Štai ir baigėsi pirmasis naujųjų metų mėnuo, kurio akcentu tikriausiai galėtume vadinti Lietuvai reikšmingą ir sėkmingai praėjusį „Kaunas – 

Eu­ropos kultūros sostinė“ atidarymo renginį. Prieš žengiant į metus giliau, pirmąjį mėnesį prasmingai užbaigti ir pasivaikščioti po muziejus nemokamai buvo galima visoje Lietuvoje –  verta prisiminti, kad 2022-aisiais, kaip ir ankstesniais metais, Kultūros ministerijai pavaldūs nacionaliniai ir respublikiniai muziejai kiekvieną paskutinį mėnesio sekmadienį lankytojus apžiūrėti savo nuolatines ekspozicijas kviečia nemokamai. 

Praėjusią savaitę Klaipėdos Ievos Simonaitytės biblio­tekoje įteikta 36-oji literatūrinė rašytojos vardo premija – ji kasmet skiriama už meniškai brandžius literatūrinius darbus, kuriuose atsispindi Klaipėdos krašto bei Mažosios Lietuvos dvasia. Premija šiemet atiteko poetei Daivai Molytei-Lukauskienei už poezijos knygą „Kaligrafijos eskizai“. Poetei ši literatūrinė premija – jau antra. Komisijos teigimu, išskirti knygą „Kaligrafijos eskizai“ paskatino su pajūriu siejamas poetinis pasaulis, poetės kuriamas peizažas, eilėse atskleidžiama Ma­žosios Lietuvos krašto istorija. 

Premijos taip pat įteiktos žurnalistei, teatrologei Jur­gai Petronytei ir muziejininkei Sondrai Sima­nai­tie­nei – kartu jos parengė knygą „Klaipėdos senųjų kapinių istorijos“. 

Belieka priminti, jog šiemet, minint 125-ąsias rašytojos gimimo metines, šiuos metus Seimas paskelbė I. Si­mo­naitytės metais.

Praėjusį penktadienį nuskambėjo dar viena džiugi kokybiško kino šventė, kurioje žiūrovai, kitaip nei pernai, galėjo dalyvauti gyvai. Kino teat­re „Forum Ci­nemas Vingis“ atidarytas 17-asis prancū­zų kino festivalis „Žiemos ekranai“. Praėjusiais metais dėl pandeminės situacijos vykęs virtualiai, šiemet Pran­cū­zų instituto rengiamas festivalis vėl vyksta kino teat­ruose – aukštos meninės vertės filmus kino teatruose bus galima žiūrėti iki pat vasario 13 d. Festivalio filmai rodomi Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiau­liuose, Pa­nevėžyje, Palangoje, Marijampolėje, Plun­gėje ir Ni­­do­je. Daugiau informacijos apie festivalį – www.ziemos­ekranai.lt.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga (LLVS) 2022-uosius skelbia baltarusių literatūros metais. Tokį sprendimą LLVS priėmė dėl kelių priežasčių. Viena jų – šiemet sukanka 500 metų, kai polockietis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) pilietis Pranciškus Skorina Vil­niuje išspausdino „Mažąją kelionių knygelę“, žymėjusią knygų spausdinimo LDK pradžią. Seimo nutarimu, šie metai paskelbti P. Skorinos metais. Kita priežastis – siekis šiuo nelengvu Baltarusijai metu palaikyti baltarusių rašytojus bei vertėjus, atkreipti mūsų skaitančios visuomenės dėmesį į kaimynų literatūrą, kurią, LLVS atstovų teigimu, per šiuos tris nepriklausomybės dešimtmečius pamiršome ir ignoravome, koncentruodamiesi daugiau į Vakarų literatūrą. Ta proga kartu su „Metų“ redakcija planuojama parengti ir išleisti baltarusių literatūrai skirtą jungtinį 8–9 žurnalo numerį, taip pat žadama paskelbti šiuolaikinės baltarusių poezijos antologiją, prie kurios sudarymo prisidėtų ryškiausi Lietuvos poetai bei vertėjai. Kada leidiniai pasieks skaitytojus, kol kas neskelbiama.

Šilalės savivaldybė šiemet ketina jau dešimtą kartą įteikti kasmetinę Dionizo Poškos premiją, kurią 2009 m. įsteigė rajono savivaldybės taryba. Premija, kaip nurodoma, yra už geriausią naują lietuviškos poezijos knygą, išleistą praėjusiais metais – joje turi atsispindėti etniniai motyvai, lietuviškos tradicijos bei istorinė tautos atmintis. Pagerbimo iškilmės siejamos su Lietuvos rašytojų sąjungos rengiamu tarptautiniu poezijos festivaliu „Poezijos pavasaris“. Iki šiol šis šilališkių apdovanojimas jau įteiktas poetams bei rašytojams Vladui Braziūnui, Henrikui Algiui Čigriejui, Viktorijai Daujotei (Daujotytei), Valdemarui Kukului, Stasiui Skrodeniui, Vytautui Stulpinui, Stasiui Jonauskui, Romui Sa­daus­kui, Stasiui Eidrigevičiui, Algimantui Mikutai, Gied­riui Alkauskui, Reginai Šliogerytei-Bliūdžiuvienei ir Au­ge­nijui Zabičiui. 

Kandidatus Dionizo Poškos premijai gali siūlyti menininkų sąjungos, leidyklos, kultūros centrai, bibliotekos bei patys autoriai. Paraiškos priimamos iki vasario 15 d.

Kotryna PETRAITYTĖ 

Kraupi jaunos moters žmogžudystė Kvėdarnoje įvykdyta maždaug prieš pusantrų metų – 2020-ųjų rugpjūtį. Lietuvą sukrėtusios krau­pios tragedijos baudžiamoji byla po metų pasiekė Klaipėdos apygardos teismą – į teisiamųjų suolą sėdo 40-metė kvėdarniškė, pasmaugusi trejais metais jaunesnę to paties miestelio gyventoją. Vakar Klaipėdos apygardos teismas baigė nagrinėti baudžiamąją bylą, kurioje jai pareikšti kaltinimai dėl bičiulės nužudymo, jos palaikų išniekinimo ir taip pat dėl pasikėsinimo nužudyti savo sutuoktinį.

Kaip informuoja Klaipėdos apygardos teismo vyresnioji padėjėja komunikacijai Dovilė Saulėnienė, moteris buvo kaltinama tuo, kad iš savanaudiškų paskatų apgaule iš namų išviliojo buvusią meilužio sutuoktinę, jos automobiliu nuvyko prie upės ir, užėjusi nužudytajai iš už nugaros, ją pasmaugė. Po to įkėlė kūną į automobilį, nuvežė prie upės ir nurideno lavoną į pakrantę.

