietuvišką abėcėlę, ir ją pri­ėmė į antrą. Tokia buvo pradžia, o da­bar Anna lietuviškai kalba be jokio ak­cento. Po vidurinės mergina baigė Klai­­pėdoje verslo vadybos studijas, čia su­tiko savo gyvenimo meilę – šilališkį Ras­vydą. Jie­du kartu jau 10 metų, prieš ketverius gimė dvynukai Brigita ir Benas.

Ukrainoje gyvena Annos močiutė, dė­­dė, teta, pusbroliai ir pusseserės. Lie­­tuvoje – tik mama. Gyvenimas ten jiems nebuvo saldus. Uždaryti duonos, cuk­raus, konservų fabrikai, di­džiu­lis nedarbas, spaudžia mokesčiai, už vaistus mokėti tenka patiems. Net nuo COVID-o, Annos teigimu, ten nebuvo gy­doma nemokamai. Visą šią suirutę, pasak Annos, šalyje paliko anas prezidentas.

Todėl moteris sako padedanti savo artimiesiems finansiškai, dažnai juos lankydavusi. Paskutinįkart – prieš dve­­jus metus, kai surengė savo mylimai močiutei jos 80-ojo gimtadienio šventę, pakvietusi visus artimuosius ir draugus. Annai tai jautrūs prisiminimai, ir ji negali sulaikyti ašarų, prisiminusi, kai atsisveikinant močiutė klausė, ar bepa­matys kada ją, savo mylimą anūkę... Anna sako pažadėjusi aplankyti ją šią vasarą... 

„Dabar, kai vyksta karas, mano širdis ten, su jais: o gal kaip tik šiuo momentu šaudo, bombarduoja. Seku informaciją iki pat gilios nakties, rytą vos tik prabundu, griebiu telefoną, ir stingsta širdis: kokią naujieną išgirsiu... Klausiu pusseserės, kuo dar galiu padėti, ji man atsiunčia žinutę su vieninteliu žodžiu didžiosiomis raidėmis: MELSKIS... At­rodo, šiandien pat lėkčiau ten, bet kaip mano vaikai, šeima...

Iki paskutinio žmonės netikėjo, jog karas bus. Sakė, pagąsdins ir nustos. Ne­tikėjo netgi tuomet, kai amerikiečiai atšaukė visus iš savo ambasados. Gal­vojo, kad ir kaip bebūtų, leis žmonėms evakuotis. Kai viskas prasidėjo, maniškiai pradžioje bijojo, paskui, kai ėmė bombarduoti visur, buvo dar baisiau – iki sienos 8 valandos kelio, ir nežinosi, kada ant galvų pasipils „gradai“, – pasakoja Anna.

Tiesa, po poros dienų moteris paskambino ir nudžiugusi pranešė, kad jos artimieji vis tik ryžosi evakuotis. Tad svajonė juos pamatyti išsipildys ir nebekankins nerimas dėl jų likimo. Deja, garbaus amžiaus močiutė, pablogėjus sveikatai, vykti į tokį ilgą kelią nesiryžo...

Anna sako, jog dabar svarbiausia daryti viską, kad kuo daugiau suklaidintų žmonių žinotų, matytų, išgirstų tiesą apie karą Ukrainoje. Todėl ji tai ir daro – kur tik gali, siunčia informaciją su kraupiais karo vaizdais, su išniekintais, sprogimų ir bombų išdarkytais moterų, senelių, vaikų kūnais.

„Netiesa, kad rusų kareiviai ne­va nežino, kur važiuoja ir kokiu tikslu. Pui­kiai žino. Štai Ins­ta­grame randu vieno jų paskelbtus vaizdus, kaip jie prieš kamerą dergiasi iš nukautų ukrainiečių karių kūnų. To rusų kareivio profily­je – jaunas vaikinas, 22-ejų metų. O jo palaikytojų – 200. Ir visų atsiliepimai: „Žudykit, žudykit tuos ukrainiečius“. Šiurpu.

