Kai miesto šurmulys ima slėgti, o širdis vis dažniau pasiilgsta tylių vakarų su paukščių giesmėmis ir pievų kvapu, kartais tereikia vieno drąsaus sprendimo – grįžti ten, kur kadaise buvo jauku, saugu ir gera. Giedrė Knystautienė su vyru Sauliumi taip ir padarė: iš Klaipėdos persikėlė į močiutės sodybą, kurioje prabėgo jos vaikystės vasaros. Ir būtent čia, apsupta gamtos ramybės, seno sodo obelų šešėlių ir lėto kaimo ritmo, ji kuria mažus stebuklus – rankų darbo lėlytes-sages, keliaujančias po visą pasaulį.

Giedrė gimė Šilalėje, mokyk­lą baigė Šiauliuose, studijavo Šiaulių universiteto dailės fakultete, bet svarbiausi jos prisiminimai kvepia ne miesto as­faltu, o kaimo žole. Didžiąją vaikystės dalį ji praleido pas senelius, kur kiekvienas kampelis buvo kupinas jaukumo ir paprastumo. Gamta, lėtas gyvenimo ritmas ir buvimas arčiau žemės nuo mažumės traukė stipriau nei triukšmingos gatvės ar miesto šviesos. 

„Kai ištekėjau, apsigyvenome Klaipėdoje. Ten gimė ir augo visi trys mūsų vaikai. Aš užsiėmiau įvairia kūrybine veikla. Pamilome šį miestą, bet dažnai važiuodavome į senąją sody­bą – tai buvo mūsų vaikų antri namai, vieta, į kurią visada norėjosi sugrįžti“, – sako Giedrė.

Kai vaikai baigė mokyklas ir išvyko studijuoti, sprendimas persikelti į kaimą atėjo natūraliai. Miesto šurmulys prarado savo žavesį, o kaimo ramybė tapo didžiausia dovana. 

„Ramūs pasivaikščiojimai su šunimis kaimo keliukais sutei­kia didžiulį malonumą, yra lai­ko susidėlioti mintis, apgalvo­ti naujas idėjas, įsiklausyti į sa­ve“, – prisipažįsta ji. 

Ir būtent toje tyloje, kur girdėti tik vėjo šnaresys ir paukščių giesmės, iš naujo atgijo vaikystės aistra – kurti žmones.

Maža mergaitė, kadaise piešusi sąsiuviniuose žmogeliukus ir siuvusi lėlėms drabužėlius, niekur nedingo – ji tik laukė progos sugrįžti.

„Dar vaikystėje mano lėlės turėdavo dėžutes su savo garderobais. Mėgdavau jas puošti, megzti, siūti, kurti aprangą. Mokykliniai sąsiuviniai būda­vo pripiešti kažką veikiančių žmogiukų. Vėliau pradėjau pieš­ti portretus ir sąsiuviniai buvo pilni veidų – tai buvo ma­no pasaulis“, – šypsosi Giedrė.

Lemtingas posūkis įvyko prieš dešimtmetį, kai ji internete pamatė siūtas interjerines lėles. „Jos mane taip patraukė, kad negalėjau sustoti – ieškojau informacijos, žiūrėjau pamokėles, domėjausi visomis įmanomomis technikomis. Kai pabandžiau pati – pavyko!“ – prisimena Giedrė. 

Iš pradžių gimė statiškos lėlės, tačiau netrukus ėmė ieškoti daugiau išraiškos. Lėlės tobulėjo, tada moteris susikūrė socialiniuose tinkluose puslapį „Giedre Dolls“ ir pradėjo kelti savo kūrinių nuotraukas. Žmonių pagyrimai įkvėpė dar labiau, pradėjo kurti lėlių kūnelius iš vielos karkaso, kad jos galėtų judėti, įgautų gyvybės, tarsi pasakotų istorijas. O tada gimė idėja paversti jas sagė­mis – mažais, funkcionaliais meno kūriniais, kurie galėtų lydėti moteris kasdienybėje.

„Veidukus lipdau iš polimerinio molio, drabužėlius siuvu iš įvairiausių medžiagų, o plaukus gaminu iš vilnos ar siūlų. Taip vienoje lėlytėje galiu sujungti viską, ką moku ir ką myliu – piešimą, lipdymą, siuvimą“, – pasakoja kūrėja. 

Kiekviena lėlė – tai kruopštus darbas ir kūrybos džiaugsmas. Vienos gimsta grei­tai, spontaniškai, tarsi pačios pasirinktų, kokios nori būti, kitos reikalauja valandų valandas derinti spalvas, medžiagas ir detales. Nors Giedrė labiausiai mėgsta švelnius žemės tonus, kartais jos rankose gimsta ir netikėti, drąsūs spalvų deriniai – lyg pačios lėlės prašytųsi išsiskirti iš minios.

Šiandien šios mažosios lėlytės – daugiau nei papuošalai. Kiekviena jų turi charakterį, nuotaiką, istoriją. Vienos primena mokytojas ar gydytojas, kitos – fotografes, kirpėjas ar menininkes. Daugybė moterų džiaugiasi gavusios miniatiūrinę savo pačių versiją – mažą, švelnią, bet labai ypatingą. Ir nors gimsta mažoje dirbtuvėlėje kaime, Giedrės lėlytės keliauja po visą pasaulį – nuo Europos iki Amerikos ir Australijos.

„Kartais atrodo, jog viskas gyvenime susidėlioja taip, kaip turi būti. Grįžau į vietą, kurią visada mylėjau, čia atradau savo kelią. Dabar kiekvieną dieną pradedu su džiaugsmu – nes žinau, kad kuriu kažką, kas džiugins kitus“, – sako Giedrė. 

Jos istorija – tai tylus priminimas, jog laimė nebūtinai gyvena didmiesčių blizgesyje ar tolimose kelionėse. Kartais ji laukia visai šalia – ten, kur kvepia sena obelis, kur po kojomis girgžda kaimo keliukas, o rankos kuria tai, ką myli širdis.

Daiva VAITKEVIČIŪTĖ

Nuotr. iš asmeninio pašnekovės archyvo

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija

Šilalės kraštas – neatsiejama Žemaitijos dalis, kurios šaknys siekia XIV amžių. Archeologiniai radiniai liudija, kad jau tuomet pradėjo formuotis pirmieji miestelio kontūrai, o kartu su aplinkiniais kaimais jis priklausė istorinei Karšuvos žemei. Šiandien Šilalė keliautojus vilioja atrasti savo praeitį piliakalniuose, muziejuose, kultūros paveldo objektuose, bendruomeninėse iniciatyvose bei gamtos grožyje. Tai, kas buvo sukurta prieš šimtmečius, tampa naujais atradimais tiek vietos žmonėms, tiek svečiams. Rugsėjo 27-ąją minėjome pasaulinę turizmo dieną, ta proga Šilalės turizmo informacijos centras dalijasi įžvalgomis apie praėjusią vasarą bei kviečia pažvelgti, kokiais potyriais mūsų kraštas praturtino keliautojus.

