Skaičiuojame paskutines die­nas iki didžiausių metų švenčių. Susi­rinkę prie Kūčių stalo, dalinsimės meilę, bendrystę ir atleidimą sim­bo­lizuojančiu ka­lėdaičiu, apkabinsime pačius brangiausius žmones. Pranciškonų vienuolis brolis Asti­jus tvirtina, kad svarbiausia, jog švęsdami jaustume prasmę ir suprastume gavę pačią tikriausią do­vaną, nes tai yra Dievo sūnaus, gy­venimo ir vilties atėjimas į mūsų šei­­mą.

Daiva BARTKIENĖ

Jolantos DOMARKIENĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 95

Brangiausia ir labiausiai širdį jaudinanti die­na metuose yra Kūčios, šv. Kalėdų išvakarės. Tai bendrystės, atminties ir padėkos vakaras. Kiekviena šeima turi savus Kūčių ritualus. Man Kūčios – tai Amžinybės pamokos, kai pagarba praeičiai, dabarties rūpesčiai ir ateities viltys susėda prie vieno stalo. Būtent tą vakarą ypatingai jaučiu, kad mano šaknys giliai praeityje ir jos ne varžo, o stiprina, drąsina ir suteikia gyveni­mui skonio. Tradicija nėra užsisklendimas praei­tyje – tai atvirumas savo šaknims ir puikybės, kad esi gudresnis už kitus, tirpdymas.

Mūsų valstybei, susiskaldžiusiai į tarpusavyje kovojančias grupeles, su didmiesčių ir regionų, su tarpstančių ir vos galą su galu suduriančių, veržlių, nusivylusių ir palūžusių kontrastais, labai reikalingas gydantis Kūčių stalas. Kad pamatytume vienas kitą tikrus, o ne vien įvaizdžius, kurie patogūs kovojant.

Kiek bedidintume lėšas valstybės gynybai nuo išorės priešų (jei nemaitini savo kariuomenės, teks maitinti okupacinę), tikrai stiprūs nebūsime, kol nedaugės darnos ir santalkos valstybės viduje bei kiekviename iš mūsų. Naivu reikalauti, kad visi staiga taptume vienas kitu pasitikinčiais bičiuliais, pradėtume dėl visko sutarti. Tačiau būtina mūsų širdyse atgaivinti  Respubliką. Šio žodžio tiesioginė reikšmė – „bendras reikalas”. Mes tikrai turime bendrų reikalų ir bendrą misiją – puoselėti savo valstybę kaip skydą, garantą, tai, kas leidžia pabirusius „aš” sujungti į stiprų „mes”.

Viena didžiausių kliūčių – tai, kad tapome itin aršūs politinių grupių aistruoliai. Kalbu ne apie partiškumą, ne apie tai, jog priklausome ar simpatizuojame, linkime sėkmės vienai ar kitai politinei bendrijai. Ir nors tikrai neraginu tapti „drungnais”, vis tik labai dažnai, kai tampame aršiais aistruoliais, pradedame kovoti ten, kur tikrai nederėtų, į kitus imame žvelgti kaip į klastingus priešus. Bet juk galime turėti skirtingas politines simpatijas, palaikyti skirtingas politines reformas ir nebūti priešais, nekovoti tarpusavyje. Ypatingai absurdiška, kai aršiausiai kovoja tie, kurie tiesiogiai nedalyvauja politinių sprendimų priėmime, o viską stebi televizoriaus ar kompiuterio ekrane. 

Labai nesunku ir Kūčių stalą paversti ne mylinčios bendrystės, bet tarpusavio kovos arena. Nereikia daug proto, norint atrasti kokią smulkmeną, kuri mus skiria. Tačiau ar tokia „teisybės” paieška, skaudinant kitus, iš tiesų yra žygdarbis?

