Du svarbiausi politiniai šios sa­vaitės įvykiai tarpusavyje glaudžiai susiję. Kaip ir buvo tikėtasi, Ingai Ru­ginienei nebuvo sunku gauti Sei­mo palaiminimą naujoms parei­goms, 78 parlamentarai pri­tarė, kad ji turi pradėti formuoti Vy­­riausybę. Vos patvirtinta, naujoji Prem­jerė su­sitiko su šalies vadovu ir jau ap­tarė pokyčius Ministrų kabinete. O jų, regis, nors ir nedaug, vis tik bus.

Praktiškai tuo pat metu pilietinės protesto akcijos „Gėdos diena“ atstovai įteikė peticiją Prezidentui Gitanui Nausėdai. Joje išsakomi griežti argumentai, kodėl naujoji valdančioji koalicija yra tiek gėdinga, tiek pavojinga. Beje, galima drąsiai sakyti, jog antradienį išvydome didžiausią protesto mitingą per pastaruosius dešimtmečius. Tačiau nors daugiatūkstantinė minia ir atrodė įspūdingai, vargu, ar šis protestas turės kokios nors įtakos politikams bei šalies vadovams. Kita vertus, jokiu būdu negalima teigti, jog tokios akcijos neturi prasmės – ir politologai, ir viešųjų ryšių ekspertai vieningai pripažįsta, kad tai yra priminimas politikams, jog jų veikla yra stebima, o pilietinė visuomenė aktyviai reiškia savo nuomonę, jai svarbu, kas valdo, kaip valdo ir kokios tendencijos gali išryškėti, esant tokioms politinėms jėgoms. Be to, buvo nutildyti skeptikai, tvirtinę, jog esą dabartinės valdžios kritikai nesugeba atsiplėšti nuo savo kompiuterių ir yra drąsūs tik socialiniuose tinkluose...

Dar pirmadienį Prezidentas paskelbė, kad esą nekeičia pozicijos dėl to, jog „Nemuno aušros“ buvimas koalicijoje yra klaida, tačiau, anot šalies vadovo, dabartinėje situacijoje tokia klaida esanti praktiškai neišvengiama. Jei bent kiek esi susidūręs su logika, sunku suprasti tokius išvedžiojimus. Politikoje dažnai tenka priimti nepatogius sprendimus, dar Tomas Akvinietis rašė, jog neretai politikams tenka rinktis iš dviejų blogybių mažesnę, tačiau jis tik­rai nesakė, kad tai yra „klaidingas pasirinkimas.“ Jei manome ir suprantame, jog kuris nors mūsų pasirinkimas klaidingas – nedarykime jo arba bandykime ištaisyti klaidą, jei jau ji padaryta.

Dabartinėje situacijoje galėtume klaus­ti ar I. Ruginienė nesuklydo ir nepervertino savo galimybių, kai suti­ko vadovauti būtent tokios koalicijos Vyriausybei. Nes tikrai nebus paprasta suformuoti visiems koalicijos partneriams (taip pat ir Prezidentui) tinkantį minist­rų kabinetą, kuris būtų darbingas ir sugebėtų išvengti skandalų. Tuo labiau, kad, svarstant Premjerės kandidatūrą, tiek de­­mokratai, tiek konservatoriai pabrėžė,

jog didžiausią nerimą kelia net ne tai, kad naujoji Vyriausybės vadovė neturi didelės politinės patirties, bet tai, jog ja neabejotinai bandys manipuliuoti tiek tarpusavyje besikumščiuojantys socialdemokratai, tiek koalicijos part­neriai. 

Pavyzdžiui, kol kas sunku suprasti, kodėl „valstiečių“ lyderis Aurelijus Veryga koalicijoje norėjo „tomaševskininkų“ ir net pabrėžtinai pareiškė, kad jiems turėtų atitekti teisė deleguoti teisingumo minist­rą. Kaip ir galima buvo tikėtis, tai papiktino Igną Vėgėlę, kuris, tiesą sakant, atrodė logiškas pretendentas į šio ministro postą. Todėl nieko keisto, kad tiek I. Vėgėlė, tiek Rimas Jankūnas balsavo prieš koalicijos sutartį.

Opozicija atkreipė dėmesį, kad, formuojant koaliciją ir derantis dėl jos sutarties, I. Ruginienė kažkiek buvo nustumta į šalį. Derybos priminė akcininkų susirinkimą, kuris parenka vadovą ir suformuoja jam komandą. Kiek šiuose pasvarstymuose yra tiesos, įsitikinsime, kai sužinosime visas naujųjų ministrų pavardes.

Naujoji Premjerė jau paskelbė, kad neskubės kurti Regio­nų ministerijos, bet pirmiausiai įsteigs atskirą padalinį Vyriausybės kanceliarijoje ir tik paskui svarstys, kuris sprendimas geriausias. Ko gero, tai yra tikrai išmintingas sprendimas dabartinėje situacijoje. Kitas pastebėjimas, deja, liūdnesnis – per derybas dėl koalicijos Kultūros ministerija buvo mėtoma lyg „karšta bulvė“. Nors visos politinės partijos prieš rinkimus be sustojimo trimituoja apie kultūros svarbą, apie tai, kad išmintinga ir nuosekli parama kultūrai yra būtina informacinių karų epochoje, apie autentiškos tapatybės puoselėjimą ir pan. Tačiau, pasirodo, tai yra kone „antrarūšė“ ministerija. Gal todėl šiandien prasmę prarado ir žodžių junginys „politiko kultūra?“

Andrius NAVICKAS

Drobūkščiuose gyvenančią Nijolės ir Antano Mi­kučių šeimą meilė, rūpestis vienas kitu ir ištikimybė gyvenimo keliu atvedė iki auksinių vestuvių. Nors „ilgai ir laimingai“ recepto dar niekas nėra parašęs, šilti tarpusavio santykiai, šviesus požiūris į kas­die­nybę ir šeimos pagarba visiems aplinkiniams verčia manyti, kad tai ir yra tikrasis bendro gyvenimo sukurtos laimės pagrindas. 

Namai, kuriuose visiems atviros durys

Laimingoji šios šeimos diena – rugpjūčio 23-ioji, šiemet, kaip ir 1975-aisias, buvo šeštadienis. Nors, užuot sukvietę plačią giminę ir draugus prie šventinio stalo, praėjusį savaitgalį auksinių vestuvių paminėti N. ir A. Mikučiai išvyko prie jūros, Palangoje jie sulaukė ir abiejų dukrų su šeimomis, kurios tarsi netyčia paklausė, ar mama nenorėtų nueiti į Šv. Mišias Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčioje. O prie jos įteikė mamai gėlių puokštę, įsegė į švarko atlapą žiedą tėčiui ir pakvietė iš naujo pašventinti jų santuoką.

