„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 7 Eur, įmonėms – 10 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (0-449) 74195, (+370-699) 67384

Redakcija

Advokatai teiks nemokamas teisines konsultacijas sunkumus patiriantiems

Jau penktus metus advokatai ir advokatų padėjėjai jungiasi prie Lietuvos Caritas iniciatyvos nemokamai konsultuoti socialiai pažeidžiamus žmones. Teisinės konsultacijos bus teikiamos visą pirmąją gruodžio savaitę. Ši Lietuvos advokatūros ir Caritas socialinė akcija – neatlygintina pagalba sunkumų patiriantiems žmonėms ir graži dovana artėjančių švenčių proga.

Nemokamai konsultacijos bus teikiamos lapkričio 30 – gruodžio 4 d. Atsižvelgiant į tai, kad dėl koronaviruso šalyje yra įvestas karantinas, teisinės konsultacijos bus teikiamos tik nuotoliniu būdu. Advokatai bei advokatų padėjėjai konsultuos telefonu arba video skambučiu.

Neatlygintinai teikti teisines konsultacijas į sunkias gyvenimiškas situacijas patekusiems žmonėms šiemet apsisprendė rekordinis advokatų ir jų padėjėjų skaičius – net 265.

„Labai džiugu, kad kiekvienais metais vis daugėja advokatų ir jų padėjėjų, norinčių prisidėti prie šios gražios akcijos, parodydami, kad visų pirma advokatas dirba žmogaus ir jo interesų labui. Ypatingai smagu matyti, jog aktyvūs yra ne tik didžiųjų Lietuvos miestų, bet ir regionų advokatai bei jų padėjėjai. Norėčiau paskatinti visus Lietuvos žmones registruotis ir pasinaudoti galimybe gauti nemokamas teisines konsultacijos iš teisės profesionalų“, – sako Lietuvos advokatūros pirmininkas prof. dr. Ignas Vėgėlė.

Advokatai teisiniais klausimais taip pat nemokamai konsultuos ir Caritas darbuotojus bei savanorius, kurie bendrauja su įvairių problemų kamuojamais žmonėmis ir dažnai sprendžia su teisiniais aspektais susijusius klausimus.

„Praėjusių metų patirtis rodo, kad iš pradžių nedrąsiai kreipęsi ir susitikę konsultacijoms su advokatais, žmonės itin palankiai įvertina nemokamą teisinę pagalbą. Tai, jog kiekvienais metais daugėja tiek specialistų, norinčių padėti, tiek prašančiųjų pagalbos, įrodo šios akcijos reikalingumą. Džiaugiamės, kad prieš penkis metus gimusi partnerystė su Lietuvos advokatūra ir toliau gyvuoja, gausėja ne tik norinčių konsultuoti advokatų, bet ir žmonių, kuriems tokia nemokama pagalba reikalinga“, – kalba Lietuvos Caritas vadovė Deimantė Bukeikaitė.

Žmonės, norintys pasinaudoti galimybe gauti nemokamą teisinę konsultaciją, turėtų kreiptis ir registruotis per Caritas centrus visoje Lietuvoje iki lapkričio 30 d. šiais kontaktais:

Lietuvos Caritas (centrinis biuras) – 8-677-12911 (Greta Čėsnė);

Vilkaviškio vyskupija (regionas) – 8-655-16739 (Giedrė Volff);

Kaišiadorių vyskupija (regionas) – 8-601-11454 (Giedrė Adlytė-Chveduk);

Šiaulių vyskupija (regionas) – 8-657-86463 (Dalia Garnienė);

Panevėžio vyskupija (regionas) – 8-683-05498 (Gražina Kacevičienė);

Telšių vyskupija (regionas) – 8-687-58020 ( Aurelija Lipskė);

Kauno arkivyskupija (regionas) – 8-601-25922 (Kristina Bajarūnaitė);

Vilniaus arkivyskupija (regionas) – 8-650-85094 (Edita Kundrotienė).

Ieva PALILIŪNIENĖ,

Lietuvos advokatūros atstovė ryšiams su visuomene

Deimantė BUKEIKAITĖ,

Lietuvos Caritas vadovė

Eksponatai prikelti naujam gyvenimui

Muziejaus fondai atnaujinami kiekvienais metais. Daž­niau­siai mu­ziejinių vertybių dovanoja rajono gyventojai. Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus šiuo metu turi virš 3000 medinių eksponatų. Nemažai jų yra geros arba pa­tenkinamos būk­lės. Tačiau daugumos būklė – kritiška: eksponatai yra sulūžę, sutrešę, aptrupėję, trūksta detalių ir kt. Todėl vertingų ir labiausiai sunykusių muziejinių ver­tybių restauravimas yra prioritetinės svarbos.

