Prieš ketverius metus kalbėjau apie tai, kad mūsų valstybei reikia auginti savo Čerčilius. Šis politikas, valstybės vadovas yra chrestomatinis pavyzdys, kiek gali nulemti vienas žmogus, ir kad bet kokiomis istorijos sąlygomis įmanoma pasiekti savo tikslą. Jis tapatinosi su savo valstybe, gyveno jai ir galvojo ne apie tai, ar bus mylimas tautos bei aplinkos, bet kaip valstybę, kuriai jis tarnavo, padaryti stipria ly­dere. Esminė jo varomoji jėga bu­vo pažanga ir lyderystė.

Robertas DARGIS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 6

Ne taip seniai Šilalės teismo rūmuose baigta nagrinėti baudžiamoji byla dėl nepilnamečių tvirkinimo – suaugęs vyras internete prisistatinėjo mergaičių bendraamžiu, prašė jų atsiųsti savo apsinuoginusių nuotraukų ir pan.  Policija šiomis dienomis išplatino įspėjimą, jog tėvai būtų budrūs, nes atvejai, kai vaikai, paaugliai patys paskelbia savo intymias fotografijas, deja, nėra tokie ir reti. Pasak pareigūnų, tai liudija, kad tėvai menkai žino, ką jų atžalos veikia socialiniuose tinkluose.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 6

Baigiantis 2021-iesiems, Šilalės visuomeninių jaunimo organizacijų sąjunga „Apskritasis stalas“ jau septintą kar­­tą surengė jaunimo apdovanojimus „Auksinis jaunimas“. Įspūdingoje šventėje, spindėjusioje 70-ųjų disko sti­liumi, už aktyvią veiklą specialiomis nominacijomis įvertinti Emi­lija Girčytė, Austėja Ignotaitė, Kristupas Gri­ga­la­vičius ir Agnė Žiogaitė. Šiandien „Šilalės artojui“ jie pa­sakoja apie sa­vo savanorišką veiklą bei ateities planus.

Savanorystė – ne vienintelė aktyvi veikla

Viena iš „Auksi­nio jaunimo 2021“ apdovanojimo laimė­to­jų A. Žiogaitė sa­ko, kad jos visuomeniška veikla prasidėjo prieš daugiau nei penkerius metus, kuo­met prisijun­gė prie organizacijos „Apskritasis stalas“. Pa­sak merginos, čia ją supa veržlūs, idėjų nestokojantys žmo­nės, su kuriais ji au­go kaip asmeny­bė.

„Kadangi esu abiturientė, daug veik­lų nori nenori teko pristabdyti. Tačiau visada įsitraukiu į mokyklos bendruomenės gyvenimą, taip pat dalyvauju jaunimo organizacijos „Apskritasis stalas“  iniciatyvose, asmeninio tobulėjimo programoje „DofE“, kurioje siekiu antrojo laipsnio sidabro ženklelio“, – prisipažįsta Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos moksleivė.

Be to, Agnė vaidi­na ir gimnazijos dramos būrelyje „Vė­javai­kiai“, taip pat yra Ši­lalės kultūros cent­­ro dramos studijos narė. Pasak jos pačios, ji yra veržlaus ir vietoj nenustygstančio charakterio, todėl savanoriškoje veikloje gali save realizuoti.

„Tai priverčia mane išlipti iš komforto zonos, įgyju patirties, kuri yra neįkainojama. Juk bet kokia veikla yra svarbi ne tik ma­no asmenybei, bet ir profesinei ateičiai. Tikriausiai labai svarbu paminėti ir tai, jog savanoriška veikla nėra tik „apie patį savanorį“ – ji ypatingai svarbi tiems, kurie tampa savanorių organizuojamų renginių bei iniciatyvų dalimi“, – neabejoja abiturientė.

Paklausta, kaip reagavo sužinojusi, jog tapo viena iš renginio nominančių, mergina neslepia džiaugsmo ir sutinka, kad tai buvo ilgų metų darbo vaisius. Beje, Agnė ne tik pelnė nominaciją, bet ir pati prisidėjo prie šio renginio organizavimo.