Kai galvojame apie santalkos, darnos auginimą valstybėje, esame įpratę dairytis į tuos, kurie užima įtakingas politines pozicijas. Neabejoju, jog daugumą piktina rietenų atmosfera Seime. Tačiau tai pavojinga iliuzija ir beviltiška misija – vien tik reikalauti pavyzdžio iš tų, kurių įtaka, populiarumas priklauso nuo įvaizdžio vadybos. Ir ne nuo Seimo, o būtent nuo Kūčių stalo turi prasidėti esminiai pokyčiai. Nepasakytas piktas žodis, atsiprašymas, šypsena, apsikabinimas. Ir svarbiausia – pamėginimas išmokti padėkoti. Mūsų širdys labiausiai surambėja ir pasiruošia kovai, kai kaupiame kiekvieną nesėkmę, nuoskaudą, kai abejingai praeiname pro nelaimėlį, kai pamirštame viską, kas nutinka gražaus. Kai tampame suirzę ir iš pasaulio tikimės tik kokios nors klastos, kai tesugebame skleisti pykčio kvapą, kuris turi savybę vis stiprėti. 

Dėkingą širdį ugdyti nėra lengvas darbas, tačiau nepaprastai svarbus. Ir Kūčių stalas gali būti itin svarbi stiprybės mokykla.

Semtis stiprybės, o ne nuoskaudų reiktų iš praeities, o dabarties rūpesčius priimti kaip švitrinį popierių, kuris padeda nusivalyti tai, kas nėra svarbu. Ateitis tebūnie vilties, neišskleistų galimybių, o ne baimių šaltinis. Mums nereikia būti visagaliais, tad neapsigaukime – kai blaškomės, skubame, bandome pamokyti ir paauklėti kitus, dažniausiai ir patys jaučiame, kokios bergdžios mūsų pastangos. Bet vis tiek tai darome. 

Tikroji drąsa ir stiprybė – ieškoti to, kas mus jungia, nepaisant daugybės skirtumų, kartais net priešingų įsitikinimų. Tai sudėtingas, bet labai svarbus ir vaisingas kelias. Tai dovana, kurią galima padovanoti tik sau pačiam.

Visi mokame gražiai ir abstrakčiai postringauti apie gerumą, rūpestį, vertybes, tačiau nepamirškime, kad Kūrėjas (nesvarbu, kaip Jį įsivaizduojame) kasdien mums siunčia žmones, kurie suteikia progos išskleisti savo vidinius turtus, pabūti dosniais, padėti, atjausti, paguosti. Gyvenimas yra ne teorija, bet kasdienė praktika. Būtent dėl to tikrieji pokyčiai prasideda nuo kiek­vieno iš mūsų apsisprendimo, o ne nuo politinių dek­laracijų, programų ar painių kaltinimų, kodėl negyvename geriau, paieškų.

Ir jei tikrai norime pamatyti žmogų, kuris turi didžiausią įtaką mūsų gyvenime – pažiūrėkime į veid­rodį.

Andrius NAVICKAS

89-asis sezonas koduoja priminimą apie viltį. „Įmanoma į tą pačią upę įbristi du kartus“, „Įmanoma viską pradėti iš naujo“ – tai tik pora Klaipėdos dramos teatro nešamų teiginių. Teatras visais savo kūriniais primena, kad gyvenime įmanoma daugiau, nei drįstama tikėtis. Menas suteikia drąsos ir vilties, o keldamas kartais nepatogius ar provokuojančius klausimus kviečia kvestionuoti nusistovėjusias normas, stereotipus. 89-ojo sezono premjeros vaizdžiai iliustruoja pasirinktą šūkį – „Sugrįžimas“ demonstravo sudėtingą vidinio pokyčio kelią, o vasario 14 d. laukiantis „Mane vadina Kalendorium“ atskleis stebuklo šaknis, sudygstančias eilinių žmonių sielose.

Antrasis 89-ojo sezono pusmetis teatre pasitinkamas šventinėmis nuolaidomis bilietams ir teatro atributikai, jį žymi ir vis intensyviau vykstantys pasiruošimo darbai būsimoms premjeroms bei sezoną vainikuojančiam tarptautinio teatro festivaliui „TheATRIUM“. Praeinančių ir tik ateinančių metų darbais dalinosi teatro vadovas Tomas Juočys.

