Žemės reforma, per ku­rią tėvų ar senelių pa­likimas „įgavo kojas“ ir buvo kilnojamas iš vieno Lietuvos galo į ki­tą, vis dar rodo savo gri­masas. Šįkart į jų ver­pe­tą pasijuto įsuktas  Šilalės savivaldybės tarybos narys, ūkininkas Rimantas Rimkus, tu­rintis keletą sklypų Rie­tavo savivaldybės Tve­­rų seniūnijoje. Rug­pjūčio pabaigoje Ši­lalės rajo­no merui ir vi­siems ta­rybos nariams buvo at­siųstas skundas – pa­galbos šauksmas, ku­ria­me ūkininkas kaltinamas „įžūlia savivale, grasinimais ir kitais pa­darytais bei daromais nusikalstamais veiksmais“...

Daiva BARTKIENĖ

Radvilės RUMŠIENĖS / LRT nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 69

Prieš keletą metų regionų gyventojai nerimavo, kad rajonų ligoninės nebūtų naikinamos, nes, uždarinėjant jose įvairius skyrius, apie tai vis būdavo užsimenama. Nors apie tai jau nebekal­bama, rajonų centruose esančios gydymo įstaigos tvirtos žemės po kojomis vis dar nejaučia ne tik dėl amžino medikų stygiaus, bet ir dėl finansinės padėties. Pasigirdus žiniai, kad didelių finansinių nepriteklių atsirado Tauragės ligoninėje, kilo klausimų, kaipgi verčiasi kur kas mažesnis ir silpnesnis Šilalės savivaldybės sveikatos centras. Įstaigoje atsiradus finansinių sunkumų, gali prasidėti dar vienas paslaugų atsisakymo etapas. 

Svarbiausi skyriai – „ant klaustuko“

Tauragės savivaldybės tarybos opozicijos valandos metu vykęs pokalbis su regiono ligoninės  direktoriumi Liutauru Indriuška atskleidė liūdną tiesą: pagrindinė viso regiono ligoninė šiemet išleido 1,2 mln. eurų daugiau nei iš Teritorinių ligonių kasų gavo už suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas. Didžiausią nuostolį Tauragės ligoninei duoda regiono gyventojams labiausiai reikalingi Pediatrijos, Akušerijos ir Neurologijos skyriai, į kuriuos dažniausiai guldomi iš Šilalės, Jurbarko ar Pagėgių greitosios medicinos pagalbos darbuotojų atvežti žmonės. 

Ypač svarbus yra Neurologijos skyrius, teikiantis pagalbą insultą patyrusiems regiono gyventojams. Tauragės ligoninėje veikia ir vienintelis visame regione Akušerijos skyrius, kur per metus gimdo daugiau nei 400 moterų. Nors šis skaičius atitinka Teritorinių ligonių kasų regiono ligoninėms keliamus reikalavimus, skiriamų pinigų už suteiktas paslaugas jam išlaikyti neužtenka. Jei jis būtų uždarytas, vienintele artimiausia vieta mažiesiems ateiti į pasaulį taptų Klaipėda. 

Pediatrijos skyriui išlaikyti Tauragės ligoninei per metus reikėtų 500 tūkst. Eur. 

„Regioninės ligoninės statuso netekimas būtų susilyginimas su aplinkinėmis ligoninėmis, kurioms jau šiandien siūlo uždaryti Traumatologijos ir Chirurgijos skyrius“, – Tauragės politikams sakė L. Ind­riuška. 

Pajamos priklauso nuo politinės valios

Tauragės ligoninės paslaugomis dažnai naudojasi ir Šilalės bei Jurbarko savivaldybių gyventojai, o pagėgiškiai savo ligoninės visai neturi – jų artimiausi keliai veda į Tauragę arba Šilutę. Paviešinus informaciją apie itin sudėtingą finansinę Tauragės ligoninės padėtį, nerimo balsai pasigirdo ir Šilalėje. Savivaldybės sveikatos priežiūros centre, kuriam dabar priklauso ir Laukuvos ambulatorija, teikiamos ne visos paslaugos, todėl žmonės klausia, kur reikėtų važiuoti, prireikus pagalbos, jei Tauragėje teikiamos paslaugos sutriktų.

Šilalės savivaldybės sveikatos priežiūros centro direktorius Osvaldas Šarmavičius neslėpė, kad Tauragės regiono ligoninė mums yra labai svarbi, todėl, kai ji patiria sunkumų, natūralu, kad gyventojams dėl to neramu. 

„Bet šiuo metu visose šalies gydymo įstaigose padėtis yra panaši, net didžiosios Vilniaus ir Kauno ligoninės patiria milžiniškų nuostolių. Taip yra dėl to, kad pagal sutartis skiriamo Teritorinių ligonių kasų finansavimo užtenka tik darbuotojų atlyginimams, o pastatams išlaikyti, ligonių maitinimui, vaistams bei visoms kitoms išlaidoms ligoninės turi užsidirbti teikdamos viršplanines paslaugas“, – sakė O. Šarmavičius.  

Dėl viršplaninių pajamų atsiėmimo iš Teritorinių ligonių kasų šalies ligoninės vargsta ne pirmi metai, nes niekada niekas negali būti tikras, kad Ligonių kasos apmokės paslaugas, kurios viršija sutartyse numatytas sumas. Per pandemiją Šilalės ligoninė dėl to yra netekusi per 400 tūkst. Eur pajamų. Vėliau, pasak O. Šar­mavičiaus, dalį lėšų pavyko susigrąžinti, tačiau pavojus, kad už darbą nebus sumokėta, kyla kasmet. 

Blogiausia, Sveikatos cent­ro direktoriaus teigimu, kad viršplaninių pajamų išmokėji­mas priklauso nuo politinės valios – minist­ro požiūrio, Vyriausybės politikos, Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų surinkimo bei kitų, anot jo, sunkiai suvokiamų priežasčių, todėl ligoninių vadovai niekada negali būti užtikrinti, kad įstaigoms bus atiduoti visi už suteiktas paslaugas priklausantys pinigai.

Rizika pasiteisino

Šiemet Valsty­binė ligonių ka­sa nustatė ligoninėms palankesnę atsiskaitymo už paslaugas tvarką. Pagal ją viršplaninės lėšos, tiesa, ne visos, atiduodamos pasibaigus ketvirčiui. Už viršplanines aktyvaus gydymo paslaugas, kurios teikiamos Terapijos skyriuose, ligoninės gauna tik 30 proc. uždirbtų lėšų. 

„Mes rizikavome, teikėme viršplanines paslaugas ir pinigus, nors ir ne visus, gavome, todėl dabar turime apyvartinių lėšų iki metų pabaigos. Tačiau tai nereiškia, jog galime būti ramūs, nes dėl tokių nepastovių atsiskaitymų situacija įstaigoje gali pasikeisti po mėnesio ar dviejų“, – tikino O. Šarmavičius. 

Šilalės savivaldybės sveikatos centro direktorius pripažino, kad jau kreipėsi į savivaldybę dėl priemonių įstaigos veik­los tęstinumui užtikrinti. Kad metų pabaigoje nepritrūktų apyvartinių lėšų, planuojama kreiptis į banką dėl 300 tūkst. Eur kreditinės linijos atidarymo. Tačiau tam reikalingas savivaldybės tarybos garantas, kad, atsitikus nenumatytai situacijai, paskola bus grąžinta rajono biudžeto lėšomis. 

„Pasibaigus pirmajam šių me­tų pusmečiui, paaiškėjo, kad antrus metus iš eilės dirbame nuostolingai. Nieko nelaukda­mas, rugpjūčio mėnesį, informavau Šilalės rajono merą Ta­dą Bartkų, kad gali bū­ti sunkumų atidarant kreditinę liniją, tačiau kol kas nematau, kad dėl to kas nors reikštų kokį susirūpinimą“, – pripažino O. Šarmavičius. 

 Pirmąjį šių metų pusmetį Šilalės ligoninė patyrė maždaug 100 tūkst. Eur nuostolį. 

Susirūpinę ir Jurbarko medikai

Nuostolingai pernai dirbo ne tik Šilalės, bet ir Jurbarko rajono ligoninė. Pasak vyriausiosios gydytojos Rūtos Lukšienės, šie metai sąlyginai leng­vesni, bet tik dėl to, jog Teritorinių ligonių kasų nustatyta tvarka leidžia greičiau reaguoti į pajamų trūkumą. 

„Po vasaros ir mums trūksta lėšų, bet tikroji finansinė situacija paaiškės tik metų gale, kai  Ligonių kasos atsiskaitys už suteiktas viršplanines paslaugas. Esame įspėti, kad atgausime ne visus uždirbtus pinigus“, – sakė R. Lukšienė. 

Įvertinę didėjančius pacientų srautus, pernai Jurbarko ligoninės vadovai kreipėsi į Teritorines ligonių kasas dėl sutartinių lėšų padidinimo 10 proc., tačiau atsako nesulaukė. Per praėjusius metus Jurbarko ligoninė suteikė 12 proc. daugiau paslaugų, nei buvo numatyta sutartyje,  tačiau iš Teritorinių ligonių kasų negavo 266,5 tūkst. Eur. Tai turėjo įtakos bendram įstaigos finansiniam rezultatui – pajamų deficitas viršijo 110 tūkst. Eur. 

