Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro tarnybose sujudimas: vasario 25–27 dienomis Klaipėdos Žvejų rūmuose bus pristatyta Antoníno Dvořáko operos „Undinė" premjera. 

Pastatymų tarnyba ruošia scenografiją, siuvykloje vyksta rūbų bei perukų primatavimai. Undinės, vandeniai bei kiti mitinio vandenų pasaulio veikėjai matuojasi kostiumus, galvos apdangalus, tad ima ryškėti jų įkūnijamų personažų charakteriai.  

Rūbai turi ne tik atitikti scenografės ir kostiumų dailininkės Birutės Ukrinaitės užmanymus, bet ir netrukdyti režisieriaus Gyčio Padegimo sumanytiems režisūriniams sprendimams: būti patogūs ne tik dainuojant, bet ir šokant ar kopiant į stačią scenografijos konstrukciją. Net ir tuos pačius vaidmenis atliekantiems solistams siuvami skirtingi sceniniai kostiumai. Operai „Undinė" prireiks net 87 sceninių kostiumų, susidedančių iš 3 dalių. Vien trys skirtingos Undinės partijos atlikėjos turės po penkis sceninius rūbus! 

„Perukai – labai svarbi šios operos dalis, kone prilygstanti dekoracijoms. Net pagrindinės veikėjos Undinės pradžios ir finalo kostiumuose dominuos perukai. Man, kaip kūrėjai, perukai kai kuriuose ‚„Undinės" siužeto vingiuose tampa svarbesni net už sceninius kostiumus. Jie – tarsi personažo esybės dalis. Tiek perukai, tiek kostiumai lygiomis dalimis atspindės herojaus vidines būsenas. Perukus Undinei, Vandeniui, Raganai Burtininkei, Užsienio Princesei kuria grimo ir perukų dailininkė Aira Braždienė",- pasakojo scenografė ir kostiumų dailininkė Birutė Ukrinaitė. Pridėtinių plaukų sruogos ruošiamos ir dvidešimt penkioms choro artistėms.  

Planuojama, kad per tris premjeros dienas publikai bus pristatyti net trys kviestinių ir Muzikinio teatro solistų sudėtys. Princą pamilusios bei viską vardan šios meilės paaukojusios Undinės partijas susikaupusios ruošia Ieva Juozapaitytė, Ona Kolobovaitė ir Rita Petrauskaitė. Undinės tėvo Vandenio partiją dainuos Kšištof Bondarenko ir Valdas Kazlauskas. Princu taps solistai Jurgis Jarašius, Tomas Pavilionis ir Mindaugas Zimkus. Svetimšalės princesės partijas dainuos Gabrielė Bukinė, Beata Ignatavičiūtė ir Rasa Ulteravičiūtė. Dainuos Gabrielė Kuzmickaitė, Dalia Kužmarskytė, Loreta Ramelienė (Ragana). 

Kūrybiniai sumanymai gimsta talentingų meistrų rankomis. Daugiafunkcinės dekoracijos, šviesų ir kostiumų sintezė – tarsi vizitinė šios kūrybinės grupės kortelė ir dovana Muzikinio teatro ir operos gerbėjams.  

Suintriguotiems belieka suspėti nusipirkti bilietus ir naują „Undinės" pastatymą įvertinti pirmiesiems! 

KVMT inf. 

Šios kadencijos savivaldybės tarybos nariai ne tik nuo­lat įsipainioja į įvairiausius teisėsaugos susidomėjimą su­ke­liančius skandalus, transliuoja į viešąją erdvę keiks­mažodžius ir ne itin etiškus pasisakymus, tačiau daug laiko, energijos bei jėgų skiria skundų rašymui – ko ge­ro, greitai nebeliks nė vieno tarybos nario, kurio elgesio ne­būtų nagrinėjusi jei ne Vyriausioji tarnybinės etikos ko­misija (VTEK), tai bent jau pačios Šilalės savivaldybės Eti­kos komisija. Kita vertus, įvairios komisijos tam ir kuria­mos, kad padėtų politikams prisiminti, jog dirbti reikia, va­dovau­jantis įstatymais. Tačiau kai skundai rašomi siekiant kerštauti ar bandant įgelti politiniam oponentui, jokia ko­misija nepadės.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 11

Tikriausiai mūsų skaitytojas yra girdėjęs anekdotą apie tą, kuriam ir blogos naujienos virsta geromis, ir tą, kuris ir pozityve įžvelgia negatyvą. Tai štai praėjusią savaitę abiem asmenybių tipams pasireikšti buvo kur. Ir pasireiškė.

