„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 7 Eur, įmonėms – 10 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (0-449) 74195, (+370-699) 67384

Redakcija

21 – šimtmečio ženklas Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijoje

1921 m. – 21 mokinys, 2021 m. – rugsėjo 21 d. – tai neatsitiktinis skaičių žaismas, tai pilna sutapimų mūsų gimnazijos šventinių renginių, skirtų paminėti artėjantį gimnazijos 100-mečio  jubiliejų, pradžia. 1921-aisiais Ši­la­lėje buvo įkurta pirmoji valsčiaus vidurinė mokykla. Į ją atėjo 21 mokinys. 2021 m. rugsėjo 21 d. buvo pasirinkta kaip startas, pradedant skaičiuoti laiką, likusį iki Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos jubiliejaus minėjimo.

Gimnazijos mokiniai ir mokytojai įvairiomis veiklomis sten­giasi įprasminti šią didingą su­kaktį,  svarbią visai mūsų mies­to bendruomenei.

Muziejaus vadovė Aušra Baub­lienė pakvietė gimnazistus į  kelionę po Šilalę. Su istorijos mokytojais Mindaugu Armonu ir Bijūnu Pauliumi mokiniai keliavo į vietas, kuriose būta pirmųjų mokyklų, klausėsi įdomių faktų apie to meto mokytojus, dėstomus dalykus. Sustoję prie išlikusio pirmosios mokyk­los pastato, nusifotografavome. Skaitydami 1921 m. į mokyklą atėjusių  mokinių vardus ir pavardes (jų būta 21), mintimis nusikėlėme į šimto metų kelionę. Žiūrėjome nuotraukas, menančias to meto mokinius bei mokytojus.

Vėliau keliavome pagerbti Ši­lalės pirmosios vidurinės mo­kyklos pirmojo direktoriaus Ka­zi­miero Gorino atminimą. Ant  kapo padėjome gėlės žiedą, už­de­gė­me žvakutę.

Minint Lietuvos žydų geno­ci­do dieną, mokiniai buvo pakviesti prisiminti bei pagerbti Ho­lo­kausto aukas. Klau­sy­da­miesi pasakojimo apie tarpu­ka­rio Ši­la­lę, vaikai sužinojo, jog čia gyveno gausi žydų bend­ruomenė, žydų vaikai mokėsi kartu su lietuvių. Mokytoja A. Baub­lienė papasakojo apie šešis kartus stebuklingai nuo mirties išsigelbėjusį žydų berniuką Edmundą Ruviną Zeligmaną, kuris mokėsi Šilalės gimnazijoje, o vėliau ir dirbo fizikos-matematikos mokytoju. Žydų masinių žudynių vietoje, kur buvo sušaudytos moterys ir vaikai, padėjome po akmenuką ir tylos minute pagerbėme jų atminimą.

Tądien prasidėjo integ­ruo­tų pamokų ciklas gimnazijos skvere pirmų ir antrų klasių gim­nazistams „Čia mes iš­sklei­dėme savus sparnus“, kurias ve­dė lituanistės Irena Gab­rielaitienė, Rasutė Maž­ri­mie­nė, Jolanta Šmitienė, Sau­ga Vai­­čikauskienė, Vida Ma­­žei­­kie­­­nė, Zo­ja Masteikienė, bio­lo­gi­jos mokytojos Gi­da Zo­bė­lie­nė ir Danutė Žiau­berienė. Gim­nazistai išgirdo įdomų pasakojimą apie mokyklą supančius medžius, suži­nojo apie dend­roterapiją. Vė­liau klasėse mokiniai skaitė buvusių gimnazistų ir mokytojų kūrybą. 

Rugsėjo 21-oji pa­minėta pras­­mingai. Gimnazijos mokiniai ir mokytojai ruošiasi naujiems susitikimams su mūsų istorija. 

Bijūnas PAULIUS,

istorijos mokytojas

AUTORIAUS nuotr.

