Lyginant gyventojų skaičių ir teikiamos paramos kiekį, Lietuva yra viena labiausiai Ukrainai padedančių šalių. Dar daugiau paramos siunčia Estija, o kaimyninė Latvija nuo mūsų atsilieka nedaug. Baltijos valstybių atstovai tarptautinėje arenoje yra vieni akty­viausių Kyjivo užtarėjų, nes mūsų šalys nepamiršta okupacijos žiaurumų ir bijo, jog, žlugus Ukrainai, tai gali pasikartoti.

Maskva, 2022-aisiais pradėjusi karą Ukrainoje, skelbė už­imsianti šalį per tris dienas, tačiau to nepavyko padaryti ir daugiau nei per tris karo metus. Tačiau Kyjivo netektys yra didelės – Rusija jau okupavo 20 proc. teritorijos ir kasdien po truputį skverbiasi vis gilyn. Esu kare nuo pat jo pradžios, daugiausiai laiko praleidžiu pafrontės miestuose, kur nuolat bendrauju su civiliais ir kariais. Grįžus trumpam pailsėti į Lietuvą, bičiuliai klausia, kodėl Rusija nepajėgia užimti visos Ukrainos, dėl ko Kyjivas neįstengia atsiimti užgrobtų teritorijų. Norint tai paaiškinti, visų pirma tenka priminti, jog šiuo­laikinis karas yra visai ne toks, kokį esame pripratę regėti kino filmuose apie antrąjį pasaulinį. Tada technika nebuvo tiek pažengusi, o svarbiausia, jog tuomet nebuvo dronų, kurie visiškai pakeitė mūšių eigą. 

Beje, panašų klausimą, kodėl nei rusai, nei ukrainiečiai neįstengia jokiame fronto ruože padaryti spartaus prasiveržimo, uždaviau Sumuose vienos brigados vadui. Pasak jo, skaitydami pranešimus, jog per parą fronte įvyko 120-170 mūšių, civiliai įsivaizduoja, kad tai buvo didelės kautynės. 

„Iš tikrųjų dabar prasiveržti dažniausiai bandoma mažo­mis 2-4 karių grupelėmis iš kelių pusių, nes didesnius susibūrimus iš karto pastebi žval­gybinių dronų operatoriai. Šios skraidyklės kybo 4-5 kilometrų aukštyje, yra nematomos, bet turi labai galingą optiką, todėl tiek mūsų, tiek rusų operatoriai viską akylai stebi. Jei mūsų operatorius pamato rusų karių susitelkimą, duoda nurodymą artileristams bei žemai skrendančių kovinių dronų operatoriams, ir šie atakuoja. Tą patį daro ir priešas, kuris mėgina prasiveržti ne tik pėsčiomis, bet ir motociklais ar keturračiais, o jų dronai ir artilerija apšaudo mūsų gynėjus. Mano brigados ginamame ruože juos pavyksta sunaikinti, tačiau kitur kas kiek laiko rusai prasmunka ir įsitvirtina naujose vietose, dėl to fronto linija pasistūmėja. Rusų žūna kelis kartus daugiau, mes turime mažiau karių ir mažiau dronų bei kitos technikos. Bet mūsų karių valia, kovingumas bei pasiaukojimas yra didesnis, todėl rusai įsten­gia prasiveržti nedaug kur ir po mažai. Aišku, jie rengia ir puolimus tankais bei gausesniais pėstininkų būriais, tačiau ne taip dažnai, kaip karo pradžioje, kai nebuvo tiek dronų. Tuo tarpu mums puolimui trūksta karių”, – sakė karininkas.

Bendraujant su ukrainiečiais, iš tiesų jaučiasi didelis jų nuovargis, psichologinis išseki­mas ir, deja, mažėjantis optimizmas. Karo pradžioje, kai rusus pavyko nuvyti nuo Kyjivo ir per­eiti į kontrpuolimą Charkivo re­gione, civiliai ir kariai tryško optimizmu, kalbėjo apie visų okupuotų teritorijų atsiėmimą ir greitą karo pabaigą. Bet vėliau optimizmas pradėjo mažėti. Tiesa, jis atgimė, JAV prezidentu tapus Donaldui Trumpui, kuris žadėjo greitai užbaigti šį karą...

Pesimistines ukrainiečių nuo­taikas patvirtino ir prieš mė­nesį paskelbti Kyjivo tarptautinio sociologijos instituto (KTSI) tyrimo rezultatai. Į klausimą, „Kokią regite po 10 metų Ukrainą: klestinčią Europos Sąjungos narę ar sugriautą šalį su didžiule gyventojų emigracija?“ dauguma žmonių (47 proc. apklaustųjų) atsakė, jog renkasi antrąjį variantą. Tuo tarpu pozityvaus likimo tikisi 43 proc. apklausos dalyvių, o neapsis­prendę yra 10 proc. žmonių.

Per tokią pat apklausą 2022 m. pabaigoje tik 5 proc. uk­rainiečių savo tėvynę regėjo sugriuvusią, o net 88 proc. manė būsiant ją klestinčia ES nare. Net praėju­sių metų gruodį, dar laukdami JAV rinkimų rezultatų, 57 proc. Ukrainos gyventojų spėjo, jog šalies laukia gera ateitis, tuo netikėjo 28 proc. apklaustųjų, o 15 proc. tuo abejojo. Tyrimus komentavęs įtakingiausias Kyjivo dienraštis „Ukrainska Pravda” rašė, jog karo eiga nusivylę gyventojai paskutines dideles viltis dėjo į D.Trumpą, o šiam pažadų neįvykdžius, paniro į dar didesnį pesimizmą...

Garsus fronto žurnalistas Ju­rijus Butusovas karo pradžio­je vylėsi, jog Ukraina laimės tik tokiu atveju, jei visa tauta bus mobilizuota kovai ir paramai frontui. Dabar jis kaltina šalies valdžią, kad ji to nesugebėjo padaryti.

Prieš savaitę Ukrainoje pirmą kartą karo metu nuvilnijo protestų banga, nustebinusi tiek prezidentą, tiek Vakarų vals­tybes. Net 17-oje miestų žmo­nės surengė mitingus, protes­tuodami prieš dviejų antikorupcinių institucijų nepriklausomybės likvidavimą, o prezidentas Volodymyras Zelenskis buvo kritikuojamas ne tik dėl nesugebėjimo pažaboti korupciją, bet ir dėl blogos naujų karių mobilizacijos. Tarsi siekdamas atsikovoti tautiečių pasitikėjimą, prezidentas prieš kelias dienas įsakė nušalinti nuo pareigų į korupcijos aferą įsi­vėlusį Muchačiovo rajono vadovą Sergijų Gaidajų. Pastarasis kartu su parlamentaru Oleksiju Kuznecovu yra įtariami inicijavę dronų kariuomenei pirkimo aferą, mat nustatyta, jog už dronus buvo gerokai permokėta.

Nežinia ar tai padidins pasitikėjimą prezidentu, nes korupcija yra įtariami ir jo paties patarėjai. Per minėtą apklausą piliečių buvo prašyta įvardinti didžiausias valdžios klaidas. Net 65 proc. žmonių pirmiausiai nurodė korupciją bei biudžeto lėšų vagystes. Spėjama, jog korupcija, o tiksliau – galimybė išsipirkti iš tarnybos kariuomenėje ir net išvykti į už­sienį, tapo viena iš priežasčių, kodėl neturtingi vyrai ėmė slėptis nuo mobilizacijos. Kai Charkive pažįstamos ukrainietės paklausiau, kodėl kaime slepia mieste gyvenantį brolį nuo tarnybos, ši nusistebėjo, dėl ko jis turi rizikuoti gyvybe, kai turtingųjų ir politikų vaikai bei broliai išsiperka ir nekovoja...