Nijolė sako, kad tai buvo toks siurprizas, po kurio emocijos nevalingai išsiliejo ašaromis. Bet ne mažiau juodu sujaudino ir nesibaigiantys sveikintojų vizitai – kone visą šią savaitę į namus ateina draugai, kaimynai, Drobūkščių bendruomenės žmonės, kuriems visada atviros jų namų durys. Nijolė yra kaimo seniūnaitė, viena iš bendruomenės lyderių, įvairiausių idėjų generatorė ir renginių įkvėpėja. Nijolės ir Antano santykis su kaimu ypatingas: jiems visi žmonės geri, visi vienodai mėgstami ir gerbiami. 

Drobūkščiai – Nijolės gimtinė. Nors sukūrę šeimą ne vienerius metus Šilalėje jiedu nuomojosi butą, visada norėjo sugrįžti į savo kraštą, kur savas kiekvienas takelis ir medelis. Traukė namo, Kaltinėnų link, ir Antaną, bet, pasak Nijolės, už Laukuvos jai „kaip už tamsių užuolaidų“. 

Progą sugrįžti gyventi į Drobūkščius tuomečiame Šilalės gamybiniame susivienijime dešimtmetį dirbusiai šeimai suteikė tuometinis kolūkio pirmininkas. Nijolė įsidarbino kontoroje, Antanas – vairuotoju. Sako, nieko ypatingo jų abiejų gyvenime nebuvę: augino vaikus, rūpinosi namais, laikė gyvuliukų. Galvoti, kaip toliau gyvens, prireikė tik Lietuvoje prasidėjus didžiosioms permainoms.

Sugrįždavo namo kaip į šventę

Kaip ir daugelį lietuvių, emig­racijos banga nubloškė N. ir A. Mikučius į Airiją. Pirmasis išvažiavo Antanas, kuriam duk­rų draugai ten surado sunkvežimio vairuotojo darbą. Po keturių mėnesių nuvykusi aplankyti vyro, nusprendė pasilikti ir Nijolė. Dar ir dabar jaudinasi prisiminusi, kaip dukros ir anūkai prašė neišvažiuoti. Pasak jos, atsisveikino su ašaromis ir praverkė tuomet iki pat Dublino. 

„Iš pradžių liūdna ir ilgu bu­vo, kalbantis „skaipu“ su artimaisiais, širdis stingdavo iš graudulio: matyt matai, o apkabinti, prisiglausti negali“, – pripažįsta vietinio Airijos restorano virtuvėje darbo gavusi moteris. 

Nors namus prižiūrėjo Antano sesuo Diana, pjaustydama daržoves, Nijolė negalėdavo negalvoti apie Lietuvoje likusias dukras ir artimuosius. Bet po truputį įsigyveno, susirado lietuvių draugių, su kuriomis iki šiol palaiko artimus ryšius. Tačiau vis tiek smagiausia visada būdavo grįžti Lietuvon, kur iki švytėjimo sutvarkytuose, gėlėse skęstančiuose namuose su karšta vakariene laukdavo dukros, susirinkusios kaimynės ir draugės. Tie kelis kartus per metus švente tapdavę sugrįžimai ilgesio nenuslopindavo, bet visus 16 metų palaikė dvasią ir leido užsidirbti oresnį gyvenimą garantuojančią užsienietišką pensiją.

„Dabar gyvename savo patį gražiausią, auksinį laiką – niekur nereikia skubėti, galime mėgautis kiekviena akimirka. Ir mėgaujamės, saugome vienas kitą“, – džiaugiasi Nijolė. 

Savo sutuoktinį ji švelniai vadina Antanuku ir sako niekaip kitaip niekada į jį ir nesikreipia. O rūpintis ir lepinti vienas kitą šiuose namuose yra įprasta. Tą savybę jiedu paveldėję iš savo šeimų. Ir Drobūkščių Briedžiai, ir Kaltinėnų Mikučiai, kur Antanas „saugojo“ keturias seseris, mokė savo vaikus visada galvoti apie greta esančius, padėti vieni kitiems.  

Ištikimybė perduodama genais

Pasirodo, Antanas iki šiol Nijolei dovanoja gėles ir pavaduoja ją darbuose, o jo moteris pirštų galiukais vaikšto, kai artimas žmogus ilsisi, prigulusiam popiečio poilsio užmeta ant kojų savo chalatą, kad nesužvarbtų. Tas rūpestis ir yra pati gražiausia jų meilės išraiška. 

„Pasisekė man su Nijolyte. Toli pas ją, pusšimtį kilometrų važiuodavau, bet neapsirikau“, – juokiasi Antanas, ilgo ir laimingo gyvenimo garantu laikantis ištikimybę. 

Susituokę būdavo priversti išsiskirti savaitei ar net dviem – Antanas vairavo „Susivienijimo“ autobusą, kuriuo į tolimas ekskursijas veždavo įvairiausių Šilalės įmonių bei orga­nizacijų kolektyvus, rajono vadovus, o Nijolė tuo metu rūpinosi vaikais ir namais. Sako, nebuvo lengva, bet tada visi taip gyveno, niekas negalvojo, kad gali būti kitaip, kažkaip geriau. 

Ištikimybė, A. Mikučio įsitikinimu, yra perduodama genais: visi ir jo paties, ir Nijolės šeimos artimieji gyveno pagal santuokos sakramento priesaiką „kol mirtis mus išskirs“. Toks supratimas ir jų šeimoje. Nors gyvenime buvo visko – ir nelaimių, ir ligų, bet sugebėjo išlikti stiprūs, dėmesiu ir rūpesčiu paremti šalia esančius. Niekas negirdėjo, kad jų namuose kas nors bartųsi, trankytų durimis. 

„Gyvenam, kaip visi žmonės: ir pasipykstam, ir pašūkaujam, ir ožius vienas kitam parodom. Jei visas emocijas supykusi išliečiau, gal savaitę vienas su kitu nekalbėtume. Bet tylomis susibarę prasilenkiame, kol pietus pagaminu, piktumas ir praeina“, – juokiasi Nijolė, taip garsiai kviečianti pietauti garaže mėgstantį užsibūti Antaną, kad pusė kaimo skamba. 

