Vaidilos teatras pradeda naują sezoną ypatinga premjera – lietuvišku miuziklu vaikams „Mėlyna sraigė“. Tai pasakojimas apie bendrystės galią, parodantis, kad kiekvieno balsas gali būti išgirstas. Miuziklas kviečia mažuosius žiūrovus leistis į  nuotykių kupiną kelionę po paslaptingą šilelį, kuriam iškyla grėsmė išnykti.

„Mėlyna sraigė“ – vienas vos iš kelių profesionalių miuziklų vaikams Lietuvoje.

„Pastebime, kad muzikinių spektaklių vaikams itin trūksta. Norime parodyti, kad vaikiškas teatras gali būti kokybiškas, modernus ir įtraukiantis – toks, į kurį norisi sugrįžti,“ – sako Vaidilos teatro vadovė Inga Kuliavienė.

Šilelio istorija, suvienijanti vaikus

Miuziklas pasakoja apie Mėlynąją Sraigę – mažą, bet didelę širdį turinčią heroję, suburiančią miško gyventojus bendrai kovai už jų namų – Šilelio – išsaugojimą. Iš pirmo žvilgsnio lėta ir nedrąsi sraigė, tačiau susidūrusi su sunkumais, ji atranda savyje jėgų ir tikrų draugų, kurie padeda suprasti: kartu įveikti kliūtis – daug lengviau.

„Per muzikinę pasaką žymiai lengviau įtaigiai mažiesiems žiūrovams papasakoti, kaip svarbu išsaugoti mišką, parodyti, kokie gyventojai ten gyvena ir jų lūpomis nušviesti visą Mėlynių šilelio istoriją.

Miuzikle miško gyventojai gražiai sutapatinti su žmonėmis, kuriems svarbiau savi reikalai nei šilelio išsaugojimas. Tačiau susidūrus su grėsme atsiskleidžia bendrystės galia. Istorijos pabaigoje vaikai patys pataria miško gyventojams ką daryti, kad pikti medkirčiai neiškirstų šilelio“, – dalinasi mintimis režisierė Gražina Kapčiuvienė.

Herojė, artima kiekvienam

„Argi nenorėtume, kad kiekviename iš mūsų gyventų tokia Mėlyna Sraigė – įsiklausanti, empatiška, girdinti mišką, serganti už jo išsaugojimą. Turinti įvairių draugų ir priimanti kitą tokį, koks jis yra, ir nepasiduodanti ištikus sunkumams, o suvienijanti visus bendrai kovai. Kiekvienas mūsų balsas ir kiekviena net maža pastanga yra labai svarbi, siekiant bendro tikslo. Ko negali vienas, galime visi kartu“, – teigia miuziklo autorė Inga Šeduikienė.

Mėlynos Sraigės personažas gimė iš meilės miškui, kuriame kiekvienas vabalėlis ir šapelis yra svarbūs.

„Tačiau kartais nutinka taip, kad būdami patys sau reikšmingi pametame bendrystės idėją ir tik ištikus bėdai sugebame susivienyti. Gal kartu mums pavyks išsaugoti Mėlynių šilelį ir jo gyventojus? – teiraujasi miuziklo autorė ir priduria: - Mėlyna Sraigė – tai herojus, kuria norėčiau būti kasdieniniame gyvenime. Ji lėtai apmąsto kiekvieną žingsnį, geba pasimėgauti akimirka – skrendančiu debesiu, mėlynės spalva ir skoniu, samanų kvapu.

Draugystė jai reiškia labai daug – ji tiki kiekvieno išskirtinumu, nes pati yra kitokia – ji Mėlyna, lėta, bet gebanti suburti visus bendram tikslui. Nors pasakojimo eigoje ji pasijunta vieniša ir atstumta iškilusioje bėdoje, galiausiai visi Šilelio gyventojai ir net piktieji priešai KIRTĖJAI įsiklauso į Mėlynosios Sraigės argumentus ir sutelkia jėgas Mėlynių Šilelio išsaugojimui!“

Žaisminga ir prasminga istorija

Spektaklyje netrūks nei muzikos, nei šypsenų, tačiau jame užkoduota gilesnė žinutė.

„Mėlynoji Sraigė savo rageliais prisiliečia prie mažų ir didelių širdelių. Tai miuziklas, kuris kiekvieną kartą  priverčia suklusti ir įsiklausyti – į gamtą, į kitą, į save,“ – pabrėžia režisierė Dalia Šaltenytė.