Mobilizacijos vengimui įta­kos turi ir tai, jog kariai negauna atostogų, tarnybos laikas nėra ribojamas, į mūšį siunčiami net ligoti, taip pat pranešimai apie gausias žūtis ir stiprėjantį rusų puolimą. Ant mobilizacijos vengiančių vyrų pyksta fronto kovotojai, tačiau dezertyrus aršiai gina jų šeimos, kurios kartais net užsipuola karinių komisariatų darbuotojus. Prieš kelias dienas Vinicos mieste keli šim­tai žmonių bandė jėga išvaduoti į komisariatą suvežtus vyrus, policijai teko minią vaikyti aša­rinėmis dujomis. Konflikto vaizdams išplitus internete, vieni žmonės ragino griežtai bausti „vaduotojus”, tačiau nemaža dalis juos užtarė, dėl vis­ko kaltindami korumpuotą valdžią.

Atakuoti komisariatus skatina ir Maskvos agentai, internete siūlantys didelius pinigus už jų padegimus bei sprogdinimus. Negana to, priešas neapsiriboja tokiomis provokacijomis, bet ir bombardavo kelis komisariatus, tuo siekdamas padidinti vengimą juose lankytis. Spėjama, jog būtent Rusija skatina ir antikorupcinius protes­tus, nes visais būdais siekia skaldyti ukrainiečių vienybę. Pa­sibaigus protestams, Rusija bombardavo Kyjivą, užmušdama 31 civilį, tarp kurių buvo ir penki vaikai...

Tačiau net ir turėdama didžiulę karių bei ginkluotės persvarą, Rusija neįstengia palauž­ti Ukrainos, fronte į priekį skverbiasi labai lėtai. Kyjivui atsilaikyti nelengva ne tik dėl Vakarų nenoro duoti pakankamo kiekio reikiamų ginklų, bet ir dėl mobilizacijos problemų, nesugebėjimo pažaboti korupcijos, vidinių prieštaravi­mų. Jie labiausiai paaštrėjo karo metu, o skatina juos ne kas kitas, bet Maskva, nenorinti, kad Ukraina taptų ES bei NATO nare ir, Vakarams padedant, įveiktų korupciją bei kitas problemas. Rusijai naudingiau, jog ši šalis būtų tokia pat korumpuota ir nedemokrati­nė kaip ir ji pati. 

Pafrontėje kalbinti Ukrainos kariai neslepia ryžto kovoti tiek, kiek reikės, ir prašo Lie­tuvos nenustoti jų remti. Dau­guma karių ir civilių spėja, jog karas tęsis dar mažiausiai keletą metų, tačiau dalis žmo­nių vis dar tikisi, kad JAV prezidentui galbūt pavyks jį užbaigti greičiau. 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija

Susisiekimo ministerija visuomenei atvėrė duomenis apie šalies viešąjį transportą – interaktyviame žemėlapyje galima pamatyti, kurio rajono autobusų parko transportu geriau važiuoti, taip pat patikrinti, kuriose vietovėse yra viešojo transporto stotelės. Tokie koncentruoti visos Lietuvos autobusų parkų duomenys leis gyventojams apsispręsti, kaip patogiau keliauti – viešuoju transportu ar nuosavu automobiliu. 

Seniausias autobusas kursuoja Šilalėje

Viešojo transporto būklės ste­bėjimas iki šiol nebuvo vykdomas. Pirmą kartą duomenis apie autobusų parko būklę Susisiekimo ministerijai šie­met pateikė 50 iš 60 savivaldybių. Parengtame interaktyvia­me žemėlapyje nurodoma, kiek kurio parko autobusų pri­tai­kyta neįgaliesiems, kokio amžiaus transportas veža keleivius, palyginti duomenis su kaimyninėmis savivaldybėmis.

Ministerija žada, kad interaktyvi platforma bus atnaujinama kasmet, tiek institucijos, tiek gyventojai galės įvertinti vyks­tančius pokyčius jų regionuose.

Per metus Lietuvos viešasis transportas nuvažiuoja beveik 1,3 mlrd. kilometrų, o šalies gyventojai juo pasinaudoja daugiau nei 274 mln. kartų. Kasmet per daugiau nei 12,5 tūkst. stotelių kursuoja virš 1,3 tūkst. autobusų maršrutų. Viešojo transporto sistema geriausiai išvys­tyta didžiuosiuose šalies miestuose – Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos miestų savivaldybių viešuoju transportu per metus pasinaudojama beveik 248 mln. kartų.

Vidutinis viešojo transporto parkų amžius siekia 11 metų. Patys seniausi autobusai, kurių amžiaus vidurkis yra didesnis nei 20 metų, rieda Kretingos, Kupiškio, Lazdijų, Molėtų, Pas­valio ir Rokiškio savivaldybėse. Ir, deja, absoliuti rekordininkė ne pačia gerąja prasme, minis­terijos duomenimis, yra Šila­lė – savivaldybei priklausan­čiame autobusų parke keleiviams vežti tebenaudojamas 1997 m. pagamintas autobusas. 

Ministerija akcentuoja, kad nors apie 65 proc. Lietuvos savivaldybių viešojo transporto parko vis dar sudaro dyzeliniai autobusai, savivaldybės nuosekliai atnaujina ir elektrifikuoja transporto priemones. Maždaug penktadalį autobusų jau sudaro elektriniai, o trijuose didžiausiuose šalies miestuose keleivius jau ve­ža 536 elektra varomi auto­bu­sai.

Tačiau žaliausiomis savivaldy­bėmis tampa ne tik didmiesčiai, bet ir regionai. Visas viešasis transportas elektra nuo 2023 m. jau varomas Druskininkų savivaldybėje, sparčiai elektrifi­kuojamas Jonavos autobusų parkas, šiame rajone jau veikia ir išmanios stotelės.

Susisiekimo ministerijos su­kurtoje metinėje savivaldybių viešojo transporto parkų ap­žvalgoje gyventojai taip pat gali matyti, kiek viešojo transporto priemonių yra pritaikyta žmo­nėms su negalia. Duomenys pateikiami ir apie bendrą šalies situaciją, ir apie kiekvieną autobusų parką. 

Lyderis – Tauragės autobusų parkas

Tauragės regione labiausiai atnaujintas yra Tauragės autobusų parkas, kurio transporto vidutinis amžius – mažiau nei 8 metai. Pats seniausias kaimynų autobusas – 2011 m. pagaminta „Setra“. Tauragės autobusų parkas turi 39 autobusus. Beveik pusė jų (16) yra varomi elektra. Visi autobusai pritaikyti vežti neįgaliuosius.

Tuo tarpu Šilalėje ir Jurbarke padėtis visiškai kitokia. Jur­bar­ko autobusų parkas turi 23 autobusus, iš jų 3 – elektriniai, kurie pritaikyti vežti ir žmo­nes su negalia. Ministerijos duomenys rodo, jog Jurbarko autobusų vidutinis amžius yra 10 metų. Šio rajono įmonė neturi nė vieno tolimojo susisiekimo maršruto.