Tačiau žmonės nebijo. Pusseserė pa­sakojo, kaip jie prie įvažiavimų į miestelius stato barikadas, begink­liai stoja prieš tankus, moterys ant kelių par­-

klupusios meldžia rusų kareivius susiprotėti, sustoti, nebežudyti... La­­biausiai bijomasi Kadyrovo čečėnų – kur jie praeina, nelieka nieko. Žu­do net kūdikius, prievartauja moteris, vai­kus. Arba palieka žmogų išniekintą, suluošintą gyvą. Tai vyko ir Don­ba­se, tokių žmonių mano dėdė ne vieną yra matęs Vi­ni­cos psichiatrijos ligoninėje...

Negaliu apie visa tai kalbėti be ašarų, meldžiuosi, kad tas pragaras baigtųsi ir kad pamatyčiau saviškius gyvus ir sveikus. Ukrainos nereikia nuo nieko vaduoti. Tai laisva, taiki šalis, niekam nelinkinti blogo, norinti eiti savo keliu, stiprėti, vystytis. Stiprybės įkvepia Ukrainos Prezidento laikysena, atsidavimas tautai būti kartu su ja kas benutiktų. Tokios tautos palaužti ne­įmanoma. Labai jaudina visuotinis palaikymas – esame ne vieni. Tai pakelia dvasią, įkvepia vilties. Su dideliu jauduliu stovėjau Ukrainos palaikymo akcijoje Šilalėje, ir gumulas stringa gerklėje, kai gieda tavo šalies himną, skanduoja „Slava Ukraini! Herojam slava“! Širdis džiaugiasi“, – pasakoja Anna.

Ji ragina norinčiuosius paremti at­sa­kingai teikti finansinę paramą, nes, anot jos, atsiranda ir tokių, kurie siekia prie karo laužo pasišildyti rankas įvai­riais sumetimais.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Vis dažniau pasirodančią saulę, par­skrendančius paukščius paprastai pa­sitinkame su šviežumo ir laimės ki­birkš­tėle krūtinėje. Švęsti pavasarį kvie­čia ir kultūriniai renginiai, su­intensyvėję koncertai bei susitikimai. De­ja, šiemet viskas yra kitaip: šviesias nuo­taikas temdo nerimas dėl karo Uk­rai­noje, nemažai renginių atšaukiama ar­ba keičiamas jų pobūdis – tema krypsta Uk­rainos palaikymui, renkamos lėšos ski­riamos kenčiantiems nuo Rusijos ag­resoriaus.

Paramą Ukrainai teikia ir šiauliečiai menininkai. Mieste rengiami kūrinių aukcionai, koncertai. Vienas toks praėjusią savaitę įvyko „Laiptų“ galerijoje. Jis pavadintas „Svetimais namais“, kaip ir prieš porą metų vieno žymiausių Ukrainos dailininkų Matvejaus Vais­bergo nutapytas Žagarės žydų namus vaizduojantis paveikslų ciklas. Šiaulių Dailės galerijoje vykęs koncertas skirtas Ukrainos menininkams paremti, o surinktos lėšos pervestos organizacijai „Blue/Yellow“. Aukcionui pristatyti kelių autorių darbai, prisidėti buvo galima ir įsigyjant šiauliečių menininkų miniatiūras. Aukoti Ukrainos paramos organizacijai „Blue/Yellow“ galima ir internetiniu adresu: blue-yellow.lt.

Europos kultūros sostinėje Kaune skelbiami šviesos, atminties ir tikėjimo pripildyti kultūriniai „įkvėpimai“: Vytauto Didžiojo uni­versitetas visą kovo mėnesį siūlo keliones po prancūzakalbį pasaulį. Įvairiais aspektais bus ne tik pristatoma šiuolaikinė Kanados, Švei­carijos ir Prancūzijos kultūra, bet ir rengiama tarptautinė konferencija aktualioms politikos, diplomatijos bei kultūros sąsajoms aptarti. Daugiau informacijos ir renginių prog­rama – kaunas.lt.

Minties laisvės įkvėpimo kviečia pasisemti po Lietuvą keliaujanti Jono Meko 100-mečiui skirta fotografijų paroda „Semeniškių idilės“. Ji dabar sostinėje – čia paroda bus eksponuojama iki kovo 26 d. Parodoje galima pamatyti fotografų Antano Sutkaus, Algimanto Kunčiaus, Viktoro Kapočiaus bei J. Meko žmonos Hollis Melton užfiksuotų akimirkų iš pirmųjų J. Meko sugrįžimų į Lietuvą 1971 ir 1977 m. 