Spektaklis skirtas vaikams nuo 4 iki 10 metų, tačiau jo vizualiniai sprendimai, humoras ir šiuolaikiška muzika patiks ir suaugusiesiems.

„Šiuolaikiniams vaikams reikia istorijų, kurios ne tik linksmina, bet ir įkvepia. Norėjau sukurti spektaklį, kuris skatintų kalbėtis apie jausmus, empatiją, pagalbą kitam. „Mėlyna sraigė“ – būtent apie tai,“ – sako režisierė.

Miuzikle skambės originali muzika, kurią atliks profesionalūs aktoriai ir muzikantai. Mažieji žiūrovai scenoje sutiks Boružę, Kurmį, Žiogą, Skruzdėlytes, Vorą, Bitutes, Laumžirgį ir Kamanę – spalvingus personažus, kurie kartu su Mėlyna Sraige išgyvens draugystės ir išbandymų kelionę.

„Kažkada išgirdau posakį, kad mes visi turime nusišypsoti kiekvienam sutiktam vaikui – taip jis išmoksta, kad pasaulis yra geras. Tad pasirinkę šį miuziklą mūsų repertuarui, norime ne tik nusišypsoti vaikams, bet ir žaismingai parodyti, kokia turi būti meilė gamtai ir artimui,“ – sako Vaidilos teatro vadovė Inga Kuliavienė.

Miuziklo premjera – spalio 26 d. „Vaidilos teatre“ Vilniuje, vėliau planuojamos gastrolės kituose Lietuvos miestuose.

„Mėlyną sraigė“ taps gražiu atradimu šeimoms. Tikime, kad šis muzikinis spektaklis ras savo žiūrovą, užsitarnaus mažųjų teatro lankytojų simpatijas ir sėkmingai keliaus po Lietuvą,“ – teigia I. Kuliavienė.

Bilietus jau galima įsigyti: https://bilietai.vaidilosteatras.lt/event/71

Pirmieji spektakliai vyks:

• Spalio 26 d. (sekmadienį), 15:00 – Vilnius, Vaidilos teatras
• Lapkričio 29 d. (šeštadienį), 15:00 – Vilnius, Vaidilos teatras
• Gruodžio 21 d. (sekmadienį), 15:00 – Vilnius, Vaidilos teatras
  Bilietai – nuo 20 € bilietai.vaidilosteatras.lt

2025-ieji paskelbti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio metais – visoje Lietuvoje pagerbiamas šio genialaus kūrėjo palikimas. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT), jungdamasis prie nacionalinės iniciatyvos – M. K. Čiurlionio gimtadienio ir Kultūros dienos paminėjimo, savaitgalį pakvietė publiką į šventinį vakarą, kuriame jausmingas koncertas „Dainos smėlio laiptais“ tapo tiltu tarp epochų, kultūrų ir širdžių.

Vakarą pradėjo KVMT vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio ir chormeisterio, dirigento Kęstučio Jakeliūno pokalbis „Nuo partitūros iki vaidmens“, kurio metu kolegos dalinosi prisiminimais iš studijų, diskutavo apie chorinės muzikos ypatumus ir M. K. Čiurlionio įtakos svarbą jų kūrybiniam keliui. Vėliau klausytojai buvo pakviesti į KVMT choro (vyr. chormeisteris Vladimiras Konstantinovas) koncertą „Dainos smėlio laiptais“ teatro fojė. Čia, diriguojant K. Jakeliūnui, nuskambėjo M. K. Čiurlionio, G. F. Händelio, G. Verdi, C. Orffo, J. Naujalio, V. Augustino, V. Konstantinovo kūriniai.

KVMT choras klausytojams padovanojo ypatingą patirtį. Kolektyvo sceninė branda ir jautrus muzikos pajautimas leido atskleisti subtilią chorinės muzikos įvairovę, paverčiant ją gyvu, klausytoją paliečiančiu pasakojimu: choristų balsai skleidėsi nuo monumentalių, dramatiškų kulminacijų iki vos girdimų emocinių atspalvių.

Šią choro programą parengė ir koncertą dirigavo išskirtinė Lietuvos chorinės kultūros asmenybė – Kęstutis Jakeliūnas. Baigęs Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnaziją ir studijavęs Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, šiandien jis pelnytai laikomas vienu ryškiausių šalies choro vadovų ir dirigentų. K. Jakeliūnas – Kauno mišraus choro „Kamertonas“ meno vadovas, vokalinio ansamblio „Acusto“ įkūrėjas, Lietuvos dainų švenčių vyriausiasis dirigentas. Jo muzikinėje veikloje dera akademinės žinios ir įgimta intuicija, tad kiekviena interpretuojama partitūra tampa gyvu dialogu su publika.