„Su iš anksto tam parengta skarda išpjaustė ant nužudytosios kūno ženk­lus, primenančius nacistines svastikas. Kaltinamoji savo kaltę dėl bičiulės nužudymo ir jos palaikų išniekinimo pripažino. Moteris taip pat buvo kaltinama pasikėsinimu nužudyti savo sutuoktinį dėl savanaudiškų paskatų. Ji nusivežė jos kėslų neįtariantį vyrą į miško keliuką ir smogė akmeniu jam į viršugalvį, o kai vyras prarado sąmonę, apipylė jį nenustatytos kilmės degiu skysčiu ir uždegė, kartu padegdama ir automobilį, kuris visiškai sudegė. Ugnis pažeidė beveik penktadalį vyro kūno. Atgavęs nuovoką, nukentėjusysis, voliodamasis ant žemės, rankomis nusiplėšė degančius rūbus ir užgesino degantį savo kūną. Tačiau kaltinamoji nenurimo – dar kartą užsimojo akmeniu ant žemės gulinčiam vyrui, bet jis sugebėjo pabėgti. Dėl šio kaltinimo moteris savo kaltės nepripažino, teigė, kad neturėjo jokio tikslo ir neketino nužudyti sutuoktinio, o ugnis mašinoje esą įsižiebė nuo žiebtuvėlio, nes automobilio salone buvo dvi talpos su benzinu. Teismui ji aiškino netgi nuplėšusi nuo vyro degančius drabužius ir pati išbėgusi į kelią kviesti pagalbos“, – nurodoma pateiktame pranešime. 

Pasak Klaipėdos apygardos teismo vyresniosios padėjėjos, neviešuose teismo posėdžiuose bylą išnagrinėjęs apygardos teismas konstatavo, kad surinkti įrodymai patikimai patvirtina, jog kaltinamoji tyčia nužudė bičiulę. Kaltinamoji tvirtino, kad tai padarė ne siekdama materialinės naudos, o tik iš meilės nužudytosios sutuoktiniui, norėdama su juo kurti šeimą. Tačiau ši jos versija paneigta byloje surinktais įrodymais. 

Teismas, pasisakydamas dėl kaltinimo dėl nužudytosios palaikų išniekinimo, pažymėjo, kad kaltinamoji neabejotinai suvokė, jog, apnuogindama nužudytos moters kūną ir išpjaustydama ant jo nacistines svastikas primenančius simbolius, elgiasi amoraliai, žeminamai ir ciniškai, tyčiojasi iš palaikų.  

Bet teisėjų kolegija padarė išvadą, jog kaltinimas nužudymu kankinant ar kitaip itin žiauriai elgiantis nepasitvirtino, nes nustačius, kad nukentėjusiosios gyvybė buvo atimta vienkartiniu, tegu ir kelias minutes trukusiu poveikiu, nėra pakankamo pagrindo kaltininkės panaudotą nužudymo būdą pripažinti itin žiauriu. 

„Nužudymo bylų nagrinėjimo praktika taip pat patvirtina, jog paprastai analogiškų ar netgi santykinai žiauresnių nužudymų atvejais teismui perduodamos bylos, neinkriminuojant itin žiauraus nužudymą kvalifikuojančio požymio“, – teigiama teismo pranešime. 

Teisme kaltinamoji kategoriškai neigė norėjusi nužudyti sutuoktinį, tačiau teisėjų kolegija padarė išvadą, kad surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai patikimai patvirtina jos kaltę, o kaltinamosios versija, neva nukentėjusysis apdegė dėl nelaimingo atsitikimo, yra visiškai paneigta. 

„Teismas neturėjo pagrindo netikėti nuosekliais nukentėjusiojo parodymais apie įvykio aplinkybes. Tiriant gaisro kilimo aplinkybes iš karto po įvykio, nukentėjusysis tyrėjams nurodė ne tas įvykio aplinkybes, kurias jis prisiminė ar kurių neprisiminė, o tokias, kokias jį kaltinamoji įtikino neva buvus tikrovėje ir kurios šios bylos ikiteisminio tyrimo metu buvo paneigtos. Kaltinamoji neigė smogusi sutuoktiniui į galvą akmeniu, tačiau tokia žaizda galėjo būti padaryta tik vieninteliu būdu – iš nugaros nepastebimai prisėlinus prie besilenkiančio į automobilio saloną pasiimti cigarečių nukentėjusiojo.

Byloje pateikta Gaisrų tyrimo centro specialisto išvada patvirtina, kad gaisras negalėjo kilti tokiomis aplinkybėmis, kokias nurodė kaltinamoji, t. y. užsidegus nuo panaudoto žiebtuvėlio automobilio salone susikaupusiems benzino garams, nes, esant atidarytoms durims, jie negali susikaupti. 

Teismui nekilo abejonių, jog kaltinamoji suprato, kad gyvybės atėmimo būdas padegant yra itin skausmingas. Be to, akivaizdu, jog, būdama netoliese, ji stebėjo savo vyro kančias ir jo bandymus nusiplėšti degančius drabužius, o pavykus tai padaryti, bandė toliau smurtauti, siekdama atimti gyvybę. Tokie veiksmai kvalifikuoti kaip pasikėsinimas itin žiauriai nužudyti šeimos narį dėl savanaudiškų paskatų, inscenizuojant nelaimingą atsitikimą, kad po sutuoktinio mirties visas santuokoje užgyventas turtas atitektų jai ir vaikams“, – informuoja Klaipėdos apygardos teismas.

Skirdamas bausmę už J. M. nužudy­mą ir nužudytosios palaikų išniekinimą teismas pažymėjo, kad nėra pag­rindo skirti prokuroro prašomos bausmės – laisvės atėmimo iki gyvos galvos, nes kaltės pripažinimas yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė, taip pat nenustatytas kvalifikuojantis požymis – nužudymas itin žiauriai. Dėl to teismas konstatavo, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti, už padarytus nusikaltimus paskyrus terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Už pasikėsinimą nužudyti sutuoktinį skirta griežtesnė nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmė, nes nuteistoji savo elgesio dėl šio nusikaltimo nevertina kritiškai ir nė kiek nesigaili nusikaltusi, viso proceso metu savo kaltę neigė, melavo ir išsisukinėjo, bandydama išvengti atsakomybės. 

„Subendrinus už atskirus nusikaltimus paskirtas bausmes, moteriai paskirta galutinė 18 metų laisvės atėmimo bausmė. Iš jos nukentėjusiesiems priteistas žalos atlyginimas: nužudytosios J. M. vaikų tėvui – 9185,35 Eur turtinės žalos atlyginimas, keturiems nužudytosioms vaikams – po 30 tūkst. Eur neturtinės žalos atlyginimo ir po 100 Eur kas mėnesį mokamų periodinių išmokų iki vaikų pilnametystės, nužudytosios motinai – 20 tūkst. Eur neturtinės žalos atlyginimas. Žalą ji turės atlyginti ir savo sutuoktiniui – priteista 20 tūkst. Eur neturtinės žalos ir 1500 Eur – turtinės. Dar 2741,56 Eur priteista „Sodros“ Šilalės skyriui ir 2961,19 Eur – Klaipėdos teritorinei ligonių kasai, taip pat priteistos proceso išlaidos“, – nurodoma teismo sprendime.

Apygardos teismo nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui.

„Šilalės artojo“ inform.

Tęsiantis COVID-19 pandemijai, 2021 m. kai kurios įmonės ir fi­zi­niai asmenys susidūrė su finansinėmis problemomis, todėl, su­lau­kę skolas siekiančių susigrąžinti kreditorių, neteko galimybės laikinai disponuoti savo turtu ar netgi buvo priversti visam laikui su juo at­sisveikinti. Visgi pernai, palyginti su 2020-aisiais, turto arešto aktų įre­gistruota treč­­daliu mažiau.