Šios vasaros pradžioje mieste pristatyta meninė instaliacija, įkvėpta klasikinės Luiso Kerolio pasakos „Alisa stebuklų šalyje“ – bendruomenių parke įrengtos šokio teatro „Alisa, įstrigusi laike“ dekoracijos tapo kūrybine lauko ekspozicija: medžiuose kabo šachmatai, puodeliai, laikrodžiai, o takus puošia originalios žaidimų kortos (autorės Indrė Lukoševičienė ir Aušra Danisevičienė).

Nuo balandžio Laukuvoje lankytojus pasitinka Dalios Grinkevičiūtės ekspozicija, kurioje galima pažinti rašytojos, tremtinės ir gydytojos gyvenimą bei sužinoti istoriją apie buvusius namo šeimininkus – tremtinių Milių šeimą.

Turizmo srityje svarbus kiekvienas lankytojas – ar tai būtų vienas žmogus, ar šimtas. Vieno turisto patirtis gali tapti gražia rekomendacija kitiems. Galbūt tai lėmė, jog rašytojos, tremtinės ir gydytojos D. Grinkevičiūtės ekspozicija per keturis mėnesius sulaukė tūkstančio lankytojų, tarp jų ir iš Izraelio, Suomijos bei Lenkijos. Upynos etnografijos muziejus, įkurtas 1973 m., šiemet taip pat pasitiko daugiau kaip 1000 svečių, tarp jų – atvykusiųjų iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Į Dionizo Poškos Baublius, pirmąjį muziejų Lietuvoje, šią vasarą atkeliavo lankytojai  iš Australijos ir Meksikos, o Stasio Girėno gimtinės-muziejuje sausio–rugpjūčio mėnesiais lankėsi net 2528 svečiai. Turizmo paslaugų teikėjai džiaugiasi kiekvienu, kuris sugrįžo ar atrado Šilalės kraštą.

Šilalės rajone netrūksta pramogų ir vandens turizmo. Keliautojai rinkosi Kukučio stovyklavietę („JO JO“ baidares), „Turistauk.lt“, Dobilų slėnį, Plaukiam stovyklavietę, Palaivio poilsiavietę bei kitus paslaugų teikėjus. Pasak Dženetos ir Artūro Dobilų („Turistauk.lt“, Dobilų slėnis), jų veikla nenutrūksta ir pasibaigus vasarai – jie dirba visus metus, kol tik neužšąla upės. Keliautojai kviečiami leistis į nuotykius baidarėmis natūraliomis, mažai urbanizuotomis Jūros ir Akmenos upėmis. Kukučio stovyklavietės šeimininkė Jolanta Kasiliauskienė džiaugiasi, kad grupės vis sugrįžta, o įsimintiniausi tampa tie irkluotojai, kurie kruopščiai ruošiasi kelionei – atsiveža dekoracijų, vėliavų, pasirūpina įvairiais atributais. Šią vasarą baidarių maršrutus papildė ir keturkojai keliautojų draugai.

Pasak Bilionių etnografinės sodybos „Gȳvenėms“ šeimininkės Editos Navardauskienės, ypatingai smagu, sulaukus svečių iš Nyderlandų, Norvegijos, Liuksemburgo, Didžiosios Britanijos ir net tolimųjų Azijos bei Afrikos žemynų. Turistai maloniai nustemba atradę Žemaitijos gamtos grožį ir XIX a. sodybos autentiškumą, tai skatina pasilikti net kelias savaites. Sodyba taip pat draugiška Camino Lituano piligrimams.

Pasirodo, jau pildosi ne tik ateinančių metų kalendorius, bet ir 2027-ųjų.

Autentiškų patirčių ieškojo ir svečiai kaimo turizmo sodyboje „2RestPlace“. Kaip pasakojo jos šeimininkė Vaida Zimkienė, šią vasarą dauguma rinkosi poilsį, ramybę, gamtą ir atokvėpį nuo miesto šurmulio, juos traukė poilsio zona su laužaviete po šimtamečiais ąžuolais. Čia lankytojai ne tik maloniai leido laiką, bet ir galėjo pajusti senųjų medžių didybę bei ramybės galią. Tokios vietos tampa vertinamos už galimybę „atsijungti“ ir pasikrauti vidinės energijos.

Nepaisant lietingos ir vėsios vasaros, turizmo paslaugų teikėjai šypsosi – Jūros upė buvo greita, su veržlia srove, nenuobodi plaukti, todėl nuolat iš turistų girdėjosi, kad ji yra fantastiška, o per vasaros potvynį 22 km įveikti per 1 val. 20 min.!

Tačiau bene svarbiausia, jog vis tik pagrindiniai turistai išlieka lietuviai, atvykstantys iš visų šalies regionų ir aktyviai besinaudojantys vietos paslaugomis.

Turizmo sezonas Šilalės krašte nenutrūksta ir dabar – vasaros pramogas gamtoje natūraliai pakeičia uždaros erdvės, kuriose netrūksta veiklų tiek vietos gyventojams, tiek svečiams. Keliautojų laukia Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus su filialais, Stasio Girėno gimtinės muziejus bei D. Grinkevičiūtės ekspozicija, siūlantys įvairias edukacijas, parodas ir galimybę prisiliesti prie krašto istorijos. Šilalės kultūros centras kviečia išbandyti originalius pabėgimo kambarius „Duonkepio skylė“ ir „Etno“, viešoji biblioteka tampa erdve turiningam laisvalaikiui, kai galima pasinerti į knygų pasaulį ar apžiūrėti parodas. Tuo tarpu Šilalės laisvalaikio ir sporto centras siūlo aktyvaus poilsio galimybes ir leidžia atsipalaiduoti bei sušilti darganotais rudens vakarais. Šaltuoju metų laiku Šilalės kraštas gyvena koncertų, parodų, susitikimų su kūrėjais, įvairių švenčių bei bendruomeninių iniciatyvų ritmu. Visa tai ne tik pratęsia turizmo sezoną, bet ir suteikia progą pažinti Šilalę kitu kampu – gyvą, kūrybišką ir tradicijas puoselėjantį kraštą.

Judita NOREIKIENĖ

Šilalės turizmo informacijos centro

kultūrinės ir turistinės veiklos koordinatorė

Archyvo nuotr.

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos anglų kalbos mokytoja Rasa Jokšienė, pradinių klasių mokytoja Daiva Palekienė, biologijos mokytoja Rūta Galbogytė-Ged­vilienė bei matematikos mokytoja Rasa Surblytė dalyvavo tarptautiniuose įtraukiojo ug­dymo kursuose „Successful Stra­tegies for Teaching Students With Special Needs in Every Classroom“ Vienoje (Austrijoje), kurių tikslas – suteikti pedagogams žinių ir prak­tinių įgūdžių, kaip veiksmingai taikyti ugdymo strategijas, užtikrinančias ko­kybišką kiekvieno mokinio įtrauktį į ugdymo(-si) procesą.