Galėtų nedirbti mėnesį ar net pusmetį

Neseniai vykusiame Rajonų ligoninių asociacijos susirinkime gydymo įstaigų vadovai kalbėjo, kad jau dabar galėtų neguldyti ligonių, nes aktyviam gydymui Vidaus ligų skyriuose skirta paslaugų kvota yra išnaudota. Jurbarko ligoninės vyriausioji gydytoja tikino, jog su tokia situacija medikai buvo susidūrę ir praėjusių metų pabaigoje. Gruodžio mėnesį Jurbarko medikams kilo minčių, kad neturėtų guldyti ligonių į Vidaus ligų ir Chirurgijos skyrius, nes Teritorinė ligonių kasa apmokės tik trečdalį operacijų, ligonių gydymo ir priežiūros, vaistų, maitinimo išlaidų.  

„Ministerija kalba apie perteklinę hospitalizaciją, mano, kad guldome ligonius be būtino reikalo, norėdami uždirbti, ir tokiomis taisyklėmis nori mus sudrausminti. Kalbame apie tai ne pirmi metai, bet niekas nesikeičia“, – sakė Jurbarko ligoninės vadovė. 

R. Lukšienė pripažino, kad kol kas nesiima jokių priemonių ligoninės mokumui užtikrinti, nes tikisi, kad jų šiemet neprireiks. Nors atvejų, kai teko skolintis lėšų atlyginimams, yra buvę, gydymo įstaigos vadovė tikisi, jog šiemet taip atsitikti neturėtų. 

Jurbarko ligoninėje yra 170 lovų, dirba 71 gydytojas ir 117 slaugytojų.

Atlyginimai kyla kaip ant mielių

Regionų ligoninių pajamų trukumas, ko gero, nebūtų toks ryškus, jei pastaraisiais metais lyg ant mielių nekiltų gydytojų atlyginimai. Tauragės ligoninė atlyginimams panaudoja net 91 proc.  iš Teritorinių ligonių kasų gaunamų pajamų, o joje dirbančių gydytojų atlyginimai yra vieni didžiausių šalyje – rugpjūtį metinis vidutinis darbo užmokestis siekė net 9400 Eur. 

Valstybinės ligonių kasos duo­­menimis, pačius didžiausius atlyginimus medikams šiuo metu moka Joniškio ligo­ninė, kur dirbančių gydytojų vidutinis mėnesio darbo už­mokestis jau pasiekė 13,1 tūkst. Eur. Tauragės ligoninė – ketvirtoje vietoje. 

Negali skųstis atlygiu ir Šilalėje dirbantys gydytojai – liepos mėnesį jų vidutinis atlyginimas peršoko 8 tūkst. Eur ribą. Panašiai tiek gauna ir kaimyninės Kelmės ligoninės medikai. 

„Tiek gauna gydytojas, dirbantis visu etatu, tačiau iš 50 mūsų ligoninėje dirbančių gydytojų visu etatu dirba gal tik dešimt“, – aiškino O. Šarmavičius. 

Pasak jo, 8 tūkst. Eur gydytojo atlyginimas dabar jau nieko nestebina – pernai tokius skaičius skelbė ir Sveikatos apsaugos ministerija. Dirbti už mažesnę algą, O. Šarmavičiaus teigimu, sutinka tik netoli didžiųjų miestų esančiose ligoninėse dirbantys medikai, galintys darbo vietą pasiekti per gerą pusvalandį. 

Vis dėlto net ir aplinkinių savivaldybių ligoninėse dirbantys medikai tenkinasi mažesniais atlyginimais. Štai Raseinių ligoninėje vidutinis gydytojų atlyginimas yra 6,5 tūkst. Eur, Jurbarko ligoninėje – 6,2 tūkst. Eur.

Valstybinės ligonių kasos duo­menimis, regionų ir rajonų ligoninių gydytojų darbo už­mokesčio vidurkis yra 5854 Eur, Klaipėdos regione jis siekia 6850 Eur. 

Jurbarko ligoninės vyriausioji gydytoja R. Lukšienė neslėpė, kad net ir dideli gydytojų atlyginimai neišsprendžia specialistų  trūkumo problemos. 

„Tauragės ligoninė moka gerokai daugiau, nei galime savo gydytojams mokėti mes, bet  specialistų trūksta ir Taura­gėje. Tai yra visų ligoninių prob­lema“, – pastebėjo R. Lukšienė. 

Beje, 8 tūkst. Eur siekiantį vidutinį atlyginimą gydytojams moka ir Šilalės pirminės sveikatos priežiūros centras (PSPC). Šilutės PSPC gydytojai vidutiniškai uždirba 5,8 tūkst. Eur, Raseinių – 5,1 tūkst. Eur, Jurbarko – 4,4 tūkst. Eur. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS ir Mortos MIKUTYTĖS nuotr.

Rugsėjo 10-ąją, minint Pasaulinę savižudybių pre­ven­cijos dieną, Šilalės rajono savivaldybės visuo­me­nės sveikatos biuras (VSB) pakvietė gyventojus į ren­gi­nį „Kartu gyvenimo keliu“, skirtą atkreipti dėmesį į psi­chikos sveikatą, pagalbos svarbą ir žmonių bend­rystę. Ren­ginys sujungė simboliką, fizinę veiklą ir at­vi­rą pokalbį.

Su savižudybės rizika siejamos praeityje patirtos psichologinės traumos, nutrūkę socialiniai ryšiai, santykiai su artimaisiais, žalingas alkoholio vartojimas ir kitos priežastys. Mėginimas nusižudyti yra laikomas vienu svarbiausiu savižudybės rizikos veiksnių. Manoma, kad apie 15 proc. asmenų pakartotinai mėgina nusižudyti per pirmus metus nuo ankstesnio bandymo. 

„Ši tema mūsų visuomenėje yra labai opi ir jautri. Blogiausia, kad suicidinę riziką didina ir neigiamas visuomenėje vyraujantis požiūris į emocijų rodymą, baimė kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos specialistus. Labai dažnai savižudybę lydi „kritikų“ epitetai, kuriuos išsakantieji nesusimąsto, ką tuo metu išgyvena nusižudyti bandžiusio žmogaus artimieji“, – sakė Šilalės VSB vadovė Ingrida Petravičienė.

VSB sveikatos specialistė Vilma Navardauskienė suskaičiavo, kad dalyvauti renginyje iš anksto užsiregistravo 15 Šilalės bendruomenės narių. Organizatoriai visiems jiems ant riešo užrišo geltoną juostelę – vilties ir paramos simbolį, primenantį, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas yra svarbus.

Susirinkę Šilalės VSB kiemelyje renginio dalyviai netrukus šiaurietiško žygio ritmu patraukė Šilalės miesto gatvėmis, aplink Ašučio tvenkinį. Trumpai pertraukėlei žygeiviai buvo sustoję Bendruomenių parke, kur ne ilsino kojas, o atliko specialius pratimus. Pradėjus temti visi grįžo į Šilalės VSB būstinę, kur jų laukė kiti akcijos dalyviai bei Pasaulinei savižudybių prevencijos dienai skirta veikla. 

„Tai pirmas tokio pobūdžio renginys Šilalėje, bet tikimės, kad tikrai ne paskutinis. Norėtume, jog ši iniciatyva ateityje taptų gražia tradicija, pritrauktų daugiau bendruomenės narių. Susidūrę su šia jautria tema praradimo skausmą išgyvena visiškai kitaip. Tikslinės tokių asmenų grupės nerenkame, tiesiog kviečiame žmones kitaip praleisti šios dienos vakarą. Šįkart pasiūlėme šiaurietišką ėjimą ir kino filmą, nes visi žinome, kad fizinė veikla stiprina kūną ir dvasią, mažina stresą, gerina nuotaiką, o ėjimas kartu su visiškai nepažįstamais ar iš dalies žinomais žmonėmis, skatina bend­rystę“, – pasakojo renginio organizatorės I. Petravičienė ir V. Navardauskienė. Joms talkino Šilalės VSB specialistės Monika Brazauskaitė ir Stanislava Bliūdžienė.

Tomo Smulkio kino filmo „Žmonės, kuriuos pažįstam“ peržiūra paskatino susirinkusius pasidalinti mintimis, prisiminti savo patirtį. Visi sutarė, kad dideli pokyčiai gyvenime prasideda nuo mažų dalykų, kartais žmogaus apsisprendimą gali pakeisti paprastas pasiteiravimas, kaip jis jaučiasi.