VĮ „Registrų centras“ tvarko­mo Tur­to arešto aktų registro duomenimis, 2021 m. iš viso įregistruota 38,3 tūkst. naujų turto arešto aktų – 30 proc. mažiau, nei 2020 m., kai jų buvo 54,6 tūkst. Iš viso šiuo metu yra įregistruota 274 tūkst. galiojančių turto arešto aktų. Per praėjusius metus taip pat buvo išregistruota 46,7 tūkst. turto arešto aktų (2020 m. – 46 tūkst.).

Kaip įprasta, dažniausiai už skolas prašoma areštuoti nekilnojamąjį turtą: pernai buvo areštuota daugiau nei 63 tūkst. butų, pastatų, žemės sklypų ir statinių bei inžinerinių įrenginių, tarp kurių yra ir vienas tiltas. Dažnai areštuojamo turto sąrašuose galima išvysti ir kelių transporto priemonių, traktorių bei kitos žemės ūkio technikos, ginklų, piniginių lėšų, taip pat konfiskuojami vidaus vandenų bei jūrų laivai, civiliniai orlaiviai ar net geležinkelių riedmenys.

„Registrų centro“ administruojamame Turto arešto aktų registre kaupiami duomenys apie valstybės institucijų ir pareigūnų priimtus turto arešto aktus. Turto areštas gali būti taikomas, siekiant užtikrinti įrodymus, civilinį ieškinį, galimą turto konfiskavimą, taip pat baudų ar nesumokėtų įmokų išieškojimą, kreditorinių reikalavimų patenkinimą, kitų įsipareigojimų įvykdymą. „Registrų centras“ pats nepriima sprendimų dėl turto arešto, taip pat nesaugo ar kitaip netvarko kitų institucijų sprendimais areštuoto turto.

Įdomiausių areštuoto turto pavyzdžių galima rasti neidentifikuoto turto skiltyje. Pavyzdžiui, iš ūkininkų turimo turto 2021 m. buvo areštuoti buliai, karvės ir te­ly­čaitės, taip pat gy­­vulių girdymo sistemos. Areš­tuo­ja­­ma ne tik smulki kompiuterinė ir bui­ti­nė technika, bet ir vė­jo jėgai­nių dalys, miš­ko smulkintuvai, solia­riu­­mai bei tonos maisto ir gamybos pra­mo­nėje naudojamo natrio nitrito. Tarp smulkesnio areštuoto turto įra­šyti ir ju­velyriniai dir­biniai, aksesu­arai, senovinės monetos ir net Lego konstruk­toriaus detalės...

Pastebėtina, jog 2021 m. Turto arešto aktų registre įregistruota 12 aktų, kuriuose arešto mastas nesiekia nė 10 eurų, o vieno turto arešto suma sudaro vos vieną Eur. Tuo tarpu didžiausias nurodytas turto arešto dydis 2021 m. siekė daugiau nei 102 mln. Eur.

Kas yra Turto arešto aktų regist­ras ir kokia jo nauda?

Jau du dešimtmečius veikiančio Turto arešto aktų re­gist­ro tikslas yra sukurti galimybę registruoti valstybės institucijų bei pareigūnų priimamus turto arešto aktus. Turto areštas gali būti taikomas, siekiant užtik­rinti įrodymus, civilinį ieškinį, galimą turto konfiskavimą, taip pat baudų ar nesumokėtų įmokų išieškojimą, kreditorinių reikalavimų patenkinimą, kitų įsipareigojimų įvykdymą.

Šiuo metu Turto arešto aktų regist­re įregistruota beveik 274 tūkst. galiojančių turto arešto aktų. Per visą registro veiklos laikotarpį jame buvo įregistruota daugiau kaip 800 tūkst. turto arešto aktų.

Dažniausi duomenų apie areštuotą turtą teikėjai yra antstoliai – 2021 m. Turto arešto aktų registrui jie pateikė daugiau nei 81,4 tūkst. dokumentų. Duomenis taip pat teikia prokuratūra, teismai, Valstybinė mokesčių inspekcija, Muitinės departamentas ir „Sodra“.

VĮ „Registrų centras“ jau 25 metus tvarko pagrindinius valstybės informa­cinius išteklius, t. y. valstybės registrus bei informacines sistemas. Šiuo metu prižiūrima 11 valstybinės reikšmės registrų ir apie 20 informacinių sistemų.

Mindaugas SAMKUS

VĮ „Registrų centras“ atstovas spaudai

Šiemet minime 50-ies metų sukaktį nuo pirmojo Lietuvos katalikų baž­nyčios kronikos numerio pasirodymo. Kardinolas Sigitas Tamkevičius Kro­niką redagavo vienuolika metų ir beveik tiek pat laiko už šią savo veik­lą praleido lageriuose bei kalėjimuose.

Slapta leidžiamo ir platinamo leidinio dėka į laisvąjį pasaulį sklido ži­nios apie tikinčiųjų persekiojimus: buvo viešinamos sovietų nužudytų dvasininkų pavardės, faktai apie dėl įsitikinimų iš darbų ar universitetų išmetamus žmones, žinios apie niokojamą krikščionišką paveldą.  

Šiandien kardinolas ne tik dalijasi prisiminimais apie ano meto perse­kiojimus, bet ir įspėja apie dabartines grėsmes sąžinės, žodžio bei ti­kė­jimo laisvei. 

– Šiuos metus Seimas paskelbė Lie­tuvos katalikų bažnyčios kronikos me­tais. Ką Jums reiškia toks sprendimas?

– Toks Seimo įvertinimas, metų paskelbimas Kronikos metais, yra svarbus ne tik man, ne tik tiems, kurie prie Kronikos prisilietė, bet ir visiems Lie­tuvos žmonėms. Tai yra to laikotarpio dorų lietuvių katalikų pastangų išsikovoti laisvę ne tik sau, bet ir Lietuvai įvertinimas. Vienas Kronikos redakto­rius nieko nebūtų nuveikęs, jei šalia jo nebūtų buvę daugybės kunigų, vienuolių, pasauliečių, kuriems rūpėjo ir Baž­ny­čia, ir Lietuva. 

– Kai leidote Katalikų bažnyčios kroniką ir joje rašėte apie tikinčiųjų persekiojimus, buvote ir patys perse­kiojami. Kas Jums teikė stiprybės ir vilties tada, kai nepriklausomybės aušra dar buvo toli?

 – Kai pradėjome leisti Kroniką, tikrai nemąstėme, kad Lietuvoje po dvidešimties ar trisdešimties metų bus tokios permainos, kokios įvyko. Tikėjome, jog Lie­tuva bus laisva, bet viskas atrodė pakankamai tolima perspektyva. Tačiau stiprybės teikė tikėjimas. 

Ne tik aš, bet ir visi, kurie prisidėjo prie Kronikos leidimo bei platinimo, bu­vo tikėjimo žmonės. Jie ne tik mylėjo Lie­tuvą – jų širdyse buvo Dievas. Jeigu šitokio tikėjimo nebūtume turėję, daug ko nebūtų buvę – nei Kronikos, nei bet kokio svaresnio pasipriešinimo. Mūsų stiprybė buvo meilė Lietuvai. Ir Dievas kaip pamatas, į kurį mes visi rėmėmės. 

– Sovietmečiu tikintys žmonės buvo persekiojami, tremiami, vyko arši ideo­loginė kova prieš tikinčiuosius. Kaip ji pasireikšdavo?

