Panemunių regioninio parko direktorius Mindaugas Ja­nu­šonis Šilalę vadina antraisiais namais – žmonos gim­tinėje praleisti ne vieneri metai. Nors Mindaugas jau se­­nokai dirba Jurbarko rajone, šeima į miestą prie Nemuno persikėlė vos daugiau nei prieš metus. Žemaitija, į kurią ekologas nuolat grįžta, jo gyvenime paliko ryškų pėdsaką: Mindaugas tvirtina čia išmokęs ne tik tarmės, bet ir supratęs, kaip svarbu didžiuotis savo kraštu ir kiek daug tai duoda šią savybę puoselėjančiai visuomenei.

Rotacija savo noru

Panemunių regioninio parko direkcija įsikūrusi vienoje gražiausių Valdovų kelio vietų – kryžkelėje tarp Žemaitijos ir Aukštaitijos stovinčioje Šilinės smuklėje. Alaus čia jau seniai niekas nepilsto ir arklių, kaip XVIII amžiuje, nekeičia – dabar kultūros paveldui priskirtame pastate įsikūrusi parko direkcija ir lankytojų centras su ekspozicija „Nemunas ir gyvenimas prie jo“. Žvejyba net ir praėjusiame šimtmetyje dar bu­vo labai svarbus panemunės miestelio gyventojų amatas – Nemunas ir tiesiogine, ir perkeltine prasme maitino visą šį kraštą. Dabar tik muziejuje ir gali išgirsti apie keltininkus, sielininkus, žibintininkus, o kažkada be tuo užsiimančių žmonių gyvenimas prie Nemuno buvo neįsivaizduojamas.

Mindaugas pripažįsta, kad šis mūsų šalies kampelis ir dabar išskirtinis – tokių upės slėnių, trylikos piliakalnių gynybinės linijos ir pilių niekur kitur Lietuvoje nerasi.

„Bet neužtenka pasakyti, kad čia yra piliakalnių – reikia pritaikyti šias vietas lankymui,  pa­rodyti žmonėms jų grožį, sudaryti galimybes pajausti  praeities dvasią. Kultūros paveldas šiame krašte yra išskirtinė vertybė, saugoti jį ir unikalų kraštovaizdį – Panemunių regioninio parko funkcija. Visa tai atsispindi lankytojų cent­ro ekspozicijoje, skirtoje daugiau paveldui, žmonėms, amatams, laivininkystei, nei gyvajai gamtai. Nors ir ji yra išskirtinė. Smėlėtose Nemuno salose nuo Kulautuvos iki Smalininkų peri ypač saugoma mažoji  žuvėdra. Prieš keletą metų buvo likusios tik aštuonios jų poros, šiemet jų suskaičiavome jau 120“, – džiaugiasi Mindaugas.

Į Jurbarką dirbti jis atvyko 2016-ųjų rudenį, laimėjęs Panemunių regioninio parko direktoriaus konkursą. Netrukus po to buvo įvestos kadencijos, tad dar keli metai – ir nori nenori, teks ruoštis naujam konkursui. M. Janušonis tikina, jog  gyvenimo permainos jam yra įprastas dalykas, nes ilgai dirbant vieną darbą, kyla grėsmė atbukti.

Todėl Mindaugas „rotuojasi“ savo noru. Trejus metus dirbęs Viešvilės valstybiniame gam­tinio rezervato direkcijoje Apsaugos ir tvarkymo skyriaus vedėju, jis pasuko į verslą – „pasėdėti ant savo šiknos“. Kol sekėsi, džiaugėsi, kai pradėjo nesisekti – vėl grįžo į gamtą. Varnių regioninio parko vyriausiojo specialisto prevencijai ir kont­rolei arba, kitaip sakant, reindžerio pareigas Mindaugas  vadina svajonių darbu.

Reindžeris – tai toks aplinkos apsaugos pareigūnas, kuris nuolat būna gamtoje, bend­rauja su žmonėmis, palaiko ry­šius su bendruomenėmis: įs­pė­ja, padeda laikytis nustaty­tų taisyklių, o baudžia tik kraštutiniais atvejais. Dirbdamas Var­nių regioniniame parke, Min­daugas po pėdą išstudijavo visus XIII–XIV a. akmenimis grįstus Medvėgalio ir Sietuvos kūlgrindos takelius, kuriais kryžiuočiai įviliodavo savo priešus į spąstus. Tais takais jam tekdavo per dieną pervesti net kelias ekskursantų grupes. Sako, grįždavo šlapias ir iki ausų purvinas, bet laimingas.

Lyg molį „suminkė“ verslas

Pasak M. Janušonio, nėra tokio darbo, nuo kurio nepavargtumei. Nuo kūlgrindos akmenų paskausdavo padus, miško krūmų šakos iki kraujo subraižydavo kojas, kelintą kartą per dieną  vesdamas slaptais takais ekskursijas, kartais slinkdavo pakraščiu ir mintyse keikdavo kiekvieną savo žingsnį.

„Bet jei pailsėjęs džiaugiesi – vadinasi, viskas gerai, tik buvo sunki diena. Tą reikia iškęsti, išgyventi, o paskui ir vėl viskas eina savu ritmu. Pagal tai galima vertinti, ar darbas patinka, ar pats jam tinki“, – įsitikinęs M. Janušonis.

Mindaugas neslepia, kad jį su­formavo – lyg molį suminkė, išmokė siekti tikslo ir storą odą užaugino verslas. Tai tikroji mo­kykla, kurioje nėra intrigų, niekam negali pasakyti – palauk, padarysiu rytoj, kur nėra jokios trinties ir jokio pavydo, nes visi vieni iš kitų mokosi. Valstybės tarnyboje tokių santykių nėra. Tai kitokia sistema, ribojama pareigybių aprašymų, nuostatų, funkcijų paskirstymo, biudžeto galimybių, todėl žmonėms kartais pritrūksta mo­tyvacijos stengtis.

„Bet kai po verslo ateini į valstybės tarnybą, supranti jos privalumus. Tikslo siekimas nie­kur nedingsta, todėl nebenori tik atsėdėti darbo valandų. Esu žmogus, kuriam būtina save realizuoti, visą gyvenimą noriu augti. Jei tik pajusiu, kad nieko nebenoriu – savaime atsiras būdas pradėti permainas“, – tikina ekologas.

Apie Žemaitiją – su meile

Dažnai su šeima ir dabar į Šilalę grįžtantis M. Janušonis sako čia turėjęs viską, ko reikia jaunam žmogui. Patiko ir tvarkingas miestelis, ir gerai aprūpintas vaikų darželis, džiaugėsi turėdamas  kaimynystėje baseiną ir galėdamas jame smagiai leisti vakarus.

Dirbdamas Varnių regioninia­me parke, išmoko kalbėti žemaitiškai – būdavo juokinga, kai ekskursijas atvežusios mokytojos liepdavo vaikams pasiklausyti žemaitiškos tarmės. Ypač giliai įstrigo supratimas, jog žemaičiai gal net vieninteliai taip sugeba didžiuotis savo kraštu: turi pasus, kelia vėliavas, o sumenkinti bet kam gali pasiūlyti į šnobelį.

„Atvažiavau į Jurbarką – man vau! Nemunas, pilys – kur dar tokį kraštovaizdį pamatysi? O jurbarkiečiai sako: „Ai, kas čia važiuos...“ Važiuoja, ir dar kiek. Vasarą Medaus slėnyje 30–40 kemperių stovi – net su Australijos, Naujosios Zelandijos numeriais, o vokiečiai seniai tapo kasdieniais svečiais. Jurbarkas turizmui yra daug patrauk­lesnis kraštas, nes visi lankomi objektai yra prie kelio – važiuodamas iš Lenkijos, nori nenori tame kelyje atsiduri. O į Medvėgalį turi specialiai pasukti. Manau, kad jurbarkiečiai dar nepakankamai įvertina savo krašto privalumus, o žemaičiai paprasčiausią dalyką gali taip išaukštinti, kad atrodys kone stebuklas“, – svarsto Mindaugas.

Toks skirtumas geriausiai pa­stebimas minint Baltų vienybės dieną, kai ant visų piliakalnių vienu metu uždegami laužai. Nuo Medvėgalio už 20 kilometrų – iki pat Šatrijos kalno, pasak Mindaugo, gali ugnis įžiū­rėti,  o Jurbarko krašto bend­ruomenės laužus kuria skirtingu metu, susirenka maži būreliai entuziastų.

