Smurtas artimoje aplinkoje – vienas dažniausių nusikaltimų, neretai atskleidžiamų tik tuomet, kai suvaldyti situaciją darosi sudėtinga. Policijos duomenimis, prieš šiųmetes šventes Šilalės rajone baudžiamosios bylos pradėtos dėl konfliktų trijose šeimose. 

Žydrūnė MILAŠĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 96

Prieš pat didžiąsias metų šventes Šilalės „Lūšis“ kvietė sirgalius į kalėdinį Regionų krepšinio lygos (RKL) susitikimą namuose. Bet ateidami stebėti rungtynių, ko gero, nė vienas negalėjo tikėtis, kad varžybos bus tokios įspūdingos, įtemptos ir nenuspėjamos. Jų rezultatas – di­džiausia dovana visam Šilalės miestui.

Prieš šventinį gruodžio savaitgalį bu­vo sužaistas 12-asis Nostra.lt-RKL turas, kurį vainikavo pirmąjį sezono ratą Ši­lalėje uždariusios rung­­ty­nės. Po jų paaiškėjo pirmojo turo A diviziono turnyrinės lentelės lyderiai. Ši­lališkiai – irgi tarp jų, šiuo metu esantys­ trečioje pozicijoje. 

„Kai žaidžiame namuose, sporto salės tribūnos beveik visada būna pilnos,­ bet šįkart žiūrovų atėjo dar gausiau nei įprasta“, – prieš susitikimą džiaugėsi „Lūšies“ komandos vadovas Er­nes­tas­ Aušra.

Šventinę atmosferą kūrė gausus jau­nųjų „Lūšiukų“ būrys ir Aušros Da­nisevičienės šokio studijos „Salto“ merginos, azartinę tribūnų nuotaiką įnirtingai kaitino susitikimo komentatorius Marijus Budraitis, o triukšmo ir palaikymo šūksnių „Lūšiai“ nestigo visą vakarą. 

Šilalės „Lūšies“ komanda rezultatu 78:68 (22:18, 12:18, 19:21, 25:11) pergalingai uždarė pirmąjį ratą, iškovodoma pergalę prieš Kazlų Rūdos „Ataka – Kauno kolegija“ ekipą. Iki ilgosios pertraukos abi komandos žaidė koja kojon, taškas į tašką ir ryškios persvaros nesijautė. Bet po pertraukos iniciatyvą į savo rankas akivaizdžiai perėmė svečiai – krepšininkai iš toli svaidė taiklius metimus, ko niekaip nesisekė padaryti „Lūšies“ krepšininkams. Nekrito kamuolys netgi iš po krepšio, o sirgaliai ėmė nerimauti, jog sėkmė slysta iš šilališkių rankų. Kazlų Rūdos ekipa iki pat ket­virto kėlinio vidurio išlaikė stabilią maždaug 10 taškų persvarą. O tada netikėtai „Lūšies“ krepšininkai spurtavo, jiems tarsi „įsijungė antrasis kvėpavimas“, ir kai jau atrodė, kad pergalė svečių pusėje, o pakeisti nieko neįmanoma, nebent tik sumažinti skirtumą, šilališkiai per kelias minutes surinko 19 taškų, tuo pačiu varžovams neleisdami pelnyti nė vieno ir nepalikdami jiems jokių vilčių. 

Rezultatyviausi ir naudingiausi šio susitikimo žaidėjai buvo Valdas Va­sy­lius, pelnęs 22 taškus, Gvidas Ka­čiušis, surinkęs 16 taškų.

Šį susitikimą stebėjo RKL prezidentas Vidas Butkus, kuris po įtemptų ir emocijų kupinų rungtynių spaudė šilališkiams ranką ir tikino, jog sezono rato uždarymas išties buvo vertas dėmesio.

„Ačiū „Lūšies“ ko­mandai­ už labai gražų žaidimą, įspūdingą susitikimą, o jos vadovams – už puikiai­ organizuotą renginį, charizmatišką komentatorių, šokėjų pasirodymus ir kalėdinius žaidimus sirgaliams pertraukų metu. Bu­vo labai gražus ir dėmesio vertas renginys“, – pripažino RKL vadovas V. But­kus.

Šiuo metu „Lūšis“ yra trečioje turnyrinės lentelės vietoje (sužaista 15 varžybų, iškovotos 9 pergalės). Mūsų miesto komandai ant kulnų lipa lygiai tiek pat sužaidusios ir tiek pat pergalių bei pralaimėjimų patyrusios Birštono „Milasta“ bei LCC Tarptautinio universiteto komandos. 

Artimiausias varžybas Šilalės „Lū­šies“ krepšininkai žais vėl namuose – Šilalės sporto salėje sausio 10 d., 19.30 val., susitiks su Kupiškio komanda, o kitą dieną (sausio 11 d.) šilališkių laukia išvyka į Raseinius (varžybų pradžia – 16 val.). 

Nuo 2025-ųjų pradžios prasidės ir antrasis sezono ratas, kurio metu laukia susitikimai su tomis pačiomis (pirmojo rato) komandomis. Į tolimesnį tu­rą pateks 12 komandų, kurios žais atkrintamąsias varžybas tol, kol liks 8 ekipos, kurios susitiks pusfinaliuose bei finaluose ir kovos dėl čempionų titulo.