Nijolė sako, kad niekada nėra girdėjusi savo vyro priekaištų, jei ko ir nesuspėdavo padaryti – nieko nelaukdamas jis pats to darbo griebdavosi. 

Anot moters, jos Antanas – toks pat mažakalbis, kaip šviesios atminties jo tėvas: žodžius renka vyriškai taupiai ir atsakingai, bet kai pasako, tarsi tašką sakinio gale padeda. Kartais tų žodžių daug ir nereikia, nes supranta vienas kitą iš žvilgsnio, atodūsio – gyvenimas išmokė jausti artimą žmogų net per atstumą. 

„Esam tokie pat, kaip visi mūsų kaime, savo gyvenimais nuo kitų niekuo nesiskiriame. Vienintelis užgyventas turtas, kuriuo iš tiesų didžiuojamės, yra mūsų dukros Aida ir Gitana, trys anūkai ir proanūkis. Jie yra didžiausia mūsų laimė, o daugiau nieko mums šiandien ir nereikia“, – tikina 50 metų kartu praleidusi ir vis dar buvimu kartu besimėgaujanti pora. 

Jų santuokos sėkmę, pripažįsta abu, nulėmė panašus požiūris į gyvenimą ir iš savo tėvų perimtas šeimos modelis. Nepavargti nuo kasdienybės, išlikti jaunais širdyse, džiaugtis  tuo, ką turi ir nereikalauti iš gyvenimo daugiau, nei jis duoda – tai pagrindinės taisyk­lės, kuriomis jiedu vadovaujasi. Tokią pamoką Nijolė ir Antanas galėtų duoti visiems, kurie ieško ilgo ir laimingo bend­ro gyvenimo recepto. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija

Ruošiantis naujiems mokslo metams svarbu skirti dė­mesio ne tik kup­rinei ar sąsiuviniams, bet ir vaiko laikysenai, įspėja specialistai. Netinkamai parinkta kuprinė, ne­taisyklinga sėdėsena ar net per maži batai gali daryti neigiamą poveikį vaiko laikysenai ir sveikatai.

Aistė JANKŪNAITĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 65

„Sodra“ pa­skel­bė duomenis apie šių metų antrojo ketvirčio  viduti­nes darbo pajamas. Nors jos šie­met ir auga, o Tau­ragės regione dar ir nemažai, ly­ginant su di­džiai­siais miestais, ato­trūkis didėja. „Sod­ros“ duome­ni­mis, viena iš ma­žiausias pajamas gaunančių sa­­vi­val­dybių yra Šilalė, ku­rios gyventojai vi­­du­ti­niškai už­dir­­ba 1776 eurus prieš mokesčius. 

Kas ketvirtas dirba už minimumą

Praėjusią savaitę išplatintame pranešime, „Sodros“ anali­tikė Kristina Zitikytė suskaičiavo, kad šiuo metu Lietuvoje kas ketvirtas dirbantysis gavo tarp 1000 Eur ir 1500 Eur prieš mokesčius, arba 755–1012 Eur į rankas. Daugiau nei trečdalis darbo rinkos dalyvių (arba 414 tūkst. žmonių) uždirbo nuo 1500 Eur iki 2500 Eur ant popieriaus, tai yra nuo 1012 Eur iki 1525 Eur į rankas. Kas penktas apdraustasis uždirbo nuo 2500 Eur iki 3999 Eur neatskaičius mokesčių, o juos atskaičiavus, šios sumos atitinkamai siekė nuo 1525 iki 2420 Eur.

Nors darbo pajamos Lietuvoje toliau augo, tačiau akivaizdu ir tai, jog jos didėjo ne visiems vienodai. „Sodros“ duomenimis, 2025 m. antrąjį ketvirtį vidutinės darbo pajamos Lietuvoje padidėjo vidutiniškai 122 Eura į rankas ir pasiekė 1468 Eur. Vidutinės visą mėnesį dirbusių darbuotojų darbo pajamos, neatskaičius mokesčių, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus, paaugo 215 Eur (arba 9,8 proc.) ir siekė 2399 Eur. 

Didžiausias vidutines paja­mas gauna Vilniaus ir Kauno gyventojai. Vilniuje po mokesčių vidutiniškai uždirbama 1675 Eur, o kitų savivaldybių vidurkis – 1288 Eur. Teigiama tendencija – šis atotrūkis ketvirtus metus iš eilės mažėja. Bet tarp dešimties savivaldybių su didžiausiais darbo pajamų vidurkiais (2414 Eur prieš mokesčius) bei dešimties savivaldybių su mažiausiais vidurkiais (1740 Eur prieš mokesčius) skirtumai auga. Jei 2021 m. atotrūkis siekė 37 proc., šiais metais jis jau yra beveik 39 proc.

Rajonuose mažėja darbo vietų 

Turtingiausiųjų savivaldybių sąraše išsiskiria Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos miestai bei ir rajonai, Trakų rajonas, Birštonas. Mažiausias darbo pajamas gyventojai gauna Šilalės, Raseinių, Radviliškio, Šalčininkų, Kupiškio, Biržų, Pagėgių, Kelmės, Skuodo rajonuose, Kalvarijoje.

„Sodra“ pastebi, jog didesnes vidutines pajamas uždirba tų rajonų gyventojai, kuriems arčiau didieji miestai, nes yra daugiau ir geriau apmokamų darbo vietų. Tai patvirtina ir apdraustųjų skaičiaus pokyčiai. Šiemet darbo vietų didėjimą „Sodra“ užfiksavo 15 šalies savivaldybių. Tauragės ir Pagėgių savivaldybėse apdraustųjų skaičius nesikeitė, Jurbarke jis sumažėjo 1,8 proc. Tačiau tarp dešimties mažiausias pajamas gaunančių savivaldybių, Šilalė antrąjį šių metų ketvirtį išsiskyrė labiausiai – čia dirbančiųjų skaičius sumažėjo net 2,5 proc., t.y. valstybiniu socialiniu draudimu draudžiamų gyventojų skaičius sumažėjo nuo 8 tūkst. iki 7,8 tūkst. Kone tiek pat, 200 darbo vietų prarado ir Kelmės savivaldybė, kur antrąjį ketvirtį darbo vietų skaičius sumažėjo nuo 8,6 iki 8,4 tūkst. 

Iš viso birželį dirbo apie 6 tūkst. apdraustųjų mažiau nei prieš metus. Per metus sumažėjo pardavėjų ir verslo admi­nistravimo specialistų, bet daugėjo vairuotojų, mokymų specialistų, asmens priežiūros, sveikatos specialistų, valytojų.