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus 2019–2020 m. finansavimui parengė ir Lietuvos kultūros tarybai pateikė 4 projektines paraiškas, kurios gavo finansavimą. Siekiant atgaivinti bei išsaugoti labiausiai sunykusias kilnojamąsias kultūros vertybes, teikėme projektą „Medinių eksponatų restauravimas”, kurio metu buvo restauruotos, konservuotos keturios XIX a. pabaigos – XX a. pradžios kėdės. Unikalius, vienetinius liaudies meno dirbinius naujam gyvenimui prikėlė taikomųjų kultūros paveldo tyrimų restauratorius Dovydas Ušinskas.

Restauravimo metu nuo eksponatų buvo nuvalyti buitiniai nešvarumai, sutvarkyta pasėstės dalis, atlošo jungtys, atkurtas minkštosios dalies (pasėstės) audinio gobeleno pamušalas, kojų konstrukcinė dalis, padengtas apsauginis sluoksnis. 

Šiam projektui atrinkome pa­čius charakteringiausius eks­ponatus, t. y. kėdes, kuriomis papildėme etnografijos eks­po­ziciją. Šių kėdžių pagalba mūsų muziejaus ekspozicijos (tiek ma­lūnininko kambario Baub­lių mu­­ziejuje, tiek miesto istorijos) ta­po pilnesnės, išbaigtesnės, įga­vo naujų spalvų.

Restauruoti eksponatai įtrauk­­ti į muziejinių vertybių skaitmeninę sistemą. 

Taip pat sukurta edukacinė programa apie kėdes, jų gamybos įrankius bei jas gaminusius meistrus. 

Projekto vadovė – muziejininkė Edita Merkelienė.

Edita MERKELIENĖ

Nuotr. iš muziejaus archyvo

Projektas iš dalies finansuotas:

Į motokrosą grįžęs Nerimantas – vėl tarp čempionų

Šilališkio Nerimanto Juciaus vardas jau žinomas ne tik motokroso sporto aistruo­liams. Tiesa, kurį laiką apie jį negirdėjome – vaikinas buvo patyręs rimtą stuburo traumą. Tačiau šiemet jis į sportą grįžo su griausmu: ne tik ryžosi vėl dalyvauti varžybose, bet ir užkopė ant čempionato nugalėtojų laiptelio.

Spalio viduryje buvo surengtos paskutinės šiais metais Lietuvos „Cross country“ čempionato ir Taurės etapų varžybos. Susumavus viso sezono rezultatus, paaiškėjo, kad motokroso čempionate galingiausioje „Open“ klasėje trečiąją vietą iškovojo šilališkis N. Jucius. O šio etapo bendroje įskaitoje mūsų krašto sportininkas pripažintas absoliučiu lyderiu. 

Lietuvos motociklų sporto federacijos duomenimis, pas­kutiniame etape dvylikoje skirtingų klasių startavo 110 motociklininkų ir 18 keturratininkų. Beveik 8 kilomet­rų ilgio trasoje šįkart buvo kliūčių – kapotų malkų bei suguldytų padangų. Motociklininkų taip pat laukė ir specialus didžiulių rąstų bei akmenų ruožas, šuoliai nuo priekabos, pelkė, pakilimas tankų grioviu bei šuolis per dvigubą sustatytų padangų trampliną. Todėl daugelis varžybų dalyvių vienbalsiai kartojo, jog tokios sudėtingos ir kupinos išbandymų trasos Lietuvoje dar nebuvo.

Šiai nuomonei pritaria ir Ne­rimantas.

„Šiemet pirmą kartą startavau „Cross country“ čempio­na­­te. Šios varžybos yra itin populiarios. Jose dalyvauja ir Da­karo dalyviai, tarkime, Arū­nas Gelažninkas. Tai yra kiek kitokios nei įprasta varžybos: jų metu porą valandų važiuojama be jokio sustojimo, ir tai reikalauja daug fizinio pasiruošimo bei meistriškumo“, – pastebi iki traumos ne vieną nugalėtojo titulą įvairiuose Lietuvoje vykusiuose čempiona­tuose pel­nęs lenktynininkas.

Nors motociklininkai ir keturratininkai varžėsi skirtingo­se klasėse, bene didžiausia int­riga virė dėl etapo nugalėtojo bendroje įskaitoje vardo. Šį kartą A. Gelažninkas dėl rankos traumos nusprendė važiuoti tik treniruočių režimu. Todėl kova dėl pergalės bend­roje etapo įskaitoje užvirė tarp šių metų motokroso čempiono Domanto Jazdausko bei patyrusio N. Juciaus ir jaunojo talento Džiugo Kazakevičiaus. Nors Domantas nuo Nerimanto prieš pat finišą buvo kiek atsiplėšęs, bet neišvengė techninių problemų, kurias išsprendė ne pats sportininkas, o pašaliniai asmenys. Už tai jis buvo diskvalifikuotas, o etapo nugalėtoju bendroje įskaitoje tapo N. Ju­cius. 