„Lūšies“ vadovas E. Aušra, vertindamas šiųmetį komandos žaidimą, sakė esąs įsitikinęs, jog šilališkiai privalo žaisti bent jau pusfinalio susitikimuose. O kas toliau – sėkmės reikalas. Ir ne paskutinį vaidmenį vaidina sirgaliai, kurių palaikymas neabejotinai prisideda prie sportininkų pergalių. Todėl „Lūšis“ ypatingai laukia šilališkių visose rungtynėse.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Belaukiant gražiausios metų šventės – Šv. Kalėdų, Laukuvos bendruomenės pirmininkė Birūta Viknienė, bendruomenės valdyba, kultūros namų renginių or­gani­zatorė Renata Gužauskienė, bibliotekininkė Rugilė Virba­šienė, seniūnas Virgilijus Ačas pakvietė seniūnijos organizacijas, pavienius asmenis įsijungti į adventinės savaitės bendrus darbus, puošiant Laukuvos miestelį.

Birutė PAULAUSKIENĖ

R. VIRBAŠIENĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 96

2024 m. Šilalės rajone buvo įgyvendinamas mobiliojo darbo su jaunimu ir darbo su jaunimu gatvėje veiklos projektas, kurį finansavo Jaunimo reikalų agentūra prie So­cialinės apsaugos ir darbo minis­terijos. Mobilusis darbas su jaunimu vyko Kvėdarnos, Laukuvos ir Kaltinėnų se­niū­nijose. Projektui įgyvendinti skirta 22 tūkst. eurų.

Ieva TVARONAVIČIŪTĖ

Atviro jaunimo centro jaunimo darbuotoja mobiliajam darbui 

Silvijanos TRIJONAITIENĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 96

Šiais metais Šilalės kultūros centro Atviras jaunimo centras (AJC) įgyvendino projektą „Suaktyvinam pulsą“, kurį finansavo Jaunimo reikalų agentūra prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Projektui įgyvendinti skirta 20 tūkst. eurų, o jo tikslas – stiprinti atvirąjį darbą su jaunimu, vadovaujantis pagrindi­niais jo principais, sprendžiant mažiau galimybių turinčių jaunuolių įsitraukimo į profesinio orientavimo, emo­cinės bei fizinės sveikatos, verslumo, saviraiškos, savęs pažinimo veiklas.

Karolina ŠIAUDVYTIENĖ

Šilalės rajono savivaldybės kultūros centro Atviro jaunimo centro darbuotoja 

Ievos TVARONAVIČIŪTĖS,

Šilalės kultūros centro kultūrinės veiklos sklaidos specialistės nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 96

Lietuvoje nuo sausio 1 d. įsigalioja nauja tvarka – atsiranda reikalavimas registruoti naujas išankstinio mokėjimo SIM korteles. Įstatymai numato, kad nuo Naujųjų metų įsigijus ar nusprendus aktyvuoti naują išankstinio mokėjimo kortelę, paslaugos vartotojui bus teikiamos tik po to, kai klientas patvirtins savo tapatybę. Tokia prievolė galios visiems mobiliojo ryšio operatoriams. Taip valstybė siekia apriboti telefoninių sukčių veiklą. 

„Pasirūpinome, kad naujų „Pildyk“ kortelių registracija būtų paprasta, greita ir patogi. Ją atlikti bus galima vos per kelias minutes. Pats paprasčiausias ir visiškai nemokamas būdas – registruoti SIM kortelę internetu. Prireikus, padėti bus pasiruošę mūsų klientų aptarnavimo centro specialistai“, – paaiškina Agnė Saylik, išankstinio mokėjimo paslaugos „Pildyk“ produkto vadovė.

Kur galima registruoti naują išankstinio mokėjimo SIM kortelę? Patogiausias ir paprasčiausias būdas „Pildyk“ klientams SIM kortelę bus registruoti internetu. Papildoma alternatyva – atvykti į „Tele2“ saloną  ar kitas fizines vietas visoje Lietuvoje. Prekybos vietų, kuriose bus vykdoma registracija, sąrašas bus skelbiamas tinklapyje www.pildyk.lt/registracija.

Kaip korteles registruoti internetu?

Registruoti telefono numerį bus galima tinklapyje pildyk.lt arba per „Pildyk“ programėlę. Tam padaryti užteks trijų žingsnių:

1. Įvesti naujos išankstinio mokėjimo SIM kortelės telefono numerį.

2. Telefono numerį patvirtinti vienu iš pasirinktų būdų: suvesti PUK kodą, paskutinius SIM kortelės skaičius arba įvesti telefono ekrane gautą trumpąjį kodą.

3. Patvirtinti asmens tapatybę. Tai bus galima padaryti su internetinio banko prisijungimais, „Mobile ID“, „Smart ID“ arba nufotografavus asmens dokumentą bei pateikus savo asmenukę.

Identifikavimo sistema tarptautinė, tad išankstinio mokėjimo korteles įsigyti Lietuvoje ir savo tapatybę patvirtinti galės ir kitų šalių piliečiai.

Jau turite „Pildyk“ kortelę?