Česlovas IŠKAUSKAS 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 11

„Šilalės artojas“ toliau spausdina ištraukas iš spaudai rengiamos kraštiečio Juozo Stasino knygos „Gyvenimo pynė“. Pristatome antros dalies, pavadintos „Pamario metai“, fragmentus. Autorius kviečia kartu su juo nukeliauti į jo vai­kystės ir jaunystės metus.

Žodis apie „atgyvenas“

Vienoje televizijos laidoje bu­vo išsakyta mintis, kad mes, vy­resnioji karta, esame „atgyvena“ ir dabartinio jaunimo nebegalime nei suprasti, nei ei­ti koja kojon su gyvenimu. Su­prask, su „atgyvenomis“ reikėtų pasielgti taip, kaip toje pasakoje: rogutėmis į mišką ir palikti vilkų puotai...

Belieka apgailestauti dėl tokio samprotavimo, guodžia tik mintis, kad daugelis nepritaria tokiems išvedžiojimams. At­likti tyrimai rodo, jog net 90 proc. apklaustųjų tarp vyresniosios kartos pamatinių vertybių išskiria tokias kaip patirtis, atsakomybė, darbštumas, padorumas, šeima ir meilė Tėvynei. Jas lietuvių tauta paveldėjo iš savo protėvių, jos slypi giliuose tautos moraliniuose kloduose ar, kitaip tariant, turi stiprų genetinį užtaisą. Dėl to lietuviai pasaulyje vertinami kaip darbštūs, pareigingi, padorūs ir savo kraštą mylintys žmonės. 

Tačiau šiandien globalizaci­ja mums neša vis stiprėjantį galvos skausmą dėl moralinių priesakų ir tautiškos savasties išsaugojimo. Man regis, šį skaus­mą, neatidėliojant rytdienai, privalome gydyti tiek valstybiniu, tiek visuomeniniu lygiu, bet didžiausią naštą turi prisiimti šeima. Padėti augančiai kartai susiorientuoti sudėtinguose gy­­venimo procesuose, pasitelkus amžių išgrynintas tautos tradicijas bei moralines vertybes, privalome visi. Ilgametė patirtis sako, kad gerų moralinių vaisių gali duoti tik tie medžiai, kurie au­ga brandžiame, nuolat prižiūrimame medyne: turime kartu su jaunimu tiesti Lie­tuvos ateities kelią, aplenkiant mums svetimas ideo­logijas, tarp jų – ir gen­de­rizmą. 

Tenka girdėti ir kitokią nuomonę, atseit dabar – kitas laik­metis, pasaulis globalizuojasi, se­nosios vertybės grimzta praei­tin, užleisdamos vietą naujoms. 

Sutikčiau dėl laikmečio, tačiau pamatines vertybes, kaip tautos išlikimo sąlygą, privalome saugoti, nuolat jomis rūpintis ir perduoti iš kartos į kartą.

Prisimintina, kad jaunosios kartos ugdymo procese svarbu ne tiek tėvų, pedagogų ar valdininkų pamokslavimai, kiek mū­sų pačių asmeninis gyvenimo būdas ir aplinka. Ne veltui sakoma, jog obuolys nuo obels netoli tenurieda.

Spaudai ruošiamos biografinės apysakos „Gyvenimo pynė“ antroje dalyje, remdamasis sa­vo „žėrinčios jaunystės“ gyve­ni­mo faktais, subjektyviais pastebėjimais, įspūdžiais, patirtais pokariu, siekiu parodyti jaunuolio kaip asmenybės brandą, iškeldamas į pirmą planą šeimos, gamtinės aplinkos bei visuomenės politinės raidos svarbą.

Kelionė į Okslindžius

Baigiantis Antrajam pasau­liniam karui, mūsų šeima persikėlė gyventi į ištuštėjusį pa­mario kraštą. Tėvai į dvikinkį vežimą sukrovė nedidelę sa­vo mantą, sutupdė būrį vaikų, ir mes visi, žal­margės, pririštos prie vežimo galo, ly­dimi, iš Rad­vie­čio kaimo per Žemaičių Nau­­miestį patraukėme į sovietinės val­džios nurodytą Šilutės rajo­no Okslindžių kaimą, pri­siglau­dusį prie Juknaičių gyvenvietės, kurią sovietmečiu išgarsino sumanus ūkio vadovas Zig­mantas Dok­šas. Man, penkiamečiui vaikui, ta ke­lionė bu­vo be galo ilga, apgaub­ta bai­mės ir paslapties skraiste. 

Vėlyvo rudens diena jau vakarėjo, ir mūsų su kaupu prikrautas dvikinkis vežimas, trau­kiamas dviejų gerai įmitusių arklių, palengva slinko pažliugusiais Že­maitijos keliais, besiraitančiais per gūdžias girias. 