„Noriu pradėti apibendrindamas besibaigiančius metus, gal bus keista, bet grįšiu prie „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų – kiek turėjome nominacijų ir kokie įvertinimai. Mums tai buvo liudijimas, kad teatras yra matomas bei vertinamas, taip pat tai viešas priminimas, kad dirbame ne veltui“, – proga platesniu žvilgsniu apimti metus pasinaudojo teatro vadovas. Jo minimuose apdovanojimuose Adomo Juškos režisuotas spektaklis „Vakarų krantinė“ buvo įvertintas net trimis „Auksiniais scenos kryžiais“ – režisūros, scenografijos (scenografė Lauryną Liepaitė) bei technologijų dizaino (šviesų dailininkas Julius Kuršis) kategorijose. 2024 m. pavasarį ženklino ir spektaklio „Requiem“ kūrimo darbai – abipus Atlanto pripažinto režisieriaus Dmitry Krymov kūrinys scenoje suveria kvapą gniaužiančių istorijų vėrinį, kuriam papasakoti kai kurie aktoriai turėjo įgyti net ir specialių įgūdžių. Tuo tarpu 89-asis sezonas rudenį prasidėjo su Nauberto Jasinsko, jauno ir labai savitą braižą turinčio režisieriaus, kūriniu pagal Roberto Bolano novelę „Sugrįžimas“. Šį, kol kas naujausią 89-ojo sezono spektaklį tespėta parodyti kelis kartus, tad nespėję su juo susipažinti galės tą padaryti sausį ir vėliau antrojo sezono pusės eigoje.

Darbas su skirtingą darbo braižą turinčiais režisieriais lemia margą repertuarą, pasak T. Juočio, tai ir yra teatro siekiamybė – ne įtikti patogiu, savyje iššūkio žiūrinčiajam neturinčiu turiniu, bet žadinti diskusijas ir kviesti pamatyti pasaulio įvairiapusiškumą.

Tuo tarpu metų sandūra, gruodis Klaipėdos dramos teatre smelkiamas šventinės nuotaikos. 12, 13, 14, 15 ir 17 dienomis tankiu grafiku vyko aktorių inicijuoto ir didelio jaunosios auditorijos entuziazmo sulaukusio spektaklio-žaidimo vaikams „Kalėdinė žaislų misija: išgyvenimas“ seansai. Mėnesio viduryje žiūrovams pristatyta ir viena svarbiausių šventinio laikotarpio naujienų teatro žiūrovams – dovanų kuponas. „Visada ieškome paties geriausio varianto žiūrovui, keitėme bilietų platinimo sistemą ir jos dėka atsirado papildomos galimybės, pavyzdžiui, ilgai lauktas dovanų kuponas, – naujo produkto atsiradimo aplinkybes paaiškino T. Juočys. – Džiaugiamės, kad kuponas puikiai perkamas ir visai tuo nesistebime, apsilankymas teatre yra dovana su užtaisu.“

Tradiciškai antrasis sezono pusmetis pasitinkamas šventine nuolaida į repertuarinius spektaklius. Šįkart nuo gruodžio 18 iki sausio 5 d. perkantys bilietus į repertuarinius sezono antrosios pusės spektaklius galės juos įsigyti su 30 procentų nuolaida. Nuo sausio iki pat vasaros pradžios teatro repertuare numatoma rodyti septyniolikos pavadinimų spektaklius. Tarp jų tiek publikos pamėgti bestseleriai, sulaukiantys pilnų salių jau eilę metų, tiek patys naujausi kūriniai, tiek didelio formato, daug aktorių ir sudėtingas scenografijas apimantys spektakliai, tiek nedideli kameriniai pastatymai. Bilietai į kai kuriuos spektaklius pavasarį pilnai išpirkti jau ir dabar.

Teatro vadovas atkreipė dėmesį į itin intensyviai spektaklių rodymais prisodrintą sausio mėnesį, „sausis įprastai būna ramesnis, bet iškart po švenčių rodysime daug spektaklių, jų bus net šešiolika, be to, sausį vyksime gastrolių į Vilnių su spektakliu „Requiem“, jį rodysime net trimis seansais. Žinome, kad esame laukiami, žiūrovai jau dabar perka bilietus į jį. Šį įspūdingą spektaklį vilniečiams norėjome parodyti jau kurį laiką. Apskritai norėtume išvykti kuo dažniau, išvežti parodymui ne vieną spektaklį, bet nevaldome jokių aikštelių Vilniuje, tad turime suderinti daug detalių su mus galinčiais priimti tenykščiais teatrais“. „Requiem“ bus rodomas Valstybiniame jaunimo teatre sausio 18–19 dienomis. Rudenį itin pasisekusios, pilnai išparduotos spektaklio „Vakarų krantinė“ gastrolės į sostinę patvirtino, kad Klaipėdos dramos teatras savo kuriamais spektakliais jau yra užsidirbęs solidų vardą ne tik savo mieste, bet ir už jo ribų.