– Kai buvo nuslopintas ginkluotas pasipriešinimas, sovietinei valdžiai prie­šu numeris vienas tapo Bažnyčia. Ma­nau, kad valdžia labai teisingai numatė, jog kol Bažnyčios įtaka bus apčiuopiama, tol nepavyks performuoti žmogaus į „homo sovieticus“. Todėl darė viską, jog Bažnyčios įtaka būtų minimalizuo­ta. Ir tam naudojo labai konkrečias prie­mones. 

Buvo sukurta Religijų reikalų taryba prie Ministrų tarybos. Faktiškai tai buvo KGB padalinys, ten dirbo etatiniai sovietinio saugumo darbuotojai. Be tos tarybos žinios vyskupas negalėjo paskirti kunigo į parapiją, į seminariją nebuvo galima priimti seminaristo. Anuomet atrodė, jog nėra jokios galimybės pasipriešinti. Vienu metu Kauno kunigų seminarija buvo taip suvaržyta, jog galėjo priimti per metus tik penkis kandidatus, nors per metus mirdavo apie trisdešimt kunigų. 

Kitas nelemtas dalykas buvo KGB verbavimas – verbavo ir kunigus, ir klierikus. Vieniems žadėjo aukso kalnus, kitiems grasino. 

Ideologinė kova bei propaganda, sa­kiusi, jog religija yra prietarai, vyko, bet nemanau, kad ji turėjo labai didelę įtaką, nebent tiems vaikams ir jaunimui, kurie neturėjo atramos šeimose. Šeimose, kur buvo tikėjimas, šita propaganda kaip vandens lašai nuo žąsies nubyrėdavo.  

Todėl buvo svarbu, kad tikintys vaikai nebūtų pavieniai. Būdami kartu, jie vienas į kitą atsiremdavo ir labai gerai atlaikydavo visą prievartą, barimus, grasinimus. 

– Šiandien gyvename nepriklausomoje Lietuvoje, laisvasis pasaulis, į kurį kažkada sklisdavo Kronika, irgi pasiekiamas, bet vis dažniau susiduriame su situacijomis, kai apie kai kuriuos dalykus negalime kalbėti. Kelios šalys jau pradėjo taikyti vadinamąjį neapykantos kalbos įstatymą, kuriuo remiantis, pastebimas netgi krikščionių persekiojimas. Pavyzdžiui, suomių prokurorai teigia, jog krikščioniškas mokymas apie lytiškumą kursto neapykantą ir pažeidžia įstatymus, apsaugančius lytinės tapatybės grupes. Biblijos citavimas kai kuriais atvejais gali būti laikomas neapykantos kalba – vienam liuteronų vyskupui Suomijoje dėl to jau iškelta baudžiamoji byla. Kaip manote, ar tai pavieniai atvejai, ar tendencija?

– Iš tiesų ši tendencija yra labai grėsminga, ir, deja, tai nėra tik pavieniai reiškiniai. Mes šią tendenciją matome Šiaurės Amerikoje, Kanadoje, JAV, taip pat Europos Sąjungos valstybėse. 

Genderistinė ideologija eina kaip buldozeris. Ir šiandien aš jau galiu palyginti tai, ką mačiau prieš daugiau nei penkiasdešimt metų, ir tai, kas vyksta dabar. Panašu kaip du vandens lašai. 

Tada marksistinė ideologija tarytum buldozeris ėjo per žmonių protus, jie buvo verčiami prisitaikyti prie tos ideo­logijos, negalėjo viešai deklaruoti kai kurių savo įsitikinimų, turėjo juos laikyti savo širdyse. Tylėti. 

Panašiai ir šiandien. Gali į ką nori ti­kė­­ti, bet išoriškai turi prisitaikyti prie naujos ideologijos, kuri faktiškai yra mark­sistinė ir liberalizmu net nekvepia. Nes liberalizmas leidžia kiekvienam žmogui – ir tikinčiam taip pat – laisvai reikšti savo mintis. Tai, ką dabar matome Va­karų pasaulyje, yra tikrai gąsdinantys procesai. Žmonės, prieš garsiai kažką pa­sakydami, turi pagalvoti, ar nebus apkaltinti dėl neapykantos kalbos. Tai yra apgailėtinas reiškinys, bet tai – mūsų die­nų tikrovė.

Kaip anuomet sovietinė valdžia reguliavo, taip dabar vyriausybės, kurios persismelkia šita genderistine ideologija, nurodo, apie ką galima kalbėti, ko negalima. 

– Matyt, neatsitiktinai ir popiežiai reaguoja į tokias laikmečio tendencijas. Popiežius Benediktas XVI dar 2005 m. kalbėjo apie realityvizmo grėsmę Europai. Popiežius Pranciškus vartoja ideologinės kolonizcijos terminą. Jis aiškiai sako, kad tai yra grėsmė Europos Sąjungai, kuri gali ją sugriauti. Ar popiežiai kalba apie tuos pačius reiškinius?

– Popiežius Benediktas XVI labai daug kalbėjo apie realityvizmo diktatūrą, kai nelieka aiškios tiesos, nelieka aiškios moralės, bet viskas atsiremia į „Aš“. Kaip aš tikiu, kaip aš manau, kaip noriu, taip ir elgiuosi. Ir „Aš“ esu aukščiausia norma. Tada nelieka objektyvios tiesos. 

O objektyvi tiesa visada remiasi į Die­vą, į žmogaus prigimtį. Moralė remiasi Dekalogu. Kada pašalinamas Die­vas, tuomet lieka tiktai žmogaus „Aš“, ir tai labai pavojinga tendencija. Popiežius Be­­ne­diktas XVI aiškiai tai įvardijo kaip realityvizmo diktatūrą, kur aukščiausia norma ir įstatymas – kaip „Aš“ tikiu, kaip manau. Tai labai pavojinga visuo­me­nei.  

– Galbūt šios tendencijos grėsmingos tik Vakarų pasauliui? Mes, lietuviai, esame pripratę, kad nelaisvės ar priespaudos sąlygomis Bažnyčia tampa žmones telkiančiu autoritetu, moraliniu ramsčiu. Gal Vakaruose žmonės, nepatyrę religinės priespaudos, sunkiau gali atpažinti jos laisvei grasinančias tendencijas?

 – Bažnyčios vaidmuo svarbus visoms valstybėms. Bet kodėl jos balsas negirdimas ar mažai girdimas – atskira ir plati tema. Žmogus šiandien yra užliūliuojamas, jam įteigiama, jog pačios didžiausios vertybės yra pinigai, malonumai, nauda, hedonizmas. Kai žmogus perima tokias netikras vertybes, tuomet Dievui, religijai, Bažnyčiai paliekama labai nedaug vietos. Ir nors Bažnyčios balsas skamba, jo nenorima girdėti.

Tokia jau žmogaus prigimtis, kad ko jis nenori, to ir negirdi. Šį reiškinį matome ir Europoje, ir Amerikoje. Deja, tai skverbiasi ir į Lietuvą. Ir su juo kovoti nėra paprasta, nes žmogų atitraukti nuo to, kas jam malonu, naudinga, ir nukreipti jo dėmesį į tai, kas tikra, yra pakankamai sunku. 

