Kartais rašyti būna labai sunku. Gal tuomet pro­tą užgožia emocijos, ob­jek­ty­vu­mą – pasipiktinimo ban­ga, kuri neleidžia at­si­plėš­ti nuo vertinimo „juoda – bal­ta“. Tokie jausmai ma­ne ap­lan­kė ir dabar, pra­bėgus ke­le­­tui die­nų nuo Sau­sio 13-osios mi­nėjimo, ku­ris ne­tikėtai nu­liūdino ir sukėlė nerimą. Ko­dėl? Pa­ban­dy­siu paaiš­kinti kuo san­tūriau.

Česlovas IŠKAUSKAS 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 5

Šilalės viešojoje bibliotekoje penktadienį atidaryta paroda „Vasario 16-osios Akto signatarų autografai profesoriaus Liudo Mažylio kolekcijoje“. Šilališkiams ją pristatė pats kolekcijos autorius – Europos Parlamento narys Liudas Mažylis.

Pasiklausyti prof. L. Mažylio į Vie­šosios bibliotekos salę, kur eksponuojami stendai su Vasario 16-osios akto signatarų parašais, laiškais, jų garbei išleistais pašto ženklais, susirinko kelios dešimtys šilališkių. Ne­didukė patalpa sunkiai talpino visus norinčiuosius išgirsti, kaip gimė unikalios kolekcijos idėja ir kiek pastangų prireikė profesoriui, kol ją įgyvendino. Pokalbis įtikino, jog Lie­tuvos tarybos nariai buvo plačios erudicijos, daug bendraujantys, įdomia veikla užsiimantys žmonės.

Prof. L. Mažylis pasakojo, kad min­tis surinkti visų 20 Lietuvos tary­bos narių, pasirašiusių Vasario 16-osios deklaraciją, parašus, jį užvaldė 2014 m.,

ruošiantis Pirmojo pasaulinio karo pradžios 100-mečio minėjimui. Pra­džią kolekcijai davė trijų signatarų parašai, rasti L. Ma­žy­lio senelio ar­chyve. Tuomet profesoriui atrodė, jog tokia kolekcija galėtų bent iš dalies pakeisti dingusį Vasario 16-osios akto originalą. Tačiau idėja nenublanko ir 2017 m. kovo 29 d. Ber­ly­no diplomatiniame archyve Vy­tauto Di­džiojo universiteto profesoriui L. Ma­­žyliui suradus lietuvių bei vokiečių kalbomis ranka rašytą nutarimą dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo. Tuo labiau, jog, pasak europarlamentaro, dar iškilo būtinybė ir išsiaiškinti, kieno gi ranka surašytas šitas Lie­tuvai svarbus nutarimas.

„Aš žinojau, kad jį surašė signataras Jurgis Šaulys, bet tą reikėjo įrodyti. Padėti pasisiūlė Lietuvos policijos rašysenos ekspertai“,– pasakojo šilališkiams L. Mažylis apie Lietuvos istorijai svarbių įvykių atkūrimą. 

Iki šiol pavyko susekti septyniolikos Nepriklausomybės Akto signatarų pėdsakus, tačiau trijų signatarų originalių parašų jis neturi iki šiol, tad darbas tęsiasi. 

Šilališkiai su malonumu klausėsi L. Mažylio pasakojimo apie XX a. pradžios inteligentijos žiedo gyvenimą, dokumentų su originaliais parašais paiešką, uždavinėjo klausimų apie kolekcijos atsiradimą, domėjosi ir profesoriaus veikla Europos Parlamente. Gyvas bendravimas tęsėsi ir pasibaigus oficialiam parodos pristatymui – daugelis norėjo su L. Mažyliu persimesti bent kelias žodžiais ir nusifotografuoti.  

Parodą „Vasario 16-osios Akto sig­natarų autografai profesoriaus Liudo Mažylio kolekcijoje“ Šilalės viešojoje bibliotekoje galima apžiūrėti iki vasario 1 d. 

Beje, bibliotekos fondus praturtino ir profesoriaus dovanos – Vokietijoje rasto Vasario 16-osios akto originalo kopija su jo parašu bei jo knyga „Fuksai Europoje“ apie pirmųjų metų patirtį Europos Parlamente. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Kai parodo per televiziją ar spaudoje perskaitai apie tai, jog jaunuoliai ir merginos gali nuskriausti ne tik gy­vū­ną, bet ir žmogų, nejučia pagalvoji, kur ritasi pasau­lis: žmogiškumo, atjautos – nė lašelio. Todėl kai pa­bend­rauji su būriu dar visai jaunų vaikų, kurie taip protin­gai ir nuo­širdžiai kalba apie pagarbą senam, neįgaliam, be­jė­giui, supranti, jog kol bus organizacijų, buriančių bei mo­bi­li­zuojančių jaunimą gerbti ir puoselėti dvasines vertybes, tol žmonija atsispirs blogiui.

Iniciatyva ir pastangos – po lygiai

O pasakosime apie beveik pusšimtį Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos maltiečių, kuriuos jau šeštus metus veda šio darbo iniciatorės Verutė Vait­kevičienė ir Virginija Palia­kienė. Praėjusių metų gruodį V. Vaitkevičienė už aktyvų darbą su socialiai atskirtomis visuomenės grupėmis, gebėjimą bendrauti bei padėti seneliams ir neįgaliesiems buvo apdovanota Šilalės savivaldybės „Pagarbos lašu“.