Mažėjant apdraustųjų, padaugėjo nedarbo išmokos gavėjų. Birželį jų buvo 3 tūkst. daugiau nei prieš metus – 82,2 tūkst.

Nedarbo išmokos ga­vėjų daugiausia tarp jauniausių rinkos dalyvių: iki 25 metų amžiaus grupėje šimtui apdraustųjų teko 12 nedarbo išmokos gavėjų. Tuo tarpu 41–50 metų amžiaus grupėje šimtui apdraustųjų teko 5 nedarbo išmokos gavėjai, virš 60 metų – 7 nedarbo išmokos gavėjai tarp šimto dirbančiųjų.

„Regioniniai skirtumai gilina ne tik ekonominę, bet ir socialinę bei politinę atskirtį. Ilgalaikėje perspektyvoje reikia komp­leksinių sprendimų – būtina užtikrinti kokybiškas viešąsias paslaugas vyresniems gyventojams, o darbingo amžiaus žmonėms sudaryti realias galimybes kurti pajamas ir likti savo regionuose“, – pabrėžia „Sod­ros“ analitikė K. Zitikytė.

Kaimynai geriau negyvena

„Sodros“ pateikti duomenys rodo, kad ne ką geriau gyvena ir mūsų kaimynai. Išskyrus apskrities centrą Tauragę, aplinkinių savivaldybių gyventojų vidutinės pajamos iš esmės nesiskiria nuo šilališkių. O štai Pagėgių gyventojai netgi gauna mažiau nei Šilalės rajono dirbantieji – vidutinis atlyginimas ten siekia 1708 Eur. Panašus jis ir Skuode (1716 Eur), Kelmėje (1728 Eur), Raseiniuose (1748 Eur). Iš kaimynų geriau uždirba tik Jurbarko rajono gyventojai, kur vidutinės darbo pajamos sudarė 1858 Eur, bei Plungės rajono gyventojai, vidutiniškai uždirbantys 1899 Eur (visos sumos nurodytos iki mokesčių). 

Praėjusį ketvirtį vidutinės darbo pajamos šalyje augo 9,8 proc., atskaičius mokesčius, gyventojai gavo 9 proc. didesnį atlyginimą. Padidėjimą, anot finansų ekspertų, daugiausiai lėmė minimalios mėnesinės algos padidinimas iki 1038 Eur „ant popieriaus“. Tiesa, nors pajamos augo, gyventojų perkamąją galią 3,7 proc. sumažino infliacija. 

„Sodra“ skelbia, kad Šilalėje atlyginimai augo 10 proc., maždaug tiek pat jie padidėjo ir Rietavo, Kretingos bei Skuodo gyventojams. Mažiausiai darbo pajamos didėjo Pagėgių (7 proc.) ir Raseinių (8,7 proc.) gyventojams, o daugiausiai – Jurbarko rajono gyventojams, kurie per metus gavo net 17 proc. (300 Eur) daugiau.  

Iš kaimyninių apskričių cent­rų, didžiausias pajamas gavo Šiaulių miesto (1882 Eur) ir Šiaulių rajono gyventojai (1930 Eur) per mėnesį. Tauragės rajono gyventojai vidutiniškai uždirba 1863 Eur, Telšių – 1824 Eur per mėnesį. 

Didesnės pensijos paskatintų verslo plėtrą

Profesorius Romas Lazutka „Šilalės artojui“ sakė, jog atlyginimų atotrūkis tarp sostinės ir regionų nėra labai netikėtas dalykas, nes didžiuosiuose miestuose koncentruojasi daugiau didesnių, brangesnę produkciją gaminančių įmonių, solidžius atlyginimus darbuotojams mokančių finansų bei valstybinių įstaigų. Lietuvoje beveik visos tokios įstaigos yra įsikūrusios būtent Vilniuje.  

Regionų gyventojų pajamos visada buvo mažesnės, todėl čia kurti verslus menkai teapsimoka. Žmonės perka maistą, vaistus, tam išleidžia didžiąją dalį pinigų, kuriuos uždirba arba gauna iš „Sodros“. 

„Veikia viena kita statybų fir­melė, bet rajonų centruose daugiabučių niekas nestato, o jei kam ir reikia paremontuoti būstą, tai dažniausiai tam nepavyksta susitaupyti pini­gų. Taupydami rečiau perka ir paslaugas, todėl ir kirpėjai, ir siuvėjos rajonuose uždirba mažiau nei didžiuosiuose mies­tuose. Praktiškai visi dirba už minimalią algą, nedideli ir švietimo, socialinių įstaigų darbuotojų atlyginimai. Prie to veda ir gyventojų struktūra: daug vyresnio amžiaus žmonių, mažai jaunimo, kuris išvažiuoja studijuoti ir į provinciją negrįžta. Iš tų, kur lieka be išsilavinimo, mažai naudos, tai ir algos jų mažos“, – sakė socialinių mokslų daktaras.  

Kitas dalykas, anot R. Lazutkos, yra teritorinė atskirtis, kurią ypač jaučia kaimo gyventojai. Jiems didžiausia problema yra ne tik rasti darbą, nes kaimuose jų nėra, bet ir jį pasiekti, nes į rajono centrą važinėti  nėra galimybių. 

„Viešasis transportas važiuoja retai, įsidarbinus kokiame prekybos centre, kuris dirba iki 21 val., grįžti namo nėra jokių galimybių. Vienintelis būdas pasiekti darbo vietą – važiuoti nuosavu automobiliu, bet gaunant minimalią algą, to nepadarysi, važinėjant uždarbio neliks. Savivaldybės neturi galimybių steigti daugiau maršrutų, todėl dotuoti juos turėtų valstybė – taip būtų paskatintas gyventojų mobilumas“, – įsitikinęs R. Lazutka. 

Gyventojų pajamų augimui paskatinti profesorius R. Lazutka mato vienintelį būdą – per valstybės socialinę politiką, pirmiausia didinant vyresnio amžiaus gyventojų pensijas. Didesnis vartojimas paskatintų ir verslą, tada atsirastų galimybė mokėti didesnius atlyginimus regionuose gyvenantiems žmonėms. 