„Šis jau tradicija tapusi šventė man turi simbolišką prasmę: šiemet baigiu mokyklą, todėl tik­riausiai tai buvo paskutinis kartas, kai galėjau kartu su visa savanorių komanda pasistengti ir prisidėti, jog ji taptų įspūdinga ir įsimintina. Buvo nuostabus jausmas stebėti, kaip sklandžiai viskas vyksta. Gal dėl to, jog į jį įdėtą daug darbo ir meilės. Todėl ir „Auksinio jaunimo 2021“ nominacija man tapo saldžiu ilgų darbo metų vaisiu­mi“, – sako nominantė.

Ir nors Agnė nekantrauja pažinti naują gyvenimo etapą, tačiau neabejoja, jog ir studijuodama bei siekdama savo svajonių, aktyviai dalyvaus įvairioje socialinėje bei savanoriškoje veikloje.

Aktyvumas prisideda, plėtojant karjerą

Šios nominacijos laimėtojas K. Grigalavičius taip pat prisipažįsta visada norėjęs išbandyti kuo daugiau bei įvairesnių sričių, todėl jau nuo pat mažens pradėjo groti Šilalės kultūros centro orkestre, dalyvavo „Etnoklubo“ veikloje.

„Kai sukako 14 metų, pradėjau lankytis jaunimo centre „Pulsas“, netrukus prisijungiau ir prie jų savanorių komandos. Pamenu, pirmi mano darbeliai buvo renginių plakatų maketavimas ir įvairi pagalba ruošiantis renginiams. Taip „įsibėgėjęs“, įsitraukiau ir į „Apskritojo stalo“ gyvenimą“, – prisimena Kristupas.

Be to, vaikinas aktyviai įsijungė į įvairius jaunimui skirtus mokymus ir renginius, tapo iniciatyvos „Sprendimas Lie­tuvai“ ambasadoriumi Tauragės regione, šios iniciatyvos vardu organizavo forumą „Tauragės regionas – jaunimo akseleratorius“. Vėliau prisidėjo ir prie „Pokalbiai su (ne) jaunimu“ tinklalaidės kū­rimo – dirbo vaizdo ir garso operatoriumi.

„Nemanau, kad pats savanoriavimas yra sudėtingas, todėl neabejoju, jog kiek­vienas gali prisidėti pagal savo galimybes. Tiesa, tai atima daug laiko ir kartais tenka aukoti savo laisvalaikį, kad prisidėtumei kažkam padarydamas ge­rą dar­bą“, – tikina Kristupas.

Šiuo metu šilališkis gyvena Švedijoje. Ir teigia pastebintis, kad toje šalyje savanoriavimas nėra toks populiarus, kaip mus. Pasak jo, švedai labiau susikoncentravę į savo norus bei savo asmeninius poreikius, o ne į pagalbą kitiems. Kristupas pripažįsta, jog, gyvendamas Šve­dijoje, bū­tent savanorystės jis pasigenda labiausiai.

Paklaustas, ar „Auksinio jaunimo 2021“ nominacija buvo netikėta, vaikinas prisipažįsta, jog tikrai nustebo, sulaukęs tokio įvertinimo. Tuo labiau, jog dabar gyvena svetur ir yra pristabdęs savo aktyvią socialinę veiklą. Tačiau Kristupas džiaugiasi, kad buvo pastebėtas.

„Apdovanojimų renginys buvo puikus ir išskirtinis savo disko stiliumi, džiaugiausi galėdamas vėl sutikti žmones, su kuriais praleidau daugybę laiko Šilalė­je“, – teigia nominantas.

Pasak Kristupo, šiuo metu jis yra labiausiai susikoncentravęs į mokslą bei į vaizdo įrašų kūrėjo ir fotografo karjerą. Tačiau neabejoja, kad būtent savanorystė jam suteikė patirties ir įkvėpimo tam, ką daro.