„Dainos smėlio laiptais“ į teatro istoriją įsirašys kaip vakaras, kuriame darniai susiliejo laiko patikrinti kūriniai, patyrusio meistro ranka ir ambicingo choro energija, o svarbiausia – klausytojų jautrumas bei bendrystė. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras siekia, kad jo choras būtų matomas ne tik kaip muzikinio teatro dalis, bet ir kaip savarankiškas, išskirtiniais balsais ir kūrybiniu gyvybingumu spindintis kolektyvas.

KVMT inform.

JAV prezidento specialusis pa­siun­tinys Ukrainai Keithas Kellog­gas pagaliau pripažino, kad kol Pu­tinas yra gyvas, atkurti drau­giš­kus santykius tarp Rusijos ir JAV neįmanoma. Vašingtonas neturi aiškaus plano, kaip kovoti su Al­jan­su, kurį Putinas formuoja su kitomis diktatūromis. Interviu laikraščiui „The Telegraph“ jis pridūrė, jog „Pu­tinas yra KGB agen­tas, jis nie­kada nenustojo juo būti“.

Pratęsiu šią kiek netikėtą generolo leitenanto citatą: „Jis nesupranta Vakarų. Jis apsimeta, kad nekalba ang­liškai, bet iš tikrųjų tai daro, ir mes jį jau keletą kartų demaskavome. Jis yra manipuliatorius. Vienintelis dalykas, kuris gali tam pasipriešinti, yra jėga, galia ir prievarta“.

Prablaivėjimas? Taip. Bet Donaldui Trumpui tai nepatiks. Juk jis tvirtina, jog jau yra susidorojęs su septyniais konfliktais, nors Rusijos karas prieš Uk­rainą jam yra kietas riešutėlis. D. Trumpui būdingi vaikiški vertinimai: „Man nepatinka, aš nenoriu“. O dėl savo bejėgiškumo, spaudžiant Putiną į kampą, kaltina tai Europos Sąjungą, tai NATO, tai Kyjivą, tik ne Maskvą. Todėl nenuostabu (ir tai kartojame ne pirmą kartą), kad ekspertai primena jo, dar pradedančio verslininko ryšius su gorbačiovinės Sovietų sąjungos KGB, užmegztus 1987 m. viešint Maskvoje ir prašant Kremliaus leidimo statyti prabangų viešbutį. Jau tuomet iš tėvo statybų verslą perėmęs 41-erių magnatas užsiminė norįs tapti JAV prezidentu, bet už gerus santykius su Kremliumi užmokėjo įprasta sovietams kaina – tapo agentu, slapyvardžiu „Krasnov“...

Kaip kitaip paaiškinti jo meilius santykius su Putinu?

Po valstybinio vizito pas Didžiosios Britanijos karalių bei ministrą pirmininką (pompastika užgožė realius vizito rezultatus) D. Trumpas nesiliauja tvirtinti, kad „JAV deda visas pastangas, sureguliuojant situaciją tarp Rusijos ir Ukrainos“. Šį kartą jis įtikėjęs, jog tašką karui gali padėti Kinijos lyderis Si. Penktadienį su juo įvyko pokalbis telefonu. Be susitarimo kontroliuoti TikTok‘ą, importuoti kinų fentanilą bemaž nieko ir nepasiekta. D. Trumpas neįveikia didžiulių Kinijos užmojų importuoti Rusijos naftą ir dujas, o į ten išvežti kinų dvigubos paskirties prekes, kurios panaudojamos ir ginklų, pavyzdžiui, smogiamųjų dronų „Geran – 3“, gamyboje. Vietoj to jis ragina ES sustip­rinti sankcijas Kinijai, nustatant jai ir Indijai 100 proc. muitų tarifus. 

Štai ir dabar su narcizui būdinga savigyra bei pasipiktinimu jis įvertino trijų rusų naikintuvų MiG – 31, galinčių gabenti viršgarsines raketas „Kinžal“, įsiveržimą į Estijos oro erdvę: „Man tai nepatinka... Gali būti didelių problemų...“ 

Maskva pažeidimą (o jų vien šiemet prieš Estiją buvo keturi) įžūliai neigia, nors estai vaizdžiai nurodė pažeidėjų maršrutą. Jie įrodė, jog per 12 minučių lėktuvai Estijos oro erdvėje nuskrido daugiau kaip 170 kilometrų, judėdami maždaug 850 km per valandą greičiu.

Buvo pakelti NATO naikintuvai, Ta­linas įteikė Maskvai notą, bet Rusijos ambasadorius, tikėtina, išėjęs iš ministerijos rūmų kaip popiergalį ją išmetė į šiukšlių dėžę... Tuo metu Rusijos gynybos ministerija pareiškė, kad visi pažeidimai esantys Vakarų provokacijos, o rusų generolai užsiminė, jog kita šalis neva gali būti Latvija... 

Mūsų bejėgiškumas? Taip. Tas pats K. Kelloggas, kaip pastebi britų laik­raštis, tikina, jog D. Trumpas už užda­rų durų yra gerokai piktesnis ant Putino negu viešumoje. Bet ar kam įdomu, ką Baltųjų rūmų šeimininkas burba savo apartamentuose, kai visuomenei jis atsainiai mesteli, jog Putino ir Volodymyro Zelenskio „negalima palikti viename kambaryje, nes jie susipeš“. Bet būti tarpininku ketintose surengti trijų lyderių derybose D. Trumpas taip pat neskuba ir kritikuoja Kyjivą, kad šis negali pasirinkti kur vykti derybų – į Maskvą ar Minską... 

Svetainė Echofm.online (buvęs radijo „Echo Moskvy“ portalas) rašo, jog šitaip Putinas ne tik testuoja NATO, bet prikišamai demonstruoja faktą: NATO šalių sienos yra skylėtos, Aljanso reakcija nedrąsi, pavėluota ir neefektyvi. Šiandien – dronai ir lėktuvai, rytoj – pėstininkai bei tankai. NATO neturi nei argumentų, nei resursų, kuriais grasina atsakyti į provokacijas. Pakanka Maskvai paneigti pažeidimo faktą, ir visi nutyla arba iš tiesų suabejoja, ar toks pažeidimas buvo. Antai, Kremlius šaiposi iš lenkų versijos apie gyvenamojo namo sugriovimą rusiškais dronais, kai Varšuva paskelbė, jog tai padarė F-16 pamesti sprogmenys... Svetainės apžvalgininkas mano, kad dabar reikia stiprinti ne Kyjivo ar Odesos, bet Talino ir Vilniaus gynybą.

O ką Vilnius? Iš jo sklinda nuolatiniai ginčai, ar vertėjo pasienyje statyti „drakono dantis“, ar reikia pirkti braziliškus orlaivius, kas gynyboje efektyviau – dronai ar tankai. Naujoji besiblaškanti ir niekaip Vyriausybės nesulipdanti dauguma skęsta savo nesutarimuose ir nesugeba pradėti darbo, tuo tarpu įvairūs marginaliniai veikėjai, pavyzdžiui, buvęs užsienio reikalų ministras iki užkimimo šaukia, kaip lietuviai kenkia draugystei su rusais ir baltarusiais, kad jie privalo dar žemiau lenktis D. Trumpui ir neerzinti Putino su Lukašenka...

Česlovas IŠKAUSKAS

Praėjusią savaitę įsigaliojo Klaipėdos apygardos teismo rugsėjo 4 d. priimta nutartis dėl bankroto paskelbimo UAB „Kvėdarsta”. Nurodoma, jog įmonei pritrūko lėšų su Klaipėdos regiono savivaldybėmis pa­si­ra­šytų sutarčių vyk­dymui, o skolos peraugo 1 mln. eurų nesiekiantį įsta­ti­nį kapitalą.

„Šilalės artojo“ inform.

Remigijaus ŽIAUBERIO nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 72

Šilalės sporto mokykla antrus metus iš eilės organizavo šeimų krepšinio 3x3 tur­nyrą. Dalyvių užsiregistravo panašiai tiek pat, kiek ir pernai, o atvyko jie ne tik iš mūsų rajono. 

Dar prieš prasidedant turny­rui Sporto mokyk­los di­rek­to­rė Gi­ta­­na Jur­­­gu­tienė juo­ka­vo, kad bent jau mū­­sų ra­­jone į aktyvų gyveni­mo bū­dą suaugusiuosius įtraukia vaikai.

„Būtų galima sakyti, kad tai juokai, bet tokia realybė: Ši­lalės sporto mokyk­loje užsi­ėmimus lankantys mokiniai yra labai aktyvūs ir būtent jie šeimose tampa tais „akumuliatoriais“, kurie užveda tėvų, senelių, vyresnių brolių ar seserų entuziazmą. Panašiai tokia pat tvarka įsivyravo ne tik krepšinio, o ir tinklinio turnyruose“, – pasakojo sporto mokyklos vadovė.