Šilalė, Susisiekimo ministerijos duomenimis, yra tarp blogiausių autobusų parkų pagal vidutinį autobusų amžių. Ne tik dėl to, kad į maršrutus siunčia prieš 28-erius metus pagamintą „paziuką“, gal vienintelį tokį likusį Lietuvoje, o ir todėl, jog mūsų rajone vidutinis visų 36 eksploatuojamų autobusų amžius yra beveik 22 metai. Vietinius maršrutus aptarnaujantys autobusai jau yra vyresni nei 24 metų, į tolimojo susisiekimo maršrutus siunčiamas 18 metų autobusas.  Turintiems negalią pritaikyti tik trys elektriniai autobusai, kuriuos įmonė pradėjo eksploatuoti nuo praėjusių metų. 

Susisiekimo ministerija ypač akcentuoja žaliąjį kursą, tačiau elektrinių autobusų dar netu­ri 32 iš 61 autobusų parko. Dalis didesnių autobusų parkų yra įsi­giję nemažai dujomis varomų autobusų, tačiau ir jie teršia aplinką, gal tik mažiau nei dyzeliniai. Iš viso Lietuvoje važinėja 1988 dyzeliniai, 608 elektriniai ir 454 dujomis varomi autobusai. 

„Nesame patys blogiausi“

Šilalės autobusų parko direk­torius Vytautas Norkus tikina, kad ministerijos valdininkai klysta – „paziukas“, greitai švę­siantis 30-metį, nėra rajono autobusų parko veidas.

„Tai ne pagrindinis mūsų autobusas. Per dieną jis maršru­tuose būna daugiausiai 2 – 3 valandas. Laukiame naujo, neįga­liuosius vežti pritaikyto autobuso, jį gavus, duomenys apie parko amžių smarkiai pasikeis. Tikrai nesame patys blogiausi, tokią nuomonę susidarė pamatę, kad  eksploatuojame seną autobusą“, – teigia direktorius. 

Naujasis autobusas, kuriam įmonė turėjo imti paskolą su savivaldybės laidavimu, turėjo atvažiuoti liepą, tačiau pardavėjai paprašė atidėti sutarties įvyk­dymo terminą iki rugsėjo pirmo dešimtadienio.

 „Negaliu pasakyti, ar mūsų rajone daugėja važiuojančių keleivių, man rodos, jie auga Tauragės sąskaita, bet padėtis keičiasi, susisiekimas gerėja“, – garantuoja V. Norkus. 

Direktorius tikina, jog mažiau nuostolių šiemet uždirba elektriniai autobusai, ir per mokinių atostogas į didžiuosius rajono miestelius kursuojantys kiekvieną dieną. Tačiau atokes­nės vietovės autobusų sulaukia tik kas antrą dieną ar net dar rečiau. V. Norkus įsitikinęs, kad rajone tokio patogaus susisiekimo su centru, kaip didžiuosiuose miestuose, kur autobusai kursuoja kas pusvalandį, užtikrinti neįmanoma. 

Ne šių dienų problema

Regionuose susisiekimas apsunkintas, maršrutų, ypač tolimojo susisiekimo, liko ne­daug – ir tai nėra šių dienų problema. Jau bene antras dešimtmetis viešojo transporto sistema iš esmės pritaikyta tik moksleivių vežimui. Rengiant „Tauragė +“ plėtros strategiją, buvo nustatyta, jog galimybė naudotis viešuoju transportu tinkamu laiku sudaryta tik 50 proc. gyventojų. Iki 2023 m. Tauragės regione autobusų parkai buvo „pririšti“ prie moksleivių vežimo, tik vienas iš penkių maršrutų buvo skirti gyventojų susisiekimui. Tauragėje tokių maršrutų buvo 24, Jurbarke – 4, Pagėgiuose – 1. Šilalės savivaldybė nebuvo įsteigusi nė vieno gyventojams skirto maršruto – visi buvo priderinti prie mokinių vežimo laiko. Dėl to Šilalės rajono gyventojai beveik neturėjo galimybių susisiekti su rajono centru. Jei 2019 m. Lietuvoje vienas keleivis vidutiniškai vyko į 104 keliones autobusais (94 iš jų – autobusų parkų autobusais), tai vienas Šilalės rajono gyventojas autobusu važiavo vidutiniškai 2 kartus. 

2023 m. įvedus lengvatinį elektroninį bilietą ir įkūrus pirmuosius maršrutus, pritaikytus prie įstaigų bei įmo­nių darbo valandų, viešuoju transportu besinaudojančių re­giono gyventojų skaičius išaugo. 2024 m. regione kursuojančiuose autobusuose įdiegta sistema užfiksavo 836 tūkst. 792 elekt­roninių bilietų žymėjimus. Daž­niausiai viešuoju transportu keliavo Tauragės rajono gyven­to­jai, pažymėję net 66 proc. bilietų. Iš bendro važiuojančių skaičiaus 16,5 proc. kelei­vių sudarė Šilalės, apie 14 proc. Jurbarko ir maždaug 3,4 proc. – Pagėgių savivaldybių gyventojai. 

Daiva BARTKIENĖ

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija

Minint 492-ąjį Šilalės miesto gimtadienį, Ši­lalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje dviem šilališkiams įteiktos „Auksinės gilės“, iškilmingos ceremonijos metu įteiktos regalijos ir naujam miesto garbės piliečiui. 

Nominantai „Auksinės gilės“ apdovanojimams buvo atrinkti dar liepos pradžioje – savivaldybės at­rankos komisijos sprendimu, apdovanojimus buvo nuspręsta įteikti dviem Šilalės kraštui nusipelniusiems asmenims, kuriems penktadienį ir skirta „Auksinė gilė“ bei 15 bazinės socialinės išmokos dydžio (1050 Eur) piniginė premija.

Apdovanojimus pelnė Šilalės rajono savivaldy­bės kultūros centro direktoriaus pavaduotojas, re­žisie­rius, Muzikinio teatro vadovas, šiuo metu lai­kinai einantis direktoriaus pareigas Antanas Kaz­lauskas. „Auksinė gilė“ jam įteikta už kūrybinį aktyvumą, tradicijų puoselėjimą, pilietines iniciatyvas ir jų įgy­vendinimą, pelnytą aplinkinių pagarbą.­ A. Kazlauskas jau 25-erius metus  atsakingai ir kūrybiškai dirba kultūros srityje, pasižymi išskirti­niu kūrybiniu aktyvumu, nuolatiniu pilietinių inicia­tyvų skatinimu bei jų sėkmingu įgyvendinimu. Dėl šių savybių jis pelnė ne tik profesinį pripažinimą, bet ir aplinkinių pagarbą. Ypatingai ne tik šilališkių, bet kone visos Lietuvos žiūrovų vertinami jo kuriami muzikiniai spektakliai su vietos mėgėjų meno kolektyvais – A. Kazlausko režisuoti „Čardašo karalienė“, „Intrigų miestas“, „Eliza“, „Šikšnosparnis“, „Linksmoji našlė“ tapo ryškiais kultūrinio gyvenimo įvykiais, buvo rodomi ne tik Šilalėje, bet ir Tauragėje, Telšiuose, Plungėje, Panevėžyje, jų ištraukos pristatytos Vilniaus knygų mugėje.

Taip pat A. Kazlauskas 2020 m. pripažintas geriausiu Šilalės rajono kultūros darbuotoju už aktyvią vadybinę veiklą, novatoriškumą, pareigingumą ir bend­ruomeniškumą, 2021 m. jis gavo Šilalės rajono savivaldybės padėkos dienos apdovano­ji­mą už išskirti­nius nuopelnus kultūros srityje, žmonių muzikinio skonio ugdymą ir kultūrinės veiklos sklaidą, 2023 m. nominuotas prestižiniam Lietuvos kultūros centrų asociacijos apdovanojimui „Auksinis feniksas“ kaip ge­riausias metų kultūros ir meno kūrėjas.