Mokymuose susi­tiko pedagogai iš įvairių Europos šalių – Vokietijos, Čekijos, Italijos ir Pran­cūzijos. Dalyviai dirbo mišriose grupėse, dalijosi gerąja patirtimi, aptarė veiksmingas strategijas, padedančias pritaikyti ugdymo procesą kiekvieno mokinio poreikiams.

Vienas iš įsimintiniausių kursų akcentų – apsilankymas Vienos muzie­juje. Tai erdvė, kurioje pristatomi įvai­­rūs įtraukiojo ugdymo sprendi­mai, padedantys kiekvienam vaikui, nepriklausomai nuo jo gebėjimų ar poreikių, patirti mokymosi sėkmę. Muziejuje pademonstruota, kaip technologijos, inovatyvios priemonės ir mokymosi aplinkos pritaikymas leidžia kurti lygiavertes sąlygas visiems mokiniams.

Diskusijų metu paaiškėjo, kad nors kiekviena švietimo sistema turi savitų iššūkių, visus pedagogus vienija bendras tikslas – padėti mokiniui atsiskleisti. Dalyviai iš Vokietijos akcentavo specialiųjų porei­kių turinčių vaikų integraciją bendrojo ugdymo klasėse, italai dalijosi patirtimi apie bend­radarbiavimo su šeima svarbą, o čekų kolegos pristatė praktinius diferencijavimo pavyzdžius.

Kursų metu buvo akcentuotos kelios svarbiausios sėkmingo darbo su specialiųjų poreikių turinčiais mokiniais kryptys: mokymosi individualizavimas ir diferencijavimas atsižvelgiant į jų gebėjimus, mokymosi stilius bei poreikius, technologijų taikymas – skaitmeniniai įrankiai ir specialiosios programos, padedančios kurti prieinamą mokymosi aplinką, įtraukus mokytojo požiūris – tai pozityvi atmosfera klasėje, kurioje kiekvienas vaikas jaučiasi svarbus ir priimtas, tarpkultūrinė partnerystė – idėjų mainai tarp skirtingų šalių pedagogų, padedantys plėsti mokymo(si) galimybių spektrą.

Dalyvavimas kursuose Vienoje suteikė ne tik teorinių žinių, bet ir praktinių idėjų, kurias pedagogai galės pritaikyti savo mokyklose. Tarptautinė patirtis, bendrystė su kolegomis iš kitų šalių bei pažintis su inovatyviais įtraukiojo ugdymo sprendimais tapo stipriu įkvėpimu tolesniam darbui su specialiųjų poreikių turinčiais mokiniais.

„Šie kursai mums suteikė galimybę pamatyti, kaip įtraukusis ugdymas organizuojamas kitose Europos šalyse, ir parsivežti idėjų, kurias galime pritaikyti savo ugdymo įstaigose. Bet didžiausia vertė – bendradarbiavimas su kolegomis iš skirtingų šalių. Diskusijos grupėse leido suprasti, kad visi susiduriame su panašiais iššūkiais, tačiau kartu galime rasti ir veiksmingų sprendimų“, – sakė kursų dalyvės.

Rasa JOKŠIENĖ, 

anglų kalbos mokytoja

AUTORĖS nuotr.

Finansuojama Europos Sąjungos lėšomis. Tačiau išreiškiamas požiūris ar nuomonė yra tik autoriaus (-ių) ir tai nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Švietimo mainų paramos fondo požiūrį ar nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei dotaciją teikianti institucija negali būti laikoma už juos atsakinga.

Rugsėjo 8–12 d. Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos komanda dalyvavo programos ,,Nordplus Junior“ projek­to ,,Our Baltic Sea“ veiklose Martinlaakson lukio gimnazijoje Helsinkyje. Į mokinių mainų susitikimą atvyko projekto dalyviai iš Latvijos, Estijos, Danijos, Švedijos bei Lie­tuvos mokyklų. 

Projekto savaitė bu­vo kupina įvai­rių kūry­binių veik­lų, paskaitų-praktinių dirbtuvių, kurių metu dalyviai nag­rinėjo aktualias Baltijos jūros regiono aplinkosaugos problemas ir kartu ieškojo tvarių sprendimų. Aalto universitete atliko celiuliozės ir jos regeneracijos eksperimentus bei dalyvavo ateities miesto modelio kūrimo procese. Tai buvo puiki proga susipažinti su pažangiomis technologijomis ir inovatyviomis idėjomis bei suprasti, kad kiekvienas turime galią kurti trokštamą aplinką sau ir ateities kartoms. 

Harraka ir Suomenlinos salose tyrinėtas pakrančių planktonas ir augalija, analizuoti vandens mėginiai, jų cheminė sudėtis, atlikti mikroplastiko tyrimai. Šios praktinės dirbtuvės padėjo giliau suvokti aplinkosaugos problemas ir žmogaus veiklos poveikį ekosistemoms. 

Susitikimo metu projekto dalyviai susipažino su mokyk­la, Suomijos švietimo sistema, lankėsi pamokose, palygino dalykų mokymo metodus, pasidalino gerąja praktine patirtimi.

Projektinės savaitės veiklų metu įgijome daugiau žinių apie Baltijos jūros jautrumą žmonių sukeltai taršai, bet tuo pačiu pasisėmėme daug gerų emocijų, patirčių bei dar labiau sustiprinome tarptautinę bend­rystę.

„Dalyvavimas šiame projekte buvo nuostabi patirtis. Visi mokiniai puikiai kalbėjo angliškai, todėl lengvai bendravome. Savaitės programa buvo turininga ir gerai suplanuota. Įgijau daug naujų žinių, susiradau draugų ir pasitikėjimo savo anglų kalbos įgūdžiais. Tai patirtis, kuri motyvuoja dar labiau domėtis aplinkosauga ir tarptautiniu bendradarbiavimu“, – sakė II g klasės mokinys Nojus Martinkus.

Jam pritarė ir gimnazistas Tadas Laucevičius, pasak kurio aktyviai dalyvaujant projekto veiklose ir bendraujant su kitais dalyviais, savaitė prabėgo labai greitai.

„Gerinau savo bendravimo gebėjimus anglų kalba. Projektas buvo puikus būdas praturtinti žinias apie Baltijos jūrą ir aplinkosaugą. Panašiame renginyje norėčiau dalyvauti dar kartą“, – tikino Tadas. 

Kristina KATAUSKAITĖ, 

projekto koordinatorė gimnazijoje

AUTORĖS nuotr.

Projektas finansuojamas „Nordplus” programos lėšomis 

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT) pristato pirmąją 39-ojo sezono premjerą – šokio spektaklį „Formos“. Dviejų dalių šokio vakaras sujungė klasikinę tradiciją, modernų choreografinį mąstymą ir drąsią sceninę viziją. Premjera sutraukė gausų būrį teatro svečių bei šokio meno gerbėjų.