Praėjusią savaitę baigėsi Kultūros ministerijos rengtas konkursas eiti naujai įsteigtas kultūros atašė pareigas Japonijoje. Jame dalyvavo 9 asmenys, o laimėjo Gabija Čepulionytė. Glaudžiai su Japonijos ir Lietuvos kultūros centrais nuo 1995 m. dirbanti G. Čepulionytė pažymi sieksianti svarbių datų − J. Meko, Aleksandros Kašubos, Vilniaus įkūrimo 700 metų, M. K. Čiurlionio jubiliejų paminėjimų prestižinėse Japonijos kultūros įstaigose. Taip pat ketina plėtoti bendradarbiavimą su pagrindinėmis Japonijos valstybinėmis, municipalinėmis ir privataus sektoriaus kultūros, meno, akademinėmis įstaigomis, festivaliais tiek Tokijo metropolyje, tiek kituose regionuose, kur gyvuoja senos kultūros tradicijos bei yra gerai išvystyta šiuolaikiška kultūros infrastruktūra. Didelis dėmesys bus skiriamas, padedant pristatyti lietuvių menininkus prestižiniuose tarptautiniuose renginiuose, skatinant juos savarankiškai dalyvauti Japonijos meno rinkoje.

Kovo 11-ąją visoje Lietuvoje netrūks įvairių Laisvės šventės renginių. Štai Klaipėdoje kovo 11 d., 13 val., Pilies muziejaus šiaurinėje kurtinoje (Priešpilio g. 2) vyks Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus parodos „Miesto tapytojai Kovo 11-ajai“ atidarymas. Išėjusių dailininkų Algirdo Taurinsko, Vydo Pinkevičiaus, Lino Jankaus kūriniai parodoje organiškai įliejami į dabar kuriančių tapytojų darbus, taip pabrėžiant visada gyvuojantį pasaulį. Pasak rengėjų, paroda Ukrainos įvykių kontekste įgauna dar didesnę prasmę – tai tarsi linkėjimas Lietuvai ir visam pasauliui visada būti glaudžiai susijusiems su gėriu, kūryba bei menu, maitinančiu, keliančiu ir gaivinančiu žmogaus bei tautos dvasią. Paroda Pilies muziejuje veiks iki balandžio 9 d.

Kotryna PETRAITYTĖ

Viešojoje erdvėje pasigirdus nuogąstavimų dėl galimo radiologinio pavojaus Lietuvai, susijusio su įvykiais Černobylio atominės elektrinės zonoje bei kitais įvykiais Ukrainoje, Sveikatos apsaugos ministerija įspėja gyventojus jokiu būdu dabar nevartoti kalio jodido (KI) tablečių, juolab nesigriebti kaip alternatyvos kitų jodo preparatų. KI tabletės apsaugotų skydliaukę nuo žalingo radioaktyviojo jodo poveikio tik Baltarusijos atominės elektrinės avarijos atveju, jas išgerti reikėtų tik gavus ministerijos nurodymą tai padaryti.

Pažymime, kad laiku suvartojus KI tabletes, skydliaukė užblokuojama (prisotinama) stabiliuoju jodu ir taip apsaugoma nuo įkvėpto ar su maistu suvartoto radioaktyviojo jodo kaupimosi joje ir sukeliamos žalos.

Atkreipiame dėmesį, kad skydliaukės apsaugai branduolinės avarijos atveju netinkami vartoti jokie kiti jodo preparatai – spiritiniai jodo tirpalai ir/ar jodo purškalai, skirti burnos gleivinei gydyti, taip pat maisto papildai su jodu, nes jie neapsaugotų skydliaukės nuo radioaktyviojo jodo žalingo poveikio. Spiritinis jodo tirpalas yra skirtas tik išoriniam vartojimui – tepti ant odos, o burnos gleivinės purškalai su jodu, skirti gerklės ligoms gydyti. Šių preparatų veiklioji medžiaga yra ne kalio jodidas, o tiesiog jodas, kuris yra stipriai oksiduojančiai ir toksiškai veikianti medžiaga, galinti sukelti cheminių audinių nudegimų ir apsinuodijimą, todėl jokiais būdais jo negalima gerti, net ir skiedžiant vandeniu.