„Rudenį mūsų „Maltiečių“ bū­­reliui suėjo penkeri metai, bet šventės negalėjome sureng­ti dėl

pandemijos. Tiesą sakant, vis­kas prasidėjo nuo Vir­gi­ni­jos. Į Šilalės savivaldybę už­su­ku­si su reikalais, ji sutiko Mal­tos or­di­no pagalbos tarnybos Ši­la­lės skyriaus vadovę Roz­vi­tą Ber­ži­nienę, kuri ir paskatino steig­ti būrelį. Virgi­ni­jai tenka parapijinė veikla Ža­dei­kiuose, kur gyvena, aš esu Kvė­darnos bažnyčios pastoracinės tarybos narė, atsakinga už jaunimą. Dar dirbu ir senelių namuose. Taigi šita nominacija nėra vien mano nuopelnas, o mūsų abiejų“, – kuklinasi mokytoja Verutė.

„Mūsų gimnazija visada buvo labai sportiška, netrūko ir su tuo susijusių būrelių. Maltiečių veikla mudviem su Verute buvo naujas dalykas, o ką jau kalbėti apie vaikus. Todėl abi ieškojome informacijos, skaitėme, domėjomės. Kadangi dar esame ir klasių auklėtojos, o, kaip sakoma, savi marški­niai arčiau kūno, pradėjome burti sa­­vo klasių vaikus, nes geriau juos pažinojome“, – įsiterpia Vir­gi­nija.

Pasak mokytojų, maltiečiu ne­gali tapti bet kas. Vaikas pirmiausia turi būti nuoširdus, pagarbus, supratingas, atjaučiantis. Šios katalikiškos vertybės yra svarbiausios.

„Būdama etikos mokytoja, per pamokas pirmiausia supa­žindinau vaikus su maltiečių veikla, nors ir pačiai teko ne mažai pasimokyti“, – pasakoja Ve­rutė.

Šiandien abi vadovės yra dėkingos gimnazijos administ­ra­cijai, jomis patikėjusiai ir „palaiminusiai“ naują veik­lą, ku­ri tęsiasi jau šeštus metus ir yra labai populiari. Beje, į „Mal­tie­čių“ būrelį, jam susikūrus, bu­vo susibūrę per 80 vaikų. Kai kurie jau yra studentai, bet ir toliau užsiima savanoryste, o parvykę mielai dalyvauja rajone rengiamose maltiečių akcijose. Būrelį lanko ir dabar jau vyresniųjų jaunesni broliai bei seserys.

Padėti – didžiausias noras

Pasak V. Vaitkevičienės, bent jau Kvėdarnoje maltiečiai labiau susiduria su tais vienišais seneliais, močiutėmis, neįgaliaisiais, kuriems reikia bendravimo.

„Vaikai lanko (tiesa, dabar ne, nes pandemija) senelių globos namų gyventojus, atneša jiems dovanėlių, pačių keptų skanėstų. Matytumėte, kaip senukai laukia, džiaugiasi, galėdami pavaišinti arbata, pasikalbėti. Dabar, kai tie gyvi susitikimai yra suvaržyti, vaikų dovanėles seneliams perduodu aš. Ir gali stebėti tokį vaizdą: seneliai – vienoje lango pusėje, vaikai – lauke, vieni kitiems mojuoja, o senelių veiduose – ir šypsenos, ir ašaros...

Kaip bendrauti su tokiais žmonėmis, maltiečiams vyksta mokymai. Štai po savaitės laukia dviejų dienų mokymai, atvažiuos komanda iš Vilniaus. Ga­­li­me pasidžiaugti, kad visi mūsų jaunieji maltiečiai gali drąsiai prieiti prie bet kurio senolio, apkabinti, paimti už rankos ar paglostyti galvą. Jie globos na­mų gyventojus neįgaliųjų veži­mė­liuose atsiveža į renginius, juos prižiūri, globoja. Pa­gy­ve­nusių žmonių dieną kiek­vieną senjorą, sutiktą miestelyje ar išeinantį iš bažnyčios apdovanoja obuoliais, sausainiais, pasako šiltą žodį. Turime išskirtinę ap­rangą su maltiečių atributika, senoliai mus pažįsta, pa­sitiki ir priima:

„Mal­tiečiai at­ėjo“ – sako švelniai. Ne­ven­giame ir fizi­nių darbų, jeigu rei­kia, ir kambarius sutvarkome, ir mal­kas sunešame, ir la­pus kieme nugrėbiame. Taip vaikai supranta savanorystės prasmę“, – pasakoja Verutė.

„Gaila matyti vie­­nišą, kenčiantį senelį, kuris neturi artimųjų, jam trūks­ta dėmesio, bend­ravimo, todėl norisi jam padėti. Pa­­sveikiname su šven­tėmis, įteikiame do­va­nėlę – pačių iš­keptų sausainių ar pan.“, – to­kio bei panašaus dva­sinio darbo svarbą apibūdina mal­tietė Va­ka­rė, Virginijos anūkė.

Pasirodo, Virginija, lydėdama maltiečius į stovyklą, pasiėmė ir Vakarę. Tiesiog šiaip. Mergaitė, pamačiusi ir supratusi, kokia įdomi močiutės veikla, priprašė ir ją palikti stovykloje. Nuo tol su šia veikla ir nesiskiria.

„Palaikydami bendrą Lietuvos maltiečių iniciatyvą, kiekvieną penktadienį skambiname seneliams telefonu. Ir be lankymo padarome gerų darbų: rudenį bažnyčios šventoriuje užsodinome krokų pievelę, pavasarį žydės. Prie senelių namų prisodinome tulpių, kad senoliai pasidžiaugtų. Atrodo, nesudėtinga, bet džiaugsmas yra abipusis“, – įsitikinusi V. Vait­ke­vičienė.