Tokio įvertinimo nesitikėjo

Panašiai į savanorišką veiklą įsitraukė ir „Auksinio jaunimo 2021“ nominan­tė A. Ignotaitė, kurios aktyvumas ryškiau­siai atsiskleidė, pradėjus lankyti jauni­mo centrą „Pulsas“ bei prisijungus prie organizacijos „Apskritasis stalas“. Aus­tėja teigia jaučianti pareigą padėti žmonėms, be to, jai patinka būti įvykių sūkuryje, išbandyti save įvairiose srityse.

„Anksčiau lankiau Šilalės meno mo­kyk­lą, tačiau, ją baigus, atsirado daugiau laiko, todėl dėmesys nukrypo į savanoriavimą. Dabar štai įsijungiau į jaunimo savanorišką tarnybą Šilalė savivaldybės administracijoje, taip pat esu Šilalės Si­mono Gaudėšiaus gimnazijos mokinių tarybos sekretorė, taigi, veiklos tikrai už­tenka“, – šypsosi mergina.

Sužinojusi, jog tapo „Auksinio jaunimo 2021“ apdovanojimo nominante, Aus­­tėja, beje, ir pati prisidėjusi prie šio renginio organizavimo bei buvusi viena iš jo vedančiųjų, sako šiek tiek sutrikusi, bet ir apsidžiaugusi. Ji neslepia, jog toks pripažinimas kiekvienam jaunuoliui yra svarbus ir motyvuoja tolimesniems darbams.

„Stovint ant scenos užvaldė teigiamos emocijos – ne vien dėl to, jog buvau pati įvertinta, bet ir todėl, kad susirinkusiesiems sugebėjome padovanoti šventę, su­kūrėme nuostabų reginį, žmonės plojo atsisto­ję“, – apdovanojimų vakarą prisimena Austėja.

Šiuo metu vienas iš jos tikslų – sėk­mingai įveikti visus egzaminus ir gauti vairuotojo pažymėjimą, ruoštis būsimai dvyliktai klasei. Tačiau ji neabejoja, kad kuo beužsiimtų, ir toliau noriai savanoriaus, išbandys naujas veiklos kryptis, padės tiems, kurie negali pasirūpinti savimi.

Palaikymo sulaukia iš šeimos

„Auksinio jaunimo 2021“ nominaciją pelniusi abiturientė E. Girčytė prisipa­žįsta aktyvia buvusi nuo pat vaikystės. Kai dar mokėsi Obelyno pagrindinės mo­kyklos pradinėse klasėse dalyvaudavo meninio skaitymo konkursuose, dažnai tapdavo jų laureate, yra buvusi mokyk­los prezidente.

„Mėgstu būti žmonių apsuptyje, plėsti draugų ratą bei gilinti žinių bagažą. Sa­vanoriaudama taip pat galiu dalintis sa­vo patirtimi su kitais, o iš jų išmokti kažką naujo, naudingo sau“, – teigia Emi­lija.

Šiuo metu ji lanko etnokultūros studiją „Gers smuoks“, dažnai dalyvauja įvairiose vakaronėse, savanoriauja daugelyje rajone vykstančių renginių, aktyviai įsitraukia į vasaros etnokultūrines stovyklas ir, žinoma, neapleidžia mokslų.

„Mano šeima ir draugai mane palaiko bet kurioje veikloje, padeda, jei kažkas nepavyksta, skatina nenuleisti rankų. O aktyvi savanoriška veikla ne tik leidžia pažinti ir išmokti kažko naujo, bet ir suteikia daug gerų emocijų, stiprina pasitikėjimą savimi“, – įsitikinusi moksleivė.

Emilija sako, jog jai buvo didžiulė garbė lipti ant scenos atsiimti „Auksinio jau­nimo 2021“ apdovanojimą.

Vesta VITKUTĖ

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos bakalauro studijų programos II kurso studentė

„Vili media“ nuotr.

Seimo nario Jono Gudausko iniciatyva, Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijoje apsilankė Seimo nariai Laurynas Kasčiūnas, Audronius Ažubalis, Valdas Rakutis, Audrius Petrošius, Lietuvos šaulių sąjungos va­das plk. Albertas Dapkus bei jo pavaduotojas Tadas Venskūnas. 

Su jais gimnazijoje bendravo ne tik gimnazijos administracija, bet ir savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Rasa Kuzminskaitė, rajono mokyklų direktoriai,  jaunųjų šaulių atstovai bei jų vadai. 