Gal dėl to, jog šis kraštas iki šiol neatranda tikrosios savo tapatybės: vieni etnologai teigia, kad nuo Dubysos – jau Žemaitija, kiti tikina, jog čia yra vidurio Lietuva ar net Vakarų Aukštaitija, o už Šventosios upelio jau prasideda Mažoji Lietuva – buvęs Vokietijos kraštas. Juokais netgi sakoma, kad jurbarkiečiai – permesti per Nemuną suvalkiečiai. Visi šie teiginiai turi pagrindo, nes žmonės susimaišę, daug atsikėlusių iš kitų, net ir labai tolimų kraštų, o kai nėra tikrų šaknų, trūksta ir pasitikėjimo savimi.

M. Janušonio įsitikinimu, Žemaitijoje net ir verslininkai ati­duoda duoklę savo kraštui.

„Tokių įmonių, kaip restora­nas „Meldai“, niekas kitas nekurtų, nes daug pelningiau bū­tų tokį turėti Klaipėdoje ar Kaune. Bet Šilalę mylintys žmonės stengiasi joje likti ir kurti verslą“, – tikina su šilališke šeimą sukūręs Panemunių regioninio parko direktorius.

Sėkmės keliu – per ugnį ir vandenį

Jurbarkas jį sužavėjo krašto­vaizdžiu, gamtiniais skirtumais bei jų siūlomomis galimybėmis. Plaukiojimas kateriu, pasivaikščiojimai palei Nemuną nutiestais takais gyvenimui su­teikia ypatingų spalvų. Nemuno „gabaliuką“ Mindaugas siekia turėti ir savo namuose – kuria akvariumą, prie kurio gali medituoti, svajoti, džiaugtis naujais jo gyventojais.

Tačiau ramybė greitai užliūliuoja, nebeskatina siekti permainų, atsisakyti trukdžių, keis­ti save. „Didžiausias iššūkis gyvenime yra įveikti savo paties nusistatytas ribas ir eiti taip toli, kaip niekada nebūtum nė svajojęs“, – yra sakęs XIX a. gyvenęs prancūzų dailininkas Pau­las Gauguinas. Šią jo sentenciją galima perskaityti M. Janušonio  projekto „Sėkmės kelias“ pri­statyme socialiniuose tinkluose.

Mindaugo kelias į sėkmę prasidėjo žingsniais per įkaitusias žarijas. Ėjo per jas daugybę kartų. Spyrio į užpakalį labiausiai reikėjo turint verslą, kad prisiverstų padaryti tai, ko nenori, kas nemalonu, neįprasta. Mindaugas sako, jog kartą perėjęs rusenančiomis žarijomis, visada prisiminsi pavojų, kuris padeda susikaupti, susitelkti mintimis į patį svarbiausią tikslą, rasti atsakymus į ore tvyrančius klausimus.

„Galvodami apie smulkmenas, užsicikliname ir nepastebime didelių dalykų. Tas, kuriam niekada negrėsė bank­rotas, kuris nėra svarstęs, ką pirkti už pas­kutinius 10 eurų, mažiausią problemą iškelia kaip pasaulio pabaigą. Gyvenimą keičiantys įvykiai priverčia negalvoti, kaip kada nors bus, nes tokiais atvejais supranti, jog reikia gyventi čia ir dabar – šią minutę. Pereidamas žarijomis, gauni ne­įkainojamą dovaną: supranti, jog, įveikęs save, svarbiausius sprendimus išdrįsi priimti ir gyvenime“, – įsitikinęs Mindaugas.

Norintiems tai patirti savo kailiu jis pasiruošęs visada padėti: organizuoja motyvacinius renginius, kurių metu einama per žarijas, per stiklo šukes, rankomis skeliamos lentos ir dar daug kitų, iš pirmo žvilgsnio ekstremalių užsiėmimų, ku­rių metu mokomasi nugalėti save.  Šių renginių esmė yra parodyti, kad tai gali padaryti visi, o vėliau savo patirtis pritaikyti ir darbe ar šeimose.

Įdomiai gyventi siekiantis vy­ras Šilalėje lankė Aušros Dani­sevičienės šokių kolektyvą, Lau­kuvos kultūros centro liaudiškų šokių kolektyvą „Laukiva“, dainavo Varnių regioninio parko folkloro ansamblyje „Druja“, dabar abu su žmona šoka Jurbarko kultūros centro liaudiškų šokių kolektyve „Mituva“.

Mindaugas sako, jog labiausiai vertina laiką, nes jis greitai bėga. Laukti, kol išeis į pensiją ir galės gyventi smagiai, M. Janušonis nenori – įsitikinęs,  kad viską reikia daryti dabar, nes didžiausią vertę turi atmintyje išliekantys pojūčiai, patirtis, prisiminimai.

Mindaugas neabejoja, jog ne pinigai ir ne pareigos gyvenime yra svarbiausia. Jei nori praturtėti, reikia investuoti į keliones – savaitei išvažiavęs, visus metus gyvensi prisiminimais.

Daiva BARTKIENĖ

Nuotr. iš albumo

Šilališkiai Benisę Girkontienę turbūt labiausiai žino kaip Muzikos mokyklos kanklių mokytoją, o besidomintieji liaudies muzika ne kartą yra matę grojant ją kapeloje. Ir turbūt nedaugelis girdėjo apie jos viso gyvenimo pomėgį megzti virbalais, kuris galiausiai užtarnavo Benisei tautodailininkės vardą. Jos megzti moterų tautinio kostiumo aksesuarai delmonai pripažinti tautodailės paveldu ir „Auksinio vainiko“ konkurse pelnė menininkei antrąją vietą. Pati gi Benisė neįžvelgia kažko ypatingo – mezgė ji visada, o kad teks dalyvauti parodose, nėra net pagalvojusi.

Rankdarbiai mieli nuo vaikystės

„Babytė išmokė mane virbalus rankoj laikyti. Gimiau ir užaugau Mažeikių rajone su dviem sesėmis ir broliu. Tais laikais pats gyvenimas visko mokė – juk nebuvo nieko, žmonės viską darėsi patys. Visi mūsų baldai buvo padaryti tėčio, mama garsėjo kaip gera siuvėja, šeimininkė, audėja. Namuose stovėjo staklės. Dabar gailiuosi, kad neišmokau jomis austi. Nors juosteles audžiau – tėtis sumeistravo tokias mažy­tes staklikes. Prasidėjo turbūt nuo mokyklos – mano mokytoja buvo tokių darbų mėgėja, tai ir užkrėtė. Iš pradžių pindavome juosteles iš popieriaus. Mama paskatino pabandyti austi, pripirko įvairių siūlų. Taip prasidėjo mano kūryba. Atsimenu, vyko melioracija, pas mus gyveno darbų vykdytojas. Pamatęs, kad aš vis kažką rakalioju, paprašė, kol baigs melioruoti, jam „šlipsą“ išausti. Už vieną tris rublius davė. Ir vėliau man tos staklės praversdavo, tebeturiu iki šiol. Ne per seniausiai išaudžiau juostelių giminės susitikimui“, – pasakoja Benisė.

Moteris prisimena, kaip miela jai būdavo mokykliniais laikais vąšeliu nusinerti apykaklę uniformai ar apmegzti mamos pasiūtąją.

„Kai laukiausi pirmagimės, ap­mezgiau vystyklus, „vokelį“, primegzdavau kojinyčių, apykaklaičių. Iš mamos šiek tiek pramokau siūti, nors didelio malonumo nejaučiau – siuvau labiau iš reikalo: sukneles, kostiumėlius sau, dukroms. Sunau­dodavau daug audinio: sukirpdavau drabužį platų, paskui siau­rindavau“, – juokiasi Benisė.

Į Šilalę – pagal paskyrimą

Baigus Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją, jaunai kank­lių mokytojai pasiūlė du pasirinkimus: Šventąją arba Šilalę.

„Nei vienas, nei kitas miestelis man nieko nesakė. Pasirinkimą vykti į Šilalę nulėmė tai, kad čia dirbo draugė, kuri susiruošė išvykti, Muzikos mokyk­loje buvo atidarytas kanklių skyrius. Atvažiavau 1969 metais, Šilalė buvo tokia mažutė. Bet patiko, ir niekur kitur gyventi nenorėjau. Tiesą sakant, niekada gyvenime tokių minčių nekilo.