Antroji „Auksinė gilė“ skirta MB „Epsta“ ir UAB „Diržė“ direktoriui Edvinui Beržiniui – už verslumą, labdarą bei kūrybišką darbą.

Kaip nurodo savivaldybė, „Edvinas – ne tik sėk­mingas verslo lyderis, užtikrinęs įmonės stabilumą ir plėtrą, bet ir žmogus, kuris savo veikla kas­dien įrodo, jog verslas gali būti grindžiamas atsakomybe, tvarumu ir rūpesčiu kitais. Jo dėka kuriamos naujos darbo vietos rajone, skatinamas vietos bendruomenės įsi­traukimas, remiamos įvairios socialinės ir kūrybinės iniciatyvos. Edvinas yra pavyzdys, kad tikroji lyderys­tė pasireiškia ne tik strateginiais sprendimais, bet ir gebėjimu įkvėpti kitus, palaikyti ir mokytis iš iššūkių. Jo atkaklumas, atvirumas pokyčiams ir nuolatinis tobulėjimas padeda ne tik augti verslui, bet ir visai aplinkai – tiek darbuotojams, tiek bendruomenei.

E. Beržinio pagalba – tyliai, be dėmesio siekimo – pasiekia tuos, kam jos labiausiai reikia: vienišus, stokojančius, vaikus. Jis visada išlieka šalia, kai reikia pagalbos organizuojant renginius, akcijas ar paramos iniciatyvas – jo parama yra nuolatinė ir nuošir­di“, – skelbia savivaldybė.

Šilalės garbės piliečio vardas šiemet suteiktas moks­lininkui, humanitarinių mokslų daktarui, lietu­vių folkloro, baltų ir Baltijos finų kultūrinių ryšių tyrinėtojui, kalbininkui, ilgamečiam Vilniaus pedagoginio universiteto Lietuvių literatūros ka­tedros profesoriui Stasiui Skrodeniui – už nuolatinį rūpinimąsi gimtuoju Šilalės kraštu, Dionizo Poškos Baublių muziejaus populiarinimą Lietuvoje ir pasaulyje, už nuopelnus Lietuvos tautosakai.

S. Skrodenis gimė 1938 m. Šilalės rajono Padvarių kaime, o D. Poškos atminimu pradėjo domėtis dar būdamas mokiniu, kai jam pagerbti skirtoje konferencijoje skaitė savo paties parengtą nedidelės apimties referatėlį. S. Skrodenis, kaip vienas pirmųjų unikalaus muziejaus populiarintojų, parengė pažintinę knygelę „Baubliai“, išleido atminimų knygą „Baublio paunksmė“, D. Poškos muziejui perdavė nemažą dalį per visą gyvenimą rinktos įvairios medžiagos, 2024 m. padovanojo unikalią ir labai retą ­D. Poškai skirtą lenkų tyrinėtojų monografiją „Dionizy Paskiewicz – pisarz litewski na Zmudzi“, rūpinosi paminklo D. Poškai kūrimu, kuris 1991 m. Bijotuose buvo atidengtas. Būtent S. Skrodenio dėka 2008 m. Baublių muziejus sugrąžintas Šilalės rajono savivaldybei, o 2009 m. parengtas projektas kasmetinei literatūrinei D. Poškos premijai. 

S. Skrodenis aktyviai dalyvavo ir Šilalės kraštiečių draugijos Vilniuje veikloje, jo dėka visuomenė suži­nojo apie gimtųjų Bijotų „Bijotaičių“ kapelą, kai ši pirmą kartą pasirodė Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos laidoje „Duokim garo“. 

„Šilalės artojo“ inform.

Praėjusį savaitgalį Šilalės rajono keliuose vyko ketvirtasis Lietuvos mini ralio čempionatas (LMRČ), o kartu su svečių ekipažais iš viso į greičio ruožus išriedėjo net 78 sportiniai automobiliai, tarp kurių – keturi iš Šilalės.

Du ekipažai, paženklinti 72 ir 73 startiniais numeriais, startavo svečių įskaitoje. Tai – Šilalės automobilių sporto klubui priklausantys Lukas ir Vitas Vajinskiai bei Paulius Kiudys ir Karolis Petreikis. Abi ekipos raliui pasirinko „Honda Civic“ automobilius. Tos pačios markės automobiliu, tik jau čempionato lygyje, startavo iš Bijotų kilęs Dominykas Viliušis su Dagne Končiūte. Nors bendroje įskaitoje šis ekipažas liko 31-oje pozicijoje, o LMRČ rezultatų lentelėje nukrito iš 17 į 26 poziciją, savo klasėje (SGC-1) jie tapo etapo nugalėtojais. Svečių teise iš 72 pozicijos startavę P. Kiudys ir K. Petreikis pakilo į 23 lentelės vietą, o beveik tuo pačiu metu finišo liniją kirtęs L. ir V. Vajinskių ekipažas – iš 72 į 24 vietą. 

Geriausią laiką rajono keliuose pademonstravo Aurimo ir Žilvino Šliažų ekipa. Jų vairuojama „Opel Astra“ startavo SGC-2 klasėje ir užėmė 2-ąją vietą. Broliai trasą įveikė per 20.51.15 min. ir tai – geriausias visų Šilalės ekipažų laikas. A. ir Ž. LMRČ turnyrinėje lentelėje pakilo iš 23 į 19 poziciją. 

„Visada norisi dar geresnio rezultato, bet esame patenkinti. Kiek šiemet teko bandyti trasų, Šilalėje keliai buvo patys geriausi. Liko dar du LMRČ etapai, bet nemanau, kad juose reljefas ir kelio danga bus geresnis nei pas mus“, – po varžybų kalbėjo A. Šliažas.

Jo teigimu, lenktynių dalyviai teigiamai įvertino Šilalės kelius ir beveik neabejojama, kad po 20 metų į Šilalę grįžęs automobilių ralis vyks ir kitąmet – jeigu niekas nepasikeis, žadama vieną iš LMRČ etapų ir vėl organizuoti Šilalės rajone.

Žydrūnė MILAŠĖ

Viliaus ŠALTENIO nuotr.

Košių seniūnaitis Aurimas Šliažas automobilių sporto mėgėjams žinomas kaip mini ralio dalyvis. Šiemet Šilalės miesto šventės metu rajone rengiamos ralio lenk­tynės, kuriose Aurimas taip pat dalyvaus, o tarp kone 80-ies­ ekipažų A. Šliažo pilotuojamas automobilis išsiskiria dizainu – jis išpuoštas policijos ženklus imituojančiais lipdukais.

 Lietuvos mini ralio čempio­nato (LMRČ) dalyviai Šilalės rajono keliais lenktyniaus maž­­daug po 20 metų pertraukos – pas mus vyks ketvirtasis čempionato­ etapas, kuriame susirungs ar­ti 80-ies ekipažų. Šiose lenk­tynėse dalyvausiantis Aurimas sako, jog technika jį traukė nuo mažų dienų, o už automobilio vairo jis sėdo vos 12-os. 

„Sugalvojau nuvažiuoti pas tė­vus į laukus. Ir būtų pavykę, bet policija sustabdė, nuvežė pas tėvus, apklausė. Gerai, kad viskas laimingai baigėsi“, – juokiasi dabar vyras, po kurio laiko ir pats tapęs pareigūnu bei dirbęs šioje srityje maž­daug 6 metus.