„Aš į „Maltiečių“ būrelį atėjau ne iš karto. Bendraamžiai mane vis kvietė, tikino, jog bus labai šaunu – išvykos, bendruomeniškumas, bendravimas su seneliais, galimybė suteikti jiems džiaugsmo. Ir tik­rai – kai pamatai dėkingumo ašarą jų akyse, geras jausmas apima“, – dalijasi savo savanoriavimo patirtimi šešiolik­metė Neda.

Virginija ir Verutė džiaugiasi aktyviais būrelio nariais: dešimtoku vadovu Viliumi, kuris yra ir šaulys, dalyvauja Gyvybės kelio bėgimuose, savanoriauja, su maltiečių veikla supažindina socialiniame tinkle „Facebook“ ir pan. Pasak pedagogių, smagu, kai jau išėję iš mokyklos mokiniai ir po kelių metų vis pasiteirauja, ar būrelis dar veikia, grįžę aplanko.

„Maltiečių veiklos pagrindas – dvasinių vertybių puoselė­ji­mas.

Per savanorystę jaunas žmo­gus atranda save, auga jaut­rus, atjaučiantis. Be viso to, reikia ir drąsos, žinių. Juk nema­žai mūsų, pamatę žmogų viena koja, sėdintį neįgaliojo vežimėlyje, vis dar nudelbiame akis, nežinome, kaip elgtis. Mal­tie­čiai to išmoksta kursuose. To­dėl jie nesidrovi prieš bendraam­žius ir drąsiai sėda šalia neįgalaus, seno, vienišo. Taip ugdomas jautrumas. O jautrus žmo­gus neskriaus nei gyvūno, nei žmogaus, nesityčios iš jo. Ma­nau, jog mūsų ugdytiniai nepra­eitų nė pro vieną, kuriam reikia pagalbos“, – neabejoja V. Vait­kevičienė.

„Esu įsitikinusi, jog žmogus, kuris tyčiojasi iš kitų, savęs negerbia labiau, neturi jokių gerų minčių. Todėl, dirbdami su vienišais, neįgaliais seneliais, padedame ir sau. Kaip sakė mokytoja Verutė, seni žmo­nės ne visi gražūs išore, bet jų vidus be galo gražus – su ilga­me­te patirtimi, išmintimi. Bū­da­mas su jais supranti, kokie teisingi žodžiai yra „Ne viskas auksas, kas auksu žiba. Apie tai kiekvienas turėtume pagalvoti“, – įsiterpia jaunoji maltietė Gabija.

Moko ir auklėja vieni kitus

„Kai vaikai patys siūlo inicia­tyvas, dega noru daryti gerus darbus, sunku įsivaizduoti, kad galėtume su jais nedirbti. Pir­miausia esame mokytojos, sukaupusios nemenką darbo stažą. Mokytojui negali būti blogų mokinių – aš matau tik gerus. Mes mokome juos mokomųjų dalykų, o vaikai mus – tolerancijos, gerumo, pagarbos kitam, galbūt negražiam, gal blogam... Man darbas su vaikais – tai galimybė vieni kitiems padėti. Ir suaugusiems būna blogų die­nų – tada mes stiprinamės vaikais. O jie irgi gali ateiti skaudančia širdele, bet jeigu randi bendrą kalbą, ir būdamas blogos nuotaikos jis neišreikš pykčio nei prieš mokytoją, nei prieš klasės draugą. Maltiečiai moko, jog tu gali būti kitoks. Ir tai yra tiesa“, – sako Virginija.

„Esu etikos mokytoja – tuo daug kas pasakoma. Mane labai skatina noras jungti kartas, kad vaikai suprastų, kaip gyvena vyresni žmonės, mokyti juos jaut­rumo, atlaidumo, paaiškinti, jog ne visada būsi jaunas ir stiprus, o kai ateina senatvė ar negalia, gali prireikti ir pagalbos“, – pasakoja Verutė.

Vadovės ne be reikalo įspėja, jog maltiečiu negali būti bet kas.

„Priimdami į narius, supažindiname su taisyklėmis: nega­li nepagarbiai elgtis, rūkyti ar piktnaudžiauti svaigalais bei pan. Jeigu šitų reikalavimų nepaisoma, tenka atsisveikinti. Tu­­rė­jome tokį atvejį. Po kurio laiko jaunuolis grįžo – persigalvojo. Aišku, priėmėme, juk kiek­vienam gali pasitaikyti suklysti, suklupti“, – neabejoja Verutė.

Vadovės sako dar nė už ką negalvojančios palikti savo vaikų. Ir džiaugiasi, kad nuovargį, nusivylimus kompensuoja jų šeimos narių palaikymas, supratimas.

„Gal iš dabartinių mūsų maltiečių užaugs mūsų pamaina“, – pasvarsto Virginija. 

Maltiečių vadovės dėkoja už visokeriopą palaikymą gimnazijos administracijai, savo mokiniams bei jų tėveliams – į maltiečių veiklą įsijungia ištisos šeimos. Ir tai matoma – pernai Kvėdarnos maltiečiai buvo apdovanoti Lietuvos Maltos ordino pagalbos tarnybos „Gerumo angelu“. Tai apdovanojimas, įsteigtas įvertinti aktyvią maltiečių veiklą, taurias bei prasmingas idėjas, prie kurių prisilietęs niekada nebegali būti aukščiau už kitus.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Kaip įprasta, didžiosios metų šventės kultūrinius renginius paprastai šiek tiek trumpam „nutildo”. Tačiau, pažvelgus į sausio mėnesio planus, galima drąsiai teigti, kad tas metų laikas jau baigėsi – visoje Lietuvoje netrukus prasidės ilgai planuoti ir laukti renginiai bei projektai.