Savivaldybėse, kuriose vidutinės apdraustųjų pajamos yra mažiausios, 10-čiai apdraustųjų tenka 8 senatvės pensijos gavėjai. Dirbantys pensininkai čia sudaro 8 proc. tarp visų senatvės pensijos gavėjų. Savivaldybėse, kuriose vidutinės apdraustųjų pajamos didžiausios, 10-čiai dirbančiųjų tenka 5 senatvės pensijos gavėjai, o 16 proc. visų pensininkų dirba. Rajonuose, kur pajamos mažiausios, tarp tokių yra ir Šilalė, daugiau ir nedarbo išmokos gavėjų. Čia 100-ui apdraustųjų tenka 7 bedarbiai, kai tuo metu didesnių pajamų savivaldybėse tarp 100 dirbančiųjų nedarbo išmoką gauna tik penki.

Per didelė darbo jėgos pasiūla

„Sodros“ analitikė K. Zitikytė pastebėjo, jog regioniniai skirtumai gilina ne tik ekonominę, bet ir socialinę bei politinę atskirtį. Reikalingi kompleksiniai sprendimai, vyresnio amžiaus regionų gyventojams užtikrinant kokybiškas viešąsias paslaugas, o darbingo amžiaus žmonėms sudarant realias galimybes kurti pajamas ir likti savo regionuose. 

„Matau vienintelę priemonę – taikyti valstybės mokestines lengvatas investuojantiems regionuose. Tai būtų vienintelis būdas regionams gelbėti, nes atsirastų darbo vietų rajonuose gyvenantiems žmonėms. Nebūtinai tokios investicijos turėtų būti kiekvienoje savivaldybė­je – į didelę įmonę galima atsivežti žmonių iš aplinkinių rajonų. Tai galėtų užtikrinti gyventojų sėslumą“, – svarsto Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas Audrius Klišonis. 

Jo įsitikinimu, darbo pajamų atotrūkis tarp didžiųjų miestų bei regionų gyventojų didėja dėl per didelės darbo jėgos pasiūlos regionuose. Kai nėra gamybos, o darbo jėgos yra daugiau, nei jos reikia, natūralu, kad verslas siūlo mažesnį darbo užmokestį. Ten, kur daug gamybos įmonių, žmonės gali pasirinkti, kur dirbti, atsiranda konkurencija tarp darbdavių.

„Jei yra viena įmonė, monopolizavusi rinką, ji, kiek įmanoma stengsis nedidinti atlyginimų, kad išlaikytų didesnį pelningumą. Ne paslaptis, jog didesnio gamintojo atstovai daro įtaką savivaldybių taryboms, kad į tą teritoriją neateitų naujų investuotojų. Tiesiai tas nepasakoma, tačiau pastangų matyti“, – tikino A. Kli­šonis. 

Lietuvos savivaldybių asocia­cijos prezidentas įsitikinęs, kad Lietuva turi vadovautis ki­tų valstybių pavyzdžiu ir investuojantiems rajonuose taikyti mokestines lengvatas. Pavyzdžiui, anot jo, Veng­rijoje „Samsung“ sukūrė per 1,5 tūkst. darbo vietų mieste, kur gyvena mažiau nei 5 tūkst. žmonių. Į jį suvežami darbuotojai iš viso regiono. Vokietijoje atskirų regionų administracijos stengiasi, kad jų teritorijoje gamyba būtų kuo tolygiau išdėstyta ir gyventojai rastų darbą netoli nuo namų. Tokie sprendimai leidžia išsaugoti gyventojus savo regionuose ir pritraukti jaunas šeimas.

„Tai yra vienintelis būdas regionams atsigauti“, – tvirtina Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas. 

Tačiau profesorius R. Lazutka nesutinka, jog mokestinės lengvatos būtų efektyvus sprendimas. Jo manymu, Lietuvoje atsirastų daug nesąžiningų verslininkų, kurie regist­ruotų savo įmones rajonuose, o veiktų ten, kur daugiau darbo jėgos – didžiuosiuose miestuose. 

„Sunku būtų sukontroliuoti, nes įmonės gali turėti filia­lus“, – sakė socialinių mokslų daktaras. 

Daiva BARTKIENĖ

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija

,,Šiandien prisimename 1939-ųjų rugpjūčio 23 d. suokalbį, pasmerkusį tūkstančius taikių Lietuvos ir visos Europos gyventojų mirčiai, kančiai lageriuose ir tremtyje. Praėjus 50 metų nuo Molotovo – Ribentropo pakto, 1989 m. rugpjūčio 23 d. susikibome už rankų, primindami pasauliui, kad prisimename suokalbio aukas. Šiandien jungiamės maldoje už sovietų okupacijos metu nužudytus patriotus. Už Pajūrio kleboną a. a. Vytautą Sadauską, LPKTS Šilalės filialo pirmininkę a. a. Ievą Puidokienę – Kovotojų už Lietuvos nepriklausomybę aikštės sukūrimo iniciatorius“, – į susirinkusiuosius kreipėsi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) valdybos pirmininko pavaduotoja Loreta Kalnikaitė.

Šeštadienį Pajūryje, Kovotojų už Lietuvos nepriklausomybę aikštėje, buvo aukojamos Šv. Mišios ir pašventintos atminimų stelos su iškaltomis pavardėmis tų, kurie kentėjo už Lietuvos laisvę bei Nepriklausomybę. Šv. Mišias aukojo Lietuvos partizanų kapelionas, vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, jam talkino Pajūrio Švč. Trejybės parapijos klebonas kun. Jonas Jocys ir Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonas, Šilalės dekanato dekanas kun. Virgilijus Poškus. 

Vyskupas J. Kauneckas sakė: ,,Esu nepaprastai dėkingas, kad pakvietėte į šią šventę, kad prisimenate tuos, kurie atidavė gyvybes tolimoje tremtyje ar lageriuose.”

LPKTS Šilalės filialo tarybos narė Raimundė Gečienė papasakojo apie inicia­tyvos įamžinti stelose partizanų, politinių kalinių bei tremtinių atminimą sumanytojus ir įgyvendintojus: ,,LPKTS Šilalės filialo nario Antano Rašinsko iniciatyva, įamžinti 378 už Lietuvos laisvę kovoję ir žuvę Kęstučio bei Žemaičių apygardų partizanai, 3169 iš Šilalės rajono ištremti ir lageriuose žmonės. Iš jų 608 buvo nužudyti suėmimo metu, mirę pakeliui arba lageriuose. Šią iniciatyvą aktyviai rėmė LPKTS Šilalės filialo pirmininkė, Žemai­čių apygardos pogrindžio spaudos bend­radarbė, politinė kalinė, mokytoja Teresė Rubšytė-Ūksienė („Rūtelė).”