Jis bei kiti motociklų sportui nusipelnę asmenys jau yra pa­kviesti į kitų metų vasario 6-ąją Vilniaus Rotušėje vyksian­tį iškilmingą čempionų bei pri­zi­ninkų apdovanojimų vakarą. Tie­sa, kaip viskas klostysis, dar ne­aišku: visų renginių planus da­bar, deja, koreguoja virusas. Ar tada jis jau bus nuslopęs, dabar niekas negali prog­nozuoti.

Tačiau ne apdovanojimai Ne­rimantui yra svarbiausia – vaikinas prisipažįsta, jog jam kur kas svarbiau, kad jis vėl gali važiuoti motociklu ir dalyvauti varžybose, kuriose, kaip matome, pavyksta pelnyti laurus. O juk viskas galėjo būti kitaip, galėjome ir nebeišgirsti minint kraštiečio vardo, kai kalbama apie motociklų sportą.

„Gydžiausi visą 2019-ųjų sezoną. Po traumos beveik metus praleidus be motociklo, bu­vo kiek neįprasta vėl pradėti važiuoti. Iš pradžių stengiausi tai daryti ramiai, be įtampos. Supratau, kad meistriškumas niekur nedingo, o rezultatai sezono eigoje gerėjo tiesiog akyse“, – džiaugdamasis as­meni­ne pergale, kalba vaikinas.

Nerimantas prisiminė, jog „pri­sijaukinti“ savo metalinį žirgą pavyko ne iškart – iš pra­džių sportininkas motocik­lą jautė ne taip, kaip įpratęs. Ki­ta vertus, ir tokiose varžybose jėgas išbandė pirmą kartą, o dėl to, jog kelių etapų neužbaigė, neteko galimybės kovoti dėl čempiono vardo. Tačiau klausantis Nerimanto, aišku, kad kitais metais jis bus dar stip­res­nis.

N. Jucius, nors jam dar tik 25-eri, triskart iš eilės yra tapęs Lietuvos MX1 klasės nugalėtoju, keliskart – vicečempionu, „Arena cross Ryga“ laimėtoju, startavo ir ADAC Vokietijos čempio­nate. Šiuo metu vaikinas neatsisako dar prieš traumą puoselėtos svajonės dalyvauti Pasaulio motokroso čem­pionate. Tai yra vienas didžiausių Nerimanto tikslų, ku­rį įgyvendinti sukliudė trauma Bal­ti­jos čempionate, vykusiame Latvijoje 2019-ųjų pavasarį. Beje, šios rung­tynės vaikinui taip pat buvo labai svarbios ir joms atsakingai ruošėsi. Svajojo, kad bus pastebėtas, kad galės garsinti Lietuvos vardą...

Deja, skrydis per trampliną baigėsi griuvimu, po kurio Ne­ri­man­tui buvo diagnozuotas kompresinis dviejų nugaros slankstelių lūžis. Vaikinas neslepia – mama ir į šį sportą atvedęs tėtis nerimavo dėl jo ateities bei sveikatos. Tad būta ir kalbų apie pasitraukimą iš motosporto apskritai, tačiau Ne­rimantas teigia pats sau pažadėjęs grįžti ir sportuoti dar atsakingiau.

„Reikėjo atsistatyti ir sutvirtėti. Buvo visokių kalbų, bet nusprendžiau grįžti. Žinojau, kad bus sunku ir kad neaišku, kokioje vietoje ir kokiame lygyje galėsiu sportuoti. Grįžau į ritmą po truputį ir jaučiuosi savo vietoje. Tik dabar sportuoju dar protingiau bei stabiliau. Toks ir buvo mano planas: neperspausti, nesikarščiuoti, bet džiaugtis, jog apskritai galiu važiuoti motociklu. Ir dar smagiau, kad tas planas veikia – sezono pabaigoje švenčiau pergalę. Tad tikiu, jog ir dėl mano ateities perspektyvų šiame sporte viskas paaiškės su laiku, tik reikia kantrybės ir realiai vertinti savo jėgas“, – „Šilalės artojui“ sako Nerimantas.