Atsiskaityti už prekes teks

Jau įsiteisėjo Šilalės teismo priimtas sprendimas ci­vi­linėje byloje, kurioje mūsų rajono ūki­ninkas Rolandas buvo įvar­dintas atsakovu, neatsi­skaitančiu už įsigytas trak­toriaus detales.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 74

Už pavojingų atliekų skleidimą – bauda

Nors daug metų kalbama apie asbesto pavojingumą, apie būtinybę pa­keisti asbestinius stogus naujomis dangomis, vis dar atsiranda „gud­ragalvių“, kurie tikina nežinantys, jog asbestinis šiferis yra kenks­mingas žmonėms bei aplinkai.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 74

Politinės pasiutligės virusas

Kai skaitytojas paims į rankas šį laikraščio numerį, pasaulis – bent jau Rytų Eu­ropa – pažymės vieno tra­giško įvykio metines: prieš 82-ejus metus dviejų to meto galybių buvo persi­dalinta Europa. Du nusikalstami re­žimai 1939 m. rugsėjo 28 d. pasirašė papildomus slap­tuosius protokolus, ku­riuose Baltijos šalys perduotos Maskvos žinion. Dar be­veik po metų jos buvo oku­puotos.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 74 

Keturiasdešimt metų mieste veikusi siuvykla išsikelia į užmiestį

Danijos kapitalo įmonė „LTP Texdan“, daugelio šilališkių iki šiol tebevadinama se­nuoju „Šatrijos“ vardu, nebeišsitenka turimose patalpose – neseniai įmonė išsinuomojo erdvų pastatą užmiestyje. Įkurtuvės žadamos pirmaisiais kitų metų mėnesiais.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 74

Šilalės kultūros centro scenoje – „Čardašo karalienė“

Naujas Šilalės muzikinio teatro pastatymas vėl garsina mūsų miestą, mat itin sėkmingas miu­ziklo „Eliza“ debiutas režisierių Antaną Kazlauską ir visą kolektyvą paskatino dar vienam iššūkiui – pastatyti muzikinį spek­taklį pagal Imrės Kalmano operetę „Čardašo karalienė“. 

Scenoje – naujas kūrinys

Ko gero, muzikinės inscenizacijos „Eli­za“ pristatinėti nebereikia – priešpandeminiu laikotarpiu jos pasižiūrėti skubėdavo ištisos delegacijos iš kitų miestų, prie Šilalės kultūros centro nebetilpdavo nei lengvieji automobiliai, nei dviaukščiai autobusai. Režisierius A. Kazlauskas džiaugėsi, jog sumanymas pavyko, o publika nuostabiai pri­ėmė naująjį žanrą. Kita vertus, tai buvo savotiškas iššūkis – kas toliau? Leisti kartelės žemyn nebesinorėjo, o iškelti pernelyg aukštai negalima.

„Ne tik vietinė publika, bet ir kolegos iš kitų miestų teiravosi, ar mes samdome pagrindinius atlikėjus. Bet visada buvau tos nuostatos, kad nesiekiame šlovės ar pripažinimo, o tiesiog kuriame tai, ką gebame patys, ir darome tai savo krašto žmonėms. Galbūt čia ir yra Šilalės muzikinio teatro sėkmės paslaptis?“ – retoriškai teiraujasi A. Kaz­lauskas.

Po Šilalės muzikinio teatro „iškaba“ telpa dauguma Šilalės kultūros cent­rui priklausančių meno kolektyvų, abie­juo­se muzikiniuose pastatymuose („Eliza“ ir „Čardašo karalienė“) matome tuos pačius veidus, tik jau kituose vaidmenyse.

„Tie, kurie stebėjo abu spektaklius, mėgina juos lyginti. Siūlyčiau to nedaryti, nes tai – skirtingi kūriniai. Ir publika į juos reaguoja skirtingai. „Eliza“ yra lengvesnio turinio, skirtas bet kokio amžiaus ar muzikinio išsilavinimo žiūrovui, o „Čardašo karalienė“ – sudėtingesnis“, – akcentuodamas, kad abu spektakliai išliks Šilalės kultūros cent­ro repertuare ir bet kada bus galima juos atkurti bei parodyti, po „Čar­dašo karalienės“ premjeros kalbėjo A. Kaz­lauskas. Ją, įvykusią rugpjūčio 4 d., režisierius apibūdino vienu žodžiu: „Pa­vyko“. 

Aktoriai – šilališkiai

Kaip mažoje bendruomenėje surasti atlikėjų? Muzikinio teatro vadovas nustebina, sakydamas, jog tai yra paprasta. 