Vasario mėnuo repertuare atrodo tuštesnis, bet tik dėl to, kad visas dėmesys teatre tuo metu bus nukreiptas į pirmosios 89-ojo sezono antrojo pusmečio premjeros finalinio etapo repeticijas. „Vasario 14 d. kviesime į visiems puikiai žinomo latvių režisieriaus Elmārs Seņkovs kuriamo spektaklio „Mane vadina Kalendorium“ premjerą. Šis režisierius Lietuvoje kol kas dirbo tik su mūsų teatru ir pas mus tai bus jau trečiasis jo spektaklis. Žiūrovai mūsų vis teiraujasi, ar gana tamsiame šiandienio teatro kuriamame turinyje galima tikėtis šviesesnių kūrinių – manau, kad šis spektaklis bus atsakymas“, – intrigavo T. Juočys. E. Seņkovs spektaklį kuria pagal Latvijoje kultinio populiarumo sulaukusią Andris Kalnozols knygą tuo pačiu pavadinimu. Ji, beje, patraukė nemažą skaitytojų dėmesį, išversta ir į lietuvių kalbą, tad sceninė šio šviesaus kūrinio adaptacija, tikimasi, taip pat turės savo žiūrovą.

Pavasarį, balandį, laukia dar viena premjera – šįkart jauniesiems teatro mylėtojams. Būsimo spektaklio koncepciją plėtoja šiame teatre dirbantys aktoriai Samanta Pinaitytė ir Karolis Maiskis, režisierių pozicija jiems ne naujiena – šių metų rudenį pristatytas jų kūrinys „Bildukas“, jie ir šventinio spektaklio-žaidimo iniciatoriai. Nematomi žiūrovui lieka ir kiti kūrybiniai procesai teatre – visą 89-ojo sezono antrąjį pusmetį bus repetuojami ne tik šį pusmetį pristatomi spektakliai, tuo pat metu vyks pasiruošimo darbai spektakliams, kurių premjeros laukia tik 90-ajame sezone.

Gegužės mėnesį prasidės ir Klaipėdos dramos teatre subrandintas bei išaugęs tarptautinis festivalis „TheATRIUM“ – jis skaičiuos jau devintuosius savo gyvavimo metus. „Paskutinysis „TheATRIUM“ buvo tikrai įspūdingas, ne tik programa, bet ir tuo, kad tikrai pajutome, jog jį pilnai atrado žiūrovai. Nors ne visi spektakliai vykta jiems patogiu laiku, pavyzdžiui, rodomi Lietuvos teatro vitrinoje, vis tik turėjome rekordinius bilietų pardavimus“, – džiaugėsi T. Juočys. Anot jo, didžiulis žmonių susidomėjimas net ir sudėtingo turinio spektakliais buvo pats didžiausias įvertinimas festivalio organizatoriams. Būsimojo festivalio programa vis dar derinama, bet artimiausiu metu planuojama pradėti su ja pažindinti žiūrovus.

89-ojo sezono antrojo pusmečio repertuaras www.kdt.lt

Kai prieš didžiąsias metų šventes apima visuotinis dovanų pirkimo vajus, tikriausiai ne vienas suka galvą, kuo nudžiuginti artimą žmogų, kad dovana būtų ir prasminga, ir naudinga. Pačios nuoširdžiausios kalėdinės dovanos, kurių prekybos centre nenusipirksi, yra rankomis pagaminti dalykai ir jų galima įsigyti tik pas tuos, kurie dirba ir kuria iš širdies.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 94

Mums mažai rūpi, kas dedasi Si­ri­joje, Pietų Korėjoje ar Sakart­ve­le. Gal tik tiek, kiek padėtis šiose ša­ly­se susijusi su Rusija, kuri savo ruož­tu kelia grėsmę ir mums. Tai na­­tūralu. Todėl vargu, ar galime rei­ka­lauti iš tolimesnių regionų, kad jų žmo­nės giliau domėtųsi procesais mū­sų kraštuose. 