„Savižudybė yra kompleksinis reiškinys. Kai kuriais atvejais savižudybė arba mėginimas nusižudyti būna impulsyvūs, bet dažniausiai tai ilgas procesas – iki mėginimo nusi­žudyti įvyksta įvairių patirčių ir išgyvenimų. Toks žmogus gali imtis įvairių veiksmų, į kuriuos būtina atkreipti dėmesį – atsisveikinti su artimaisiais, grąžinti skolas, pasirūpinti augintinių ateitimi ir kt. Išgelbėti tokias gyvybes gali kiekvienas, neabejingas svetimam išgyvenimui, nes palaikymas ir supratimas yra reikalingas mums visiems“, – įsitikinusi I. Petravičienė.

Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos informacija, kiekvienai savižudybei gali tekti daugiau kaip 20 savižalos ar bandymų žudytis atvejų. Lietuvoje sudėtinga sužinoti tikslią savižalos atvejų statistiką, nes nėra tokių atvejų regist­ravimo sistemos, o pagalbos į psichikos specialistus trukdo kreiptis visuomenėje vyraujančios stigmos. 

Žydrūnė MILAŠĖ

Emilijos ŠMITAITĖS KERINIENĖS nuotr.

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija

Premjerė Inga Ruginienė teigia, kad keturių dienų darbo savaitė ateityje yra neišvengiama ir turėtų būti taikoma visuotinai. Tačiau vie­ni verslo atstovai šitokią idėją vadina politiniu futurizmu, kiti sako, jog trumpesnei darbo savaitei dar nesame pasiruošę. Šiandien skaitytojams pateikiame nuomonę, kaip tokią mintį vertina finansų ekspertai – „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis sako, jog pasvarstymai trumpinti darbo savaitę nėra nauji nei vadovėliuose, nei praktikoje. Tokia idėja yra netgi populiari, daugelis mūsų tikrai ne­siskųstume ilgesniu savaitgaliu, tačiau, bandant ją įgyvendinti nacionaliniu mastu, lauktų nemažai nepageidautinų šalutinių efektų.

Prieš beveik du dešimtmečius amerikietis verslininkas, investuotojas ir gyvenimo būdo vadybininkas Tim Ferris išleido knygą „4 valandų darbo savaitė“. Taip – keturių valandų, o ne keturių dienų! Ši knyga yra ne praktinių karjeros patarimų rinkinys, o labiau gyvenimo filosofijos minčių kratinys. Autorius siūlo perrašyti „sėkmės“ apibrėžimą, automatizuoti savo darbą, kasdieninėje veikloje atsisakyti 80 proc. neefektyviausių funkcijų bei sutelkti dėmesį tik į likusius 20 proc., duodančių daugiausiai grąžos. Skamba patraukliai, tik ne visai aišku, kaip tokias rekomendacijas pritaikyti chirurgui, ugniagesiui ar autobuso vairuotojui.

Be to, autorius siūlo suprasti, jog „laikas ir laisvė yra svarbiau nei pinigai“, „turtas yra ne tik pinigai, bet ir laisvė daryti, ką nori, kur nori“. 

Tokius patarimus lengviausia dalinti, kai esi sėkmingas verslininkas bei investuotojas, jau uždirbęs kelis milijonus ir gali didžiąją savaitės dalį skirti paplūdimiui, kalnams ar motyvacinių knygų rašymui.

Norint suprasti, kodėl keturių dienų darbo savaitė kol kas yra sunkiai įgyvendinama nacionaliniu mastu, reikia suskirstyti visus darbuotojus į kelis pogrupius. Pirmieji – medikai, mokytojai, ugniagesiai, policininkai ir daugelis kitų – turi atlikti savo darbą nepriklausomai nuo to, kokios trukmės yra oficiali darbo savaitė. Jei medikų darbo laikas sutrumpėtų penktadaliu, ar ligoniams reikėtų dar ilgiau laukti eilėse? Jei mokytojas dirbs tik keturias dienas per savaitę, kas vaikus mokys penktąją? Gydytojų, mokytojų bei daugelio kitų kvalifikuotų specialistų ir taip jau trūksta Lietuvoje, todėl trumpesnė darbo savaitė reikštų prastesnį viešųjų paslaugų prieinamumą ir plataus masto visuomenės praradimus.

Antra dirbančiųjų grupė – eksportuojančiose pramonės bei paslaugų įmonėse dirbantys darbuotojai. Čia didžiausia problema yra tai, jog penktadaliu sutrumpinta darbo savaitė prilygtų penktadaliu padidintoms darbo sąnaudomis. Jei tokiu spartaus darbo savaitės trumpinimo keliu eitų visas pasaulis, mes neturėtume atsilikti. Tačiau taip nėra, o Lietuvos ekonomika yra labai atvira – daugiau nei du trečdalius bend­rojo vidaus produkto (BVP) sudaro prekių ir paslaugų eksportas. Staigus kaštų šuolis (kurio nepasivytų produktyvumo augimas, kad ir kaip to norėtųsi) reikštų prarastas eksporto rinkas, didesnį bankrotų skaičių ir išaugusį nedarbo lygį.

Trečioji grupė darbuotojų yra tie, kurie iš tiesų gali dirbti ir dirba mažiau nei penkias dienas per savaitę. Daug žinių bei patirties turintys konsultantai ar valdybų nariai gali dirbti ir vos kelias valandas per savaitę. Jessica Shy turbūt irgi nekoncertuoja daugiau nei 4 valandas per savaitę. Tačiau tai nereiškia, jog visi šie savo srities profesionalai likusią savaitės dalį tik ilsisi – jie kuria, praktikuojasi, gilina savo kompetencijas, mokosi. 

Yra ir itin konkurencingų bei sėk­mingų įmonių, kuriose darbdavys gali nuspręsti motyvuoti produkty­vius ir talentingus darbuotojus trum­pesne darbo savaite. Bet tam nereikia valstybės reguliavimo.

Galiausiai egzistuoja nemažai valstybinių ar savivaldybės įmonių, kurios yra apsaugotos nuo konkurencijos ir nekovoja dėl eksporto rinkų. Prie šio sąrašo galima priskirti ir, pavyzdžiui, ministerijas bei įvairias kitas valdžios ir priežiūros institucijas. Iš tiesų gali būti, kad verslas ir piliečiai nelabai supyktų – o gal net ir nepastebėtų – jei dalis šių institucijų darytų tai, ką jos daro, mažiau valandų per savaitę.

Tačiau čia visuomenei turėtų kilti kitas natūralus klausimas: jei visos jos gali dirbti ne penkias, o keturias dienas per savaitę, gal Lietuvoje yra šiek tiek per daug valstybės tarnautojų? Gal tuomet geresnė alternatyva yra ne trumpesnė jų darbo savaitė, o mažiau valstybės tarnautojų, mažesnės valstybės biudžeto išlaidos ir gal (leiskite pasvajoti) – mažesni mokesčiai?..

Pasvajojome ir grįžkime prie darbų – daugelis kol kas vis dar penkias dienas per savaitę.

Dr. Nerijus MAČIULIS

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas 

Šimtmečius trukusi kaimynystė su Prūsija ir Vokietija, valdžiusiomis turtingesnę ir kultūriniu požiūriu labiau pažengusią Mažąją Lietuvą, darė įtaką ir paprūsės žemaičių  gy­venimo būdui: vieni iš kitų per­ė­mė kulinarinį pavaldą, prie na­mų sodino tuos pačius auga­lus, palanges puošė tomis pačio­mis kam­ba­­rinėmis gėlėmis. Žemai­čiams la­biau pasisekė – jie išsau­go­jo sa­vo kalbą ir tradicijas, tuo tarpu dau­guma lietuvininkų Antrojo pasaulinio ka­ro pradžioje pasitraukė į Vakarus, jų vietą užėmė atklydėliai iš kitų šalies kraštų, taip buvo sunaikintas unikalus gyvenimo būdas, kalba ir kultūra. Šiandien jos atkūrimu užsiimantys Klaipėdos rajono et­ninės kultūros centro darbuotojai įsitikinę, kad viena iš priemonių gali būti ir vaistiniai augalai, ku­riuos nuo seno augino ir sveikatai saugoti naudojo tiek Mažosios Lie­tuvos, tiek Žemaitijos žmonės. 

Perėmė prosenelių žinias ir patirtį

Šią vasarą 70-metį sutikęs etnografas Helmutas Lotužis yra vienas iš nedaugelio Mažosios Lietuvos senbuvių, todėl dažnai vadinamas šio krašto relikvija. Jis aprašo unikalų kraštovaizdį ir moko dabartinius gyventojus, kaip panaudoti vaistinius augalus, kad, suskaudus gerklei ar sąnariams, nereikėtų iškart bėgti pas daktarą. 