„Mes visi esame pažįstami, kartu dirbame. Tad dairausi tarp savų ir matau, kuris žmogus kuriam vaidmeniui tin­ka. Žinoma, reikia įvertinti ir atlikėjo bal­są – juk, pavyzdžiui, tenorui nepatikėsi baritono partijos. Kol kas visos mano iniciatyvos pasiteisino, o visa kita yra pačių artistų nuopelnas“, – tikina A. Kaz­lauskas. 

Premjerą įvertino ir Kauno muzikinio teatro primadona Rita Preikšaitė. Pasak Antano, ji nuoširdžiai nusistebėjo tuo, kad mėgėjų kolektyvas gali sukurti tokio lygio muzikinį spektaklį. Ir nors operetės žanrą daugelis supranta kaip lengvą, tą lengvumo įspūdį sukurti nėra taip paprasta: kad kūrinys „leng­vai žiūrėtųsi“, reikia daug darbo ir didžiulių pastangų. 

Yra ir kitų mėgėjiškų kolektyvų Lie­tuvoje. Nors A. Kazlauskas sako, jog pačiam jų matyti neteko, todėl su mūsiškiu lyginti negali, jis pripažįsta puikiai suprantantis, kodėl muzikinių spektaklių pastatoma mažai.

„Tai yra beprotiškai sudėtingas darbas. Gerai, kad Šilalėje yra žmonių, kurie gali dainuoti, šokti, vaidinti ir daryti tai gana profesionaliai. Jeigu jų nebūtų, joks sumanymas nepavyktų“, – neabejoja režisierius. 

Netikėtas amplua

Vieną iš pagrindinių vaidmenų spektaklyje atlieka Alvydas Juodviršis (Ed­vinas). Daugeliui šilališkių šį kantri muzikos atlikėją, kapelos „Padkava“ vokalistą išvysti šiame amplua buvo staig­mena. Pats A. Juodviršis neslepia, jog vaidmuo muzikinio teatro scenoje pareikalavo kruopštesnio pasiruošimo.

„Operetės žanras reikalauja kitokio balso „pastatymo“, reikia jį paruošti. Gal todėl ir ryžausi šiam vaidmeniui, jog buvo įdomu praplėsti savo paties galimybes. Bet sunkiausia buvo ne tai, o išreikšti save scenoje taip, kad žiūrovai patikėtų jausmu, įtikinti, kad jis yra tikras. Tiesa, šeimos narius teko įtikinėti priešingai – kad tai yra tik vaidmuo“, – juokiasi A. Juodviršis.

Ir negaili gerų žodžių spektaklio režisieriui.

„Visada sakiau, kad reikia kurti, o publika pati atsirinks, kas jai tinka ir patinka. Juk Kultūros cent­re turime ir daugiau režisierių, bet taip užsidegęs, nebijantis sunkumų, iššūkių, tėra tik Antanas. Galiu atskleisti, kad jau pradėjome statyti ir trečią rimtą kūrinį – ne tik žiūrovų, bet ir pačių muzikinio teat­ro artistų laukia netikėtumas. Tad drąsiai galima sakyti, jog Šilalė žengia net ne kas antrą laiptą, o jau kas ket­virtą ar netgi daugiau“, – neabejoja Alvydas. 

Jis negaili gerų žodžių visiems kolektyvo nariams, netgi tiems, kurių scenoje nesi­mato. Juk, tarkime, niekas ne­samdo kostiumų dizainerių – tuo rūpinasi patys artistai, kolektyvų vadovai, kurie su savo vizijomis apsilanko ir ne viename turguje. O dar reikia rasti ir vietinių šilališkių siuvėjų, kurios paverstų tas mintis realiais kostiumais. 

Nauja patirtis

Šokių kolektyvo „Mainytinis“ vadovė, muzikinio teatro choreografė Laima Andrejauskienė tikina su A. Kazlausku kartu dirbanti gal dvidešimt metų, tad puikiai vienas kitą pažįsta bei jaučia.

„Jis man sako, kaip įsivaizduoja tam tikrą sceną, aš siūlau savo versiją, po to kartu scenoje su aktoriais tai išbandome ir atsirenkame, kuris variantas labiau tinka, geriau išreiškia režisieriaus sumanymą“, – pasakoja ne tik šokėjų, bet ir visų scenos artistų judesius, stovėseną koordinuojanti L. And­rejauskienė.