Vienas tokių – sausio 12 d. startavęs ir jau einantis į pabaigą Vilniaus tarptautinių trumpųjų filmų festivalis. Gausioje programoje žiūrovams kino salėse ir namų kino platformose pristatomi naujausi bei išskirtiniausi lietuviški trumpo metro darbai. Festivalyje šiemet žiūrovams pasiūlytos ir meilės istorijos, ir šiurpinantys trileriai, ir subtilios kome­dijos, ir nuotaikingos animacijos mažiausiems. 15-ojo Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio filmai rodyti kino teatruose Vil­niu­je, Klai­pėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Ma­ri­jam­po­lėje, Ukmergėje, Gargžduose, Tau­ragėje ir virtualiose namų kino platformose.

Prasidėjus Jono Meko jubiliejiniams metams, tarptautinę programą „Jonas Mekas 100!” koordinuojantis Lietuvos kultūros institutas su partneriais pristatė internetinį kalendorių jonasmekas100.com. Šiame tinklapyje kultūros „gurmanai” ir visi jos mylėtojai gali sužinoti ne tik apie J. Meko garbei rengia­mus projektus Lietuvoje – čia skelbiami ir J. Me­­ko gimimo 100-mečiui skirti renginiai Da­ni­­joje, Italijoje, Izraelyje, JAV, Jungtinėje Ka­ra­­lystėje, Lenkijoje, Rusijoje, Pie­tų Korėjoje, Pran­cū­zi­joje, Suomijoje, Šve­di­jo­je, Ukrainoje, Vok­ie­ti­joje ir kitose pasaulio šalyse. Iškiliai datai pa­ruoštą programą su­daro kino peržiūros, pa­rodos, videoinstalia­cijos, koncertai, poezijos skaitymai, diskusijų ir teminių rezidencijų programos, kūrybinės poezijos vertimų dirbtuvės, leidybiniai sumanymai bei kitos inicia­tyvos. Planuojama, jog įvairūs avangardinio kino krikštatėvio atminimo renginiai visame pasaulyje vyks visais 2022-aisiais.

Renginiams ruošiasi ir Lietuvos kultūros sos­tine 2022-aisiais tapęs Alytus. Miestas šie­met specialiai pagerbs čia gimusius rašytoją Jur­gį Kunčiną ir Lietuvos laisvės šauklį Ro­mą Kalantą. Skirti daugiau dėmesio būtent šioms asmenybėms pasirinkta neatsitiktinai. Ra­šy­­tojui J. Kunčinui šiemet būtų sukakę 75-eri, šiais metais taip pat minimas ir jo mirties 20-metis. Šiais metais taip pat minimas ir R. Ka­lan­tos mirties 50-metis. Planuojama, kad visus metus Alytuje nestigs įvairių muzikos, teatro, dizaino renginių bei subkultūrų festivalių.

Europos kultūros sostinė Kaunas startuoti jau irgi pasiruošęs – praėjusią savaitę pradėti platinti nemokami registracijos bilietai į „Kauno – Europos kultūros sostinės“ atidarymą. Didysis renginys – pirmoji Europos kultūros sostinės metų trilogijos dalis „Sukilimas“ – įvyks sausio 22 d. prie Kauno „Žalgirio“ arenos. Organizatoriai žada, jog tai bus įspūdingas vaizdo, judesio, muzikos bei šviesų šou. Jo metu arena virs milžiniška scena-ekranu, kuris bus matomas iš daugelio vietų, todėl tikimasi masiško renginio. Nemokamus bilietus galima gauti adresu www.kaunas.2022.eu. Dėl pandemijos reikalavimų, bilietų skaičius ribotas.

Po truputį juda į priekį ir Lietuvos mažosios kultūros sostinės – Bijotų – planai: pavyko surinkti lėšų knygai, dėliojamas kultūros renginių grafikas ir pan.

Mažųjų kultūros sostinių konkursą inicijuoja Lietuvos kaimo bendruomenių sąjunga. Jį palaiko ir remia Kultūros ministerija. 

Praėjusį savaitgalį prasidėjo konkursas „Lie­tuvos spaudos fotografija“. Organizatoriai kviečia visus žiniasklaidos fotografus bei fotografuojančius žurnalistus teikti geriausius 2021 m. kadrus tarptautinės konkurso komisijos ver­tinimui. Taip siekiama skatinti fotografų kū­rybiškumą bei norą ieškoti savitų požiūrių į įvai­rius įvykius ir procesus, spaudos fotografų bend­ruomeniškumą, norą mokytis vieniems iš kitų. 

Kotryna PETRAITYTĖ 

Gavę sąskaitas už praėjusį mėnesį sunaudotą elektrą, šildymą, dujas, gyventojai prarado žadą – kai kuriems mokesčiai pakilo net dvigubai. Tačiau Vy­riau­sybė suskubo teisintis, jog nepasiturintieji neturėtų nerimauti, mat jiems papildomos išlaidos bus kompensuotos. Kadangi, kaip jau įprasta, šalies valdžia įsivaizduoja, jog Vilnius ir yra visa Lietuva, teiraujamės savo „respublikoje“, kaip bus lengvinama našta šilališkiams, irgi sulaukusiems ne­men­ko kainų šuolio.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ inform.