Esamiems klientams nieko daryti nereikės – pokyčiai jų nepalies. Žmonės ir toliau naudosis anksčiau įsigytais ir aktyvuotais numeriais kaip įprastai. Tapatybę patvirtinti bus privalu tik tiems, kurie naujomis išankstinio mokėjimo SIM kortelėmis norės pradėti naudotis nuo 2025 m. sausio 1 d.

Kas padės užsiregistruoti?

Tinklapyje www.pildyk.lt/registracija vartotojai ras vaizdo instrukciją, kaip užsiregistruoti internetu. Ten pat bus pateikiami dažniausiai užduodami klausimai ir atsakymai į juos. 

Jei registruojantis internetu kiltų klausimų, visą parą bus prieinamas pokalbių robotas. O norintys patarimą gauti gyvai, galės kreiptis į klientų centro aptarnavimo specialistus.

Pagalba telefonu bus teikiama kasdien nuo 7 val. iki 23 val. darbo ir švenčių dienomis. „Pildyk“ klientų aptarnavimo specialistus galima bus pasiekti trumpuoju telefonu 1577 arba +370 684 00077.

Kalėdos – jau už kampo. Prekybos centrai, pagrindinės miestų ir miestelių aikštės pripildytos švieselių, šurmulio ir minių. Daugeliui tai – laukiamiausias metų laikas, tačiau yra žmonių, kuriems šis laikotarpis sukelia iššūkių. Šviesoms, garsams ir šurmuliui jautresniems žmonėms jis gali būti tikras išbandymas.

//VAIZDO PASAKOJIMAS//

1 iš 100 žmonių turi autizmo spektro sutrikimą. Tai yra kitokios galvos smegenų struktūros nulemta būklė, pasireiškianti bendravimo, elgesio ir pasaulio suvokimo kitoniškumu. „Autizmo spektras – labai platus, autizmo požymiai, jų sunkumas, raidos ir funkcionavimo sutrikimai gali būti labai įvairūs, todėl autistiški vaikai ir suaugusieji nėra vienodi, jie turi labai skirtingas gyvenimo patirtis ir pasiekimus“, – Kauno klinikų pranešime aiškina doc. dr. Indrė Bakanienė.

Po susibūrimų reikia laiko tyloje

Bendra.lt kalbinti autistiški žmonės atvirai kalba apie tai, kaip jaučiasi per didžiąsias metų šventes. Patirtys skirtingos – vieniems trikdžiu tampa mirguliuojančios girliandos ar pernelyg didelis šurmulys, kitiems svarbiausia, kad pabuvimas su šeima turėtų struktūrą, pavyzdžiui, kad artimieji susėstų tam tikrose vietose ir jų nekeistų. Pašnekovai kalba apie tai, jog Kalėdos gali būti įvairios ir svarbu tai priimti. Ekspertė Bendra.lt pabrėžė, kad nepadėti žmogui išgyventi metų švenčių savaip, neleisti, kad jos būtų pritaikytos kitam, o žmogus galėtų tiesiog būti savimi, yra elementari nepagarba jo orumui ir priešingybė įtraukčiai.

Rusnė Šidlauskaitė prieš daugiau nei metus kreipėsi į medikus įtardama, kad galbūt turi dėmesio hiperaktyvumo sutrikimą – ADHD, bet atlikus tyrimą sužinojo, kad yra autistiška. Rusnei tai buvo žinia kaip iš giedro dangaus, nes iki tol niekada apie autizmą nė nesusimąstydavo, stengėsi būti kiek įmanoma veikli ir sociali. Vis dėlto išgirdusi šią diagnozę suprato, kad prisiversti būti ypač stimuliuojančiose aplinkose nėra geriausias pasirinkimas, po šių patirčių prireikia laiko atsigauti. Nuo aštuonerių šokanti mergina sunkiau atlaiko didelių susibūrimų šurmulį, tačiau, kai viskas nutyla, ji prigesina namuose šviesas ir kurį laiką leidžia būti sau tyloje.

„Po šokių dienos pasirodymo iš tikrųjų nelabai ką galiu daryti, tiesiog sėdžiu ant sofos, nes jaučiuosi kaip išgręžtas skuduras. Žiūriu kažką, kas man malonu. Mano žaliuzės dažniausiai užtrauktos“, – atvirauja Rusnė, šokanti klasikinius indiškus šokius. Panašiai ji jaučiasi ir dėl šventinio šurmulio.

„Šeštadienį reikėjo dirbti kalėdinėje mugėje, kuri vyko Rotušėje. Aš stovėjau su ausų kamštukais, bet kadangi man reikėjo girdėti žmones ir jiems atsakinėti, galėjau turėti kamštuką tik vienoje ausyje, kita turėjau išgirsti. Po visko jaučiausi tiesiog išsekusi. Jei kas yra buvęs kalėdinėje mugėje, žino, kad tai chaotiškiausia aplinka, kokia tik gali būti. Save galiu pavadinti ambiverte, kuri mėgsta bendravimą, jai jo reikia, bet tada turiu nuo jo stipriai pailsėti“, – teigia Rusnė.

Netraukia jos ir į Kalėdų eglės įžiebimą – galynėtis su „katastrofiškai didele minia“ jai malonumo nekelia, kaip ir didieji prekybos centrai.