Miuzikle, pasak Laimos, šokti turi vi­si, tad jos darbas – tuo pasirūpinti. Žinoma, privalu atsižvelgti ir į atlikėjų galimybes – kiekvienas turi scenoje jaustis laisvai, jaukiai. Tuo labiau, kad jos vadovaujamai vyresniųjų šokėjų grupei tokie pasirodymai yra didžiulė naujiena – „Mainytinis“ yra tautinių šo­kių kolektyvas. Vadovė džiaugiasi, kad jie su ugnele įsijungė į muzikinio spektak­lio kūrybą, nepabijojo pasirodyti publikai. 

„Žinoma, miuziklo choreografija yra sudėtingesnė. Bet man ši veikla patinka, limpa prie širdies, o kai taip yra, dirbti būna leng­viau, paprasčiau. Tuo labiau, kad man nereikia taikytis prie šeimos – mano sutuoktinis taip pat yra šokėjas. Šilalėje, mažame miestely­je, vieni kitus žinome. Tad į premjerinius pasirodymus paprastai ir sueina draugai, bendradarbiai, kaimynai, giminaičiai, šeimos nariai. Muzikinio teatro kolektyve yra beveik šimtas žmonių, tad pasirodymai iš savų visada sulaukia labai geros reakcijos. O būna, jog kažkas užsigeidžia tokios suknelės, kuria vilkėjo močiutė scenoje“, – juokiasi prisiminusi neseną nutikimą L. And­rejauskienė, kai teko ieškoti likusios medžiagos skiautės, kad mergaitei bū­tų pasiūta panaši į močiutės turėtą suk­nelė.

Ir A. Kazlauskas, ir L. Andrejauskienė vis prisimena teatro režisieriaus Gyčio Padegimo įvertinimą: „Koks puikus jū­sų baletas“. Pasak Laimos, tokia žinomo režisieriaus reakcija yra didelis ir aukštas įvertinimas.

Lenkiasi talentams

Vieną iš keturių pagrindinių veikėjų šiame kūrinyje vaidina Žilvinas Jankus (Bonis). 

„Šis vaidmuo yra nepalyginamai sudėtingesnis, nei prieš tai buvusiame spektaklyje, todėl su savo epizodiniu pasirodymu „Elizoje“ jo net nelygin­čiau. Tačiau iššūkiai manęs negąsdina, su entuziazmu imuosi visko, ką siūlo režisierius. Viskas yra padaroma, nors kartais būna sunku net ne muzikine prasme, o emociškai ar fiziškai. Ir kuriant Bonio vaidmenį, daug dirbau ne tik repeticijų metu, bet ir namuose, prieš užmigdamas, dar galvodavau, kur ir ką būtų galima patobulinti“, – atvirauja Ž. Jankus, kuriam darbas scenoje nėra naujiena. 

Šįkart jo partnere scenoje yra Rasa Ramanauskienė (Stasi), kurios talentas sužavėjo daugelį. Ž. Jankus dėl talentų atradimo „apkaltino“ režisierių A. Kaz­lauską, kuris geba žmoguje atrasti menininko gyslelę. 

„Kiek teko su Rasa bendrauti, niekada nebūčiau pagalvojęs, kad ji galėtų šitaip atsiskleisti vaidmenyje. Man tai buvo atradimas, tad reikia tik įsivaizduoti, kiek daug žmonių bus tuo sužavėti. Ir už tai turime būti dėkingi režisieriui, nes jis įžvelgė daugiau. Tad belieka tik spėlioti, kuo režisierius mus dar nustebins“, – sako Ž. Jankus.

Režisierius taip pat išskiria naujojo kūrinio atradimą – R. Ramanauskienę, kurios vaidmuo, nors iš pirmo žvilgsnio ir atrodo lengvas, yra gana sudėtingas ir, režisieriaus vertinimu, jį galė­tų atlikti toli gražu ne kiekvienas profesionalus muzikantas ar šokėjas. Ši­­la­lės meno mokyklos mokytoja, mišraus krašto choro koncertmeisterė R. Ra­ma­nauskienė puikiai atitiko režisieriaus viziją – jis prisipažįsta tuo visiškai įsitikinęs, kai mo­teris atliko pirmąją savo ariją. A. Kaz­lauskas įsitikinęs, jog kolegė tai pui­kiai žino ir pati.