50 metų darbo Šilalės meno mokykloje yra patys geriausi, įdomiausi, prasmingiausi. Bu­vo įdomu, nes keitėsi vaikai, ateidavo vis naujų, vykdavo koncertai, dainų šventės, festivaliai. Bet požiūris į muzikos mokymąsi keičiasi – jei anksčiau patys vaikai degdavo noru mokytis groti vienu ar kitu inst­rumentu, stengdavosi ir daug dirbdavo, tai paskutiniaisiais savo darbo metais pastebėjau, jog tai labiau yra tėvų  noras. Noras, kad vaikas būtų matomas, būtų scenoje. Tačiau jei jis nesistengia, nedirba papildomai namuose, nesuge­ba koncertuoti scenoje. Rezultatas labai priklauso nuo darbo, todėl svarbi ir tėvų įtaka. Šiaip daugiausia kanklėmis gro­ti mokosi mergaitės, nors esu turėjusi ir berniuką. Tiesa, jis muzikos mokyklos nebaigė. Nors iš tiesų kanklės laikomos vyrišku instrumentu: jis gana neleng­vas, nepaprasta ir sustyguoti“, – savo profesijos subtilybes atskleidžia B. Girkontienė.

Ne veltui moteris savo darbo metus laiko prasmingiausiais, o apie sutiktus tame kelyje mokinius bei kolegas atsiliepia pa­čiais šilčiausiais žodžiais.

„Buvome tarsi viena šeima. Su Meno mokyklos kapelomis esame daug kur koncertavę, taip pat – ir užsieniuose. Prieš išeidama į pensiją, nutariau su­organizuoti koncertą, subūriau buvusių mokinių, kolegų kolektyvą. Ne tik pavyko, bet tas renginys užlaikė mane Meno mokykloje dar dešimčiai metų! Su kai kuriomis kolegėmis bendraujame iki šiol. O per mano 70-metį, kurį švenčiau kavinėje, pasveikinti atėjo visas ansamblis su man paruošta programa. Buvo didelė staig­mena – ar bereikia puikesnės dovanos ir įvertinimo?“ – prisimena smagias gyvenimo akimirkas Benisė.

Mezgimas – atsipalaidavimas ir poilsis

Net ir būdama pavargusi moteris sako prisėdanti išmegzti bent porą eilių – antraip nenusiramins. O karoliukai mezginyje atsiradę... dėl ligos.

„Prieš dešimtmetį įsisegė erkė. Mudu su vyru Albinu labai mėgstame grybauti. Encefalito simptomai išryškėjo maždaug po mėnesio, tačiau pasireiškė negailestingai – buvau paralyžiuota, mažai kas betikėjo, jog galėsiu vaikščioti. Pradžioje vengdavau lankytojų: būda­vo sunku net suregzti sakinį – pradėdavau kalbėti ir nebežinodavau, kaip užbaigti. Kad būtų dirginamos pirštų galų nervų šaknelės, gydytojai patarė perrinkinėti žirnius, pupeles. Tai erzino, galvojau, mane mažu vaiku laiko. Tada ir šovė mintis, jog vertėtų pabandyti mezgimą su karoliukais. Riešines žinojau, dukra internete surado aprašą, reikėjo perprasti pradžių pradžią. Karoliukai aštrūs, nervų šaknelėms dirginti – pats tas. Tūkstančius jų susiverdavau ant siūlo megzdama. Pajutau, kaip malšta galvos skausmai, atsistatė judėjimas, dingo paralyžiai. Tapau vėl darbinga. Žinoma, labai svarbus buvo ir visų palaikymas.

Mezgimas po paralyžiaus net rekomenduotinas. Kai turėjau problemų dėl širdies, guldamasi ligoninėn, pasiėmiau mezginį. Bijojau: gydytojai pamatys mezgant, bars. Juo labiau, kai palatos draugė pagąsdino, jog mezgimas neva kenkia širdžiai. Bet gydytoja tik paskatino tokį mano pomėgį. O kraštietis kardiochirurgas Pranas Šerpytis sako išmokęs sūnų megzti ir taip išgydęs jį nuo paralyžiaus po avarijos. Taigi mezgimas – vaistai“, – įsitikinusi moteris.

Laimėjimas konkurse – netikėtas

Benisė teigia savo mezginių niekada niekur viešai nedemonstruodavusi. Tačiau pa­skambino iš Šilalės kultūros centro: atsinešk. Tada moteris pirmą kartą, be megztų staltiesių, servetėlių, riešinių, parodė ir delmonus, kurie ją patraukė originalumu. Delmonai, anot Benisės, labiau Klaipėdos krašto moterų tautinių drabužių detalė. Tai kaip maža rankinė ar delninukė, per kilpas dirželiu tvirtinama prie sijono. Pasak Benisės, delmonai būna siuvinėti. Tačiau jos megztus darbus vertinusi komisija Vilniuje pripažino tautodailės kūriniais.

„Kai vyko tautodailės konkur­sas „Aukso vainikas“ Tauragėje, pakvietė dalyvauti ir mane. Sėdėjau ir tai klausiausi, tai ne, kas ten ką kalbėjo apie apdovanojimus, ir tik pajutau kumšint mane ir sakant: eik, Benise, tave kviečia... Užėmiau antrąją vietą. Smagu, žinoma, bet mezgu tikrai ne dėl apdovanoji­mų“, – sako tautodailininkė.

O delmonas – ne toks pap­rastas mezginys, nors, atrodo, taip pat su karoliukais, kaip ir riešinės. Tačiau čia labai svarbu dydis – būtini tikslūs iš­matavimai. Pasak Benisės, nu­mezgami du kvadratėliai, abiem prisiuvamas pamušalas su pastorinimu, kad megztas delmonas neišsitampytų. Paskui abu kvadratėliai dailiai susiuvami, o aplink užsiuvama atitinkamos spalvos juostelė. Neturint siuvėjos įgūdžių, šitaip juvelyriškai „apštapuoti“ kampukų bū­tų neįmanoma. O Benisė viską padaro pati.

Tautiškumas – per genus

Benisė prisimena, kad jos tė­vų šeimoje didelio pertek­liaus nebuvo, tačiau niekada ne­girdėjo, kad tėvai dejuotų, jog sunku, nepakeliama. Nors augo keturi vaikai, visus išleido į mokslus, tad verstis reikėjo iš paskutiniųjų.

„Šeimoje niekada nėra buvę pykčių. Nesu girdėjusi, kad tėtis keiktųsi, bartųsi. Visada sutardavome su kaimynais. Mama su tėčiu šoko kaimo tautinių šokių kolektyve. Šokdavo be muzikos – patys dainuodami melodiją! Koncertuodavo aplinkiniuose kaimuose, išvažiuodavo net į Latviją. Mes, vaikai, irgi turėjome tautinius drabužius. Austinius. Tai brangus drabužis. O juk pertek­liaus, kaip sakiau, nebuvo. Bet tai vertybė, išeiginis rūbas, kurį vilkdavomės per šventes, atlaidus ir žinodavome, jog privalome saugoti. Pasižiūriu dabar senas nuotraukas: vestuvės kaime, aš, vaikas, – su tautiniais drabužiais.

Liko labai šilti prisiminimai, šilti mūsų, vaikų, tarpusavio santykiai. Dabar, kai per televiziją rodo tokias bjaurias istorijas, kaip sūnus šoka prieš tėvą, brolis – prieš brolį, kartais pagalvoju, kad gal specialiai taip surežisuota? Argi galima šitaip elgtis su brangiausiais, artimiausiais žmonėmis?“ – stebisi pedagogė.

Šeima – ramybės uostas

Šilalė Benisei visam gyvenimui paliko namais.

„Ištekėjau, pasilikau ir nebuvo nė minties kažkur kitur išvažiuoti. Čia ramu, čia prigijome, įpratome. Su vyru Albinu užauginome dvi dukras, turime keturias anūkes. Juokiuosi, kad mūsų vyrai – raudonojoj knygoj, o mes, moterys, – dominuojam. Turime sodybą Šiaudalių kaime, laikome bičių, ūkelį. Sėdame į mašiną, nuvažiuojame. Vyras žiūri bites, aš turiu mezginį, šį tą padirbėjusi, laisvalaikį leidžiu su juo ir kavos puodeliu. Man ten gera, ramu. O kokia palaima grybauti! Žinoma, džiaugiamės, jog dar nešlubuoja sveikata, bet nesuprantu žmonių, kurie nieko nesiima, nesistengia, o tik laukia valstybės pašalpų. Prisimenu savo pirmąją algą – 70 rublių. Kokia laimė, buvo! Parašiau mamai ir pasigyriau.

Džiaugiuosi anūkėmis, kurios nesėdi rankų sudėjusios. Vyresnioji atidarė saloną Vilniuje, sako: negalima laukti, kol kažkas kažką tau nuleis iš dangaus, reikia pačiam. Niekada nenurodinėjau joms, kaip elgtis. Ir kai jaunėlė anūkė susiruošė į Afriką savanoriauti, beliko tik pritarti, nors ir buvo neramu. Iki Kalėdų, laukiame sugrįžtant. Žinoma, jeigu kojos nepakiš draudimai dėl pandemijos. Juk per penkias valstybes turi perskristi“, – tikina Benisė.