H. Lotužis gyvena vienkiemyje, nemato kaimynų, o šie – jo kaimynai. Pasak jo paties, jis čia užaugo, išvažiavo mokytis, bet mieste neprigijo – netrukus sugrįžo atgal į tėviškę Kisinių kaime. Sako, nieko neprarado nebaigęs universiteto, nes geriausias yra gyvenimo universitetas. Jo studijos niekada nesibaigia, ir kuo ilgiau gyvena, tuo daugiau išmoksta. Pirmąjį gyvenimo universitetą Helmutas praėjo vaikystėje, kai jo omama (vokiškai, mūsiškai močiutė), garsiausia Kisinių apylinkių liaudies medicinos žinovė Karolina Urtė Dotaitė, paėmusi jį už rankos, vesdavosi lauko keliukais ir pievų takeliais rinkti vaistinių augalų. Ji labai gerai jautė gamtą, puikiai pažinojo augalus, vedžiodama po laukus mažąjį Helmutą, daug rodė, pasakojo, kas kur auga, kam naudojama, ir visa tai įsirėžė į smalsaus vaiko atmintį. Žinias išplėtė ir mama, kuri ne tik turėjo tėvų paliktą liaudies medicinos žinių bagažą, bet ir pati tuo labai domėjosi, įvairiausiais būdais rinko informaciją. 

Helmutas sako, kad jo mama liaudies medicinos žinias perėmė iš savo mamos, tad dabar jas taiko jau mažiausiai ketvirta karta. O ir pats žolininkas iki šiol mokosi – iš žmonių, kuriuos lanko, užrašinėja prisiminimus, kalbasi apie daugelio kartų sukauptą patirtį.

„Buvau pirmas vaikas, kuris gimė ne namuose. Bet kai augau, medicina buvo toli nuo mūsų kaimo, sunkiai pasiekiama. Jei žmogus bent ką žinojo apie gydomąsias augalų savybes, tai tuo ir naudojosi. Susirgęs neskubėjo pas daktarą, o virė žolių arbatą, garino gerklę, šildė kojas, ant krūtinės dėdavo pašildytą druskos maišelį. Liaudies medicina yra galingas dalykas, ir tai nėra vien žolelės – tai ir gyvūninės kilmės priemonės, ir net tokie dalykai, kaip užkalbėjimai“, – tvirtina etnografas. 

Žolelės – pirmas vaistas sunegalavus

Lietuvoje nieko nestebindavo vaistažolėmis turguje prekiaujančios senolės, žinančios, kaip išgydyti net pačias sudėtingiausias ligas. Anksčiau visos žiniuonės buvo uoliai tikinčios, gamtos sukurtus vaistus palaimindavo Dievo žodžiu, sergančius sustiprindavo užkalbėjimais. Nors dabar tokios archajiškos gydymo priemonės atrodo keistai, Helmutas įsitikinęs, kad jos nėra blogos. 

„Padeda, bet pirmiausia reikia tuo tikėti. Jei netiki, nepadės niekas – net gydytojas. Kas yra tas žmogaus gyvenimas? Ką tiek daug pats patirsi, net ir 100 metų nugyvenęs? Pastebėjimai  perduodami iš kartos į kartą, po truputį per kelis žmonių gyvenimus ta patirtis susikaupia“, – įsitikinęs H. Lotužis.  

Pasak jo, senieji kaimų gyventojai sunegalavę pirmiausia griebdavosi įvairiausių vaistažolių. Štai sublogavus skrandžiui, pirmas vaistas yra ajerai. Rudenį prisikasus šaknelių, reikėtų jas kruopščiai nuplauti, sudžiovinti ir sumalti arba labai smulkiai supjaustyti ir iš tų miltelių virti arbatą. „Nuo skrandžio“ galima ir puplaiškių arbatos pagerti.

Pelyną Mažojoje Lietuvoje, kaip ir daug kur Žemaitijoje, vadina metyle arba metėle. Jo spiritines ištraukas ir arbatas naudoja skrandžio, vidurių skausmams malšinti – tik svarbu nepadauginti. 

Jei kuris sunkiai užmiega, dažnai prabunda, ir vaikui, ir suaugusiam Helmutas siūlo po pagalve padėti medvilniniame maišelyje įsuktų vingiorykštės žiedelių, apynių, melisos. Kadagio šakelės dūmais mūsų protėviai aprūkydavo smarkiai išsigandusius, naktimis iš patalo šokinėjančius žmones. 

Bitkrėslė dabar yra madingas augalas kirminams varyti iš organizmo, bet anksčiau ją žmonės labai daug kur buityje naudojo. Netgi lauko tualetuose ar prie įėjimo į trobą ryšulėlius pakabindavo, kad musės neskristų. Nori vakare pasėdėti lauke – pasitrink truputį odą bitkrėsle, uodai ne taip puls.

Mažiau mūsuose paplitusi balzaminė bitkrėslė – tai yra retas augalas, į kraštą per dvarus atėjęs. Sakoma, jog ji gali padėti įgauti energijos, tereikia pamirkyti kojas nuovire. Pasak Helmuto, po tokios procedūros gal atbulas per stogą ir neperšoksi, bet jausiesi daug geriau. Balzaminė bitkrėslė, Mažojoje Lietuvoje vadinama mentoru arba muskatiniu šalaviju, ne tik tonizuoja, bet ir naudojama kulinarijoje varškei pagardinti. Jei kepdamos pyragus moterys neturėdavo kokių nors migdolų ar muskatų, dėdavo jos. 

Dabar didžiausias atradimas yra islandinė kerpena, nors Mažojoje Lietuvoje žmonės nuo seno ją žinojo ir naudojo peršalimo ligoms, gerklės skausmams gydyti. 

Vyriškas problemas, tikina Helmutas, sprendžia kietis: jei pridėsi varpučio šakelės, dobiliuko, lipiko, bus didelė pagalba prostatai. Raskila – poniška žolelė, šitam krašte vadinama „frau mantiliais“ (ponios paltas). Prie jos pridėjus siauralapį gyslotį, galima reguliuoti kraujo spaudimą. 

Visiems pasitaiko suviduriuoti. Jei trumpai, galima išgerti metėlės arbatos ar pipirų šaukštelį. Bet jei ilgai bėda tęsiasi, organizmas silpsta, tada, anot etnografo, reikia išsikepti kiaušinienę su arkliarūgštės sėklomis – bus ir maistas, ir vaistas.

„Tik visur turi būti saikas, nereikia labai daug prisidėti sėklų, nes paskui  gali reikėti kitų priemonių nuo vidurių užkietėjimo pavartoti. Arkliarūgštės šak­nys, kaip ir vingiorykštės, naudojamos sumušimams, žaizdoms gydyti, sakoma, kad jos gali padėti net nuo gyvatės įkan­dimo. Bet dabar gal jau nėra gyvačių – nesu girdėjęs, kad mūsų krašte kam nors būtų įgėlusios“, – sakė Helmutas.  

Augalai prie namų – apsauga ir pagalba

Pasak žolininko, anksčiau niekas nežinojo, kas yra profilaktika, bet žiemą ir pavasarį žmonės virdavo imunitetą stip­rinančias arbatas. Tam labai tinka raktažolės. Tokią ankstyvo pavasario gėlę visi žinom, auga ji ne tik darželiuose prie namų, bet ir miškuose, palaukėse – geltonai žydintis augalėlis, sutrintais lapeliais būdavo pabarstoma sviestu užtepta duona. 

Imunitetui stiprinti tinka ir susmulkinti džiovintų kraujažolių žiedai ar lapeliai, kuriuos galima įdėti į sviestą, jį tepant užbarstyti šiek tiek druskos. Retkarčiais galima ir gauromečio arbatos pagerti, bet ne kiekvieną dieną. 

„Arbata visą laiką buvo pusryčių gėrimas, sunegalavus, duodavo ir vakare. Pamenu, mama arbatą gerdavo, o tėvas į tuos dalykus kreivai žiūrėjo, bet kai sunegaluodavo, sakydavo: „Pataisyk man tų bobžolių“, – juokėsi Helmutas.

Ne tik žemaičiai prie namų sodindavo nuo vėjų sodybą saugančias alyvas. Jos augo ir Mažojoje Lietuvoje, dažniausiai jas sodindavo ištisomis sienelėmis. Niekas krūmų nekarpydavo, leisdavo laisvai kerotis, o žiedus naudodavo vaistams: sako, užpilti spiritu padeda nuo reumatinių skausmų. Būtinas sodybų augalas yra ir putinas, auginamas ir dėl grožio, ir dėl naudos – jo uogos yra pagrindinis vaistas nuo kvėpavimo takų ligų. 

Šeivamedis Mažojoje Lietuvoje buvo apeiginis augalas, turintis stebuklingų galių. Mažlietuviai prie sodybos vartų visada jį augindavo, kartais ir ne vieną – kad apsaugotų nuo blogos akies. Juodaisiais šeivamedžiais kiemus puošdavo ir žemaičiai. 

„Pas mus ne liepžiedžiai labiau būdavo naudojami, o šeivamedžio žiedai – pirmas vaistas nuo peršalimo. Jo žievė dedama prie žaizdų ir sumušimų, iš šeivamedžio gaminamas vynas, uogos turi dažomųjų medžiagų“, – pasakojo Helmutas.    

Jis tikina, jog aplink Kvėdarną gyvenantys žmonės ant sutinimų, kur skauda, dėdavo žalią sutrintą balzaminio skaistenio lapą, jei neturėdavo, mirkydavo džiovintus, taip gydydami ir galvos skausmus. 