Žiūrovams pristatyti du ryškūs kūriniai: britų choreografo Douglaso Lee šokio spektaklis „Kalista“ („Callisto“), sukurtas 2024 m. Klaipėdos festivaliui, bei vienaveiksmio baleto „Saldžiakartės būties pastraipos“ pasaulinė premjera, kurio autorius – KVMT baleto trupės meno vadovas, choreografas Gajus Žmavcas.

Menininkas G. Žmavcas šiam pastatymui sukūrė ne tik choreografiją, bet ir kostiumus bei originalią muziką styginių instrumentams. Partitūrą orkestrui subtiliai aranžavo Vladimiras Konstantinovas, jis ir dirigavo KVMT styginių grupei. Choreografas pabrėžė, kad tai pirmas kartas, kai jam teko kurti muziką styginių ansambliui, ir dėkojo V. Konstantinovui už profesionalų aranžavimą, o atlikėjams – už jų atsidavimą.

Publiką nustebino ir KVMT styginių grupės susodinimas scenoje. Šis sprendimas leido trupei tapti ne tik muzikine, bet ir vizualine spektaklio dalimi. Spektaklio atmosferą sustiprino įtaigus šviesų dizainerio Edvardo Osinskio darbas.

Svarbiausias vakaro solistas – KVMT baleto trupė. Tai universalūs, tarptautinę patirtį sukaupę profesionalai, į Klaipėdą atvykę iš įvairių pasaulio šalių ir atstovaujantys skirtingas baleto mokyklas. Premjeroje jie po ilgos pertraukos vėl šoko ant puantų – tai tikras iššūkis šiuolaikinio šokio atlikėjams, tačiau kartu neatsiejama klasikinio baleto dalis, suteikusi pastatymui ypatingos estetikos ir grakštumo.

Antrojoje diptiko dalyje žiūrovai išvydo Klaipėdos festivalyje jau pristatytą D. Lee šokio spektaklį „Kalista“ („Callisto“), sukurtą pagal australų garso menininko Nicolaso Sávva muziką. Šiame kūrinyje organiškai susiliejo šiuolaikinė choreografija, elektroniniai garsai ir minimalistinis apšvietimas, suteikęs pasirodymui išskirtinės atmosferos.

Premjera „Formos“ tapo ryškiu įrodymu, kad Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras – tai vieta, kur susitinka tarptautinė patirtis, kūrybinė drąsa ir baleto tradicijos. Naujasis sezonas žada ne tik dar daugiau šokio, bet ir plačią meninių atradimų paletę, o žiūrovai gali būti tikri – rudenį laukia dar daugiau nepakartojamų susitikimų su muzika, šokiu ir teatru.

KVMT inf.

Šiandien nerašysiu apie kančias, kuriose „gimdoma“ XX-oji Vy­riau­sy­bė. Tuo labiau, jog liaudies iš­mintis sako, kad skausminga pa­baiga yra geriau, nei nesibaigiantys skauduliai. Nors sutinku, jog, žvelgiant į politi­nio elito atstovų veidus, dažnai atro­do, kad jie yra tikri kankiniai, ypač, kai negauna kurios nors išsvajotos kėdės.

Vyriausybės keičia viena kitą, o skurdo ir socialinės nelygybės problema Lietuvoje nemažėja. Vargstantys ir su nuolatiniais sunkumais susiduriantys žmonės į politikų akiratį dažniausiai patenka tik tada, kai pakvimpa rinkimų kampanija. Tuomet į valdžią pradeda smigti politinių oponentų strėlės ir pabyra pažadai. O kai rinkimai pasibaigia, naujoji valdžia paprastai įsirašo kovą su skurdu bei socialine neteisybe į programą, deja, konkrečių darbų per kadenciją padaroma labai nedaug, nes atsiranda „svarbesnių“ reikalų...

Nieko keisto, nes tie, kas turi pinigų, turi ir galimybių kelti triukšmą, imtis lobizmo, pagaliau pasikviesti politikus kartu pamedžioti, pažvejoti ar pailsėti prašmatniame SPA. O ką gali pasiūlyti tie, kurie kasdien jaučiasi tarsi skęstų? Tuo labiau, kad, sąžiningai pripažįstant, įsisenėjusias bėdas spręsti iš tikrųjų yra labai sudėtinga.

Savo darbą nešlovingai baigusios XIX-osios Vyriausybės programoje irgi buvo daug skambių pažadų. Pavyzdžiui, jog bus pažabotas kainų poveikis žmonėms, didinamos kiekvieno gyventojo pajamos, sumažintas skurdas ir pajamų nelygybė, o sąlygos auginti vaikus iš esmės gerės, kaip ir parama neformaliajam ugdymui. Visa tai turėjo būti įgyvendinta, taupiau naudojant valstybės administravimo lėšas, pažabojant korupciją bei „ištraukiant“ pinigus iš „šešėlio“, taip pat įgyvendinant socialiai teisingą mokesčių reformą. Deja, politikų švaistūniškumas nesumažėjo. Ir tai ne augančios investicijos į skaudulių sprendimą, bet įvairiose ministerijose dalijamos priemokos ir premijos, prabangūs remontai bei nesibaigiantys korupcijos skandalai.

Kas padaryta, pažabojant kainų įtaką žmonėms? Viena vertus, nelabai įsivaizduojama, ką valdžia iš viso galėtų nuveikti, mažinant kasdienio vartojimo kainas. Kita vertus, būtent jos galioje atsisakyti ydingos logikos, jog valstybės teikiamos paslaugos neva turi teikti naudą, o žmonėms, kurie gyvena regionuose, esą kokybės nereikia. Dar vienas labai svarbus dalykas yra pašalpos, kurių augimo tempas jau seniai nusileidžia infliacijai – jos tikrai nėra tvarus struktūrinių problemų sprendimas.

Pažvelkime į situaciją, kurią turėjome prieš buvusiai valdančiajai koalicijai nugrimztant į vidaus problemų aiškinimosi laikotarpį. Žemiau skurdo ribos Lietuvoje gyvena apie 620 tūkst. žmonių. Didžioji jų dalis yra pensininkai, tačiau nepamirškime ir negalią turinčių asmenų, nepilnų šeimų ar paprasčiausiai tų, kurie dėl kokios nors priežasties pateko į skurdo ratą. Absoliuti dauguma skurstančiųjų gyvena už „Vilniaus burbulo“, jie, skirtingai nei skelbia oficiali statistika, negauna tų tūkstantinių vidurkių. Bet ar jie dėl to kalti?