Karaliaučiaus pusėje dar girdėjosi patrankų kanonados, ­­­lydimos ilgais prožektorių šviesų stulpais tamsiame dangaus skliaute. Apmūturiuoti su­­­si­gū­žę sė­dėjome vežime ir su vaikišku smalsumu stebėjome juos, be­sikryžiuojančius toli, kaip mums tuomet atrodė, pa­­čia­me pasaulio krašte. Tie įs­pū­din­gi šviesos stulpai tamsioje nakties padangėje ne tik žavėjo, bet ir žadino baimę bei nerimą. 

Iš tėvų ir kaimo gyventojų pa­sakojimų žinojome, jog kažkur dar vyksta karas, žūsta žmonės, siaučia plėšikavimai. Su­­augusiųjų paskleisti įvairūs būti ar nebūti gandai pasiekdavo ir mūsų, vaikų, ausis. Ne kartą girdėjome šnekant, jog kaimuose naktimis siautėja plė­šikai, žmonėms, keliaujan­tiems miškingomis vietovėmis, kelią pastoja iš armijos de­zer­tyra­vę kareiviai, kurie atima ne tik vertingesnius daiktus, bet ir drabužius, o jei kuris nors bando pasipriešinti, tai ir gyvybę praranda. 

Mūsų kelionėje į Okslindžius arklius vadeliojantis tėvas, Pir­mojo pasaulinio karo dalyvis, gaubė mus ramybe – vežime už jo sėdėjome kaip už mūro. 

Šiandien, prisiminęs tėvą, gal­voju, kad vyriškumą ir tvirtą charakterį jis paveldėjo ne tik iš protėvių, bet, matyt, didžia dalimi šias savybes išsiugdė tarnybos carinės Rusijos kariuomenėje metu ir nelaisvėje Europos lageriuose. Akistata su mirtimi žiauriose durtuvų kautynėse, karo belaisvio dalia jį užgrūdino ir išmokė branginti gyvybę bei vertinti žmones pagal jų moralines, dalykines savybes: drąsą, ryžtingumą ir padorumą. 

Po ilgos, bauginančios, bet įspūdingos kelionės paryčiais mūsų vežimas laimingai įriedėjo į Okslindžių kaimą, pavaldų Juknaičių valsčiaus administracijai. Kaimas pasitiko ištuštėjęs. Artėjant raudonajai armijai, beveik visi okslindiškiai, kaip ir daugybė Klaipėdos kraš­to gyventojų, kartu su Ver­machto kariuomene traukė­si Vakarų link. Ne visiems šišioniškiams pasisekė išvengti iš Rytų artėjančios karo audros. Daugelis jų, nespėjusių pabėgti nuo bombų sprogimo ir kulkosvaidžių krušos, atgulė pa­kelėse, laukuose, miškuose bei krūmynuose. 

Okslindžiuose pajutome ką tik pra­ūžusio karo audrą ir išvydome jos pėdsakus. Kai kurios sodybos buvo gerokai aplamdytos, kiemuose be priežiūros šlaistėsi alkani šunys, katės, tai vienur, tai kitur kapstėsi naminių paukščių pulkeliai. Prie tvartų ir kluonų likę tvarkingai išrikiuoti ūkiniai padargai: šienagrėbės, plū­gai, akėčios, javapjovės, kuliamosios ir kitas inventorius. Jau­tėsi sumanių bei darbščių šei­mininkų ranka. 

Tvarkingos medinės ar raudono mūro sodybos, išsibarsčiusios Okslindžių kaime bei Juk­naičių valsčiaus ap­y­lin­kėse iki pat Šilutės miesto, šišioniškių dar vadinamo Šilo­kar­čema, puošė kraštovaizdį ir liudijo apie pavyzdingą čia gyvenusių žmonių ūkininkavimą. Su meile bei sumanumu puoselėtas sodybas šišioniškiai paliko bijodami Stalino kareivių keršto už Hitlerio sumanytą ir žmonėms primestą pasibaisėtiną avantiūrą.

Juozas STASINAS

(Bus daugiau)

Permaininga žiema, pandemijos suvaržymai, bauginančios pasaulio naujienos kasdienybę gali paversti tamsia, skausmingai lėta ir vienoda. Tad verta prisiminti mokslininkų įro­dytą tiesą – kūrybinė ir meninė veikla, kultūriniai užsiėmimai stiprina psichologinę bei emocinę būseną, kuri padeda lengviau atlaikyti stre­są ar kitas neigiamas emocijas ke­lian­čias situacijas bei mintis. O jei lauke – nesiliaujanti šlapdriba, ir nu­sprendžiate likti namuose, į pagalbą skuba kultūrininkai su naujais virtualiais projektais.