Atkaklus jaunuolis jau ir anks­čiau yra minėjęs, jog motokrose, kaip ir kitose sporto šakose, itin svarbu išmokti įveikti jaudulį bei gebėti koncentruoti mintis. Startuojant būtina galvoti tik apie važiavimą ir rezultatą, o rungtyniaujant svarbu būti ištvermingam, važiuoti stabiliai, stengtis nepargriūti. Dar Nerimantas yra sakęs, kad profesionalų sportą būtų galima lyginti su gyvenimu, kuriame yra ne tik pergalių bei pakilimų, bet pasitaiko ir nuosmukių. Sportininkas turi išmokti pralaimėti, o motokrosas reikalauja būti „geležiniu“ žmogumi, privalančiu turėti stiprią valią. Nė vienos savo ambicijos šilališkis neketina išsižadėti ir dabar.

Žinoma, motokroso sporte reikalingos didžiulės investicijos. Tad Nerimantas yra dėkingas visiems rėmėjams, kurie tiki juo ir jo jėgomis bei padeda tiek rengiantis varžyboms, tiek jose dalyvaujant. Tai įmonės „Prolain“, „Hid­re­ma“, „Raivida“, „Autovida“, „Jo­ninių vaistinė“, „Tiesiai iš ūkio“ bei Šilalės savivaldybė.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

N. Juciaus asmeninio archyvo (LMSF) nuotr.

Indrė ir Justinas Petručiai patenkinti ūkininkavimo pradžios rezultatais

35-erių sutuoktiniai Indrė ir Justinas gyvulininkystės ūkį įkūrė 2016 m. Plungės rajone. Augina mėsinius li­mu­zinų veislės galvijus. Ūkiui kurti pasinaudojo Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos parama, skirta jaunųjų ūkininkų įsikūrimui. Šiemet skirta parama ir šiam ūkiui modernizuoti.

„Viskas prasidėjo nuo to, kad 2016 m. su žmona Indre Marcių kaime įsigijome sodybą. Aplink ją buvo 8 hektarai žemės. Pirkdami sodybą, apie ūkininkavimą negalvojome, bet nemažai ūkininkaujančių yra tarp giminaičių, tad, pasitarę su jais, pradėjome svarstyti, ar ir mums nepabandžius. O čia dar atsirado galimybė pasinaudoti jaunųjų ūkininkų įsikūrimui skirta parama“, – apie ūkininkavimo pradžią pasakoja Plungės rajono ūkininkas J. Petrutis.

Anot Justino, didelio pasirinkimo, kokios veiklos imtis, nebuvo. Augalininkystei – ir plotas per mažas, ir žemė ne pati dosniausia. 

„Pienininkystės ūkis reika­lauja didelio prisirišimo, o mes to nenorėjome. Tad nutarėme imtis mėsinių galvijų auginimo. Tuomet mums atrodė, kad jiems užtenka aptvaro, žolės, ir jie sėkmingai auga. Tačiau, pasirodo, yra visai ne taip – mėsinių galvijų ūkis reikalauja ir darbo, ir pinigų“, – apie pasirinkimą kalba Justinas.

Pagal Lietuvos kaimo plėt­ros 2014–2020 m. programos priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos sritį „Parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui“ J. Petručiui gyvulininkystės ūkiui įkurti buvo skirta 33,6 tūkst. eurų parama. 

„Už šias lėšas nusipirkome 15 limuzinų veislės telyčaičių. Ūkio plėtrai buvo reikalinga technika. Gerai, kad yra galimybė gauti paramą. Pagal programos priemonės „In­ves­ti­cijos į materialųjį turtą“ veiklos sritį „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“ gavome 50 tūkst. Eur, o šiemet – dar beveik 49,3 tūkst. Eur.  Įsigijome ūkiui reikalingos technikos: ritinių vyniotuvą, presą, traktorių, šienapjovę, kultivatorių. Jei ne projektai ir išmokos, ūkininkauti tikrai neapsimoka. Gal dėl to jauni žmonės neskuba savo gyvenimą susieti su ūkininkavimu“, – ūkio kūrimo patirtimi dalijasi Justinas. 

„Manau, jaunų žmonių kūrimąsi kaime paskatintų tai, jeigu jaunajam ūkininkui iš karto būtų duodama bent 80 procentų skirtos paramos. Juk labiausiai pinigų reikia tada, kai pradedi kurti ūkį. Teko girdėti, jog nuo šių metų jau taip ir padaryta. Tai labai gerai“, – vyrą papildo Indrė.

Nemažų investicijų reikalauja ir žemė, nes, norint didinti bandą, turi plėsti ir žemės plotus. Dabar Petručiai turi apie 45 ha nuosavos žemės ir apie 10 ha nuomoja. Limuzinų banda išaugo iki 45. 