Į mini ralio varžybas Kelmės rajone jis pirmąkart nuvyko su draugais. Tas vaizdas taip įsi­rėžė į atmintį, kad pajuto nenumaldomą norą išban­dyti trasą, įsitikinti, ar išties taip sudėtinga valdyti automobilį. Šiųmetis LMRČ Aurimui – ketvirtas, o antrus metus jo štu­r­manu yra brolis Žilvinas.

„Pamenu pirmąjį čempiona­tą, kuris buvo visiškai kitoks – tada mini raliui dar buvo keliami kur kas žemesni reikalavimai: buvo leidžiama lenk­tyniauti su paprastais gatvės automobiliais, nereikėjo specialios įrangos nei aprangos. Dabar požiūris visiškai kitoks, reikalavimai – griežtesni. Šis sportas nėra pigus užsiėmimas, pavyzdžiui, vien kostiumas atsieina apie pusantro tūkstančio, o kur dar pirštinės, batai, šalmai. Net nesusimąstydavau, kad ralio dalyvio pirš­tinės turi turėti techninę ga­rantiją, bet, pasirodo, ji yra būtina – apranga nėra šiaip gra­žiai atrodantys kombinezonai, jie yra atsparūs smūgiams, ugniai ir t.t. O kuo aukštesni garantiniai saugikliai, kuo ilgesnė techninė garantija, tuo aukštesnė kaina“, – pasakoja lenktynininkas.

Pirmajame ralyje Aurimas važiavo „Audi“ automobiliu, kuriuo kasdien važi­nė­davosi ir rajono keliais, šiuo metu jiedu su broliu varžosi „Opel“ markės automobiliu, kuris vi­zualiai primena policijos tarnybinį automobilį.

„Po pirmojo čempiona­to supratau, kad noriu ir galiu važiuoti, tad te­ko ieškoti sportinės ma­šinos. Tada ir nusipirkau „Opelį“ su visa šiam sportui reikalinga įranga. Jeigu nebūčiau tos mašinos įsigijęs, būtų tekę perdaryti kitą automobilį – mini ralyje, kaip ir bet kuriame kitame, sportiniai lankai, sėdynės, sportinis vairas yra privalomi“, – sako A. Šliažas.

Šilalės ralyje be A. ir Ž. Šliažų dalyvauja šilališkių tėvo bei sūnaus Vito ir Luko Vajinskių duetas ir tam pačiam Šilalės automobilių sporto klubui priklausantis Pauliaus Kiudžio bei Karolio Pet­reikio ekipažas. Bijotų pavadinimą galėsime išvysti ant kauniečių automobilio, ku­rį pilotuos buvęs bijotiškis Do­minykas Vi­liušis, o šturma­nės vietoje sėdės jo gyvenimo drau­gė Dagnė Kon­čiūtė. 

Pasak Aurimo, bet kuriose­ lenktynėse itin svarbus yra štur­mano vaidmuo, nuo kurio trasoje priklauso tikslus ir operatyvus  reagavimo laikas. Žinoma, būtų galima važiuoti ir vienam, bet tokiu atveju tek­tų pačiam stebėti kelią, sekti posūkius, kas kainuotų daug brangaus laiko.

„Pasitaiko visokių kuriozų – būna, šturmanas pameta savo žurnale tikslią maršruto vietą ir kažkodėl to nepasako vairuotojui arba pradeda kurti maršrutą iš savo fantazijos. Trasoje tokie nutylėjimai arba bandymai meluoti paaiškėja akimirksniu, nes lekiame dideliu greičiu, vienas netikslus posūkis, ir atsidursi griovyje. Gerai, jeigu pasekmės tik sumaitotas automobilis. Todėl lenktynininkai pripažįsta, kad sunku rasti gerą šturmaną, su kuriuo veiktum lyg vienas. Man pasisekė, nes broliui irgi patinka ralis“, – giria ketveriais metais jaunesnį Žilviną Aurimas.

Pernai jaunimo įskaitoje jie­du pelnė pirmą vietą, čem­pionate nusileido į ketvirtą. Tad šiemet A. ir Ž. Šliažų ambicijos ir tikslai dar aukštesni.

„Nežinia, kaip seksis Šilalėje, bet iki šiol buvome antroje vietoje. Labai tikiuosi, kad gimtinės keliai mums bus palankūs. Tuo labiau, jog, dirbda­mas policininku, visais esu bent kartą pravažiavęs. Be to, Žemaitijoje kelių gruntas nepalyginamai tvirtesnis nei, tarkime, Dzūkijos smėlynuose ar Aukštaitijos durpynuuose. Kita vertus, būtent saugumo jausmas ir žinojimas, kad mus stebi daug pažįstamų žmonių gali pakišti koją“, – nerimauja Aurimas.

Gamtos išdaigos lenk­ty­ni­nin­kų nebaugina – jiems jau teko lenktyniauti, kai lietus pylė it iš kibiro, o kelio beveik nesimatė. Tiesa, nerimo yra dėl į kelią netikėtai išbėgan­čių miško žvėrių ar kažkodėl ap­ribojimų nepaisan­čių žiū­rovų. 

„Lenktyniniai automobiliai kliūčių trasoje nesitiki ir skrie­ja visa jėga, todėl žmo­nės privalo elgtis atsakingai, saugoti save. Yra ir man buvę tokių incidentų, bet, laimei, sugebėjau suvaldyti mašiną ir saugiai aplenkiau į trasą dviračiu iš­riedėjusį žmo­gų.­ Apmaudu, jog ir žiūrovai kartais neįver­tina grėsmės, rizikuoja perbėgti į kitą kelio pusę artėjant automobiliui. Bet būtent žiūrovų bei lenktynininkų saugumui ir yra numatytos specialios vietos, kur galima stovėti, o tų apribojimų būtina paisyti, nes posūkyje mašina gali tapti nevaldoma“, – prašo sirgalių supratingumo lenktynininkas.

A. Šliažas į avariją trasoje bu­vo patekęs tik kartą – su dabar pilotuojamu automobiliu­­ nulėkė į kelkraštį, rėžėsi į medį tokia jėga, kad varik­lis iš maši­nos nulėkė kelis metrus tolyn. Visa laimė, jog­ sužaloji­mai buvo menki – anot Aurimo, savaitę skaudėjo sprandus, o avariją priminė nuo smūgio saugos diržų palikti pėdsa­kai.

Bijotiškiai jau svarsto ir apie kitų metų LMRČ mini ralį – planuoja įsigyti naują lenktyninį automobilį ir pabandyti varžytis keturiais varančiais ratais lenktyniaujančių automobilių kategorijoje. Ar taip ir nutiks, parodys laikas, o kol kas Aurimui ir Žilvinui labai svarbu laimėti ketvirtąjį čempio­nato etapą, po jo dar bent vieną Dzūkijoje (Dauguose) rugp­jū­čio 23 d. arba Mažeikiuose – Telšiuose rugsėjo 28 d. Pirmus du respublikinius etapus jiedu jau laimėjo, iš trečio iškrito sugedus automobiliui.  

Automobilių sporto varžybų broliai žada ir Šilalėje. Pradžia padaryta – šiemet Bijotų dvaro festivalio metu, anot Aurimo, organizuotas trumpas pasiva­žinėjimas, kuriame dalyvavo devyni eki­pažai iš Vilniaus, Kau­no, Tau­ragės bei Kelmės. 