Skurdo ir socialinės nelygybės prob­lema neatsirado šiemet ar prieš metus. Jei pažvelgsime praktiškai į visas buvusias valdžias, galima sakyti, jog jos visos darė per mažai, nes tai nepatogūs klausimai, jiems spręsti reikia stip­rios politinės valios bei kantrybės. Tiesa, Lietuvoje veikia gana tankus nevyriausybinių organizacijų, kurios bando spręsti skurdo ir socialinės nelygybės problemas, tinklas. Kasmet skelbiamos analitinės studijos, teikiamos rekomendacijos, atkreipiamas dėmesys į socialines tendencijas, į kurias politikai privalo reaguoti. Tačiau šioms „nepatogioms“ temoms kurti tiek vietos, tiek nacionaliniai politikai. O  ir ta visuomenės dalis, kuri kartoja, jog dar niekada taip gerai negyvenome, kol kas išmoko tik kaupti ir vartoti, bet noro dalintis ir padėti tiems, kam labai reikia ištiestos pagalbos rankos, deja, vis dar trūksta...

Tenka sutikti, jog įsisenėjusias skurdo problemas spręsti yra labai sudėtinga dar ir dėl to, jog dalis žmonių gyvena savidestrukcijos režimu, o čia jau bejėgis bet koks solidarumas. Be to, daug žmonių dirba nelegaliai ir tikrai neskursta, nors, pasak oficialios statistikos, turėtų gyventi badaudami. Deja, tūkstančiams kiekviena diena – kova už išgyvenimą. O kur dar neišsprendžiami sunkumai, norint patekti, pavyzdžiui, pas gydytoją, jei gyveni provincijoje: susirgus vizitas į ligoninę tampa tikru žygdarbiu ir kantrybės išbandymu, nes tavo kaime ar miestelyje ji paprasčiausiai vos vegetuoja.

Ką daryti? Pirmiausia skurdo ir su juo susijusios problemos turi būti pripažintos ypatingos svarbos. Valdžia privalo išgirsti ne tik ponų ar ponių „problemą“, kur rasti „latte su avižų pienu“, bet ir pasakojimus apie sudėtingus socialinius iššūkius. Dar svarbiau, jog tie pasakojimai būtų pateikiami be šou elementų, kuriuos matome komercinėse laidose, kai „drąsūs“ elito atstovai „gelbėja“ ekscentriškus varguolius, kurie esą patys prisidarė prob­lemų. Beje, čia politikams galėtų padėti regioninė žiniasklaida, apie savo krašto socialines bėdas pasakojanti be patetikos, natūraliai ir nuoširdžiai – tereikia ją skaityti ir ja pasitikėti.

Tad akivaizdu, kad skurdo ir socialinės nelygybės, kuri griauna visuomenės solidarumą bei valstybę iš vidaus problema yra gerokai svarbiau nei kėdžių dalybų dramos ar tai, ką ponas X pasakė apie poną Y...

Baigęs rašyti šį tekstą važiuosiu atsigerti arbatos pas vienkiemyje gyvenančią senolę. Pasiteirausiu, ar turi žiemai pasiruošusi malkų, ar nereikia kokios pagalbos, gal iki parduotuvės pavežti. Tai man atrodo gerokai prasmingiau, nei be paliovos sekti informaciją, kieno užpakalis kurią valdišką kėdę šildys...

Andrius NAVICKAS

Šilalės autobusų parkas dar vasaros viduryje turėjo praturtėti nauju 52 vietų autobusu, kuriam pirkti leidimą praėjusį spalį suteikė Šilalės savivaldybės taryba, solidžiu finansiniu įnašu padidinusi įmonės įstatinį kapitalą. Elektrinių autobusų įkrovimo stotelė, apie kurios įrengimą šios įmonės teritorijoje, kalbėta bene porą metų, jau pagaliau veikia, bet štai naujojo autobuso, skirto nuomai ir tarpmiestiniam susisiekimui, toli gražu nematyti.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 73

Praėjęs liūčių sezonas pridarė daug žalos sodininkų bendrijoje „Dobilas”. Plaukė ne tik lysvės su daržovėmis, ežeru buvo virtusios Sodų, Vyšnių, Gegutės gatvelės, apsemti sodo namelių rūsiai – kai kur vandens lygis pasiekė metrą ar net pusantro. Pagalbos ranką sodininkų bendrijai ištiesė savivaldybė.

„Šilalės artojo“ inform.

D. BARTKIENĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 73

Europa jau senokai dūsta nuo visokio plauko migrantų. Antai, tik ką Londone nuošė daugiau kaip 100 tūkst. žmonių demonstracija, kurios dalyviai protestavo prieš liberalią ir dosnią britų valdžios migracijos politiką. Dar prisimename, kaip buvusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel agitavo vokiečius priimti apie milijoną naujų atvykėlių, o Europos Sąjunga įvedė drakoniškas privalomo migrantų priėmimo taisykles bei normas. Nuo jų kenčia ir Lietuva.

Vilnietė Rūta Jagutytė (Ruth-Ruta Schulz-Jagutis) į Vokietiją išvyko su viduriniaja emigrantų banga dar sovietiniais „perestroikos“ laikais. Nuo pagalbinės darbininkės italo restorane iki licencijuotos pasiturinčios psichoterapeutės, su savo komanda dirbančios dviejuose konsultacijų kabinetuose viename didžiausių Vokietijos miestų Hanoveryje. Toks yra Rūtos kelias. Nors pradžia buvo tikrai nelengva...

Interviu „Šilalės artojui“ su lietuve apie jos gyvenimo kelią, emigraciją ir politiką.

– Trumpai papasakokite savo atvykimo į Vokietiją aplinkybes.

 – Atvykau 1988 m. tada dar iš sovietinės Lietuvos pas savo pirmą vyrą. Labai netikėtai pakliuvau į ypač toksišką ir varganą aplinką. Tada gyvenantiems Vokietijoje buvo  gana įprasta, atvažiavus į Lietuvą, vaidinti turtuolius ir švaistytis rubliais, kuriuos Vokietijos bankuose buvo galima pigiai nusipirkti. Tą darė ir mano vyras. Jis pasakojo, jog neva yra studentas, bet dar ir dirba. Tačiau tai buvo melas, jis net savo buto neturėjo, gyveno pas tėvus, buvo jų išlaikomas ir užsiiminėjo visokioms aferomis. Jo tėvai pagal vokiečių standartus irgi gyveno praktiškai ant skurdo ribos. Tėvas gavo nedidelę pensiją, kurios vos užteko pragyvenimui, nors papildomai gaudavo dar socialinę pašalpą, kad galėtų už butą susimokėti. Iš pradžių jie mane maloniai priėmė, gyvenau mažame savo vyro kambariuke.