Įvairiausių tyrimų duomenimis, laimingiausia pasaulio šalimi įvardijama Danija. Ir nors klimatas ten yra gerokai atšiauresnis nei pas mus, danai, skirtingai nuo lietuvių, oro beveik neburnoja, sugeba išlikti pozityvūs, ge­ros nuotaikos. Jie nuolat šypsosi ir stengiasi laimę atrasti mažuose da­ly­kuose. Ir, ko gero, ne vienam jau yra tekę girdėti žodį hygge – būtent ši­­ta fi­losofija ir vadovaujasi danai. Ką reiškia šis apibūdinimas, klau­siame daž­nai Danijoje viešinčios Kristinos Macelytės, internetinės parduotuvės www.gra­žunetmėlyna.lt įkūrėjos, siūlančios būtent daniškų indų, tekstilės ir pan. Beje, vien pasižiūrėjus į šiuos daik­tus, nori nenori nu­si­šypsai: mielos, švelnios pastelinės spalvos dvelkia ramybe ir savaime nuteikia pozityviai.

„Kadangi nesu specialistė, į šį klausimą galiu atsakyti tik taip, kaip aš suprantu. Man pirmas lietuviškas atitikmuo, kuris ateina į galvą, yra jaukumas. Toliau seka bendravimas, šiluma, ugnis, gražūs dalykai, skanus maistas, kokybiškos medžiagos, gamta, lėtumas, rūpestis, juokas ir dar daug kitų teigiamas emocijas sukeliančių iš­sireiškimų. Jaukumas – geras lietuviškas žodis hygge vertimui, nes jame daug telpa: ir namų jaukumas, ir žmogus gali būti jaukus, ir santykiai jaukūs. Gal tik maistas turi būti skanus, sotus, estetiškai patiektas bei kvepiantis. Ir tai priklauso ne tik nuo produktų, indų, bet ir nuo to, su kuo tą maistą valgai. Jei minkštutėles bandeles gražioje lėkštutėje atsineši prie degančio židinio ir su mielu žmogumi geri šiltą gėrimą, prisikąsdamas jomis – puiku (hygge). O jei tą bandelę kemši, pavyzdžiui, viena stovėdama automobilių kamštyje – jau tikrai toli nuo bet kokio malonumo“, – neabejoja Kristina.

Ji įsitikinusi, kad lietuviai irgi gali taip gyventi, tik reikia atsigręžti į savo šak­nis.

Moteris teigia Danijoje viešėdavusi pas eilinius danus, jų namuose. Ir būtent juose rasdavusi patį tikriausią bei labiausiai matomą jaukumą (hygge).

„Pirmiausia į akis man krito namai – jie tarsi pradingsta vietovėje, neteko pastebėti nė vieno, nudažyto neonine, rėkiančia spalva. Dažniausiai jie balti, jaukiai pastatyti L arba U formos, kad būtų vidinis kiemas, kad jūros vėjas neužpūstų. Įrengti paprastai, bet labai kokybiškai. Viduje – daug natūralių medžiagų, mažai abejotinų detalių ar ryškių spalvų. Ir dar, kas krenta į akis, – danai tikrai yra namų tekstilės fanai: jų namuose daugybė pagalvėlių, užtiesalų, rankšluostėlių, vilnonių kilimų, jie garbina liną, todėl lietuviški lino gaminiai ten yra labai vertinami.

Manau, lietuviai nelabai ko ir turi mokytis iš danų – gal tik reiktų labiau atsigręžti į savo šaknis ir viskas bus puiku. Juk anksčiau visuose mūsų namuose irgi kabėdavo užuolaidos, puoštos nėriniais, staltiesės bu­vo kasdienybė, o ne šventinis reikalas, lininiai rankšluosčiai nuo naudojimo pavirsdavo švelniausiais, namuose visada būdavo puodkelių, megztų kilimėlių, aus­tų lovatiesių. O kokia patalynė! Pas išmoningesnes, kruopštesnes šeimininkes ji bū­davo nėriniuota, mereškuota ir išsiu­vinėta. Visa tai mes turėjome, bet sovietmetis pakoregavo mū­sų gyvenimą ir tas jauku­mas, švelnumas nebetobulėjo… Di­de­lės, jaukios virtuvės su krosnimi, indauja ir didžiuliu mediniu stalu pavirto į 6 kvadratų virtuvėles su taburetėmis. To meto ardomasis stilius pagadino lietuvių tradicijas, todėl turėtume atsigręžti į nepriklausomos Lietuvos laikus ir viską prisiminti.

Daugelis hygge vadina filoso­fija. Vadi­nasi, tai ir galvojimo bū­das. O kaip gi galvojama hygge?

Man atrodo, kad esmė įvardinta poeto Justino Mar­cin­ke­vičiaus žodžiuose – gerumas tas gyvenimas, gerumas…

Mėgautis akimirka, džiaugtis bendravimu, girdėti žmones, apsupti save jaukumu, ilsėtis, skirti laiko pomėgiams – taip šitą filosofiją suprantu aš“, – prisipažįsta Kristina. 

Daugelis patariančiųjų, kaip įsi­leisti į savo gyvenimą naują „atradimą“, ypatingą dėmesį ski­ria aplinkai bei jos dekorui. Kas tai yra? Ir ar galima suderinti, tarkime, ekologiją bei dizainą?