Atkreipiame dėmesį, kad Radiacinės saugos centro (RSC) specialistai nuolat (24/7) stebi radiacinį foną Lietuvoje, kuris yra nepakitęs ir gyventojams nėra jokio pagrindo nerimauti. Apie bet kokį gresiantį pavojų, susijusį su radioaktyviųjų medžiagų pasklidimu Lietuvoje, RSC nedelsiant informuos atsakingas institucijas ir gyventojus bei pateiks rekomendacijas dėl apsaugomųjų veiksmų taikymo. Radiacinio fono Lietuvoje stočių teikiamus duomenis galima stebėti ČIA.

SAM Spaudos tarnyba

Ištrauka iš spaudai rengiamos kraštiečio Juozo Stasino knygos „Gyve­nimo pynė“ II dalies „Pamario metai“.

„Tegu žmonės skaito ir prisimena mūsų visų praeitį“, – sako autorius.

(Tęsinys. Pradžia Nr. 11, 14, 16)

Pirmosios gyvenimo pamokos

Ištvėrę karo negandas, į Pamario kraštą suvažiavo šeimos iš Šilalės, Tauragės, Raseinių, Jurbarko ir kitų Lietuvos rajonų. Ištuštėjusią Juknaičių valsčiaus teritoriją, kuriai priklausė ir Okslindžių kaimas, užpildė Mitkų, Anusių, Šilinskų, Eglynų, Surdokų, Grigaičių, Pocių, Sakalauskų, Petrylų, Šimkevičių, Kuzmarskių, Nausėdų, Norvilų, Stasinų, Ramanauskų ir dar daugelis kitų mažažemių valstiečių šeimų, pradėjusių kurti naują gyvenimą.

Tarp naujakurių užsimezgė kaimyniški santykiai, pagrįsti geranoriškumu ir santarve. Vie­ni kitus lankydavo ne tik ko­kio nors reikalo verčiami – at­eidavo ir pasižmonėti, pasidalinti nugirstomis naujienomis.

Prasidėjus sunkesniems darbams ūkiuose – šienapjūtei, ru­giapjūtei ar javų kūlimui, be pa­galbos iš šalies sunku išsiversti, todėl tokiu metu kaimynai stengdavosi vieni kitiems padėti. Po talkų šeimininkai surengdavo pabaigtuves. Nors sta­lai būdavo kuklūs, bet dainos skambėdavo iki paryčių. Kai ka­da talkininkai prie pabaigtuvių stalo užtraukdavo ir kokią nors draudžiamą patriotinę dainą, pavyzdžiui, „Palinko liepos šalia kelio,/ Pravirko motina sena./ Sūneli, Tėvynė tave šaukia,/Ir vėl bus laisva Lietuva...“ 

Netrukus duris atvėrė ir Okslindžių pradžios mokykla. Į ją ėjome kaip į mokslo šventovę, nors ten tebuvo tik viena didelė krosnimis šildoma patalpa ir vienas mokytojas. Keletą metų čia mokytojavo Želvytė, vėliau ją pakeitė prūsų kilmės mokytojas Pietaris. 

Nors negailestingasis laikas į preitį nusinešė ištisus dešimt­mečius, mokyk­loje išmoktas pir­mąsias gyvenimo pamokas prisimenu dažnai, apie vieną – sąžiningumo pamoką – norėčiau papasakoti ir Jums, mieli skaitytojai. Šią istoriją ne kartą yra girdėję mano vaikai ir anūkai.

Kartą po pamokų, eidamas iš klasės, pamačiau ant mokytojo stalo paišelį (pieštuką), kurio vienas galas buvo kruopščiai nusmailintas iki pat tamsios kaip anglis šerdies, išlindusios pro rau­dona blizgančia spalva dažytą medinį apdarą. Palietęs jį, pajutau kažkokį dar nepatirtą jaudulį ir malonų kvapą. Spurdėjo noras pieštuką pasiimti, ir nepajutau, kaip gražus daiktas atsidūrė mano medinukėje. 

