Pradėsiu nuo Sigito Gedos eilėraščio eilučių: „Buvau į Lietuvą išėjęs. Ten paukščiai, moterys ir vėjas. Į dieną visos karvės ėjo, ir vėju siautė ir plazdėjo...“ Jas prisimi­niau savaitgalį, kai vietoj visokių užsienių pasukau Ry­tų ir Šiaurės Lietuvos link.

Pažintis su Šiaurės Lietuva

Pasirinkau tikslą – aplankyti keletą įspūdingiausių dvarų. Kelias nuo Zarasų palei Latvijos pasienį – kalvotas ir vingiuotas. Paskui prasideda derlingos lygumos, ir apie Bir­žus bei Pasvalį horizontas gerokai atitolsta. Už Onuškio dulkėtu vieškeliu, „apendikse“ prie pat sienos, pasiekiame Ilzenbergo dvarą – jaukų, vėsų ir lankytojų neužpildytą, puikiai restauruotą 10 hektarų parką su dvaro pastatais ir nuo 1515 metų plėtojamu ūkiu, kuris toks yra vienintelis Baltijos šalyse. Lankytojus pasitinka milžiniška bulvė – tarsi paminklas viduramžiais į Lietuvą įvežtam ir ypač paplitusiam šakniagumbiui (sakoma, jog Kolumbas jį atgabeno kaip gėlę).

Kitas mūsų kelionės objektas – Pakruojo dvaras. Čia vy­ko gėlių festivalis. Didžiulės, kvapą gniaužiančios kompozi­cijos, skulptūros, meninės instaliacijos verčia įsiamžinti. Čia

pat lauke vyksta vaidi­ni­­mas pa­gal V. Šekspyro „Va­sar­vi­džio nakties sapną“, įtrau­kian­tis ir žiūrovus. Mil­ži­niš­koje dvaro teritorijoje rasi ko nori: amatų dirbtuves, ūkį su „veikiančiais“ gyvuliais, spirito varyklą, alaus bravorą, Ne­įpras­tybių kambarį, arbatines, trak­tierius, gali paplaukioti Kruo­joje, nueiti į Meilės salą, net­gi pabuvoti Bausmių rūsyje. 

Tiesa, čia žmonių daug, o sau­lė kepina negailestingai. Dva­ras pritaikytas ir pramogai, ir poilsiui, ir apsipirkimui. Nors, čia, kaip ir visur Lietuvoje, galima įžvelgti ir kičo, ir apsileidimo, ir noro pasipelnyti, gerokai keliant kainas. Tokios vietos šalyje ypač atkuto, kai dėl koronaviruso apribotas lankymasis užsienio šalyse. 

Bet šitais savo įspūdžiais jokiais būdais neketinu reklamuoti lankytinų vietų, tik noriu nuraminti tuos niurzglius, kurie raunasi plaukus nuo galvos, negalėdami išvykti kur toliau, o sugrįžę turi izoliuotis. Lie­tuva yra įdomi, neištirta, sau­gi. 

Grįždamas šiaurinės Lietu­vos keliais, savyje pagavau pa­triotizmo intencijas: nors buvo Žolinės šventė, laukuose virė darbas. Pats metas kulti javus, gabenti juos į elevatorius, kurie, nepajėgdami sudoroti gausaus derliaus, grūdus – mačiau – pila į milžiniškus te­ri­konus. Žem­dirbiai skundžiasi, kad reikia stovėti ilgose eilėse, o grūdų kainos krinta. Supirkėjai neskuba jų parduoti. 

Vyrai, sukaitę nuo alsios kait­ros ir dulkių, kiauras dienas vairuoja kombainus, pila į savivarčius ir veža į surinkimo punktus. Pagarba jiems. Tokia štai Lietuva – žalia, darbšti, karšta. Didžiuokimės ja!

Gudai euforijoje

Antra savaitė mūsų dėmesys prikaustytas prie Baltarusijos. Praėjusi baigėsi didžiuliu mitingu Minsko centre, bet šalia vyko ir Aliaksandro Luka­šenkos palaikymo mitingas. Prieš tai antrą kartą per parą jis ir Vladimiras Putinas kalbėjosi telefonu. Užsitikrinęs Ru­sijos valdytojo paramą, A. Lu­kašenka mitinge vėl gyrėsi garantavęs baltarusiams gerą gy­venimą per 26 savo valdy­mo metus, pliekė NATO ir Va­karus, jog neva šie kėsinasi į valstybės nepriklausomybę, ir ragino į mitingą suvežtus savo rėmėjus ginti į pavojų patekusią savo tautą. Kliuvo ir Lietuvai. 

O ką Lietuva? Prezidento Gi­tano Nausėdos iniciatyva parengtą trijų dalių tarpininkavimo planą A. Lukašenka atmetė. Jam tarpininkų nereikia, nes, jei kas, į pagalbą ateis Rusijos „žalieji žmogeliukai“. Tuo tarpu Lietuvos vadovas, matyt, ir nesitikėjęs, jog siūlomas dialogas gali įvykti, pasigyrė, kad esą štai dėl šios iniciatyvos riaušės Minske nuščiuvo. Savimeilės sindromas?

Kas dabar? Jeigu streikuojančios Baltarusijos įmonės nutrauks savo protestus ir sukilėlių reikalavimai paskęs šventinėje euforijoje, opozicijai nenumačius tolesnių veiksmų, Bal­tarusijoje viskas liks kaip buvę. „Gėlių revoliucija“ (kiti šį pakilimą vadina „bulvių“, mat bulvė yra šios tautos nacionalinė daržovė) išsikvėps, ir mes vėl, kaip sakė užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, su Minsku palaikysime „pragmatiškus santykius“. 

Ar tikrai mums šalia reikia liepsnojančio laužo?

Česlovas IŠKAUSKAS

Karantinas seniai baigėsi, tačiau dalies įstaigų durys gyventojams vis dar užrakintos. Bene skaudžiausia, kai mokesčius mokantys žmonės turi kęsti skausmus vien dėl to, jog nepavyksta užsiregistruoti pas gydytoją, tėvai nervinasi prieš mokslo metų pradžią negalintys užregistruoti vaikų profilaktiniam patikrinimui, daug žmonių nesulaukia specialistų konsultacijų ar negali atlikti reikalingų tyrimų. Su tokiomis problemomis susiduria ir mūsų rajono gyventojai.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.64

Vienam mūsų rajono mėgėjui žvejoti rugpjūčio 11-osios rytas prasidėjo kraupiu radi­niu. Aitros upės pakrantėje jis aptiko negyvą jauną moterį. Policija pradėjo nužudymo tyrimą ir ieško asmenų, kurie tuo metu važiavo keliu Mažeikiai–Plungė–Tauragė.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.63

Nugeltę javai, pilkšvos ražienos, kukurūzų miš­kas, pjau­namas atolas, šiaudų rulonų primėtyti laukai liu­dija – va­sara eina į pabaigą. Kartu su ja ir svarbiausias dar­by­me­tis – javapjūtė.

Aldona BIELICIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.63

Švelnindama karantino padarinius, Vyriausybė parengė įvairių pagalbos priemonių dirbantiems pagal darbo sutartis ir savarankiškai, taip pat verslui, netekusiems darbo, šeimoms su vaikais, pensinio amžiaus gyventojams bei neįgaliesiems. Tačiau iki šiol smulkieji ūkininkai negalėjo pasinaudoti jokia paramos forma, todėl šio sektoriaus atstovams numatytos specialios vienkartinės ir periodinės išmokos. 

Smulkieji ūkininkai, kurių ūkis yra iki 4 EDV, gali kreiptis vienkartinės arba pe­rio­di­nės išmokos už karantino laikotarpį. Prašymus galima pildyti iki gruodžio 11 d. 

Dėl išmokų reikia kreiptis į savivaldybės administraciją pagal deklaruotą gyvenamąją vietą, o išmokėtos jos bus iki šių metų pabaigos. Išmokėjimu rūpinsis „Sodra“.

Žemės ūkio ministerijos inform.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.63

Praėjusį savaitgalį Kaune vyko „Lietuvos DARTS spor­to federacijos taurės 2020” varžybos. Asmeninėje rung­tyje nugalėtoju tapo šilališkis Edgaras Grikšas, tarp mo­terų nepralenkiama buvo Milda Zdanauskaitė iš Kauno. 

Iš viso prie smiginio taikinių varžėsi 79 vyrai ir 23 moterys. Kovota trijose rungtyse.

E. Grikšas iki šiol yra dalyvavęs ketveriose Lietuvos smiginio reitingo varžybose. 

„Finale jaučiausi daug stip­riau“, – sakė Edgaras, pripažinęs, jog vis tik su jauduliu teko pakovoti.

Anot jo, rinkti taškus sekėsi gerai, tačiau jaudulys neleido pataikyti į reikiamą dvigubą sektorių, o tai būtų garantavę po laimėtą tašką. 

Atsilikdamas rezultatu 2:0, šilališkis sugebėjo susikaupti ir pakreipti žaidimą sau palankia linkme.

„Mėčiau ramiai ir užtikrintai. Supratau, kad kitos galimybės laimėti gali ir nebūti“, – po finalo kalbėjo Edgaras, turėjęs įveikti daug stiprių priešininkų. 

Lietuvos smiginio reitingo asmeninės rungties finale žaidė ir vilnietis Edgaras Pi­gu­levičius. Jis pusfinalyje įtemp­toje kovoje rezultatu 4:3 nuga­lėjo kretingiškį Sigitą Kva­jaus­­ką. E. Grikšas pusfinalyje ap­lenkė daugkartinį Lietuvos ir tarptautinių varžybų nugalėto­ją mažeikiškį Arūną Čiplį (4:3). 

Moterų asmeninės rungties finale M. Zdanauskaitė su­­si­ti­ko su Asta Jukniene iš Elekt­rėnų. Trečiąsias vietas iškovo­jo klaipėdietė Ger­da Mal­dei­­kytė ir vilnietė Kor­ne­li­ja Lu­šai­tė.

Porinę rungtį tarp moterų laimėjo Vil­niaus „Legiono“ atstovės K. Lu­­šaitė ir Eglė Galdi­kaitė, fi­na­­le pranokusios „Smi­ginis LT“ atstoves Sandrą Rim­kevi­čiūtę bei Jurgitą Šakienę iš Kau­no. Vilnietės žaidė ir komandinės rungties finale, tačiau turėjo pripažinti Kauno „Tra­jek­­torijos“ narių M. Zda­naus­kai­tės ir Ramintos Kve­da­rai­tės pra­našumą. 

„Legiono“ atstovai Jonas Jo­naitis ir Andrius Pikiotas buvo stipriausi porinėje rungtyje tarp vyrų, lemiamame žaidi­me laimėję prieš Mindaugą Ba­rauską iš Prienų ir kaunietį Mantą Petkevičių, o kartu su E. Pigulevičiumi bei Vygintu Kisevičiumi užtikrintai žengė į komandinės rungties finalą. Jame susirungė su kretingiškiais „Topo“ žaidėjais S. Kva­jausku, Pauliumi Mika­lo­čiumi, Artūru Galdiku bei Min­daugu Viskontu. Taiklesni buvo pastarieji, bet tai vilniečiams nesutrukdė laimėti bend­ra­ko­man­dinėje įskaitoje, kurią sudaro komandos vyrų ir moterų trijose rungtyse pelnyti taškai.

Justė JURKŠAITĖ

Klubo „Smiginis LT“ nuotr.

Net ir pati geriausia žinia gali sukelti audrą, jei valdžia nederina savo planų su gyventojais. Prieš tris savaites pradėtas Gineikių kaimo Dio­nizo Poškos gatvės kapitalinis remontas vienus nudžiugino, kitus pri­vertė skaudžiai nusivilti. Paaiškėjus, kad savivaldybės klerkai ne­be­žino kaimų ribų, atokiau gyvenantys žmonės pasijuto nereikalingi. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.63

Vasara – renginių metas. Joninės, Oninės, kaimų šventės, javapjūtės pabaigtuvės, derliaus sutiktuvės... Visas sunku būtų išvardinti, nes kiek rajone bendruomenių, kone tiek pat ir švenčių. Kai kurios įsigud­ri­na švęsti kelis kartus per metus. Ir kodėl gi ne, jei įvairūs fondai bei savivaldybė dosniai skiria pinigėlių susibūrimams? Tokiuo­se renginiuo­se dažniausiai klykauja pop „žvaigždutės“ ir laisvai liejasi alus, o kai­mo žmonės pyksta, kad pinigai išleidžiami draugų bei giminių baliams. Todėl gera pa­s­tebėti tas bendruomenes, kurios mokesčių mokėtojų pinigus naudoja prasmingai – tvarko ir puošia savo kaimus, sukuria tai, kas išliks dešimtmečiams ir būsimoms kartoms primins, jog kažkada čia gyvenome. 

Pamąstyti apie tai, kas išliks po mūsų, paskatino Bilionių kaimo bendruomenės ir seniūnijos ketvirtą kartą surengtas tautodailės pleneras „Šimt­mečio veidai ir vaizdai“. Savaitė, kai prie piliakalnio dūzgia pjūklai ir kaukši kaltai, reikalauja ilgo bei kruopštaus pasirengimo – to nežino tik tos bend­ruo­menės, kurios ilgesniam laikui nėra priėmusios svečių, pasirūpinusios jų apgyvendinimu, nakvyne, maitinimu ir bent minimaliu apmokėjimu už darbą. Nors iš šono stebint ir atrodo, kad šeimininkams toks šurmulys yra labai smagus, šventei laiko nebelieka. 

Užtat būna rezultatas, kuriuo džiaugiasi visi: ir tie, kurie buvo atvykę į plenero metu vykstančius renginius, ir kurie neturėjo tam laiko, tačiau bent jau pro šalį eidami minutei sustoja pasigėrėti kaimą papuošusiu nauju kūriniu. Viskas, kas sukuriama plenere, skirta šio krašto žmonėms. 

Pasak Bilionių seniūnės Lo­retos Dau­­kan­tienės, rengti plenerą paska­ti­no Ši­lalės kraš­tiečių draugijos pir­mi­nin­kas Vir­ginijus Jocys, todėl pir­­masis renginys įvyko Že­maičių kultūros draugijos ini­ciatyva. Idėjos pirmtaku tapo 2007 m. etnografinėje sodyboje surengta kūrybinė stovykla „Muo­line ruo­kun­dā“ (Mo­liniai pasikalbėjimai). Po dešimt­mečio ji atgimė į Lie­tu­vos valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtą tautodailės plenerą. 

Bendradarbiavimas su kraštiečiu V. Jo­ciu, Žemaitijos regio­ninės etninės globos tarybos pirmininku, bilioniškiams padėjo padaryti didžiulį darbą. Gulbių kaime atsirado unikalus Norberto Vė­liaus ir Lau­ryno Ivinskio istorinis pažintinis kelias, kuriame įamžinta nemažai Šilalės kraštui bei visai Lietuvai nusipelniusių žmonių.

2017 m. vykusiame  tautodailės ple­nere Dainius Jan­kauskas sukū­rė paminklą piliakalnių tyrinėtojui Liud­vi­kui Kšivickiui, 2018-aisiais kaltinėniškis Alvydas Pocius sukūrė atminimo ženklą istorikui Simonui Daukantui, akmentašys Valdas Banza prieš dvejus metus čia įamžino Šilalės krašto savanorių at­minimą. 

Gulbių kaimo kelyje stovi paminklai poetui, publicistui, vertėjui, pirmojo lietuviško kalendoriaus leidėjui L. Ivins­kiui, religijotyrininkui ir baltų mitologi­jos rinkėjui N. Vėliui, partizanei Ire­nai Pet­ku­tei-Ne­ringai, pa­sie­­nie­čiui An­ta­­­n­ui Strau­kui, gamtininkui Čes­lovui Ku­­da­bai, 1918–1920 m. Lie­tu­vos nepriklausomybės kovų dalyviams. 

Mažai Lie­tu­vo­je yra tokių unikalių, praei­tį su dabartimi jungiančių vietų, todėl bilioniškiai išties tu­ri kuo didžiuotis. Gra­žus ir jų naujausias su­ma­ny­mas pa­puošti seniūnijos centrą skulp­tūrų parku. Jame jau stovi pernai sukurti tautodailinin­kų darbai. Bi­lio­niškių bei jų svečių akis džiugina medžio drožėjo A. Pociaus sukurta legendinio milžino skulptūra, bent minutei prisėsti traukia ant dviejų meškų laikomo medinio suolelio – jį pernai padarė D. Jankauskas. 

Nemažas ir šių metų plenero derlius. Parkelyje prie Bilionių seniūnijos netrukus atsiras atminimo ženklai šio krašto kaimams. Bilionių seniūnija maža, ją tesudaro vos aštuoni kaimai, daugelis jų nyksta: Baublių kaime gyventojų jau neliko, Padvarninkuose gyvena vos vienas, Aukštagirėje – du žmonės. Greta kaimams skirtų akmeninių skulptūrų se­niūnijos parkelyje stovės Jo­no ir Salomėjos Gargasų že­mėje rastas riboženklių ak­muo – manoma, kad jis gali būti išlikęs net nuo XVI a. 

Prasmingą kaimų įamžinimo darbą bilioniškiai šiemet patikėjo patiems ge­riausiems Lietuvos tautodaili­nin­kams: tris kartus „Aukso vainiku“ apdo­va­notam Adolfui Teresiui ir vieną „Auk­so vainiką“ turinčiam akmenta­šiui V. Ban­zai. Kartu su jais dirbo ir to­kį pat apdovanojimą pelnęs kryždirbys A. Pocius. 

Pasak Bilionių seniūnės L. Dau­kan­tienės, pleneras „Šimt­me­čio veidai ir vaizdai“ suburia vietos bei kitų re­gio­nų me­nininkus ir meno mėgėjus, paskatina žmones domėtis savo krašto tradicijomis, istoriniais įvykiais, kultūros ir gamtos paveldu, puoselėja že­maičių papročius, tradicijas, skatina prisiminti žemaitišką kalbą. O tuo pačiu stiprina bend­ruomenės vienybę ir susitelkimą, norą išgyventi bendrą kūrybos džiaugsmą, susimąstyti apie praeities svarbą dabarčiai. 

To niekaip nepalyginsi su vieno vaka­ro šou, suteikiančiu galimybę valdžiai parodyti savo „gerumą“. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Kam daryti, jeigu galima nedaryti? Regis, tokia taisykle vadovaujasi mūsų valdininkai, jei tik prisieina spręsti bent kiek sudėtingesnę problemą. Todėl nenuostabu, kai gyventojai, ne kartą mėginę rasti išeitį valdiškose institucijose, bet atsimušę lyg į sieną, pagalbos kreipiasi į „Šilalės artojo“ redakciją. Ir šįkart, nuvažiavę pasižiūrėti į Burkėnus, ar tikrai seniūnas nė karto nesuorganizavo pakelių šienavimo darbų, išgirdome ir daugiau žmonių skundų.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.62

Darbymetis pačiame įkarštyje: javų laukais plaukia kom­bainai, keliais zuja traktoriai, vienur kitur dirvą jau raižo plūgai – žemdirbiai rengiasi žieminių rapsų sė­jai. Taip ir su­kasi kaimo žmonių metų ratas – nuo dar­bymečio iki darbymečio, trumpam suteikda­mas laiko tik pasidžiaugti  derliumi ir sudėlioti ateinančių metų planus.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.62