XIII-asis greitųjų šachmatų turnyras Šilalės politiniam ir visuomenės veikėjui, šachmatų entuziastui Stanislovui Biržiškiui pagerbti, minint jo 125-ąsias gimimo metines, rugsėjo 13 d. tradiciškai vyko Pa­jūrio Sta­nislovo Biržiškio gimnazijoje. Kaip ir kasmet, jame dalyvavo asociacijos „Lietuvos keliai“ tarybos narys, pagrindinis turnyro rė­mėjas Mantas Makulavičius, S. Biržiškio sūnus Stasys su žmona ir kiti šios šeimos na­riai, rajono vadovai.

Į turnyrą šiemet susirinko net 163 šachmatininkai iš Lietuvos, Latvijos bei Ukrainos – nuo pačių jauniausių, sulaukusių vos 5-erių, iki garbaus amžiaus žaidėjų, kuriems suėję 87-eri. Tiesa, norinčiųjų atvykti buvo daug daugiau, bet visų priimti nebuvo galimybės.

Pagrindiniame A (suaugusiųjų ir pažengusiųjų) turnyre rungėsi 98 žaidėjai. Į turnyrą buvo priimami suaugusieji bei vaikai, turintys didesnį nei 1600 FIDE (Tarptautinės šachmatų federacijos) reitingą. Dalyvių amžius nuo 11 iki 87 m., o turnyrui teisėjavo nacionalinės kategorijos teisėjas Algirdas Rauduvė iš Kauno, jam talkino nacionalinės kategorijos teisėjas kauniškis Jonas Ridz­vanavičius. 

Sužaidus varžybų  reglamentu nustatytus 9 ratus, A turnyrą laimėjo šachmatų didmeist­ris, keturiskart Lietuvos čempionas iš Kauno Tomas Laurušas. Tris metus iš eilės S. Biržiškio atminimo turnyre pergales skynęs FIDE meistras Andrey Levitskiy (Mykolajiv, Ukraina) šį kartą liko antras, trečią vietą iškovojo 16-metis kandidatas į sporto meistrus šiaulietis Daniel Šer. 

Senjorai, kaip įprasta, varžėsi dviejose amžiaus kategorijose. Tarp žaidėjų iki 70-ies m. stipriausiu buvo Dalius Jocys (Kretinga), antrą vietą iškovojo gargždiškis Arvydas Mickus, trečią – Konstantinas Dubinskas iš Kretingos. Senjorų virš 70 m. įskaitoje ir vėl laimėjo puikų žaidimą pademonstravęs vyriausias turnyro dalyvis (87 m.) Gintautas Jurgis Plungė iš Šiaulių, antras liko Antanas Mašanauskas iš Kauno, trečias – Vitalij Petrov (Klaipėda). 

Moterų įskaitoje nugalėjo viešnia iš Latvijos, moterų FIDE meistrė, šių metų Latvijos moterų šachmatų čempionė 15-metė Marija Kuznecova iš Rygos. Antrą vietą iškovojo 14-metė Auksė Zonytė (Gargždai), trečia buvo Medeina Strokova iš Jurbarko. 

Tarp Šilalės rajono dalyvių geriausiai pasirodė bijotiškis Antanas Dabulskis, antras liko Artūras Kilinskis iš Kvėdarnos, trečias – šilališkis Alis Mačernis. 

Iš A turnyre besivaržiusių Šilalės rajono moksleivių geriausiai sekėsi dvyniams Augustui ir Živilei Tomkams iš Pajūrio, trečias geriausias – Matas Kasparavičius iš Šilalės.

B turnyre dalyvavo 65 vaikai nuo 5 iki 12 m., turnyrui teisėja­vo nacio­na­li­nės katego­ri­jos teisėjas ši­la­­­liškis Tomas Veš­­čiū­nas, jam talkino Aud­rius Bitinas iš Tau­ragės ir Zig­­mas Bitinas iš Gargž­dų. Nu­galė­tojo laurai atiteko Ro­kui Valavičiui (12 m.) iš Jur­barko, antra bu­vo 10-me­tė Ka­rina Šer iš Šiau­lių, trečias – Matas Čepas (11 m.) iš Joniškio.

Mergaičių bendroje įskaitoje geriausiai pasirodė Milda Alejūnaitė (Šiau­liai), antrą ir trečią vietas užėmė klaipėdietės Diana Deviatkova ir Elizaveta Burdina.

Tarp berniukų iki 10 m. pirmąją vietą iškovojo Rojus Unguraitis iš Jurbarko, antrą – puikiai pasirodęs 9-metis pajū­riškis Adomas Dombrauskas, trečią – Rojus Kiznis iš Vilniaus.

Tarp mergaičių iki 10 m. įskaitoje nugalėjo Kamilė Šerpytytė iš Tauragės, antra vieta atiteko Karinai Vaičiūnaitei iš Marijampolės, trečia – Adelei Zonytei iš Gargždų.

Vaikų iki 8 m. įskaitoje laimėjo Rytis Garbus iš Kauno, antrą ir trečią vietas užėmė gargždiškiai Viljamas Šatkus ir Tauras Juknius.

Šilalės rajono geriausi žaidėjai B turnyre buvo A. Dombrauskas iš Pajūrio, Tautvydas Aušra iš Šilalės ir pajūriškė Vestina Budavaitė.  

Papildomais prizais apdovanoti geriausias žaidėjas be reitingo Aras Dabulskis iš Tauragės ir jauniausias dalyvis 5-metis Tauras Makulavičius iš Kauno. 

XIII-ojo greitųjų šachmatų turnyro, skirto S. Biržiškiui atminti, prizininkai apdovanoti ne tik unikaliais rankų darbo trofėjais, taurėmis, medaliais, bet ir piniginiais prizais. Jono Biržiškio dovana nugalėtojui – 500 eurų, turnyro idėjos autoriaus a. a. Danieliaus Makulavičiaus vardo prizas (300 Eur) skirtas II vietos laimėtojui, asociacijos „Lietuvos keliai“ prizas (250 Eur) atiteko trečios vietos laimėtojui. Sporto klubo „Dvaras“, Šilalės rajono savivaldybės, Pajūrio seniūnijos, europarlamentaro Pauliaus Saudargo patarėjo Jono Gudausko įsteigti prizai atiteko įvairių grupių nugalėtojams.

Turnyras Pajūryje ir vėl nudžiugino organizuotumu, gausiu prizų fondu, nepamirštamais įspūdžiais. Organizatorių (J. Biržiškio, Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos direktoriaus, sporto klubo „Dvaras“ vadovo, Pajūrio seniūnijos seniūnės) vardu nuoširdžiai dėkojame visiems XIII-ojo greitųjų šachmatų turnyro dalyviams bei svečiams ir sakome: „Iki susitikimo kitais metais!“

Roma VEŠČIŪNIENĖ

Deimantės GIRSKYTĖS nuotr.