Gimnazijos direktorius Juozas Žy­man­­čius trumpai supažindino su Pajū­rio miestelio istoriniais objektais, gimnazijos veikla, pasidalijo įgyvendinamų projektų, iniciatyvų, vykdomo neformaliojo švietimo nauda, ugdant mokinių pilietiškumą. Savo veiklą pristatė ir jaunieji gimnazijos šauliai – pranešimą apie šiais mokslo metais įgyvendinamas veiklas parengė jauno­ji šaulė, IVag klasės mokinė Kamilė Bliu­džiūtė.

Malonu buvo išgirsti svečių nuomonę apie pilietiškumą, pasiaukojimą, kilnų ir prasmingą darbą. Įkvepiančiai skambėjo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko L. Kasčiūno mintys apie tai, kaip išsaugoti nepalaužiamą tautos dvasią. 

Po oficialaus susitikimo apžiūrėta gimnazijoje veikianti moderni šaudyk­la, nuoširdžiai padėkota jaunųjų šaulių kuopos vadui Algimantui Dragūnui už aktyvios šauliškos veiklos vykdymą, bendruomeniškumo bei pilietiškumo ugdymą.

Irena TVERIJONIENĖ

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui

Autorės nuotr.

Tęsiame kraštiečio Juozo Stasino spaudai ruošiamos knygos „Gyvenimo pynė“ pri­sta­tymą. (Tę­sinys. Pradžia 2021 m. Nr. 87, 88, 90, 93, 95, 96, 2022 m. Nr. 1, 4)

Auginkime giminės medį

Po ilgų svarstymų bei šiokių tokių tyrinėjimų priėjau išvados, kad mano senelio Kazio Stasino protėviai yra kilę iš Len­kijos rytuose esančio kaimo Sta­si­nas (lenkiškai Sta­sin). Jis yra apie 6 ki­lometrus į pie­tus nuo Pa­protnios, apie 15 – į šiaurės rytus nuo Sedlcų ir apie 98 – į rytus nuo vaivadijos centro Var­šuvos. 

Nuo XIII–XIV a. iki 1569 m. sudarytos Liublino unijos Sta­si­no kaimas priklausė Lie­tu­vos Didžiajai kunigaikštystei. Taigi K. Stasino šaknys galimai driekiasi iki šio kaimo.

Palikuonys pasakojo, kad XVII a. pab. ir XVIII a. pr. K. Sta­si­no seneliai bei proseneliai buvo pasiturintys valstiečiai, valdę nemažus žemės plotus apie Kvė­darną. Dėl nežinomų priežas­čių, gal dėl didžiojo maro pa­sek­mių, anksti mirė Kaziuko tė­vai, o be tėvų likusį vaiką augino miestelio gyventojai. Vos tik jaunuolis sulaukė pilnametystės, globėjai atidavė jį į rekrūtus carinės Rusijos armijai. Po 25-erių metų, atlikęs ka­rinį lažą carinėje kariuome­nė­je, Kazys grįžo į gimtąją Kvė­dar­ną. Jokio tėvų palikimo čia jis nebe­rado, ir Kazio ateitis buvo nu­lemta – darbininko kelias ir bend­ras darbas bei gyvenimas kartu su kitais bežemiais dvaruose. 

Senelis vedė Marcijaną Nar­bu­taitę ir jiedu per visą savo gy­venimą kilnojosi iš vieno dvaro į kitą. Sukūrę šeimą, pradžioje gyveno Kvėdarnoje, vėliau Rad­vie­čio, Pajūrio ir Ado­ma­vo dvaruose.

Senelis Kazys gimė 1830 m. Kvė­dar­noje, o mirė sulaukęs garbingos 100 me­tų sukak­ties. Senelė M. Narbutaitė-Sta­­­si­­­nienė gimė 1845 m. ir mirė 1929-aisiais. Abu amžinam poilsiui atgulė Kvėdarnos kapinėse. 