Mano nauja šeima buvo lietuvių kilmės. 1959 m. į Vokietiją jie atvyko iš Tauragės. Tais metais buvo galima labai trumpai vokiečių kilmės lietuviams apsigyventi Vokietijoje, nes čia labai trūko darbo jėgos. Bet iš tikrųjų jie net neturėjo sąsajų su vokiečių kilme. Juk Žemaitijoje nuo seno gyveno daug liuteronų tikybos žmonių, dėl liberalių pokario Vokietijos įstatymų juos pripažino kaip vokiečius. Zalcgiteryje, kur jie gyveno, buvo didelė lietuvių bendruomenė, mieste galėjai dažnai išgirsti lietuvių kalbą. Tačiau tarp vietinių lietuvių būdavo daug konfliktų, daugelis vienas su kitu nebendravo ir net nesisveikindavo. Mano uošvė nuo pirmos dienos pradėjo pasakoti, kokie lietuviai esą baisūs, praktiškai uždraudė su kai kuriomis šeimomis bendrauti. Ji daugiausiai laiko praleisdavo prie lango (jų butas buvo pačiame centre) apkalbinėdama lietuvius, einančius pro šalį.

Abu uošviai į mane žiūrėjo kaip į lėlę, kurią galima auklėti ir valdyti pagal savo skonį. Prieš išvažiuodama lankiau vokiečių kalbos kursus, todėl pagrindus turėjau. Beje, labai greitai paaiškėjo, jog uošviai vokiškai prastai kalba. Aišku, tais laikais jie gaudavo dažniausiai nekvalifikuotą darbą, jokių kalbos kursų nebūdavo. Mane gelbėjo nemokami vokiečių kalbos kursai vadinamoje liaudies mokykloje. Jie vykdavo vakarais apie tris valandas, juose mokėsi daug visokių tautybių žmonių, pabėgėlių iš įvairių šalių, „au pair“ mergaičių iš Ispanijos, Italijos, šiek tiek lenkų.

Po pusmečio mokslų galima buvo laikyti bandomąjį egzaminą. Aš jį laikiau kartu su rimtų kursų dalyviais. Rezultatas buvo neblogas, mokytojas man pasiūlė paskutines keturias savaites prieš egzaminą neoficialiai lankyti ir šiuos kursus. Tai buvo pats geriausias mano laikas. Juk galėjau pabėgti nuo uošvių, jų apkalbų bei auklėjimo. Po mėnesio išlaikiau pirmą egzaminą labai gerai („sehr gut“), o dar po mėnesio po rimto konflikto išėjau iš uošvių, net nežinodama, kur eisiu... Daiktų daug neturėjau, gal tik du lagaminus. Kelioms dienoms priglaudė lenkų šeima, po to gyvenau pas lietuvius. Netrukus suradau mažą butuką, kur praleidau kelerius metus ir kur, nežiūrint jo mažumo, lankėsi ir nakvojo daug svečių iš Lietuvos... 

– O kaip susiradote darbą? Juk pabėgėliui ir tada nebuvo lengva...

– Nepaisant sunkios pradžios, jaučiausi gerai ir negalvojau apie grįžimą atgal. Tiesa, kartais sapnuodavau, jog grįžtu ir nebegaliu išvažiuoti. Aš juk pabėgau iš už geležinės uždangos. Bendraujant su vietiniais vokiečiais, jautėsi, kad jie kitaip, laisviau demokratiškai mąsto, laisviau juda, mažiau kupini baimių. Viliojo ir galimybė pakeliauti po pasaulį. Bet tam reikėjo dirbti. Tuo metu gyvenau iš nedidelės darbo biržos pašalpos. Sulaukiau pasiūlymo dirbti su rusų ir lenkų emigrantais. Tačiau reikėjo pripažinto psichologės diplomo, nors buvau baigusi psichologijos studijas Vilniaus universitete. Kultūros ministerija atsakymą davė beveik po metų, diplomas buvo pripažintas tik iš dalies, man pasiūlė toliau studijuoti, mat mano diplome per daug buvo ideologinių dalykų, pavyzdžiui, mokslinis komunizmas, politinė ekonomija ir pan. Trūko klinikinės psichologijos. Kiek dar mokytis, sprendė konkretus universitetas, kuriame gausiu vietą. Keliuose universitetuose mano diplomas buvo labai skirtingai įvertintas: Bavarijoje Viurcburge siūlė pradėti beveik nuo pradžių, o žemutinėje Saksonijoje Braunšveige sakė, jog užteks du semestrus pasimokyti. Tada Vokietijoje universitetuose buvo vadinamos priešdiplominės ir diplominės studijos. Metus pasimokius man vis tiek būtų tekę laikyti visus egzaminus. Sutariau mokytis dar šešis semestrus. Prieš studijas baigiau keletą vokiečių kalbos kursų jau aukštesniame lygyje.

Paaiškinsiu savo šaknis, nes ir man po kiek laiko pripažino vokiečių kilmę. Visa mano tėvo šeima 1939 m. emigravo iš Kretingos į Vokietiją, tiesa, tėvas liko Vilniuje. Netrukus jis buvo ištremtas į Sibirą. Kita vertus, tėvo šeima buvo liuteroniška ir gyveno arti Vokietijos sienos, tad jiems buvo lengva pabėgti nuo rusų. Iš motinos pusės mano senelė Augustė Schmidtt buvo tikra vokietė, bet tada viską sutvarkyti lengviau buvo per tėvo liniją. Studijų metu gavau nedidelę stipendiją, kartu keletą metų viename italo restorane dirbau padavėja. Iš tikrųjų tai buvo neblogas laikas, o ir su pinigais buvo laisviau, be to, gerai išmokau kalbą.

– Koks buvo požiūris į pabėgėlius? Kaip sekėsi vėliau?

– Įeiti į vokiečių bendruomenę buvo nelengva. Studentai – dažniausiai labai kairiųjų pažiūrų, neretai simpatizavę Sovietų sąjungai. Jie buvo pasiruošę padėti, rūpinosi, ar nesu patyrusi rasistinių išpuolių, nes tokių pasitaikydavo, ypač prieš rusų ir lenkų emigrantus. Tačiau į savo „baliukus“ ir renginius manęs nekviesdavo. Viskas pasikeitė, kai išlaikėme egzaminus. Aš už juos visus gavau labai gerai. Mano kurso draugas tada prisipažino, jog po pirmo egzamino galvojęs, kad tai atsitiktinumas, po antro manęs, kad profesorius mane įsimylėjęs, po trečio, kuriame buvo daug matematikos, prisipažino: „Aš tik dabar supratau, kad esi už mane protingesnė“. Tai ne tik pralinksmino, bet ir pakėlė pabėgėlės savivertę...

Po egzaminų reikėjo rašyti ir ginti diplomini darbą, tai truko dar vienerius metus. Diplominis taip pat buvo įvertintas „labai gerai“. Lietuvoje likę giminaičiai juokėsi, jog Vokietijoje universitetą „raudonu diplomu“ baigiau... Po studijų gavau gerą darbą netoli Braunšveigo esančioje ligoninėje. Tada specialistų netrūko, o į vieną vietą buvo 250 pretendentų. Man pavyko konkursą laimėti. Ligonines vyr. gydytojas mums dėstė psichopatologiją ir mėgdavo studentams užduoti keblius klausimus, į kuriuos galima buvo atsakyti tik tada, jei turi nors šiek tiek patirties psichiatrijoje. Kadangi turėjau penkerių metų patirtį, į klausimus atsakinėdavau lengvai. Per darbo interviu jis man sakė, kad egzamino metu palikau gerą įspūdį.