„Aplinka – vienas iš matomiau­sių dalykų, dėl to ji pirmiausia ir krenta į akis. Su­pras­ti, ką jauti ir galvoji, yra sunkiau, nei pamatyti savo kiemą, sodą ar namus. Kaip jau sakiau, labai svarbu natūralumas, natūralios medžiagos – tiek statybinės, tiek interjero, tiek baldų. Namas, kuriame vyrauja kokybiški mediniai baldai, vilnoniai kilimai, kuriame sumontuoti mediniai laiptai, netgi dailylentės interjere yra puiku. Ir nors nemanau, jog blokinis daugiabutis ir plastikiniai staliukai tai gali pakeisti, vis tik esu įsitikinusi, kad ir blokinio namo bute galima susikurti tą jaukumą, apie kurį kalbame. Juk, atrodo, paprasta pasirinkti savo mėgiamas spalvas, apgalvoti detales, nusipirkti mielus prisiminimus žadinančių indų, pagalvoti apie namų tekstilę, išsikepti kvepiančių pyragų ar sausainių, pasikviesti draugų ir surengti stalo žaidimų vakarėlį. Visa tai ir kuria aplinką, kurioje miela būti ir kuri apibūdinama žodžiu miela, jauku“, – svarsto Kristina.

Dažnai atrodo, kad to jaukumo, mielos buities mums labiau reikia žiemą. Ar tikrai tik tada?

„Vasarą turime daugiau veik­los ir namuose būname mažiau – viskas persikrausto į gamtą, kur tikrai nereikia ypatingų pastangų malonumui sukurti: gamta už mus yra padirbėjusi senų se­­niausiai. Ne veltui landšafto dizaineriai sako, kad jei norite mokytis – stebėkite gamtą. Nu­ei­kite prie upės ir žiūrėkite, kokie augalai auga, kaip dera jų proporcijos. Pažvelkite į pamiškę ir pamatysite, kad žemesni augalai yra priekyje, o aukštesni – už jų. Gamta viską yra sukūru­si, žmogus tik turi negadinti ir mėgautis.

Bet žiemą ilgai nepasėdėsi net prie didžiausio laužo lauke – norisi jaukumo namuose. Tada ir karšti troškiniai, tirštos sriubos, dabartinės krosnies – orkaitės naudojimas, kuris suteikia papildomą šilumą, kvapą… Šilti pledai, karšti gėrimai, lem­putės ir žvakės, nes temsta anksti – visa tai ryškiau atspindi. Be to, šita filosofija, jei galima ją taip pavadinti, daug dėmesio skiria maistui, jo gaminimui namuose. Tačiau, ko gero, supykdysiu sveikuolius, pasakydama, kad bene jaukiausias maistas yra saldumynai, kepiniai, karštas šokoladas, sotūs troškiniai, mėsa ir bulvės, tirštos sriubos, o štai salierų lazdelės – jau ne kažkas... Bet taip yra. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, jog negalima jų valgyti. Viskas, kas žmogui patinka, yra savotiškas jo gyvenimo būdas, jo namų filosofija. O jei kalbėtume apie mano išvardintus valgomus dalykus iš danų pozicijos, tai irgi nereiškia, kad danai ar kiti šį gyvenimo būdą pamėgę žmonės yra nutukę ir apsiriję. Ne, kaloringo maisto nereikia daug. Be to, kai valgai su kompanija, šnekučiuojantis, suvalgai gerokai mažiau, nei kimšdamas vienas žiūrėdamas serialą. O jei dar po sočių pietų išeini pasivaikščioti, pavedžioti augintinį ar tiesiog pažaisti sniego mūšį, tai karšto šokolado puodelis nenusės ant klubų ir viskas tikrai bus puiku“, – įsitikinusi moteris.

Pasak Kristinos, bene esminis daly­kas, kuris yra svarbu, kalbant apie maistą – stalo vaizdas. Gražūs indai, kokybiški įrankiai ir stalo tekstilė – pag­rindiniai viso jaukumo ingredientai. Be jų joks gardžiausias pyragas netenka prasmės. Vienkartiniai plastiko indai tik­rai to nesukurs. 

Ar lietuviams reikėtų įsileisti danišką gyvenimo būdą ir kaip tai padaryti?

„Kaip jau ir sakiau, lietuviai tai tikrai turėjo ir tie, kurie prisimena savo senelius bei prosenelius, viską tebesinešioja širdyje. Pandemija, manau, daug ką sugrąžino į namus, ir jei netekome artimo bendravimo su draugais, giminaičiais, tai šeimose jo tikrai padaugėjo. Žmonės pradėjo žaisti stalo žaidimus, kartu žiūrėti filmus, daugiau gamina namuose, mažiau lankosi kavinėse. Viską mes darome teisingai, jei leidžiamės paskui intuiciją. Ir, žinoma, jei nori ryto kavą gerti iš gražaus puodelio – turi nusipirkti tokį, kuris tau bus gražus. Jeigu kvieti draugus į svečius, tai pasirūpink, kad ant stalo būtų ne tik maisto, bet ir žvakių bei servetėlių. Jei keliauji su šeima į pikniką, neimk vienkartinių indų, o į pintinę įsidėk mėgiamiausius puodelius, lėkš­tes, gražiausią staltiesę ir patiesalą. Arba gali iškepti tortą ne tik gimtadienio, bet ir, pavyzdžiui, vardadienio proga. O gal savaitgalis gali būti torto gabalėlio diena? Visa tai priklauso nuo mūsų pačių: kokį jaukumą mes kuriame ir ar norime dėl jo pasistengti“, – neabejoja Kristina. 

Ir siūlo savaitgalį pasitikti su gardžiu keksu bei pačių pasigamintu tortu.

Keksui reikės: stiklinės miltų, 3/4 stik­linės cukraus, pakelio sviesto, arbatinio šaukštelio kepimo miltelių, 7 kiaušinio trynių ir 3 baltymų, 2,5 stik­linės vaisių (džiovintos apelsino žievelės, razinų, datulių, figų, džiovintų obuolių – tinka viskas, ką mėgstate), šaukštelio vanilinio cukraus.