Būtent A. Rašinskas bei T. Ūksienė šeštadienį ir atidengė stelas su iškaltomis 2640 nukentėjusių asmenų pavardėmis. Po sugiedotos ,,Tautiškos giesmės” kovotojų atminimas pagerbtas artilerijos bataliono karių salve.

Pasak A. Rašinsko, Pajūrio aikštės tvarkymui lėšų šiek tiek skyrė tuo me­tu buvusi LPKTS valdybos pirmininkė Rasa Duobaitė-Bumbulienė, prisidėjo eiliniai žmonės, verslininkai, valdžios atstovai. Aikštės projektą parengė architektas Aidas Bumbulis.

Dėkodamas visiems šių iškilmių dalyviams, A. Rašinskas išreiškė viltį, jog pradėti darbai bus tęsiami – dar liko neįamžinta apie 1500 pavardžių, tam reikia pastatyti 35 stelas. 

Savo mintimis apie prieš 36-erius metus įvykusį Baltijos kelią bei jo metu išryškėjusią tautos vienybę pasidalijo Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorė Ramunė Draučiūnaitė. Ji taip pat įteikė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro padėkas A. Rašinskui bei T. Ūksienei. 

Savo ruožtu LPKTS Šilalės filialo nariai už pagalbą, įrengiant Pajūrio atminties aikštę ir įamžinant nukentėjusiųjų nuo sovietų okupacijos atminimą, dėkojo buvusiems rajono merams Jonui Gudauskui ir Algirdui Meiženiui, dabartiniam merui Tadui Bartkui bei kitiems valdžios atstovams,  LDK Kęstučio šaulių 7-osios rinktinės vadui Kęstučiui Baužai, šauliams, Pajūrio seniūnei Romai Vesčiūnienei, už gardžią košę ir šildantį arbatos puodelį – Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijai.

Susirinkusiųjų nuotaiką kė­lė Zigmo Levickio vadovaujamo pučiamųjų orkestro muzika, Jurbarko kultūros cent­ro politinių kalinių ir tremtinių moterų vokalinio ansamb­lio ,,Versmė” (vad. Arūnas Samys) atliekamos patriotinės, graudulio kupinos dainos.

Iškilmėms baigiantis, žmonės apžiūrinėjo tarsi sargybai išsirikiavusias stelas, skaitinėjo iškaltus užrašus, ieškojo savo tėvų, senelių pavardžių, o suradę dar kartą susimąstė apie skaudžią Lietuvos praeitį.

Laimutė ŠMIDTIENĖ

LPKTS Šilalės filialo tarybos narė

Raimundės GEČIENĖS nuotr.

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija

Nors sakoma, kad skonis neturi draugų, lietuviška virtuvė neįsivaizduojama be patiekalų iš bulvių, o Obelynas jau treti metai, baigiantis rugpjūčiui, tampa tikra kugelio sostine. Taip gaivinamos ne tik tradicijos puošti šį patiekalą, bet ir skanauti jį kartu su kaimynais. 

Sumanymas atkurti kone prieš 100 metų gyvavusią tradiciją sekmadieniais, po Šv. Mišių grįžtant iš bažnyčios, kartu su kaimynais sėsti prie stalo ir valgyti kugelį, gimė muziejininkei Reginai Mickuvienei pasidalijus prisiminimais apie jos mamos laikų žmonių gyvenimą Obelyno apylinkėse. Pirmosiose kulinarinio paveldo „Kugelinėse“ dalyvavo ir renginio žiūrovus vaišino septynios aplinkinių kaimų bendruomenės. Pernai jų jau buvo 13, o kadangi garsas pasklido plačiai, šiemet prie nuolatinių dalyvių jungėsi dar daugiau kugelio kepėjų. Sekmadienį šventėje sulaukta net 18 komandų: dėl „Puono kugelio“ apdovanojimo rungėsi bendruomenės, kolektyvai, draugių „jungtinės pajėgos“, moterų klubai, „Bočių“ skyriai, savo keptus kugelius atvežė net kelios šeimos. Visų komandų vadovus šventės šeimininkas Vaciukas apjuosė naujomis prijuostėmis ir palinkėjo sėkmės įtikti reikliai komisijai. 

Nors prieš šventės pradžią dangus tiesiog prakiuro, o vos išlindusį saulės šypsnį nuolat dengė kiauri debesys, nei dalyviai, nei žiūrovai lietaus neišsigando – anot Pajūrio bendruomenės moterų, prie gero noro nėra blogo oro. O gerų norų tokioje šventėje būta oho kiek daug! Visos į kulinarinio paveldo šventę atvykusios komandos stengėsi iškepti tokį kugelį, kurio dar niekas nebūtų ragavęs. Obelyno medžiotojų būrelis kepė jį su žvėriena, o stalui papuošti patiekė keptų šerno pusgalvių, Pajūrio miestelio moterys kugelį paskanino ne tik grietine ir spirgučiais, bet ir raugintais grybais, Rima ir Ričardas Norvilai iškepė kugelį su kiaulės ausimis, Giedros ir Česlovo Petrikų komanda gamino jį iš savo daržo gėrybių, o štai Upynos apylinkių „Laumės“ atvežė nekugelišką kugelį – įdarytas keptas bulves, paskanintas pačiais įvairiausiais priedais. Nors dauguma kepėjų savo recepto neišdavė, Šilalės „Bočių“ ansamblio „Šilas“ moterys, atvežusios net kelių rūšių kugelio, atvirkščiai – ne tik vaišino savo patiekalais, bet ir dalijosi patarimais, kaip pritaikyti patiekalą skirtingiems skoniams. 

Visus 18 kugelių išragavusios komisijos narės, kurioms vadovavo Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus direktorė Renata Jančiauskienė, stebėjosi šeimininkų išradingumu, o šventės krikštamote vadinama muziejininkė R. Mickuvienė tikino negalėjusi atsigėrėti kugelio puošnumu. Pasak jos, Šilalės krašte šis patiekalas nuo seno puošiamas ne tik daržovėmis ir uogomis, bet ir žolelėmis.

Kai visi iki soties prisiragavo kugelio, prasidėjo trečiasis jo valgymo čempionatas. Šiemet į jį užsiregistravo net 14 dalyvių, tačiau greičiausiai porciją įveikė pernykščio čempionato nugalėtojas Tomas Armonas. Pasak jo, kugelis jų namuose – mėgstamiausias patiekalas, o skaniausias jis iš pačių užaugintų bulvių. 