„Vienoks ūkininkavimas, kai tėvai perduoda ūkį, kuriame ir technika supirkta, ir pastatai pastatyti, ir visiškai kitoks, kai pradedi nuo nulio. Todėl manau, jog per tokį trumpą laiką esame gana gerai pažengę į priekį. Tačiau iš ūkio kol kas mūsų šeima neišgyventų. Abu su Indre dirbame. Ji – valstybės tarnyboje, aš turiu logistikos firmą. Dar dirbdamas Norvegijoje, ėmiau kurti krovinių pervežimo įmonę. Nupirkau mašiną, pasamdžiau vairuotoją, ir taip prasidėjo verslas. Iš jo dar tenka ir į ūkį investuoti, nes kol kas Lietuvoje supirkėjai už gyvulius moka labai mažai. Pa­vasarį, per karantiną, supirkimo kainos buvo ypač sumažintos. Tad, parduodami gyvulius, ieškome geriausios kainos, nes ūkiui reikalingos apyvartinės lėšos. Vieną kartą parduodame gyvulius veislei, kitą – mėsai. Mėsinių galvijų augintojai susikooperavę galbūt galėtų imtis mėsos perdirbimo. Juk parduodant gaminius visai kitas pajamas galima gauti. Keičiantis kartoms, keičiasi požiūris ir į kooperaciją, atsiranda didesnis pasitikėjimas vienas kitu. Jei nerizikuosi, o lauksi, kol kažkas kažką tau pasiūlys, nieko ir nesukursi“, – sako J. Petrutis.

Du vaikučius auginančios ūkininkų šeimos gyvenimas kaime negąsdina. 

„Vaikus galima pavėžėti iki mokyklų Plungėje. Tu­ri­ningai praleisti laisvalaikį taip pat nėra sudėtinga. Tiek Plun­gėje, tiek netoli esančia­me uostamiestyje vyksta įvai­rūs renginiai, svarbu tik, kad tam būtų laisvo laiko“, – sa­vo pasirinkimu patenkinti Indrė ir Justinas.

„Vitaminų ūkis“ orientuojasi į didelį asortimentą

Anykščių rajono ūkininkai Rūta ir Rolandas Lančickai „Vitaminų ūkį“ pradėjo kurti prieš aštuonerius metus. Rūtos mamos dovanotoje žemėje jie augina šilauoges, ger­vuoges, avietes, trešnes, slyvas, vyšnias bei kitokias uogas. Orientuojasi į didelį asor­timentą, nes kasmet gamtos sąlygos yra labai permainingos. Tad jei vienoms uogoms orai nėra palankūs, uždera kitos. 

Nuo darbo paieškos – prie ūkininkavimo

2013 m. baigęs ekologijos ir aplinkotyros studijas Šiaulių universitete, R. Lančickas sugrįžo į gimtinę. 

„Tuomet Anykščiuose buvo ganėtinai sunku gauti darbą, tad pradėjau domėtis uogininkyste. „Ant bangos“ buvo šilauogės. Tada jos dar nebuvo dažnos ant vartotojų stalo, o jų auginimas atrodė gana patraukliai ir egzotiškai. Šia idėja pasidalijau su tėvais. Jie tam pritarė, o žmonos mama ir savo žemę padovanojo. Mat atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Rūtos močiutė buvo gavusi tris hektarus žemės, ją perpus padalijo abiem savo vaikams. Tad žmonos mamos dalyje ir kuriame savo ūkį. Tėvai padėjo įsigyti ir pirmuosius šilauogių krūmelius. Tada nusipirkome šimtą sodinukų“, – apie ūkininkavimo pradžią pasakoja Rolandas ir priduria, jog nors jis užaugo Anykščiuose, vaikystė bei paauglystė prabėgo, dirbant ūkiškus darbus:  „Močiutė net dalgiu pjauti išmokė. Visai neseniai, kai per vieną renginį sušneko, kad jaunimas nebežino, kas yra dalgis, sakau: duokite man. Pasipusčiau ir išpjoviau pradalgę“.

Ūkį modernizavo pasinaudodamas parama

2014-aisiais Lančickai įregistravo ūkį. Uogyną papildė gervuogėmis, trešnėmis, avietėmis, vyšniomis, slyvomis. Šiais metais atnaujino ir dalį šilauogyno. 

„Dalį anuomet pasodintų ir nelabai derlingų krūmų teko keisti. Tada, kai pirkome sodinukus, dar trūko informacijos apie šilauogių veis­les. Ir veislių tiek nebuvo, kiek dabar. Be to, anuometinės veislės mūsų klimato sąlygoms nelabai buvo pritaikytos. O, pasirodo, jei viena puikiai auga Že­mai­tijoje ar Dzūkijoje, nereiškia, kad jai bus tinkama Aukš­taitijos žemė bei klimatas“, – pastebėjimais dalijasi Ro­lan­das. 