„Oi ne, aš niekada nebuvau solistė. Visą gyvenimą save ir kitus įtikinėjau, kad esu choristė, ansamblio narė. At­likdama solo partiją jaučiuosi nelabai patogiai – galbūt čia yra mano silpnoji vieta. Kita vertus, bažnyčioje juk ne kartą vargonuojant tenka vienai giedoti, bet šito aš nedrįsčiau lyginti su išėjimu į sceną. Tuo labiau, jog šiame vaid­menyje man reikia ne tik dainuoti, bet ir šokti. Todėl sakiau, galiu tik pabandyti, nemaniau, kad pavyks. Tačiau rezultatu esu labai patenkinta, o už paskatinimą esu dėkinga tiek Antanui, tiek Laimai“, – sako Rasa.

Pašnekovų teigimu, būtent artimas ir glaudus bendruomenės ryšys ir yra šilto publikos priėmimo rezultatas. Nes žiūrovams yra smagiau žiūrėti, ką sukūrė vietiniai artistai, o šiems malonu, kad juos vertina ir sveikina artimieji. Ne vienas scenoje stovėjęs žmogus yra sakęs, jog nesvarbu, kad nuo scenos nieko salėje nesimato dėl akinančių prožektorių, žiūrovų simpatijos arba abejingumas jaučiamas labai ryškiai. Todėl ir Šilalės muzikinio teatro artistai tikina, kad nėra dviejų vienodų spektaklių: jau nuo pirmos arijos jaučiama, ar užsimezga ryšys tarp aktorių ir žiūrovų. 

Šįkart kalbinti Šilalės muzikinio teatro dalyviai įsitikinę, kad Šilalėje yra daug gabių žmonių, kurie drąsiai galėtų vaidinti muzikiniuose veikaluose. Tik gal ne visi nori, gal neišdrįsta, galbūt nesulaukia šeimos palaikymo. Juk muzikinis pasirodymas scenoje trunka porą valandų, o pasiruošimas tęsiasi beveik metus, repeticijos kartais užtrunka ir visą dieną.

„Čardašo karalienę“ žiūrovai jau ma­tė kelis kartus. O tų, kurie nespėjo įsigyti bilietų, A. Kazlauskas kviečia apsilankyti spalio 17 d. planuojamame teat­rų festivalyje. Tokio dalyko dar nėra buvę – spektaklius rodys Tauragės, Jurbarko, Telšių, Klaipėdos ir Šilalės artistai. Tai bus renginių ciklas, kuriam galios vienas bilietas. Tiesa, dėl pandeminės situacijos daug kas gali keistis. Tačiau apie tai žiūrovai bus informuojami. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Meilė medžiui – kūryboje

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje pristatyta meni­ninko Alvydo Juod­viršio medžio drožinių/fotografijų paroda „Mano meilė medžiui“. Ją sudaro dro­žybos darbai bei jų fotografijos.

„Drožinėju tai, kas praktiška ir galima pritaikyti buityje. Ša­lia mano mėgiamų vaidybos bei muzi­kos, visada buvo ir me­džio drožyba“, – pri­sta­ty­da­mas pa­rodą, kalbėjo au­to­rius. 

Kiekvienas sukurtas darbas atlieka savo vaid­menį, visos detalės kruopščiai suguldytos į vientisą spalvingą dėlionę.

Darbams daugiausia nau­dojama ąžuolo, raudonmedžio, liepos mediena. Parodoje eks­po­­nuojami muzikos instru­mentai, kuriais A. Juod­­­viršis groja renginiuose. Keletą metų dirbdamas Vilniaus rajono Ru­daminos „Ryto“ gimnazijos direktoriaus pavaduotoju ūkio reikalams, atlikdamas įvai­rius darbus, su gimnazistais įgyvendino ne vieną projektą. A. Juod­viršis dalyvauja etnokultūrinėse stovyklose, veda edukacinius medžio darbų užsiėmimus. Daug jo sukurtų gaminių iš­dovanota, palikta įvairiose įstaigose.

Parodos atidarymo metu au­toriaus pasveikinti, pasidžiaug­ti jo darbais atvyko rajono meras, Šilalės kultūros centro, Ru­daminos „Ryto“ gimnazijos ats­tovai, šeimos nariai, kūrybos gerbėjai bei kt.

Parodos dalyviams smuiku griežė folk­loro grupės „Grie­ži­kai“ narys Gin­tau­tas Ber­žins­kas.

Paroda „Mano meilė medžiui“ veiks iki spalio 30 d.