Įvairiausių rūšių mėtos, šaltmėtės ir pipirmėtės žemaičius gelbėdavo nuo galvos skausmų, skrandžio negalavimų, nuo kosulio. Mėtų dėjo į varškėčius, net į vėdarus.

Vaistų atsargos – po namų langais

Mažoji Lietuva prieskonių karaliumi vadina mairūną, kuris labiausiai tinka į mėsos gaminius. Bet mairūno arbata padeda ir nuo migreninių galvos skausmų. Kad nebūtų tokia stipri, galima įberti melisos. O kas labai kenčia, patarė Helmutas, galėtų išbandyti paprasčiausio muskato (pelargonijos) lapų galią: pridėjus prie skaudamos vietos ir aprišti galvą. 

Debesylas – baigiantis išnykti augalas, sodybose retai kur jo berasi, nors yra nepamainomas nuo bronchų, kvėpavimo takų ligų. Su medumi sutrintos šaknys būdavo naudojamos astmai gydyti. 

Anot žolelių žinovo, augalams rinkti tinka visi metų laikai. Rudenį kasamos šaknys, gaminami jų milteliai, renkamos ir džiovinamos uogos. Net žiemą, jei žemė neįšalusi, galima pasikasti pienių, dilgėlių šaknų. 

„Mane visada stebina, kodėl dabar žmonėms reikia pirkti tiek daug vitaminų. Anksčiau priskindavo dilgėlių lapelių, susmulkindavo, įdėdavo šermukšnio uogų, truputį erškėtrožių vaisių, o jei dar gudobelės uogyčių rasdavo, turėdavo visą vitaminų bombą. Didžioji dilgėlė ne tik buvo naudojama kaip vaistinis augalas, bet ir buityje. Net karvėms į šieną įmesdavo porą saujų dilgėlių lapų dėl pieno riebumo, vištoms ant tvoros ryšulėlį jų pakabindavo, kad kiaušinius didesnius, geltonais tryniais dėtų“, – liaudies naudojamas gudrybes priminė Helmutas.  

Bet jei rimtai susergi, geri antibiotikus, įspėjo H. Lotužis, jokių vaistinių augalų nereikėtų vartoti.

„Pabaik gerti vaistus, praeis kelios dienos ar savaitė, tada jau gali kažko kito imtis. Su antibiotikais geriant net ir nekaltai atrodančias arbatas, galima skaudžiai prisižaisti – augalų savybės gali sustiprinti arba sumenkinti cheminių vaistų poveikį“, – įspėja jis.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija

Kai grįžusi po kelionės iš Tekančios saulės šalies prasitariau apie tai mano kelionių sekėjams, jie nenorėjo manimi patikėti. Bet neabejoju, kad mes tik­rai daugelyje sričių gyvename geriau negu japonai. 

Erdvės kaina

Pirmiausia mūsų neriboja erdvė: turime gana nemažus butus, namus. Kai prasideda šildymo sezonas, suprantame, kad jie netgi per dideli, todėl mums net neįmanoma įsivaizduoti, kaip 12-oje kvadratinių metrų gali gyventi 6 žmonės, kaip būstas gali būti be baldų, nes jų nėra paprasčiausiai nėra kur pastatyti. Turbūt ne viena moteris turi patirties, kai, pradarius spintą, iškrenta keletas glėbių „neturiu kuo apsirengti“. Japonės tokios prabangos neturi. Jos net spintos neturi.

Daugelis yra girdėjęs ir apie Japonijoje labai populiarius viešbučius-kapsules, kuomet į vieną kapsulę net jaunavedžiai sutalpinami. Vietos kapsulėje – tik per žmogaus ūgį ir be plačių mostų į šalis. Tiesa, kitos šalys irgi jau įrenginėja tokius viešbučius, bet jos tai daro „iš mandrumo“, tuo tarpu japonai – iš bėdos, dėl vietos stygiaus.

Toli nuo mūsų suvokimo lieka ir jų keliavimas visuomeniniu transportu, kai net reikalingi stūmikai, padedantys į metro sukimšti kuo daugiau žmonių. Nepatiktų mums ir nuolatinis kaukių dėvėjimas – dar prisimename pandemijos patirtį. O japonai tai daro visą laiką, nes tokioje žmonių knibždėlynėje bet kokią ligą gali pasigauti, jei pats nesisaugosi. 

Be to, ten nuolat virpa žemė. Per dieną net keletą kartų pajunti, kad tave tarsi sumėto, pradeda siūbuoti koks nors objektas, bet kada gali atūžti visa žudantys cunamiai.

Apie mirtį

Ko gero, lietuvių pensininkų labai pozityviai nenuteiktų, jei į pašto dėžutę jie pradėtų gauti priminimus apie mirtį. Japonijoje tai – norma, o japonai gana anksti pradeda ruoštis paskutinei savo kelionei. Jie nuolat pašto dėžutėse randa lankstinukų apie tai, knygelių kaip ruoštis mirčiai, kad nesukeltų rūpesčių savo artimiesiems. Japonai mano, kad žmogaus išėjimas turi būti ramus, apgalvotas, kad nebūtų jokios sumaišties. Todėl tam reikia ruoštis iš anksto. Vienas iš patarimų – kasdien atsikratyti bent po vieną mažiausiai reikalingą daiktą. Taip daryti tol, kol daiktų liks tik labai minimaliai.  

Beje, šiurpokai atrodo daugiaaukščių na­mų liftuose įrengtos „slaptosios durelės“. Pasirodo, už jų yra ertmė, į kurią patalpinamas karstas...

Apie rūšiavimą

Jeigu mes kartais pabambame dėl šiukšlių rūšiavimo nepatogumų, jų išvežimo sutrikimų, tai pamačius, kaip tai vyksta Japonijoje, pasidaro gėda dėl mūsų ekologinės sampratos. Mes šiukšles rūšiuojame tik į keletą konteinerių: žaliosios atliekos, buitinės, stiklas, popierių, metalą ir plastmasę į vieną konteinerį sumetame. Tuo tarpu Japonijoje rūšiuojama į gausybę atskirų krūvelių ir labai griežtai. Pasiimi, tarkime, buteliuką – kamštelis į plastmasę, buteliukas į stiklą, etiketė – prie popieriaus... 

Surūšiavus atliekas būtina jas išvežti. Gerai tiems daugiabučiams, kurie turi savo konteinerius. Tačiau anaiptol ne visi juos turi, nes japonai taupo kiekvieną žemės pė­dą. Tad jei konteinerio nėra, gyventojai privalo nustatytu laiku nustatytos rūšies šiukšles išnešti į gat­vę ir atiduoti pravažiuojančiai šiukšlių surinkimo mašinai. Tas laikas gali būti ir naktį, o atliekų surinkėjas dar patikrina, ar teisingai surūšiavai. Jei nepataikei, neškis atgal. Ir niekas nesipiktina. Jei tokia tvarka, privalai jos laikytis.

Apie deginimą

Japonijoje visiškai nėra sąvartynų. Nė vieno ir niekur, nes tai būtų didelis gamtos įžeidimas ir nusižengimas religijos dogmoms. Kartu – pernelyg didelė prabanga žemės plotą atseikėti šiukšlynui. Tai kur jie tuomet deda atliekas? Vienas perdirba ir gamina kažką naujo, kitas kompostuoja, o tas, kurių perdirbti nebegalima, degina. Pagrįstai kilo klausimas, kur, jei šitaip tiršta žmonių, pastatas prie pastato? Ogi pačiame mieste, šalia daugiabučių. Jei gidas nebūtų parodęs keistokai atrodančių bokštų, kuriuose nėra nei langų, nei durų, nė neįtartum, kas tai per objektai. Pasirodo, tie į pilis panašūs bokštai yra krosnys, kuriose sunaikinamos atliekos ir iš kurių išgaunama energija panaudojama pramonėje. Kiekviena bendruomenė turi savo „kaminą“ ir yra atsakinga už savo šiukšlių sutvarkymą. Apie kokias nors išlaikytas sanitarines zonas nuo gyvenamųjų pastatų čia nėra nė kalbos. Tokia tema diskutuoti net nešauna į galvą. Niekas nepiketuoja, neprotestuoja, nereikalauja poveikio aplinkai vertinimo, kaip paprastai būna pas mus, vos tik sugalvojama ką nors panašaus daryti. Beje, Japonijoje šiukšlių tvarkymo pramonė šiuo metu yra viena iš pirmaujančių ir technologiškai pažangiausių šakų.

Japonijos miestuose po daugiabučių langais stovi ir krematoriumai. 

Niekas neprapuola

Nors ir naujausiomis technologijomis aprūpintos atliekų deginimo krosnys, vis tik visko sudeginti negali. Tačiau net deginimo atliekos nenueina perniek – likusį šlaką panaudoja kaip gruntą, jūroje susipildami salas ir taip praplėsdami plotą. Viena tokių salų yra Odaiba. Ten dar prieš keletą dešimtmečių bangavo jūra. Salos plotas – per 250 kv. kilometrų. Tai yra plotas, į kurį lengvai sutilptų Kaunas su aplinkiniais miesteliais. Ir tai nėra vienintelė tokia dirbtinė sala. Japonai nuosekliai, pėda po pėdos, kasdien valydami atliekų deginimo krosnis, jūros sąskaita didina žemės plotą. Tokioje dirbtinėje saloje atsirado net tarptautiniai Hanedos, Kansajaus oro uostai ir kt.