– Jūs nepasidavėte sovietmečiu, nenuleidžiate rankų ir dabar. Lietuvoje susikūrė Krikščionių darbuotojų profesinė sąjunga, žmonės bu­riasi ginti savo teisių ne profesiniu, bet konfesiniu pasaulėžiūros pagrindu. Jūs tapote šios profesinės sąjungos dvasiniu vadovu ir savo autoritetu ją parėmėte. Kodėl? 

– Man atrodo, kad ši profesinė sąjunga Lietuvoje kuriasi pačiu laiku – ideologinė kolonizacija į mūsų šalį dar tik ateina. Norėčiau, jog ši profesinė sąjunga augtų, stiprėtų. Šiandien dar atrodo, kad ji tarsi nelabai aktuali, nelabai ką reikia ginti, bet nė nepajusime, kai bus priimti tam tikri įstatymai, mes galime būti pradėti diskriminuoti už garsiai pasakytą tiesos žodį, apkaltinti, neva kalbame neapykantos kalba... 

Išgirdęs, jog kuriasi krikščioniška profesinė sąjunga, tikrai tam pritariau. Ir nesuabejojau, kai buvau pakviestas tapti dvasiniu vadovu. Prisiėmiau šį įpareigojimą. Manau, kad sąjunga yra labai reikalinga ir aktuali, todėl linkiu jai stiprėti ir augti. Manau, ateityje džiaugsimės, jog laiku ją įkūrėme. 

– Pernai buvo dar vienas Lietuvos katalikams itin svarbus įvykis – paskelbta Šiluvos deklaracija. Kodėl jos reikėjo būtent dabar?

– Matome, kaip marksistinės idėjos keliauja per pa­saulį ir ateina į Lietuvą. Mąs­tantys dvasininkai bei pasauliečiai su­pranta, kokių problemų atsiranda tokiais fundamentaliais klausimais – šeimos, gyvybės, lyties. Subrendo reikalas viską labai aiškiai įvardinti. Ir tai nėra joks klierikalizmas, kaip bando sakyti šiek tiek „kairuojantys“ katalikai, ar kad šioje deklaracijoje pasakyta per daug. Čia nėra per daug. 

Evangelija yra pakankamai radikali, o Šiluvos deklaracija nėra nė kiek už ją radikalesnė – joje sudėti visi taškai, kaip turime žiūrėti į gyvybę, į santuoką, į žmogaus lytiškumą. 

– Kardinole, kokią Lietuvos ateitį regite? Esame labai nepalankioje geopolitinėje padėtyje, susiskaldę, atakuojami naujų ideologijų... Kaip manote, ar galime išlikti?

– Jei neturėčiau tikėjimo, sakyčiau, jog Lietuvos padėtis šiuo metu yra tragiška. Taip, man atrodo, kad  ji yra sunkesnė nei buvo prieš trisdešimt metų, kai stovėjome prie Televizijos bokšto ar Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Tada buvo didelė išorinė grėsmė, bet savo dvasia mes buvome pakankamai tvirti. 

Ką šiandien matau Lietuvoje? Žmonių susipriešinimą, nykimą fiziškai. Bet tikėjimo žmonės niekada negali nuleisti rankų. Anuomet irgi atrodė neaišku, kada pasibaigs prievarta, tačiau nenuleidome rankų. Ką sugebėjome, tą ir darėme. Kai žmogus veikia pozityviai, tada ir Dievas padeda. Todėl ir šiandien, nepaisant, kokia sunki padėtis būtų, reikia išsaugoti tikėjimą, viltį ir daryti tai, kas atrodo reikalinga šiuo metu. 

Regina STATKUVIENĖ 

Dianos KARVELIENĖS nuotr. 

Pristatome paskutinę ištrauką iš kraštiečio Juozo Stasino spaudai ruošiamos knygos „Gyveni­mo pynė“ pirmosios dalies. (Pradžia 2021 m. Nr. 87, 88, 90, 93, 95, 96, 2022 m. Nr. 1, 4, 6)

Ką bočiai pasakytų?

Šilalės kraštas man yra brangiausias perlas Žemaitijos paveiksle. Ką apie šį žemės lopinėlį žmonės besakytų ir kaip jį beaprašytų rašytojai, žurnalistai, jis man yra protėvių, tėvų, brolių ir seserų šilčiausi bei gražiausi namai. Čia mūsų protėviai per amžius gyveno, žemelę pureno, duoną ir vaikus augino, čia pirmą kartą ir mes, Stasinų palikuonys, išvydome paslaptingas girias, kalvotas žalias pievas, tekančią rytmečio saulę ir motinėlę, palinkusią prie vygės. 

Didžiuojuosi Šilalės kraštu, jo žmonėmis ir džiaugiuosi savo gimtine – Rad­viečiu, po daugelio metų iš naujo atrastu ir dar labiau pamiltu, nors mintimis bei jausmais visuomet buvau ten, kur prie kelio stovėjo tėvų namai, kur žydėjo pievos ir linai, kur Kesės upelis tyliai plukdė negausius savo vandenis.

Sovietmečio laikais apie šį Lietuvos pa­šalį – Šilalės rajoną – ne vienas kitaip kal­bėjo. Juodom spalvom šio krašto paveikslą tapė ir mano plunksnos draugai. Prisimenu studijų metus Vilniaus uni­versitete, kur mokiausi žurnalistikos,  kai respublikiniame (dabar sakytu­me na­cionaliniame) leidinyje pasirodė straips­nis „Kuo aš kaltas, kad gimiau Ši­la­lėje“. Straipsnio autorius, susirankiojęs iš visų rajono pašalių vien tik neigiamą informaciją, nutapė Šilalės paveikslą tamsiomis spalvomis ir iškėlė pagrindinę problemą – kodėl aukštųjų mokyklų absolventai nenori pagal paskyrimą dirbti šiame krašte.

Ilgai nelaukusi, į tokį straipsnį surea­gavo rajono ir net respublikos partinė nomenklatūra. Iškaršę leidinio redakto­riui kailį, nomenklatūrininkai privertė žurnalistą parengti apie Šilalę kitą straips­nį, kuriame papasakotų priešingai – kaip čia gera gyventi ir dirbti. 

Šį įvykį gerai prisimenu ne tik aš, bet ir vyresnės kartos Šilalės rajono žmonės bei senjorai žurnalistai, kurie dabar prisistato juokaudami: „Kuo aš kaltas, kad gimiau Šilalėje“. 

Dabartinė karta tokių pajuokavimų nesupranta: pasikeitė laikai, pasikeitė ir Šilalės krašto veidas. Jo, kaip ir visos Žemaitijos, nebeatpažinsi: keliai asfaltuojami, laukai bei sodybos išgražėjo, aplinka tvarkoma šiuolaikiškai, pastatai traukia akį, baigia nusimesti žmogaus sveikatai kenksmingą šiferį. Balti silikatinių plytų statiniai, kadaise baltomis dėmėmis išmarginę kraštovaizdį, išeina iš mados.

Bet visų svarbiausia – žmonės, įkvėpę didelį laisvės gurkšnį, atsigavo, atsitiesė, pajuto savo žmogiškąją vertę ir nusimetė ištisus dešimtmečius kausčiusią baimę. Jiems atsivėrė plačios galimybės keliauti, pamatyti pasaulį ir jį pažinti. 

Žinoma, būsiu neteisus nepastebėdamas ir šiandieninių žaizdų. Tačiau jos ne tokios gilios ir skausmingos, kad nesugebėtume jų išgydyti. Mes patys galime tai padaryti, nes jaučiamės esantys savo šalies šeimininkai ir, kaip sakoma, valdžia žemaičių už nosies  nevedžios...

