Kelinti metai iš eilės savivaldybės taryba apleistų, nenaudojamų, vaiduokliais virtusių pastatų savininkus apmokestina maksimaliu nekilnojamojo turto mokesčiu. Tačiau savivaldybės administracijos direktoriaus sudarytos darbo grupės nariai, sprendžiantys, kam uždėti  savotiška bauda tampantį mokestį, tvirtina, kad padėtis nesikeičia. Tuo tarpu apleistų pastatų savininkai teigia, jog valdininkai tikrosios padėties nežino, nes į tuos objektus nė nevažiuoja, todėl ir nemato, kas per metus padaryta.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.46

Anapus Ančios – jau Kelmės rajonas. Žiūrint nuo Ši­lalės – pats pakraštys. O jiems – gyvenimo centras. Ir tiems, kurie išvažiavę sapnuoja tėviškę, ir tiems, kurie pasiliko su nerimu laukti rytojaus. Košiai. Ar patys tiki, kad išgyvens?

Petras DARGIS

AUTORIAUS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.45

Statistikos departamentas praneša, kad pirmą šių me­tų ketvirtį vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) labiausiai augo sostinės regione ir buvo 1000,3 euro – palyginti su 2017 m. ketvirtu ketvirčiu, jis padidėjo 2,5 proc. Vidu­rio ir Vakarų Lietuvos regione bruto darbo užmokestis sudarė 816,5 Eur ir sumažėjo 0,2 proc. Bruto darbo užmokesčio atotrūkis tarp abiejų regionų pirmą ketvirtį buvo 183,8 Eur.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.45

Sprendžiant pagal tai, kaip aistringai švenčiame visas su mūsų laisve susijusias datas, Lietuva turėtų būti laisvės šalis numeris vienas visame pasaulyje. Klau­sant šventinių politikų kalbų, skaitant žiniasklaidos ant­raštes ir socialinių tinklų įrašus tomis dienomis, atrodo, kad laisvė mums yra pati didžiausia vertybė.

Rūta VAINIENĖ, 

ekonomikos ekspertė

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.45

Šilalės kultūros centro (vad. Jolanta Kažukauskienė) ir Šilalės meno mokyklos Laukuvos skyriaus (vad. Jolanta Bučnienė) tradicinių kanklių ansamblių narės dalyvavo Žemaitijos ir Klaipėdos krašto kanklininkių vasaros kūrybinėje–poilsio stovykloje „Lai skamba žemaitiškos kanklės“ Akmenės rajone, Balsių kaime.

Į šią stovyklą kanklininkės rinkosi jau 16-ąjį kartą, o šilališkės kanklininkės joje dalyvavo pirmą kartą. Pagrindinis tikslas – pasiruošti Dainų šventės „Vardan tos...“ „Skambėkite, kanklės“ koncertui, kuris vyks liepos 3 d. Šv. Jonų bažnyčioje.

Iš Žemaitijos ir Klaipėdos krašto į Balsius suvažiavo 73 kanklininkės, visi kartu ne tik tobulinome Dainų šventės repertuarą, bet ir galėjome turiningai praleisti laiką su šauniais vadovais. Kartu su Kauno berniukų choru „Varpelis“ smagiai atšventėme ir Jonines, o ta proga surengtą koncertą savo atliekamais kūriniais papuošė Dainų šventės dalyvės - skudutininkių ansamblis iš Mažeikių Vytauto Klovos muzikos mokyklos (vad. Eridana Tallat-Kelpšienė). Išsiskyrėme tik savaitei – netrukus susitiksime Atkurtos Lietuvos 100-mečiui skirtoje Dainų šventėje.

Dėkojame šios stovyklos iniciatorei Jolantai Dobravolskienei, Mažeikių Vytauto Klovos muzikos mokyklos metodininkei.

Mūsų rajono kanklininkių išvykai į stovyklą lėšų skirta iš Šilalės rajono etninės kultūros plėtros programos bei Kultūros centro.

Jolanta KAŽUKAUSKIENĖ,

scenos režisierė (etninei kultūrai)

Nuotr. Auksės NAINYTĖS

Birželio 16-ąją į mūsų miestą rinkosi visos šalies politiniai kaliniai ir tremtiniai, jų vaikai, anūkai. Šiemet Šilalei buvo suteikta garbė surengti keturioliktąją respub­likinę dainų ir poezijos šventę „Leiskit į Tėvynę“. Prieš porą metų šią teisę šilališkiai perėmė iš kėdainiškių. O pirmoji „Leiskit į Tėvynę“ nuskambėjo Kaune 1991-aisiais.

Respublikinė politinių kalinių ir tremtinių dainų ir poezijos šventė kas dvejus metus rengiama vis kitame Lietuvos regione. Renginys „Leiskit į Tėvynę“ Šilalėje prasidėjo šv. Mišiomis už gyvus ir mirusius politinius kalinius bei tremtinius partizanų kapinėse, po jų chorai ir dalyviai darnia eisena pajudėjo į miesto pušyną, kur ir vyko pagrindinė šventė. Savo balsais Šilalės padangę drebino net 31 choro dainoriai (iš Alytaus, Anykščių, Biržų, Druskininkų, Elektrėnų, Gargždų, Jonavos, Kauno, Kalvarijos, Kėdainių, Klaipėdos, Šiaulių, Kretingos, Marijampolės, Mažeikių, Lazdijų, Lentvario, Panevėžio, Pasvalio, Plungės, Radviliškio, Rokiškio, Šiaulių, Širvintų, Šilutės, Tauragės, Telšių, Utenos, Ukmergės, Vilkaviškio, Vilniaus). Jų balsus sustiprino Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų pučiamųjų orkestras, žiūrovų širdis virpino operos solistai Liudas Mikalauskas bei Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Vytautas Juozapaitis.