Be šildymo

Iš pradžių buvo sunku patikėti, kad japonai išgyvena be šildymo sistemos. Net kiek sutrikome, keliautojo atmintinėje radę įspėjimą pasiimti vilnones kojines – vykome lapkričio mėnesį, o ten vienu mėnesiu ruduo ateina vėliau. Tačiau kojinės pravertė, mat Japonijoje būstai šildomi tik pačioje šiaurinėje saloje, Hokaidoje. Kitur šildymo sistemos nėra, net jei lauke keletas minusų. Nors naudos ir iš šildymo labai nedaug, nes namai kiaurai vėjų perpučiami, anot mūsų gido, popieriniai. Statyti juos tokius reikalauja nuolat virpanti žemė. Visos konstrukcijos turi būti labai paslankios. Japonija yra itin aktyvioje seisminėje zonoje, per ją eina ugnikalnių grandinė, žyminti dviejų tektoninių plokščių susidūrimą. Ši grandinė dar vadinama Ugnies žiedu. Net 10 proc. visos planetos ugnikalnių yra būtent  mažytėje Japonijoje. 

Nors Japonija, susižavėjusi Vakarų kultūra, iš pradžių buvo perėmusi ir mūrinės architektūros principus, bet po keleto žemės drebėjimų jų atsisakė, nes mūriniai pastatai subyrėdavo it kortų nameliai. Tad vėl grįžta prie medinių, karkasinių namų, naudojant medines ar betonines tarpusavyje paslankias konstrukcijas, kurios geba „šokti“ pagal požemių muziką. Dėl tos priežasties Japonijoje nenaudojamas tinkas, nes jis bemat nubyrėtų. Fasadai dažniausiai puošiami imituojant mūrą, stik­lą ar dekoratyvinį tinką. 

Su tradicine japonų šildymo sistema, beje, turėjome progos susipažinti. Ji vadinasi „kotacu“. Tai –  vidury kambario po žemu stalu įrengta duobė, į kurią sėdintieji prie stalo nuleidžia kojas. Toje duobėje stovi didelis keramikinis puodas, pripildytas žarijų, kuris skleidžia šilumą. Labai stora staltiesė nuleidžiama iki pat grindų, kad šiluma neišsisklaidytų... 

Nijolė PETROŠIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.

„Pirmas mūsų susitikimas prasidėjo nuo šio klausimo – kada paskutinį kartą rašėme laišką? Ir tikrai, kada?“ – dar gegužę startavusį repeticijų procesą prisiminė aktorė Eglė Jackaitė. Pristatant naujojo Klaipėdos dramos teatro sezono pirmąją premjerą, Lauros Kutkaitės režisuojamą „Mileną“, nemažai dėmesio teko laiškams. Patį spektaklį įkvėpė garsiojo rašytojo Franzo Kafkos ir čekų vertėjos, žurnalistės, pasipriešinimo kovotojos Milenos Jesenskos susirašinėjimas, o tiksliau – faktas, kad jis dažniausiai pristatomas per F. Kafkos prizmę, per jo laiškus, M. Jesenską redukuojant iki bebalsės mylimosios.

„Milenos“ premjera rugsėjo 12, 13 ir 14 dienomis.

Ne tik F. Kafkos draugė

Minimalistinė scenografija, virš jos pakibęs didžiulis ekranas ir ryškiais XX a. pradžios stilių šiuolaikiškai imituojančiais rūbais pasipuošusios šešios aktorės. Visos beveik vienodais tamsių plaukų perukais. Visos – labai skirtingos. Kalbėdama apie link „Milenos“ vedusį kelią, režisierė minėjo ir pati neeilinę M. Jesenskos figūrą atradusi per F. Kafką, per intensyvią jųdviejų korespondenciją, trukusią gana trumpai tarp 1920 m. balandžio ir lapkričio. „Perskaičius laiškus Milenai, pajutau gal net pyktį, iš pradžių jis buvo adresuotas F. Kafkai, dėl laiškų turinio, man tai atrodė kankinimas laiškais. Tam tikras neteisybės jausmas persikėlė toliau, kai pradėjau nuosekliau domėtis Milena. Ji iki pat savo mirties gyveno labai ryžtingos moters gyvenimą, bet dažnai įvardijama tik kaip F. Kafkos draugė“, – minėjo L. Kutkaitė.

Lietuvoje iki šiol mažai žinoma Milena Jesenská (gimė 1896 m. Prahoje, Čekijoje, mirė 1944 m. Ravensbriuko koncentracijos stovykloje) gyveno ryškų ir bekompromisį gyvenimą. 1994 m. jai suteiktas Pasaulio tautų teisuolės vardas. Šį statusą skiria „Yad Vashem“ institutas – pasaulinis Holokausto atminimo centras, juo pagerbiami žmonės, kurie patys nebūdami žydais ir nesiekdami pelno gelbėjo žydus Holokausto metu. Taip pat yra teikiamas M. Jesenskos vardo čekų-vokiečių apdovanojimas žurnalistams.

„Milena buvo labai stipri moteris – kai naciai okupavo Prahą, ji padėjo žydams iš jos bėgti. Jau būdama koncentracijos stovykloje net komendanto valandomis išeidavo pasivaikščioti. Ji buvo maištautoja, kovotoja, talentinga žurnalistė. Tyrinėjome visus jos tekstus. Radom labai gerų jos straipsnių apie santuoką, apie gyvenimą Vienoje prieš karą“, – aktorė Aistė Zabotkaitė neslėpė, kad M. Jesenskos asmenybė jai paliko didelį įspūdį.

Ir net jei M. Jesenská iki šiol nėra plačiau pažįstama lietuviams, spektaklis, anot L. Kutkaitės, gali būti gera paskata apie ją pasidomėti, „bendrystės ieškau ne per lokalumą. Tik tokiu būdu, iškeldami tam tikrus asmenis, galime keisti savo dėmesio kampą“. Nors atitikmenų, panašių situacijų galima rasti ir arčiau, „štai Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir jo Sofija. Kiek domimės ja? Kur jai skirti metai? Kur renginiai jai?“ – retoriškai teiravosi režisierė.

Nevientisas „Milenos“ pasakojimas

„Dirbu tokiu principu, kad pradedame nuo kūrybinės laboratorijos: aktorės improvizuoja, siūlo, kalba – man svarbios jų visų nuomonės. Galutiniame rezultate tai susiveda į šiek tiek montažu paremtą, ne vientisinės fabulos ir ne klasikinio dramos teatro rezultatą. Man kitaip neįdomu“, – apie gana plačiai tiek laike, tiek erdvėje sklidusį „Milenos“ kūrybinį procesą pasakojo spektaklio režisierė. Ją papildžiusi aktorė Aistė Zabotkaitė jau ne pirmą kartą dirba su L. Kutkaite, „gavome daug įrankių, skaitėme laiškus, pačios Milenos tekstus. Laura mums turėjo visokių užduočių, rašėme savo klausimus, kalbėjome apie juos, atsirinkinėjome svarbius raktinius žodžius. Labai daug dirbome su tekstu. Dirbome labai įvairiai, o einant laikui gaunamos užduotys vis tikslėjo, ryškėjo kryptis“.

„Procese buvo labai daug kūrybiškumo ir laisvės, – pridūrė E. Jackaitė. – Tai mus pačias labai išlaisvino. Įdomu ir tai, kad dirbame šešios ir labai skirtingos kolegės. Kas iš to, ką kūrėme, liks spektakliui – išgryninta ir nugludinta. Filmavome ir miške, ir laive – buvo įdomus ir labai kitoks procesas, kuris mus visas labai suartino.“

Nepaisant organiško ir kūrybinės laboratorijos būdu vykstančio proceso, jis, pasak aktorės Dignos Kulionytės, turėjo itin aiškią kryptį ir kontūrus, „visa komanda suteikė stabilumo ir saugumo jausmą, jie atvyko labai pasiruošę. Turėjome daug laisvės, paslankumo, galėjome siūlyti daug idėjų, bet jautėme, kad esame patikimose vėžėse“.

Nedokumentinis pasakojimas

„Kadangi M. Jesenská nėra mums gerai žinoma, naudojame nemažai biografinių faktų, bet tai nėra dokumentinis spektaklis, ir tai nėra bandymas rekonstruoti, kokia iš tiesų ji buvo. Labiau koncentruojamės į susirašinėjimo su F. Kafka periodą ir tai, kad jos laiškų nėra, buvo įdomu, kaip pastatyti spektaklį iš laiškų, kurių nėra“, – pabrėžė L. Kutkaitė.

Jos inspiracija – M. Jesenskos laiškų tyla ir galimybė ją užpildyti. Choreografė Agnietė Lisičkinaitė patikslino, kad spektaklyje ne tik M. Jesenska ir jos istorija, „man atrodo, kad Lauros darbuose, ne tik „Milenoje“, ateina daug kontekstų ir požiūrių, kaip matome pasaulį. „Milena“ mums – atspirties taškas, kuriame susiduria daug moterų ir jų požiūrių“. Šešios Milenos scenoje ir šešios ryšio su F. Kafka ar pačios M. Jesenskos asmenybės interpretacijos. Kadangi dirbant buvo itin svarbus kiekvienos aktorės asmeninis indėlis – jos svarbios bendrakūrėjos. „Didelis komplimentas aktorėms, tas principas, kuriuo kuriu, jei būtų kita komanda, jei būtų kitos aktorės – nebūtų spektaklis toks, koks jis yra dabar. Jame tikrai jaučiamas mūsų pačių požiūris, kaip perskaitėme F. Kafkos laiškus“, – apibendrino L. Kutkaitė.

Scenoje pašto salė

Minimalistinės, lakoniškos estetikos „Milenos“ scenografiją kūrė Paulina Turauskaitė. Ji minėjo, kad idėjos auginimo procesas prasidėjo prieš pusmetį, „su Laura iš pradžių kalbėjomės apie F. Kafką, tada apie Mileną. Faktų informacija padėjo išsigryninti, ką noriu atskleisti scenoje. Daugiausia rėmiausi centrinio Prahos pašto pastato atmosfera, ją atskleisti scenoje labiausiai padeda šviesos, kurios iš statikos, šaltumo padeda tam pašto pastatui atsiskleisti ir tapti gyvam“. Scenografę papildžiusi režisierė minėjo, kad jas vienija minimalizmas, „mes su Paulina labai mėgstame gana minimalistinę, asociatyvią prieigą su kuo daugiau tuščios erdvės. Man gražiausia ir maloniausia, kai gyvi žmonės, aktoriai, užpildo sceną“, – sakė L. Kutkaitė.

„Milenoje“ itin svarbus ir judesys, aktorės ne kartą pabrėžė, kokią didelę svarbą turi darbas su choreografe. Tuo tarpu A. Lisičkinaitei tai jau ketvirtasis darbas su L. Kutkaite. „Viena iš esminių priežasčių, dėl ko gera ir malonu dirbti su šia kūrėja, yra tai, kad ji kūno mediją laiko tokia pat svarbia kaip sakytinį žodį, vaizdą, muziką ir pan. Taigi tokiu atveju tampu ne tik iliustratore, bet ir bendraautore. Kadangi Laurai kūnas artimas, per jį randame, kaip išreikšti tam tikrus dalykus, kurių negalime išreikšti tekstu, muzika ar vaizdu. Dėl to jo tiek ir yra. Be to, spektaklyje vaidina nuostabios aktorės, galinčios fiziškai įveiklinti mūsų idėjas“, – savo darbą referavo A. Lisičkinaitė.

Spektaklio „Milena“ premjera rugsėjo 12, 13 ir 14 dienomis Klaipėdos dramos teatre. Rugsėjo 13 d. iškart po spektaklio vyks susitikimas su kūrybinės komandos nariais.

Režisierė ir dramaturgė Laura Kutkaitė, scenografė Paulina Turauskaitė, choreografė Agnietė Lisičkinaitė, kostiumų dailininkė Liucija Kvašytė, kompozitorius Arturas Bumšteinas, garso režisierius Edvinas Vasiljevas, vaizdo menininkas Eitvydas Doškus, šviesų dailininkas Dainius Urbonis, režisierės asistentas ir asistentas dramaturgijai Alius Veverskis, tekstus iš anglų k. vertė Dovydas Grajauskas, vaizdinės medžiagos titrų dizaineris Jurgis Griškevičius.

Spektaklyje vaidina: Toma Gailiutė, Eglė Jackaitė, Digna Kulionytė, Samanta Pinaitytė, Justina Vanžodytė, Aistė Zabotkaitė.

Pagalba smurtaujančiam – ne pateisinimas, o atsakomybės stipri­nimas. Taip sako probacijos specialistai ir telkia bend­ruomenę bendram darbui, didinant atsakomybę smur­tauti lin­ku­siems asmenims. Tuo tarpu policija pastebi, jog tokio pobūdžio nusikaltimai, t. y. smurtas artimoje aplinkoje nekinta jau dešimtmečiais.

Mažėjančioje bendruomenėje mažiau ir smurto

Smurtas artimoje aplinkoje – tai ne tik asmeninė tragedija, bet ir visuomenės žaizda, kurios mastai kasmet išryškėja statistikoje bei skaudžiose žmonių istorijose. Nuo fizinio ir psichologinio iki ekonominio ar seksualinio – smurtas įgauna įvai­rias formas ir paliečia skirtingo amžiaus, lyties bei socialinio sluoksnio žmones. Tyrimai rodo, jog ši problema yra daug dažnesnė, nei linkstama manyti, o nemaža dalis aukų vis dar nedrįsta kreiptis pagalbos.

Nors dabar jau buvęs Šila­lės policijos vadovas Audrius Lukošius neseniai minėjo, kad smurto artimoje aplinkoje atvejų Šilalės rajone per metus sumažėjo, vis tik ir registruojami yra per dažni.

„Šiemet, sausio-liepos mėne­siais, rajone užregistruoti 166 pranešimai, dėl 18 atvejų yra pradėti ikiteisminiai tyrimai. Ly­ginant tą patį laikotarpį su praėjusiais metais, skaičiai sumažėjo – pernai gauti 233 pranešimai, dėl 23 teko atlikti ikiteisminius tyrimus“, – vardijo A. Lukošius, šiuo metu vadovaujantis Šilutės policijos komisariatui.

Pasak jo, dažniausiai smurto aukomis tampa moterys ir nepilnamečiai.

Tauragės AVPK duomenimis, visoje apskrities komisariatų teritorijoje per įvardintą laikotarpį jau užregistruota 1112 pra­nešimų apie smurtą ar­timoje aplinkoje: Tauragėje – 384, Pagėgiuose – 127, Šilalėje – 166, Šilutėje – 435 (2024 m. tuo pačiu laikotarpiu buvo 1296 pranešimai apie tokią nusikals­tamą veiką).

„Nors pranešimų per metus sumažėjo daugiau nei 14 proc., situacija išlieka nerami. Beveik 70 proc. smurtautojų jau anks­čiau yra įvykdę vienokią ar kitokią nusikalstamą veiką, taip pat 70 proc. šių žmonių anks­čiau smurtavo artimoje aplinkoje. Be to, smurtaujantieji dažniausiai (71,4 proc.) būna neblaivūs“, – atskleidė pareigūnas.

Policija, psichologai, socialiniai darbuotojai nuolat kartoja, jog niekada negalima tylėti – nei tada, kai smurtaujama prieš patį, artimuosius, nei matant smurtą prieš svetimus žmo­nes. Atitinkamos institucijos gali apsaugoti nuo skausmingos patirties, smurtautojui skirti orderį ir  įpareigoti išsikelti iš gyvenamosios vietos, nebendrauti su nuskriaustaisiais ir pan. Jeigu asmuo nesilaiko reikalavimų, jam skiriama 80-320 eurų bauda (už pakartotinį pažeidimą – iki 780 Eur). 

Tauragės AVPK atstovės spaudai Linos Banienės duomenimis, šiemet per 7 mėnesius regiono pareigūnai smurtautojams iš­davė 457 orderius (Šilalė­je – 84, Šilutėje – 169, Pagėgiuo­se – 50, Tauragėje – 154). Deja, šie nėra linkę lengvai paleisti savo aukų, tad policijai dažnai tenka pildyti ad­mi­nistracinio nusižengi­mo pro­tokolus už apsaugos nuo smurto orderio nustatytų įpa­reigojimų nevykdymą. Per šių metų mėnesius Tauragės apskrityje dėl šios priežasties buvo surašyti 252 tokie protokolai (Tauragėje – 52, Pagėgiuose – 54, Šilalėje – 45, Šilutėje – 101). 

Taip pat pastebimas ir vadinamas „aukos sindromas“, kai smurtą patyrę asmenys patys siekia gyventi kartu su savo skriaudiku. Gera tendencija ta, kad dar galiojant orderiui, tas pats smurtautojas pakartotinai nusižengia retais atvejais.

Keisti gyvenimą turi norėti pats žmogus

Smurtą patiriantiems asmenims yra sukurta internetinė svetainė (https://www.specializuotospagalboscentras.lt), kur net 14 organizacijų siūlo pagalbą kiekvienoje savivaldybėje. Čia kviečiama kalbėti, dalintis savo išgyvenimais, nes kartu ieškoti išeities yra lengviau. Tuo labiau, jog pagalba teikiama konfidencialiai ir visiškai nekainuoja.