Žemaitijoje per amžius gyveno ir gyvens žmonės, stiprūs savo dvasia, gilūs išmintimi ir karingi prigimtimi. Ne veltui šiam kraštui apibūdinti žemaičiai pasirinko meškos ir ąžuolo simbolius.

Laisvalaikiu paskaitykime vieno įžymiausio XIX a. lietuvių švietėjo Simono Daukanto „Būdą senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“, ir pamatysime, kokie mūsų protėviai buvo gilioje senovėje, kokios neperžengiamos girios saugojo bei maitino juos, o pagal S. Daukantą, „lietuvių ir žemaičių kalba yra ypatinga...“ 

Apie Žemaitiją, žemaičius ir mūsų laikais išleista daug vertingų knygų, parašyta straipsnių, sukurta meno kūrinių, dainų, padavimų bei parengta mokslo darbų. Šiam kraštui didelį dėmesį skyrė geografas profesorius Česlovas Kudaba, geo­logas Algirdas Gai­ga­las bei kiti.

Man artimos žymaus mokslininko, Lietuvos geologo prof. A. Gaigalo mokslinės min­tys, nusa­kan­čios Radviečio gam­ti­nę ap­lin­ką: „Iš Pa­jū­ra­lio Te­ne­nių link apie 4 km miškų apsuptas Rad­vie­čio kaimas, prisišliejęs iš pietų pusės prie to paties pavadinimo Rad­vie­čio miško, esančio netoli Mi­nijos – Jūros vandenskyros. Per mišką sruve­na Kesės upelė, dar priklausan­ti Jūros upei. Ša­lia jos įsikūręs Rad­viečio kaimas. Vietovė čia labai banguota, pelkinga, priesmėlinga ir priemolinga. Ly­gu­moje iškyla didelio skersmens moreninės kalvos, atskirtos dar didesnio ploto lėkščių įlomų. Kalvos yra ovalo formos ir nutįsusios iš šiaurės vakarų į pietryčius. Vakariau jų kryptis yra šiaurės pie­tų link. Lygumose ir įlomėse ant moreninio priemolio daug kur aptinkama prieledyninio ežero suplauto smėlio ir žvirgždo, dar kitur – juostuoto molio, kuris tinka keramikos dirbiniams. Radvietyje tarpukariu buvo pastatyta plytinė. Šį molį kasa vietiniams poreikiams tenkinti...

Juozo Stasino tėviškė pasižymi vaizdinga gamta, kraštovaizdžiais, gamtos paminklais, žila senove. Netoli Radviečio, prie Jūros dešiniojo intako Labaus, prisiglaudęs Visdžiaugų kaimas (čia tarpukariu gyveno mano sesuo Ona, ištekėjusi už ūkininko, Šaulių sąjungos nario Stanislovo Pociaus, Kras­no­­jarsko krašto tremtiniai). Jis (Vis­džiaugų k.) įžymus ąžuolais – gamtos paminklais. Vienas jų šlama koks kilometras nuo upės. Jo apimtis – 5,5 met­ro, kitas – toliau, vakariniame kaimo pakraštyje, auga buvusioje dvarvietėje. Jo kamienas – 5,7 m apimties, o šakos susipynusios su greta augančia liepa.“ 

Norėčiau išskirti dar vieną mūsų bend­raamžininko, mano bendražygio gamtosaugoje, šviesaus atminimo prof. Č. Ku­dabos, tautiečių pakrikštyto „Pės­čiuoju riteriu“, knygą „Kalvotoji Že­mai­tija“. Nėra Žemaitijoje kampelio, kuriame pro­­fesorius nepabuvojo. Lankėsi jis ir Var­niuose, kur XVI a. pabaigoje gyveno vienas lietuvių raštijos pradininkų kanauninkas Mikalojus Daukša, išaukštinęs lietuvių kalbą. Prof. Č. Ku­daba pastebėjo, kad „M. Daukšai priklauso gražiausi ir teisingiausi žodžiai apie gimtąją kalbą“: „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją – užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę“.

Šie M. Daukšos prieš daugiau kaip keturis šimtus metų pasakyti žodžiai ir artimesnio mūsų laikams švietėjo S. Daukanto bei mūsų bendraamžių žymių mokslininkų išsakytos mintys sujaudino mane bei paskatino pamąstyti eilėmis. 

Ką pasakytų bočiai 

Slenka dienos pilkos

Kaip vanduo Nery,

Širdys skausmo pilnos

Dėl vargų šaly.              

Tamsūs debesų laivai

Plaukia virš Tėvynės,        

Negaliu gyvent ramiai

Namuose gimtinės.

Medžiai virsta, lūžta šakos –      

Pjūklai groja miškuose,  

Ką sakytų bočių kartos

Dėl melodijos juose?

Kur vertybės, kur dvasia? –

Bočiai klausia nejučia. –

Miškas buvo šventykla,

Amžiais puoselėta čia.

Miškas, girios ir laukai –

Mūsų viltys ir namai.

Jei neteksime mes jų,

Daug patirsime kančių.

Knygos „Gyvenimo pynė“ pirmąją dalį „Šaknys“ norėčiau baigti protestantizmo pradininko Martyno Liuterio žodžiais, pasakytais prieš keletą šimtmečių: „Jei ir žinočiau, kad pasaulis subyrės į šipulius, vis tiek sodinčiau medį“.

Perfrazuojant šią iškilios istorinės asmenybės mintį, galiu pasakyti, kad jei šios knygos pirmoji dalis „Šaknys“ ir nepatiko kuriam skaitytojui, ar kas nors mano ieškojimuose įžvelgė beprasmiškumą, atsakyčiau: vis tiek tą patį daryčiau, nes esu žemaitis, tik į praeities istoriją pažvelgčiau dar giliau ir dar jaut­riau. 

Šia biografinės apybraižos pirmąja dalimi norėjau pakviesti skaitytojus domėtis Lietuvos istorija, nepamiršti savo kilmės šaknų, aprašyti žmonių gyvenimus ir kaip moralinį testamentą palikti ainiams. 

Apie savo šaknis, kokios jos bebuvo, stengiausi kalbėti atvirai ir nuoširdžiai. Ar man pasisekė tai pada­ry­ti, palieku spręsti jums, mieli skaity­tojai.

Šiuo metu rašau „Gyvenimo pynės“ antrąją dalį „Pamario metai“. Joje atsispindės mano, pokario metų jaunuolio, kelias. Daug laiko nebeturiu, bet gal Dievas duos, ir suspėsiu...

Juozas STASINAS

Autoriaus nuotr.

 

Daugiau informacijos apie renginius ir taikomas nuolaidas www.klaipedosmuzikinis.lt. Į KVMT renginius žiūrovai įleidžiami tik pateikus GALIMYBIŲ PASĄ. Bilietus platina Tiketa.lt. 

Vasario 4 d., penktadienis, 12 val.

Žvejų rūmų Didžioji salė

Edukacinis renginys

Šokio spektaklis pagal Giovanni Battista Pergolesi „Stabat Mater“

Įėjimas nemokamas. Būtina išankstinė registracija

Vasario 5 d., šeštadienis, 18.30 val.