Vaisius susmulkiname ir sumaišome su 1/5 miltų, sviestą ištriname su cukrumi ir tryniais, sukrečiame standžiai išplaktus baltymus, suberiame vanilinį cuk­rų, likusius miltus, išmaišytus su kepimo milteliais, ir atsargiai viską išmaišome. Masę sukrečiame į kekso formą ir kepame 50–60 min. 170°C temperatūroje.

Maskarponės tortą galima gaminti bet kada – žiemą jis baltas kaip sniegas, vasarą jį galima paskaninti sezoniniais vaisiais.

Torto pagrindui smulkintus sausainius sumaišome su tir­pintu sviestu – stik­linė sausainių ir 2–3 šaukštai sviesto. Su­spaudžiame sausainius ant formos dugno ir dedame šaltai, kad sukietėtų.

Į plaktuvą pilame indelį grietinėlės ir plakame. Iš­tir­pi­na­me želatiną labai ne­dideliame kiekyje vandens. Kad grei­čiau atauštų, įbe­riame į ją 3–4 šaukš­tus cukraus (sma­ližiai, mėgstantys saldžiai, ga­li ir daugiau). Į išplaktą grietinėlę su­dedame maskar­ponės sūrį ir pa­plakame, o tada toliau plakant plona srovele pilame želatiną su cukrumi ir gautą masę vik­riai skirstome ant stipriai suspausto sausainių pagrindo. Tada pasidarbuojame su papuošimu (puošti galima tais pačiais sausainių trupinukais arba bet kokiu kitu patinkančiu dekoru, galima ir niekuo nepuošti) ir nešame tortą į šaldytuvą. 

Kol susiplauna­me indus, pasidengiame stalą, pa­simerkiame gė­lių ar užsidega­me žva­kių, apsi­ren­gia­me jaukiau­sią dra­bužį ir pa­si­svei­ki­name su draugais, kurie atėjo pažaisti stalo žaidimų, tortas jau beveik sustingęs ir belieka išsivirti kavos. 

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Nuotr. K. MACELYTĖS

Tęsiame kraštiečio Juozo Stasino spaudai ruošiamos knygos „Gy­ve­ni­mo pynė“ pristatymą. (Tęsinys. Pradžia 2021 m. Nr. 87, 88, 90, 93, 95, 96, 2022 m. Nr. 1)

Pasaulis – ne be gerų žmonių

Gavęs iš tėvų palikimą ir dar pasisko­linęs 15 tūkst. litų iš žmonos sesers Pra­nės Stikliūtės-Kemežienės, kaunietis, į atsargą išėjęs Lietuvos kariuomenės

bataliono vado pavaduotojas Kazys Gai­­galas su žmona Marcele Stik­liūte-Gai­ga­liene nu­sipirko iš Stanislovo Vol­me­rio par­celiuojamo Radviečio dvaro, kuriame gyveno mano tėvai, 40 hektarų žemės. Po dviejų dukrelių mirties jiedu nutarė atsisveikinti su Kaunu ir pakeisti gyvenimo aplinką. Beje, M. Gaigalienė dirbo korektore „Lietuvos“ dienraščio re­dakcijoje, laisvalaikiu vaidino Juozo Vaič­kaus teat­re ir gražiai skambino gitara. 

Mano tėvai pasakojo, kad Marcelė ir Kazys buvo šviesūs ir labai geri žmonės. Jie palaikė ryšius su rašytoja Žemaite, Lietuvos konsulu Tilžėje Eduardu Ja­tu­liu, filosofu ir rašytoju Vydūnu bei kitais Lietuvos šviesuoliais. 

„1919 m. K. Gaigalas, grįžęs iš Rusijos, įstojo į Joniškėlio batalioną (1919 03 23) ir kartu su kitais Šiaurės Lietuvos vyrais sustabdė bolševikų veržimąsi į šį kraštą. Atrėmus bolševikų puolimus, K. Gaigalas išvyko į Kauną ir sava­no­riu įstojo į Lietuvos kariuomenės In­ži­ne­ri­jos bataliono Elektrotechnikos kuopą. 1920 m. dalyvavo fronte, kovojo su lenkais, užgrobusiais Vilnių. Vėliau buvo paskirtas bataliono vado pavaduotoju ūkio reikalams ir karinės radijo stoties viršininku. Už tarnybą Lietuvos kariuomenėje Prezidentas Antanas Smetona K. Gaigalą apdovanojo Kūrėjo savanorio ir Lietuvos nepriklausomybės 10-ies metų jubiliejaus medaliais. Be to, kaip kūrėjas savanoris, jis veltui gavo 9 ha žemės sklypą“, – prisimena sūnus Min­dau­gas.

Marcelė ir Kazys ne vien žemdirbystės reikalais rūpinosi, bet dirbo ir šviečiamąjį darbą tarp kaimiečių. Kitas jų sūnus Vytautas pasakojo, jog „tėvas yra išleidęs savo parašytus du scenos veikalus – „Laisvės kovotojai“ ir „Žygis į Vil­nių“. Subūrę dvaro bei apylinkių jaunimą, kartu su pradinės mokyk­los mokytojais ruošdavo tautinių švenčių minėjimus su vaidinimais ir kitokia menine programa. Ne vienam vakarui meninę dalį sukurdavo ir režisuodavo pats tėvas. Ypač gilų įspūdį man paliko jo sukurta misterija „Lietuva“. 

Apsigyvenę Radviečio dvare, Gaigalai artimai susibičiuliavo su mano tėvais Mar­cijona ir Juozu Stasinais. Prisi­mi­nu­si Gaigalų šeimą, kurioje augo jų dve­jų metukų sūnelis Vytukas, mano sesuo Aldona pasakojo: „Kai Gaigalai ūkininkavo Radvietyje, mūsų tėvai jau turėjo keturias pametinukes dukreles Bro­nislavą, Zofiją, Onutę ir mane. Mudu su Gaigalų Vytuku buvome bendramečiai, jis ir aš jau bėgiojome“. 