Pomėgiai, potraukiai pereina mums iš ankstesnių kartų, jie, galbūt jau pakitę, kitokia forma perduodami ateities kartoms. Taip sakant, pagal laik­metį – ir mados. Juk ir lininis audinys, anot Benisės, kitoks, negu buvo mūsų mamų, močiučių laikais. Ir grožio bei gėrio poreikio genas įgauna naujas formas. Todėl, pasak Benisės, jaunėlės anūkės pasirinkimas padėti Afrikos vaikams taip pat išeina iš to paties geno.

„Močiute, sakė man anūkė,  kai pamačiau, kiek  ten vargingų vaikų ir kaip sunkiai gyvena žmonės, supratau, kad mes nevertiname to, ką turime Lietuvoje. Manau, jog ši misija jai ne paskutinė: Afrika ją užbūrė žmonių nuoširdumu“, – sako Benisė.

Ji supranta, kad kiekvienam – savo. Kaip ir ji nenusivylė nei savo profesija, nei mielu pomėgiu. Tautodailininkės planuose – vienodų raštų riešinių bei delmonų komplektėlių mezgimas. O ko gi ne? Virba­lų – įvairiausių, siūlų, karoliukų – daug, tad reikia duoti darbo rankoms ir atgaivą sielai.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Kiekvienais metais gruodžio 10-ąją minima Tarptautinė žmogaus teisių diena, primenanti žmogaus teisių svarbą visuomenėje ir pagarbos joms nuolatinį plėtojimą. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sistemos tikslas žmogaus teisių kontekste – užtikrinti valstybės paramos įgyvendinimą žmonėms, negalintiems realizuoti savo teisių į teisminę gynybą dėl socialinės padėties. Kiekvienam asmeniui sudaryta galimybė lygiai ir vienodai siekti teisingumo baudžiamosiose, civilinėse ir administracinėse bylose.

Kiekvienas iš mūsų galime susidurti su įvairiomis teisinėmis problemomis, tačiau ne visi  turime finansinių galimybių pasinaudoti privačiomis advokatų paslaugomis. Būtent valstybės garantuojama ir apmokama antrinė teisinė pagalba suteikia galimybę mažiau pasiturintiems žmonėms siekti teisingumo bei lygiateisiškumo procese, įgyvendinti pažeistų teisių ir interesų gynybą.

Kas gi yra antrinė teisinė pagalba? Antrinė teisinė pagalba – procesinių dokumentų parengimas ir atstovavimas asmenų interesams privalomose išankstinio ginčų sprendimo ne teisme atvejais, teismuose. Ši pagalba apima ir atleidimą nuo žyminio mokesčio bei kitų bylinėjimosi išlaidų, taip pat ir bylos administravimo išlaidų vykdymo procese apmokėjimą.

Lietuvos Respublikos teritorijoje gyvenantys asmenys, kuriems reikalinga advokato pagalba rengiant procesinius dokumentus teismui arba atstovaujant bylose, gali kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (Tarnyba) ir jos teritorinius padalinius Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje. Prieš kreipiantis dėl antrinės teisinės pagalbos, asmenims rekomenduojama pasinaudoti teise į nemokamą pirminę teisinę pagalbą, kuri apima teisinės informacijos teikimą, konsultacijas, nesudėtingų procesinių, dokumentų, skirtų valstybės ir savivaldybių institucijoms, parengimą bei pagalbą užpildant prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą. Pirminė teisinė pagalba yra teikiama savivaldybėse pagal deklaruotą gyvenamąją vietą.

Antrinės teisinės pagalbos teikimo tvarka nėra sudėtinga. Asmenys, pageidaujantys ją gauti, įstaigai turi pateikti nustatytos formos prašymą bei dokumentus, pagrindžiančius asmens reikalavimą ir dokumentus, įrodančius jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą. Tarnyba, gavusi asmens, pageidaujančio gauti antrinę teisinę pagalbą dokumentus, pirmiausia įvertina jo teisę į šią pagalbą. Pavyzdžiui, asmuo Tarnybai pateikia gyventojo pajamų ir jo (šeimos) turto deklaraciją. Tokiu atveju Tarnyba turi įvertinti, ar asmens (šeimos) turtas ir metinės pajamos neviršija Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti. Tam tikros grupės asmenų turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą neatsižvelgiant į turtą ir pajamas. Tai asmenys, kuriems teisės aktų numatytais atvejais baudžiamojoje byloje yra privalomas gynėjo dalyvavimas; nukentėjusieji dėl nusikaltimų atsiradusios žalos atlyginimo bylose; asmenys, išlaikomi stacionariose globos įstaigose; asmenys, kuriems nustatytas sunkus neįgalumas arba kurie yra pripažinti nedarbingais, arba sukakę senatvės pensijos amžių, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka yra nustatytas didelių specialių poreikių lygis bei šių asmenų globėjai (rūpintojai), asmenys, turintys pranešėjo statusą ir kitais nustatytais atvejais.

Ne visuomet asmenims suteikiama antrinė teisinė pagalba. Tarnyba turi teisę ir pareigą patikrinti, ar toks reikalavimas yra pagrįstas, ar atstovavimas byloje yra perspektyvus, ar nėra kitų antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindų. Tokia pareiga numatyta tam, kad būtų išvengiama piktnaudžiavimo valstybės garantuojama teisine pagalba bei užtikrinamas jos teikimas asmenims, kurių teisės yra pažeistos ir kuriems ji iš tikrųjų yra būtina.

Antrine teisine pagalba kasmet pasinaudoja dalis Lietuvos gyventojų, kurie dėl savo turtinės ar socialinės padėties negali savarankiškai arba privačių advokatų pagalba siekti apginti savo teises teismuose. Valstybės lėšomis apmokamas advokatų paslaugas gauna 85 proc. visų asmenų, besikreipiančių dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos. Dažniausi teisiniai klausimai yra dėl palikimo priėmimo, šeimos ginčų, valstybės institucijų sprendimų apskundimo, skolinių įsipareigojimų nevykdymo ir kt.

Minint Žmogaus teisių dieną ir primenant apie valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sistemą, 2020 m. gruodžio 10 d. Tarnyba organizuoja teisinių konsultacijų teikimą gyventojams, neatsižvelgiant į keliamus reikalavimus teisinei pagalbai gauti. Konsultacijas teisiniais klausimais teiks advokatai, mediatoriai, Tarnybos darbuotojai. Kviečiame pasinaudoti šia galimybe.

KONTAKTAI IR KONSULTACIJŲ LAIKAI

KLAIPĖDOS APYGARDA

Šilalės kraštas yra pagimdęs daug šviesuolių. Vienas jų – inžinierius, kraštotyrininkas, mokslo veikėjas Kazys Misius. Gimęs prieš 77-erius metus Kvėdarnos valsčiaus Paymėžio kaime dar vidurinėje mokykloje susidomėjo krašto pažinimu bei jo istorija. Ir nors tolesnis jo kelias vedė per tiksliuosius mokslus, šis enciklopedininkas liko ištikimas kraštotyrinei-kultūrinei veiklai.

Šiandien „Šilalės artojo“ skaitytojams siūlome pokalbį su K. Misiumi.

– Jūs pagal profesiją esate inžinierius. Bet kas nulėmė, kad pasirinkote dar ir humanitarinę kryptį?

– Esu kilęs iš vargingai gyvenusių valstiečių. Tėvai na­muose bibliotekos neturėjo. Domė­tis vietovių praeitimi, krašto istorija mane paskatino tada Kvėdarnos vidurinės mokyklos bibliotekoje perskaitytos kelios Petro Tarasenkos (iš sentikių šeimos kilusio Lietuvos karininko, muziejininko, archeologo) knygelės. Tuo metu, apie 1958–1960 m., buvo populia-rūs mokinių turistiniai sąsk­rydžiai. Juose be ideologinės pakraipos būdavo rengiamos ir kraštotyros parodėlės. Joms ruošdamiesi, vadovaujant mokytojui Alfonsui Aušrai, lankydavome istorines vietas, piliakalnius, žymių žmonių gimtines, pavyzdžiui, Dariaus ir Girėno tėviškę prie Judrėnų, Medvėgalį, Varnius ir kt.