Pasitinkant Baltų vienybės dieną, devyni Latvijos ir Lietuvos chorai per vieną dieną surengė du bendrus koncertus skirtingų valstybių koncertų salėse – Ventspilyje ir Klaipėdoje. Iš Lietuvai atstovavusių penkių – du chorai šilališkių, du – vilniečių, vienas – klaipėdiškių. Visi drauge jie atliko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, kurio 150-ąsias gimimo metines šiemet minime, chorinius kūrinius. 

Į tarptautinį projektą Šilalės kultūros centro kolektyvus pakvietė Lietuvos chorų sąjungos pirmininkė Rasa Gal­gotienė. Ir nors tiek Latvijoje, tiek Lie­tuvoje koncertuose skambėjo klausimas, „kur ta Šilalė yra“, kad būtent iš jos atvyksta dainuoti dviejų kolektyvų choristai, vis tik Ventspilio koncertų salės „Latvija“ afišose būtent šilališkių kolektyvai buvo įvardijami kaip svarbiausi tarptautinio festivalio atlikėjai.

Pasak Lietuvos chorų sąjungos pirmininkės, tokį pasirinkimą nulėmė Šilalės kultūros centro mišraus choro „Medvėgalis” bei jaunimo choro „Cantando” vadovės Sandros Rimkutės-Jankuvienės profesionalumas.

„Renkant chorus į svarbius tarptautinius projektus, yra labai svarbu stip­rus kolektyvas. Lygiai prieš metus Ši­lalės choras „Medvėgalis“ dalyvavo Lie­tuvos kultūros sezono Prancūzijoje (Paryžiuje) atidaryme, dabar šilališkiams patikėjome Baltų dienos programoje pristatyti labai sudėtingus M. K Čiurlionio chorinius kūrinius“, – sakė Lietuvos chorų sąjungos vadovė.

S. Rimkutės-Jankuvienės įsitikinimu, pagrindinis chorvedžių tikslas yra atgaivinti ir išlaikyti ilgametes tradicijas turintį chorinį dainavimą. 

„Kažkada savo chorą turėjo kone kiekviena didesnė įmonė ar organizacija, dirbo daug chorvedžių, o chorinė muzika Lietuvoje buvo aukšto meninio lygio. Pastaraisiais metais, deja, tuo pasigirti negalime, susiduriame ir su chorvedžių stoka. Natūraliai nebelieka ir chorų, o kokybę išlaikyti vis sudėtingiau. Todėl darosi populiaru rengti jungtinius kelių chorų koncertus. Šilalės chorai „Medvėgalis“ ir „Cantando“ su malonumu dalyvauja juose“, – kalbėjo patyrusi chorvedė.

Pasak jos, dalyvavimas Lietuvos chorų sąjungos projektuose šilališkiams reiškia labai daug, nes programose skamba sudėtingi kūriniai, kurių mėgėjų chorai paprastai neatlieka. Todėl tai yra ne tik puiki galimybė tobulinti chorinio dainavimo gebėjimus, vokalinius įgūdžius, kelti meninę kompetenciją, bet ir keliauti, pažinti kolegas.

Žydrūnė MILAŠĖ

Choro „Medvėgalis“ archyvo nuotr.

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija

Kelionėmis lietuvio nenustebinsi. Nebent ekstremaliomis, kokias mėgsta Aurimas Vajulavičius, ar egzotinėmis, kuriomis per TV mus lepina Algirdas Morkūnas, arba istorinėmis ir pažintinėmis, kai savo išbandymus demonstruoja ir iškilias asmenybes primena Rimas Bružas bei Martynas Starkus. Bet kažin ar kas paneigs, kad kartą išvykus už Lietuvos ribų, netrukus vėl nenumaldomai traukia kelionėn. Tai liga arba priklausomybė...

Kelionių takai: iš radijo į pasaulio kalnus 

Savo kelionių biografiją pradėjau nuo Alžyro. Taip taip, sovietiniame Lie­tu­vos radijuje buvau redakcijos proforgas (profsąjungos grupės vadovas), tad vyresnysis kolega Stasys Patackas, namie prižiūrėjęs įvaikintą neįgalų berniuką, sąjungos pirmininko pasiūlytą egzotinę kelionę perleido man. Bet ji buvo atidžiai kontroliuojama – tiek apsistojus Maskvoje, tiek šioje Šiaurės Afrikos šalyje. 

Tai buvo išvykų pradžia – įprastiniais būdais, komandiruotėmis arba savo automobiliu. Ko gero, šitaip aplankiau daugumą Europos šalių. Nutikimų ir įspūdžių visa paletė, kurią išsamiau aprašiau knygoje „Dviejų ąžuolų istorija“.

Ši vasarą buvo skirta kalnams: birželį eilinį kartą įveikiau dolomitines Alpes Italijoje, o štai visai neseniai – Vokietijos Bavarijos aukštumas. Ekstremalai pasakytų, kad anokios čia viršūnės – vos po 3000 metrų, bet senjorui apeiti Tre Cine di Lavaredo (trys viršukalnės Seksteno apylinkėse prie  Kortinos d‘Ampeko ir Misurinos; čia įrengta 120 km ilgio viena iš pasaulio bekelės ultramaratonų taurės trasų) arba pakilti į aukščiausią Vokietijos kalną Cugšpicę (Zugspitze; stūkso prie sienos su Austrija, netoli Garmišo – Partenkicheno) tikrai nemažas iššūkis. Bet čia galima sutikti žmones su spe­cialia įranga kopiančius į uolas, besimokančius eiti ledynais, vadinamo „haikingo“ mėgėjus... 

Pagarba kitai kalbai

Šio patyrimo neišpasakosi žodžiais – ir dėl vietos stokos, ir dėl kalbos išraiškos trūkumo. Visose kelionėse sutinku nemažai lietuvių, tiesa, dažniausiai jaunesnių. Jie prireikus mielai padeda, tarpininkauja bendraujant kita kalba. Iš tiesų, išmokti bent kelis žodžius to krašto, į kurį keliauji kalba – būtinybė. Tai ne tik maloniai nuteikia vietos tarnautojus, padeda gauti jų paslaugas, bet netgi sumažina viešbučių ar maitinimo kainas. O jeigu dar pamini jų šalies kokią įžymybę, pagiri jų krepšinio komandą ar pradedi kalbą apie pačią valstybę – tuomet atviri visi keliai. Pamenu, Toremolinoje (Ispanijos pie­tų kurortas tarp Malagos ir Marbėjos) susidūriau su kanadiečių šeima iš Kvebeko ir pradėjau kalbą apie šios autonomijos kovą už nepriklausomybę. Jie buvo sužavėti ir pavaišino bokalu alaus... Kitur, būdavo, pakanka paminėti Sabonio pavardę, ir padavėjas jau vaišina puodeliu kvepiančios kavos.