„Pabandėme, ar iš esmės pa­vyktų toks sumanymas. Bi­jo­tiškiai liko sužavėti, nepasitenkinimą dėl galimybės iš­vykti varžybų metu iš namų, sugadinto kelio pareiškė tik trys gyventojai. Buvo pasi­rūpinta tiek saugos darbuotojais trasoje, tiek avaringų posūkių apsaugomis. Dalyviai nenusivylė ir patikino kitais metais būtinai atvyksiantys. Tad labai tikėtina, jog kitų metų liepą Bijotuose vėl girdėsime lenktyninių automobilių variklius“, – viliasi A. Šlia­žas.

Paklaustas, ar planuoja kada nors vėl užsivilkti policininko uniformą, 28-erių lenktynininkas su šypsena atsako: „Pagyvensim, pamatysim“. 

Aurimo brolis Žilvinas bando kurtis Klaipėdoje, yra baigęs mechanikos inžineriją, turi darbą ir nieko keisti neketina. Tačiau aistra lenktynėms jį į Bijotus grąžina kiekvieną savaitgalį.

Palaikyti savo kraštiečius ga­lėsime rytoj (šeštadienį) – jie varžysis aštuoniuose greičio ruožuose, kurie išsidėstę Lau­kuvos, Traksėdžio, Upynos ir Šilalės kaimiškosios seniūnijų keliuose (po du kartus lenktynininkai pralėks keliais Juodai­niai – Ręsčiai ir Eitvydaičiai – Kaš­taunaliai (Laukuvos sen.), po kartą trasomis Nevočiai – Kuodaičiai (Traksėdžio sen.), Stungaičiai – Dargaliai (Lau­­kuvos sen.), Bytlaukis – Kazokai (Šilalės kaimiškoji sen.) ir Varsėdžiai – Gaidėnai (Upynos sen.). Išvardinti kelių ruožai rugpjūčio 2 d. lenktynių metu bus uždaryti. Apie 19 val. Šilalėje, Jono Basanavičiaus g., vyks iškil­minga „Rally Šilalė 2025“ apdovanojimų ceremonija.  

Žydrūnė MILAŠĖ

Pašnekovų archyvo nuotr.

Praėjusį penktadienį Pajūrio rekreacinėje zonoje susi­rinko didelis būrys šventiškai nusiteikusių žmonių – skambant muzikai, vieni kitus šypsenomis, apkabinimais sveikino iš viso rajono į šventę „Nupjovę rugelius, sutinkam svetelius“ susirinkę Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai” nariai. Šiuos žmones vienija ne tik bendra veikla, įdomios išvykos, bet ir šilti santykiai, tarpusavio pagalba bei nuoširdi bendrystė. 

Vasaros sąskrydis seniai tapo tradiciniu Šilalės rajono „Bočių” renginiu. Antri metai jis vyko prie Jūros upės, kur bendraamžius buria nepailstanti šios sąjungos veiklos organizatorė Birutė Kuizinaitė. Net 17 me­tų Pajūrio bočiams vadovaujanti moteris įsitikinusi, jog renginiai, į kuriuos suvažiuo­jama iš viso rajono, turi didžiulę pras­mę – jie suartina žmones, praplečia akiratį, praskaidrina kasdienybę, kuri daugeliui vyresnio amžiaus žmonių ilgainiui tampa labai vienoda ir varginanti.   

Šiemet Pajūrio seniūnijos bo­čiai savo bičiuliams pasiū­lė pri­siminti senąsias javapjūtės tradicijas ir duonutės kelią namo. Laukuvos, Pajūrio, Upynos ir net du Šilalės „Bočių“ kolektyvai parengė programą, kurioje dainomis, patarlėmis, tautos išminties perlais garbino žemę, duoną bei darbą, šios kartos žmonėms buvusį gyvenimo prasme. Šventės kulminacija tapo Upynos atstovų atvežtos vaišės – tautiniu kostiumu pasipuošusios mergaitės padalinta naminė duonutė tirpo burnoje ir daugeliui priminė toli likusią vaikystę, kai aplink namus geltonavo rugiai, o vėjui papūtus, laukai bangavo lyg jūra. Pasak prisiminimais besidalinančių senjorų, toli sklisdavo rugius kertančių moterų dainuojamos dainos, kurios, sako, baigėsi tada, kai rugius pjauti pradėjo vyrai. 

Ant scenos šmaikščiai visus sutiko ir su gėlėmis išly­dėjo Pajūrio Saulės klinikos direktorius Kazimieras Nausėda, renginį papuošė Kauno samariečių centro mišrus vokalinis ansamblis (vadovas Vytautas Jonušaitis) ir jame dainuojanti Rūta Morozovaitė. Nors kauniškiai tvirtino, jog lauko scenose niekada nekoncertuoja, šįkart nesigailėjo padarę iš­im­­tį – šiltą liepos pavakarę jų dainos toli nuvilnijo Jūros upės slėniais, o dainininkai negalėjo atsigėrėti Žemaitijos paupių grožiu, šeimininkų vaišin­gumu bei nuoširdumu. Savo vokalinius sugebėjimus pademonstravo ir pajūriškiai – Saulės klinikos ansamblis „Jūr­vin­gis“. 

„Mums tokių suėjimų labai reikia – pabūti, pasikalbėti, kartu padainuoti retai pasitaiko progų. Dažniausiai sueiname mažomis grupelėmis, susitinkame pas kažkurį namuose ar sode, atšvenčiame gimtadienius, pasveikiname vieni kitus su jubiliejumi, paremiame sunkią valandą. Bet kai susirenkame į tokią šventę, širdis dainuoja, nesinori išsiskirstyti“, – neslėpė B. Kuizinaitė. 

Pasak Birutės, išskirtinis bočių bruožas yra optimiz­mas – jie kitaip žiūri į gyvenimą, nesiskundžia ir nedejuoja, nes savo laiką naudoja prasmingai veiklai.

„Aš gėles ir žoleles auginu – prieskonines ir vaistines, arbatai jų sudžiovinu, kad visada turėčiau ką lauktuvių nuvežti ir draugams dovanų įdėti. Manau, jog veiklos visi galim rasti, o kai galva užimta smagiais dalykais, nėra vietos blogoms mintims ir nerimui“, – įsi­tikinusi B. Kuizinaitė. 

Surengti smagią šventę Pa­jūrio seniūnijos bočiams padėjo visas būrys rėmėjų. Alfa Ringailienė, Vlada Ver­pe­čins­kie­nė, Vaclovas Plauška sma­giai sukosi prie žuvienės puodo ir užkandžių stalo, šventę rėmė Saulė ir Kazimieras Nausėdos, Al­ma ir Jonas Mockai, Ilona ir Petras Daukšiai, pagelbėjo Al­bina ir Vaclovas Vaitiekai, Staselė ir Zigmas Sėrapinai, Stasė Nikelienė, Zi­ta Paičiūtė, svečius sutinkant smagiai maršus trenkė Kazys Budrius ir Vy­tautas Norkaitis. 

Deja, iš viso rajono susirinkę bočiai taip ir nesulaukė nė vieno savivaldybės vadovo ar Socialinės paramos sky­riaus darbuotojo, nors kvietė juos į šventę. Bet, kaip juokavo žmonės, rinkimai dar to­li, jų balsų kol kas, matyt, niekam nereikia.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija

Daiva BARTKIENĖ

Valstybės duomenų agentūra paskelbė, kad Lietuvos metinis bendrasis vidaus produktas (BVP)  pernai išaugo 2,7 proc. ir tai yra gerokai daugiau, nei prognozavo Europos Komisija, Lietuvos bankas ir Finansų ministerija. Pagal ekonomikos augimą, lyginant su Europos Sąjunga, Lietuva pernai užkopė į absoliučias aukštumas ir daugiau nei dvigubai viršijo ES šalių ekonomikų augimo vidurkį. Tačiau ekonomikos garvežiu tapę didieji šalies miestai mažuosius Lietuvos regionus paliko skursti.