Šventėje taip pat dalyvavo Šilalės kultūros centro ir meno mokyklos šokių kolektyvai.

Aktorė Virginija Kochanskytė skaitė tremtinių kūrybos ištraukas, buvo apdovanoti literatūrinio konkurso, kurį organizavo Lietuvos politinių ka­linių ir tremtinių sąjunga, laureatai. 

Keturioliktosios respublikinės politinių kalinių ir tremtinių dainų ir poezijos šventės „Leiskit į Tėvynę“ pabaigoje koncertmeisterio batuta perduota Anykščių miesto chorui, kuris organizuos dainų ir poezijos šventę po dvejų metų. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Kai prieš 77-erius metus,1941-ųjų vasarą, sovietų val­džia pradėjo Lietuvos gyventojų trėmimus, daugumai Šilalės krašto žmonių tai buvo siaubą kelianti žinia. Sibiro platybėse prievarta atsidūrė ir būrys Šilalės gimnazijos buvusių mokinių. 1948 m. mano tėvas Kazimie­ras rengėsi brandos egzaminams ir ti­kė­josi studijuoti universitete. Deja, 1945 m. areštuotas brolis Stanislovas „uždėjo ženklą“ ant visos šeimos ir užkirto kelius į aukštąją mokyklą. Paskui tėvas svarstė, jog galbūt vertėtų „išeiti į mišką“, kur jau buvo atsidūrę keletas jo klasės draugų ir suolo draugas – tolimas giminaitis. Mama Donata tuo metu ką tik buvo paminėjusi savo tėvo mirties metines. Jo mirties priežastimi tapo enkavedistų ir „liaudies gynėjų“ elgesys. Mamos tėvui buvo liepta greitai kinkyti arklius ir vežti juos į Šilalę, maždaug 16 kilometrų. Pakeliui jis buvo apkaltintas, kad per lėtai jo arkliai bėga ir per lėtai juos veža, jiems mat reikia greičiau nukakti į valsčiaus centrą. Dėl to sumušė ir paliko gulintį ant kelio ankstyvą pavasarį: jis susirgo ir po kelių dienų mirė. Mama neįtarė, jog po metų atsidurs tremiamųjų sąraše. Grįždama iš mokyklos 1949-ųjų pa­vasarį, buvo įspėta, kad jos šeima tremiama, todėl keletą mėnesių slapstėsi ir tokios lemties išvengė, o jos mama Magdelena buvo ištremta į Irkutsko sritį.

Mano tėvai Donata ir Kazimieras Šetkai palaikė ryšius su kai kuriais draugais-tremtiniais ir išsaugojo jų ra­šytus laiškus, todėl keletą jų siūlau Šilalės artojo“ skaitytojams. 

Viename mano močiutės Magdelenos Martinkienės rašytame iš Sibiro laiške savo dukrai Donatai prašoma nenurodyti, kas juos parašė. Tą patį galima pastebėti ir gimnazistų laiškuose, kuomet po laišku pasirašydavo sutrumpintu ar pakeistu vardu, kaip antai: „Jūsų vargs­tanti draugė“, „Nida“, „Zunė“. Kadangi laiškus tik­rin­da­vo, buvo vengiama rašyti atvirai apie tai, kas galėjo valdžiai nepatikti. Todėl dažniausiai būdavo pasakoja­ma apie darbą, buitį, bendrus pažįstamus, Tėvynės ilge­sį.

Vieni laiškai rašyti rašalu, kiti – pieštuku. Užsime­na­ma, jog stinga popieriaus, nors mokyklą lankantys vaikai turi sąsiuvinius, tačiau mokytojai kontroliuoja, kad iš jų nė vienas lapas nebūtų išplėštas. 

Laiškai iš tremties – vertingi istorinės praeities šal­tiniai, bylojantys apie tai, ką teko iškęsti mūsų tėvams, seneliams, proseneliams po „Stalino saule“.

Prof. dr. Benediktas ŠETKUS 

Lietuvos edukologijos universitetas

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.43

Atkurtos Lietuvos valstybės šimtmečiui dedikuoja­ma daug idėjų, projektų, renginių. Ne išimtis ir laukuviškiai: Šilalės viešosios bibliotekos Laukuvos filialo biblio­te­kininkė Jolanta Kairienė pakvietė juos dovanoti biblio­tekai šimtą knygų. Iki tikslo trūksta visai nedaug.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.43

Vieną rytą mūsų bičiulis ir bend­ravardis Alius atlėkė į Aukštuomenės kroniką, nutvėrė už rankų ir vilkte iš­vilko į gatvę.

„Eime, aš jums parodysiu, apie ką reikia rašyti“, – šaukė jis užsidegęs.

Alius ŠAKINIS

AUTORIAUS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.43