„Norisi užsidengti akis, kad praeičiau pro tai, kas labai mirksi. Namuose kalėdinių lempučių turiu, bet jos nemirksi. Taip pat stengiuosi neiti ten, kur vyksta vakarėlis už visą tautą. Dažniausiai, jei kur nors vaikštau, įsikišu ausų kištukus ir galvoju apie kažką arba meldžiuosi, nes esu tikintis žmogus“, – sako Rusnė.

Tad šįmet, kad nereikėtų ieškoti dovanų triukšminguose prekybos centruose, mergina nusprendė savo šeimai pagaminti rankų darbo dovaną – puodelių padėkliukus. Vilnos ji nuvyko į tekstilės parduotuvę, kurioje kur kas ramiau.

„Čia neatrodo, kad susirinko pusė Vilniaus, daug ramiau. Čia mano pasaulis, nes mėgstu puoštis. Tam įtakos padarė šokiai, jiems čia vaikystėje dažnai apsipirkinėjau“, – pasakoja mergina.

Kalėdos Rusnei svarbios, norisi pabūti su šeima, tačiau ilgos valandos prie stalo šnekučiuojantis su didesniu būriu žmonių tampa iššūkiu, todėl ji paprastai pabūna kelias valandas ir tuomet tyli arba nueina kur nuošaliau pabūti vienumoje.

Svarbu būti pakviestam

„Jei žmogus nori pabūti vienas, nereikia to akcentuoti“, – pataria Daiva Staniulė, autistiško sūnaus Povilo mama, verslininkė.

34-erių Povilas autizmo diagnozę išgirdo būdamas 16-os. Daiva labai norėtų, kad Povilas pagaliau rastų savo draugų grupę. Jis vis aktyviau įsitraukia į draugišką autizmui bendruomenę.

„Gyvenome iki 16 metų be jokių žinių, pagalbos, internete nieko nebuvo, o kai Povilui buvo 16 metų, nuėjome į Vaiko raidos centrą, kur mums džiugiai pasakė, kad jis autistiškas. Mums siūlė ieškotis panašių į save“, – pamena moteris.

Jai antrindamas sūnus prisipažįsta, kad tuomečiame amžiuje dėl to protestavo. Anot jo, atrodė, kad jis vienas toks unikalus, jam nereikia kitų, panašių į jį.

„Reikia užaugti iki tol, kol pradedi ieškoti“, – konstatuoja Povilas.

Tačiau šiandien jam svarbu ne tik būti tarp panašių į save, bet ir tai, jog artimieji pakviestų būti kartu – pavyzdžiui, per šventes.

„Nepaprastai džiaugiuosi, kad mano pusbroliai antri metai iš eilės pakviečia į Helovyno vakarėlį. Man tiesiog atrodo toks paprastas dalykas, bet visada reikėjo tų pakvietimų, kad nepamirštų, nes patys nesiprašome, geriau, kad žmogus pasakytų, jog nori, kad būtum kartu ir prisijungtum“, – teigia Povilas.

Jam antrina ir mama, pastebėdama, jog autistiškus žmones dažnai reikia pakviesti asmeniškai – jie nedrįsta įsitraukti į šeimos veiklą, į bendruomenę, bet be galo laukia pakvietimų tai padaryti.

Anot Daivos, svarbu, kad jų šeima tolerantiška ir dėl to, pavyzdžiui, tokios šventės kaip Kalėdos Povilui nesukeldavo didelių iššūkių.

„Kol Povilas buvo mažas, pas jį būdavo daug siūbavimo, netipinio elgesio, šeimoje niekas nesakydavo, kad tu nesiūbuok, nekartok ar kažko nedaryk. Šeimoje nebuvo įprasta drausminti, jei tai netrukdo kitiems“, – sako ji.

Povilas teigia laukdavęs Kalėdų. Jam patikdavo, kad vaikai turi ritualą paruošti eilėraštuką ar dainelę Kalėdų Seneliui. Vienintelis didesnis sensorinis iššūkis jam – netikėti žmonių prisilietimai.

„Nemėgstu netikėtų prisilietimų – nukrečia kaip elektra, tam tikrų garsų nemėgstu: džergždžiančių, cypimo, zirzimo... Nejautrus šalčiui esu, man reikia pasižiūrėti, kiek laipsnių, nes nepajausiu, kad šalta. Mažas labai bijojau garsų. Ne visi tai parodo: tyliai bus šventėje, kentės, kol galiausiai nesuprasite, kodėl išėjo į kitą kambarį“, – teigia Povilas.

Klausydama sūnaus atviravimo ir pati Daiva prisipažįsta, kad ėmusi tyrinėti autizmą, nemažai Povilo bruožų atpažino ir savyje, be to, suprato, kad ir jos mama jų turėjusi. Tiesa, nė viena iš moterų neturi ir neturėjo oficialios diagnozės. Vis dėlto tai, kad Daiva turi autistiškų bruožų, ji pastebi per socialinius santykius – nors noriai bendrauja ir mėgsta kalendorių pripildyti veiklomis, išlaikyti draugystes tampa iššūkiu: „Man labai sunku skambinti, rašyti daug lengviau“.