Po metų gavau darbą Hanoveryje. Persikėliau ten gyventi, nes institute pradėjau psichoanalizės studijas. Vėlgi tai nebuvo lengvas metas: į darbą kurį laiką teko važinėti apie 90 km ten ir atgal. Netrukus suradau darbą vaikų ligoninėje, kur dirbau apie septynerius  metus. Kartu ir mokiausi. Mokslai užėmė labai daug laiko, o ir kainavo nemažai. Atostogas dažnai praleisdavau besiruošdama egzaminui. Baigusi mokslus, ėmiau verstis privačia praktika.

– Koks dabar Jūsų darbas?

– Kadangi psichoterapinis gydymas Vokietijoje yra apmokamas ligonių draudimo, privatumas yra sąlyginis. Aš juokais sakau, kad mes esame ligonių kasų tarnautojai. Ši Vokietijos sistema pasaulyje unikali – nė vienoje šalyje ligonių kasos neapmoka psichoterapijos tokia apimtimi. Todėl ir paslaugų paklausa didelė, nes pacientams patiems mokėti nereikia. Pastaruoju metu su pacientais dirbu mažiau, mano pagrindinis darbas yra su būsimais psichoterapeutais, tai yra dirbančių specialistų priežiūra bei mokymas ir mokomoji psichoanalizė.

– Pamokančios pastangos per tuos 37-erius emigracijos metus. O koks dabar požiūris į naujuosius migrantus?

– Vokietijoje buvo trys emigracijos bangos. Pirmoji – 1950 - 1960 m., kai Vokietijai po karo reikėjo atstatyti visą ekonomiką, o darbininkų labai trūko, dėl to valdžia sudarė sutartis su Turkija, Italija bei Ispanija ir verbavo darbininkus nekvalifikuotam darbui. 1957 m. K. Adenaueris susitarė su N. Chruščiovu, kad gyvenantys Sovietų sąjungoje vokiečiai gali persikelti į Vokietiją, tada oficialiai buvo kalbama apie „šeimų susijungimą“. Tai buvo laikas, kai kam pavyko išvažiuoti ir iš Lietuvos. Antai, mano geras draugas ir globėjas Otto tik ką buvo grįžęs iš Sibiro, jis greitai reagavo ir kartu su kitais atvykęs iš karto gavo nekvalifikuotą darbą, jokių kalbos arba integracinių kursų nebuvo. Lietuviai ir kitų tautybių žmonės čia turėjo savo bendruomenes, kur galėjo kalbėti gimtąja kalba, todėl neskubėjo mokytis vokiečių kalbos ir ilgai jos visai nemokėjo. Iš savo pacientų dažnai girdėjau istorijų, kaip jie nuo pat mažų dienų eidavo su tėvais į miesto Rotušę tvarkyti dokumentų ar pas gydytojus su vietiniu vertėju...

Antroji banga, į kurią patekau ir aš, „perestroikos“ laikų srautas iš Lenkijos, Baltijos šalių ir SSRS. Tai tarp 1980 m. iki 1990 m. atvykę vokiečių kilmės gyventojai. Beje, tuo metu atvyko ir nemažai žydų kilmės žmonių iš to meto Sovietų sąjungos.

Trečioji banga mus „užliejo“ 2015 m., kai A. Merkel, nepasitarusi nei su savo kabinetu, nei su kitomis ES valstybėmis, nutarė įleisti mases pabėgėlių iš Sirijos ir kitų musulmoniškų kraštų. Daugiausiai tai buvo jauni vyrai, su kuriais buvo ir yra nemažai problemų, nes jų motyvacija integruotis gana silpna, o ir kultūrų skirtumas didžiulis. Buvo nemažai įvykių, kai jie įžūliai grupėmis kabinėjosi prie moterų. Įsimintina arabiškoji 2015 m. gruodžio pabaigoje naujametinė naktis, kai Kelne apie 1000 jaunų vyrų surengė smurto akciją prieš moteris. O juk ir jie turėjo kalbos ir integracijos kursus!

– Ar dabartinis Vokietijos kancleris pakeitė migracinę politiką?

– A. Merkel padėjo pagrindą nekontroliuojamam migrantų antplūdžiui į Vokietiją, jos dėka dabar turime AfD (Alternative für Deutschland, Alternatyva Vokietijai), kuri šiuo metu yra antra pagal stiprumą partija ir kuri griežtai pasisako prieš migrantus. Dabartinis kancleris F. Merzas nedrąsiai bando pašalinti pirmtakės padarytą žalą, jis įvedė imigrantų pasienio kontrolę, bet ji labai selektyvi. Kas nori, vis tiek patenka į Vokietiją, net ir per laukus bei miškus....

Bet šių laikų migrantai labai skirtingi. Vokietijoje labai trūksta darbo jėgos kvalifikuotam ir nekvalifikuotam darbui. Kas nori, darbą gaus. Tarkime, paketų išnešiotojai yra beveik vien migrantai iš įvairių šalių. Bet yra, aišku, ir dalis, kuri jau kelias kartas gauna socialines pašalpas, šiek kiek dirba ir nieko nesiruošia keisti. Kita vertus, jeigu dirbantys migrantai staiga prapultų, Vokietijai iškiltų rimtų problemų.

Česlovas IŠKAUSKAS

Pašnekovės asmeninio albumo nuotr.

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija

Automobilių mini ralio čempionate šiemet dalyvauja du Šilalės krašto ekipažai. Ir abu jie – iš Bijotų. Todėl, kaip juokauja patys sportininkai, bijotiškiai tikrai turi už ką „sirgti“.

Bijotai – ralistų kraštas

Kiekviename sporte dalyviams labai svarbus savų sirgalių palaikymas, tad visi, turintys galimybę, kviečiami rugsėjo 27-ąją į Telšių bei Mažeikių rajonus, kur vyks paskutinis 2025 m. Lietuvos automobilių mini ralio čempionato VI etapas „ORLEN Lietuva Rally Cup 2025“. Jame važiuos ir du šilališkių ekipažai: broliai Aurimas ir Žilvinas Šliažai varžosi išskirtine policijos logotipais puošta sportine „Opel Astra“, o kitoje klasėje rungtyniauja bijotiškio Dominyko Viliušio ir jo draugės Dagnės Končiūtės komanda. Šiuo metu lenktynininkai gyvena Kaune, bet abu tikina atstovaujantys Dominyko gimtinei Bijotams. 

„Visada, tik atvykę į Šilalės kraštą, skubame nusipirkti „Šilalės artoją“, nes mums abiem įdomu, kuo gyvena šilališkiai“, – rajono laikraščiui atskleidė sportininkai.

Dagnė su Šilalės kraštu neturi jokių ryšių, ji gimė ir užaugo Kaune. Bet susipažinusi su Dominyku, susipažino ir su Bijotais.