Ką tuo noriu pasakyti? Minimalus svetimos kalbos mokėjimas – tai pagarba tam kraštui, efektyviausia komunikacijos priemonė ir, drąsiai galima sakyti, geresnių valstybinių santykių garantas. Tad reikalaudami iš Lietuvon atvykstančių migrantų bent sakinuką suregzti lietuvių kalba, ypač jeigu ukrainietis ar baltarusis čia gyvena jau keli metai, o ukrainiečiai – nuo Rusijos karo prieš Ukrainą pradžios, elgiamės teisingai. Nes, kaip pasakytų Sherlockas Holmes‘as, „elementaru, Vatsonai!“ Žinoma, gali būti išimčių, bet...

Atjauta ir pagalba

Natūralu, jog kiekviena tauta turi savo specifiką. Vairuodamas automobilį Vokietijoje, ypač Bavarijoje, turi būti atsargus: vietiniai nemėgsta įžūlių, taisyklių nesilaikančių, skubančių ar garsiai muzikos besiklausančių vairuotojų. Toks gali būti specialiai blokuojamas, jam bus parodyti nepadorūs gestai ar už kelių šimtų metrų jį sustabdys policija...

Italijoje, ypač pietuose, vairavimas laisvesnis. Sankryžose sustojusį automobilį gali aplipti langų valytojai, visokių prekių perpardavinėtojai, o dažną lietuvį sutrikdys kitų eismo dalyvių transporto priemonių pypsėjimai. 

Be to, yra ir daugiau dalykų, keliančių nuostabą. Štai Portugalijos Porto mieste mano kolegė, kaip garsiame posakyje, paslydo ant banano žievės, aikštėje ant grindinio išsitiesė kryžiumi. Pribėgo bent keletas jaunų vyrukų ir siūlė savo pagalbą, nepaisant, kad aš jau kolegę keliu. Jie nesitraukė, kol mes nuėjome, vis klausdami, ar viskas gerai... Smulkus epizodas, bet labai išraiškingas. Ir tuomet pagalvoji: ar Lietuvoje taip greitai pultų į pagalbą praeiviai? Anąkart žengiu centrine Vilniaus gat­ve ir matau tarpuvartėje sukniubusį vyrą. Dažnas žvilgteli, bet praeina pro šalį. Tik viena mergaitė pripuola, kažko klausia ir, matau, drebančia ranka skambina pagalbai...

Kalnuose – šiek tiek kitaip. Cugšpicėje, kuri iškilusi į 2962 metrų aukštį (į viršūnę galima patekti ir iš Vokietijos, ir iš Austrijos pusės, galima atvykti ir traukinuku), begalė žmonių, nuolat pakylančių didžiuliu kalnų liftu. Kiek aukščiau – kryžiumi pažymėta viršūnė. Išvakarėse čia gausiai snigo, tad saulėje uolos apledėjo. Matau, kad keletas vaikinų ir merginų, užlipusių anksčiau prie kryžiaus, dabar nusileisti jau negali. Būrelis vaikinų, matyt, čia besitreniruojančių, staiga užsimeta alpinisto aprangą ir puola padėti įstrigusiam būreliui. Unikalus vaizdas ir stebėtojų reakcija!

Kuo jie kitokie?

Ką nors apie gyvenimo būdą? Šiais laikais jis labai nesiskiria. Kažkada vykstant į Vokietijos demokratinę respubliką į markes keisdavo tik 30 rublių, tad Berlyne ar Potsdame neužtekdavo net bavariškoms dešrelėms suvalgyti, jau nekalbant apie garsųjį vokišką alų. Bičiulis, keliavęs į Romą, įsidėjo kelis butelius rusiškos degtinės, kurią pusvelčiui pardavė vienoje užeigoje, nes norėjo nupirkti dukrai džinsus. Sako, į Jugoslaviją prieš kelis dešimtmečius veždavo dildes, galąstuvus, kitus meist­rų prietaisus, net į Lenkiją gabenome naujus rusiškus televizorius, kad valiutinėje Ščecino parduotuvėje už 105 dolerius, kaip dabar pamenu, nusipirktume nešiojamą magnetolą „Soney“, kurios pasieniečiai vos neatėmė. Dabar suprantu, koks tai buvo mūsų žmogaus pažeminimas...

Šįkart Hanoveryje mus pasitiko gimtadienį švenčiantį kraštietė Rūta (laik­raščio skaitytojams parengsime atskirą interviu su ja). Psichoterapeute dirbanti prieš keturis dešimtmečius iš Lietuvos išvykusi moteris ėmėsi visokių, kaip dabar sakytume, neprestižinių darbų, o šiandien turi du darbo biurus, gausybę klientų, puikų butą senovinių namų miegamajame kvartale, dailų sodą miesto teritorijoje. Iškilmingą šventinę vakarienę padėjo paruošti neblogai vokiečių kalbą išmokusi atvykėlė iš Ukrainos, kuri ne be ašarų akyse papasakojo apie gyvenimą Kyjive, ten likusią dukters šeimą, kuri dukart per dieną yra priversta bėgti į slėptuvę... 

Du gyvenimai – ten ir čia. Karas ir ramybė. Nuolatinė grėsmė ir lėta gyvenimo tėkmė. Ne, turbūt perdedu: svečiose šalyse taip pat netrūksta įtampos, vidinių nesutarimų, politinių aistrų, socia­linių nepriteklių. Bet ten žmonės kiek kitokie – ramesni, daugiau besišypsantys, pasisveikinantys, gero palinkintys, kartais net įkyrūs savo mandagumu. Mes gi savo namuose vis dar pripratę prie niūraus vaizdo už lango, pilkų šaligatvių, svetimos kalbos maišalų, dronų ūžesio...

Ir vis tik: kodėl iš kelionių taip traukia namo?

Česlovas IŠKAUSKAS

AUTORIAUS nuotr.

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija

Devyniolikos Rusijos dronų įsi­veržimas į NATO teritoriją prieš pat „Zapad 2025“ karines pratybas – rimtas ne tik Lenkijos, bet ir viso Aljanso budrumo testas. Sujudo sukruto snūduriuojantis Briuselis, Vašingtonas vėl tėviškai subarė ne­klaužadą Putiną, o Baltijos šalys ėmė nervingai svarstyti, kaip dar labiau sustiprinus savo sienas... 

Toks bruzdesys Putinui – nė motais. Jis toliau bombarduoja Ukrainą ir zonduoja Vakarus, kokiu greičiu jie pritaikytų 5-ąjį NATO įstatų straipsnį, kurio esmę nuo Vilniaus Rotušės laiptų 2002 m. lapkričio 23 d. viltingai nusakė sostinės Garbės piliečio vardą gavęs 43-iasis JAV prezidentas respublikonas George‘as Walkeris Bushas. Tuomet trys Baltijos šalys buvo pakviestos tapti pilnateisėmis NATO narėmis.

Beje, tuomet pirmiau nei Vilniuje G. W. Bushas apsilankė Sankt Peterburge ir susitiko su prezidentu Putinu. Tuometinis užsienio reikalų ministras Antanas Valionis prisiminė, kad būsimas Rusijos autoritaras apie Vakarų link svyrančias Baltijos valstybes kalbėjo dar draugiškai ir jokių grasinimų nebuvo.