Iš mokyklos skubėjau namo kupinas svajonių rašyti ne grafitinėje lentelėje, o kvepiančiu paišeliu popieriaus lape. Bet, kaip bebūtų gaila, mano svajonėms išsipildyti nebuvo lemta. Mama, pamačiusi mano rankose svetimą daiktą, paklausė: „Sūneli, iš kur gavai?“ 

Nedrąsiai pralemenau, kad radau mokykloje ant moky­tojo stalo. Mama pažiūrėjo į ma­ne aštriu, širdį veriančiu žvilgsniu, išgėdino ir pasakė:

„Kaip tu, sūneli, galėjai paimti svetimą daiktą, tai juk vagystė! Niekada daugiau taip nedaryk, negalima imti svetimo. Rytoj pat paišelį nunešk į mokyk­lą ir padėk į tą pačią vietą, iš kur paėmei“. 

Stovėjau nuleidęs galvą prieš susijaudinusią mamą ir iš gėdos neturėjau kur akių dėti. Supratau, kad pasielgiau netinkamai ir tokiu elgesiu įskaudinau ne tik ją, bet ir mokytoją Pietarį. 

Mama mano poelgį pavadino vagyste, kokia gėda! Jos žodžiai nedavė man ramybės nei dieną, nei naktį, vis galvojau, ką pasakys gerasis mokytojas Pietaris. Kaip į mane pažiūrės klasės draugai? Gal vagimi išvadins? 

Taip besikankindamas sulau­kiau ryto. Į mokyklą ruošiausi prislėgta nuotaika. Visą kelią ėjau drąsindamas save, kad kuo greičiau atsikratyčiau to ne­lemto pieštuko. Ir dar sau pasižadėjau padaryti taip, kaip lie­pė mama.

Vos peržengęs mokyklos slenkstį, prisėlinau prie mokytojo stalo ir drebančia ranka padėjau pieštuką. Mokytojas Pietaris pastebėjo mano susijaudinimą, priėjo ir, paglostęs galvą, pasakė: „Juozuk, gali pasiimti pieštuką, aš tau jį dovanoju“. 

Stovėjau prieš mokytoją išraudęs, nuleidęs galvą, nežinojau nė ką daryti ar sakyti, tik pasikūkčiodamas praleme­nau: „Aš, mokytojau, nenorėjau, aš... Ačiū, mokytojau...“

Net šiandien, po daugybės metų, negaliu perteikti to jausmo, to palengvėjimo, kurį patyriau, išgirdęs paprastus, šiltus ir jautrią vaiko sielą guodžiančius mokytojo žodžius. Pasijutau lyg jis būtų sunkiausią akmenį nuritęs nuo mano vaikiškos širdelės, ir pasižadėjau daugiau tokios sunkios naštos nebeužsikrauti. 

Pasibaigus pamokoms, namo skubėjau pasišokinėdamas iš džiaugsmo. Buvo linksma, kad medinukėje nešuosi mokytojo do­vanotą mano labai trokštamą paišelį, ir kad padariau taip, kaip liepė mama.

Ši kaimo mokykloje vaikystėje išmok­ta sąžinin­gumo pamoka lyg moralinė kelrodė žvaigždė lydėjo mane visą gyvenimą.

Mokytojas Pietaris dažnai lan­ky­da­vosi šeimose, užsukdavo ir pas mano tėvus pasišnekėti, pažiūrėti, kaip daugiavaikė šeima gyvena, aptarti vaikų mokymosi ir elgesio. Tėvai laukdavo mokytojo, pagarbiai jį priimdavo ir atidžiai išklausydavo jo patarimų ar pastabų.

Ne tik tėvai, bet ir mes, mokiniai, mylėjome bei gerbėme savo mokytoją. Kai reikėdavo ką nors padaryti, likdavome po pamokų: supjaudavome, suskaldydavome ir į stirtą sukraudavome malkas, tvarkėme mokyklos aplinką, sodinome medelius bei vaiskrūmius, valėme patalpas. Visa tai darėme ne kieno nors verčiami, bet iš pagarbos mokytojui ir didelio noro pabūti mokykloje su draugais bei kartu pasimokyti. Galima sakyti, jog mokykla Okslindžių vaikams buvo ant­rieji namai.