„Šiuo metu Kaune turiu darbą, esu autoelektrikas. Išvykęs studijuoti, pasirinkau autotransporto elektronikos inžinieriaus specialybę, gavau darbo pasiūlymą, taip ir likau. Bet gyvenimas kupinas staigmenų, atmesti, jog kada nors grįšiu į tėviškę, negaliu“, – šypsojosi lenktynininkas.

Be Dominyko, jo tėvai Genė ir Sta­nislovas išaugino dar vieną sūnų Saulių bei dukrą Ingą, tad Bijotai traukia dar ir dėl to, nes smagu susitikti su artimaisiais.

„Bet darbas ir sportas atima nemažai laiko, o per ralio sezoną turiu labai mažai laisvadienių, nes tik dirbu ir dalyvauju mini ralyje. Papildomai įsidarbinau ir Lietuvos ralio sprinto čempionate, kur esu vieno iš ekipažų mechanikas“, – sakė D. Viliušis.

Kol kas – be pralaimėjimų

Dagnė su Dominyku važiuoja „Honda Civic“ automobiliu ir bent šių metų čempionate savo klasėje SGC-1 yra absoliutūs čempionai – visuose penkiuose ralio etapuose jiems pavyko išplėšti pirmąsias vietas. Ant nugalėtojų pakylos jiedu lipo ir po ralio varžybų Šilalės miesto šventės metu.

„Gal kai kam atrodo keistas šturmano pasirinkimas, bet komandoje moteris yra puikus dalykas, o stereotipinis mąstymas man neįdomus. Tuo labiau, jog anksčiau vyrišku vadintame automobilių sporte moterų kasmet daugėja. Aš Dagne labai pasitikiu, o ji mano pasitikėjimą pateisina – bendras mūsų darbo rezultatas kuo puikiausiai atsispindi turnyrinėje čempionato lentelėje“, – džiaugėsi Dominykas.

Pasak Dagnės, moterų įsiliejimas į vyrų ekipažus pakeitė šią sporto šaką į gerąją pusę.

„Moterys atsakingesnės, kruopštesnės, atidesnės smulkmenoms ir t.t. Visa tai yra būtinos savybės antrajam ekipažo vairuotojui, vadinamajam šturmanui. Be abejo, reikia ne tik tam tikrų savybių, o ir puikiai vienam kitą suprasti, mokėti dirbti sinchroniškai. Manau, todėl ir sėkmingesni tie ekipažai, kuriuose abu dalyviai seniai kartu dirba, sportuoja“, – sėkmingų finišų receptą atskleidė D. Končiūtė.

Sportas jiems abiem buvo artimas nuo ankstyvos vaikystės. Dominykas domėjosi lengvąja atletika, trumpų distancijų bėgimu, keturkove, krepšiniu. Yra nuskynęs ne vieną apdovanojimą Šilalėje būdamas moksleiviu, taip pat atstovavęs Šilalės rajono komandai 400 m bėgime. O aist­ra sportui nedingo ir išvykus studijuoti bei pradėjus dirbti. Tik šįkart jo širdis palinko į ekst­remalesnį sportą, tai yra ralį.

„Aš taip pat nuo pat vaikystės sukausi sporte, tik kiek kitokiame – dau­giau nei 15 metų šokau tautinius šokius, dalyvavau daugybėje koncertų ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, Dainų šventėse. Įsitraukusi į autosportą, vien tik raliu neapsiribojau – savo atskiru automobiliu dalyvauju įvairiose slalomo varžybose, turiu surinkusi nemažą apdovanojimų kolekciją, taip pat šį sezoną užimu šturmano poziciją ir dar keliems vairuotojams aukštesnių lygų ralio varžybose“, – primindama, kad gyvenime su Dominyku jiedu nėra pora, vardijo D. Končiūtė.

Sirgalių palaikymas – labai svarbus

Bijotus Lietuvos čempionate garsinantis ekipažas paaiškina, jog mini ralis reiškia žemiausią Lietuvos ralio lygą čempionate. Tačiau kasmet vis tobulėjantys greičio ruožai, augantys reikalavimai verčia susimąstyti, ar tikrai ši ralio rūšis vis dar „mini“.

„Man visada patiko adrenalinas, greitis, tad į automobilių ralį tiesiog mėgau eiti pasižiūrėti, palaikyti draugų. Kai susipažinome su Dominyku, netrukome išsiaiškinti, kad tas potraukis automobilių sportui yra abipusis“, – pripažino Dagnė.

„Pirmos mūsų varžybos, kuriose dalyvavome, vyko 2022-ųjų rugsėjį Plungėje. Kadangi automobilio varžyboms ieškoti pradėjome sezono pabaigoje, buvo tikimybė, kad tais metais į paskutinį etapą jau nebespėsime, bet noras ir užsidegimas padarė savo, pasiruošti pavyko. O mini ralį pasirinkome dėl paprastos priežasties: tai yra pats pirmas laiptelis, kuriam reikia mažiausiai pasirengimo. Aukštesnėse lygose galioja visai kitos taisyklės ir griežtesni reikalavimai automobiliui, važiuojama daugiau kilometrų, visa tai, žinoma, ir daugiau kainuoja“, – neneigė Dominykas.

D. Končiūtės ir D. Viliušio ekipažas pirmus metus startuodavo „Open 2WD“ klasėje „Ford Puma“ automobiliu. Bet, pasak lenktynininkų, mašina nepateisino jų lūkesčių, nors būtent ja trasoje įgijo didžiausios patirties. Tad po kurio laiko atsiradus galimybei įsigyti dabartinę sportinę „Honda Civic Rype R“, į ją ir persėdo, o tai leido pereiti į aukštesnę SGC-1 klasę.

„Šį sezoną sekasi gerai, visuose penkiuose etapuose iškovojome pirmąsias vietas, bet jaučiame, kad iki galo dar neišnaudojame visų šio automobilio galimybių. Kol kas apie ateities čempionatus nekalbame, laukia paskutinysis etapas šiais metais, todėl tikimės ir šilališkių bei bijotiškių palaikymo Mažeikių trasoje“, – kvietė žemiečius į šį savaitgalį vyksiančias varžybas D. Končiūtė ir D. Viliušis.

Iš viso šių metų mini ralio čempionate startavo per 90 ekipažų, kuriuose buvo 107 pilotai ir 104 šturmanai. Dalis ekipažų dėl techninių automobilių gedimų jau baigė pasirodymą, tad po penkių etapų turnyrinėje lentelėje įrašyta maždaug 80-ies vairuotojų pavardės. Bijotiškiai ekipažai vienas su kitu nekonkuruoja, nes startuoja skirtingose klasėse. Dagnės su Dominyku klasėje SGC-1 – tik 7 sportiniai automobiliai, Aurimo ir Žilvino SGC-2 klasėje – 16 konkurentų. 

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS, pašnekovų archyvo nuotr.