Štai Teatro informacijos centras praėjusią savaitę pristatė naują projektą „Teatras yra ir pastatas“. Organizatoriai teatro mylėtojus kviečia pasinerti į virtua­lias multimedijines ekskursijas po Vil­niaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Pa­ne­vėžio teatrus. Galima panirti į pastato erdves ir istoriją per originalius tekstus, istorinius archyvus ir brėžinius, šiuo­lai­kines fotografijas, specialiai projektui pieštą grafinį dizainą bei videoįrašus. De­vynis virtualius pasivaikščiojimus po teatrus papildo trys autoriniai tekstai. Virtualiai pakeliauti po šalies teatrus galima specialiame projekto puslapyje teatraspastatas.lithuaniantheatre.com lietuvių ir anglų kalbomis.

Prasmingai laiką praleisti jau galima kino teatruose. Naujas tarptautinis pro­jektas „Keliauk su filmais“ nuo vasario 10 d. žiūrovus kvies pažinti skirtingų Eu­ropos šalių kiną edukacinių-pramo­ginių seansų metu. Kino renginiuose – jaudinančios istorijos ir galimybė pagilinti žinias apie aktualias problemas. Programa sukurta, siekiant supažindinti su kulti­niais filmais ir suteikti galimybę išvysti juos kino ekrane. Projektas apjungs tris Eu­ro­pos miestus – Kauną ir jo kino cent­rą „Romuva“, Vilnių ir miesto kino teatrą „Pasaka“ bei Rygą su jos kino teat­ru „Splendid palace“. Renginiai vyks iki balandžio pabaigos, pirmasis, skirtas Prancūzijai ir filmui „Amelija iš Monmartro“, – vasario 10 d. Daugiau informacijos – kino teatrų tinklalapiuose.

Planuojantys aplankyti Klai­pėdą turėtų nepraleisti Prano Dim­šaičio galerijoje atidarytų dviejų naujų parodų: čia pradėta ekspo­nuoti Tomo Daukšos paroda „Laimės švie­selės“, raginanti susimąstyti apie ekolo­giją bei kraštutinumus. Kūrinyje meni­ninkas jun­gia natūralius, gamtinius ele­mentus su masinės gamybos, plastikiniais, neirstančiais daiktais. Antroji galerijos paroda – britų meninin­kų fotografinis tyrimas iš Visagino bei Ig­nalinos. Fotografai lankėsi šiuose mies­tuose ir atominėje elekt­rinėje, fiksa­vo, kaip atrodo gyvenimas juose po jos uždarymo. Parodos Prano Dim­šaičio galerijoje veiks iki gegužės.

Daugiau veiklos namuose atsiranda

rašantiems. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla pradedančiuosius rašytojus kviečia išbandyti kūrybines jėgas ir išleisti savo pirmąją knygą. Lietuvos rašy­tojų komisija anonimiškai išrinks po vie­ną geriausią prozos bei poezijos knygą, o debiutantų laimėtojų kūrinius išleis Lietuvos rašytojų sąjungos leidyk­la „Pir­mosios knygos“ leidinių serijoje. Konkurse gali dalyvauti asmenys, dar neišleidę savo autorinių knygų jokiu formatu. Savo kūrybą reikėtų pateikti el. p.: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. iki kovo 13 d. Daugiau informacijos – rsleidykla.lt. 

Kultūros ministerija skelbia sulauku­si net 120 pasiūlymų, ką apdovanoti Profesionaliojo scenos meno premijomis už 2021 m. kūrybą. Iš šio sąrašo komisija išrinks nominantus pagal atskiras kategorijas. Profesionaliojo scenos meno laureatai bus apdovanoti kovo 27-ąją, Tarptautinę teatro dieną, Kaune, „Auksiniais scenos kryžiais“.

Kotryna PETRAITYTĖ 

Pandemijai įsilingavus iki 12 tūkst. naujų susirgimų koronavirusu per parą, Šilalės rajonas pagal sergamumą apskrityje atsidūrė trečioje vietoje. Šis rodiklis dides­nis tik Jurbarko rajone. Nepaisant to, rajono gyventojai savaitgaliais tyrimams regist­ruotis negali, nes mobilusis punktas nedirba. Jam vadovaujanti Šilalės pirminės sveikatos priežiūros centro (PSPC) direktorės pavaduo­toja slaugai Ginta Majauskienė neslepia – apkrova yra be­protiška, o medikų trūksta.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 10

Praėjusiame rajono savivaldybės tarybos posėdyje priimtas sprendimas buvusį Kvėdarnos lėktuvų pakilimo taką įrašyti į savivaldybės balansą gali baigtis tokiu pat skandalu, koks iki šiol nerimsta Pajūryje. Paaiškėjo, kad apie valdžios ketinimus kurti čia saulės jėgainių parką vietos gyventojai nieko nėra girdėję, nors politikų sprendimai netrukus gali pakeisti jų gyvenimo sąlygas. Belieka viltis, jog šįkart nenutiks taip, kaip Pajūryje, kai žmonės apie numatomus pokyčius dėl tilto statybos nebuvo laiku informuoti.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 10

Vasario 5-ąją nuo seno lietuvių minima Duonos diena. Tądien ją kepdavo, bū­davo atliekamos apeigos. Tikėta, kad pašventinta duona gelbsti kilus gaisrui (metus po trupinėlį į ugnį, manyta, kad liepsna nurims ir nesunaikins namų). Šventintos duo­nelės pakišdavo po trobos rąstais palubėje ar įkasdavo į namo pamatus. Motinos, išleisdamos sūnus į kariuomenę, į drabužius įsiū­davo duonos trupinių, kad kulka ap­lenktų. Atėjus krikščionybei, senoji lietuvių tradicija sutapatinta su šv. Agotos varduvėmis. Šv. Agota – romėnų kankinė, pasiryžusi tarnauti Kristui, buvo žiauriai kan­kinama ir galiausiai sudeginta. Ji laikoma ugnies globėja, gelbėtoja nuo gaisro.

Duonos raugo kvapą savo tėvų namuose turbūt prisimena ne vienas vyresniosios ir viduriniosios kartos žmogus. Kokioje pagarbioje vietoje būdavo laikomas duonkubilis, pridengtas balta drobe, nes jame bręsdavo raugas kitai duonos kepimo iškilmei. Kaip atidžiai, atsakingai, be skubos ir tik su geru nusiteikimu močiutės min­kydavo tešlą, kol ji išglostyta atšokdavo nuo rankų. Tuomet suformuotas kepalėlis, pažymėtas kryžiaus ženklu ir peržegnotas, ližės pagalba atguldavo į iškūrentą duonkepį. Šis negalėjo būti nei per kaitrus, nei per vėsus, todėl šeimininkėms reikėdavo akylai žiūrėti, kad pečius neperdegtų.

Duonos kepimo tradicija sovietmečiu, kaip ir daugelis kitų lietuvių tradicijų, buvo primiršta, savo receptus, išeidamos Anapilin, išsinešė jų kepėjos...

Tačiau tradicijos atgyja, duonos kepimo – taip pat. Tiesa, pati duonelė „prisitaiko“ prie naujo skonio mėgėjų, mitybos įpročių formavimosi mados. Tad nenuostabu, kad duonos receptų dabar yra pačių įvairiausių.

Traksėdiškė Salomėja Aurylienė sako menanti savo mamą Juzefą, kepančią duoną, nors jos jau nebėra bene dvidešimt metų. 

„Duona būdavo ruginė, su aje­rais. Kvepėdavo visi namai. Aiš­ku, mes, vaikai, tuomet buvome dar visai paiki – negi rūpėjo, jog kažkada patiems gali to prireikti. O laikas praeina, ir nebepaklausi...“ – sako Salomėja.

Moteris tikina pabandžiusi duo­nos kepimą augindama jau savo vaikus. Galbūt galėjusi imtis kito pomėgio – megzti (tai moteris daro dabar), siuvinėti, bet, matyt, vaizdas iš vaikystės, paauglystės, kai matė mamą, palinkusią prie duonkubilio, kitus pomėgius nurungė.

„Nors darbų niekuomet netrūko, bet užėjo noras tai išbandyti. Patiko. O juo labiau –kai daraisi brandus ir visokių lakstymų sumažėja, reikia kažkuo užsiimti, ne vien tiesioginiu darbu ir buitimi. Taip ir įnikau“, – pasakoja Salomėja.

Duoną kepa jau gal dešimt metų, per tą laiką daugybė ke­palėlių atgulė ant šeimos, drau­gų, pažįstamų stalo, ją ragauja bendruomenės organizuojamų renginių dalyviai. Be to, Salomėja sa­ko esanti pareigos žmogus, tad jeigu kam pažada duonos iškepti, niekada neapgaus.