Manyčiau, jog senelės kilmės šaknys siekia gausią žymaus Lietuvos istoriko Teodoro Nar­buto giminę. Tačiau senelių kilmės šaknys laukia atskiro išsamesnio tyrimo, kurį, tikiuosi, pratęs mano palikuonys. Ži­no­ma tik tiek, jog Marcijana ir Kazys turėjo tris sūnus. Izi­do­rius gimė 1882 m. rugpjūčio 1 d. Pa­jūryje, Silvestras – 1890 m. sausio 1 d. Radviečio dvare, o Juozas (mano tėvas) pasaulį išvydo 1894 m. balandžio 11 d. Adomavo dvare. Visi sūnūs pakrikštyti Kvėdarnos bažnyčioje. 

Mano tėvas pasakojo, kad vyresnysis brolis Izidorius išvyko į Angliją dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir, būdamas darbš­tus bei stiprios sveikatos, įsidarbino anglių kasykloje. Na­miškiams siųsdavo laiškus, siuntinius, taip padėdamas vargs­tančiai šeimai materia­liai. Vė­liau Izidoriaus laiškai bei siun­tiniai Lietuvos nebepasiekdavo. Pa­sa­kojama, jog galbūt tė­vų ir sūnaus susirašinėjimą per­ėmė tuometiniai pašto tar­nau­tojai ir pasisavino iš Ang­lijos siųstus pinigus bei siun­tas. Paš­ti­ninkai, turėdami Izidoriaus ad­resą ir smulkią informaciją apie Sta­si­nų šeimos gyvenimą, susirašinėdavo jų vardu. Ši afera paaiškėjo po daugelio metų, bet seneliai, būdami neraštingi, o ir iš didelės baimės įklimpti teismų liūne, visa tai pasistengė pamiršti.

Kitas tėvo brolis Silvestras, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, buvo paimtas į carinės Rusijos kariuomenę ir į gimtinę nebegrįžo. Matyt, jis, kaip ir tūkstančiai kitų lietuvių, galvą padėjo mūšiuose, taip ir nesuvokęs, dėl ko buvo priverstas kariauti...

Mano tėvui Juozui, jauniausiam M. ir K. Stasinų sūnui, pasisekė labiau: kovose su vokiečiais jis pateko į nelaisvę ir iki 1919 m. birželio vidurio, pasak jo paties, šėrė utėles, blakes ir kitokius gyvius Vengrijos lageriuose. Bet sveikas sugrįžo į gimtuosius namus ir ilgai bei laimingai gyveno, apsuptas vaikų ir anūkų.

Ne vieno lietuvio gyvenimo kelias ėjo per maro, bado ir karų laukus, įveikdamas dažnai besikartojančias istorijos audras. Jie tą kelią tiesė, kaip galėjo ir kaip išmanė. Šiandien, važinėdami autostradomis ir plačiais vieškeliais, žvelgdami nuo laiko piramidės viršūnės, neturime moralinės teisės jų smerkti ar piktdžiugiškai teisti. Tai buvo to laikmečio žmonių kelias, grįstas aštriabriauniais akmenimis, aplaistytas sū­riu prakaitu, krauju ir meile sa­vo Tėvynei. Juolab, kad laikas tuos akmenis baigia nugludinti, kraują nuplauti, stengdama­sis palikti tik meilę praeičiai. Da­bartinė ir būsimos kartos tu­ri siekti, jog visiems laikams ant tautos grįsto istorijos kelio liktų tik meilės ir pažangos ženklai...

Būkime dėkingi likimui už tai, kad gyvename vis šviesesnį gyvenimą, jog iš pasaulio isto­ri­­jos dar neišsitrynė visiems mums brangiausias vardas – Lie­­tu­va. Darykime viską, kad lie­tu­vių Lie­tuvoje ne mažėtų, bet daugėtų. Su­rin­kime savo tau­tie­čius į gimtuosius namus, iš­ties­kime ranką savo palikuonims, kurie ilgisi ir skausmingai per­gy­vena, praradę tėvų bei pro­tė­vių žemę.