Iki turnyro pradžios norą dalyvauti jame pareiškė 26 šeimų komandos, bet atvyko mažiau. Iš registracijos nebuvo galima žinoti, ar visos komandos yra iš Šilalės rajono. 

„Mums svarbiausia, kad komanda atitiktų šiam turnyrui keliamus reikalavimus. Pats turnyro pavadinimas pasako, kad tai 3x3 krepšinis, kurį žais šeimos nariai. Paprastai komandoje turi būti bent vienas suaugęs ir vienas nepilnametis asmuo, giminystės ryšiai nėra tokie svarbūs: gali būti ar nebūti tėtis ir mama, senelis ar senelė, sūnus ar dukra, o gali būti ir vienas tėtis ar mama su dviem vaikais. Komandos sudėtis gali būti pati įvairiausia“, – sakė turnyro teisėjas Raimondas Matutis.

Turnyras vyksta trijose amžiaus grupėse, kiekvienos grupės nugalė­tojams įteikiama taurė ir medaliai žaidėjams, antrų ir trečių vietų nugalėtojai apdovanojami medaliais. Grupės suskirstomos pagal jauniausiojo komandos žaidėjo gimimo metus, taigi vyriausiųjų grupę sudaro komandos, kuriose žaidžia 2011–2013 m. gimę vaikai su šeimos nariais. Jaunesniųjų grupėje varžosi 2014–2016 m. gimę sportinin­kai, o jauniausiųjų grupėje – 2017–2019 m. gimusių vaikų komandos.

Teisėjai Mindaugas Čepauskas ir R. Matutis bei varžybų sek­retorė Judita Vitkuvienė pasidžiaugė aktyviu komandų dalyvavimu ir pastebėjo, kad absoliuti jų dauguma yra iš Šilalės miesto, tačiau buvo ir komandų, atvykusių iš Klaipėdos. Viena jų – Kundrotų ekipa, kurioje žaidė tėtis Mindaugas su savo vaikais Ignu ir Ina. Mergaitė prisipažino tokiose varžybose dalyvaujanti pirmą kartą. Nors tikino iššūkio nebijanti, mažoji netrukus pajuto, kaip neleng­va žaisti kartu su gerokai labiau patyrusiais krepšininkais – broliu ir tėčiu. Iš Kvėdarnos kilusiai, bet uostamiestyje gyvenančiai Kundrotų šeimai pasisekė išplėšti net dvi pirmąsias vietas: nugalėjo 2017–2019 m. ir 2014–2016 m. gimusiųjų grupėse. 

2017–2019 m. gimusių krepšininkų grupėje antroji ir trečioji vietos atiteko Košių bei Banių šeimų komandoms, 2014–2016 m. kategorijoje – Navardauskų ir Mažučių šeimynoms. 2011–2013 m. gimusių krep­šininkų grupės nugalėtojais ta­po Ričkų šeima, antri liko Pociai, treti – Rimkai. 

Susidomėjimas krepšiniu Šilalėje neslopsta, todėl tikėtina, kad šeimynos į panašų turnyrą bus pakviestos ir kitąmet.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Rugsėjo 12–14 d. Klaipėdoje vy­ko tarptautinės „Baltic Cup 2025“ smi­­ginio varžybos. Tai – tradicinis tur­ny­ras, kuriame dalyvaujama ko­man­domis, o ją sudaro 4 žaidėjai (vyrų ir moterų įskaitos atskiros), kurie varžosi asmeninėje, porinėje ir komandinėje rungtyje, taip pat ve­dama bendroji įskaita. Įdomu tai, jog kiekvienais metais turnyro lo­kacija keičiasi, t. y. jis vyksta vis ki­toje Baltijos šalyje (Lietuvoje, Latvi­joje, Estijoje).

Šiais metais var­žybose dalyva­vo 63 komandos: 22 iš Lietuvos (17 vyrų ir 5 moterų), 23 iš Latvijos (17 vyrų bei 6 moterų) ir 18 iš Estijos (14 vyrų ir 4 moterų).

Asmeninėje rungtyje po įtempto finalo pergalę išplėšė ir jau antrus metus iš eilės geriausia Baltijos regiono smiginio žaidėja tapo šilališkė Ieva Tvaronavičiūtė. Be to, Lietuvos rinktinės komanda, kurią sudarė Ieva, Eglė Galdikaitė, Sand­ra Rimkevičiūtė ir Asta Juknienė, tapo ir komandinės rungties bei visos bendros įskaitos nugalėtoja. Tad šilališkės sąskaitoje po šių varžybų yra net trys pirmosios vietos. 

Šiuo metu I. Tva­ronavičiūtė kartu su komanda jau yra Pietų Korėjoje ir atstovauja Lietuvai rugsėjo 22–27 d. vykstančiame pasaulio smiginio čempionate.

„Šilalės artojo“ inform.

I. TVARONAVIČIŪTĖS archyvo nuotr.

Šalia Lietuvos sienų vyksta Rusijos ir Baltarusijos karinės pratybos, kuriose treniruojamasi, kaip okupuoti Europos valstybes. Panašu, kad taip norima ne tik pademonst­ruoti karinę galią, bet ir patikrinti potencialių taikinių pasirengimą gin­tis, reakciją į provokacijas. Po Eu­ro­pą skraido rusiški dronai, laimei, kol kas jie nieko nesprogdina. Kol kas. Tačiau ir be sprogmenų jie sugeba kelti sumaištį Europos valstybių viduje. Šiandien nebent tik krašto apsaugos ministrė apsimeta, kad viskas kontroliuojama. Deja, bet tikra krašto apsauga reikalauja daugiau nei džiaugsmo, kad pasiekei minist­ro postą.

Kitas dalykas – valstybės stiprybė priklauso ne tik nuo kariuomenės pasirengimo ar turimos ginkluotės. Itin svarbu yra visuomenės sutelktumas ir socialinio teisingumo auginimas. Galima taikstytis su problemomis, kai žinai, kad jos rūpi tiems, kurie gali prisidėti prie jų sprendimo bei pasitiki, kad kažkas daroma. Net galima sutarti, jog dėl poreikio labiau rūpintis valstybės gynyba tam tikras vidaus problemas teks spręsti lėčiau, nes nėra galimybių joms skirti investicijų.

Tačiau tai, kas vyksta dabar Lietuvoje, labiau primena ne susitelkimą, bet dar vieną išgyvenimo testą. Jau mažiausiai ketvirtas mėnuo vyrauja ginčai, kas kokį politinį postą norėtų užimti. Ir kai jau atrodo, jog pasiektas politinio susiskaldymo bei cinizmo dugnas, pasirodo, kad galimybė „skęsti“ dar giliau yra.

Tie, kas yra susidūrę su situacija, kai žmogų užvaldo priklausomybė, tikrai gali įžvelgti analogijų su tuo, kas dabar vyksta Lietuvos politinėje padangėje. Alkoholikas nuoširdžiai tiki, kad valdo situaciją, o geria tik todėl, jog visi jį provokuoja, pasaulis jam esąs neteisingas ir pan. Priklausomybė yra ne tik į jos gniaužtus patekusio žmogaus, bet ir visos aplinkos tragedija. Priklausomo asmens artimųjų gyvenimo centru tampa reakcijos į tai, kaip šiandien elgsis ligonis. Visos kitos problemos nustumiamos į antrą planą, kita vertus, tuo pačiu labai norisi tikėtis, kad viskas kažkaip savaime išsispręs. Pavyzdžiui, išmoksime su priklausomu žmogumi elgtis taip, kad jis nebekeltų chaoso. Bet didžiausias paradoksas yra tai, jog tokia situacija nė kiek neskatina priklausomo asmens kažką keisti, nes jis įgyja galimybę manipuliuoti aplinkiniais ir tuo pačiu pasiekti savo tikslą – gyventi apsvaigus.

Bet kuris specialistas pasakys, kad prie priklausomybės susiformavimo prisideda visa aplinka. Tik, priešingai nei paprastai mėgina įrodyti priklausomas žmogus, ne jį provokuodama, bet veikiau taikstydamasi ir naiviai tikėdamasi, jog viskas bus kažkaip suvaldyta. Deja, kartais net visai patogu kažkiek manipuliuoti ir pačiu priklausomu žmogumi.

Mano galva, net nebėra prasmės pasakoti, kuris politikas ką pasakė pastarosiomis dienomis. Esmė ta, kad serialas „Valdžia“ tarsi užstrigo vienoje siužetinėje linijoje, o visas politinis gyvenimas, kaip ne kartą jau rašiau, sukasi aplink kėdžių dalybas, tačiau ne apie problemas, kurių sprendimas ne tik didintų socialinį teisingumą, bet ir telktų visuomenę.

Kažkaip pasibaigs eilinis Remigijaus Žemaitaičio ultimatumas (galima vadinti šantažas ar „politinis užgėrimas“), postai anksčiau ar vėliau bus padalinti, Premjerė Inga Ruginienė paglostys kažkada garbanas turėjusio politiko galvą... Ir kas toliau? Ar socialdemokratai nesupranta, kad Remigijus negali be skandalų ir be priešų, ar paprasčiausiai patys save įvijo į situaciją, iš kurios nemato išeities? Ar tikrai I. Ruginienei svarbiausia, kad ji gali vadintis Ministre Pirmininke, nors Vyriausybės laivas, dar nė nepradėjęs savo reiso, atrodo, kaip po didžiulės audros?

Socialdemokratai patikėjo – ir čia tikrai reikia pripažinti R. Žemaitaičio talentą – kad jie be „aušriečių“ neišsivers. Deja, bet Lietuvoje yra daug šeimų, kurios apgaudinėja save, kad jei alkoholikui nupirks pakankamai svaigalų, pavyks išlaikyti ramybę. Tai savidestruktyvi strategija, kuri labai greitai pradeda naikinti visą aplinką. Ar ne į tokią savidestruktyvią situaciją dabar yra papuolę ir socialdemokratai?

Galima sakyti, jog šiuo atveju yra ir bloga, ir kiek viltingesnė žinia. Blogai tai, kad socialdemokratai laikysis R. Žemaitaičio tol, kol nepasieks savo „dugno“. Nežinia, ar tai bus reitingai ties grindimis, ar, neduok Dieve, atskirų valstybės sektorių krizė, ar kritinės masės partijos viduje, kuriai taps koktu nuo tokio politinio veikimo, susiformavimas. Tačiau akivaizdu, jog R. Žemaitaitis ir toliau šokdins socialdemokratus. Jau sukiršino juos su Sauliaus Skvernelio demok­ratais, dabar bandys supriešinti su Prezidentu, nepamiršdamas pabrėžti, kad jis ir jo partija lieka jiems vienintele politine at­rama.

Viltingesnė žinia – galima į tai žvelgti kaip į sudėtingą streso testą valstybei. Istorijos bėgyje ne kartą įsitikinome, jog pažeidžiamiausi esame tada, kai ignoruojame grėsmes. Bet kaip ten bebūtų, svarbiausia, kad pernelyg neįsijaustume į serialo „Valdžia“ žiūrovus. Nes yra daug sričių, kur piliečių sutelktumas ir darna yra labai svarbūs. Geopolitinės grėsmės kyla visam re­gionui, būsime (esame) priversti pasitempti, veikdami kartu su kitais. Be to, dabartinis laikotarpis yra itin svarbus ir tiems politikams, įvairių sričių ekspertams, kurie nedalyvauja seriale „Valdžia“. Jie dabar turi puikią progą suburti įtaigią, įkvepiančią ir telkiančią politinę alternatyvą.

Priklausomybė (taip pat ir nuo politinės galios ar puikybės) yra sudėtinga liga, bet nebūtinai nuosprendis. Pažįstu daug labai sunkius gyvenimo etapus įveikusių žmonių, kurie šiandien puikiai tvarkosi ir savo talentais džiugina aplinkinius bei visuomenę. Tikiu, jog, nepaisant dabarties velniavos, Lietuva gali tapti veikiančia ir klestinčia valstybe. Nes, kaip rašė Klaivas Steplesas Lujis, „tikrai ne visi, kas paklysta, pražūva. Tačiau jei norime pasiekti kelionės tikslą, neturime paprasčiausiai žengti šunkeliais, tikėdamiesi, kad viskas bus gerai. Svarbu grįžti į tą kelio vietą, iš kurios išsukome, ir tada jau judėti į priekį“...

Andrius NAVICKAS

Šią savaitę pačiame miesto centre įvykusi eismo nelaimė, kurios metu buvo sužalotas paauglys, parodė, kad pasirengimo greitai reaguoti į įvykius, deja, dar trūksta – „greitoji“ prie vidury gatvės gulinčio sužaloto vaikino pasirodė tik po pusvalandžio, o kad neįvyktų dar didesnė tragedija, prie jo bu­dė­jo pirmieji į avarijos vietą suskubę ši­la­liš­kiai. Pareigūnai eismą kita gatve nukreipė tik po praeivių pa­ra­gi­nimų...

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 71

Šiemet pirmą kartą mūsų rajone buvo surengtas šachmatų simultanas su įvairių čem­pionatų prizininke, Europos šachmatų čempione, didmeistre Viktorija Čmilyte-Nielsen. Organizatoriai sako, kad sustyguoti tokį susitikimą vietos šachmatininkams buvo ne­menkas iššūkis.

Politikė, šachmatininkė profesionalė, ilgametė Lietuvos nacionalinės rinktinės narė, Europos čempionė (2011 m.), pasaulio čempionato prizininkė (2006 m.), pasaulio šachmatų olimpiadų nugalėtoja (2000 m. ir 2004 m.) V. Čmilytė-Nielsen tikino, kad į simultanus yra kviečiama labai dažnai, deja, aktyvi veikla politikoje kartais sutrukdo skirti tiek laiko šachmatams, kiek norėtųsi.

„Bet vis tiek stengiuosi dalyvauti, nes man labai svarbu, kad Lietuvoje populiarėtų šachmatų sportas. Simultanai yra ir malonumas, ir galimybė propaguoti savo sporto šaką. Kvietimai ateina iš visos Lietuvos, o čia, Pajūryje, buvo išskirtinė diena – didžiulė staigmena ir džiaugsmas, sužinojus, jog yra tokia stipri sporto bendruomenė. Nustebino ir itin gabūs vaikai, ir suaugusieji. Iš simultano su 15 vietos šachmatininkų buvo matyti, jog vaikai mokosi žaisti šachmatais, treniruojasi ir dalyvauja respublikiniuose turnyruose. Simultanas nėra eilinė šachmatų partija, tad pasiryžti jame dalyvauti gali anaiptol ne kiekvienas žaidžiantis šachmatais“, – sakė V. Čmilytė-Nielsen.

Šiame simultane buvo dalyvių ir iš kariuomenės, ir iš Stanislovo Biržiškio gimnazijos bendruomenės, ir iš Tomo Veščiūno vadovaujamo klubo „Dvaras“, taip pat išmėginti jėgas ryžosi ir specia­liai atvykę S. Biržiškio giminaičiai. Vienas jų – Arijus Ketlėrius pasirodė besąs kietas riešutėlis ir pačiai didmeistrei, jai teko pripažinti vyro pergalę. Vėliau nugalėtojas pasakojo, jog jam yra tekę šachmatais žaisti ir su S. Bir­žiškiu. 

Beje, V. Čmilytę-Nielsen nustebino simultano prieigas puo­šusi S. Biržiškiui, kaip šachmatininkui, surengta ekspozicija: portretas, jo ranka surašyti šachmatų ėjimai ir rankų darbo figūros su sulankstoma lenta. 

„Įspūdinga yra giminaičių papasakoja istorija, kad S. Biržiškis šiuos šachmatus, kaip vieną didžiausių vertybių, pasiėmė su savimi į tremtį. Vadinasi, ne tik jais žaidė lageryje, o ir kaip vertybę parsigabeno atgal“, – susižavėjimo mūsų kraštiečio atsidavimu šiam loginio mąstymo reikalaujančiam žaidimui neslėpė šachmatininkė.

Įspūdį jai paliko ir Pajūrio gimnazistas Augustas Tomkus, sužaidęs su tituluota sportininke lygiosiomis. 

„Man tiesiog labai pasisekė, kad ištempiau iki galo. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad teks pakovoti su tokio lygio šachmatininke. Pradėjau žaisti šachmatais aštuonerių, tai – labai geras galvosūkinis žaidimas, lavinantis logiką. Gal dėl to man puikiai sekasi matematika“, – džiaugėsi išplėštomis lygiosiomis penkiolikmetis Augustas.

Didmeistrė gyrė ir jį, ir kitus jaunuolius, netgi aštuonmečius vaikus, žaidžiant su kuriais jai reikėjo ne kartą stabtelėti ir gerokai pagalvoti. Nors simultane ėjimai daromi greitai, didmeist­ris prie vienos lentos negali ilgai stoviniuoti, sportininkė neslėpė, jog šilališkių žaidimas paliko labai gerą įs­pū­dį. Ir žadėjo čia sugrįžti, kai tik atsiras galimybė.

Gimnazijos direktorius Juozas Žymančius įteikė V. Čmilytei-Nielsen padėką, o ji su ja į simultaną stojusiesiems įteikė dovanų, dalijo autografus, fotografavosi ir patikino, jog apsilankymas Pajūryje yra ne vienerių metų bendradarbiavimo su šachmatų turnyro organizatoriais rezultatas. Pasak T. Veščiūno, didžiausi pagaliau įvykusio simultano iniciatoriai buvo S. Bir­žiškio sūnus Jonas ir buvęs Šilalės rajono meras Jonas Gudauskas.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.