Šiuo metu Lančickų uogy­nai užima apie 1,2 hektaro.

„Per­nai apsisprendžiau kreip­­tis paramos ūkiui moder­­nizuoti. Nors pažįstami man patarė naudotis konsultantų paslaugomis, nutariau pats pildyti paraišką. Išsikėliau sau iššūkį: jeigu jie gali surašyti, negi aš negaliu? Juk apie savo ūkį išmanau tikrai geriau už pačius profesionaliausius konsultantus. Žinau, ko jam reikia, kokius tikslus puoselėju. Tad ėmiausi darbo. Išsiaiškinau, jog man geriausiai tinka Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. prog­ramos priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos sritis „Parama smulkiesiems ūkiams“. Išstudijavau įstatymus, paramos teikimo taisyk­les, pasikonsultavau su paramą gavusiais ūkininkais ir užpildžiau paraišką. Po kurio laiko sužinojau, kad man skiriama parama. 

Ūkiui modernizuoti gavau beveik 15 tūkst. eurų. Pa­si­nau­dodamas ja, nusipirkau traktoriuką, žoliapjovę, frezą, uogų vėsinimo ir sodo priežiūros įrangą. Technika labai paspartina darbus. Ypač šiemet, kai žolei augti ir drėgmės, ir šilumos buvo užtektinai. Vėsinimo įranga prailgina uogų realizavimo laiką. Jos neturint, kad ir kaip sparčiai suktumeisi, dalies derliaus netenki. Šviežios uogos, ypač avietės, labai greitai praranda savo išvaizdą. Jos sukrinta, išskiria sultis. Visuomet klientus perspėju, jog avietės nemėgsta laukti, kol bus suvalgytos ar paruoštos žiemai. Būna atvejų, kai žmogus nusiperka uogų, parsivežęs palieka per naktį mašinoje, o rytą pamatęs apgedusias puola priekaištauti. Kiekvienam savo pirkėjui paaiškinu: jei iškart neturi laiko jų sutvarkyti, geriau nepirk“, – pasakoja ūkininkas.

Uogyne dirba tik šeima

„Kadangi „Vitaminų ūkis“ yra šeimos ūkis, jame visa šeima ir dirbame. Žmonių nesamdome nei uogynams prižiūrėti, nei uogoms skinti, nei joms realizuoti. Viską darome patys. Pirmiausia – taip yra patikimiau. Pavyzdžiui, reikia mokėti atpažinti prisirpusias šilauoges. Jeigu uoga mėlyna, dar nereiškia, jog išsirpusi. Nemokėdamas atskirti, žmogus priskina neišsirpusių uogų, o paskui girdime priekaištų, kad jos per rūgščios. 

Ir derlių patogiau patiems realizuoti. Dalį parduodame pasinaudodami internetu. Su­ren­kame užsakymus ir nuvežame į namus. Šiek tiek šviežių uogų parduodame kavinėms bei restoranams. Pernai uogas pradėjome tiekti vaikų darželiams, prisiimdami labai didelę atsakomybę, skatinančią ypač pasitempti dėl uogų kokybės. Mūsų vizija – plėtoti tausojantį ūkininkavimą“, – patirtimi dalijasi Rolandas.

Ir nors „Vitaminų ūkis“ nėra sertifikuotas kaip ekologinis, tačiau, jo savininko teigimu, chemikalų uogynų priežiūrai jie nenaudoja. 

„Žinoma, dėl to paprastai der­lius būna mažesnis, bet man svarbu, jog tiek aš, tiek ma­no klientai valgytų be chemi­kalų užaugintas uogas“, – pa­brė­žia Rolandas. 

Derlingumui didinti ūkininkas ieško kitų būdų. 

„Prieš dvidešimt metų niekas nė negalvojo apie laistymo sistemų uogynuose įrengimą ar plėvelių tiesimą, o dabar be viso to uogininkystės ūkis nebeįsivaizduojamas. Ir savo šilauogyne esu įsirengęs laistymo sistemą. Visus darbus paspartina moderni technika bei įranga. Per pastaruosius metus labai stipriai pasikeitė žmonių požiūris į ūkininkavimą“, – pokyčius apibūdina R. Lan­čickas.

Pasak pašnekovo, modernė­jantis ūkininkavimas padeda ūkio darbus suderinti su darbu valstybės tarnyboje. Ro­lan­das dirba Anykščių rajono savivaldybės Andrioniškio seniūnijos seniūnu, Rūta – Ute­nos apy­linkės teismo Anykš­čių rūmuose. 