Iššūkių jai kėlė ir darbas bare, kurį pati įkūrė namuose, kad galėtų daugiau laiko praleisti su sūnumi. O Povilas mano, jog darbas mamos bare buvo viena iš pamokų, leidusių tapti kur kas lankstesniam ir socialesniam nei anksčiau.

Svarbu, kaip svečiai susės

Ilonos Plavskos sūnus Aleksandras lanko darželį ir baseiną, jam – šešeri. Berniukas gerai jaučiasi prekybos centruose, šiemet pirmą kartą vyko susitikti su Kalėdų Seneliu ir jam ši patirtis labai patiko. Jo neblaško ryškios šviesos ar garsai, todėl Ilona pastebi, kad iš tikrųjų skirtingi autistiški žmonės turi labai skirtingus poreikius ir komforto zoną. 

Filmavimo metu Aleksandrui buvo labai svarbu nuspręsti, kur kas sėdės, ir tos vietos nekeisti. Jis mėgsta svečius ir norėjo, jog vaizdo pasakojimą filmavusi Elena su juo kartu skaičiuotų, atspėtų raides, grotų metalafonu ir valgytų sausainius.

„Jam labai svarbu, kad visi sėdėtume ten, kur jis įsivaizduoja. Jūs neprivalote taikytis prie jo, bet būčiau dėkinga, kad tai padarytumėte, jei būtumėte su mano vaiku. Dėl šito vengiame važiuoti pas giminaičius, nes sulauki komentarų:„ką jūs čia diagnozes pripaišote, normalus vaikas, neturime šokti pagal jo taisykles, ką jūs sau išsigalvojat, tokių įvairių dalykų“, – vardija Ilona.

Moteris teigia besidžiaugianti, kad turi būtent tokį vaiką, leidusį suprasti, jog nebūtina gyventi pagal standartą – kaip visi.

„Labai svarbu su tokiais vaikais nuolat dirbti, nes Aleksandras tik neseniai, būdamas šešerių su puse, išmoko pirštais skaičiuoti. Rodyti vienas, du trys. Neurotipiniams išeina anksčiau ir be didesnių pastangų. Reikia daug daugiau pastangų, kad jis ko nors išmoktų“, – teigia pašnekovė.

Ekspertė – apie tai, kas nusodina sensorinę bateriją

Barbora Suisse kartu su medicinos psichologe ir muzikos terapeute Jurgita Žalgiryte-Skurdeniene šįmet parašė ir išleido knygą „Autizmas – dalis manęs. Autistiški suaugusieji savo pačių žodžiais ir specialistų akimis“. Kalbėdama apie autistiškus žmones ir jų iššūkius per didžiąsias metų šventes, ji pabrėžė, kad kiekvieno žmogaus sensorinis žemėlapis yra skirtingas.

„Muzika, triukšmas, blizgučiai, mirksinčios lemputės sensoriškai žmones dirgina. Maisto gaminimo kvapai, kurie netipiški, taip pat. Visi šie dalykai žmogaus sensorinę bateriją nusodina, tad turime perkrovą, kuri pasireiškia skirtingai – irzlumu, nuovargiu, galvos skausmu, silpnumu“, – pasakoja B. Suisse.

Jos teigimu, autistiškiems žmonėms itin svarbi rutina, tampanti priešnuodžiu nerimui, kuris yra neretas autizmo diagnozės palydovas.

„Žmogus kasdien išeina į darbą, į mokyklą, yra pastovūs žmonės, programa. Viskas kaip ir aišku: savaitė po savaitės. Staiga, kai ištinka šventės, rutina sugriūna. Neaišku, kada pirmadienis, kada – penktadienis. Matome naujus žmones, einame į svečius, vyksta šventės, vakarėliai. Tai labai vargina, todėl autistiški žmonės stengiasi atsitraukti, pabūti ramiau tuo laikotarpiu. Jie saugo save sąmoningai ir atsitraukia, jei kalbame apie suaugusįjį, o vaikams reikia jų supratimo“, – paaiškina pašnekovė.

Pasak jos, autistiškus žmones sutrikdyti gali ir staigmenos.

„Spontaniški veiksmai, planai, užgriūnantys svečiai, netikėtos dovanos, maistas. Tai, ko nebuvo tavo plane ir tam nepasiruošei iš anksto, labai išmuša iš vėžių autistiškus žmones. Vaikas išvynioja dovaną, kurios nesitikėjo, susierzina, pradeda verkti, giminaičiai pasipiktina, kad rinkome, o neįvertino“, – teigia pašnekovė.

Ji pati turi autistišką sūnų ir šiandien suvokia, kad gražus kalėdinis vakaras gali būti ir namuose, kepant skanėstus ar žiūrint filmą. Nors anksčiau ir pati pripažįsta jautusi spaudimą, kaip šventės turėtų atrodyti.

„Mano vaikui beveik 12, bet ir aš jaučiau tą spaudimą per šventes. Juk per televiziją rodo, kaip turi atrodyti idealios šventės, nuomonės formuotojai demonstruoja vaizdelius nuo idealios eglutės iki šeimos, susėdusios prie stalo, ir nėra šiame paveikslėlyje žmonių su negalia, vaiko, kuris negali išsėdėti prie stalo, užsidengusio ausis, nes trikdo garsai“, – sako B. Suisse.