Anksčiau papasakota Izido­riaus istorija mano šeimoje ne vienintelė. Pa­na­šus likimas ištiko ir mano senelės Onos By­tautaitės-Šleiterienės sesę Ane­­lę. Iš Te­nenių į Jungtines Ame­ri­kos valstijas Onos ir Jo­no By­tau­tų duktė Anelė išvyko dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Ji mano mamos, gimusios 1901 m., krikšto motinėlė. JAV Ane­lė ištekėjo už Pociaus, bet vėliau išsiskyrė ir viena augino duk­rą. Tarpukaryje A. By­tautaitė-Po­cius ne kartą lankėsi tėvų žemėje – atvykdavo į Tenenius ap­lankyti išsiilgtų giminaičių, at­gaivinti meilės gimtajam kraš­tui jausmų. Ji ne kartą pabuvo­jo ir Radvietyje, pas ma­no tėvus. Dabar tolimoje šalyje gyvena Anelės palikuonys. Deja, po jos mirties praėjo dešimt­mečiai, per tą laiką visiškai nutrūko giminystės ryšys. Nors būtų gaila amžiams prarasti By­tautų-Stasinų genealoginio me­džio A. Bytautaitės-Pocius šaką...

Dviejų artimų giminaičių – tė­vo brolio I. Sta­­­sino ir mamos tetos bei krikš­to moti­nė­lės A. By­tau­­tai­­tės-Po­cius gy­ve­nimo istori­jos pri­mena apie tai, kiek daug lie­tuvių palikuo­nių klajoja po visą pasaulį. Ne­maža jų dalis jau beveik praradę savo lietuvybės šak­nis, kurias be gailesčio išrovė įvairiausios gyvenimo negandos. Bet, manyčiau, jie, kaip ir mes, ieško bū­dų atgaivinti ryšius, nors at­kurti juos po daugelio me­­tų nėra taip lengva. Todėl padėkime susigrąžinti meilę protėvių žemei, auginkime giminės medį ir maitinkime jį meilės bei giminystės ryšių syvais.

Juozas STASINAS

Nuotr. iš autoriaus albumo

(Bus daugiau)

Nuo sausio 1 d. nemokamai dėl gimdos kaklelio vėžio moterys pasitikrinti gali pagal naują programą. Naujie­na – 35–59 m. amžiaus moterims bus atliekamas aukš­tos rizikos žmogaus papilomos viruso (AR ŽPV) tyrimas skystoje terpėje. Teikiamos paslaugos apmokamos iš Priva­lomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų (PSDF). 

Sveikatos apsaugos ministerijos inform.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 5

Ne veltui sakoma, kad bėda viena nevaikšto – vos spėjo šilališkis A. P. teismui įrodyti, kad jo „Audi“ važinėjasi savarankiškai, pasivijo kita by­­­la – Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba (FNTT) užbaigė didelės apimties ikiteisminį tyrimą, susijusį su galimai nelegalių bei suklastotų augalų apsaugos produktų prekyba, apgaulingu buhalterinės apskaitos tvarkymu ir stambaus masto neteisėto vertimosi ūkine komercine veikla.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

FNTT archyvo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 5

Visi žmonės klysta, tik vieni dėl savo klaidų išgyvena ir iš jų stengiasi pasimokyti, kiti gi yra įsitikinę, jog gali visada iš vandens išbristi sausais marškiniais. To, regis, tikėjosi ir net penkiolika kartų kelių eismo taisykles sulaužęs Gediminas, kuris, dar kartą įkliuvęs policijai, dievagojosi esąs „ypatingai atidus vairuotojas“...

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto SNARSKIO pieš.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 5

Pastarosiomis dienomis kone kas valandą besi­kai­ta­lio­jančios oro sąlygos, be abejonės, daugiausiai keb­lumų kelia vairuotojams – vairavimo sąlygas sunkina ne tik sniegas, lietus, bet ir galingas vė­jas ir, žinoma, slidūs keliai. Būtent dėl jų vakar redak­cija sulaukė daugiausiai šilališkių skundų – žmonės ste­bėjosi, kad Šilalės gatvėmis įmanoma tik čiuožti, o ne važiuoti, ir klausė, ką veikia jas prižiūrinčios tarnybos.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 5