„Pirmąjį raugą pasidaryti nesudėtinga. Reikia trupučio baltų ir ruginių miltų, įpilti virinto atvėsinto vandens, išmaišyti ir 3–4 paras laikyti šiltesnėje vietoje, kad parūgtų. Vėliau iš jau paruoštos tešlos pasilieki apie stiklinę raugo ir gali laikyti savaitę šaldytuve kitam kepimui. Ilgiau nepatartina, tad reikia vėl kepti duonelę“, – tokius, atrodo, nesudėtingus veiksmus vardija moteris.

Ir atskleidžia savo receptą: 1 kg miltų, 2 stiklinės sėlenų, 2 stiklinės dribsnių, pusė stik­linės cukraus, valgomasis šaukštas druskos. Tuomet sudėti raugą ir įvairiausių priedų pagal skonį: džiovintų vaisių, saulėgrąžų, moliūgų, sezamo sėklų, kmynų. Gerai išminkyta tešla dedama į formas (skardeles) ir per naktį pakildinama, laikant šiltai. Kai tešla pakilusi, skardelės su duona šaunamos į orkaitę, įkaitintą iki 200 laipsnių temperatūros, ir kepama 1 val. 20 min. nedarinėjant orkaitės durelių. Iškepusią duoną galima valgyti ir šiltą, ir atvėsintą – žiūrint, kas kokią mėgsta.

Beje, Salomėja įspėja, jog, norint pasilikti raugo kitam kartui, tešla imama dar nesudėjus priedų.

Nors moteris sako, kad savos duo­nelės turi beveik visada, kartais perka ir iš parduotuvės – jos teigimu, norint prisikąsti prie mėsos, duona, tarkime, su ananasais gali patikti ne visiems. Tad ir jos šeimynykščiai pasiilgsta tos „paprastos“.

Salomėja dirba bib­liotekininke Traksėdžio biblio­tekoje ir kultūros namuose, aktyviai dalyvauja bendruomenės veikloje. Kaip ir kiekvienai moteriai, jai nestinga darbo ir namuose bei sodyboje. Ji didžiuojasi nagingu sutuoktiniu Jonu, kuris pats savo rankomis sukonstravo du traktoriukus su padargais – jais atlieka visus būtinus darbus sodyboje.

„Tai dabar jų kiek mažiau, o kažkada turėjome didelį ūkį, laikėme gyvulių. Kai jaunas, plėšaisi negalvodamas apie sveikatą, o kai įgauni proto, nebėra sveikatos. Metai eina, reikia ją tausoti. Tačiau be gėlynų nega­liu“, – kaimo gyvenimo kasdienybę atskleidžia moteris.

Salomėja su Jonu užaugino dvi duk­ras ir sūnų. Ir dar savo brolio sūnų nuo ketverių metukų, kai jiedu su žmona, galima sakyti, vienas po kito išėjo Anapilin.

„Kitaip negalėjome, negi atiduosi mažylį į valdiškus namus. Dabar jis jau suaugęs, gyvena kol kas vienas. Sūnus įsikūręs Šilalėje, dukros – Klaipėdoje. Visi jau su šeimomis“, – džiaugiasi savo atžalomis mama.

„Netrukus vėl duoną kepsiu – esu pažadėjusi draugams. Būtinai ir jus pavaišinsiu. Kepu tik dėl savęs ir savam ratui, pardavimu neužsiimu. O ateity matysiu – kaip Dievulis duos“, – atsisveikindama kalbėjo Salomė­ja.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Vasario 25–27 dienomis Klaipėdos Žvejų rūmuose įvyksianti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro Antoníno Dvořáko operos „Undinė“ premjera muzikos kalba publikai papasakos ne tik jaudinančią meilės dramą. Ji primins ir Danės krantinėje mylimojo belaukiančios, ir daugelio pasaulio miestų kraštovaizdį puošiančios Undinėlės istoriją.

Žinomiausia pasaulio Undinėlė – Danijoje

Undinėlė – danų rašytojo Hanso Christiano Anderseno pasakos pagrindinė veikėja. Ši 1837 m. pirmąkart pasakų rinkinyje išspausdinta pasaka tapo vienu iš literatūrinių šaltinių Jaroslavo Kvapilo eiliuotam libretui, pagal kurį Antonínas Dvořákas 1900 metais sukūrė operą „Undinė“.

Istorija apie mitologinę vandenų gyventoją įkvėpė ir Kopenhagos (Danija) skulptorių Edvardą Erikseną (1876–1959). Jo sukurta Undinėlės skulptūra tapo šio miesto simboliu. Undinėlės veido prototipu tapo skulptorių sužavėjusi balerina Ellen Price.1909 m. Kopenhagoje ji buvo populiari Karališkojo Danijos baleto pagrindinė šokėja. Deja, ji nesutiko pozuoti nuoga ir pirmieji skulptūros štrichai gimė jai pozuojant su triko. Galiausiai balerina apskritai atsisakė pozuoti. Undinės kūną menininkas nulipdė įamžindamas savo žmonos Eline – vienintelės moters, kurios nuogą kūną jis galėjo išvysti nepažeisdamas įstatymų – moteriškas linijas. Beje, sendamas menininkas tapo itin religingas, tad labai išgyveno, kad populiariausias jo kūrinys – nuoga mergina. Siekdamas bent iš dalies išpirkti įsivaizduojamą kaltę, jis dosniai aukojo religinio švietimo fondams.