Gimnazijai teks atlyginti žalą

Klaipėdos apygardos teismas apeliacine tvarka išnag­rinėjo civilinę bylą dėl Kaltinėnų Aleksandro Stulgins­kio gimnazijoje susižalojusio vaiko, kai šis, užrakintas kla­sėje, iškrito pro langą. Mokyklai nurodyta atlyginti 6000 eurų žalą: teismo sprendimu, mokiniui (ieškovui) priteista 5000 Eur, jo motinai – 1000 Eur.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.88

Šaligatvio remontas sukėlė abejonių

Pagrindinėje Kvėdarnos gatvėje verda statybos – čia klojamas šaligatvis. Tačiau miestelio senbuvis Jeronimas Oželis mano, jog darbai atliekami skubiai, bet kaip, nežiūrint naudos gyventojams. Tuo tarpu valdininkai aiš­kina, kad yra priešingai.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.88

Pajūryje – pirmoji moderni turgavietė po šimtmečio

Į pabaigą eina turgavietės Pajūryje įrengimas. Projektas šiam objektui buvo parengtas dar 2018 m. – praėjusios kadencijos savivaldybės administracijos užsakymu tai atliko UAB „Projkelva“. Remiantis viešai skelbiamais duomenimis, 130,5 tūkst. eurų vertės darbų sutartį su konkursą laimėjusia UAB „Vigatas“ savivaldybė pasirašė šių metų gegužės 26 d. Liepos 2 d. buvo pasirašytas papildomas susitarimas, kuriame nurodoma, jog turgavietės įrengimas pabrango iki 132,4 tūkst. Eur. Tačiau kokia bus galutinė šio projekto kaina, paaiškės tik įgyvendinus jį vi­siškai. Pasak darbus atliekančios įmonės atstovų, ati­duoti turgavietę naudojimui planuo­jama dar šiais metais.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.88

Virusas šilališkių palikti nenori

Lapkričio 12 d. ryto duomenimis, sergamumo koronavirusu rodikliai Šilalėje buvo didžiausi Lietuvoje – 1251 atvejis 100 tūkst. gyventojų. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) suvestinėse nurodyta, jog Šilalės rajone Covid-19 serga 274 asmenys, oficialiais savivaldybės duomenimis, sergančiųjų yra 282. Skirtumas tarp atskirų institucijų duomenų atsiranda dėl nuolat augančio užsikrėtusiųjų skaičiaus – darbuotojai nebespėja visų atvejų suvesti į bendrą sistemą.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.88

Nemokamos moksleivių karjeros konferencijos pranešėjas: „Baigę mokyklą, žmonės jaučia labai didelį laisvės ir autonomijos poreikį“

Nežinomybė – greičiausiai puikiai abiturientams pažįstamas jausmas, kuris tarsi kirminas pradeda graužti paskutiniais mokslo metais, kai reikia rinktis, ką veiksi toliau.

„Nepasirinkti yra gerai ir su tuo „nepasirinkimu“ kurį laiką pagyventi labai naudinga. Mes dažnai save apribojame vienu tikslų ir nebematome galimybių, kurios mus supa“, – sako švietimo inovatorius Lukas Benevičius. Pasak jo, klaidinga manyti, kad moksleiviai, kurie anksti sugalvoja, kuo nori būti ateityje, nepatiria streso bei nežinomybės jausmo, ar teisingai pasirinko.

Savanorystė – jungtis tarp mokyklos ir karjeros pradžios

Mokyklos baigimas jauniems žmonėms asocijuojasi su skirtingais dalykais. Vieniems tai yra etapas, kuomet buvo padėti pagrindai ateičiai ir „uždaryta“ vaikystė, kitiems – baisus bei intriguojantis įvykis, po kurio seka nežinomybė, tretiems – laisvės ir savęs paieškų laikotarpis.

„Baigęs mokyklą, žmogus turi labai didelį autonomijos bei gaivališkos laisvės poreikį, kurį reikia kažkur nukreipti. Mokykla yra labai ribota erdvė, todėl ir pasaulio suvokimas ten formuojasi labai ribotas. Aš manau, jog tvirtai nežinantis, ko nori, žmogus turėtų savanoriauti. Nesvarbu, ar išvykti į tolimą užsienį, ar čia, Lietuvoje, bet, atsakingai išsirinkęs organizaciją, jis išmoks pačias svarbiausias pamokas, kurios atvers daugelį durų ateityje“, – teigia „Mokymosi mokyklos“ įkūrėjas.