Studijuodamas istoriją, galėjau tikėtis tik dirbti istorijos mokytoju. Tačiau dėl tuometinių ideologinių reikalavimų būtų reikėję veidmainiauti, o aš to nenorėjau. Todėl pasirinkau studijas Kauno politechnikos institute, skaičiavimo mašinų specialybę. Galvojau Lietuvos praeitimi domėtis savarankiškai ir likti nepriklausomu. Taip dar 1967-aisiais įsijungiau į Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos veik­lą, o po keleto metų baigiau Liaudies universiteto Pamink­lų apsaugos fakultetą. Be to, lankydavausi kraštotyros klubo „Ramuva“ (vadovas Alfonsas Andriuškevičius) renginiuose, Vilniaus žygeivių klubo susirinkimuose bei jų kultūrinio turizmo kelionėse.

–Jūs iš tiesų esate išvaręs plačią vagą kraštotyrinėje veikloje. Kokį savo darbą ver­tinate geriausiai ir kodėl?

– Mano rašinių istorinės kraštotyros temomis yra paskelbta leidinių serijose „Šilalės kraštas“, „Žemaičių praeitis“, „Versmės“ leidyklos valsčių serijos knygose, kolektyvinių autorių darbuose, tęstiniuose bei periodiniuose leidiniuose. Iš tikrųjų pats esu tik vienos, 2015 m. išleistos knygos „Kražių mokykla ir gimnazija 1773–1844 m.“ autorius. Rašyti ją buvau paskatintas profesoriaus Adomo Butrimo (meno istorikas, archeologas, tyrinėjęs Žemaitijos praeitį). Informacine pažintine prasme, manau, ji ir yra geriausia. Ne mokslininkui ją skaityti gal ir nuobodoka, bet iš tiesų galima susidaryti gana tikslų to laikotarpio Žemaitijos vidurinės mokyk­los, vėliau – gimnazijos vaizdą. Knygoje pateikta nemažai informacijos apie dėstytojus bei tos mokyklos (gimnazijos) mokytojus.

Daug žinių yra surinkta kartu su Benjaminu Kaluškevičiumi (žymiu vyresnės kartos bibliotekininku, spaudos darbuotoju, knygnešystės tyrinėtoju) 2004 m. parengtame žinyne „Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai“. Taip pat, manyčiau, nebloga ir su Dalia Puodžiukiene (Aukštaitijos paveldo tyrinėtoja, architektūros istorikė, su autorių kolektyvų išleidusi veikalą „Lietuvos dvarai“) 2012 m. išleista knyga, skirta Šilalės rajono dvarams „Lietuvos dvarų sodybų atlasas I. Šilalės rajono savivaldybė“. Esu ir leidinio „Kvėdarna“ sudarytojas.

Daugiausiai domėjausi Lietuvos miesteliais, bažnyčiomis, kaimais. Naudodamasis archyviniais dokumentais, esu rašęs ir apie Žemaičių vyskupą Motiejų Valančių. Rengiant „Šilalės krašto“ trečią tomą (išleistas 2001 m., aprėpiantis nacizmo ir bolševizmo laikotarpį, partizaninį pasipriešinimą, laisvės kovas), teko daug domėtis ir stalinizmo 1940–1953 m. laikotarpiu Šilalės bei gretimuose rajonuose. Archyvuose skaitai tokias bylas, kovotojų biografijas, tardymo protokolus, ir darosi skaudu, tiesiog akyse matau kankinamųjų kraują...

– Dėl ko Jūs šiandien labiausiai džiaugiatės ir kas galbūt kelia nerimą, kai kalbame apie gimtinę: Šilalės rajoną, Paymėžį, Kvėdarną, Žadeikius?

– Džiaugiuosi, jog puoselėjama istorinė atmintis. Dar Atgimimo metais kvėdarniškio Eugenijaus Ivanausko pastangomis bei jo surinktomis lėšomis buvo restauruotas Vytauto Didžiojo paminklas Kvėdarnoje, įamžinta ir lankoma teologo bei kalbotyrininko Kazimiero Jauniaus gimtinė Lembo kaime, yra nemažai, nors ir kuklių, paminklų pokario partizanams. Tuoj po Atgimimo pokario kankiniams pastatytas medinis paminklas Kvėdarnoje ir kt.

O širdį labiausiai skauda dėl daugybės išnykusių kaimų, to­liau mažėjančių gyventojų kai­muose ir miesteliuose, dėl vis dar neišgyvendinamo girtavimo. Žmonės neturi darbo. O mažai žemės turintieji kaime yra pasmerkti skurdui.

– Jūs esate ir istorikas. Kas mūsų visuomenę kamuoja istoriniu požiūriu? Kaip turime vertinti istorijos pamokas, auklėjant jaunimą patriotiškai?

– Prisipažinsiu, kad istorijoje esu savamokslis, todėl laikau save kraštotyrininku. Sąjūdžio laikais vienoje paskaitoje pedagogikos istorikė Magdalena Karčiauskienė pasakė: „Istorija mus išmokė: daugiau jokių unijų, jokių sąjungų.“ O juk buvo lemta kitaip. Garsi pedagogė Meilė Lukšienė rengė tautinės mokyklos pamatus. Deja, tai netrukus buvo sužlugdyta. Mano supratimu, jaunimo patriotiškumo auk­lėjimas turėtų prasidėti nuo paprastų dalykų: pagarbos ir meilės gimtajai kalbai skiepijimo, etninės kultūros puoselėjimo, krašto pažinimo dėstymo. Gal aš klystu, tačiau, mano žiniomis, nei krašto pažinimo, nei etninės kultūros pamokų mokyklose nėra. Bent jau atskirų. Taip, stengiamasi šias temas integruoti į kitus dalykus, bet... Rodos, nyksta ir kraštotyros būreliai. Maža to, kai kas siekia niekinti tai, kuo nuo amžių lietuviai didžiavosi. Taip, pavyzdžiui, jau buvo paniekintas „Aušros“ įkūrėjas Jonas Basanavičius, Pilėnai, kiti garbingos istorijos veikėjai ir tarpsniai. Beje, 2010 m. Vilniaus knygų mugėje buvo netgi ciniškai pasityčiota: už Pilėnų gynėjų ir vado Margirio paniekinimą tuometinė krašto apsaugos ministrė knygai „Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda“ įteikė Patriotiškiausios metų knygos nominaciją (2010 m. išleista Dariaus Barono ir Dangiro Mačiulio knyga susilaukė nemažai kritikos už „mitų griovimą“ – aut. pastaba).

Ir kaip puoselėti lietuvių kalbą, jei net iš Lietuvos radijo ir televizijos dingo lietuvių kalbos valandėlės? Tačiau tuo pat metu radijo ir televi­zijos laidose plinta bar­barizmai, žargo­nizmai, svetimybės. Skaudžiausia, kad asmenys, niekinantys Lietuvos istoriją, jos garsius žmones, pavyzdžiui, kaip kalbininkė, kovojanti prieš kalbos norminimą, lie­ka įtakingais veikėjais. Vadinasi, kažkas blogai su Lietuvos valstybe. Mano supratimu, tinkamam jaunimo patriotiniam auklėji­mui pasakoti vien apie pokario kovas ir neginkluotą pasipriešinimą neužtenka.

– Kokios dabartinės valdžios (nueinančios ir naujos) nuostatos Jums kelia didžiausią rūpestį?

– Domėtis politika nelabai norisi, geriau ką nors parašyti kraštotyros temomis. Žinoma, man ne tas pats, kad Lietuvoje sparčiai mažėja gyventojų, kad miestuose vyrauja nelietuviški užrašai, kad negalima Vilniuje pastatyti Vyčio paminklo. Nenorėčiau, jog tik kalbomis liktų pasiūlymas Vilniuje pastatyti paminklą ir pirmajam Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai. Lietuvos Respublikos teritorija yra etninėse lietuvių žemėse. Tuo tarpu Lietuva faktiškai nevaldo Šalčininkų bei Vilniaus rajonų. Maža to, pataikaujant lenkams, iš Trakų rajono buvo atimtos lietuviškai kalbančios teritorijos, sutampančios su buvusia demarkacine linija tarp Lenkijos ir Lietuvos. Todėl Trakų rajone lenkai tapo dauguma.

Mano supra­timu, vyriausybėms – ir nueinančioms, ir nau­joms – turėtų ypatingai skaudėti dėl Lietuvos regionų, kur žmonės neturi darbo, dėl to klesti skurdas, nusivylimas.

Liberalios partijos, eidamos į rinkimus, deklaravo narkotikų legalizavimą, pritarė siekiui vienalytėms santuokoms, o nepavykus – bent partnerystei, skelbė, kad į lietuvių raidyną įves ir lenkiškas raides. Tai, jog jų atstovai pateko į Seimą, liudija auklėjimo mokyk­lose spragas. Pavyzdžiui, tuoj po Atgimimo mokyklose veikė blaivybės būreliai – valančiukai. Kur jie dingo?

– Ar aplankote savo jaunystės vietas? Kokius tyrimo darbus dirbate ir kokie Jūsų planai?

– Anksčiau atvažiuodavau ne taip jau retai. Tėviškėje dar gyvena sesuo. Mane pakviesdavo ir į Kvėdarnos mokyklos (dabar gimnazijos), miestelio renginius. Tačiau pastaruoju metu dėl sveikatos problemų ir įvairių buitinių keblumų (neturiu, kas nuvežtų) jau porą metų Šilalės rajone nesilankiau.

Deja, nebeplanuoju ir jokių tyrinėjimų. Jeigu kas paprašo, kraštotyros temomis parašau į „Versmės“ leidyklos ruošiamas knygas arba į tęstinį leidinį „Gimtasai kraštas“. Turiu pripažinti: graužia sąžinę, kad neparašiau visų Šilalės rajono kaimų istorijų.

– Ko norėtumėte palinkėti „Šilalės artojo“ skaitytojams ir savo krašto žmonėms?

–Prisiminė nelaisvės metais dainuota daina: „Neišeik, neišeik, tu iš sodžiaus...“. Linkiu, jog nebereiktų uždarinėti mokyklų, nebetuštėtų Šilalės rajono kaimai ir miesteliai, kad juose gyvenantys žmonės galėtų jaustis pilnaverčiai ir laimingi.

„Kultūrologas bei kraštotyrininkas K. Misius soviet­mečiu dviračiu apvažiavo daugelį mūsų šalies miestelių ir bažnytkaimių, rinko archyvinę medžiagą, fotografavo kultūros bei sakralinius objektus, platino draustą literatūrą, užrašinėjo kaimo žmonių atsiminimus. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, su dar didesniu entuziazmu atsidėjo šiai veiklai. Sukauptus istorinius, etnografinius duomenis jis naudoja rašydamas straipsnius knygoms, monografijoms apie valsčius, rengia medžiagą enciklopedijoms, žinynams, yra daugelio leidinių sudarytojas bei bendraautorius. K. Misius yra apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu už nuopelnus Lietuvos Respublikai. Beje, jis laikytinas ir bene geriausiu lietuviškos spaudos draudimo laikotarpio (1864–1904) žinovu“.

Česlovas IŠKAUSKAS

Nuotr. iš pašnekovo archyvų

Imunitetas – tai organizmo gebėjimas neutralizuoti ir iš organizmo pašalinti svetimomis identifikuotas medžiagas, vadinamas antigenais, susiformuojantis dviem būdais. Organizmo apsauga atsiranda natūraliai persirgus kokia nors infekcija arba yra dirbtinai sukuriama vakcinacijos būdu.

Skiepijimas – vienas didžiausių laimėjimų sveikatos priežiūros srityje ir vienas svarbiausių žmonijos išradimų, apsaugantis žmonių gyvybes ir likviduojantis ligas. Nepaisant to, visuomenėje į vakcinaciją vis dar žiūrima dviprasmiškai.

Saugiausi preparatai naudojami medicinoje

Vakcina – tai vaistinis imuninis preparatas, kurio sudėtyje yra susilpninti gyvi ar negyvi tokie mikroorganizmai kaip bakterijos ir virusai ar jų dalys. Vakcinacija mokslininkų pripažįstama kaip veiksmingiausia priemonė mažinant sergamumą, kovojant su užkrečiamosiomis ligomis, jų komplikacijomis ir mirtimis, kurią įskiepijus žmogaus organizme susidaro apsauginiai imuniniai mechanizmai ir imuninė atmintis.

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro Visuomenės sveikatos specialistė Eglė Savickienė akcentuoja, kad galima naudoti tik saugias, kokybiškas ir tarptautinius standartus atitinkančias vakcinas, laikomas saugiausiais preparatais medicinoje. „Kadangi vakcina yra vaistinis preparatas, tad, kaip ir vartojant bet kokius vaistus, pasiskiepijus gali pasireikšti nepageidaujamos reakcijos ir šalutinis poveikis, bet tai nėra pavojinga gyvybei. Nepageidaujama reakcija į skiepus yra normalus organizmo atsakas į vakcinose esančius antigenus ir rodo, jog vakcina yra veiksminga ir formuojasi imunitetas. Dažniausiai pasireiškiančios reakcijos po vakcinos skiepijimo yra skausmas, paraudimas ar patinimas injekcijos vietoje, gali pasireikšti ir karščiavimas. Pastebėjus bet kokią reakciją į skiepus, reikėtų nedelsiant informuoti gydytoją.“

Toksinių vakcinų nebūtų leidžiama naudoti

Visame pasaulyje skiepais kasmet nuo tymų apsaugoma 2,7 mln. žmonių, 2 mln. – nuo naujagimių stabligės ir 1 mln. – nuo kokliušo.

Žmogus, kuriam yra suteikta teisinga informacija apie skiepus, neturi pagrindo nerimauti dėl vakcinacijos. Vis dėlto, visuomenėje sparčiai plintanti dezinformacija atgraso gyventojus nuo vaikus ir suaugusiuosius apsaugančio skiepijimosi ir tokiu būdu jie prisiima ligos užsikrėtimo, platinimo ar net mirties rizikas.

Dažniausiai dezinformacijos sraute pasitaikantis teiginys, kad skiepai sukelia infekcines ligas, – neteisingas. Specialistė E. Savickienė, kalbėdama apie sukeliamos ligos ir šalutinio poveikio skirtumus, teigia, jog skiepai infekcinių ligų nesukelia, tačiau naudojant gyvas vakcinas, kurių sudėtyje yra gyvas susilpnintas virusas, kai kuriems asmenims gali pasireikšti šalutinis vaistinio preparato poveikis ir konkrečios infekcijos, nuo kurios buvo skiepyti, simptomai, bet toks susirgimas pasireiškia labai lengva ligos forma ir didesnės rizikos sveikatai nesukelia.

Mitas yra ir tai, jog nuo visuomenės slepiama, kad skiepuose yra gyvsidabrio, aliuminio ir formaldehido. Vakcinų klinikinių tyrimų metu yra užtikrinamas preparatų saugumas ir efektyvumas ir tik tokias vakcinas leidžiama naudoti. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių bei vadovaujantis imuninių vaistinių preparatų charakteristikų santraukomis, minėtuose preparatuose pagalbinių cheminių medžiagų – gyvsidabrio, konservanto tiomersalio – nėra.

Aliuminio bei formaldehido cheminių medžiagų fragmentai įeina į imuninių vaistinių preparatų sudėtį. Vakcinų sudėtyje esantys aliuminio junginiai yra naudojami daugelį dešimtmečių ir nėra jokių mokslinių įrodymų apie jų sukeliamą neigiamą poveikį sveikatai. Šie junginiai naudojami kaip adjuvantai tam, kad vakcina sukeltų imuninį atsaką ir būtų imunogeniška. Dėl adjuvantų vakcinose galima naudoti mažus antigenų kiekius, o tai sukelia mažiau nepageidaujamų reakcijų. Jei vakcinų sudėtyje būtų toksinės, kancerogeninės medžiagos ir vakcinos galėtų lemti neigiamą poveikį sveikatai, jos tiesiog negalėtų būti registruotos ir leistos naudoti.

Vakcinos sukuria saugią aplinką visuomenei

Vakcina yra laikoma saugiausia ir patikimiausia natūralia sukurta apsauga nuo gyvybei pavojingų užkrečiamųjų ligų. Pasitelkiant skiepus, pasaulyje prieš 40 metų buvo eradikuoti raupai, kasmet nusinešdavę po kelis milijonus aukų, Europos regione eliminuoti tymai ir gerokai sumažėjęs sergamumas kitomis vakcinomis valdomomis infekcijomis.

„Svarbiausia suvokti, jog vakcinomis yra apsaugomas ne tik kiekvienas individualus žmogus, tačiau ir sukuriama saugi aplinka šeimoms ir visuomenei“, – atkreipia dėmesį E. Savickienė.

Dideli darbai yra kaip kalnas – neįveikiamas atrodo tik tol, kol nepra­dedi į jį kopti. Dešimtmetį atidėlio­­tas Laukuvos Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčios remontas tapo nemenku išbandymu visai bend­ruo­me­nei. Pa­rapijos klebonas kun. Virgilijus Pocius tikisi, jog žmonių pagalba bei su­sitelkimas suteiks ga­limybę tęsti bažnyčios remontą ir ateinančiais metais. 