Kalbėdama apie tai, kad į svečius atvykę giminaičiai kartais tarsi nenori pripažinti, pavyzdžiui, vaiko diagnozės, kad jis yra autistiškas, tuo nesistebi. Visų pirma turime dešimtmečių šleifą – stigmą.

„Kitokie, turintys nematomą negalią, buvo izoliuojami nuo visuomenės. Tokia diagnozė buvo laikoma kaip dalykas, kurį šeima slėpdavo. Mes kalbame apie sovietinės okupacijos metus, tuomet psichiatrinės ligoninės buvo kažkas, kuo gąsdindavo mažus vaikus. Turime išlikusį požiūrį, kad bet kokia diagnozė yra pabaiga, blogis, nuosprendis, sugriausiantis gyvenimą, karjerą, ateitį“, – pastebi B. Suisse.

Be to, suaugusiųjų autizmo diagnozė Lietuvoje įteisinta tik 2015 m. Tad, pasak pašnekovės, natūralu, jog visuomenei kyla daug klausimų. Anot jos, tai lemia ir žmonių, ypač vyresnio amžiaus, nežinojimas. 

„Apskritai į nematomas negalias žiūrima kaip į kažkokį išlepimą, kad jos atsiranda iš gero gyvenimo. Jei sergi depresija, eik pakasti griovių ir ji praeis. Toks požiūris yra ir į autistiškumą. Tinginystė, išlepinimas, tėvų nesugebėjimas išauklėti pripaišomi“, – sako pašnekovė.

Tačiau neleidimas turėti žmogui šios diagnozės, kitaip tariant, neleidimas jam būti savimi, neištiesta pagalbos ranka, kad tas žmogus šventes išgyventų savaip, pasak jos, yra elementari nepagarba jo orumui, priešingybė įtraukčiai.

„Pavyzdžiui, žmogus alergiškas baltajai mišrainei, o jam teigiama, jog privalo valgyti, jog netiki alergijomis, kad tai – išlepimas. Sako: „Mes visą gyvenimą valgėm ir visi sveiki, sulaukėme 80 metų.“ Tai yra nenoras suprasti, kad gali būti kitaip ir tas kitaip nebūtinai smerktinas. Tiesiog yra kitaip, juk nesame sukurti pagal vieną kurpalį“, – akcentuoja B. Suisse.

Elena REIMERYTĖ,

Kristina ARŽUOLAITIENĖ

Šis darbas parengtas įgyvendinant Medijų rėmimo fondo finansuojamą projektą „Bendros jungtys: pasitikėjimo ir dialogo platforma“.

Pirmą kartą Lietuvoje sudarytas skolų žemėlapis rodo, kad įsiskolinimo lygis atskirose savivaldybėse skiriasi kelis kartus: mažiausiai pradelstų skolų turi tankiausiai apgyvendintos šalies vietovės ir kurortai, daugiausiai įsiskolinę yra gyvenantieji periferijos regionuose.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 95

Šie metai Editai ir Dariui Navardauskams ypatingi: senoji Bilionių sodyba antrą kartą pripažinta viena gražiausių Lietuvoje etnografinių sodybų, vasarą joje buvo sukurtas apie generolą Povilą Plechavičių pasakojantis dokumentinis filmas „Tautos karvedys“, o praėjusią savaitę Šilalės rajono meras Padėkos vakare verslininkams už ypatingus nuopelnus įteikė „Auksinę gilę“. Prieš penkerius metus atgaivinti nuošalią sodybą šalia Švedkalnio pasiryžę Edita ir Darius tikina, kad sėkmės recepto neturi, o pirmyn ve­da galimybė dirbti, džiaugtis rezultatais ir dalintis tuo su žmonėmis.

Darbas leido įsižeminti  

Ypatingi Bilionių etnografinei sodybai bus ir ateinantys merai. Tvarkydami vieną iš pastatų, iš molio ir šiaudų nudrėbtoje sienoje Edita ir Darius rado įrašytus 1925 m., patvirtinančius, kad pastatai pastatyti prieš 100 metų. Tai, jog medinė XIX a. pabaigos ūkininko troba išliko ir gyvena nežinia kelintą gyvenimą, pasak Editos, yra stebuklas. Kai 2019 m., prasidėjus koronaviruso pandemijai, šeima perėmė sodybą iš Dariaus tėvo Stasio Navardausko, jis pagal paveldosaugininkų nurodymus jau buvo pakeitęs sukiužusius stogus, sudėjęs išvirtusias duris ir naujus langus, bet Edita įsitikinusi, kad svarbiausia, jog jis ryžosi nupirkti tuos griūvančius, socialinių būstų nuomininkų nugyventus pastatus – gražioje vietoje, su gera aura ir vaizdu į išskirtinį piliakalnį. 

„Vis pagalvodavome, ką ten galėtume daryti. Keliaudami po Prancūziją, atsitiktinai užklydome į atokų senovinį kaimelį, kur iš akmenų suręstoje sodyboje vyko vestuvių pobūvis. Sužavėjo autentiško senovinio paveldo ir šiuolaikiškumo dermė, ta mintis nepaleido visus metus“, – pripažįsta E. Navardauskienė. 