Investicijos į turtą – nauda tik biudžetui

Vieno gyventojo sukuriamas BPV dydis, lyginant su šalies vidurkiu, yra tarsi ekonominės veiklos ir gerovės indeksas, pagal kurį galima  vertinti žmonių pragyvenimo lygį. Vilniuje sukuriama pusantro karto didesnė BVP dalis nei  vidutiniškai Lietuvoje, tuo tarpu ekonomiškai silpniausioje ir mažiausiai gyventojų turinčioje  Tauragės apskrityje – tik 55 proc. šalies BVP vidurkio. Tie 55 proc. su labai nedideliais svyravimais laikosi nuo 2013 metų. Vos kelias procentais didesnę BVP dalį sukuriaUtenos ir Marijampolės apskričių  gyventojai.

Būtent šie regionai sulaukia ir mažiausiai investicijų. Valstybės duomenų agentūros pateikiami skaičiavimai rodo, kad vienam Lietuvos gyventojui 2023 metais teko vidutiniškai 4880 eurai materialinių investicijų. Tačiau vienam Utenos apskrities gyventojui teko tik 1321 euras (27 proc. šalies vidurkio), Alytaus – 1601 euras (32,8 proc. šalies vidurkio), Marijampolės – 1841 euras (38 proc.  šalies vidurkio) materialinių investicijų. Tauragės regionas investicijų gavo kiek daugiau – vienam gyventojui teko 2700 eurų  (55,4 proc. šalies vidurkio).

Lyginant su 2014 metais, tiesioginės užsienio investicijos Tauragės regione išaugo beveik 7 kartus, nuo 211 eurų iki 1436 eurų vienam gyventojui, tačiau vis tiek  buvo 8,5 karto mažesnės nei vidutiniškai Lietuvoje.Valstybės duomenų agentūros pateikti skaičiai rodo, kad 2014 metais mažiau nei Tauragės apskritis, užsienio investicijų gaudavo tik Utenos apskritis - 178 eurus vienam gyventojui, tačiau 2023 metais Utenos apskritis investicijų gavo daugiau nei Tauragė – 1560 eurų vienam gyventojui. Trečia nuo galo pagal užsienio investicijų lygį buvo Marijampolės apskritis – viena gyventojui šiame regione 2023 metais teko 1809 eurų užsienio investicijų. 

Investicijos kuria ilgalaikį turtą  arba padidina jo vertę, bet nebūtinai pagerina žmonių gyvenimą, jei dedamos į turtą, kuris nekuria darbo vietų. 

Tauragės regione „REN energija”, laimėjusi bylą prieš Jurbarko žemdirbius, stato 15 vėjo jėgainių  - projekto vertė 90 mln. eurų. „Modus Asset Management“ į vėjo jėgaines Jurbarke investuoja 21 mln. eurų, o 85 megavatų  vėjo jėgainių parką statanti „Litgrid“– net 100 mln. eurų. Tačiau visos šios investicijos Jurbarke nesukūrė ir nesukurs jokių darbo vietų. Vienintelė jų nauda – pajamos Jurbarko savivaldybės biudžetui iš  nekilnojamojo turto mokesčių.

Ekonomikos garvežys – transporto įmonės

Vis dėlto Tauragės  regiono ekonomikos analizę šiemet atlikę konsultacijų kompanijos „Impact Advisory“ekspertai konstatavo, kad 2023 metais įvyko ekonomikos proveržis – BVP vienam gyventojui augo net 112 proc. ir toli pralenkė ne tik Lietuvos ekonomikos augimo vidurkį (108 proc.), bet net ir sostinės (110 proc.)  BVP augimą. Kadangi Tauragės apskritis pagal BVP vienam gyventojui pralenkė Alytaus bei Utenos apskritis ir susilygino su Marijampolės apskritimi, konsultacijų kompanijos „Impact Advisory“ strategasDomas Zdanevičiuskonstatavo, jog šio regiono laikyti ekonomiškai atsilikusiu nebegalima.

Neabejotinais 2023 metų Tauragės regiono ekonomikos lyderiai galima vadinti ypač suklestėjusias pervežimų veikla užsiimančias transporto įmones. Pavyzdžiui, Tauragėje registruota UAB „Transeba“  savo apyvartą 2023 metais padidino 933 proc., UAB „GBY“ - beveik 180 proc., UAB „Vitlaima“ – 156 proc., UAB „United Transline“ – 110 proc.  Vien pervežimų veikla užsiimančių Tauragės savivaldybės įmonių apyvarta 2023 metais siekė 373,7 mln. eurų  ir sudarė apie 69 proc. dešimties didžiausių  Tauragės savivaldybės įmonių apyvartos.  

Vienos UAB „Manvesta“ apyvarta (258,3 mln. eurų)  beveik 2 kartus viršijo likusių devynių didžiausių Jurbarko savivaldybės įmonių apyvartą. Pagėgių savivaldybėje  didžiausią apyvartą turinti UAB „Vilkyškių pieninė“ visų likusių devynių šio krašto ekonomikos lyderių apyvartą  viršija 10,5 karto.

BVP augimą  lėmė beveik 80 proc. augę finansų ir draudimo veiklos rezultatai, ir beveik 30 proc. arba daugiau nei 100 mln. eurų padidėjusi didmeninės ir mažmeninės prekybos, transporto, bei apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų įmonių Tauragės regione sukariama vertė. Investicijų analizę atlikę kompanijos „Impact Advisory“ekspertai nurodo, kad šiai ekonominei kategorijai priskiriamose įmonėse dirba ketvirtadalis (25 proc.) visų užimtų Tauragės apskrities gyventojų.

Tačiau 2023 metais smarkiai augusios materialinės investicijos neatitiko sukurtos pridėtinės vertės. Pavyzdžiui, į Tauragės regiono pramonės įmones buvo investuota 38,3 mln. eurų, arba 9,1 proc. daugiau nei 2022 metais, tačiau sukurta BVP (to meto kainomis) sumažėjo 2 proc. Investicijos į apdirbamąją gamybą išaugo 38 proc., bet šios srities įmonių sukuriamas BVP sumažėjo 4 proc. Investicijos į žemės ūkį, miškininkystę ir žuvininkystę  beveik nepakito, bet  BVP sukurta 22 proc. mažiau nei 2022 metais.

Viešosios investicijos verslumo neskatina

Vidaus reikalų ministerijos  parengtai Regionų plėtros programai iki 2030 metų suplanuota skirti 1,620 mlrd. eurų Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų. Tikimasi, kad viešosios investicijos padės sustiprėti tokiems mažiesiems regioniniams centrams, kaip Tauragė.  ES parama pritrauks investicijas, dėl ko kursis įvairesnės darbo vietos, kils gyventojų užimtumo lygis ir mažės regioniniai skirtumai.

Tauragės regiono plėtros programai įgyvendinti Vyriausybė skyrė 108,1 mln. eurų, iš jų 44 mln. eurų – regiono centrui Tauragei. Iš 44 mln. ES paramos lėšų Tauragės miesto tvariai plėtrai  yra skirta 16,3 mln. eurų. Tačiau šiais pinigais taip pat nebus kuriamos darbo vietos, į kurias galėtų pretenduoti regiono gyventojai. Juos investuoti suplanuota į apskrities centro švietimo įstaigų modernizavimą,  švietimo infrastruktūros ir aplinkos funkcionalumo didinimą, tvarios aplinkos užtikrinimą urbanizuotose ir tankiai apgyvendintose prie Zumpės tvenkinių, Jūros upės ir buvusio hipodromo teritorijose.