Kopenhagos Undinėlės skulptūros sukūrimą finansavo miesto alaus daryklos „Carlsberg“ įkūrėjas Carlas Jacobsenas. 1913 m. rugpjūčio 23 d. Undinėlės kopija buvo pastatyta savo dabartinėje vietoje, šalia pakrantės promenados. Tikrąją Undinėlę (125 cm aukščio ir 175 kg svorio) skulptoriaus palikuonys saugo niekam nežinomoje vietoje. Ir ne veltui: skulptūra ne kartą buvo apgadinta vandalų. 1964 ir 1998 m. buvo nupjauta skulptūros galva, 1984 m. – jos ranka, o 2003 m., greičiausiai ne be sprogmenų pagalbos, skulptūra buvo išvis numušta nuo uolos. Po visų šių vandališkų išpuolių, siekdami apsaugoti skulptūrą, danai ją perstatė tolėliau nuo kranto, kad ji būtų sunkiau pasiekiama. Tačiau ir tai vandalų nesustabdė. Undinėlė pastaraisiais metais vėl tapo visuomenės dėmesio siekiančių įvairių teisių gynėjų taikiniu: 2017 m. skulptūrą keliskart apliejo dažais banginių ir delfinų medžioklės Farerų salose priešininkai, o 2020 m. ant uolos pasirodė užrašai „Laisvė Honkongui“ ir „Rasistinė žuvis“.

Nepaisant šių piktavališkų atakų, visa Danija kasmet švenčia Undinėlės gimtadienius bei vadina ją savo kultūros dalimi. 2013 m. vasarą buvo audringai švenčiamas Undinėlės šimtasis jubiliejus: krantinėje, netoli uolos, ant kurios „sėdi“ Undinėlė, buvo pastatyta scena, kur pristatytas jubiliatės garbei sukurtas miuziklas, o gyvos „undinės“ vandenyje iš savo kūnų sudėliojo skaičių 100.

Lietuviškos undinėlės

2015 metais Klaipėdoje, Dangės upės krantinėje, Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos iniciatyva taip pat atidengta undinėlės skulptūra (autorius – skulptorius Klaudijus Pūdymas). Dviejų metrų aukščio skulptūrai išlieti prireikė 140 kg bronzos, o undinėlės uodegą puošia litų monetos. „Undinėlę“ sukūręs skulptorius K. Pūdymas mėgino žaismingai interpretuoti mitą apie Jūratę ir Kastytį. Anot menininko, ši undinėlė turi magiškų galių – patrynus ant jos rankos susirangiusį žaltį, galima tikėtis norų išsipildymo.

Lietuvoje yra mažiausiai trys undinėlių skulptūros: ne tik minėtoji Danės pakrantėje, bet ir Užupio undinėlė Vilniuje bei nedidelė undinės skulptūrėlė Nidos fontanėlyje.

2002 m. skulptoriaus Romo Vilčiausko sukurta bronzinė skulptūra „Užupio undinėlė“, dar kitaip vadinama Užupio mergele, sėdi Vilnelės upės krantinėje įrengtoje nišoje, priešais Užupio kavinės terasą.

Nidos centre šalia Meno mokyklos įrengtame skverelyje 1962 m. buvo pastatyta dekoratyvinė bronzinė skulptūra „Poilsis“ (autorius Juozas Ruzgas). Tai paplūdimyje besiilsinčią moterį vaizduojanti figūrinė skulptūra. Svajingas moters žvilgsnis nukreiptas į šalia įrengtą baseiną su fontanu. Metams bėgant skulptūrą vietiniai gyventojai praminė „Undinėle“, kai kuriems ji žinoma ir kaip „Svajoklė“.