Tiesą sakant, džiūgaujame, jog agresorė Rusija gavo per nagus Sirijoje. Galbūt per anksti, nes Maskva visokiais būdais mėgina savo įtaką šiame Viduržemio jūros regione ir net Afrikoje išlaikyti. Tačiau jos geopolitiniai nuostoliai čia akivaizdūs, o meilė Assadui staiga virto tik dar vieno nelaimingo tirono bėglio globa. 

Šiandien Assado pabėgimo detalės glumina. Jam nesiruošė nei Damaskas, nei Maskva, kuri gal ir prognozavo tokį diktatoriaus likimą, jam tarsi ir ruošėsi, nes nepakėlė savo naikintuvų prieš sukilėlius kaip prieš 9 metus. Matyt, Putinas priėmė sprendimą nekomplikuoti savo padėties regione, o po to geriau tartis su opozicija. 

Taigi, Sirijos prezidentas Assadas lapkričio 28 d. dar aplankė Maskvą ir paragino Putiną padėti duoti atkirtį sukilėliams. Tačiau šis nieko nežadėjo, o tik prasitarė, kad Assado nepaliks nelaimėje. Gruodžio 7 d. opozicijos jėgos įžengė į Damaską, nesutikdamos beveik jokio pasipriešinimo. Kai jos visiškai priartėjo prie prezidento rūmų, Assadas rūmų budėtojui pranešė, jog vyksta namo, tačiau automobilio vairuotojui įsakė pasukti į oro uostą. Reuters praneša, kad jis dar paskambino savo atstovei ryšiams su žiniasklaida ir paprašė atvykti į jo namus ruošti eilinė kalbą. Ta atvyko, bet Assado namuose nebuvo...

Apie savo planus Assadas nepranešė net artimiesiems, nors šeima – žmona ir trys vaikai – jau anksčiau dėl visa ko buvo išsiųsta į Rusiją. Jo broliai buvo Damaske, ten ir liko, o vienas žuvo susišaudymo metu. Premjeras Mohammedas Jalalis su prezidentu kalbėjosi šeštadienį 22.30 val., pastarasis žadėjo viską

nuspręsti sekmadienį. Bet ryte Assadas sėdo į lėktuvą, kuris su išjungtu transponderiu (atsakik­liu – radijo ryšiu) pakilo į orą, paskui staiga pakeitė kryptį ir dingo iš radarų. Pasklido žinia, jog lėktuvas galėjo sudužti, bet tai buvo apgaulingas manevras. Jungtiniai Arabų Emyratai atsisakė lėktuvą priimti. 

Tuo metu Rusijos užsienio reikalų ministras Lavrovas derėjosi su sukilėliais ir jų grupuotės vadovais dėl garantijų, kad lėktuvo nenumuštų ar neperimtų. Taip Assadas nusileido Chmeimimo rusų karinėje bazėje, o iš ten išskrido į Maskvą. Sukilėliai, po to patekę į prezidento šeimos rūmus, sakė, jog šis pabėgo labai skubėdamas: asmeniniai daiktai buvo išmėtyti, darbo stalas sujauktas, maistas virtuvėje nepaliestas...

Toks štai gėdingas likimas žmogaus – tirono, kuris vargšę šalį valdė beveik 25 metus, o kartu su tėvu Hafezu al-Assadu – daugiau kaip pusę amžiaus. Tai, ką sukilėliai rado apleistoje prezidento rezidencijoje, kaip rašė „The Washington Post“, galima pavadinti „tyli prabanga“. „Assadas gyveno prabangoje, kai sirai badavo“, – pastebi laikraštis. 

Rūmai ant Mezzeh kalno bemat buvo išgrobstyti: žmonės nešė „Luis Vuitton“ rankines, „Dior“, „Hermes“, „Cartier“ drabužius, o garažas buvo prigrūstas elitinių automobilių, brolio bunkeryje rastas auksinis Koranas. Paties Assado šeima šios prabangos nedemonstruodavo... 