Tauragės  regiono ekonomikos analizę šiemet atlikę konsultacijų kompanijos „Impact Advisory“ekspertai pastebėjo, kad 2023 metais didžiausią materialinių investicijų augimą ( didėjo apie 80 proc. – nuo 24 iki 43,1 mln. eurų) pademonstravo viešasis sektorius. Ekspertų nuomone, ateityje gali kilti abejonių dėl tokių investicijų tikslingumo, nes jų prieaugis viršija sukuriamos pridėtinės vertės prieaugį.

Tauragės regione skatinimo  analizėjenurodoma, jog nesant pakankamos investicijų grąžos tikslinga atsižvelgti ir į kitus netiesioginius parametrus – gyvenimo kokybės lygį, tiesiogiai pozityviai įtakojantį gyventojų migraciją, verslų gebėjimą plėstis bei išlaikyti esamus darbuotojus ir pritraukti naujų, net iš kitų regionų, investuotojų pasiryžimą ateiti į regioną dėl gerėjančios ar neprastėjančios demografinės situacijos.

“Kol kas ryšys tarp infrastruktūros gerinimo ir naujų investuotojų atėjimo yra silpnas. Regiono sėkmę lemia ne tik infrastruktūra, bet ir žmogiškieji ištekliai bei aiškios investicinės paslaugos verslui. Viešoji infrastruktūra didina gyventojų gyvenimo kokybę, bet jos nepakanka, kad investuotojai pradėtų verslą, jei trūksta kvalifikuotų darbuotojų ir nėra kam padėti įvertinti investicijos galimybių. Tačiau infrastruktūra turi lemiamą reikšmę gyventojų norui likti regione, tuo pačiu įtakoja ir potencialių investuotojų optimizmą, kad naujai pritraukti darbuotojai, net iš kitų regionų, bus patenkinti gyvenimo kokybe ir liks dirbti pas juos”,- tikina „Impact Advisory“ strategas D. Zdanevičius.

Nuotraukoje: Konsultacijų kompanijos„Impact Advisory“strategasDomas Zdanevičius.

Projektui „Regionų atskirtis – grėsmė valstybės saugumui“ įgyvendinti 6 tūkst. eurų stipendiją skyrė Medijų rėmimo fondas. 

Vyriausybė pritarė Žemės ūkio ministerijos parengtam Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo pakeitimo projektui, kuriuo siekiama žemės ūkį pripažinti nacionali­niam saugumui svarbia sritimi.

Kodėl reikalingas toks įstatymas?

„Anksčiau kiekvienas kaimo gyventojas ir daržą turėjo, ir gyvulius laikė, todėl ir karą, ir kitas nelaimes išgyveno. Ir patys maistu apsirūpindavo, ir mies­tiečius nuo bado apgindavo, o kaip, kilus karui, išgyventume dabar, kai tiek miestiečiai, tiek kaimiečiai produktus prekybos tinkluose perka“, – į svars­tymus leidosi turguje žalumy­nais prekiaujanti garbingo am­žiaus moteris.

Išties Lietuvoje jau kelinti metai kalbama apie nacionalinio saugumo stiprinimą, didžiausią dėmesį skiriant gink­lų įsigijimui, išorinių sienų apsaugai ir kitos karinės infrastruktūros plėtrai, kiberneti­nėms grėsmėms, bet neak­centuojamas gyventojų aprū­pinimo maistu klausimas, kilus kariniam konfliktui ar ekst­remaliai situacijai, kuri gali neigiamai atsiliepti žemės ūkio gamybai. Net ją sustabdyti! Karas Ukrainoje, pandemija, stichinės nelaimės, kylančios įvairiose šalyse ir net žemynuose, akivaizdžiai parodė, kaip greitai sutrinka maisto tiekimo grandinės. 

Gyventojų aprūpinimas mais­tu, susidarius kritinei padėčiai, yra vienas svarbiausių vals­tybės uždavinių. Tai numatyta ir Vyriausybės programoje. Kad vienas iš pagrindinių vals­tybės prioritetų yra gyvento­jų aprūpinimas maistu, konsta­tavo ir Europos vadovų bei Eu­ropos Sąjungos tarybos.

Kokie svarbiausi siūlymai?

Žemės ūkio ministerija, įvertinusi sparčiai besikeičiančią geopolitinę situaciją, stichi­nių nelaimių dažnėjimą, paren­gė Nacionalinio saugumo­ pagrindų įstatymo pakeiti­mo pro­jektą, kuriuo siūloma že­mės ūkį pripažinti nacionaliniam saugumui svarbia sritimi. Įstatymo projekte teigiama, kad valstybės užduotis yra kurti ir palaikyti atsparią bei savarankišką šalies apsirūpini­mo maistu sistemą. Taip pat užtikrinti palankias sąlygas gy­ventojų apsirūpinimui mais­to ištekliais ir sudaryti sąly­gas darniai, konkurencingai ir veiksmingai žemės bei maisto ūkio plėtrai. 

Be to, įstatymo projekte numatyta valstybės prievolė sudaryti teisines, ekonomines ir kitas reikalingas sąlygas, kurios užtikrintų nenutraukiamą gyventojų aprūpinimą maisto produktais ekstremalių situacijų ar krizių metu bei šalinant jų padarinius, paskelbus mobilizaciją, įvedus nepapras­tąją ar karo padė­tį.

Bus sukurta savarankiška apsirūpinimo maistu sistema

Kad Žemės ūkio ministerijos parengtas įsta­tymo projektas, ku­­riam pritarė Vy­riausybė, taptų įstatymu, reikalingas Sei­mo pritarimas. Projektas Sei­mui jau pateiktas ir tikimasi, kad rudens sesijoje jis bus svarstomas. Seimo patvirtinimas, kad žemės ūkis yra nacionaliniam saugumui svarbi sritis, leis kurti ir palaikyti atsparią bei savarankišką šalies apsirūpinimo maistu sistemą. 

„Žemės ūkis vaidina itin svar­bų vaidmenį nacionaliniam­ sau­gumui. Jis ypač aktualus susiklosčius šių dienų geopo­litinei situacijai. Gyventojų bū­tinųjų poreikių tenkinimas yra gyvybiškai svarbi valstybės funkcija, žmonių aprūpinimas maisto produktais ir geriamuo­ju vandeniu yra būtiniausias išteklius, o karo atveju – ir stra­teginis ginklas, – teigia­ žemės ūkio ministras Ig­nas Hof­manas. – Labai svarbu, kad žemės ir maisto ūkio produk­cijos gamintojams būtų už­tikrinamas nepertraukiamas elektros ir dujų tiekimas, kritiniais sutrikimų, nutraukimų ar gedimų atvejais jos prio­ri­teto tvarka gautų būtinų iš­t­ek­lių.“

Dėl šių sąlygų, pri­ėmus įsta­tymo projektu siūlomus Na­cionalinio saugumo pagrindų įstatymo pakeitimus, bus diskutuojama su Energetikos ministerija.

Seimui pritarus Žemės ūkio ministerijos parengtam įsta­tymo projektui, bus sudarytos sąlygos didinti Lietuvos atsparumą bet ko­kioms krizėms, sudarytos palankesnės galimybės stiprėti pačiam žemės ir maisto ūkio sektoriui, teisės aktu bus pripažinta, kad ne tik kariai, bet ir ūkininkai saugo valstybę.