Romantizmo stiliaus Lau­ku­vos Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčios pamatų akmenį 1852 m. pašventino vyskupas Motiejus Valančius. Dviem baltais bokštais į dangaus mėlynę atsiremiantis pastatas buvo mūrijamas net vienuolika metų. Jau statant buvo aišku, kad gruntas po bažnyčia nėra tvirtas, todėl pamatams buvo sukloti šimtamečiai ąžuolai. Problemos prasidėjo praėjus 70 metų po bažnyčios pašventinimo – mūras pradėjo skilinėti, sienose atsi­rado plyšių. Pamatus prisiėjo tvirtinti,  paskutinį kartą tas da­ryta 2003 m. Tačiau įtrūkimai sienose liko, o plyšiai nuolat didėjo. 

Praėjusiame šimtmetyje bažnyčios vidus buvo atnaujintas net keletą kartų. Pernai atlikti poli­chrominiai tyrimai atskleidė, jog ankstesniuose sienų sluoksniuose išlikę XIX a. tapyti konsekravimo kryžiai su vyskupo atributais, o XX a. pradžioje bažnyčios vidus buvo ištapytas prabangaus Art Deco stiliaus tautinių motyvų piešiniais. Restauratoriai juos įvertino kaip unikalius ir ne­įkainojamus tapybos lobius – jų įsitikinimu, kitos tokios bažnyčios Lietuvoje nėra. 

Didelės vertės yra ir virš presbiterijos atidengtas unika­lus tapybos kūrinys – per visą lubų skliautą vaizduojamas valtyje pamokslą sakantis Kris­tus. Tačiau tinkas, ant kurio nutapytas paveikslas, atitrūkęs nuo sienos pagrindo, jam ypač kenkia temperatūros svyravimai ir drėgmė, todėl bažnyčios remontą reikėjo pradėti nedelsiant. 

Laukuvos Šv. Kryžiaus atradimo parapijos klebonas kun. V. Pocius pripažįsta, kad bažnyčios būk­lė buvo ne tik avarinė, bet ir kritinė. Šiemet jau atlikta darbų už 110 tūkst. eurų. Didžiąją dalį pinigų – 76 tūkst. Eur – skyrė Lietuvos Respublikos ir Šventojo sosto sutarties dėl bendradarbiavimo kultūros ir švietimo srityje (paveldotvarka) programa, 22 tūkst. Eur iš rajono biudžeto pridėjo savivaldybė, 12 tūkst. Eur bažnyčios remontui surinko parapijiečiai. 

Ir šiemet, ir dar dvejus metus vyks bažnyčios avarinės situacijos likvidavimui skirti darbai. Tam prireiks dar 220 tūkst. Eur – remonto pabaiga numatyta tik 2023 m. Kol kas bažnyčios vidus niekuo nesiskiria nuo statybų aikštelės, o klebonas sako, jog, aukojant Šv. Mi­šias, apima keistas jausmas. 

„Stovėdamas ant dulkėtos plėvelės ir žiūrėdamas į stelažus, negali patikėti tuo, ką matai, bet kartu ir džiugu, kad bažnyčia tvarkoma, kad tas darbas išliks šimtmečiams. Šitas remontas buvo kiekvieno kunigo ir kiekvieno parapijiečio svajonė. Labai jo reikėjo – Laukuvos bažnyčia buvo prasčiausios būklės visoje Telšių vyskupijoje“, – tikina kun. V. Po­cius. 

Pasak jo, kol nepradėjo remontuoti, niekas nesuprato, kaip stipriai yra pažeistas pastatas. Nudaužę ištrupėjusį tinką, statybininkai pamatė, jog balkiai visiškai sutrūniję, atsiskyrusios lubos bet kada galėjo užkristi žmonėms  ant galvų. 

„Labai daug padaryta šiemet. Vieną bažnyčios šoną jau sutvarkė, dabar baigia kitą vietą. Įrengti nauji žaibolaidžiai, priešgaisrinė sistema, kur tapytų ornamentų nėra, prie vargonų, virš zakristijos, planuojama išdažyti, kad nereikėtų į tas vietas dar kartą grįžti. Žmonės džiaugiasi, žiūrėdami, kaip gražiai atrodo suremontuotos sienos, sako, kad jų nė dažyti gal nereikia“, – pasakoja Laukuvos parapijos klebonas.

Sutvirtinus bažnyčios sienas ir lubas, lauks dar svarbesnis, pasak kun. V. Pociaus, darbų etapas.  Atnaujinti gražiuosius Art Deco stiliaus ornamentus, kurie Laukuvos Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčią daro išskirtine, reikės apie 1,6 mln. Eur. Kunigas įsitikinęs, jog šį darbą būtina atlikti, nes unikalus šventovės interjeras gali sudominti Žemaitiją lankančius žmones, paskatinti Šilalės rajone turizmą. Laukuva galėtų tapti tokiu pat traukos centru, kaip Dionizo Poškos Baubliai ar Medvėgalio kalnas. 

Parapijos pastoracinės tarybos pirmininkas Kęstutis Auškalnis įsitikinęs, jog, pasibaigus pinigams, darbai negali sustoti. UAB „Telšių meistras“ vadovams laukuviškiai pažadėjo, kad finansavimą ras, tad ir vėl yra nusiteikę prašyti visų geros valios žmonių pagalbos. 

Pastoracinės tarybos pirmininkas pripažįsta, jog dabar sunkus laikas. Žmo­nes gąsdina koronavirusas, namuose sulaiko karantinas, todėl į bažnyčią ateinama rečiau. Bet, anot K. Auš­kalnio, gyvenimas grįš į įprastas vėžes, ir tada bus kuo džiaugtis – žmonės galės susitikti atnaujintoje, švytinčioje bažnyčioje. Tačiau kad toks džiaugsmas nušvistų, dabar reikia susitelkti. 

„Valstybės ir Šventojo sosto programa yra tęstinė, tikimės, jog ir ateinančiais metais mums skirs finansavimą. Vėl prašysime savivaldybės pagalbos, bet labai reikia ir žmonių prisidėjimo. Ne tik parapijiečių, kurie visada padeda. Labai prašome visų padėti kuo greičiau suremontuoti Laukuvos bažnyčią. Daug žmonių, kilusių iš Laukuvos, gyvena didžiuosiuose miestuose, dirba užsienyje. Laukuvos bažnyčioje jie buvo krikštijami, pri­ėmė Sutvirtinimo, Santuokos sakramentus, krikštijo vaikus, todėl turėtų jausti šiems maldos namams šiltus sentimentus. Labai prašome visų padėti išsaugoti ir atkurti unikalų sienų dekorą. Ateities kartos bus dėkingos už šią auką“, – neabejoja K. Auškalnis. 

Kiekviena atnešta ar į sąskaitą pervesta auka yra dokumentuojama – to, pasak kun. V. Pociaus, reikia, kad dabar gyvenančių žmonių vaikai bei anūkai žinotų, jog bažnyčios spindėjime yra ir jų šeimų indėlis. Negalinčius atvykti į kleboniją, iš Laukuvos kilusius, bet kitur gyvenančius žmones parapijos klebonas prašo aukas bažnyčios remontui pervesti į Laukuvos Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčios sąskaitą AB „Swedbank“ Nr. 66 7300 0100 3619 1702.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Klaidingai manoma, jog, sergant lytiškai plintančia liga, visuomet turi jaus­ti tam tikrus simptomus – perštėjimą, deginimą ar nemalonų kva­pą. Deja, dažnai infekcijos, neturinčios visiškai jokių požymių, būna pa­­čios pavojingiausios ir gali sukelti mirtiną grėsmę arba ilgalaikius ir ne­pra­nykstančius sveikatos pakitimus. 

Apie pagrindines lytiškai plintančias ligas, apsisaugojimo bei profilaktinių patikrinimų svarbą ir lytinį švietimą pasakoja Vilniaus gimdymo namų vyr. rezidentė-gydytoja akušerė ginekologė Patricija Kasilovska. 

Į ką atkreipti dėmesį?

Kasdien pasaulyje diagnozuojama daugiau nei milijo­nas lytiniu keliu plintančių infekcinių susirgimų. Daž­niau­siai užsikrečiama nesaugaus lytinio kontakto metu, nuolat keičiant partnerius. 

Netinkamai gydomos arba visiškai nepastebimos ligos gali sukelti nevaisingumą, impotenciją, o nėštumo bei gimdymo metu užkrėsti dar negimusį kūdikį. 

Dažnas šlapinimasis, atsiradęs dirginimo ar deginimo jausmas, neįprastos išskyros iš lytinių organų, skausmas lytinių santykių metu, žaizdelės ar pūslelinės ant lytinių organų gleivinių signalizuoja apie infekcijos atsiradimą, todėl vertėtų sunerimti ir tinkamai išsitirti. 