Šiandien negaliu pamiršti tų pirmųjų gyvenimo pamokų, išmoktų nedidelėje kaimo mokyklėlėje, ir vis galvoju – kodėl? Gal tai yra paprasčiausia nostalgija, būdinga mano amžiaus žmonėms? Bet kai pamąstau giliau, suvokiu, kad šioje paprastoje pokario kaimo mokykloje buvo kažkas daugiau, nei išmokyti vaikus skaityti, rašyti ar skaičiuoti. 

Okslindžių pradžios mokyk­lo­je dvel­kė paprastumu ir nuoširdumu. Ne­prisimenu, jog čia būtų buvę patyčių ar pasišaipymų. Jeigu kuriam nors vaikui mokslai sekėsi blogiau, mokytojas Pietaris ir gabesni mokiniai stengėsi nuoširdžiai padėti. Jeigu kuris nors pietums neatsinešdavo duonos riekės ar lašinių, kiti jam savo kasnį pakišdavo, o jeigu kuris į mokyk­lą ateidavo apsirengęs prasčiau ar apsiavęs klumpėmis, niekas nekreipdavo dėmesio ir nesišaipydavo. 

Ir kai stebiu šokant lietuvių tautinį šokį „Klumpakojį“, visuomet grįžtu į pokario kaimą. Medinių ar pusiau medinių klumpių, tvarkingai išrikiuotų mokyklos prieangyje prie sienos, vaizdas iki šiol neišblėso iš mano atminties... Anuomet dažnas kaimo žmogus jas avėjo. Klumpių buvo galima užsisakyti pas klumpadirbį arba pasidaryti pačiam iš alksnio ar gluosnio medienos. Ne kartą esu stebėjęs savo tėvą, palinkusį prie varstoto ir mums klumpeles betašantį. 

Vaikai, tarp jų – ir šių eilučių autorius, avėdami klumpes, kasdien į mokyklą ar iš jos sukardavo po keletą kilometrų. Prisiminus tokias keliones šaltą žiemą ar ankstyvą pavasarį, dabar šiurpas apima. Bet apie pavėžėjimus tuomet nebuvo nė kalbos: arklių reikėjo ūkio darbuose, o „geltonųjų autobusiukų“ dar ir svajonėse nebuvo...

Okslindžių pradžios mokyk­loje ir namuose išmoktos pirmosios gyvenimo pamokos turėjo didelės reikšmės, brandinant vertybes, kurios išugdė darbš­tumą, padorumą, sąžiningumą ir pagarbą žmogui. 

Juozas STASINAS

Nuotr. iš E. ANUSAITĖS albumo

(Bus daugiau)

Per keletą pastarųjų metų Šilalės kultūros centre pastatyti miuziklas „Mano puikioji ledi“, operetė „Čardašo karalienė“, šiuo metu ruošiamasi miuziklo „Romeo ir Džiuljeta“ pristatymui. Būtent šiuos sa­vo darbus ši­lališkiai išvežė ir į Vilniaus knygų mugę, vykusią praėju­sį savaitgalį. Ši­la­liškiai buvo vieninteliai, atstovavę Tauragės apskričiai.

22-oji Vilniaus knygų mugė vyko Lie­tuvos paro­dų rū­muose „Li­tex­po“, o šiųmetė jos te­ma – „Vaizdas kaip tekstas“. Tie­sa, pag­rindinis akcentas šie­met buvo mėlyna bei geltona Uk­rainos spalvos ir karas. Ra­šy­to­jai, knygų autoriai, skaity­tojai ir leidėjai dalijosi sa­vo emocijomis bei išgyvenimais, o Uk­rainos žmonės ir jų kova bu­vo remiama ne tik renginiais, bet ir piniginėmis lėšomis.

Skaitytojus į šią kultūros „puotą“ traukė ne tik knygų, spaudinių gausa, bet ir vaizdai, pa­rodos, kūrėjų pristatymai ir, ži­­noma, koncertai.