Putinas esą sakęs: „Taip, mes suprantame, jūsų atėjimas į Europos Sąjungą ir mums, ir Kaliningrado sričiai gali būti naudingas. Bet kam jums NATO? Galime turėti bendras saugumo garantijas, nesame kokie agresoriai.“ Jis dar pridūręs: „Kad jau pasiryžote stoti į NATO, nieko jums padaryti negalėsime.“

Ne kartą įsitikinome, jog šie žodžiai buvo melas. Melas buvo ir garantijos Vakarams, kai karo prieš Ukrainą išvakarėse Putinas tvirtino, kad apie 130 tūkst. jo karių prie Ukrainos sienų sutelkimas tėra pasirengimas pratyboms... 

Ekspertai primena dar ir kitą paralelę: 2008 m. po karinių pratybų buvo atplėštos dvi Sakartvelo respublikos, tapusios Maskvos satelitėmis...

Iš Kremliaus melas sklinda ir šiandien. Putino spaudos sekretorius Dmit­rijus Peskovas teigia, jog Baltarusijos ir Rusijos pratybos „Zapad“, kurios vyko rugsėjo 12–16 d., esą nenukreiptos prieš kitas šalis ir yra „taikaus pobūdžio“. 

Nuo 2000-ųjų Kremliaus valdžioje besistumdąs Putinas visiškai pakirto pasitikėjimą didžiąja kaimyne. Štai todėl po 19 rusiškų dronų antskrydžio Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas pareiškė: „Ši situacija priartina mus prie atviro konflikto labiau nei bet kada nuo Antrojo pasaulinio karo.“ 

Beje, „Šilalės artojas“ jau ne kartą rašė apie tokių provokacijų panašumus į Antrojo pasaulinio karo pradžią. Prieš keletą dienų automobiliu iš Alpių per čekų Ostravą kirtau Lenkijos sieną ir pasukau lenkų Katovicų link, o šone liko nedidelis pasienio miestelis Glivicė, kuris kažkada vokiečių žemėlapiuose vadinosi Gleiwitz. Čia 1939 m. rugpjūčio 31 d., maždaug 20 val. vakaro, bu­vo įvykdyta provokacija, davusi pradžią Lenkijos okupacijai, tai yra naujam pasauliniam karui. Operacijai vadovavo Ryt­prūsiuose gimęs suvokietėjęs lietu­vių kilmės SS šturmbanfiureris, 28-erių Alfredas Helmutas Naujokas (Alfred Hel­mut Naujocks arba Naujokaitis), po karo liudijęs Niurnberge ir 1960 m. su Günteriu Peisu parašęs prisiminimų knygą „Žmogus, kuris pradėjo karą“ („The Man who Started the War“).

Mums nedidelė garbė minėti ši faktą ir šią pavardę. Bet asociacijos su nūdiena (1939 m. rugsėjo pradžia ir šis rugsėjis) pamokančios: tiek „pasiklydusių“ dronų skrydžiai virš Lenkijos, tiek pratybos prie NATO sienų, Baltijos ir Barenco jūrose negali nekelti nerimo, kad sąlygos kilti Trečiajam pasauliniam karui bręsta ir šįkart pagrindinis kaltininkas – Rusija.  

Apžvalgininkai pastebi, kad Putinas išdrąsėjo po sėkmingo Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos (SCO) viršūnių susitikimo Kinijos Tiandzino mieste, kai tiek Indijos, tiek Kinijos lyderiai draugiškai glėbesčiavosi, nedrįsdami pareikalauti, jog Putinas nutrauktų karą Ukrainoje. Beje, Donaldas Trumpas, įvedęs Indijai didžiulius muitus, pastūmėjo šią galingą Pietų Azijos šalį, kuri yra antra didžiausia rusiškos naftos pirkėja, į Maskvos glėbį. Dabar rengiamasi Pietryčių Azijos valstybių asociacijos (ASEAN) susitikimui Kuala Lumpūre spalio mėnesį, į kurį žada atvykti ir Putinas, ir D. Trumpas, ir Kinijos bei Indijos vadovai. Taip kuriamas naujas pasaulinis galios centras arba blokas, nuošalyje paliekama Rusijos agresija prieš Ukrainą, kuri reiškia ir naują karą Europoje.

Kaip šiomis naujomis sąlygomis laikosi Lietuva? Ji pasimetusi. Naujoji koalicinė dauguma braška per visas siūles, Vyriausybė galutinai nesuformuota, apie konkrečius gynybinius veiksmus galvoti nėra kada ir nėra kam. Simpatijos D. Trumpo valdomai Amerikai blėsta, bendro keturių Baltijos valstybių pasipriešinimo plano galimai agresijai nėra. Aklai tikinčių prieš 23-ejus metus Vilniuje pasakytu G. W. Busho pažadu nuosekliai mąžta... 

Česlovas IŠKAUSKAS

Užimtumo tarnyba skelbia, kad šių metų rugpjūtį daugiausiai dar­bo ieškojusių gyventojų įsi­­dar­bi­no švie­timo įstaigose ir ga­­my­bos įmo­nė­se. Tarnybos duo­­me­ni­mis, rug­pjū­tį pa­dė­ta susirasti už­siėmi­mą 17,3 tūkst. gyventojų. Ir nors šie ro­dik­liai išliko sta­bilūs, vis tik regist­ruo­to nedarbo ro­­dik­lis šiek tiek ūg­te­lėjo. Augo jis ir be­veik visose Tau­ra­gės apskrities sa­­vi­­valdybėse, iš­sky­rus Šilalę, kur be­­darbių procentas nesikeitė. Ta­čiau sta­tisti­ka įspėja, jog itin džiū­gau­ti ne­ver­­ta, nes rajone vyrauja vy­resnio am­­žiaus gyventojai, kurių nere­tas darb­­davys nepageidauja, dar­bingo am­­žiaus žmonių mažėja, o tai lemia ir menks­tančią darbo pa­siū­lą. Be to, prastas susisiekimas taip pat yra vie­nas iš faktorių, kodėl ne­tu­rin­tie­ji dar­bo nesikreipia į Užim­tu­mo tar­ny­bą.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 70

Prieš 125-erius metus, lapkričio 19-ąją, Pailgotyje gimė bajoras, agronomas, mokytojas, tremtinys ir politinis kalinys, poetas ir šachmatų mėgėjas Stanislovas Biržiškis. Taip prasidėjo beveik šimtmetį trukusi vieno žmogaus istorija, kurioje susipina dviejų karų baisumai, okupacijos, tremtis ir praradimai. Tačiau net ir gniuždomas istorijos volais, S. Biržiškis neprarado tėvų puoselėtų vertybių: religingumo, žmogiškumo, patriotizmo.

Tokios asmeninės savybės buvo puoselėjamos ir šio kraštiečio vaikams, anūkams bei provaikaičiams. Tai liudijo jie patys, penktadienį atvykę dalyvauti Pajūrio Stanislovo Biržiškio vardo gimnazijos iškilmėse, kurių metu ant mokyklos fasado atidengtas jų tėvo, senelio bareljefas. Vieno iš sūnų – buvusio susisiekimo ministro, inžinieriaus Jono Biržiškio vardu kalbėjusi jo duktė, vyriausioji S. Biržiškio anūkė Rita Norvaišienė neslėpė jaudulio dėl pajūriškių rodomo ypatingo dėmesio jos seneliui.

„Mes tebeturime senąją sodybą – kasmet į ją atvykstame, tad šis kraštas nė vienam mūsų šeimos nariui nėra svetimas. Mano tėtis Jonas nedalyvauja šiame renginyje dėl ligos, bet jeigu būtų galėjęs, jis čia būtų atskridęs, atlėkęs ar atėjęs pėsčiomis – tokia jam brangi yra jo tėvo, mūsų senelio gimtinė. Tad man kalbėti jo vardu – didžiulė garbė ir atsakomybė. Esame dėkingi už senelio vardo įamžinimą, už tai, jog jis vis dar prisimenamas. Negaliu nusakyti žodžiais to jausmo, kurį išgyvenu – Lietuvoje yra apie 400 gimnazijų, iš kurių viena pavadinta mano senelio vardu. Ačiū“, – jautriai dėkojo visiems, kurie puoselėja S. Biržiškio atminimą jo vaikaitė.

Visuomenės veikėjas, Šilalės garbės pilietis J. Biržiškis, pavasarį pasitikęs 93-iąjį gimtadienį, buvo antras vaikas penkių atžalų būryje. Jo dukra R. Norvaišienė pasakojo prisimenanti senelį, kurį šeima vadino „Didemu“, kaip ramų žmogų su itin tvirtais įsitikinimais, kuris ir savo vaikaičiams nuolat kartojo: „Kol tu mąstai, tu gyveni, nestovi vietoje. Svarbu svajoti ir visada turėti vilties“.

„Tad aš viso to linkiu ir mieliems kraštiečiams, kuriantiems ir gyvenantiems čia – žemėje, kur įmintos mano tėvelio ir senelio pėdos“, – sakė R. Norvaišienė.

Pajūrio gimnazijos direktorius Juozas Žymančius priminė, kad S. Biržiškio vardas tuometei vidurinei mokyklai buvo suteiktas 2006-aisiais.

„Tais pačiais metais buvo sukurta ir mokyklos vėliava bei daina, tapusi gimnazijos himnu. Artėjant garbingai S. Biržiškio gimimo datai, šiemet nusprendėme jo atminimą įamžinti bareljefu, kad mokiniai, mokytojai, bendruomenė galėtų pažvelgti į iškilios asmenybės veidą. Dar svarbiau, jog ta žinia liktų ir po mūsų, jog S. Biržiškį žinotų ir pažintų ateities kartos“, – kalbėjo gimnazijos vadovas.

J. Žymančius kartu su S. Biržiškio sūnumi Stasiu įteikė 200 eurų vertės premijas mokytojams, kurie skatina augančios kartos pilietiškumą ir bendruomeniškumą: įvertinimas ir padėka skirti dailės ir technologijų mokytojai metodininkei Dianai Rupšienei, istorijos vyr. mokytojai Veronikai Gudaitei bei socialinei pedagogei metodininkei Jurgitai Rumšienei.

S. Biržiškio atminimo bareljefo autorius, skulptorius, beje, taip iš Šilalės kilęs Marius Norkus pasakojo, kaip jam svarbu įamžinti Šilalės krašto didžiavyrius.

„Ir ne tik dėl to, kad pats esu šilališkis, baigęs tuometinę antrąją vidurinę, o ir dėl to, kad dirbti savo kraštui yra daug maloniau“, – menininkas, dabar gyvenantis Telšiuose.

Jis patikino, kad S. Biržiškio bareljefas pagamintas iš būtent čia, kur augo šis vyras, rasto akmens riedulio. Autorius ragino labiausiai vertinti tai, kas pačiam S. Biržiškiui buvo svarbiausia – patriotiškumą.

Gimnazijos mokytojai, rinkę istorinę medžiagą ir kaupiantys ją gimnazijos archyvuose, sakė, jog S. Biržiškis apie žmones, sutiktus savo gyvenimo kelyje, visada kalbėjo su meile ir kantrybe, nė vieno neaukštindamas. Jo gyvenimo pastabos liko užrašytos sąsiuviniuose:

„Jaučiuosi moraliai įpareigotas savo užrašais padėti būsimiems tyrinėtojams teisingiau išryškinti mūsų dienų įvykių vaizdą. Juk iš smulkmenų susideda stambenos, tai – lyg didžiųjų įvykių plytelės.“

Pailgotį jis paliko 1912-aisiais, mokėsi Kauno progimnazijoje, Karaliaučiaus universitete, o po rimtų gamtos studijų grįžo ūkininkauti į Šilalę, dirbo agronomu, mokytoju, buvo išrinktas Šilalės valsčiaus viršaičiu. Deja, 1949-aisiais su šeima atsidūrė Sibire, iš kur grįžo po septynerių metų, apsigyveno Kaune. Palaidotas Karmėlavos kapinėse 1996-aisiais.

Poetu, literatu S. Biržiškis tapo tremtyje – rašė satyrinius eilėraščius apie sovietų valdžią, bet visada jam svarbiausia buvo ir išliko stiprios moralinės vertybės. Savo vaikams ir anūkams jis perdavęs dar jam, dvylikamečiui vaikui, savo tėvo pasakytus žodžius bei išmintį, „kad nei pavardė, nei turtas, nei luomas nesudaro žmogaus vertės. Tik jo paties elgesys nulemia vardą jį supančioje aplinkoje.“

Beje, sakoma, jog S. Biržiškis visada vaikščiojęs su kepure, bet jos niekada ant galvos neturėjęs, nes nespėdavęs su žmonėmis sveikintis – juk sveikinantis reiktų kepurę nukelti...

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija

Pastebimai sutrumpėjus dienoms, Lietuvos miestai kviečia neužsisėdėti namuose – Klaipėdoje ir Vilniuje šią savaitę vyks nuo­taikingos etninės kultūros šventės, Kau­ne prasidėjo beveik iki rudens pabaigos besitęsianti įspūdinga šiuolaikinio me­no bienalė, savaitės pabaigoje bus minima Bal­tų vienybės diena, o džiaugsminga šven­tė „Visa Lietuva šoka“ pakvies susibur­ti vienybės ritualams ir šokiui – akcija organi­zuojama visoje šalyje, neaplenks ji ir Šilalės.

Ateinantį penktadienį, nuo 18 val. prie Šilalės kultūros centro vyksianti akcija „Visa Lietuva šoka“ taps visą šalį vienijančios šventės dalimi. Šilalėje prie akcijos prisijungs rajono kolektyvai, koncertuos folkroko grupė „Kitava“. „Visa Lietuva šoka“ – jau tradicija tapęs renginys, organizuojamas Lietuvos nacionalinio kultūros centro, kurio tikslas yra ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio lietuvių bendruomenėse suburti žmones į lietuviškų šokių sūkurį, skatinant tautos kultūrinį solidarumą, tradicijų pažinimą bei smagią bendrystę. 