Žvejų rūmų Didžioji salė

Giovanni Battista Pergolesi „Stabat mater“ / Igor Stravinskij „Šventasis pavasaris“

Vienaveiksmių šokio spektaklių diptikas

Dirigentas Tomas Ambrozaitis

Bilietų: 10, 15, 20 € l Taikomos nuolaidos

Vasario 9 d., trečiadienis, 18.30 val.

Žvejų rūmų Didžioji salė

Sergej Prokofjev „Romeo ir Džuljeta“

2 v. šokio spektaklis

Dirigentas Robertas Šervenikas

Bilietų: 10, 14, 18 € l Taikomos nuolaidos

Vasario 20 d., sekmadienis, 12 val.

Žvejų rūmų Teatro salė

Nijolė Sinkevičiūtė „Pasaka be pavadinimo“

Muzikinė pasaka vaikams

Bilieto kaina 7 € l Taikomos nuolaidos

Vasario 25 d., penktadienis, 18.30 val.

Žvejų rūmų Didžioji salė

Antonín Dvořák „Undinė“ I PREMJERA

3 v. opera čekų k.

Dirigentas Tomas Ambrozaitis

Bilietų: 12, 17, 25 €

Vasario 26 d., šeštadienis, 18.30 val.

Žvejų rūmų Didžioji salė

Antonín Dvořák „Undinė“ II PREMJERA

3 v. opera čekų k.

Dirigentas Tomas Ambrozaitis

Bilietų: 12, 17, 25 €

Vasario 27 d., sekmadienis, 18.30 val.

Žvejų rūmų Didžioji salė

Antonín Dvořák „Undinė“ III PREMJERA

3 v. opera čekų k.

Bilietų: 10, 15, 20 € 

Kovo 5 d., šeštadienis, 18.30 val.

LMTA Klaipėdos fakulteto koncertų salė

„Vivat kava!“

Vienaveiksmių operų diptikas:
Johann Sebastian Bach „Kavos kantata“ / Giovanni Battista Pergolesi komiška opera „Tarnaitė ponia“

Dirigentas Dmitrijus Zlotnikas

Bilieto kaina 7 € l Taikomos nuolaidos

Kovo 6 d., sekmadienis, 17 val.

Žvejų rūmų Didžioji salė

„Aš – senas jūrininkas“

Teatralizuotas Eduardo Balsio dainų koncertas

Dirigentas Vytautas Valys

Bilieto kaina 10 € l Taikomos nuolaidos

Kovo 9 d., trečiadienis, 12 val.

Žvejų rūmų Didžioji salė

Edukacinis renginys

Wolfgango Amadeaus Mozarto opera „Don Žuanas“

Dirigentas Tomas Ambrozaitis

Įėjimas nemokamas. Būtina išankstinė registracija

Kovo 10 d., ketvirtadienis, 18.30 val.

Žvejų rūmų Didžioji salė

Wolfgang Amadeus Mozart „Don Žuanas“

2 v. opera italų k.

Dirigentas Tomas Ambrozaitis

Bilietų: 8, 12, 14 € l Taikomos nuolaidos

Kovo 12 d., šeštadienis, 18.30 val.

Žvejų rūmų Didžioji salė

„Altorių šešėly“

2 v. šokio spektaklis (su fonograma)

Bilietų kainos: 10, 14, 18 € l Taikomos nuolaidos

Kovo 13 d., sekmadienis, 12 val.

Žvejų rūmų Didžioji salė

Antanas Kučinskas „Bulvinė pasaka“

2 v. opera vaikams

Dirigentas Dmitrijus Zlotnikas

Bilietų kainos: 5, 7 € l Taikomos nuolaidos

Kovo 19 d., šeštadienis, 12 val.

LMTA Klaipėdos fakulteto koncertų salė

„LOL (Linksmasis orkestro laivas)“

KVMT simfoninio orkestro edukacinė programa

Dirigentas Giedrius Vaznys

Bilieto kaina 5 € l Taikomos nuolaidos

Kovo 24 d., ketvirtadienis, 18.30 val.

Žvejų rūmų Didžioji salė

„Faustas“

2 v. šokio spektaklis

Dirigentas Modestas Barkauskas

Bilietų kainos: 10, 15, 20 € l Taikomos nuolaidos

Kovo 25 d., penktadienis, 18.30 val.

Žvejų rūmų Didžioji salė

„Faustas“

2 v. šokio spektaklis

Dirigentas Modestas Barkauskas

Bilietų kainos: 10, 15, 20 € l Taikomos nuolaidos

Kovo 26 d., šeštadienis, 18.30 val.

Žvejų rūmų Didžioji salė

Zigmars Liepiņš „Paryžiaus katedra“

3 veiksmų opera-melodrama lietuvių k.

Dirigento Dmitrijaus Zlotniko jubiliejui

Dirigentas Dmitrijus Zlotnikas

Bilietų kainos: 10, 15, 20 € l Taikomos nuolaidos

Kovo 27 d., sekmadienis, 12 val.

Žvejų rūmų Didžioji salė

Kristijonas Lučinskas „Tikroji dinozaurų istorija“

Šokio spektaklis vaikams

Bilietų kainos: 5, 7 € l Taikomos nuolaidos

Balandžio 2 d., šeštadienis, 18.30 val.

LMTA Klaipėdos fakulteto koncertų salė

Koncertas „Tautų muzika“

Įėjimas nemokamas. Būtina išankstinė registracija

Balandžio 3 d., sekmadienis,12 val.

Žvejų rūmų Teatro salė

Nijolė Sinkevičiūtė „Pasaka be pavadinimo“

Muzikinė pasaka vaikams

Bilieto kaina 7 € l Taikomos nuolaidos

Balandžio 9 d., šeštadienis, 18.30 val.

Žvejų rūmų Didžioji salė

Antonín Dvořák „Undinė“

3 v. opera čekų k.

Dirigentas Giedrius Vaznys

Bilietų: 10, 15, 20 € l Taikomos nuolaidos

Balandžio 10 d., sekmadienis, 17 val.

Žvejų rūmų Didžioji salė

Dan Goggin „Šounuolynas“

2 v. miuziklas lietuvių k.

Dirigentas Vladimiras Konstantinovas

Bilietų kainos: 10, 14, 18 € l Taikomos nuolaidos

Balandžio 13 d., trečiadienis, 12 val.

Žvejų rūmų Didžioji salė

Edukacinis renginys:

Šokio spektaklis pagal Eduardo Balsio baletą „Eglė žalčių karalienė“

Įėjimas nemokamas. Būtina išankstinė registracija

Balandžio 13 d., trečiadienis, 18.30 val.

Žvejų rūmų Didžioji salė

Eduardas Balsys „Eglė žalčių karalienė“

2 šokio spektaklis

Dirigentas Tomas Ambrozaitis

Bilietų kainos: 10, 14, 18 € l Taikomos nuolaidos

Balandžio 20 d., šeštadienis, 18.30 val.

Žvejų rūmų Didžioji salė

Jerry Bock „Smuikininkas ant stogo“

2 v. miuziklas lietuvių k.

Dirigentas Stasys Domarkas

Bilietų kainos: 10, 15, 20 € l Taikomos nuolaidos

Balandžio 29 d., penktadienis, 18.30 val.

Žvejų rūmų Didžioji salė

„Dėmesio – baletas! 2022“

Choreografinių miniatiūrų vakaras

Bilietų kainos: 10, 15, 20 € l Taikomos nuolaidos

Gegužės 8 d., sekmadienis, 12 val.