Undinės pasaulyje ir Baltijos jūros pakrantėse

Nors undinė – mistinė būtybė, gerbėjų jai netrūksta. Antai danas Philipas Jepsenas net sukūrė undinėms skirtą tinklalapį mermaidsofearth.com, kuriame pateikiama informacija apie daugybę undinių skulptūrų, išsibarsčiusių po visą pasaulį. Tinklalapis skelbia, kad pasaulyje yra daugiau kaip 160 undinių statulų. Iš jų vien Europoje – 82. Šalyse aplink Baltijos jūrą nurodyta 15 undinėlių skulptūrų, tačiau informacija gali būti netiksli, nes įvairių iniciatyvų dėka undinių statulų nuolat daugėja. P. Jepsenas yra išleidęs 200 puslapių knygą „Pasaulio undinės“, skirtą undinių statuloms ir skulptūroms.

Tarp daugiausiai undinių turinčių sostinių Baltijos jūros pakrantėse neabejotinai pirmauja Kopenhaga. Čia rastume ne vien visame pasaulyje žinomą undinėlę, bet ir mažesnę jos kopiją Tivoli parke bei dar mažiausiai dvi kitokias undinėles. Undinėmis gali pasigirti ir Lenkijos sostinė Varšuva. Legenda byloja, kad Varšuvoje įsikūrė Kopenhagos undinėlės sesuo. Ji neva norėjusi pakeliauti po Europą ir netyčia įplaukusi į Vyslą. Varšuvos priemiestyje išgirdęs jos gražų balsą, vienas pirklys supratęs, kad iš to galima uždirbti, sugavo ir įkalino undinę. Varšuvos gyventojai ją išlaisvinę. Ši pažadėjusi ginti miestą nuo negandų. Tad čia įkurdintos trys undinių skulptūros: dvi su kardais ir skydais ir viena pučianti kriauklę, virtusią ragu. Undinė vaizduojama Varšuvos taip pat mažesnių Lenkijos miestų – Ustkos, Bialobžegų – herbuose. Nemažai undinių (ar meliuzinų, sirenų) sutinkama ir Vokietijos, Nyderlandų, Liuksemburgo, Prancūzijos, Slovakijos, Suomijos ir kitų šalių miestų herbuose.

Helsinkio simboliu tapusi Havis Amanda – taip pat undinė. Centrinę miesto turgaus aikštę prie pietinio uosto puošiančią skulptūrą fontano viduryje sukūrė švedų kilmės suomių skulptorius Carlas Wilhelmas (Ville) Vallgrenas (1855–1940), pavadinęs ją „Merenneito” (Undinėlė). Art nouveau stiliaus skulptūra (194 cm) buvo sukurta Paryžiuje 1906 metais, o savo dabartinėje vietoje Esplanadi bulvaro pradžioje sumontuota 1908-aisiais. Fontano skulptūrinę grupę sudaro iš jūros žolių iškylanti nuogos merginos figūra, jai po kojomis keturios žuvys purškia vandenį, o granitinį fontano baseiną puošia keturi jūrų liūtai. Pasak skulptūros autoriaus, undinėlės figūra turėjo simbolizuoti Helsinkio miestą, iškylantį iš jūros bangų. Tačiau ją iškart viešai užsipuolė suomių moterų teisių aktyvistės, pareiškusios, kad skultūra nenatūrali ir nepadori, neturinti jokių suomių nacionalinės kultūros bruožų, moters figūra joje paversta seksualinių vyrų troškimų objektu, o keturi jūrų liūtai reprezentuoja geidulių apimtą vyrų giminę. Į tai Paryžiuje gyvenantis skulptorius šmaikščiai atsikirto per spaudą: „Tai jūrų nimfa, išnirusi iš jūros bangų. Savaime suprantama, kad tokiomis sąlygomis ji turi būti nuoga.“ Nepaisant priešingų nuomonių, undinėlė netrukus sulaukė ir simpatijų, jai prilipo įvairios pravardės: vietiniai švedai ją vadino populiarios liaudies baladės veikėjos Havis Amandos (dėl išduotos meilės jūroje nusiskandinusios merginos, tapusios undine) vardu, o suomiai – tiesiog Manta. Su Helsinkio undinėle susijusi įdomi tradicija, vadinama Mantan lakitus (Mantos blizginimas): kasmet vietinių universitetų studentų šventės Vappu išvakarėse balandžio 30 d. Manta tampa iškilmių epicentru – skambant muzikai minios akivaizdoje ji yra prausiama šepečiais ir muilu, o po maudynių ant jos galvos uždedama balta studentiška kepuraitė. Nuo pat skulptūros pastatymo gyvavusi šventė 1951 m. pripažinta oficialia miesto tradicija, o dar dešimtmečiu vėliau Havis Amanda buvo pasirinkta pagrindiniu Helsinkio turizmo simboliu. Tiesa, 2020 m. per pandemiją, vengiant masinių susibūrimų, fontanas buvo užtvertas, o Mantos blizginimo ceremonija pirmąkart vyko virtualiai.

KVMT inf.