Visa tai primena garsiojo Ukrainos bėglio Viktoro Janukovyčiaus likimą. Į Rusiją 2014 m. pradžioje nuo Maidano pasprukęs Putino statytinis mėgavosi tokia pat prabanga. Kaip liudijo po kelerių metų į jo rūmus užsukęs žinomas keliautojas Orijus Gasanovas, ne be reikalo jį ir šiandien vadina sukčiumi, aferistu ir vagimi, o jo rezidenciją Mežigorijoje – „ufonautų laivu“: retų automobilių muziejus, auksu tviskantis interjeras, persiški kilimai, o visame 140 hektarų užimančiame plote – asmeninis parkas, fontanai, baseinai, teniso aikštelė, SPA centras, jachtų prieplauka, jojimo klubas, šaudykla, golfo laukas, aikštelė nusileisti sraigtasparniams, daugybė dirbtinių ežerų, stručių ferma ir net asmeninė cerkvė...

Gal kada nors paaiškės, kokia prabanga tviskėjo Putino rūmai, esantys Gelendžike, Krasnoda­ro krašte, ant Juodosios jūros kranto. Apie juos Aleksėjaus Navalno komanda 2021 m. yra sukūrusi tyrimų filmą „Putino dvaras“, kurio statybos kainavo apie 956 mln. JAV dolerių. Gal kada nors prisiminsime ir kitų diktatorių mėgstamą prabangą, pomėgius... 

O kol kas jie vieni pas kitus svečiuojasi, maudosi žmonių suneštuose turtuose, vartosi lyg inkstai taukuose ir lemia milijonų likimus, kai tie milijonai kenčia skurdą ir nepriteklių. Gi apie pačių tironų likimus galima tik numanyti, todėl drąsiai sakau: nepavydėkime jiems. Nes jų likimas – mūsų rankose. 

Česlovas IŠKAUSKAS

Praėjusį penktadienį Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Šilalės biuro darbuotojai sulaukė svečių – susitikti su Šilalės ūkininkais ir konsultantais užsuko naujajam žemės ūkio ministrui Ignui Hofmanui pareigas perdavęs Kazys Starkevičius.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 94

Sakoma, kad nieko nėra amžino, o viskas, kas laikina, trunka ilgiausiai. Bū­tent taip atsitiko su Upy­nos etnografijos muziejaus remontu. Nors stogas už­dengtas ir muziejus šiemet jau pradėjo priimti lankytojus, darbai sunkiai juda pirmyn, o antras pastato aukštas ir visiškai negyvas. Tuo tarpu Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus direktorius Antanas Ivinskis, raginamas paskubėti su darbais, teisinasi, kad viskam neužtenka nei laiko, nei pinigų.

Daiva BARTKIENĖ 

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 94

Lietuvoje nerasime savivaldybės, kuri nesidžiaugtų ir neįvertintų savo kraštiečių pasiekimų, neparemtų ir nepadrąsintų jaunų žmonių siekti užsibrėžtų tikslų, nepadėtų įsitvirtinti grįžtantiems gyventi ir dirbti į tėviškę. Kiek jaunų žmonių, norinčių ateitį kurti tėvų krašte, sulauks Šilalė, parodys laikas, bet gabiausiems mokinams ir studentams įteikiamos Šilalės savivaldybės premijos rodo, jog jaunimas čia sutinkamas išskėstomis rankomis.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 94

Kai skamba varpas, Bijotų žmonės žino, kad vyksta kaž­kas nepaprasto. Šeštadienio vakarą Bijotų varpas kvietė gyventojus ir kaimo svečius melstis prie Švč. Mergelės Marijos lurdo, kur kažkada stovėjo Paškevičių – Dioni­zo Poškos ir jo brolio Norberto Paškevičiaus – dvaro kop­lyčia. Per visą parką nusitęsęs šviesos kelias vedė prie spindinčios kalėdinės eglės ir džiugesiu pripildė su­sirin­kusių žmonių širdis.

Daiva BARTKIENĖ

Jolantos DOMARKIENĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 94