Beje, patirti šokio džiaugsmą keliomis dienomis anksčiau (rugsėjo 17 d., 17 val.) kviečia pagramantiškiai, kurie šoks kartu su ansambliu „Lylava”.

Rugsėjo 22 d., 19 val., ant Rubinavo (Šarūnkalnio) piliakalnio bus rengiama rudens lygiadienio bei Baltų vienybės diena. Čia susiburti pakvies Šilalės kultūros centro kapela „Šilojus“, vokalinis moterų ansamblis „Kuplė“, Lietuvos pensininkų sąjungos Šilalės bočių bendrijos ansamblis. Rugsėjo 18-20 d. Klaipėdos etnokultūros centro kiemelis taps gyva Baltijos ir Šiaurės šalių tradicijų bei etnoeksperimentų scena. Etnodienos, pradėtos švęsti 2022 m., minint Klaipėdos etnokultūros centro 30-metį, iš pradžių buvo skirtos tik Mažosios Lietuvos etnografiniam regionui pažinti, o šiemet jos kvies atrasti lietuvių, latvių, estų, suomių ir švedų kultūrinį įvairiapusiškumą bei nematerialųjį paveldą. Lankytojai galės susipažinti su šių šalių tradiciniais amatais, išgirsti jų autentiškos muzikos skambesį ir šiuolaikines tradicinės muzikos interpretacijas. Pilna festivalio programa – klaipedaassutavim.lt.

Tuo tarpu Vilniuje ateinantį savaitgalį vyks jau XVII-oji Tautų mugė, kurioje bus gausu tradicinės muzikos koncertų, tarptautinių pasirodymų su svečiais net iš Tailando, edukacijomis bei veiklomis šeimoms, renginio svečiai bus kviečiami mėgautis „Tautų skonių alėjos“ siūlomais patiekalais iš daugiau nei 20 šalių, stebėti floristinio kilimo „Žemaičių dovana Vilniui – Žaliajai Europos sostinei 2025“ kūrimą, dalyvauti INTERREG VI-A Lietuvos ir Lenkijos kūrybinio projekto dirbtuvėse. Visą savaitgalį Vinco Kudirkos aikštėje vyksiančius muzikos ir šokių pasirodymus rengs Sostinės tautinių bendrijų mėgėjų meno kolektyvai (festivalio programa – tautumuge.lt). 

Jei pasitaikys užsukti į Kauną, nereikėtų praleisti apsilankyti iki pat lapkričio 23 d. vykstančioje 15-ojoje Kauno bienalėje „Gyvenimas po gyvenimo“ – didžiausiame šiuolaikinio meno festivalyje Lietuvoje šiemet dalyvaus menininkai iš Lietuvos, Italijos, Jungtinės Karalystės ir JAV. Bienalėje bus pristatoma italų ir Lietuvos menininkų paroda „Aidai tarp miškų ir kalnų“, nagrinėjanti gamtos, mitų, technologijų bei žmogaus santykius, tuo pačiu siūlant naujus tų santykių suvokimo būdus. Daugiau nei 30 menininkų pristatys per 80 kūrinių „Stumbro“ gamykloje, Kauno menininkų namuose ir Kauno kolegijos Laikinojoje M. K. Čiurlionio dailės galerijoje (visa programa skelbiama www.kaunas.lt).

Kaune rugsėjo 18-23 d. rengiamos ir Italų dienos, kviečiančios į paskaitas apie Dantę ir italų kalbą, ekskursijas po Kauno senamiestį ir Pažaislio vienuolyną, itališkų skonių degustacijas ir koncertus su operos bei neapoliečių dainomis.

Kotryna PETRAITYTĖ

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai”, publikacija

Anastasija Prochorčuk neleidžia sau svajoti, ką veiks po karo, nes nėra tikra, kad tokio laiko sulauks. Fronto psichologe 17-oje tankų brigadoje tarnaujanti 26 metų mergina beveik kasdien regi mirtį, ir nors iki karo buvo vadinama linksmuole, per tris su puse karo metų šypsena jos veide beveik išnyko. Iš Dnipro kilusi Anastasija yra apdovanota keliais ordinais, ne kartą buvo kviesta pasisakyti visuomeninėje televizijoje ir radijuje, kur buvo pri­statoma kaip puikus tėvynės gynėjo pavyzdys jaunimui, nes priesaiką savo tėvynei ji davė būdama vos 17 metų.

Sumuose sutikta Anastasija yra pati simpatiškiausia fronto kovotoja, kurią man pavyko pamatyti Ukrainoje per tris su puse karo metų. Netvėriau noru išsiaiškinti, kodėl tokia daili mergina, neabejotinai turėjusi ir turinti daugybę gerbėjų, atsidūrė kovų sūkuryje ir kasdien rizikuoja gyvybe, o ne linksminasi restoranuose Kyjive ar mėgaujasi laisvu gyvenimu Vilniuje kartu su Lietuvą užplūdusiais savo tautiečiais. Išgirdusi prašymą duoti interviu, Anastasija sutriko, pasiteisino, kad turi gauti leidimą bendrauti su žiniasklaida, bet pasitikslinusi, ar tikrai esu iš Lietuvos, pasakė savo telefoną. Sutiko kalbėtis tik todėl, kad jos daliniui automobilį atvežė savanoriai lietuviai iš „Mažojo konvojaus“. Ir tai jau trečia dovana, kurią  fronto kovotojams perdavė šios organizacijos vadovas Valdas Bartkevičius. Kovotojas be automobilio fronte – kaip be kojų ir be rankų, o priešo dronai, pasak Anastasijos, sunaikino beveik visas jos dalinio turėtas transporto priemones.

Į Sumų centre esančią kavinę Anastasija atėjo punktualiai kaip tikras kariškis, buvo be karinės aprangos, bet visiškai nepasidažiusi. Neiškentęs paklausiau, kodėl nesigražina – dėl to, kad nesukeltų kariams noro flirtuoti? Anastasijos paaiškinimas nustebino: tapusi kariūne nusprendė neturėti jokių romantiškų santykių, atsiribojo nuo nedarbinių pažinčių, kad visą energiją galėtų skirti profesinei veiklai. Todėl nesidažo, nekeičia tikros plaukų spalvos, o nagus lakuoja vien bespalviu laku, kad nekristų į akis. 

„Dabar karas, o aš esu profesionalė, karo mokyklą baigusi leitenantė. Minčių apie santuoką išsižadėjau kategoriškai, nes noriu kuo geriau atlikti savo pareigą, kad ateityje galėčiau pasakyti – dėl tėvynės padariau visiškai viską, ką galėjau padaryti. Kariai žino, jog visada gali pasiprašyti pokalbio su manimi, tačiau vien dalykiško, kad gautų patarimų iš psichologės. Manau dabar ne laikas flirtui, turim aukotis tėvynei“, – tikino Anastasija. 

Dėl tokio vienuoliško elgesio dalinio vaikinai ją praminė „Ledo karaliene“. Anastasija tikina, kad po karo norėtų ištekėti, auginti bent du vaikus. Į santuoką ji žiūri labai rimtai. „Manau, kad norint turėti darnią šeimą, reikia nemažai pastangų. Dabar neturiu tam laiko, bet svajoju apie mylintį vyrą ir vaikus, poilsį be bombų gaudesio ir dronų dūzgesio“, – prisipažino mergina.

Anastasijos tėvai išsiskyrė, kai jai dar nebuvo vienerių, vėliau ir mama, ir tėtis sukūrė savo šeimas. Mergina neslepia, jog labai pergyveno, kad tėvai negyvena kartu, iš vienat­vės ėmėsi globoti gatvės šunis ir kates. Tą daro ir dabar,  išveždama iš pafrontės kaimų evakuotų gyventojų paliktus gyvūnus. Judri, sportiška, krepšinį Dnipro miesto olimpinio rezervo vaikų mokykloje žaidusi mergina tikėjosi susieti savo likimą su sportu arba gyvūnų globa, tačiau po Maidano revoliucijos Rusijai užgrobus Krymą ir įsiveržus į Lugansko bei Donecko regionus, priešpaskutinę mokyklos klasę lankiusi Anastasija nusprendė tapti kariūne. Septyniolikmetė įstojo į Kyjivo karo akademiją ir prisiekė ginti Ukrainą.

„2022-ųjų vasarį mūsų dalinys buvo Spirne kaime, prie pat Lugansko srities ribos. Nežinojome, kad kils karas, nors ir buvo paskelbta ypatingoji parengtis, aiškiai tvyrojo įtampa. Vasario 24 -osios rytą mus pasiuntė į Svatovą saugoti, kad neprasiveržtų Rusijos kariai. Važiuojant visiškai pradingo ryšys, todėl nežinojome, kad patekome į apsuptį. Sprunkant patyrėme pirmąsias netektis. Miegojome prie mašinų lauke, nes kaimo žmonės neįsileido į savo namus“, – karo pradžią prisiminė A. Prochorčuk.

Per pirmuosius karo metus merginai teko pabuvoti visuose fronto ruožuose. Didžiausią pavojų išgyveno Bachmuto ir Lisičansko gyvenvietėse Donecko regione. Bachmute kartu su kariais buvo įsitvirtinusi devynių aukštų namo rūsyje, kai pastatą rusai ėmė bombarduoti raketomis. Blokinis namas pradėjo griūti, vienintelį išėjimą priešas intensyviai apšaudė – kilo grėsmė, kad visi pateks po cemento blokais ir bus sutraiškyti. Gyvi išliko tik dėl to, kad ties ketvirtu aukštu namo konstrukcijų griuvimas sustojo.

„Chersone vienu momentu įsivaizdavau, kad esu mirusi ir guliu po žeme. Toje apylinkėje nebuvo medžių, o per bombardavimus slėptis turėjome žemėje iškastuose urvuose. Į vieną tokį įlindusi ir aplinkui baisiai griaudėjant sprogimams pagalvojau: jei kokia bomba nukris šalia mūsų, mane užvers žemė, uždusiu, nes išsikapstyti nebus jokių šansų. Taip nenutiko, tačiau susitaikiau, kad bet kuriuo momentu galiu žūti. Susitaikiau ir su tuo, jog fronte nuolat lydi baimė. Nekovoju su ja,  žinau, kad baimės nepavyks įveikti, pripratau prie greito širdies plakimo, staigaus prakaitavimo, rankų drebėjimo. Tai natūrali organizmo reakcija į stresą“, – neslėpė visa karo baisumą jau patyrusi mergina.

Nors Anastasija pagal savo profesiją turi dirbti su gyvais žmonėmis, bet ka­re kaip kare – tenka padėti gelbėtojams iš fronto išnešti mirusiuosius. 

„Nebuvau tam pasiruošusi, bet tenka matyti, kaip karys miršta, kaip keičiasi jo veidas bei žvilgsnis, o po to lieka vien suglebęs kūnas. Tas vaizdas palieka nemalonų įspaudą, tenka matyti ir atsiskyrusias žmonių kūnų dalis. Kartą teko nešti sužeisto vaikino ranką, po to ilgai šį vaizdą sapnuodavau“, – pasakojo A. Prochorčuk.

Anastasijos teigimu, fronte visi tampa mažiau ar daugiau religingi, kai kurie net garsiai ima kalbėtis su Dievu. Mergina prisipažino pasakojanti Viešpačiui apie savo baimę, skausmą, viltį, nes kariams to parodyti negali – privalo juos guosti, motyvuoti, dvasiškai sustip­rinti. 

„Žinau, kad mirtis kiekvieną akimirką yra šalia, tačiau žinau ir tai, kad mūsų siela yra nemirtinga, o miršta vien kūnas. Nemirtingos yra ir bendražygių sielos, tačiau jiems žuvus vis tiek nesusilaikau ir raudu, tik stengiuosi, kad kiti kariai to nematytų. Tapau labai jaut­ri, neretai apsiašaroju, ypač pamačiusi socialiniuose tink­luose okupantų įkeltus vaizdus, kaip jie tyčiojasi iš nukautų ukrainiečių karių“, – pasakojo karo psichologė. 

Medikai ir bičiuliai pataria Anastasijai išvykti ilgesniam poilsiui, gal net persivesti į užnugario dalinį, nes per giliai viską ima į širdį. Bet ji įsitikinusi, jog privalo paruošti būsimiems išgyvenimams dalinio naujokus, nuteikti juos būti stipriais, įveikti negandas. Neišleisdama iš rankų telefono, nuolat stebi, kur yra ir kaip einasi jos vyrams, o jei kas nutinka, jaučia, kaip jų išgyvenimai ir skausmas nusėda jos pačios širdyje. 

„Pas karius vykstu beveik kasdien, nebent vadas praneša, kad per daug pavojinga ir nevažiuočiau į dislokacijos vietą. Kaskart nusivežu saldumynų, kad susėdę su vyrais prie arbatos, draugiškai pasikalbėtume. Jei kažkas grįžo iš sunkios užduoties ar regėjo bičiulių žūtis, tada kalbuosi individualiai“, – pasakojo karo psichologė. 

Anastasija neslėpė, jog fronte turėjo labai gerą bičiulį, sielos draugą Slaviką, su kuriuo galėdavo išsikalbėti kaip su broliu. Labai sunkiai išgyveno draugo netektį, teko net gerti antidepresantus. Slaviko Solomkos žūtis jai sukėlė neišnykstantį norą keršyti priešui.

 „Aš neketinu griebti ginklą ir į juos šaudyti, bet okupantams jaučiu milžinišką neapykantą. Žmonėms, kurie atėjo žudyti ir nori užgrobti mano šalį, niekada neprisiversiu linkėti gero. Atvirkščiai – norėčiau, kad mus užpuolusi tauta išnyktų nuo žemės paviršiaus, kad jų nebeliktų nė vieno. Mano neapykanta tokia didelė, kad neleidžia man atsipalaiduoti, mažiau dirbti“, – tvirtino dvasios stiprumu fronto vyrus stebinanti mergina. 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija

Dėl to, kad paaugliai miesto gatvėmis „raižo“ garsiai birbiančiomis transporto priemonėmis, „Šilalės artojui“ skundžiamasi gana dažnai. Panašu, kad identiškų skundų nuolat sulaukia ir policija bei kitos institucijos. Tik vienos jų renkasi tylą, kitos mėgina ieško sprendimų.

Žydrūnė MILAŠĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 69

Šią savaitę lietuviškos aistros vi­rė tiek Vilniuje, tiek Rygoje: mū­sų sostinėje vis dar vyksta naujos Vy­­riausybės dėlionė, o Latvi­jos širdyje Lietuvos rinktinė, ne­gai­lė­da­ma jėgų, kovėsi krepšinio aikš­te­lėje. Bet sutikime, kad ma­tė­me du skir­tingus vaizdus.

Rygoje vyravo santalkos ir kovos už savo valstybės garbę dvasia. Net ir pralaimėję talentingiems graikams, lietuvių krepšininkai čempionatą baigė kaip nugalėtojai, nes niekas jiems negalėtų priekaištauti, jog kiekvienas rinktinės narys neatidavė visos širdies, nekovojo, rizikuodamas savo sveikata. Šiurpuliukus kėlė ir tūkstančių žmonių darniai giedamas Lietuvos himnas. Tikrai galima buvo didžiuotis, kad esi lietuvis.

Tuo metu Vilniuje toliau buvo audžiamas politinių intrigų ir kivirčų vora­tink­lis. Atrodo, kad visi kovoja tik už save ir žodžiai „Vardan tos Lietuvos vienybė težydi“ – kurie skambėjo iš politikų lūpų, trečiadienį prasidėjus Seimo rudens sesijai, tikrai nebuvo nuoširdžiai tariami. Jei Lietuvos krepšininkai Suomijoje ir Latvijoje būtų demonstravę tokį pat vieningumą kaip ką tik koalicijos sutartį pasirašę politikai, vargu, ar būtų iškovoję bent vieną pergalę.

Dar pamename, kiek daug buvo besipiktinančiųjų įtampa tarp konservatorių ir valstybės vadovo praėjusią Seimo kadenciją. Todėl nieko keisto, kad Prezidentas tiesiog švytėjo, kai po rinkimų Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai liko opozicijoje. Bet gali būti, jog jis nė niūriausiame košmare nesitikėjo, jog netrukus gaus tokių politinių „antausių“, apie kokius per visą Ingridos Šimonytės vadovavimo Vyriausybei laikotarpį nė negirdėjo. Tiesa, tuo metu valdančiojoje daugumoje nebuvo ir tokio politiko kaip Remigijus Žemaitaitis, kurio visas politinis veikimas paremtas kokiu nors konfliktu. Jis nuolat kažką „demaskuoja“, „smerkia“, „nustato“ ir vis žada, kad jau tuoj tuoj visi sužinos „sukrečiančią tiesą“, tuoj visi „vagys bus išgaudyti“, „valdžios banditai susodinti į kalėjimus“ ir pan. Tik kaip nėra tos R. Žemaitaičio „teisybės“, taip nėra...

Beje, puikus propagandos pavyzdys yra ir R. Žemaitaičio kovą už „Igničio“ nacionalizavimą – tai dar vadinama „raudonos silkės“ metodu, kurio esmė yra nukreipti dėmesį (toks pavadinimas kilo iš tų laikų, kai itin kvapnio­mis silkėmis

buvo bandoma nukreipti skalikus nuo sekamų pėdsakų). Kam patinka mokėti brangiai už elektrą? Niekam. Todėl ir mintis esą taip yra dėl to, jog svarbius elektros energijos šaltinius valdo privatininkai, sulaukia gyventojų palaikymo. Tačiau politikas nesako, kad mums visiems tektų sumokėti labai didelę sumą, išperkant tas privačias akcijas, o elektros kainos dėl to nepasikeistų. Be to, būtų pasiųstas prastas signalas investuotojams, kurių ir taip pastaruoju metu Lietuvoje mažėja. Apie tai R. Žemaitaičiui aiškina ne tik socialdemokratai, bet ir šiaip jau „Igničio“ atžvilgiu kritiški ekspertai. Bet „Nemuno aušros“ pirmininkui tai nė motais, jam tokia „raudonoji silkė“ reikalinga, nes yra tema, apie kurią visi kalba, o jis gali vaizduoti „paprastų žmonių“ gynėją, nieko iš esmės nepadarydamas vardan realaus socialinio teisingumo.

Kaip ten bebūtų, bet iki šiol nė vienam kitam koalicijoje esančios partijos pirmininkui „nepavyko“ taip įsivelti į konfliktus su savo deleguotais ministrais, sukelti tiek įtampos partneriams, kad jie galiausiai nuspręstų sutikti su viskuo, kad tik nebūtų dar daugiau triukšmo.

Tai rodo ir šio politiko viražai su aplinkos ministru – partija neturi stip­rių kandidatų į šią poziciją, todėl tinka ir buvęs „laisvietis“ Povilas Poderskis, kuris ne kartą kritikuotas už lobistinę veiklą. Premjerė Inga Ruginienė, regis, išgąsdinta R. Žemaitaičio užuominų, kad Juozas Olekas gali nesurinkti būtino balsų skaičiaus, balsuojant dėl Seimo Pirmininko, nuskubėjo į Daukanto aikštę su Vyriausybės sudėties projektu be jokio išankstinio suderinimo su Prezidentu, o į šį sąrašą buvo įrašytas ne tik P. Poderskis, bet ir energetikos ministru siūlomas visai ne G. Nausėdos palaikomas Žygimantas Vaičiūnas.

Laimei, Prezidentui užteko politinės valios nepasirašyti tokio projekto – priešingu atveju jis būtų pripažinęs, kad R. Žemaitaičio politinė įtaka yra didesnė nei jo. Taigi kol kas Prezidentas patvirtino nepilnos sudėties Vyriausybę. 

J. Olekas tapo Seimo Pirmininku, jo svajonė užimti šį postą išsipildė. Netrukus bus patvirtinta ir nauja Vyriausybės programa, nepaisant to, kad net neslepiama, jog ji neturi didesnės prasmės. Atsiras ir likę du ministrai į kol kas laisvus postus. Tačiau žvelgiant į postus besidalijančių politikų veidus labiausiai pasigendama nesuvaidinto rūpesčio Lietuva. Ar bent jau rūpesčio nepadaryti gėdos savo valstybei...

Andrius NAVICKAS