Kol kiti mėgavosi skirtingais skoniais, komisija dirbo, skirstydama nominacijas ir rinkdama nugalėtojus. Paskelbta, jog puošniausiais išrinkti R. ir R. Norvilų šeimos bei Vaitimėnų bendruomenės „Šilas“ patiekalai. Šilkiniu kugeliu pripažinti Pajūrio ir Obelyno bendruomenių iškepti, o pikantiškiausio titulą pelnė Laukuvos miestelio ir Iždonų kaimo bendruomenių kugelis. Riebiausio kugelio nominacija atiteko Upynos miestelio bendruomenei ir Šilalės „Bočių“ ansambliui „Šilas“, traškiausia plutele viliojo Upynos „Bočių“ ir Obelyno medžiotojų būrelio vyrų keptas kugelis. Išradingiausiai jį iškepė Vytogalos kaimo bendruomenė ir „Laumių patrovomis“ pasivadinusios draugės „per rubežių“ Dalia Petkevičienė ir Violeta Razminienė. Tauragiškės iš moterų klubo „Raktas“ ir Lietuvos ūkininkių draugijos Šilalės skyriaus šeimininkės iškepė sočiausius kugelius, o „Puono kugelio“ apdovanojimas atiteko „Romo gaminių“ komandai ir Girdiškės kaimo bendruomenei. Pajūrio miestelio bendruomenės kugelis sulaukė daugiausiai gerų šventės žiūrovų atsiliepimų. Beje, komisijai teko išrinkti ir tobuliausią „mirkalą“ – šįkart laurai atiteko G. ir Č. Petrikų šeimos bei Tverų moterų klubo padažams. 

Žiūrovų ir šventės dalyvių nuotaiką kūrė linksmos muzikos grupė iš Gargždų „Pečius griūn“, o renginį užbaigė „Jonis“. 

Vyriausioji „Kugelinių“ šeimininkė, Obelyno kaimo bendruomenės pirmininkė Silvijana Trijonaitienė neslėpė, kad jos paspirtis yra žmonės, kurių pagalbos nereikia prašyti – jie patys ateina ir pasisiūlo padėti, kad krašto tradicijos atgimtų ir būtų išsaugotos ateinančioms kartoms. Pirmasis pagalbą visada suteikia UAB „Daigita“ kolektyvas ir jo vadovas Donatas Racius, tradicijų išsaugojimu suinteresuotas kraštietis Vaclovas Bielskis, ūkininkės Vilija Bušinskienė ir Onutė Sungailienė, visos Upynos krašte veikiančios įstaigos ir bendruomenės bei kt.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija

Šilalės sporto mokyklos dviračių sporto klubo „Kvė­dar­na“ dviratininkai Lenkijoje, Dziežoniow mieste, lenktyniavo daugiadienėse „Sawiogorski tour“ lenktynėse, iš kurių grį­žo pasiekę puikių rezultatų ir pelnę nugalėtojų titulus.

Asmeninėse 18,5 kilometrų lenk­tynėse geriau­siai sekėsi Augustei Mikutytei, kuri tik keliomis šimtosiomis sekundės nusileido Lenkijos dviratininkei ir iškovojo antrą vietą. Trečia liko Augustė Audinytė, ku­ri realiai būtų galėjusi tapti etapo nugalėtoja, jei ne organizatorių trukdžiai – pakei­tus starto laiką, Au­­gustė pavėlavo star­tuoti visą minutę, bet vis tiek sugebėjo susikaupti ir parodė tikrą kovingumą bei savo pasirengimą.

Jaunučių grupėje šeštas atvažiavo Matas Kubilius. Tačiau grupines 68,9 km lenktynes su 1100 m pakilimu Matas laimėjo. Nuo grupės jis atitrūko kartu su dar penkiais sportininkais, o finiše būtent Matas kėlė rankas į viršų. 15-as atskriejo Hubertas Zaleskis, 18-as – Neimantas Žiogas. 

Jaunės lenktyniavo kartu su mo­terimis, o nugalėtoja tapo A. Mi­kutytė, pabėgusi nuo grupės su dar trim sportininkėmis. Trečia finišavo A. Audinytė. Generalinėje įskaitoje A. Mikutytė po antro etapo buvo pirma, A. Au­dinytė užėmė trečią vietą.

Paskutiniame šių lenktynių etape, grupinėse 20 ratų po 1,8 km rungtyse Dzeržoniow miesto gatvėmis, netrūko kalniukų, staigių posūkių bei akmeninio grindinio. Tačiau mūsų sportininkams tai nesutrukdė pademonstruoti puikių rezultatų – antra finišavusi A. Mikutytė išlaikė lyderės poziciją, tiesa, A. Audinytė pradūrė galinio rato padangą, ją pakeitus, teko vytis grupę, tad finišą ji pasiekė šešta. Tačiau per ankstesnius etapus laimėtos sekundės generalinėje įskaitoje leido išlikti trečioje vietoje.

Jaunučių grupėje M. Kubilius finišavo antras ir tokią pat poziciją išlaikė generalinėje įskaitoje, H. Zaleskis finišavo trečias, N. Žiogas – 25-as.

Šiose lenktynėse kartu su lietuviais rungtyniavo dviratininkai iš Čekijos, Vokietijos ir Lenkijos. 

Kęstutis ČESAITIS,

treneris

AUTORIAUS nuotr.

Ateinančių metų regionų krepšinio lygos (RKL) A diviziono startas jau vos už poros mėnesių, todėl „Lūšies“ ko­manda, praėjusį sezoną de­monst­ravusi itin puikų žai­dimą, jau rengiasi naujam startui – kaip sako jos vadovas Ernestas Aušra, pasitiks jį atsinaujinusia sudėtimi. Tiesa, koki ji bus, tiksliai paaiškės tik rugsėjo mėnesį.

„Paskutinės atkrintamosios komandos sudėties treniruotės numatytos pirmosiomis rugsėjo dienomis, tada paaiškės ir pas­kutiniai trys komandos nariai, nes visi kiti jau yra atrinkti. Nenoriu užbėgti įvykiams už akių, bet galiu pasakyti, kad ateinančiame sezone išvysime ir senus, ir naujus veidus, turėsime ir labai jaunų žaidėjų, kurie suaugusiųjų gretas papildys po metų-kitų, o kol kas į aikštelę juos išleisime tik pasipraktikuoti. Tikrasis startinis dvyliktukas bus tikslus iki rugsėjo pabaigos, nes nuo spalio 4 d. jau startuoja RKL A divizio­no sezonas“, – sako E. Aušra.