Tačiau statistika neguodžia – šios organizacijos duomenimis, smurtas artimoje aplin­ko­je sudaro beveik 18 proc. nuo visų šalyje įvykdomų nusikals­tamų veikų, 82 proc. nukentėjusiųjų yra moterys, 91 proc. smurtautojų yra vyrai. Didžioji dalis (60 proc.) smurtą artimoje aplinkoje patyrusių Lietuvos gyventojų niekur nesikreipė pagalbos. Nukentėję žmo­nės baiminasi tai daryti, nes išgyvena gėdą, kaip bus vertinami artimųjų, pažįstamų. Kartais tokia baimė kyla iš netikėjimo, kad kažkas gali padėti, nepasitikėjimo institucijomis. Be to, sunku ką nors keis­ti, o ištikus šoko ir streso būse­nai, sudėtinga priimti informaciją. Baimingas nukentėjusiųjų nuostatas sustiprina ir tai, kad smurtą, ypač psichologinį, sunku įrodyti. 

Specializuotą pagalbą Šila­lės rajone teikia gerovės konsultantai, dirbantys Socialinių paslaugų namuose. Viena tokių – Raimonda Lekavičienė pabrėžia ypatingą psichosocialinės pagalbos svarbą. 

„Tereikia iš anksto užsire­gistruoti telefonu arba elektroniniu paštu ir susitarti dėl susitikimo. Gerovės konsultantai gali padėti susiduriantiems su lengvais emociniais sunkumais, tiems, kuriuos kamuoja liū­desys, miego problemos, energijos stoka, sunkūs tarpas­meniniai santykiai, kai prieš juos smurtaujama, netenkama darbo ar kamuoja finansiai sunkumai, patyčios, taip pat užkluptiems sunkios ligos ar netek­ties“, – galimybę padė­ti tam tik­rais gyvenimo atve­jais atskleidė gerovės konsultantė.

Pasak specialis­tės, naujo darbo­ konsul­tantai ne­suras ir pinigais­ neparems, bet tikrai suteiks emocinę paramą atsidūrus sudėtin­go­je si­tu­acijoje ar bent padės pažvelgti į bėdas kitaip.

„Paties žmogaus iniciatyvumas yra vienas svarbiausių sveikimo elementų. Atsikraty­ti neigiamų emocijų gali padėti paprasčiausias pokalbis, niūrių minčių išdėstymas dienoraštyje, konsultacija su gerovės konsultantu. Juo labiau, kad į mus galima kreiptis bet kada ir tiesiogiai, tam nereikia jokio gydytojo siuntimo“, – ragina imti savo gyvenimo kokybę į rankas specialistė.

Praktinė konferencija – žinios praverčia 

Probacijos tarnybos Šila­lės skyriuje prieš gerą mėne­sį vykusi mokslinė-praktinė kon­ferencija subūrė įvairių sričių specialistus, dirbančius su jaut­ria ir vis dar visuomenėje stigmatizuojama tema – smurtiniu elgesiu. Ne pirmą tokį susitikimą Šilalėje organizuojanti Probacijos tarnybos vyr. specialistė Izoleta Ligeikienė įsi­tikinusi, kad kova su smurtiniu elgesiu turi prasidėti kur kas anksčiau nei pajaučiamos pasekmės.

„Tik stipri bendruomenė ga­li auginti atsakomybės kultūrą, kur kiekvienas – ir skaudinantis, ir sužeistas – gauna galimybę keistis. Pagrindinė mūsų konferencijos idėja tokia ir buvo – skleisti žinią, jog pagalba smurtaujančiajam yra kelias į pokytį ir smurto maži­nimą. Tai nereiškia, kad siekiame pateisinti tokį elgesį. Bet turime tikslą aktyvinti visuomenės interesą įpa­reigoti smurtaujan­čiuosius keistis. Pagalba smurtautojui nereiškia jam atleisti ar jį pateisinti. Padėti reiškia tikėti, kad jis gali pasikeisti ir gyventi kitaip“, – įsitikinusi I. Ligeikienė.

Probacijos tarnybos Vakarų Lietuvos skyriaus vyriausioji specialistė Sandra Loginova priminė vykdomas programas smurtaujantiems asmenims bei jų pagrindinius tikslus: recidyvo visuomenėje mažinimą, nusikalsti linkusiųjų mąstymo ir elgsenos keitimą. 

„Probacijos priežiūroje atsidūrę asmenys jau yra nusikaltę, bet to, kas buvo praeityje, mes pakeisti negalime, tad kalbame tik apie ateitį, t. y. apie tai, ką daryti, kaip gyventi, kad toks elgesys nebepasikartotų. Todėl, prieš pradedant taikyti vieną ar kitą programą, su kiekvienu žmogumi aptariame, kiek motyvacijos keistis turi jis pats. Svarbiausia, jog jis norėtų permainų, prisiimtų atsakomybę už savo ir savo artimųjų gyvenimą. Tai turi būti jo noras, o ne visuomenės ar pareigūnų nurodymas“, – įsitikinusi S. Loginova.

Anot jos, Probacijos tarny­boje vyksta dailės terapijos­ už­siėmimai, yra speciali programa priklausomybių ka­muojamiems asmenims, pyk­čio valdymo programa bei individualūs užsiėmimai, skirti gilaus nusikalstamo mąstymo analizei.

„Smurtautojams skirtos prog­ramos metu du kartus susitinkama individualiai, vėliau užsiėmimai vyksta grupėse – vyrams 24, moterims – 17 kartų, dalyviai mokosi kurti partneriškus santykius šeimoje“, – sakė probacijos pareigūnė.

Šios elgesį keičiančios įstaigos duomenimis, aštuoni iš dešimties probojamųjų (beveik 83 proc.) sąlygas įvykdo. Tačiau tenka apgailestauti, jog elgesį keičiančiose programose dalyvauja lygiai pusė į tarnybos akiratį patekusiųjų.

Smurtas užprogramuotas?

Tradiciškai tokiuose renginiuose susidomėjimo sulaukia psichologės Jurgitos Gedeikienės įžvalgos. Šio susitikimo metu specialistė išanali­zavo smurtinio elgesio psichologines priežastis – nuo emocinio raštingumo stokos iki limbinės sistemos poveikio impulsyvumui bei priklausomybių ir smurto sąsajų. J. Gedeikienė įsi­tikinusi, kad žmonėms, kurie nemoka reguliuoti savo emocijų, smurtinis elgesys kyla savaime, tarsi refleksas, o priežasčių gali būti net kelios: vaikystėje jis matė tokį netinkamą konf­liktų sprendimo būdą, turi se­nų, neišgydytų traumų, o gal nemoka laiku „įjungti“ mąstymo, logikos. 

„Limbinė smegenų sistema, dar vadinama žemesnėmis sme­genimis, evoliuciškai yra senoji mūsų smegenų dalis, kuri atsakinga už išgyvenimą. Natūralu, jog ši smegenų sritis turi baimės detektorių ir staigiai reaguoja į pavojų, aktyvuoja agresiją, gynybą, o taip pat įsimena emocinius įvykius ir, vos tik kyla grėsmė, akimirks­niu juos sugrąžina. Štai todėl limbinę sistemą būtina kontroliuoti, antraip kontrolę perims ji, o tada logika ir empatija mumyse tarsi išsijungia“, – vaizdingai dėstė J. Gedeikienė.

Psichologės teigimu, evoliu­ciškai naujesnė smegenų struktūra, kuri leidžia žmo­nėms būti sąmoningais, empatiškais ir atsakingais, vadinama aukštesnėmis smegenimis arba priekine žieve. Ši smegenų sritis atsakinga už planavimą, sprendimų priėmimą, pasekmių numatymą, socialinį elgesį ir jo vertinimą. Anot psichologės, jeigu gebame valdyti emocijas, vadinasi, mokame aktyvuoti priekinę žievę darbui ir taip sustabdyti smurtinį impulsą, laiku įvertinti tokio elgesio pasekmes ir pasirinkti kitokį konflikto sprendimo būdą.

„Visa bėda yra, jog stip­rus stresas, baimė ar pyktis truk­do priekinės smegenų žie­vės darbui: vaikystėje patirtos traumos, skaudžios patirtys, net prastas miegas, alkis ar priklausomybės mums neleidžia įjungti aukštesnių smegenų, tada aktyvuojasi limbinė sis­tema, kuri skatina veikti greitai, stipriai ir be logikos. Kita vertus, būtent čia slypi ir mūsų emocijų židinys“, – apibendrindama, kad žmogus negali gyventi vien tik planuodamas ir viską apskaičiuodamas, konstatavo J. Gedeikienė.

Žydrūnė MILAŠĖ

Probacijos tarnybos nuotr.

Jau kuris laikas Drobūkščiuose tuščias stovi buvusių bendruomeninių vaikų globos namų pastatas. Kaimo gyventojai svarsto, kada ir kokios kaimynystės sulauks, stebisi, kad Šilalės savivaldybės valdininkai, atsakingi už socialinę globą, investavo į naujų bendruomeninių globos namų remontą priemiesčio soduose, kai buvo aišku, jog Drobūkščiuose yra vos keli globojami vaikai.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 67