Pasak jo, savanorystė padeda suprasti, koks tas pasaulis už mokyklos sienų – išmokstama atsakomybės, komandinio darbo, bendravimo, yra daug laiko apgalvoti, ką aš noriu veikti. Kaip vieną iš sunkumų, su kuriuo susiduria jaunas žmogus, L. Benevičius įvardina sunkiai suvaldomą laisvės poreikį. Organizacijos dar nėra pasiruošusios priimti ir nemoka dirbti su žmonėmis, kurie ne visai supranta, kur yra ribos, nežino ir nenori laikytis griežtos struktūros.

„Savanorystė tokiu atveju tampa labai gera jungtimi tarp mokyklos ir darbo ar universiteto. Ji labai švelniai išmoko tam tikrų principų, kurie bus reikalingi, dirbant ar apsisprendžiant, kur stoti. Pabuvimas aplinkoje, kur tu dirbi ir tave supa tokie pat žmonės, gali kardinaliai pakeisti požiūrį bei mąstymą. Savanoriauti galima ir mokantis mokykloje, tačiau tam reikia noro bei vidinės motyvacijos“, – pasakoja švietimo inovatorius.

Svarbiausias klausimas

Renkantis ateities veiklą, ar tai būtų studijos, ar darbas, svarbiausia – žinoti atsakymą į klausimą, kas mane augina kaip asmenybę.

„Į savo gebėjimus reikia išmokti žiūrėti plačiau, ne tik pažymio suvokimo ribose. Jei man patinka ir aš noriu išmokti geriau bendrauti su žmonėmis, galbūt reikėtų rinktis psichologijos studijas. Jeigu man patinka gilintis ir suprasti sistemas ir jas tyrinėti, gal vertėtų pasidomėti inžinerija. Nereikia apsiriboti mokyklos disciplinų įvertinimais, nes jie tikrai nėra absoliutūs“, – teigia L. Benevičius.

Dažnai geri pasiekimai mokykloje priklauso nuo savivertės, kai viskas sekasi – savivertė kyla. Toks žmogus tiesiog žino, jog viską gali išmokti, ir jam tai nesukelia didelių problemų. Sunkiau tiems, kurie patenka į uždarą ratą – kažkas nesiseka, krinta savivertė, dingsta noras išmokti, formuojasi apatija visai sistemai. Čia padėti gali tėvai, kurie nukreipia tinkama kryptimi, bet jokiais būdais neverčia ir nesprendžia už vaiką.

„Nereikia visko matyti juodai ar baltai. Geriausias sprendimas dažniausiai randamas kažkur pusiaukelėje – sumaišius juodą su balta. Svarbu suvokti, jog vaikas nėra „nuosavybė“, ir mes norime auginti ne paklusnų bei ribotą kloną bet kūrybišką, savarankišką bei drąsią asmenybę. Normalus ryšys formuojasi tada, kai tėvai duoda patarimą, tačiau supranta, kad vaikas turi teisę ir nepaklausyti“, – pataria švietimo konsultantas, kurio pranešimą galėsite išgirsti nemokamoje Karjeros konferencijoje moksleiviams.

Antroji moksleivių konferencijos dalis

Karjeros konferenciją organizuoja Vokietijos ambasada kartu su Vokietijos ir Baltijos šalių prekybos rūmais bei renginių organizavimo ir vadybos agentūra „1 Vienintelis“.

Švietimo ekspertų L. Benevičiaus ir Lauryno Pečkaičio pranešimus apie sėkmingos karjeros kūrimą bus galima išgirsti antroje nemokamos „Karjeros konferencijos moksleiviams“ dalyje, kuri vyks lapkričio 18 d.

Pirmoji renginio dalis sulaukė didelio susidomėjimo, nuotolinį renginį stebėjo beveik 1000 vyresniųjų klasių moksleivių iš visos Lietuvos.

Antroje renginio dalyje pranešimus skaitys ir verslo atstovai: tarptautinės personalo valdymo bei atrankų kompanijos „Soprana Personnel International“ vadovė Diana Blažaitienė papasakos, kaip ieškoti darbo neturint patirties, o „Klassmann Deilmann Lietuva“ generalinis direktorius Kazimieras Kaminskas ir „Vakarų medienos grupės“ personalo vadybininkė Monika Kalinauskaitė pasidalins verslo poreikiais bei patars, kaip galima profesijas „pasimatuoti“ iš anksto.

Renginys vyks online platformoje: karjeroskonferencija.zoomtv.lt bei Vokietijos ir Baltijos šalių prekybos rūmų Facebook“ paskyroje. Visi norintys dalyvauti renginyje kviečiami registruotis: https://forms.gle/YSeumH8dX9rkZwgu9

Jovita JARUTIENĖ

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą