Šįkart nukreipkime dėmesį nuo koronaviruso – atrodo, jis pats, tarsi tai supratęs, pamažu jau traukiasi į tamsų pašalį. Pakalbėkime apie vieną datą, su kurios „herojumi“ dažnas išaugo, nešė jo ideologijos vėliavą ir dirbo ja grįsto režimo naudai.
Praėjusį trečiadienį, balandžio 22-ąją, kai kas vis dar pažymėjo Rusijos bolševikų vado Vladimiro Iljičiaus Uljanovo (Lenino) 150-ąsias gimimo metines. Rusijoje šį jubiliejų atšventė nebent būrelis G. Ziuganovo komunistų, kurių reitingas balandį tesiekia 13,2 proc., dar vienas kitas leninizmo teoretikas, šiandien giriantis garsųjį perversmininką ir jo 1918 m. rugpjūtį pradėtą „masinio teroro“ kampaniją prieš buožes, popus ir baltagvardiečius. Dar po dviejų metų, išgirdęs, kad Latvijoje ir Estijoje buriamos antibolševikinės formuotės, įsakė iš Lietuvos kilusiam Feliksui Dzeržinskiui „karti visus juos ir už kiekvieną pakartą duoti 100 tūkstančių rublių premiją...“
Su Lietuva, kuri, praėjus vos keturiems mėnesiams nuo bolševikinio perversmo, paskelbė Nepriklausomybės aktą, Lenino santykiai buvo geresni. Gal todėl, kad iš čia buvo kilę žiauriausi jo parankiniai, gal kad gerokai prieš sukilimą, 1895 m. rugsėjo 19-ąją, būsimas revoliucijos vadas buvo apsistojęs Vilniaus geležinke-
lio stotyje ir spėjo pabendrauti su vietos socialdemokratų lyderiu, gydytoju ginekologu Jonu Andriumi Domaševičiumi, o beveik po metų buvo įkurta LSDP; gal kad žydiško kraujo turėjusio Lenino dėka Vilnius laikomas BUND – Žydų darbo partijos įkūrimo vieta...
Kažkada „Dviračio šou“ juokais iškėlė kitą versiją. Kalbėta, jog Leninas mirė nuo sifilio, tad humoro laidos autoriai pajuokavo, esą jis sifiliu užsikrėtė ne kur Šveicarijoje ar Paryžiuje, o Vilniuje, kur 1895-ųjų rudenį pakeliui į Sankt Peterburgą užsuko keletui valandų. Per tą laiką bendraminčiai jį neva ne tik pamaitino, aptarė socialdemokratų judėjimo reikalus, bet 25-erių jaunuoliui parūpino ir visokių malonumų...
80-ųjų pradžioje jau buvau girdėjęs tokius gandus, tad, būdamas radijo kursuose Maskvoje, prisijungiau prie mūsų ekskursijos Gorkuose – buvusioje Lenino rezidencijoje. Nutaikęs progą, gidės paklausiau, kodėl Leninas neturėjo vaikų ir nuo ko mirė. Moteris piktai atšovė, kad „tokie klausimai yra Pabaltijo nacionalistų išmislas“...
Apskritai Baltijos šalims palankumo nejautęs Leninas po nemažų dvejonių sutiko, jog 1920 m. liepos 12 d. būtų pasirašyta Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartis, kuria Rusija „be atodairų pripažino Lietuvos valstybės savarankiškumą ir nepriklausomybę su visomis iš tokio pripažinimo einančiomis juridinėmis pasekmėmis...“ Kaip rašė Adolfas Šapoka 1936 m. išleistoje „Lietuvos istorijoje“, tai buvo teigiamas žingsnis dviejų valstybių santykiuose, leidęs mūsų jaunai valstybei susigrąžinti Vilnių ir daugiau jėgų skirti pasipriešinimui pilsudskinei Lenkijai.
Šiandien aktualus ne Lenino atminimo klausimas. Dabartinėje Rusijoje svarbiausiu tapęs Stalinas, kuris įtariamas net organizavęs pasikėsinimus į Leniną. Pastarasis užsiaugino gyvatę savo užantyje. Stalinas pasinaudojo tuo, kad 1922 m. gruodžio 16 d. Leniną ištiko paralyžius, ir jam teko 30-ąją paskelbti SSSR įkūrimą... Po Lenino mirties 1924 m. sausį jo įpėdinis apskritai įsisiautėjo. Dar ir šiandien jo valdymą bei pergales šlovinantys istorikai ciniškai rašo: „Vakarai laimėjo Šaltąjį karą ir įveikė SSRS, bet tai nereiškia jos silpnumo... Juk bet koks invalidas sifilitikas gali smogti iš nugaros jėgomis trykštančiam vaikinui... Bet atplėšti nuo mūsų tėvynės rusų miestai ir žemės turi sugrįžti jų šeimininkui... Mūsų tėvynė vėl bus stipri ir graži, tai bus nauja Sąjunga. Juk ne pirmą kartą kylame iš pelenų...“ (iš Nikolajaus Jakovlevo knygos „Stalinas. Kelias į viršų“).
Pagrindinius stalininius metodus, atkuriant imperijos galią ir griebiantis represyvios agresyvios politikos, perėmė V. Putinas. Imituodamas valdžios atsisakymą, jis tik stiprina savo pozicijas, kaip ir Stalinas prieš savo mirtį. Pastarasis sulaukė 74-erių, V. Putinui dabar 68-eri...
Česlovas IŠKAUSKAS