Po daugelio metų į mano rankas pateko nemažos apimties rankraštinis pa­sakojimas, kurį parengė tas pat Vytu­kas, augęs kartu su mano seserimis. Gai­la, kad įdomūs prisiminimai nebuvo išleisti spausdinta knygele. 

Rankraštyje „Užgesusių žvaigždžių šviesa“ 2001 m. Vytautas Gaigalas pri­si­mena savo vaikystę Radvietyje. 

„Bu­vau gal dvejų metukų. Jau­­nes­­nių­jų brolių dar nebuvo. Gyve­no­­me Že­mai­­­tijoje, Radviečio dvare. Kai­my­nys­tė­je ūkininkavo Stasinas, Pir­mo­jo pa­sau­­linio karo dalyvis, kovojęs su aust­rais Kar­patuose. Mūsų tėvai su jais labai draugavo. Turėjo Stasinai su manim vienmetę dukrelę Aldutę. Eidami į ūkio darbus, mane su Aldute sumesdavo į vieną lopšį ir vyresniosioms Sta­si­nų dukterims pavesdavo prižiūrėti, kad neiškristume.

Neilgai mes su Aldute supomės tame lopšyje. Tėvas nusigyveno ir praskolintą dvarą reikėjo parduoti. Pradėjo nuomoti kitų ponų dvarus. Dar kartą teko su Aldute susitikti Bareikių dvare, netoli Švėkšnos. Buvo mano broliukų Ša­rūniuko ir Mindaugėlio krikštynos. Ša­rūno krikšto tėvais pakvietė Stasiną su žmona. Jie į krikštynas atvažiavo kartu su dukra Aldute. Jai ir man jau buvo septyneri metai. Patiko man Aldutė...

Praėjo dar 20 metų. Gyvenau jau Bu­­kiš­kėse, prie pat Vilniaus, Aldutė – Vil­­niu­je. Atnaujinome draugystę, bet pasenome, pasiligojome. Nėra nei jėgos, nei noro susitikinėti“, – baigia pasakojimą Vytautas, kuriam belieka pritarti išmintingu posakiu: „Viskam savas laikas“.

Marcelė ir Kazys Gaigalai buvo jaut­rūs, geri žmonės, aplinkiniams nelaimės atveju visuomet ištiesdavo nesavanaudiškos pagalbos ranką. Matydami, jog mano tėvai augina keturis mažus vaikus, sunkiai verčiasi ir negali nusipirkti karvės, nutarė padovanoti žalmargę iš savo skaitlingos bandos. Po daugelio metų kilnų jų poelgį tėvai dažnai prisimindavo sakydami, kad pasaulis – ne be gerų žmonių. 

Šiandien apie šitokį gerumo pavyzdį nepamirštame papasakoti ir savo vaikams, primindami tuos pačius tėvų kadaise pasakytus žodžius:  „Pasaulis – ne be gerų žmonių“.

Juozas STASINAS

Nuotr. iš autoriaus albumo

(Bus daugiau)

Molėtų krašto muziejuje jau septynioliktą kartą vyko kasmetinis Lietuvos nacio­nalinio kultūros centro inicijuotas liaudies meno darbų konkursas-paroda „Aukso vainikas“, kurio metu išrenkami ir apdovanojami geriausi liaudies meistrai.

Konkurse vertinami penkerių metų laikotarpiu sukurti vaizduojamojo (skulptū­ra, tapyba, grafika, karpiniai) bei taikomojo (tekstilė, keramika, medžio dirbiniai, juvelyrika, paprotiniai dirbiniai – margu­čiai, verbos, sodai) meno ir kryž­dirbystės (kryžiai, stoga­stul­piai, koplytstulpiai, koplytėlės, kalvystė ir kt.) darbai. Renginyje dalyvavo Lietuvos nacionali­nio kul­tūros centro direktorius, Lietuvos tautodai­li­­nin­­kų sąjungos regioninių sky­rių ir bendrijų nariai, meno­ty­ri­nin­kai, et­no­logai, iškilūs visuomenės ir kultūros veikėjai.

Bai­gia­mo­joje konkursinėje „Auk­so vainiko“ parodoje pristatyti 28 kūrėjų – geriausių savo apskričių meistrų – vertingiausi vaizdinės liaudies dailės, skulptūros, tapybos, grafikos ir taikomųjų dailės šakų bei kryž­dirbystės kūriniai. Dviejų mū­sų rajono tautodailininkų – Al­fon­so Mauliaus ir Alvydo Po­ciaus – darbai dalyvavo konkurse ir buvo atrinkti kaip geriausi Tauragės regione. A. Mau­­lius baigiamajame konkurse apdovanotas specia­liai­siais dip­lo­mais taikomosios dai­lės srityje už 2020 ir 2021 m., A. Pocius paskelbtas trečios vietos laimėtoju už 2020 ir 2021 m. ir apdovanotas diplomais bei rankų darbo segėmis.

Kas­me­tės „Aukso vainiko“ pa­rodos išaugo į gražų renginį, kuriame ne tik skatinamas meist­rų kūrybingumas, bet ir at­kreipiamas visuomenės dėmesys į tikrąsias liaudies meno ver­tybes bei mūsų etninių tradicijų unikalumą. 

Ilona RAUDONIENĖ

Šilalės kultūros centro scenos režisierė (etnografijai)

AUTORĖS nuotr.