Pa­s­tarieji vy­ko Mu­­zikos salėje, kur buvo pri­statomi ir visi Lie­tuvos re­gio­nų kultūros cent­rai. Muzikos salė pritraukia tūks­tančius lankytojų, todėl pasirodyti jos scenoje yra nemenkas pasiekimas. Šie­met į Mu­zikos salės sceną lipo Do­natas Montvydas, Jus­tinas Jarutis, Kris­­tijonas Ri­bai­tis, „Af­rodelic“ bei kiti. O tarp jų lankytojai galėjo pama­tyti ir išgirsti šilališkių muzi­kinių spektak­lių ištraukas. „Ši­la­lės muzikiniai spektakliai“ – taip buvo nurodoma renginio programoje bei informaciniuose stenduose, o pasirodymas buvo transliuojamas tiesiogiai LRT kanalu. 

„Išvykome į Vilnių, kai Uk­rai­noje prieš parą buvo prasidėjęs karas. Tai, be abejo, jautėsi ir scenoje, ir žiūrovų salėje. O tas susikaupimas ir rimtis kolektyvą skatino pasirodyti kuo profesionaliau“, – po pasirodymo kalbėjo visų trijų pastatymų režisierius ir Mu­zikinio teat­ro vadovas Antanas Kazlauskas.

„Šilališkiai atstovavo visam Tauragės regionui, mūsų stende keturias paro­dos dienas dirbo 20 žmonių, viena diena buvo skirta Bijotams, kaip Mažajai šių metų kultūros sostinei“, – teigė Ši­lalės kultūros centro direktorė Irmina Kėb­lie­nė.

Ji įsitikinusi, kad tokia patirtis yra nau­dinga visomis prasmėmis – tai ne tik pasirodymas, bet ir ilgalaikė nauda, ryšiai ateities projektams. 

„Įsitikinome, jog einame teisinga kryp­timi, tik mums reikia daugiau viešinimosi, inova­tyvumo. Lietuviškas kuklumas

ne visada naudingas – kai platesnei auditorijai parodome, ką

sukūrėme, ne vienam kur kas didesnio miesto režisieriui sukeliame baltą pavydą. Ir šįkart ne vienas kolega, Na­cio­­na­linio kultūros centro darbuotojas teiravosi, ar tai tik­rai – Šilalė. Nes viena yra rašy­ti projektą mėgėjiškam muzikiniam teat­­rui, kalbėti apie ankstesnius pastatymus ir visai kita, kai tas pastatymas pristatomas gyvai. Juk ne kiekvieną kolektyvą kviečia į tokį reikšmingą renginį, o Šilalė, mažas Žemaitijos miestelis, Vilniaus knygų mugėje dalyvavo jau ant­­rą kartą (pirmąsyk – prieš dvejus metus)“, – dėkodama šila­liškiams, kurie dėl dalyvavimo šiame renginyje aukojo savo atostogas, tarėsi su darbdaviais dėl laisvadienių ir atstovavo Šilalei, sa­kė I. Kėblienė.

Neabejotina, kad tokie pasi­rodymai reikalingi: Nacio­na­li­­nis kultūros cent­ras yra paren­gęs galimybę su 3 D akiniais per­sikelti į ankstesnes dainų šven­tes. O Knygų mugėje susidomėjusieji Ši­lalės kultūros cent­ro muzikiniais spek­takliais ža­­da atvykti stebėti trečiojo prem­jerinio pristatymo. Jis numato­mas gegužės 13–14 d. Ta­čiau vis­kas priklauso ir nuo to, kada baig­sis Kultūros cent­ro remontas.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Šilališkiai antradienį prisijungė prie per pasaulį besiritančios Uk­rainos ir jos piliečių palaikymo akcijos. Vietoj numatytų Užgavėnių linksmybių ir šėlsmo prie Šilalės kultūros centro skambėjo Ukrai­nos himnas ir patriotinės lietuvių dainos, taip parodant, kad esame kartu su šalimi, kurios piliečiai ko­voja su Rusijos agresoriumi ne tik už savo, bet už visos Europos laisvę, gina ją, mokėdami už tai sa­vo gyvybėmis...

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 18