„Lūšies“ vadovas džiaugiasi, kad komandai pasisekė išsaugoti žaidžiantį trenerį Liną Lekavičių, kuriam tai jau bus penktas sezonas Šilalėje. RKL duomenimis, praėjusiame sezone L. Lekavičius buvo svarbus tiek kaip treneris, tiek kaip žaidėjas – aikštelėje jis vidutiniškai pelnydavo po 6,2 taško, atkovodavo po 4,4 kamuolio, atlikdavo po 2,6 rezultatyvius perdavimus ir fiksavo 7,7 naudingumo balo vidurkį. 

Pasak E. Aušros, komplektuoti „Lūšies“ komandą 2025–2026 m. sezonui pradėta gana anksti – vasaros pradžioje. Į ją jau įtrauktas 17-metis šilališkis Ignas Toliušis, 16-mečiai Augustas Armonas ir Dovydas Beržinis, taip pat „Lūšyje“ ir jos trenerių štabe liko praėjusiame sezone žaidęs Liudas Valantinas, išsaugotas ir Šilalės ekipos simbolis Justas Košys, kuris artėjantį sezoną klube pradės jau vienuoliktą kartą: 183 cm ūgio gynėjas pra­ėjusį sezoną buvo vienas iš lyderių, vidutiniškai pelnė po 13,5 taško, atkovojo po 6,1 kamuolio, atliko 2,7 rezultatyvaus per­davimo ir fiksavo 17,4 naudingumo balo vidurkį.

Vidurvasarį savo sirgalius „Lūšis“ pradžiugino žinia, jog dar vienam sezonui išsaugojo ir Eurolygos patirties turintį 42-ejų veteraną Valdą Vasylių, kuriam Šilalėje tai bus ant­ras sezonas. 

Rudenį ant krepšinio aikštelės parketo vėl išvysime ir 196 cm ūgio puolėją Gvidą Kačiušį, 19-metį gynėją Vakarį Grikšą ir kitus jau puikiai pažįstamus krepšininkus.

Tačiau bus ir pasikeitimų – jau paskelbta, jog į Pajūrio „Jū­rą“ keliasi pastaruosius kelis sezonus RKL A divizione Šilalės „Lūšies“ garbę gynęs Mindaugas Čepauskas.

RKL intensyvius komandos komplektavimo darbus jau įvertino ir išskyrė „Lūšį“ kaip vieną aktyviausių klubų lygoje. Nors aistrų Šilalės sporto salėje netrūko ir praėjusiame sezone, prognozuojama, jog ateinantis bus dar įdomesnis, o kovos dar atkaklesnės.

„Mums svarbiausia yra ugdyti talentus, puoselėti komandinius ryšius ir skleisti sporto dvasią ne tik aikštėje, o ir už jos ribų. Praėjusiame sezone trenerių štabas dirbo puikiai, kiek­vienas žaidėjas žinojo savo kelią, o tokio sirgalių palaikymo, kokį turėjo „Lūšis“, gali pavydėti ne viena priešininkų komanda. Ir nors praėjusį sezoną užbaigėme su apmaudo kartėliu, šį pasitiksime su viltimi ir pasitikėjimu“, – „Šilalės artojui“ sako „Lūšies“ komandos vadovas E. Aušra.

Žydrūnė MILAŠĖ

„Šilalės artojo“ archyvo nuotr.

Šiemet toks projektas surengtas jau 17-ą kartą, o dalyvauti jame buvo pakviesta 30 moksleivių iš 18 Lietuvos miestų bei miestelių. Tarp šio būrio – ir būsima Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos dvyliktokė Emilija Ged­vi­laitė, susipažinusi su Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos veikla. 

„Šių metų projekto tema – sprendimų priėmimas valsty­bėje – tikiu, leis geriau suprasti, kaip būtent Vyriausybėje pri­imami sprendimai, kurie tiesiogiai paliečia kiekvieną regioną ir kiekvieną mūsų šalies gyventoją. Linkiu būti drąsiems, smalsiems ir patirti įdomių įspūdžių, kurie galbūt nulems ir jūsų profesijos pasirinkimą“, – sutikdamas mokinius Vyriausybės rūmų Didžiojoje salėje sakė Vyriausybės kanc­leris Laimonas Rudys.

Visą savaitę (rugpjūčio 18–22 d.) viešėdami Vyriausybės kanceliarijoje, ministerijose, kitose institucijose moksleiviai galėjo iš arčiau pamatyti sprendimų priėmimo procesus, suprasti, kokią įtaką ir kaip jiems gali daryti ne tik valstybės vadovai, Seimo nariai ar ministerijų tarnautojai, bet ir įvairios suinteresuotos šalys, per specia­liai projektui sukurtą stalo žaidimą susipažinti, kaip balsuojama dėl teisės aktų projektų ir žaidimo strategijas pritaikyti sprendžiant realias gyvenimiškas problemas ar klausimus.

Šilališkė gimnazistė Emilija giliau susipažino su Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos veikla. Kaip nurodo šios ministerijos Komunikacijos skyrius, būsimoji dvyliktokė ne tik stebėjo ministerijos darbą iš arti, bet ir aktyviai į jį įsitraukė – bendravo su laikinąja minist­re Inga Ruginiene, susitiko su skyrių vadovais, iš arti pamatė, kaip priimami sprendimai, keičiantys žmonių gyvenimus.

„Emilijos savaitė buvo kupina įspūdžių – Jaunimo reikalų agentūroje ji kalbėjosi apie galimybes jauniems žmonėms, SOS vaikų kaimuose susipažino su vaikų globos sistema ir išgirdo jautrių istorijų iš pirmų lūpų. Ne mažiau svarbus buvo vizitas į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Vilniaus skyrių – po diskusijos ministerijoje apie negalią turinčių asmenų politiką, Emilija išgirdo, kaip tai veikia praktikoje. O apsilankiusi Maisto banko sandėlyje, šilališkė susipažino su maisto švaistymo problema, savanorystės svarba ir tuo, kaip kiekvienas maisto produktas gali tapti pagalba stokojančiam.

Projektas „Moksleiviai – į Vyriausybę“ skatina jaunus, motyvuotus žmones nebijoti domėtis valstybės institucijų darbu, politikos užkulisiais ir būti aktyviais piliečiais. Emilijos patirtis rodo, jog viena savaitė gali tapti vertingu žvilgsniu į ateitį.

Linkime Emilijai sėkmės naujame mokslo metų etape ir tikime, kad ši patirtis – tik pradžia jos kelionėje į aktyvų pilietiškumą“, – skelbia ministerija.

„Šilalės artojo“ inform.

Vyriausybės kanceliarijos nuotr.