Edita MERKELIENĖ,

muziejininkė

Aurelijos JURČIENĖS nuotr.

Meno prisodrintas ruduo tęsiasi

Nors oras lauke lepina vis re­čiau, Lietuvoje tebeorganizuoja­mi ren­giniai po atviru dangumi, ir ga­li­me pasidžiaugti, jog, koro­na­vi­ru­so atvejams vėl mušant re­kor­dus, tokios sąlygos renginiuo­se lei­džia da­ly­vau­ti saugiau. Tiesa, turintiems Ga­limybių pasus, be didesnių su­varžymų galima lan­ky­tis kol kas atviruose ir aktyviai vei­kiančiuose teatruose, galerijose bei kitose me­no erdvėse.

Praėjusį savaitgalį Vilniuje praėjo be­ne laukiamiausias rugsėjo pabaigos ren­ginys – „Kultūros naktys 2021“. Fes­ti­valis rengiamas jau 15 kartą, o šiemet jo programoje buvo net apie 80 kultūrinių bei meninių pasirodymų, spektak­lių, koncertų, projektų: programa suskirstyta į 10 sekcijų, kuriose buvo išdėlioti cirko, kino, muzikos, šokio, pa­rodų, vizualiųjų menų bei kiti renginiai. Visus juos, kaip įprasta, buvo galima stebėti nemokamai. 

Sostinės melomanams savaitė buvo šventiška ir dėl „Vilnius Mama Jazz“ festivalio. Jame skambėjo ne tik pasaulinio garso muzikantų atliekama aukščiausios prabos džiazo muzika – jau pirmąją festivalio dieną Šiuolaikinio meno centre buvo atidarytos dvi „Lew­ben Art Foundation“ meno fondo pa­rodos: jaunosios kartos menininko To­mo Daukšos sniego žmogaus skulptūra bei fotografo Dainiaus Labučio darbų pa­roda. 

Praėjusią savaitę vyko įdomus ir aktualus tarptautinis kultūros paveldo festivalis „Heritas‘21“. Šiųmetinis šūkis: „Įkrauk paveldą“. Ket­virtus metus renginys sukviečia Lietuvos ir užsienio kultūros veikėjus, organizatorius bei iniciatorius, kuriems aktualu kultūros paveldas, jo išsaugojimas. Vilniaus universi­tete vyko aktyvios diskusijos, kaip įdar­binti kultūros paveldą, įkurtos dirb­tuvės A. Mickevičiaus bibliotekoje, už­siėmimai vyko ir kitose miesto erd­vėse. Kaune festivalio „namais“ tapo My­ko­lo Žilinskio dailės galerija, kurioje surengta paroda „Nuo vandalizmo iki paveldo: Kauno gatvės menas“. 

Paskelbti Jotvingių ir Jaunojo jot­vin­gio premijos laimėtojai. Kultūros ministerija praneša, kad Jotvingių premiją šiemet pelnė Dainius Gintalas už įtaigų vaizduotės ir atminties proveržį poezijos knygoje „Vienos vasaros giesmė“. Jaunojo jotvingio premija paskirta Nojui Saulyčiui – už atvirą, drąsią bei rizikingą poeziją debiutinėje eilėraščių knygoje „SMS gėlytė“. Šios Sigito Gedos dar 1985 m. įsteigtos premijos šiemet bus įteiktos spalio 2 d., kaip įprasta, per „Poetinį Druskininkų rudenį“. Jotvingių premija kasmet skiriama už per pastaruosius dvejus metus išleistą geriausią poezijos knygą, Jaunojo jot­vingio – už geriausią jauno autoriaus (iki 35 metų) originaliosios poezijos, verstinės poezijos ar poezijos kritikos knygą.

Praėjusią savaitę būta ir liūdnesnių žinių – šeštadienį mirė Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, rašytojas, tapytojas Leonardas Gutauskas. Menininkas buvo Rašytojų sąjungos narys, literatūroje debiutavo 1961 m. Per savo karjerą išleido beveik penkias dešimtis poezijos, prozos kūrinių bei knygų vaikams, sukūrė trilogiją „Vilko dantų karoliai“, pagal kurią režisierius Algimantas Puipa sukūrė filmą. 