Pasak jos, gąsdino tik nemažas atstumas nuo Kauno, kur jiedu gyvena, iki Šilalės, laiko trūkumas ir supratimas, jog svajonėms įgyvendinti reikės nemažai išlaidų. Draugai ir pažįstami tada stebėjosi, kam jiems tas vargas, netikėjo, jog pavyks senus pastatus prikelti naujam gyvenimui, tikino, jog jiedu esą „ne iš to molio drėbti“, kad imtųsi juodo darbo. O ir tėvai, atsargiai stebėdami, prasitardavo, kad gal neverta tiek vargti.

Nekilnojamųjų kultūros vertybių sąraše suregistruota viskas, kas yra hektarą užimančioje sodyboje nuo rubežiaus iki rubežiaus: ne tik pastatai ir kiemo įrenginiai, tokie kaip senas šulinys, bet ir sodas su senomis obelimis. Per karantiną daugiau laisvo laiko turėjusi šeima ir pradėjo nuo obelų. Išgenėjus jas, išvalius kiemą, viskas prašviesėjo. Tada atėjo eilė klėčiai, paskui – pirčiai.

Pasikeitė ne tik sodyba, bet ir Editos bei Dariaus gyvenimas. Pasak Editos, abu išlaisvėjo, ėmė į viską žiūrėti paprasčiau. Miesto šurmulys, nuolatinis skubėjimas išderina, išvargina darbas, namų rūpesčiai, o sodyboje jautėsi laisvi kaip vėjas. 

„Gėlių sodinimas, žolės pjovimas, atrodo, paprasti dalykai. Daug žmonių tokie darbai gąsdina, o mums malonu buvo įsižeminti. Esu kažkur skaičiusi, kad žmogus nesijaučia laimingas tik dėl to, jog jam trūksta supratimo, kad nieko netrūksta. Džiaugiamės tuo, ką darome“, – tikina E. Navardauskienė. 

Laukiamas kiekvienas užsukantis

Minčių, kad sutvarkę sodybą atvers ją visuomenei, tuomet nebuvo, nekūrė ir jokių verslo planų. Nedidukę jaukią klėtelę abu matė kaip vietą vasaros poilsiui. Tuo labiau, jog per pandemiją apie tai svajojo daugelis. O tas laikotarpis nemažai pasitarnavo, tvarkant sodybą. Vien dėl to, kad nereikėjo važinėti į Kauną, darbai vyko palyginti sparčiai. 

Vasarą daug žmonių keliavo po Lietuvą, kopdavo į piliakalnį, o pamatę sodyboje dirbančius žmones, užsukdavo pakalbinti. Drąsino ir nuo senų laikų užkabinta lentelė, kad tai yra etnografinė sodyba. Vienas lankytojas užklausė, ar sodyba nuomojama, kitas pasiprašė kelių dienų sveikatingumo kursams organizuoti. 

„Labai nustebome, išgirdę, jog stovyklautojams apsistoti tiks ir nebaigta tvarkyti sodyba, nes geru oru veikla organizuojama lauke. Tie žmonės grįžo čia dar kelis kartus. Visi, kas ilsėjosi, atostogavo, kūrė, šventė, buvo girdėję, kad tai ypatinga vieta – žinia apie sodybą šalia piliakalnio ėjo iš lūpų į lūpas, tai buvo geriausia reklama. Labai susidraugavome su Camino Lituano piligrimais, kurie ateina nuo Varnių ir apsistoja nakvynei. Nuėję vieną sunkesnių atkarpų, jie pernak­voja ir, radę progą, grįžta su šeima švęsti arba ilsėtis“, – pasakoja Edita. 

Išėję anksti rytą iš Varnių, piligrimai sodybą pasiekia vėlų vakarą, po 30 kilometrų žygio pavargę, skaudančiomis kojomis, tenori tik pailsėti. Edita juos sutinka kaip laukiamus svečius. Net jei pati nebūna sodyboje, pasiūlo pasiskinti žolelių arbatai, prie kiaušinių padeda raštelį su pakvietimu vaišintis.  

„Mieste gali būti užsidaręs nuo svetimų akių, o čia turi žinoti, kas yra už tvoros. Su Bilionių bendruomene labai susibičiuliavome, nors jie iš pradžių gal į mus ir atsargiai žiūrėjo. Dabar sodyba prie piliakalnio yra Bilionių veidas, pasididžiavimas, kraštą garsinanti vieta, o mes džiaugiamės, kad esame reikalingi“, – tikina Edita. 

Atsakymų vis dar ieško

Bene ilgiausiai šeima galvojo, kaip pavadinti sodybą, kad ji atspindėtų vietą, kurioje yra, ir turėtų žemaitišką akcentą. Pradėjusi domėtis, kaip anksčiau žemaičiai vadino savo sodybas, Edita sužinojo, kad žmonės sakydavo „mano gyvenims, tavo gyvenims“. 

„Žiūrint iš dabartinės perspek­tyvos, čia vyko labai daug gyvenimų, todėl tas gīvenėms ir turi toliau virti“, – įsitikinusi sodybos šeimininkė, iki šiol tebeieškanti šios vietos šaknų, kad išlikusių autentiškų pastatų istorija neliktų visiškai nežinoma. 