Tokiais atvejais, jei pastebėjote bėrimą lyties organų srityje, jaučiate skausmą pilvo apačioje ar kapšelyje, padidėja kirkšnies limfmazgiai, iš lyties ir šlapinimosi organų itin pagausėja neįprastų išskyrų ar jaučiate kitus nemalonius simptomus, reikėtų suskubti ir nedelsiant kreiptis į specialistus. 

Dažniausios ligos

Lietuvoje viena dažniau­sių lytiškai plintančių li­gų yra chlamidiozė, sukelia­ma chlamidinės bakterijos. Užsikrėsti įmanoma visų rūšių – vaginalinių, analinių bei oralinių – lytinių santykių metu.

Dauguma žmonių neturi jokių pastebimų simptomų, tačiau kai kuriems vėliau atsiranda skausmas pilvo apačioje, diskomfortas lytinio akto ar šlapinimosi metu, makšties išskyrų spalvos ir kvapo pasikeitimas, kraujavimas tarp menst­ruacijų ar jų metu, taip pat po lytinių santykių. Gali pasireikšti ir išangės skausmai bei išskyros, sąnarių uždegimai.

„Negydoma chlamidiozė vyrams gali sukelti rimtą šlaplės, prostatos arba sėklidžių infekciją, o moterims – dubens uždegiminę ligą ar net nevaisingumą“, – atkreipia dėmesį gydytoja P. Kasilovska. 

Viena rimčiausių lytiškai plin­tančių ligų, galinčių turėti mirtinų padarinių, yra gonorėja. Anot P. Kasilovskos, dauguma vyrų ir moterų visiškai nieko nejaučia, tačiau kitus kankina dažnesnis šlapinimasis nei įprastai, niežėjimas aplink lytinius organus, gelsvų išskyrų pagausėjimas bei kiti simptomai, kaip ir užsikrėtus chlamidioze. 

Negydoma chlamidiozė ir gonorėja gali komplikuotis, pakenkti prostatai, sėklidės prielipui, sukelti moterų bei vyrų nevaisingumą, pasireikšti ektopiniu (už gimdos ribų) nėštumu ir kitais reprodukcinės sveikatos sutrikimais. 

ŽPV – tylus ir grėsmingas

Lytinių santykių metu leng­vai ir dažnai užsikrečiama itin populiaria žmogaus papilomos viruso (ŽPV) infekcija. Dau­ge­lis užsikrėtusių ŽPV nejaučia visiškai nieko, tačiau ši infekcija, pasilikusi orga­niz­me, gali virsti lėtine liga ir negrįžtamai paveikti ly­tinių organų gleivines, sukelti ikivėžinius ir vėžinius su­sirgimus. Ne veltui net 99 proc. gimdos kaklelio vėžio atvejų yra susiję su didelės rizikos ŽPV in­fekcija.

Kitos lengvesnės for­mos sveikatos prob­­lemos, kurias su­kelia skirtingi ŽPV tipai, – tai odos ir genitalijų karpos, pavyzdžiui, makšties, varpos, išangės, tarp­vietės ar gerklės, gerk­lų papilomatozė. 

„ŽPV įmanoma už­sikrėsti ir bet kokio kontakto su užsikrėtusio žmogaus lyties organais metu ar kontaktiniu būdu per odą bei gleivinių mik­rotraumas. Be to, ši infekcija plinta tiek per heteroseksualius, tiek per homoseksualius santykius“, – teigia gydytoja, primindama, kad ir berniukai, ir mergaitės jau nuo devynerių metų gali būti paskiepyti nuo šio viruso. 

Apsisaugojimo ir patikrinimų svarba

Patikimiausias būdas išvengti lytiškai plintančių infekcijų – susilaikyti nuo lytinių santykių ar turėti ilgalaikius abipusiškai monogaminius lytinius santy­kius su asmeniu, kuris žino, jog nėra infekuotas. Riziką užsikrėsti sumažina taisyklingas prezervatyvų naudojimas lytinių santykių metu.

Gydytoja P. Kasilovska taip pat pabrėžia ir kasmetinių profilaktinių vizitų pas specia­listus svarbą: „Nevenkite reguliariai tikrintis, nes tokie apsilankymai gali padėti anksti nustatyti sveikatos problemas ir išvengti galimos grėsmės. Kiek­vienas žmogus turėtų žinoti, kas vyksta su jų kūnu“. 

Jei norite pasitikrinti profilaktiškai arba įtariate problemą, patariama kreiptis į šeimos gydytoją arba tiesiai į gydytoją specialistą (ginekologą, urologą, dermatovenerologą). Atsižvelgiant į tai, jog užsikrėtęs asmuo gali nejausti visiškai jokių simptomų, būtina pasitikrinti profilaktiškai, turėjus rizikingus lytinius santykius, o gavus teigiamą re­zultatą – apie tai informuoti ir partnerį.

Tėvai ir lytinis švietimas

Vidutiniškai Lietuvoje paaug­lių brendimas prasideda sulaukus 13,5–14 metų. Svarbu, kad ne tik mokytojai supažindintų jaunimą su artėjančiais jų kūno bei organizmo pokyčiais. Ir tėvams būtina apie tai kalbėtis su savo vaikais, nes tėvų vaidmuo čia labai svarbus. 

„Tikrai neužtenka vien mokykloje išgirstos teorijos, todėl tėvai turėtų asmeniškai pakalbėti su vaikais apie brendimą bei artėjančius fiziologinius pokyčius, o kai ateis laikas – ir apie nesaugių lytinių santykių grėsmes sveikatai. Dažniausiai mamos pasakoja dukroms, tėvai – sūnums, tačiau, žinoma, gali būti ir atvirkščiai. Svarbiausia iš pradžių neišgąsdinti vaiko ir pernelyg nespausti, jog palaipsniui įgautumėte didesnį jo pasitikėjimą“, – teigia P. Ka­si­lovska. 

Gydytoja pažymi, kad neretai pasitaiko ir tokių atvejų, kai tėvai atveda savo vaikus pas specialistus, kad jie tinkamai paaiškintų ir atsakytų į visus rūpimus klausimus. 

Pasikeitus situacijai ir karantinui stipriai apribojus visuomeninį gyvenimą, išryškėjo auganti vienišumo problema. Nutolimas nuo bendruomenės ir aplink sklandanti informacija kelia įtampą ir spraudžia žmogų į nerimo spąstus. Jaunieji maltiečiai -  Maltos ordino pagalbos tarnybos bendruomenė, jungianti savanoriaujantį jaunimą, nusprendė ieškoti galimybių, kaip spręsti šią problemą. Nors savanoriška veikla iki šiol buvo paremta fiziniu kontaktu, šiandieninės sąlygos paskatino apgalvoti ir nuotolinės savanorystės alternatyvas.

Bendradarbiaudami su Britų taryba, jaunieji maltiečiai pradeda įgyvendinti projektą „Sujungiat kartas“ (angl. Bridging Generations). Projektas nukreiptas į  konsultacijas telefonu, kurios ne tik suteiktų nuolatinę emocinę paramą, bet ir šviestų vyresnio amžiaus asmenis šių dienų aktualiomis temomis, esant poreikiui, padėtų susitvarkyti informacinių technologijų klausimais.

Būsimiems savanoriams kartu su ekspertais suteiksime paruošiamuosius 24 valandų trukmės nuotolinius mokymus apie informacinio ir medijų raštingumo konsultavimą bei emocinės pagalbos teikimą.  Projekto metu savanoriai turės galimybę reflektuoti savo patirtis reguliariose supervizijose, įsivertinti įgytas žinias bei įgūdžius atvirų ženkliukų sistemoje. Pasibaigus projektui dalyviams bus išduoti pažymėjimai, kuriuose atsispindės ne tik išklausytų mokymų žinios, bet ir praktiniai gebėjimai.

Artėjant šventėms, kaip niekada svarbu vieniems kitus palaikyti ir, nors sąlygos nėra palankios fiziniams kontaktams, pasistengti būti arčiau vieni kitų, pasitelkiant telefoninio ryšio pagalbą.

Jaunuoli, nori prisidėti prie kilnaus ir reikšmingo tikslo? Išbandyti nuotolinę savanorystę, gilinti žinias medijų, informacinio raštingumo bei emocinės paramos tema bei įgyti vertingos praktikos konsultuojant vyresnio amžiaus asmenis? Tai galimybė Tau!

Jeigu Tau – 16–29 metai ir kalbi lietuvių, rusų ar lenkų kalbomis, rašyk mums laišką el. p.: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..

Rūta BAUBLYTĖ

Jaunųjų maltiečių centrinio biuro komunikacijos koordinatorė