Žvejų rūmų Teatro salė

Nijolė Sinkevičiūtė „Pasaka be pavadinimo“

Muzikinė pasaka vaikams

Bilieto kaina 7 € l Taikomos nuolaidos

Gegužės 12 d., ketvirtadienis, 12 val.

Žvejų rūmų Didžioji salė

Edukacinis renginys

Jacques‘o Offenbacho operetė „Orfėjas pragare“

Dirigentas Tomas Ambrozaitis

Įėjimas nemokamas. Būtina išankstinė registracija

Gegužės 13 d., penktadienis, 18.30 val.

Žvejų rūmų Didžioji salė

Jacques Offenbach „Orfėjas pragare“

2 v. operetė lietuvių k.

Dirigentas Tomas Ambrozaitis

Bilietų kainos: 10, 14, 18 € l Taikomos nuolaidos

Gegužės 14 d., šeštadienis, 18.30 val.

Žvejų rūmų Didžioji salė

Jacques Offenbach „Orfėjas pragare“

2 v. operetė lietuvių k.

Dirigentas Tomas Ambrozaitis

Bilietų kainos: 10, 14, 18 € l Taikomos nuolaidos

Gegužės 15 d., sekmadienis, 12 val.

Žvejų rūmų Didžioji salė

Kristijonas Lučinskas „Tikroji dinozaurų istorija“

Šokio spektaklis vaikams

Bilieto kaina 7 € l Taikomos nuolaidos

Gegužės 27 d., penktadienis, 18.30 val.

Žvejų rūmų Didžioji salė

Gaetano Donizetti „Pulko duktė“

2 v. komiška opera prancūzų k.

Dirigentas Martynas Staškus

Bilietų kainos: 10, 15, 20 € l Taikomos nuolaidos

Gegužės 29 d., sekmadienis, 12 val.

Žvejų rūmų Didžioji salė

Antanas Kučinskas „Žvaigždžių opera“

2 v. opera vaikams

Dirigentas Giedrius Vaznys

Bilietų kainos: 5, 7 € l Taikomos nuolaidos

Biudžetinė įstaiga, K. Donelaičio g. 4, LT-92144 Klaipėda, Lietuva. Tel. (8 46) 39 74 00. El. p. Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 190755028

Ir vėl tenka rašyti ne apie koronavirusą, prie kurio, kaip prie kokio gripo, pa­ma­­žu priprantame, ne apie mig­rantus, nors ir kelia ne­rimą keista ramybė prie Lie­­tuvos sienų, net ne apie Sei­mo skubėjimą prieš atos­­togas priimti prieš­ta­rin­gus teisės aktus. La­biau jaudina valstybės išli­kimo reikalai. 

Česlovas IŠKAUSKAS 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 7

Kelios savivaldybės praėjusią sa­vaitę dėl itin sparčiai augančių koronaviruso atvejų apsisprendė bent mėnesį nerengti už­darų kul­tūrinių renginių. Tuo tar­­pu Kau­ne praėjusį šeštadienį įs­pū­dingai pri­statyta „Kaunas – Europos kul­tūros sostinė“ programa. Vaiz­do, ju­desio, muzikos ir šviesų šou „Su­ki­limas“ vien prie scenos stebėjo apie 40 tūkst. žiūrovų. 

Tiesa, renginys vyko lauke, o patekti į jį buvo galima su prieš tai dalintais nemokamais bilietais, kuriais buvo siekiama kontroliuoti žiūrovų skaičių. Po įspūdingo Kultūros sostinės atidarymo Kaune ir Kauno rajone visą savaitgalį vyko dar apie 100 skirtingų kultūrinių įvykių. Daugiau sužinoti apie ateinančius renginius galima nuolat papildomame „Europos kultūros sostinės“ tinklalapyje kaunas2022.eu.

Svarbios naujienos ir iš Vilniaus. Pas skaitytojus Vilniaus knygų mugė po pert­raukos grįžta su įdomiausiomis bei aktualiausiomis diskusijomis apie knygas vaizdų kultūroje ar kaip distopija virsta realybe. Praėjusiais metais dėl pandemijos atšauktame viename didžiausių knygų mylėtojų renginių šiemet bus kviečiama nagrinėti knygos meną, gilintis į krizės reiškinį. Įspėjama, jog mugės rengėjai valdys lankytojų srautus, salėse bus įrengti srautų matuokliai, kurie leis riboti momentinį žmonių skaičių, visos erd­vės bus vėdinamos. Kaip buvo įprasta „priešpandeminiais“ laikais, pla­nuo­jama, jog mugėje dalyvaus daugybė autorių iš užsienio bei Lietuvos. Tarptautinė 22-oji Vilniaus knygų mugė „Vaizdas kaip tekstas“ vyks vasario 24–27 d. Lietuvos pa­ro­dų ir kongresų centre LITEXPO. 

Nuobodžiauti neteks ir kino gerbėjams – ateinantį penktadienį, sausio 28 d., prasidės prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“. Tai nuo 2004 m. Prancūzų instituto Lietuvoje rengiamas prancūziško kino festivalis, kasmet vykstantis keliolikoje Lietuvos miestų. Festivalis tęsis iki vasario 13 d., o jo pagrindinė programa skiriama kino debiutams. Programoje – 8 filmai, jie Lietuvoje bus rodomi pirmą kartą. Daugiau informacijos apie festivalį www.ziemosekranai.lt.

Vilniaus teatras „Lėlė“ pramogauti kviečia jau dabar – namuose, kad ir vidurnaktį. Teatras pristatė pirmąjį virtualų lėlių teatro turą Lietuvoje. Pranešime žiniasklaidai skelbiama, kad „nesvarbu, kur begyventumėte, koks paros metas bebūtų, šią akimirką galite atsidurti įspūdingus istorijos klodus slepiančiame Oginskių rūmų rūsyje, kuriame ir įsikūręs Vilniaus teatro „Lėlė“ Gyvasis lėlių muziejus.“ Virtualioje ekspozicijoje tai ga­lima padaryti bet kuriuo patogiu laiku adresu teatraslele.lt.

Šilališkiai taip pat turi galimybę pasisemti kultūros – iki vasario 1 d. Vie­šojoje bibliotekoje veikia paroda „Va­sa­rio 16-osios Akto signatarų autografai profesoriaus Liudo Mažylio kolekcijoje“, pusę amžiaus rinktą kraštotyrininko Klemenso Lovčiko neįkainojamą dokumentinę medžiagą apie Upynos krašto etnokultūros paveldą  jau galima rasti internete adresu http://upyna.silalesbiblioteka.lt. 

Kotryna PETRAITYTĖ 

Po kelių mėnesių pertraukos praėjusią savaitę į Laukuvą vėl sugužėjo būrys valdininkų ir politikų, sprendžiančių Dalios Grinkevičiūtės muziejaus likimą. Nuo 2010-ųjų, kai savivaldybė įsigijo pastatą, kuriame paskutiniuosius savo gyvenimo metus praleido atkaklioji kovotoja su sovietais, valdžia, regis, puoselėjo tik gerus ketinimus, iš kurių dabar jokios naudos, nes pasikeitė ne tik medžiagų kainos, bet ir supratimas, koks tas muziejus turėtų būti. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 6