Bet aiškus tik vienas tikslus faktas: XIX a. pabaigoje sodyboje gyveno ūkininkas Jonas Rupš­laukis su žmona Paulina. Savo vaikų jie neturėjo, užaugino giminaičių atžalas. Pernai į sodybą su būreliu vyresnių žmonių užėjęs vyras prisipažino čia užaugęs. Tokių prisipažinimų Edita buvo girdėjusi dešimtis, nes kol kūrėsi Bilionių gyvenvietė, sodyboje yra gyvenę daugybė žmonių. Bet tai ir buvo tas Petras, kurį užaugino Paulina su Jonu.

„Ilgai kalbėjomės, apėjome vi­sas trobas. Petras stebėjosi, kaip viskas sumažėjo, sulindo žemėn – kai buvo vaikas, sody­ba atrodė didelė. Išklausinėjom, kur kas buvo, kaip gyveno Rupšlaukiai. Žmogus prisipažino, kad labai seniai norėjo atvažiuoti, bet buvo nedrąsu, svarstė, ar įsileis. Džiaugiausi, kad žmona jį įkalbėjo ryžtis. Išeidamas stipriai apkabino mane ir pasakė, kad dabar jau galės ramiai numirti“, – pasakoja Edita. 

Šią vasarą vienos didelės giminės susitikime dalyvavo 92-ejų svečias, kuris, pasirodo, dažnai  būdavo pas Rupšlaukius. Aplankiusi tą žmogų Klaipėdoje, Edita sužinojo, kad jis buvo Paulinos giminaitis, Paulina norėjo pasiimti jį auginti, tačiau vaikas nesutiko – bijojo, jog svetimoje vietoje neturės draugų. Pasak jo, Rupšlaukiai nebuvo stambūs ūkininkai, kaip ir visi kaimo žmonės, dirbo žemę, turėjo gyvulių. Ir jiems priklausė piliakalnis – yra išlikęs J. Rupš­laukio prašymas padidinti jo žemės sklypą, prijungiant Švedkalnį.

Tačiau į patį svarbiausią klausimą, kas statė sodybą, atsakymo iki šiol nėra. Viena moteris yra pasakojusi, kad jos baba gyveno netoliese, ji buvo sakiusi, jog dar iki Rupšlaukių sodyboje gyvenę pasiturintys ūkininkai, kurie užsiėmė ir verslu, važinėdavo į Lenkiją. Bet kol vyro nebuvo, jo žmona esą pardavė visą turtą Lietuvos žydui. 

„Nežinau, tikėti tuo ar ne. Archyvuose jokių duomenų nėra. Gyveno žmonės sa­vo gyvenimus, dirbo, o istorikams jų gyvenimai nebuvo įdomūs. Susidomėjimą kėlė tik piliakalnis, bet kas vyko už tvoros, niekas nežiūrėjo“, – apgailestauja Edita. 

Nežino žodžio „nepavyks“

Darius – verslininkas, baigęs vadybos mokslus, Edita vienoje Kauno mokykloje 27 metus dirbo anglų kalbos mokytoja. 2019-ieji jos gyvenimą apvertė aukštyn kojomis. Nors darbas patiko, vis tik pagaudavo save galvojant apie sodybos reikalus, vakarais nelikdavo laiko taip atsakingai, kaip anksčiau, pasiruošti rytdienos pamokoms. Pasvėrę visus už ir prieš, abu nusprendė, kad reikia susikoncentruoti į vieną veiklą. Uždaryti mokyklos duris buvo gaila, neslepia Edita, be to, nebuvo aišku, ką veiks su sodyba, kai ją sutvarkys. Bet ramino save, kad jei nepavyks, į mokyk­lą visada galės sugrįžti.

„Tačiau žodžio „nepavyks“ mes su vyru nežinom – jei ką nusprendžiam, darom tol, kol pavyksta. Ir vaikus taip auklėjam: jeigu pradėjai, turi padaryti geriausiai, nes pats susigalvojai, niekas nesakė, kad bus lengva. Mes ir juos bandėme įtraukti į sodybos reikalus, bet išgirdom, kad mūsų gyvenimų jie negyvens – jei mums įdomu, patys ir turime daryti“, – sako E. Navardauskienė.  

Su Dariumi jie gera komanda: Edita generuoja idėjas (iš vakaro pamąsčiusi, ko reikėtų, rytą jau žino, kaip padaryti), o Darius jas įgyvendina. Kai ką nors nusprendžia, pasiskirsto darbais ir daro tai, ką geriausiai moka. 

„Esame kaip žemaitukai – stiprūs ir kantrūs. Neįtikėtina, kiek daug galime padaryti patys. Mums tai buvo didžiausias atradimas. Būna sunkių dienų, ašarų ir keiksmų, ypač, kai supranti, kad taip, kaip sugalvojai, įgyvendinti nepavyks. Tada keiti požiūrį ir galų gale pamatai, kad gal net ir geriau išėjo, nei tikėjaisi. Tačiau kad ir kas beatsitiktų, vienas kitą pastūmėdami, palaikydami judame pirmyn“, – tikina sodybos šeimininkė. 

Editos ir Dariaus atkaklumo dėka Bilionių „Gīvenėms“ įsisuko į dar vieną spalvų ir įvykių kupiną gyvenimą. 

Daiva BARTKIENĖ

Ievos TVARONAVIČIŪTĖS nuotr.