Kotryna PETRAITYTĖ

„Šilalės herojai“ sugrįžo

Rugsėjo 18 d. Šilalėje antrą kartą vyko orientacinės var­žy­­bos auto­mo­biliais „Šilalės herojai“. Pir­mą kartą jos buvo surengtos ba­landį ir sulaukė didelio pasisekimo bei gausaus rėmėjų palaikymo. At­sižvelgdamas į tai, „Questelo“ (www.questelo.com) in­ter­netinės platformos kūrėjas Svajūnas Maksvytis surengė antrąsias var­žybas.

„Šilalės herojai“ – tai žai­di­mas, kuria­me virtualiai per mo­biliąją prog­ramėlę gau­tas užduotis „Questelo“ dalyviai privalo atlikti realiai. Kartu su sa­vo komandos na­riais dalyviai turėjo iš­ban­dyti tiek fizinę iš­tvermę, tiek greitą re­akciją į pa­teiktas užduotis. Įveikusios vi­są varžybų trasą, trukusią apie 5 valandas, komandos fi­ni­šavo Didžiojoje Akmenos rėvoje, kur jų laukė rė­mė­jų dovanos bei poilsis prie laužo. 

Interaktyviame orientavimosi žaidime iš viso užsiregistravo 15 komandų, iš kurių tik dvi jo nebaigė. Pirmoji vieta atiteko komandai „Turbo“, ant­roji – „Miau miau“, trečioji – „Dar vie­na banga“, ketvirtoji – „THEBEST“, penk­toji – „Pa­to­gu ir smagu“, šeštoji – „Gre­en­­­Die­sel“, septintoji – „703 kuo­pos šauliai“, aštuntoji – „Mag­netiniai“, devintoji – „Vi­­jurkai“, dešimtąją už­ėmė ko­­manda „BPM 0.7“, vie­nuo­lik­tą­ją – „Rikiai“, dvy­liktąją – „2 kvadratu“ ir tryliktąją – „R4“.

Dalyviams įteikti organi­za­torių bei rė­mė­­­jų prizai: stalo žai­dimai, termosai, ger­tu­vės, baro-pi­ce­rijos „Šilalės legen­da“ do­va­nų kuponai, išorinės bate­ri­jos, mag­ne­ti­niai au­­to­mo­bi­li­niai te­le­fo­nų laikik­liai ir įkro­vik­liai bei spor­­tinės ko­jinės.

Iš viso žaidėjai au­tomobiliais nu­va­žia­vo apie 140 kilometrų. Tai dvi­gubai ilgesnis atstumas nei pirmųjų var­žy­­bų metu. Žai­di­mą su­darė 20 ly­gių, ku­riuo­se buvo galima ap­lankyti ne tik ru­de­niškai atrodan­čią Parš­ežerio sto­vyk­­la­vietę, bet ir pa­ma­tyti vie­ną iš aukš­čiausių kryžių Lie­tu­voje. Ži­noma, varžybų daly­viai privalėjo laiky­tis kelių eismo tai­syk­lių bei gerb­ti vie­­ni kitus.

Dėkojame vi­siems, kurie pri­si­­dė­jo prie sėk­min­go renginio įgy­vendinimo, taip pat žai­di­mo organizatoriui bei rėmėjams.

Berta MIKUTAVIČIŪTĖ

Orientacinių varžybų „Šilalės herojai“ viešųjų ryšių atstovė

AUTORĖS nuotr.

 

Sėkmingi naujo sezono startai

Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos lengva­atlečiai kartu su treneriu Severinu Čės­na dalyvavo Jurbarke vykusiose Lie­tuvos lengvosios at­letikos vaikų ir jaunučių čem­pionato varžybose. 

Šios varžybos buvo ne tik pirmosios sezono, bet ir pir­­mos sportiniame kely­je dviem jauniausiems mū­­sų gimna­zijos ats­to­vams – Gaud­rei Gusa­ro­vai­tei bei Rai­­gar­dui Trimirkai. Gaud­rė rutulio stūmimo rungtyje už­ėmė ant­rąją vietą, o Rai­gar­das 300 met­rų distan­cijos bėgime buvo trečias. Vyresniųjų, jau­nučių, grupėje ne ką prasčiau sekėsi ir rutulio stū­mikui Jus­tui Aš­monui, už­ėmusiam ant­rąją vietą. 

Augustė MIŽUTAVIČIŪTĖ

Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos mokinė 

AUTORĖS nuotr.

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą