Daiva BARTKIENĖ

Politikų tarpusavio kovos, savo tikslams pajungiant žiniasklaidą, kalbos apie nepatikimų piliečių „likvidavimą“, žodžio laisvės ribojimas, įsišaknijusi korupcija, nuo visuomenės slepiama tiesa apie aukščiausių pareigūnų šeimos verslus ir daugybė kitų negatyvių dalykų kuo toliau, tuo labiau skatina visuomenės nepasitikėjimą valstybe ir kursto abejones, ar iškilus krizinėms situacijoms šalyje nekiltų išsidorojimo banga su kitaip mąstančiais piliečiais. Kas žudo pasitikėjimą valstybe, kaip tai įtakoja skurdas, socialinė ir teritorinė atskirtis, ir ką reikėtų dalyti, kad Lietuvos piliečiai jaustųsi ramiau, sutiko pakomentuoti Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, humanitarinių mokslų daktaras Algimantas KASPARAVIČIUS, įžvelgęs paralelių su prieškariu ir dar ankstesniais Lietuvos istorijos laikais.

Kaip manote, nuo ko priklauso piliečių pasitikėjimas valstybe?

Piliečių pasitikėjimą valstybe daugiausia lemia du momentai: globalus valstybės progresas ir individuali jos piliečių sėkmė. Kuo valstybė efektyvesnė ekonomikos, politikos, finansų, kultūros, socialinėje srityse, tuo piliečių pasitikėjimas valstybe aukštesnis. Ir atvirkščiai – kuo minėtuose srityse valstybė silpnesnė, tuo labiau piliečiai linkę ieškoti naujos tėvynės ir emigruoti, pasiduoti išorės poveikiams ir vilionėms, ieškoti alternatyvių kelių savo šeimos socialinei sėkmei ir statusui garantuoti.

Žiūrint istoriškai, Senovės Romos piliečiai labiausiai ištikimi buvo savo valstybei, kai Romos respublika ar imperija klestėjo – triuškino priešus, plėtė teritoriją, visiems vienodai taikė sutartas teisės normas, tiesė kelius, statė amfiteatrus, viadukus ir vandentiekius, dalijo masėms duoną ir griausmingus gladiatorių žaidimus. Tai yra, kai savo piliečiams garantavo saugumą, socialinę ramybę, progresą ir malonumus.

Lygiai tas pats Lietuvoje ir Lenkijoje buvo Žečpospolitos klestėjimo laikais maždaug nuo XVI a. vidurio iki XVII a. pradžios. Tai laikotarpis, kai ta valstybė pergyveno savotišką „aukso amžių": buvo dar pajėgi kaip lygus su lygiu kariauti su Maskvos valstybe, realiai veikė Statutai ir krašto dar nebuvo užvaldžiusi oligarchija, amatai klestėjo, valstiečių gyvenimas po Valakų reformos kuriam laikui tapo turtingesnis, o šauktinė bajorų kariuomenė buvo pakeista į profesionalią samdinių kariuomenę.

Iš esmės panašų procesą galėjome stebėti ir TSRS laikais maždaug nuo XX a. šešto dešimtmečio pabaigos ligi aštunto dešimtmečio pabaigos, kada technologiškai ir kultūriškai TSRS dar gana sėkmingai konkuravo su Vakarais ir mūsų išsilaisvinimas iš tos totalitarinės sistemos praktiškai atrodė beviltiškas. Tačiau devinto dešimtmečio pradžioje daugmaž jau tapo aišku, kad TSRS neatlaiko konkurencijos su Vakarais ir Lietuvos išsilaisvinimo viltis šviesėja.

Žvelgiant siauriau, piliečio pasitikėjimui valstybe labai svarbus jo asmeninis emocinis-psichologinis ryšys su valstybe. Jei pilietis jaučia savo tautos ir valstybės kultūrinę-civilizacinę didybę, jei gali didžiuotis ir tapatintis su jos istorija ir kalba, literatūra, muzika, teatru, kinu ir mokslu, jei valstybė turi asmenybių, kurių žygius norisi pakartoti ar sekti jų idealais, jei ji tarptautiškai konkurencinga ir pajėgi apginti jo interesus, pilietis visada labiau ir lengviau pasitikės tokia valstybe. Čia panašiai kaip gyvenime: išore ar siela gražūs, kūrybingi, talentingi ir sėkmingi jaunuoliai beveik visose kompanijose atkreipia į save dėmesį ir lengviau gyvenime randa antrąją pusę.

Visi tie dalykai aktualūs ir šiandienos lietuvių pasitikėjimui savo valstybe. Jei valdžia savo piliečiams neužtikrina sutartos medicinos apsaugos, socialinio ir teisinio saugumo, efektyvios švietimo sistemos, jei cenzūruoja istoriją, klasikinę literatūrą ir jos autorius, bet slepia priešiškos valstybės tarnus KGB slaptus bendradarbius, jei šaržu paverčia valstybės gynybą, diplomatiją ir užsienio politiką, tuomet sunku tikėtis aukšto piliečių pasitikėjimo tokia valstybe.

Lietuvoje skursta penktadalis gyventojų, o tokiuose regionuose kaip Tauragės apskritis - kone  kas trečias. Ar pasitikėjimui valstybe gali turėti įtakos socialinė ir teritorinė atskirtis, gyventojų skurdas?

Pasaulio istorija įtikinamai rodo, kad šeimų skurdas ir nepritekliai bei atskirų socialinių, konfesinių ir tautinių bendrijų socialinė ar politinė atskirtis būtent ir yra didžiausi kirviai kertantys per piliečių pasitikėjimą savo valstybe. Ir visai nesvarbu, kur ta valstybė yra: Afrikoje, Azijoje, Amerikose ar Europoje prie Baltijos jūros.

Puikus to fakto įrodymas čia gali būti ir Lietuvos istorija. Nuo XVII a. vidurio, kada Lietuvoje beveik lygiagrečiai įsigali oligarchinis valdymas, represyvi baudžiava ir represyviai dominuojanti katalikybė, vis mažiau paliekanti erdvės kitatikiams ir ypač kitatikiams-kitataučiams, vis ryškesnė krašte darosi socialinė įtampa ir vis dažnesni kitatikių ir kitatikių-kitataučių skundai dėl suvaržymų, diskriminavimo. Kartu su tuo  pasigirsta globos prašymai užsienio monarchams: Anglijos ir Prūsijos karaliams, Rusijos carui, etc. Žodžiu, skurdas, socialinė-kultūrinė ir/ar konfesinė atskirtis veda valstybes ne tik prie vidinių problemų – visuomenės dezintegracijos, bet kartu kuria ir landas užsienio kišimuisi į valstybės vidaus reikalus, kas jau kerta per šalies geopolitinę galią.

Beveik tą patį būtų galima pasakyti ir apie Pirmąją Lietuvos Respubliką, gyvavusią 1918–1940 metais. Nėra didelė paslaptis, kad 1940 m. birželį sovietinius tankus ir raudonarmiečių voras Kaune pasitiko daugiatūkstantinė minia. Ir pirmiausia tie visuomenės socialiniai sluoksniai, tautinės bendrijos, kurios dėl socialinių ar kultūrinių-politinių priežasčių buvusios lietuviškos valdžios jautėsi skriaudžiamos ar pastumtos į socialinę-kultūrinę nuošalę.

Todėl manau, kad piliečių skurdas, dar labiau ištisų provincijos regionų, miestų ir miestelių skurdas bei atskirų tautinių bendrijų stūmimas į nuošalę, jų kalbos marginalizavimas ir šiandien yra viena didžiausių grėsmių Lietuvos Respublikos saugumui, jos sėkmingai ateičiai. Ypač tai jautru kalbant apie Tauragės rajoną, kuris istoriškai ilgus šimtmečius turėjo tiesioginį sąlytį su Mažaja Lietuva, Rytprūsiais, Vokietija,  ir dėl to sąlyčio Tauragės krašto gyventojai iki pat XX a. vidurio ekonomiškai stovėjo šiek tiek aukščiau už likusią Lietuvą. Deja, XX–XXI a. sandūroje dėl klaidingos ir trumparegės mūsų vyriausybių politikos tas kraštas atsidūrė tarp autsaiderių. Tai nepriimtina ir nepateisinama.

Ar valstybės vidaus politika, orientuota į gynybą, Jūsų manymu, padeda telkti piliečius ir stiprinti visuomenės atsparumą?

Į gynybą orientuota valstybės politika visada gera tada, kai ji yra krašto nacionalinio elito giliai apgalvota, išplaukia iš valstybės nacionalinių interesų, yra racionali, pagrįsta šalies žmogiškaisais, ekonominiais, finansiniais ištekliais ir subalansuota su valstybės geopolitine padėtimi ir diplomatine veikla. Jei šių kelių pamatinių kriterijų į gynybą orientuota šalies politika neatitinka, ji gali tapti netgi  žalinga tautai ir valstybei: išbalansuoti valstybės geopolitnę padėtį, nuskurdinti ir netgi dezintegruoti visuomenę, taigi rezultate ne sustiprinti visuomenės atsparumą, bet susilpninti ir tokiu būdu tik pakirsti valstybės saugumą, jo garantijas.

Pasaulio ir Europos istorija žino daugybę liūdnų pavyzdžių, kada techniškai ir ideologiškai iki dantų militarizuotos valstybės ir visuomenės, susidūrusios su išorės priešais, griuvo kaip kortų nameliai. Geru pavyzdžiu čia gali būti kaizerinė ir hitlerinė Vokietija, kuri dukart XX amžiuje pasiekusi visuomenės totalinio mobilizavimo ir valstybės militarizavimo abu pasaulinius karus 1914–1918 ir 1939–1945 m. tragiškai pralaimėjo: prarado milijonus gyvybių ir beveik pusę savo teritorijų. Tai rodo, kad neadekvati visuomenės mobilizacija ir valstybės militarizacija dar nėra joks saugumo garantas.

Netrūksta ir pavyzdžių, kada tokios visuomenės–valstybės patyrė krachą taip ir nesulaukusios lemtingo susidūrimo su priešais dienos „X“, nes sugniužo anksčiau po savo pačių susikurta militarine našta. Puikus to pavyzdys yra totalitarinė TSRS, kuri taip ir numirė belaukdama Vakarų užpuolimo. Nes pavargę nuo nesibaigiančios išorės grėsmių retorikos patys jos piliečiai pasakė NE militarizmui ir pradėjo Perestrojką po kurios ideologiniu skėčiu 1988-ųjų birželį gimė ir mūsų Sąjūdis.

Deja, bet šiandieninės Lietuvos politinė klasė prastai išmano tarptautinių santykių ir karybos istoriją. Todėl per Lietuvos teritoriją nekliudomi skraido užsienio dronai, generolai spekuliuoja vokiečių brigados būsimais pajėgumais Lietuvoje ir Kaliningrado žaibiško sunaikinimo projekcijomis, o eksministrai–partijų vadukai pliurpia apie „Vytauto Didžiojo gynybos linijos“ statybą vos už 30 km. nuo valstybės sostinės, net nesuvokdami, kad karo atveju tokia linija per 600 000 gyventojų turinčiam Vilniui iš esmės būtų mirties nuosprendis, o viena vokiška brigada Lietuvoje reiškia nedaug.

Pateiksiu pavyzdį: kaip tik šiuo metu rusai supa Ukrainoje Kramatorską, kuris už Vilnių pagal gyventojų skaičių ir plotą yra dešimt kartų mažesnis, o miestą gina ir apginti nepajėgia net šešios ukrainiečių brigados? Paklauskite savęs, kiek panašiu atveju reiktų brigadų Vilniaus gynybai ir koks būtų rezultatas?

Didelė klaida visą valstybės gynybą permesti išimtinai ant militarizmo bėgių, patikėti kariškiams ir atsisakyti diplomatijos kaip valstybės gynimo instrumento. Net tokia super karinė galia kaip JAV savo valstybės gynybos politikos nepatiki vien generolams, bet nuosekliai koreliuoja su diplomatija, kompromisais ir susitarimais. Toks turėtų būti ir Lietuvos saugumo kūrimo kelias. Pagrindinio tarptautinių santykių principo „Do ut des“ niekas neatšaukė.

Kaip nacionaliniam saugumui gali atsiliepti politinis visuomenės suskaldymas?

Visuomenės skaldymas socialiniais, tautiniais, kalbiniais, kultūriniais, konfesiniais, ideologiniais-politiniais, partiniais ar dar kokiais nors motyvais yra žalingas visuomenės raidai ir tapatybei bei kenkia valstybės saugumui, jos geopolitiniams pajėgumams. Ir Lietuva, kaip niekas kitas, tą turėtų puikiai žinoti. Senoji Lietuvos–Lenkijos valstybė XVIII a. didžiąja dalimi kaip tik ir žlugo, buvo sužlugdyta dėl tokio susiskaldymo ir skaldymo, kada įtakingos vidaus ir išorės jėgos meistriškai manipuliavo vien savo siaurais egoistiniais interesais.

Beveik analogišką visuomenės skilimo pasekmių piliulę lietuviams teko nuryti ir XX a. pradžioje, kada nesugebėjusi suvienyti etnopolitiškai suskilusio Vilniaus ir visos pietryčių Lietuvos anuometinė lietuviška valdžia visam dvidešimtmečiui prarado ir sostinę, ir trečdalį Lietuvos. Ir susigrąžino sostinę, ją lituanizavo jau tik prasidėjus Antrąjam pasauliniam karui ir tik su Josifo Stalino politikos pagalba. Tai aukso vertės visuomenės skilimo ir jos pakartotino – netektimis ir krauju – suklijavimo istorinė pamoka. Deja, šiandieninių mūsų vyriausybių vėjavaikiškai užmirša.

Kaip manote, kokių priemonių turėtų imtis valstybė, kad visuomenėje mažiau būtų sąmokslo teorijų, žmonės gyventų ramiau, be nuolatinės įtampos?

Pirmiausia valstybė privalo garantuoti savo visiems piliečiams politinę žodžio laisvę, kuri reiškia kiekvieno teisę kalbėti tai, ko nenori girdėti valdžia ir dauguma. Be tokio principo laisvės nėra. O jei nėra laisvės, dingsta ir politinė išmintis, nes ji gimsta tik iš protų ir argumentų susidūrimo, konkurencijos ir varžybų.

Antras momentas – kultūra ir švietimo sistema, kurios negali būti patikėtos ir organizuojamos pagal rinkos ekononomikos dėsnius. Lietuvos sėkmei ir pažangai reikalingas lietuviškas kinas, teatras, opera, aukštoji literatūra ir poezija, nacionalinė istorija, kuriais lietuvis galėtų didžiuotis, į juos atsiremti; kuriais dalintųsi ir jų dalimi rinktųsi būti imigrantas–naujasis lietuvis. Globalizmo epochoje Lietuva negali užsidaryti nuo pasaulio, bet privalo sau naudingai pasaulį humanizuoti.

Trečia, privalu išeiti iš moralinio skurdo kultūros ir kasdienybės kultūros skurdžios teritorijos, kuri atmeta didžiąją dalį praėjusio amžiaus Lietuvos kultūrinės–politinės istorijos ir šiandien bene ryškiausia žvelgiant į jaunąją lietuvių kartą, gimusią ir užaugusią jau po Europos Sąjungos vėliava. Tas etinis-moralinis skurdas ardo etnopolitnį lietuvį ir grauna Lietuvą. Ketvirta, privaloma atsisakyti rabiniškai doktrinieriško Konstitucijos aiškintojų instituto ir grįžti prie pačios Konstitucijos turinio, kurį pajėgus perskaityti ir suprasti kiekvienas gimnaziją baigęs pilietis. Antraip, laikui bėgant Konstituciją gali tekti įslaptinti, kaip ir KGB agentus.

Penkta, valstybės politiniame gyvenime privalo dominuoti, jos ateities pasirinkimus ir vektorius brėžti ne partiniai klebonai ar naujieji imamai-influenceriai, bet laisvos tautos laisva valia.

Fotografijos autorė Joana Suslavičiūtė

Projektui „Regionų atskirtis – grėsmė valstybės saugumui“ įgyvendinti 6 tūkst. eurų stipendiją skyrė Medijų rėmimo fondas.

Daiva BARTKIENĖ

Kuo toliau, tuo dažniau esame raginami mokytis visą gyvenimą, tačiau 2024 metų Valstybės duomenų agentūros skaičiavimais, šalies regionuose dešimtadalis žmonių yra nebaigę pagrindinės mokyklos, o 16,4 tūkst. gyventojų neturi net pradinio išsilavinimo. Daugiausiai išsilavinimo neturinčių ir nesimokančių jaunų žmonių gyvena kaimo vietovėse.  Jų galimybės mokytis ribotos, o susirasti darbą darosi vis sunkiau – darbdaviai reikalauja, kad ir valytojos turėtų bent vidurinio mokslo atestatą.

Pabijojo likti bemoksle

Keturiasdešimtmetė Dovilė šią vasarą Tauragės profesinio mokymo centre išlaikė abitūros egzaminus – užbaigė tai, ko nepadarė prieš 23 metus, baigdama vidurinę mokyklą.  Individualios priežiūros darbuotoją mokytis paskatino supratimas, kad nuo šių metų sausio pasikeitus įstatymams, ji bus  laikoma neturinčia jokio išsilavinimo.

„Mums paaiškino, kad tie individualios priežiūros slaugytojo  pažymėjimai, kuriuos mes gavome išklausę kursus, nuo šių metų nebegalioja – pasikeitus įstatymui, reikalingas diplomas. Tas pats ir darželio auklėtojų bei mokytojų padėjėjoms, nebaigusioms  vidurinės mokyklos“,- tikina Dovilė.

Ne vienerius metus užsienyje gyvenusi moteris tikina, kad Vokietijoje, Airijoje jos niekas neklausė , kokį turi išsilavinimo dokumentą, o štai Lietuvoje be jo – niekur. „Ten žiūri, ką tu sugebi ir  kaip dirbi, čia pretendentą užimti kokias nors pareigas vertina pagal popierių“,- neslėpė apmaudo Dovilė.

Du vaikus auginanti moteris  pripažįsta, kad apie egzaminų, kurie vidurinėje mokykloje neatrodė svarbūs, laikymą, galvojo jau seniai, bet prisiruošti paduoti prašymą pasirodė sunkiau, nei mokytis. Pamokos Tauragės  profesinio rengimo centre vyko nuotoliniu būdu, tad moteris  tik retkarčiais nuvykdavo pasikonsultuoti pas  sunkesnių dalykų mokytojus. Atestatui gauti ji laikė privalomą lietuvių kalbos ir pasirenkamą vokiečių kalbos egzaminą.

„Nesitikėjau, kad bus lengva, bet jei nebūčiau keletą metų dirbusi Vokietijoje, nežinau, kaip būtų sekęsi“,- pripažįsta  Dovilė, padavusi prašymą mokytis Karaliaus Mindaugo profesinio rengimo centre.

Nei apie vidurinės mokyklos baigimą, nei apie tolimesnius planus savo darbdavių jurbarkietė neinformavo. Dirba pamainomis, todėl nesunkiai pavyko suderinti mokslą su darbu. Vis dėlto Dovilė mano, kad įmonės, kurioje dirba, vadovas, nebūtų apsidžiaugęs žinia apie jos nusiteikimą mokytis. Dovilė jau spėjo įsitikinti, kad darbdaviai netoleruoja visko, kas gali trukdyti darbui.

Mažiausiai išsilavinusių – Tauragės regione

Tokių kaip Dovilė – neturinčių net vidurinio išslavinimo, yra labai daug. Valstybės duomenų agentūros pateikiama informacija rodo, kad net 117,2 tūkst. 25 – 64 metų šalies gyventojų  pernai turėjo mažesnį nei vidurinį išsilavinimą, iš jų 16,4 tūkst. buvo baigę ar net nebaigę pradinės mokyklos. Ir tai ne pokario karta, o žmonės, gimę ne anksčiau nei praėjusio amžiaus septintąjį dešimtmetį.

Pernai šalyje net 8,4 proc. jaunimo, kurio amžius nuo 18 iki 24 metų, neturėjo vidurinio išsilavinimo ir nesimokė. Pastaraisiais metais jų daugėjo: 2019 metais buvo 4 proc., 2022 metais – 4,8 proc., 2023 metais – 6,8 proc. Mokytis nenorėjo dešimtadalis vyrų ir tik 6,8 proc. žemą išsilavinimą turinčių moterų.

Tokių žemo išsilavinimo jaunuolių miestuose buvo mažiau nei kaimuose. Pernai mieste nesimokė 6,4 proc., kaimo vietovėse – net 12,1 proc. 18 – 24 metų vidurinio išsilavinimo neturinčių jaunuolių. Labiausiai vengė mokytis kaime gyvenantys jauni vyrai – pernai jų buvo net 16,2 proc.  2020 metais tokių nesimokančių jaunų kaimo vyrų buvo 14,7 proc., 2021 metais – 9,7 proc., 2022 metais – 8,2 proc., 2023 metais – 7,8 proc.  Pedagogai įsitikinę, kad tai yra kaimo mokyklų naikinimo ir socialinės atskirties rezultatas.

Didžiausia dalis žemą išsilavinimą turinčių asmenų ir mažiausia dalis aukštą išsilavinimą turinčių asmenų gyvena Tauragės apskrityje – tokį faktą atskleidė  VšĮ „Žaliasis regionas“ užsakymu šiemet atliktas Tauragės apskrities investicinės aplinkos tyrimas.

Jei Lietuvoje aukštąjį išsilavinimą, tai yra, baigusių bakalauro, profesinio bakalauro, magistrantūros, rezidentūros ir doktorantūros studijų programas, 2023 metais turėjo 46 proc. gyventojų, tai Tauragės apskrityje tik 27 proc. suaugusių asmenų buvo baigusių studijas kolegijose ir universitetuose. Sostinės regione tokių asmenų buvo 62 proc., Vidurio ir vakarų Lietuvos regione – 39 proc.

Gerokai mažesnė dalis nei vidutiniškai Vidurio ir vakarų Lietuvos regione išsilavinusių žmonių gyveno Marijampolės apskrityje (29 proc.), Alytaus apskrityje (30 proc.), Šiaulių apskrityje (31 proc.), taip pat Panevėžio, Telšių, Utenos apskrityje. Ir atvirkščiai: ten, kur mažiau aukštą išsilavinimą turinčių gyventojų, didesnė gyventojų dalis turi tik  pradinį ir pagrindinį išsilavinimą, su ar be profesiniu pasirengimu. Tauragės apskrityje tokių gyventojų yra net 14 proc. – dvigubai daugiau nei vidutiniškai Vidurio ir vakarų Lietuvos regione. Sostinės regione tokių gyventojų yra tik 2 proc., Alytaus apskrityje – 3 proc., Kauno apskrityje – 4 proc.

Vidurinis reikalingas net vairuotojui

Tauragės apskrities investicinės aplinkos tyrimą atlikęs konsultacijų kompanijos Impact Advisory strategas Domas Zdanevičius įsitikinęs, kad žemas išsilavinimas tiesiogiai susijęs su ribotu verslumu –  gyventojams trūksta ne tik kvalifikacijos, bet ir pasitikėjimo kurti verslą - didžioji dalis jų kuria tik minimalią vertę sau ir aplinkiniams.

“Žemas išsilavinimo lygis taip pat lemia tokį išsilavinimą turinčių žmonių gebėjimą persikvalifikuoti apskritai, įgyti naujų žinių ir jas panaudoti. Verslumas dažniausiai siejamas su žmogaus savivertės lygiu – tikėjimu, jog jis gali ko nors pasiekti ir atradimu būdų kaip to siekti. Žemesnis išsilavinimas trukdo kokybiškai orientuotis verslo ir sociokultūrinėje aplinkoje,  pasirinkti teisingas veikimo strategijas. Juolab, žemo išsilavinimo suponuojamos gaunamos pajamos nesukuria galimybių tvariai kaupti startinio kapitalo”,- tvirtina D. Zdanevičius.

Tačiau tai nėra vien tik Tauragės apskrities problema. Užimtumo tarnybos duomenimis, žemesnį nei pagrindinį išsilavinimą Lietuvoje turi apie 3 proc. darbo ieškančių žmonių – birželio 1 d. tarnyboje registravosi 4656 tokie asmenys. Rasti darbo jiems – sunkiai įmanomas reikalas, nes netgi valytojoms dabar reikalingas vidurinis išsilavinimas.

Užimtumo tarnybos Komunikacijos skyriaus darbuotojai tikina, kad  neturintys pagrindinio išsilavinimo  gali būti siunčiami mokytis ir įgyti naujų kvalifikacijų, jei mokymo  paslaugų teikėjai nenurodo papildomų reikalavimų išsilavinimui. Tačiau 2023 m. Užimtumo tarnybos paramos mokymuisi priemonėse dalyvavo 76 asmenys, 2024 m. – 111, o 2025 m. sausio-gegužės mėn. – 16 asmenų, turinčių žemesnį nei pagrindinis išsilavinimą.

Didžiausia dalis pagrindinio išsilavinimo neturinčių asmenų registruojasi Elektrėnų savivaldybėje veikiančiame Užimtumo tarnybos skyriuje – beveik 14 proc. Pagėgiuose tokių bedarbių yra 12,3 proc., Akmenės savivaldybėje – 8,6 proc., Tauragės savivaldybėje – 7,4 proc. Iš viso Tauragės apskrityje darbo ieško 4824 asmenys, iš jų 283 arba 5,8 proc. užsiregistravusių Užimtumo tarnyboje neturi net pagrindinio išsilavinimo. 

Atgal į mokyklą po 40 metų

Šilalės suaugusiųjų mokyklos direktorė Daiva Rudminienė tikina, kad norinčių mokytis vyresnio amžiaus žmonių daugėja, bet mokyklų, kur jie gali įgyti vidurinį išsilavinimą, lieka vis mažiau, o Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje net nėra skyriaus, kuris kuruotų suaugusiųjų mokymą.

„Ateina žmonės rašyti prašymų ir sako, kad jaunystėje jiems to atestato nereikėjo, kad norėjo dirbti ir užsidirbti. Kitiems  sutrukdė ankstyvai sukurta šeima, gimę vaikai, emigracija į užsienį. Dabar žmonės grįžta į mokyklos suolą, nes pasikeitė tvarka. Pavyzdžiui, anksčiau greitosios pagalbos automobilio vairuotojui svarbu buvo turėti teises, dabar jau reikia specialaus išsilavinimo – o to be vidurinio ugdymo atestato negausi. Tas pats ir mokytojo padėjėjoms – reikalingas atestatas. Vieni darbdaviai iš karto atleidžia jo neturinčius, kiti sudaro galimybę ir skatina mokytis. Labai padeda socialinės darbuotojos, jaunesnius žmones skatinančios mokytis, įsigyti profesiją. Mes priimame visus, džiaugiamės galėdami padėti – ir palaikome kiek įmanydami, kad jiems nepritrūktų kantrybės“,- sakė Šilalės suaugusiųjų mokyklos direktorė D. Rudminienė.

Šiemet  Šilalės suaugusiųjų mokykloje dvyliktą klasę  lankė 56 mokiniai – ne tik šilališkiai, nemažai buvo ir aplinkinių savivaldybių gyventojų. Buvo ir prieš 20 metų, ir prieš 40 metų mokyklą baigusių – vienam mokiniui šiemet sukako 57 metai. Ne visiems lengva vėl sėsti prie vadovėlių ir bandyti prisimintai tai, ko mokėsi prieš dešimtmečius.  O yra ir tokių kliūčių, kurios norintiems mokytis sunkiai įveikiamos.

„Mūsų rajone labai prastas susisiekimas, autobusai pritaikyti prie kaimo mokyklų darbo laiko, o automobilius turi tikrai ne visi mūsų mokiniai.  Žmonės pasakoja, kad samdo vairuotojus, kurie atveža iki seniūnijos centro, tada važiuoja į  Šilalę, grįžti vėl reikia ieškoti, kas parveš. Kliūčių daug, viena jų yra kompiuterinis raštingumas. Patikėkite, ne visi namuose turi kompiuterius, ne visi gali naudotis internetu, todėl daliai žmonių nuotolinis mokymasis yra pernelyg sudėtingas dalykas“,- neslėpė Šilalės suaugusiųjų mokyklos direktorė. Kliūtys smukdo žmonių pasitikėjimą, nemaža dalis net nelaiko egzaminų, tik pasiima  vidurinio ugdymo programos  baigimo pažymėjimą, sudarančio galimybę mokytis profesijos kai kuriose profesinio ugdymo įstaigose.

Mokyklų poreikis mažėja?

Nacionalinės švietimo agentūros duomenimis, 2024 – 2025 mokslo metais pagal suaugusiųjų vidurinio, pagrindinio ir pradinio ugdymo programas Lietuvoje mokėsi 5155 asmenys. Norinčių mokytis būtų kelis kartus daugiau, tačiau ne visos savivaldybės savo gyventojams tokias galimybes sudaro – visoje šalyje veikia tik 31 suaugusiųjų mokykla. Daugiausiai besimokančių  pagal suaugusiųjų vidurinio, pagrindinio ir pradinio ugdymo programas yra Vilniuje (1700), Kaune (490), Kaišiadoryse (420), Klaipėdoje (382), Marijampolėje (269). Kaimiškose savivaldybėse mokosi mažiau žmonių, kai kur tik po keliolika ar keliasdešimt. Pedagogai akcentuoja, kad daugiau norinčių mokytis yra tose savivaldybėse, kur veikia atskiros  suaugusiųjų mokyklos, nes vyresnio amžiaus žmonės bijo paauglių patyčių.  

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos pateiktame komentare teigiama, kad suaugusiųjų, iškritusių iš švietimo sistemos, skaičius Lietuvoje yra vienas mažiausių visoje Europoje. Nors Lietuvoje suaugusiųjų dalyvavimas bendrojo ugdymo programose nėra gausus, bendrai suaugusiųjų švietimo galimybės yra plėtojamas ir skatinamos. Poreikis asmenims nuolat tobulėti vis labiau pabrėžiamas tiek Lietuvos, tiek Europos Sąjungos lygiu.

Ministerijos specialistai teigia, kad Lietuvoje plėtojama galimybė suaugusiesiems bendrojo ugdymo programas pabaigti profesinio mokymo įstaigose. Tai patrauklu, nes leidžia kartu įgyti ir profesiją, kuri galėtų padėti kuo greičiau įsitvirtinti darbo rinkoje. Šiuo metu tokias paslaugas teikia šešios profesinio mokymo įstaigos.

Nors EUROSTAT statistika rodo, kad Lietuvoje dalyvavimo suaugusiųjų švietimo veiklose lygis (9,8 proc.) yra kiek žemesnis, palyginus su ES vidurkiu (13,5 proc.), tačiau pastaraisiais metais pastebima augimo tendencija. Šiek Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, tiek kitos ministerijos ir savivaldybės investuoja į suaugusiųjų mokymą, siekia padaryti jį kuo patrauklesnį ir prieinamesnį. Nuo 2024 metų šalyje veikia individualių mokymosi paskyrų sistema KURSUOK.lt, kurios tikslas yra sudaryti kuo palankesnes galimybes tobulėti darbingo amžiaus suaugusiesiems.

Nepritekliai programuoja ateities skurdą

Įvairūs Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, kad vienas iš keturių asmenų, turinčių pagrindinį arba žemesnį už pagrindinį išsilavinimą, patiria nedarbo riziką, tuo tarpu aukštąjį išsilavinimą turintiems asmenims nedarbo rizika yra mažesnė nei 3 proc. 2017 metais paskelbti EUROSTAT duomenys rodo, kad  asmenų, kurie turi aukštąjį išsilavinimą, skurdo rizika Lietuvoje yra tik 4 proc., o asmenų, kurie turi pagrindinį arba žemesnį išsilavinimą, skurdo rizika siekia 33,4 proc.

Aukštojo išsilavinimo svarbą labiau akcentuoja aukštesniam socialiniam ir ekonominiam statusui priskiriami gyventojai – apklausų rezultatai rodo, kad tai svarbu 69 proc. finansiškai pasiturinčių, 57 proc. negaunančių socialinių pašalpų ir net 70 proc. aukštąjį išsilavinimą turinčių gyventojų.

Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras – ekspertinė institucija, teikianti įrodymais grįstą informaciją ir rekomendacijas dėl visuomenei aktualių mokslo, studijų ir inovacijų politikos formavimo ir įgyvendinimo sprendimų priėmimo, 2018 metais atskleidė, kad mokiniai iš mažas pajamas gaunančių šeimų rečiau nei kitų šeimų vaikai tęsia mokymąsi pagal švietimo programas, teikiančias aukštesnio lygio kvalifikaciją.

Pagrindinio ugdymo programą (10 klasių) baigę žemų pajamų šeimų vaikai dvigubai dažniau nei kiti tęsia mokymąsi profesinio mokymo įstaigose. Praėjus penkeriems metams po 8 klasės baigimo vaikai iš žemų pajamų šeimų 1,7 karto dažniau nebūna įgiję nei profesinės kvalifikacijos, nei vidurinio išsilavinimo. Tik ketvirtadalis  jaunų žmonių, mokyklose gavusių socialinę paramą, tęsia mokslą aukštosiose mokyklose – dvigubai mažiau, nei gyvenančių palankesnėmis socialinėmis ekonominėmis sąlygomis. Tai patvirtina seniai socialinių darbuotojų pastebėtą tendenciją, kad skurdas programuoja ateities skurdą.

Projektui „Regionų atskirtis – grėsmė valstybės saugumui“ įgyvendinti 6 tūkst. eurų stipendiją skyrė Medijų rėmimo fondas.

Autorės nuotr.

Daiva BARTKIENĖ

Lietuvoje skursta kas penktas gyventojas,  kaime – trys iš dešimties. Tačiau regionuose skurdo rizika paliečia kur kas daugiau žmonių. Didžioji dalis jų neturi darbo arba gyvena iš pašalpų ir atsitiktinių pajamų. Tuo pat metu pastebima ir priešinga tendencija: trūksta net ir nekvalifikuotų darbuotojų, o ieškantys darbo tikina, kad už minimalų atlyginimą dirbti neapsimoka.

Skursta šeši iš dešimties bedarbių

Nedideliame kaimiško rajono miestelyje gyvenanti Lidija šiemet baigė devynias klases. Mergina lanko vaikų dienos centrą – tai viskas, ką bedarbė mama jai gali pasiūlyti per mokinių atostogas. Lidija stengiasi užsidirbti pati: kartais su mama vyksta pas ūkininkus ravėti daržų, kartais pasiseka parduoti suvertus papuošalus. Nuo jų lieka ledams ar bandelei, kurių labai norisi, kai su vaikų dienos centro kompanija išvyksta į ekskursijas ar iškylas gamtoje.

Lidija sako, kad baigusi 10 klasių norėtų lankyti profesinio mokymo centrą ir tapti kirpėja, bet abejoja, ar tokią galimybę turės. Jų miestelyje profesinio rengimo centro nėra, o važiuoti mokytis į didesnį miestą  neužteks pinigų – jų visada trūksta net maistui. Mergina kaip įmanydama stengiasi pagelbėti šeimai: socialiniuose tinkluose prašo, kad žmonės paaukotų produktų. Tinka viskas – kruopos, duona, aliejus, daržovės. „Visi kalba, kad reikia maitintis sveikai. Nežinau, kas tai yra. Visada galvoju, kad norėčiau prisivalgyti sočiai“,- sako Lidija, labiau už kitus vaikus laukianti mokslo metų pradžios. Nemokami pietūs mokykloje dažnai jai būna vienintelis dienos maistas, nes vakare pasitenkina arbatos  puodeliu, kartais – dar ir kokiu sumuštiniu.

Lidijos mama nedirba jau seniai. Vasarą  važiuoja dviračiu pas ūkininkus, dirba atsitiktinius darbus, uogauja ir grybauja. Užimtumo tarnyba nieko nesiūlo, nes moteris neturi išsilavinimo – senais laikais baigė 8 klases, o profesijos neįsigijo. Miestelyje, kur nuomojasi butą,  darbo vietų nėra, o  į rajono centrą neturi kuo nuvažiuoti – vasarą autobusas  kursuoja vos kelis kartus per savaitę. Vieniša mama gauna socialinę pašalpą, tačiau didžiąją dalį pinigų šeima atiduoda už buto nuomą, komunalinius mokesčius, išleidžia maistui.  

Valstybės duomenų agentūra pavasarį paskelbė, kad pernai apie 620 tūkst. šalies gyventojų gyveno žemiau skurdo rizikos ribos, o skurdo rizikos lygis  per metus padidėjo dar beveik 1 proc. – iki 21,5 proc. Vaikų iki 18 metų amžiaus skurdo rizikos lygis, palyginti su ankstesniais metais, padidėjo 2 procentiniais punktais ir 2024 m. sudarė 19 proc. Skurdo beveik 60 proc. bedarbių, apie 40 proc. pensininkų, ir 8,3 proc. dirbančių asmenų. Pagal skurdo rizikos lygį Lietuva patenka į prasčiausių Europos Sąjungos šalių  trejetuką – prastesnius rodiklius turi tik Bulgarija ir Latvija.

Socialinės apsaugos ir darbo ministrės patarėja Jekaterina Navickė mano, kad skurdo rizikos lygis Lietuvoje yra netoleruotinai aukštas, ir ši problema nesisprendžia net esant ekonomikos  augimui.

Didžiausias skurdas – kaimiškuose regionuose

Valstybės duomenų agentūra nurodo, kad daugiausia skurstančių – kone 30 proc. yra kaimuose. Tauragės apskritis – grynai kaimiškas regionas. Šilalėje iki šiol didžiuojamasi, kad šio krašto ūkininkai pirmauja Lietuvoje pagal auginamų pieninių galvijų skaičių. Bet žemės ūkis nyksta, ūkiai stambėja,  nes išvykęs į miestus gyventi jaunimas tėvų ūkių perimti nepageidauja. Keičiantis ūkių struktūrai, technologijos ir robotizacija naikina vietinių gyventojų įprastas darbo vietas.

2022 metais Lietuvoje skurdo riziką patyrė  20,9 proc. gyventojų, Šilalėje, Pagėgiuose, Jurbarke  – per 30 proc. 2023 metais skurdo lygis buvo sumažėjęs iki 20,6 proc.,  Šilalėje skurdo 27, 4 proc. gyventojų, Jurbarke ir Pagėgiuose – daugiau nei 28 proc. Kiek kaimo gyventojų skursta regionuose, Valstybės duomenų agentūra nenurodo.

Šilalės rajono meras Tadas Bartkus  neslepia, kad skurdo priežasčių ieškoti giliai nereikia. Ūkininkai mokėjo mažas socialinio draudimo įmokas, daug žmonių jiems talkininkaudavo nelegaliai ir jokių įmokų ilgą laiką nemokėjo. Dabar jie nebeturi sveikatos dirbti, išeina į išankstines pensijas, dėl to jų pajamos labai mažos. Smulkios regiono įmonės dažniausiai tegali mokėti minimalią mėnesinę algą, todėl  žmogui netekus darbo, mažesnė būna nedarbo išmoka, o sulaukus pensinio amžiaus,  pajamos sumenksta iki minimumo.

 „Tokių istorijų, kad žmonėms trūksta  pinigų būtiniausiems dalykams, girdime nuolat. Puikiai suprantam, kad išgyventi iš kelių šimtų eurų pensijos ar socialinės pašalpos yra labai sunku, kartais net neįmanoma, ypač, jei dar reikia pirkti vaistus, važinėti į gydymo įstaigas. Porą kartų per metus labiausiai skurstantiems, sunkiomis ligomis sergantiems gyventojams išmokame  vienkartinę paramą, bet tie keli šimtai eurų jų  padėties nepagerina. Kažkokių didesnių  resursų savivaldybė neturi. Žmonės skolinasi, daro viską, kad išgyventų“,- neslepia Šilalės rajono meras Tadas Bartkus.

Šilalės meras pripažįsta, kad yra daug nepatenkintų ir ta parama nusivylusių gyventojų, tačiau socialinių pašalpų politika niekada nebus teisinga ir oraus gyvenimo neužtikrins.

Darbdaviai dosnumu nepasižymi

Orų gyvenimą gali garantuoti tik darbas. Užimtumo tarnybos duomenimis, darbo vietų netrūksta. Per pirmąjį šių metų pusmetį jų registruota 84,5 tūkst., tačiau trečdalis – Vilniaus ir Kauno savivaldybėse. Didelė darbo pasiūla ir  Klaipėdoje (6,9 tūkst. laisvų darbo vietų), Šiauliuose (6,4 tūkst. laisvų darbo vietų), Kauno rajone ir Panevėžio  savivaldybėje – po 2,4 tūkst. laisvų darbo vietų. Nemaža laisvų darbo vietų pasiūla yra ir Alytaus, Vilniaus rajono, Mažeikių, Marijampolės savivaldybėse.

Tačiau kaimiškose vietovėse padėtis gerokai liūdnesnė. Kalvarijos, Pagėgių, Rietavo, Neringos, Skuodo savivaldybėse per pusmetį Užimtumo tarnyboje registruota tik po 100 darbo vietų, Kazlų Rūdos,  Lazdijų, Zarasų, net kurortinėje Birštono savivaldybėje  gauta vos po 200  pasiūlymų.

Maždaug dešimtadalis siūlomų darbo vietų buvo laikinos, bet kai kuriose savivaldybėse jos  sudarė net iki 20 – 40 proc. Daugiausia, arti pusės laikinų darbo vietų buvo registruota Neringoje ir Palangoje.

Pastaruoju metu darbdaviai dažnai akcentuoja, kad nemaža dalis bedarbių yra fiktyvūs, jie net nenori dirbti. Tuo tarpu Užimtumo tarnyboje registruoti gyventojai skundžiasi, kad siūlomi tokie maži atlyginimai, jog dirbti neapsimoka, ypač, jei darbo vieta yra mieste, o žmogus gyvena toliau esančiame kaime ir negali naudotis patogiu viešuoju transportu. Užimtumo tarnybos pateikti duomenys apie siūlomus vidutinius atlyginimus iš dalies tą ir patvirtina.

Didžiausias vidutinis atlyginimas – 1567 eurai (neatskaičius mokesčių) yra siūlomas Vilniaus apskrityje, beveik tiek pat 1561 euru vidutiniškai įkainuota ir laisva darbo vieta Telšių apskrities įmonėse. Didesnį nei 1500 eurų „ant popieriaus“ vidutinį atlyginimą siūlo darbo vietas registruojantys Klaipėdos, Alytaus, Kauno ir Šiaulių apskrities darbdaviai. Patį mažiausią vidutinį atlyginimą, nesiekiantį nei 1400 eurų, žada mokėti   laisvas darbo vietas registruojantys Utenos ir Panevėžio apskrities darbdaviai. Tauragės apskrities įmonėse siūlomas 1405 eurų vidutinis atlyginimas. Atskaičius mokesčius, iš tokios algos  kaupiant pensijai piniginėje lieka vos 920 eurų.

Mažiausi atlyginimai – aptarnavimo sektoriuje

Tačiau įsidarbinę tiek uždirbtų anaiptol ne visi. Didžiausi vidutiniai atlyginimai siūlomi specialistams ir tarnautojams – Alytuje ir Klaipėdoje vidutiniškai 1828 eurai (neatskaičius mokesčių). Tačiau Tauragėje ir Panevėžyje net ir specialistams siūloma tik maždaug 1650 eurų vidutinė alga.  Toks specialistas  kas mėnesį šeimai  parneštų apie 1040 eurų.

Dar mažiau regionuose uždirba kvalifikuoti darbuotojai, kurių, darbdavių  tvirtinimu, trūksta labiausiai. Kviečiant įsidarbinti, didžiausias vidutinis atlyginimas – 1666 eurai ant popieriaus, siūlomas Telšių apskrityje, labai nedaug nuo jo atsilieka Vilniaus ir Klaipėdos apskrities darbdavių pasiūlymai. Tačiau  Utenos (1387 eurai), Marijampolės (1424 eurai), Tauragės (1446 eurai), Panevėžio (1458 eurai) apskrityse siūlomi atlyginimai sunkiai motyvuoja dirbti, nes realiai uždirbama kiek daugiau nei 900 eurų.

Dar mažesnius atlyginimus siūlo regionuose (išskyrus Vilniaus ir Kauno apskritis) veikiančios aptarnavimo sektoriaus įmonės – vidutiniškai apie 1200 eurų. Blogiausia, kad šių įmonių siūlomi atlyginimai vos 50 – 100 eurų mažesni už nekvalifikuotiems  bedarbiams siūlomus atlyginimus, o Utenos apskrityje jie kone identiški: aptarnavimo sektoriaus įmonės įdarbintų už 1188 eurų, nekvalifikuotus darbus dirbantiems siūlomas vidutinis 1181 euro atlyginimas. Dar keisčiau, kad Telšių ir Šiaulių apskrityse nekvalifikuotas darbas vertinamas labiau nei aptarnavimo sferos darbuotojų, kurie įsidarbinę, per mėnesį vidutiniškai gauna kiek daugiau nei 800 eurų.

Tuo tarpu Valstybės duomenų agentūra skelbia, kad pirmą šių metų ketvirtį vidutinis darbo užmokestis po mokesčių Vilniaus regione siekė 1578 eurus, o Vilniaus mieste – 1625 eurus. Dirbantys Vidurio ir vakarų Lietuvos regione atskaičius mokesčius vidutiniškai gavo apie 1332 eurus. Tauragės regiono gyventojų vidutinis atlyginimas (į rankas) tebuvo 1252 eurai, dar mažiau, tik 1156 eurus vidutiniškai uždirbo Marijampolės apskrities gyventojai.

Socialiniame tinkle „Reddit“ prieš mėnesį buvo diskutuojama, kokia Lietuvoje yra bebloga alga ir ar 1600 eurų pakanka pragyvenimui Vilniuje. Prieita nuomonės, kad tokią algą nebloga galima laikyti nebent gyvenantiems regionuose.

Nesuinteresuotų dirbti atsiranda vis daugiau

Maži atlyginimai neskatina dirbti, todėl netekę darbo gyventojai regionuose neskuba ieškoti naujo darbo. Jiems palankiau gauti nedarbo išmoką, laisvą laiką naudoti atostogoms, namams tvarkyti, ūkiui kaime prižiūrėti ar net užsiimti kažkokiais kad ir nedaug apmokamais, bet nelegaliais darbais.

Reiškinys, kai žmonės tampa materialiai suinteresuoti kurį laiką nedirbti,  vadinamas  nedarbo spąstais.  Lietuvos laisvosios rinkos institutas paskelbė, kad pastaruosius trejus metus nedarbo spąstų rodiklis Lietuvoje viršija 100 proc. – ribą, nuo kurios gaunamos socialinės išmokos yra didesnės nei potencialus darbo užmokestis.

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) šį rodiklį vadina „dalyvavimo darbo rinkoje mokesčio rodikliu“. EBPO pateikiamas rodiklis atitinka nedarbo spąstus, kuriuos pirmuosius tris bedarbystės mėnesius patiria vienišas asmuo, galintis įsidarbinti už 67 proc. vidutinio darbo užmokesčio šalies ūkyje. 2023 m. pabaigoje ši suma siekė 1413,9 euro „ant popieriaus“. Būtent toks asmuo, pagal EBPO duomenis, Lietuvoje patiria itin didelius nedarbo spąstus – 103 proc. Po pirmų trijų mėnesių nedarbo išmoka Lietuvoje mažėja, tad ir nedarbo spąstai palaipsniui mažėja.

Lyginant su kitomis Europos Sąjungos (ES) valstybėmis, ne tik pirmaujame, bet ir esame pirmoji šalis, kuri perkopė 100 proc. nedarbo spąstų rodiklį. Ji perkopta 2021 m., kuomet išaugo iki 106 proc. 2022 m. nedarbo spąstų rodiklis siekė 104 proc. Ilgą laiką darbo rinkoje nedalyvaujantiems asmenims, įsidarbint i tampa vis sunkiau.

Tačiau regionuose yra nemaža dalis niekada arba kelis pastaruosius dešimtmečius nedirbusių gyventojų, dabar vadinamų nepasiruošusiais darbo rinkai. Dabar jie patikėti „auklėti“ savivaldybėms, iš valstybės biudžeto gaunančioms dotaciją Užimtumo programoms įgyvendinti.  Šilalės savivaldybėje, kur nedarbo lygis pats mažiausias  Tauragės apskrityje, yra 271 besirengiantis darbo rinkai ir įsidarbinti daugiau kaip 12 mėnesių negalintis žmogus. Iš 47 programoje dalyvavusių asmenų laikinas darbas  buvo pasiūlytas 16, tačiau pasibaigus terminuota sutarčiai, dirbti liko tik 2.

Pakalbinti gyventojai neslepia, kad dirbti už minimalų atlyginimą neapsimoka, o laikinus darbus atlikti sutinka tik dėl to, kad nebūtų išbraukti iš Užimtumo tarnybos sąrašų. Socialinių darbuotojų atlikti skaičiavimai parodė, jog sudėjus visas išmokas ir vaikams taikomas lengvatas,  per mėnesį susidaro 1200 eurų suma, o dirbantys už minimalų atlyginimą „į  rankas“ negauna net 800 eurų.

Šilalės rajono meras T. Bartkus įsitikinęs, kad darbo rinką įtakoja ir teritorinė atskirtis, nes ne visi turi kuo pasiekti toliau nuo namų esančias darbo vietas.  Į pagrindinius miestelius važinėja elektriniai autobusai, kuriais galima nuvykti į rajono centrą už 1 eurą per mėnesį. Tačiau savivaldybė tokius maršrutus turi dotuoti, todėl vasarą jų skaičius sumažinamas iki minimumo.

Projektui „Regionų atskirtis – grėsmė valstybės saugumui“ įgyvendinti 6 tūkst. eurų stipendiją skyrė Medijų rėmimo fondas.

Luko Čerkausko ir Sigito Kancevyčiaus nuotr.

Daiva BARTKIENĖ

Akmenės savivaldybės, kurioje per trumpą laiką buvo įkurti bene 1000 naujų darbo vietų, pavyzdys rodo, jog ten, kur žmonės turi darbo, gyventojų daugėja, o tuo pačiu atsikuria ir infrastruktūra. Bet tokių pavyzdžių savivaldybėse, kurios nėra kurortinės, vienetai. Politikai ir verslininkai vienu balsu sako, kad investicijoms į regionus ateiti reikia „kojų“, ir jas suteikti gali tik valstybės mokestinės lengvatos.

Žemės ūkis vis labiau traukiasi

Per pastarąjį dešimtmetį – nuo 2015 iki 2024 metų, dirbančių gyventojų skaičius Tauragės apskrityje beveik nesikeitė – buvo apie 25,5 tūkst. Tuo laikotarpiu darbuotojų skaičius buvo sumažėjęs iki 23,3 tūkst., tačiau pernai staiga padidėjo iki  kone 26,3 tūkst.  Regis, kartu turėjo mažėti ir nedarbo lygis, tačiau pernai nedarbo lygis Tauragės apskrityje padidėjo nuo 7,4 iki 9,2 proc. Toks pat nedarbo lygis – 9 proc.  Jurbarko savivaldybėje laikosi ir šią vasarą.

Toks paradoksas susidarė dėl pastaraisiais metais vykusių ekonominės veiklos rūšių kaitos. Tauragės apskritis – žemės ūkio kraštas. 2020 metais  šiame regione buvo beveik 13 tūkst. ūkių, juose dirbo daugiau nei 20 tūkst. žmonių, daugiausia ūkininkų ir jų šeimų narių. Dirbančių žemės ūkyje skaičius pradėjo  mažėti gerokai seniau, nuo 2005 metų, Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare. Iki 2023 metų dirbančių žemės ūkyje sumažėjo  bene 3 kartus – Oficialiosios statistikos portalo duomenimis,  užpernai Tauragės regiono ūkiuose dirbo tik 15,9 tūkst. žmonių. Didžiąją jų dalį sudaro ūkininkai ir jų šeimų narių, nes visoje Tauragės apskrityje, turinčioje apie 90 tūkst. gyventojų, yra tik apie 1500 samdomų žemės ūkio darbininkų.

Kur dingo daugiau kaip 30 tūkst. žmonių, dirbusių Tauragės regiono ūkiuose, niekas neatsakys.  Mokslininkų atlikti tyrimai  rodo, kad būtent kaimo žmonės, dėl  ekonomiškai nepalankių sąlygų atsisakę žemės ūkio gamybos, sudarė didžiąją dalį emigrantų, išvykusių ieškoto geresnio gyvenimo užsienyje. Žemės ūkis Lietuvoje vis dar traukiasi: 2023 metais Tauragės apskrities žemės ūkio sektoriuje sukurta pridėtinė vertė sumažėjo 22 proc. ir tebuvo 132,4 mln. eurų.

„Visoje Lietuvoje stebima tendencija, kad užimtumas žemės ūkio sektoriuje drastiškai mažėja. Šiame sektoriuje užimtų gyventojų, ypač su žemesniu išsilavinimu, poreikis mažėja dėl diegiamų naujų žemės ūkio technologijų. Užimtų Lietuvos gyventojų dalis žemės ūkyje, lyginant su 2020 metais yra sumažėjusi 25 proc. Ir tai gali būti ir viena svarbiausių priežasčių gyventojų migracijai iš kaimiškų vietovių, renkantis kitus regionus, kuriuose yra didesnis nekvalifikuotos darbo jėgos poreikis“,- pripažįsta konsultacijų Tauragės regiono ekonominės aplinkos tyrimo įžvalgas pateikę kompanijos „Impact Advisory“ ekspertai.

Transporto sektorius remiasi užsieniečiais

Tarp didžiausių Tauragės apskrities įmonių pagal darbuotojų skaičių lyderiauja krovinių pervežimo bendrovės. Iš viso jose dirba  beveik 4,2 tūkst. darbuotojų, daugiau nei 2,6 tūkst. darbuotojų dirba Jurbarke registruotoje UAB „Manevsta“. Tačiau vietiniams gyventojams iš tokios darbo vietų gausos – jokios naudos. Užimtumo tarnybos vasario mėnesio duomenimis, daugiau  kaip 75 proc. šios įmonės darbuotojų  yra emigrantai iš trečiųjų šalių:  Baltarusijos, Ukrainos, Indijos, Rusijos, Kazachstano, Tadžikistano  ir kitų tolimų kraštų piliečiai. Vien per penkis pirmuosius šių metų mėnesius į šią įmonę dirbti atvyko beveik 300 užsieniečių – tokį tikslą jie nurodė, deklaruodami gyvenamąją vietą Jurbarke. 

Užimtumo tarnybos duomenimis, iš viso Tauragės apskrityje dirba 3679 užsienio piliečiai, iš jų 3360 – tarptautiniais pervežimais užsiimančiose transporto įmonėse. Kompanijos „Impact Advisory“ ekspertas  teigia, jog tokia padėtis kelia klausimų apie regiono žmogiškųjų išteklių bazę. Darbuotojų pritraukimas iš trečiųjų šalių rodo vietinės darbo jėgos trūkumą ir silpną integraciją tarp vietinių gyventojų ir aukštesnę vertę kuriančių sektorių. Taip pat pastebima tendencija, jog atskiri regionai turi priklausomybę nuo juose veikiančių didžiųjų įmonių. Kaip pavyzdys – Telšių apskritis, kurios makroekonominiai rodikliai dar labiau priklausomi nuo “Orlen Lietuva” rezultatų.

Atliekant investicinės aplinkos analizę, suskaičiuota, kad apie 60 proc. pridėtinės vertės Tauragės apskrityje sukuria vos 18 proc. darbingo amžiaus gyventojų  - maždaug 6 tūkst. žmonių. Net 82 proc. (28 tūkst.  asmenų) sukuria tik apie 40 proc. pridėtinės vertės, o atėmus  biudžetininkus, išlaikomus mokesčių mokėtojų, aiškėja, kad likę 20 tūkst. gyventojų (60 proc.) sukuria tik 23 proc. pridėtinės vertės.

Regis, verslumas – ne šio krašto žmonių bruožas. Praėjusių metų pabaigoje tik 46 proc.  ūkio subjektų, veikiančių Tauragės apskrityje, turėjo bent vieną darbuotoją. Tauragės apskrityje tik kiek daugiau nei 16 proc. užimtų gyventojų dirba savarankiškai. Nors tai beveik atitinka Vidurio ir vakarų Lietuvos regiono vidurkį, kompanijos „Impact Advisory“ ekspertai daro prielaidą, kad dalis gyventojų pajamas gauna šešėliniame versle ir prie regiono ekonomikos kūrimo neprisideda.

Daug neįveiklintų objektų

VšĮ „Žaliasis regionas“ direktorė Gaiva Mačiulaitienė tikina, kad „Impact Advisory“ ekspertų analizė turėtų padėti savivaldybėms susigaudyti, kokių priemonių imtis investicijoms į regioną pritraukti. Regione daug smulkių įmonių, tačiau auga tik apskrities centro ekonomika. Pakraščių savivaldybėse padėtis gerokai prastesnė. Ypač Jurbarke, kur didžiulė pramoninė teritorija tebestovi pusiau tuščia, nors į jos infrastruktūros atnaujinimą iki 2029 metų yra suplanuota  investuoti per 5 mln. eurų ir dalis Europos Sąjungos paramos jau panaudota.

Didelę dalį Jurbarko pramoninės teritorijos užima krūmais  apžėlusi sovietmečiu veikusio Statybinių medžiagų kombinato griuvėsiai. Kažkada čia dirbo 700 žmonių, betono gaminiais aprūpinę kone visą Lietuvą. Dabar realizacijos cecho tiltinius kranus, kadaise transportavusius gelžbetonines konstrukcijas, baigia praaugti pro suskilusį betoną prasiskverbę beržai. Nei Statybinių medžiagų kombinato, nei Nerūdinių statybinių medžiagų gamyklos privatizacija nebuvo sėkminga – atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, šalyje sustojo statybos,  gelžbetonio gaminių nereikėjo, todėl Jurbarko pramonės įmonių pastatai ėjo iš rankų į rankas.

Sužlugus statybinių medžiagų pramonei, Tauragės regiono savivaldybės nusprendę gaudyti vėją laukuose – suteikė prioritetą turizmui, tikėdamosi, kad  tai taps paskatų darbo vietoms kurti. Nežiūrint palankių gamtinių sąlygų, turizmas šiame krašte nesuklestėjo. Ekspertų vertinimu, šio sektoriaus sukuriama pridėtinė vertė kol kas yra ribota. Bene didžiausios traukos objektą – Raudonės pilį Jurbarko savivaldybė iki galo taip ir nesugebėjo įveiklinti, nors ir dabar ją per metus aplanko apie 30 – 40 tūkst. žmonių.

Reikėtų mokestinių lengvatų

„Matau vienintelę priemonę – taikyti valstybės mokestines lengvatas regionuose verslą kuriantiems investuojantiems. Tai būtų vienintelis  būdas regionams gelbėti, nes atsirastų darbo vietų regionuose gyvenantiems žmonėms. Nebūtinei tokios investicijos turėtų būti kiekvienoje savivaldybėse – į didelę įmonę galima atsivežti žmones iš aplinkinių rajonų“,- įsitikinęs Plungės meras, Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas Audrius Klišonis.

Pasak LSA prezidento, tas regionas, kuriame yra didelis investuotojas, yra gamyba, kuriai reikalingos darbo vietos, suteikia savivaldybei tvarumą. Ilgalaikė investicija, duodanti galimybę kurti darbo vietas, kurianti pridedamąją vertę ir garantuojanti gerus atlyginimus, padeda išlaikyti regione žmones.

 „Tas pasitvirtino Akmenėje, Molėtuose, kur kuriasi „Teltonika“, Tauragėje, kur vystosi pramonės parkas.  Tą patį galima sakyti ir apie Plungę, į kurią atėjo visiškai naujos įmonės – vien „Vičiūnai“ į gamybos plėtrą planuoja investuoti per 100 mln. eurų. Vienos iš santykinai jaunų, atsidariusios prieš keletą metų įmonės mokamų atlyginimų vidurkis  yra didesnis nei 3 tūkst. eurų. Turėdami darbo, gaudami normalius atlyginimus žmonės nebegalvoja, kur iš tos savivaldybės išvažiuoti, nes jiems tame regione nieko netrūksta. Tai duoda tvarumą.

Vengrijoje „Samsung“  sukūrė per 1,5 tūkst. darbo vietų mieste, kur gyvena mažiau nei 5 tūkst. žmonių. Į jį suvežami darbuotojai iš viso regiono. Vokietijos regionų administracijos stengiasi, kad jų  teritorijoje gamyba būtų kuo tolygiau išdėstyta ir gyventojai rastų darbą  netoli nuo namų. Suteikdami jiems paslaugas, jie užtikrina gyventojų sėslumą. Tokie sprendimai ir mums leistų išsaugoti gyventojus savo regionuose ir pritraukti jaunas šeimas – tai yra vienintelis būdas regionams atsigauti. Kitų būdų nematau“,- sakė Plungės meras A. Klišonis.

Valdžia pramonininkų negirdi

Regionų balsas negirdimas – tą visada pabrėžia pramoninkai, kuriems didieji miestai darosi vis mažiau  patrauklūs dėl didelės darbo jėgos konkurencijos. Priversti didinti atlyginimus, jie praranda gamybos konkurencingumą. Gal su itin aukštomis technologijomis dirbantys verslai ir gali būti koncentruojami didžiuosiuose miestuose, bet kita gamyba didžiuosiuose miestuose natūraliai turėtų persikelti į regionus.  Bet patrauklumo tokiems sprendimams  perkelti gamybą į regionus suteiktų didesnė mokestinė laisvė. Lenkijoje sąlygos investuotojams ateiti į regionus yra nepalyginamai patrauklesnės – mes jiems pralošiame. Žemės mokesčiai, kreditavimo sąlygos stipriai įtakoja investuotojų sprendimus kokią vietą rinktis savo verslui.

Šį pavasarį vykusiame Tauragės regiono forume UAB „Švytis“ verslo plėtros direktorius Darius Stankus svarstė, ar regionas be valstybės pagalbos gali sukurti sėkmingą verslo aplinką.

„Šiuo metu beveik visos investicijos keliauja į didžiuosius Lietuvos miestus, o ne į regionus. Sugebame pritraukti investicijų, tačiau mums reikia stengtis kelis kartus daugiau, kad sudomintume investuotojus. Tai nėra lengva, tačiau kitos išeities nelabai turime“,- sakė Tauragės industrinį parką valdančios įmonės verslo plėtros direktorius.

D. Stankaus manymu, būtina stebėti ne tik šalies investicijų judėjimą, bet matyti visą rinką ir į ją reaguoti, pasiūlyti patrauklius, visoms pusėms naudingus sprendimus.

Tauragės industrinio parko verslo plėtros direktorius tikina, kad čia esančios užsienio ir vietinio kapitalo bendrovės dirba stabiliai, daugelis jų nuolat plečiasi, kurdamos naujas darbo vietas ir pridėtinę vertę regionui. Proveržiui reikėtų dar 2 – 3 stambesnių investicijų į gamybą ir keleto  paslaugų centrų.

„Tauragė turi pakankamai laisvų sklypų su infrastruktūra, nenaudojamų pastatų, kuriuos galima greitai pritaikyti verslui. Regiono gyventojai iš keturių aplinkinių savivaldybių turi galimybę į darbą vykti elektriniais autobusais už 1 eurą per mėnesį. Savivaldybės turi a turi verslo skatinimo paketus, todėl pakaktų šiek tiek daugiau dėmesio regionams, darant keletą konkrečių sprendimų, ir situacija regione pasikeistų“,- įsitikinęs Tauragės industrinį parką valdančios įmonės verslo plėtros direktorius D. Stankus.

 Projektui „Regionų atskirtis – grėsmė valstybės saugumui“ įgyvendinti 6 tūkst. eurų stipendiją skyrė Medijų rėmimo fondas.

Atviras dangus, miesto peizažas ir operos genijus – Tarptautinis Klaipėdos festivalis publikai pristatė vieną įspūdingiausių vasaros kultūros įvykių. Rugpjūčio 8-osios vakarą pirmąkart visuomenei atvertame AB „Klaipėdos energija“ kieme suskambo Richardo Wagnerio operos „Lohengrinas“ koncertinis atlikimas. Klasikinės muzikos galia ir subtilumas industrinę miesto erdvę pripildė emocingos kūrinio kulminacijos laukimo įtampos.

Jau penktą kartą Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro organizuojamas festivalis šiemet vėl suvienijo klasikinės muzikos gerbėjus, kultūros mylėtojus, meno pasaulio atstovus iš Klaipėdos ir visos Lietuvos.

Paklusdami maestro Gintaro Rinkevičiaus batutai, scenoje pasirodė žymūs kviestiniai ir teatro solistai, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras ir choras, papildytas tarptautinio vyrų choro „Unia“ dainininkais. Šis pasimatymas su opera atviroje scenoje, veikiamoje gamtos stichijų, buvo atliktas be pertraukų, su redakcinėmis kupiūromis – labiausiai sutrumpinus antrąjį operos veiksmą. O kūrybinės komandos – dirigento asistento Mariaus Rinkevičiaus, režisierės Rūtos Bunikytės, šviesų dailininko Andriaus Stasiulio – profesionalumas ir meninis jautrumas padėjo sukurti vientisą, įtaigią operos atmosferą.

Paslaptingąjį riterį Lohengriną pirmą kartą savo karjeroje įkūnijo vienas ryškiausių nūdienos lietuvių tenorų, dviejų „Auksinių scenos kryžių“ ir Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Edgaras Montvidas, pernai šventęs 25-ąjį karjeros operos scenoje, o šiemet minintis savo 50 metų jubiliejų.

Karaliaus Henriko didybę perteikė artistiškasis bosas Tadas Girininkas, 2014 m. būtent už šį vaidmenį pelnęs savo pirmąjį „Auksinį scenos kryžių“ (LNOBT, rež. Andrejs Žagars), o 2021 m. įvertintas antruoju už Dalando vaidmenį R. Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ pastatyme Klaipėdos elinge (KVMT, rež. Dalius Abaris).

Skaistaus naivumo ir jautrumo kupiną Elzos vaidmenį sukūrė australų sopranas Lauren Fagan, kritikų liaupsinama ne tik dėl meistriškai valdomo, nugludinto vokalo, bet ir dėmesį kaustančio aktorinio talento. L. Fagan vokalo studijas baigė Londone – Gildholo muzikos ir dramos aukštojoje mokykloje ir Karališkosios operos Jette Parker jaunųjų menininkų studijų programoje (2014–2016). Šiuo metu ji aktyviai koncertuoja, atlieka pagrindinius soprano vaidmenis operų pastatymuose ne tik Europoje, bet ir Kanadoje, Australijoje ir kitur. 2019 m. ji buvo apdovanota Damos Heather Begg memorialine premija, skiriama jauniems Australijos ir Naujosios Zelandijos dainininkams.

Klastingosios Ortrūdos partiją dainavo lenkų mecosopranas Wiktoria Wizner – KVMT solistė, kurios ekspresyvumas ir stipri sceninė energija jau ne kartą pelnė žiūrovų simpatijas praėjusio sezono spektakliuose. O KVMT operos bosas Evertas Soosteris (Austrija) suteikė karaliaus šaukliui būdingo iškilmingumo.

Klaipėdos festivalį publikai dovanoja Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras kartu su Klaipėdos miesto savivaldybe, Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija, pagrindiniu festivalio rėmėju – „VMG Grupė“, rėmėjais – UAB „Bega“, „Limarko grupė“, UAB „Stemma group“, advokatų kontora „Glimstedt“, Klaipėdos konteinerių terminalu, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, viešbučiu „Victoria Hotel Klaipėda“, UAB „Kautra“, viešbučiu „Mercure Klaipėda City“, informaciniu rėmėju – dienaraščiu „Klaipėda“, informaciniu partneriu – dienraščiu „Vakarų ekspresas“. Ypatingas dovanas „Lohengrino“ solistams skyrė kvapų ekspertai – „The House of Drops“.

Šis vakaras, kai klasika susiliejo su jūrinio miesto dvasia, tapo įžanga į dar vieną kultūros kupiną rugpjūtį. Tarptautinis Klaipėdos festivalis tęsiasi – kiekvienas renginys laukia savo žiūrovo, savo akimirkos ir savo stebuklo. Iki susitikimų!

KVMT inform.

Kuo toliau, tuo labiau Lietuvoje atgimsta susidomėjimą gyventojams ir mūsų šalies svečiams kelianti dvarų kultūra, o kartu su ja – ir šimtmečiais formavęsis dvarų kulinarinis paveldas. Šiemet ir Bijotų dvaro festivalyje pasiklausyti dvarų kultūros tyrinėtojo dr. Mariaus Daraškevičiaus paskaitos apie Lietuvos dvarų virtuvę ir jos raidą nuo 17 a. pabaigos iki 20 a. pradžios susirinko gausus būrys smalsuolių. Susidomėjimas suprantamas – tai laikotarpis, kai Lietuvos dvarai perėmė Vakarų Europos kultūrą bei geriausius Rytų šalių technologinius laimėjimus. 

Turime Rytų ir Vakarų pasaulio tradicijų

„Didžiuojuosi Lietuva, nes atlikdamas šį tyrimą supratau, jog esame integ­rali Europos dalis. Mes perėmėme geriausias tradicijas iš Italijos, Prancūzijos, Lenkijos, Vokietijos, Kyjivo Rusios, taigi turime ir Rytų, ir Vakarų tradicijų“, – sakė Panemunės pilies meno direktorius M. Daraškevičius į edukaciją Bijotuose susirinkusiems klausytojams.  

Pasak dvarų virtuvių tyrinėtojo, originalių 18 a. virtuvių Lietuvos dvaruose nėra išlikę, bet kokios jos buvo, galima pamatyti Panemunės pilyje. So­vietmečiu ši pilis buvo paversta kiaulide, žmonės joje laikė gyvulius, bet vykdant architektūrinius tyrimus, buvo ras­tas 10 cm krosnies padas. 

„Virtuvė atrodo labai moderni, mums norėtųsi eiti ir gaminti, bet iš tikrųjų ten kūrenosi atvira ugnis, buvo daug dūmų ir karščio – dirbti joje buvo labai sunku, žmonės vargo“, – pasakojo M. Da­raškevičius. 

Manoma, jog Panemunės pilis buvo pastatyta 1604–1610 m. olandų architekto Petro Nonharto, tuo metu vykdžiusio Vilniaus Žemutinės pilies atnaujinimo darbus. Pilyje jau buvo įrengta trijų dalių virtuvė, o 18 a. ji buvo atnaujinta. Pasak M. Daraškevičiaus, tuo metu senoji pilies virtuvė iš rūmų rytinės dalies buvo perkelta į pietinę, ji penkis kartus padidėjo, bet išlaikė tą pačią trijų dalių struktūrą. Pagrindinė dalis buvo skirta virenei (žemaitiškai – kuknei), atskiroje patalpoje buvo dvi duonkepės – viena duonai, kita pyragams. Virtuvės viduryje buvo židinys arba didysis kaminas, kuriame buvo kepama ir verdamos sriubos. Viršuje kaminą dengdavo skliautas, jo šonuose būdavo maži siauri langeliai dūmams išeiti. Tokios trijų dalių virtuvės su didžiuoju kaminu 16 a. buvo statomos Italijoje ir Prancūzijoje.

Bajorų virtuvei reikėjo židinio

Nuo 19 a. Europoje gyventojų skaičius pradėjo augti, o 19 a. padidėjo keliolika kartų. Atsirado didžiulis medienos poreikis, buvo masiškai kertami miškai, todėl natūraliai kilo diskusija, kaip pigiau ir sunaudojant mažiau energijos maisto gamybai, pamaitinti didelį skaičių žmonių. Chemikai, inžinieriai ieškojo sprendimų, ką daryti, kad nereikėtų, kaip seniau, gaminti maisto ant atviro laužo. Tad 19 a. viduryje atsiradus lengvesniems anglies išgavimo bū­dams, sukuriama naujo tipo viryklė, dabar vadinama plyta arba mašina. Pasak M. Daraškevičiaus, iš plytų, koklių ar špižiaus būdavo daroma pakyla, ant viršaus dedamas metalo lakštas su viena – keturiomis ar dar daugiau skylių, priklausomai nuo to, kiek dvare bū­davo gyventojų. Tokioms viryklėms buvo įren­giamas mūrinis gaubtas dūmams ir garams. Lietuvoje tokios viryklės paplito 19 a. 3 dešimtmetyje. 

 „Tai buvo beprotiška naujovė, tas plytas Lietuvoje vadindavo angliško­mis viryklėmis, nes britai turėjo labai išvystytą metalurgijos pramonę. Bet nors tai buvo didžiulė pažanga, nereikėjo visa dieną kūrenti ugnies, Lietuvos dvaruose ji ne iš karto prigijo. Pavyzdžiui, viena pirmųjų Lietuvoje angliškų viryklių buvo įrengta grafų Tyzenhauzų dvare Rokiškyje, tačiau virtuvėje kartu veikė ir senoji įprasta viryklė, kur buvo gaminama tiesiog ant atviros ugnies, nes bajorai labai mėgo gerą kepsnį – jiems nereikėjo jokių mandrių prancūziškų dalykų. Toks atviras židinys dvaruose išliko iki pat 20 a. pradžios”, – pasakojo M. Daraškevičius.   

Naujas dvarų kultūros etapas prasidėjo architektui Karoliui Podčašinskiui 19 a. viduryje parengus pavyzdinį dvaro architektūros projektą. Jame buvo numatyta, kur ir kokia turi būti dvaro virtuvė. Tai nedidelis pastatukas su kiemu vištoms pešti ir visokiems kitiems darbams atlikti. Viryklės karštis panaudojamas boile­riui šildyti, prie virtuvės įren­giami butai dvaro ekonomei. Tuo laikotarpiu virtuvės buvo kuklios, tarsi rūmų tarnaitės – jos negalėjo būti gražesnės už rūmus, turėjo būti mažai matomos.

Šaltsriubės – graikų virtuvės dovana

M. Daraškevičius tikino, jog stambesni Lietuvos dvarinin­kai buvo gana apsišvietę žmo­nės, neslėpė noro lygiuotis į Europos aukštuomenę. Kiek įmanydami juos kopijavo mažiau pasiturintys bajorai ir net valstiečiai. Ne tik virtuvės įrengimo bei viryklių mados ėjo į Lietuvą iš Vakarų Euro­pos – iš ten pat mus pasiekė ir maisto kultūra. Štai Panemunės pilies restorane „Kuknia“ ir dabar galima paragauti vengriškų patiekalų, o Bijotų festivalio metu surengtos edukacijos dalyviams Panemunės pilies virtuvės še­fas Mantas Makaras pagamino žalibarščius. 

Nors šaltibarščiai yra visuotinai pripažintas mūsų šalies kulinarinis paveldas, pasak M. Daraškevičiaus, šaltų sriubų gamybos receptus lietuviai dar viduramžiais perėmė iš graikų arba bizantietiškos vir­tuvės. 

„Tai buvo laikai, kai Lietuvai priklausė dalis dabarti­nės Ukrainos ir Baltarusijos terito­rijos, o mūsų žemės plytė­jo iki pat Juodosios jūros. Grai­kų kolonistų apgy­vendintos Juodo­sios jūros pakrantės tada priklausė Ro­mos im­perijai, o iš ten graikiškos šaltsriubės­ po truputį atėjo į Didžiojo kunigaikščio rūmus Vilniuje, vėliau pa­plito visoje Lietuvoje“, – sakė maisto kultūros tyrinėtojas.  

Tačiau anuomet, pasak M. Daraš­kevičiaus, būdavo gaminami ne šalti­barščiai, o baltibarščiai  – ne iš burokų šaknų, o iš lapų arba rūgštynių lapelių. Tokios šaltsriubės receptas yra išlikęs 19 a. kulinariniame leidinyje. Kad patiekalas labiau intriguotų ir būtų leng­vai pritaikomas prie visų skonių, M. Da­raškevičius siūlo nedėti į šaltsriubę kiaušinių, o patiekti juos atskirame indelyje. Taip pat atskirai gali būti patiekiama smulkinta jautiena, vištiena, krevetės, žalumynai – visi įsidės, kas ko nori ir galės paragauti pačių įvairiausių skonių baltibarščių. 

„Taip tikrai buvo 19 a. ir dar anks­čiau“, – garantavo pilių kultūros ty­ri­nėtojas, tvirtinantis, jog lietuviška virtuvė nėra valstietiška. Viskas, ką dvarai turėjo geriausio, buvo atsivežama iš užsienio, iš ten perimta ir didžioji dalis mūsų iki šiol gaminamų valgių. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija

Nors dangus  šeštadienio vakarą nežadėjo lietaus, į Kaltinėnų dvasingumo par­ką susirinkę dainuojamo­sios poezijos gerbėjai ne­pamiršo skėčių, tapusių jau tradicinio, trečiojo, Bardų ir poezijos nakties festivalio ,,Žodžiai nebijo lietaus“, simboliu. Šįkart ren­ginio programa nustebino net visko mačiusius kultūros renginių lankytojus – jaukų ir šiltą vasaros vakarą pa­puošė ne tik puiki muzika, prasmingi dainų ir poezijos žodžiai, bet ir charizmatiški atlikėjai bei netradiciniai meno žanrai.  

Lietuvoje nėra daug renginių, į ku­riuos susirinkę žmonės iš tiesų klauso ir girdi atlikėjus. Dvasingumo parkas Kaltinėnuose – tokia ypatinga vieta, ir čia vykstančio tradicinio rugpjūčio nak­ties festivalio jau laukia nemažai ne tik vietinių, bet ir gerokai toliau nuo Šilalės gyvenančių muzikos bei poezijos mylėtojų. Garbe koncertuoti tokioje erdvėje, kurioje niekas neblaško dėme­sio, laiko ir bardai, nepraleidžiantys šio festivalio. 

Tačiau šiemet Kaltinėnų Dvasingumo parko akmenų dauboje skambėjo ne tik dainuojamoji poezija. Skaudvilės mėgėjų teatro „Atodanga“ aktoriai sumaniai vedžiojo žiūrovus po prieška­rio Mažąją Lietuvą, kur rašytoja Ieva Simonaitytė gaivino šio krašto lietuviškumą. Dokumentinis spektaklis „Pasivaikščiojimas su Šventvakarių Ėve“ atskleidė autentišką rašytojos gyvenimą – nuo sunkios vaikystės, nuolatinių nepriteklių ir ligos, siejamos su vienišumo, nevisavertiškumo jausmu, iki „pažabojusios gyvenimą“ rašytojos, Mažosios Lietuvos bei lietuvių kultūros gyvybingumo saugotojos ir gaivintojos. Ėvės asmenybę įtikinamai atskleidė spektaklio scenarijaus autorė ir reži­sierė Zita Jurevičienė.

Šilalės kultūros centro šokio teatras kvietė žiūrovus susimąstyti apie žmo­gaus vertybes. Jau ne kartą matytas ir žiūrovų puikiai vertinamas spektak­lis ,,Paklausyk. Kalba Ąžuolas” (vad. Aušra Danisevičienė) šį kartą vėl suskambo naujai – simboliu tapęs ąžuolas įprasmina tvirtumą ir pastovumą, jo ilgaamžiškumas žmo­nėms siejasi su tokiomis vertybėmis, kaip tęstinu­mas, tvarumas, kantrybė ir iš­t­vermė. Spektaklis vyko naudo­jantis ,,Si­lent dicso“ ausinėmis, o ne­įtikėtino žavesio suteikė ir vieta, kur jis buvo rodomas.

Švęsti vasaros naktį nepapras­tai smagu buvo klausantis gru­pės „Poezijos medžiotojai“ – Mi­chailo Denisenko suburtas kolektyvas į žiūrovų sielas beldėsi pras­mingais ir taikliais tekstais bei originalia muzika. 

Giedrius ir Agnė Arba­čiauskai, Andrius Kaniava, renginio me­tu veikusi fotografijų paroda ,,Ne(seniai)“, kurioje įamžintos visų jau vykusių festivalio akimirkos, skaitovų klubai ir jų narių skaitoma poezija bei kt. vedžiojo žiūrovus dar nepažintais arba naujai atras­tais literatūrinio žodžio takais, tai, kas nauja, puikiai derėjo su jau tradicinė­mis, žiūrovų pamėgtomis veiklomis, magišką šviesą skleidė dekoruoti ži­bintai, smagiai skraidė lengvučiai lyg pūkas šiaudiniai paukšteliai, spindėjo siaučiančių vaikų veidukai.

Jau trečią kartą dainuojamosios poezijos šventėje „Žodžiai nebijo lietaus“, pasak Kaltinėnų kultūros namų koncertų – spektaklių organizatorės Neringos Eitutienės, žo­džiai, muzika ir nuostabios širdys susipynė su vasaros vakaro jaukumu, kvietė susimąstyti, nurimti, pasidžiaugti žodžio ir garso derme...

„Šilalės artojo“ inform.

 Julijos Teresės SADAUSKYTĖS ir Remigijaus ŽIAUBERIO nuotr.

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija

Lietuvoje ši savaitė bus gausi tra­dicinių Žolinės renginių. Du iš jų bus visai netoli – Tauragės rajone, kaip ir kasmet, Žolinių šventė, kitaip dar vadinama Švč. Mergelės Mari­jos Dan­gun ėmimo atlaidais, vyks ir Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje, penktadienį į Žolinę kviečia ir Žadei­kiai, o savaitgalį bus verta nu­vykti į Anykščiuose vyksiantį „Purpuri­nį vakarą“ ar Kražių festivalį.

Telšių vyskupija rugpjūčio 16 d. kviečia į Piligrimystės kelią – bus galima aplankyti Telšių katedrą. Atvykstančius į Tel­šius piligrimus kviečia šį kelią pradėti Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos sodelyje ir, vadovaujantis nuorodomis, įžengti į Telšių kated­rą. Rugpjūčio 16 d. piligrimystei vadovaus Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius. Pradžia – 11 val.

Pagramantyje rugpjūčio 15 d. šurmu­liuos tradicinė Žolinės ir Kraštiečių šventė. Programa startuos 11 val. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje, popiet, 16 val., miestelio stadione bus atidaryta Kraštiečių šventė su pasveikinimo žo­džiais ir kultūrine programa, pasirodys Pagramančio kultūros centro duetas ir kiti atlikėjai. Vakare šventės dalyvių laukia ugnies šou „Inferno“ iš Viduramžiai.lt, o renginį užbaigs šokių vakaras. 

Tą pačią dieną Dauglaukyje vyks „Žolinės sonata: nuo tradicijų iki žvaigždžių...“, kur nuo 13 val. prie bažnyčios bus audžiamas žolynų kilimas, 14 val. bus aukojamos šv. Mišios, o po jų vyks šventinė programa. 

Traukiantieji šią savaitę prie jūros laukiami Palangos Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23), kur iki rugsėjo 15 d. veikia paroda „Kurorto portretai“, kviečianti pažinti XIX–XX a. sandūros Palangos gyvenimą – nuo elegantiškų promenadų iki poilsiautojų kasdienybės. Rugpjūčio 13 d., 16 val., vyks susitikimas-pokalbis „Gal kavos?“, rugpjūčio 14 d., 16 val., etnologė Gražina Kadžytė ir „Žolinčių akademijos“ įkūrėja Danutė Kunčienė pasakos apie Žolinės tradicijas, rugpjūčio 15 d.,17 val., aktorius Rolandas Kazlas skaitys poetų eiles parodoje „Laimingi, nes vaikai“, o rug­pjūčio 16 d., 15.30 val., vyks beigelių de­gustacija su edukatore Do­vile Rūkaite ir kt.

Kražiuose rugpjūčio 15–16 d. taip pat nestigs įvairių kultūrinių ir sportinių renginių. Pirmąją Kražių festivalio dieną aikštėje prie buvusios Kražių kolegijos koncertuos Mantas Ben su grupe, bus pristatyta teatro spektaklio „Lemties paveikslas“ premjera, vakare koncertuos įvairūs atlikėjai. Antrąją dieną gimnazijos stadione bus surengtos sportinės varžybos „Kražių taurė 2025“, vakare lauks grupių, atlikėjų bei Vytauto Didžiojo universiteto kamerinio orkestro koncertai. Daugiau informacijos – www.kraziai.lt. Beje, Kražiai sunkiai įsivaizduojami ir be tradicinių Šv. Roko atlaidų, kuriuose laukiama sekmadienį. O prieš tai, rugpjūčio 15 d., Kražių bažnyčioje bus atidaryta fotografo Romualdo Po­žerskio paroda „Rugpjūčio malda. Šv. Roko atlaidai Kražiuose“. 

Anykščiuose rugpjūčio 14–16 d. vyks jau 18-asis kultūros festivalis „Purpurinis vakaras“ – vienas laukiamiausių vasaros renginių literatūros, muzikos ir meno mylėtojams. Jo programoje – nemokami kino seansai, poezijos skaitymai su žino­mais aktoriais, susitikimai su poetais, menininkų parodos ir koncertai Dainuvos slėnyje. Daugiau informacijos – www. kakava.lt.

Kotryna PETRAITYTĖ

Florida – viena iš Jungtinių Amerikos valstijų (JAV) valstijų, garsėjanti šiltu klimatu, smėlio paplūdimiais ir daugybe pramogų. Čia galima tiek ilsėtis prie vandenyno, tiek aplankyti žinomus pramogų parkus ar grožėtis gamta. Ir, žinoma, susipažinti su jos istorija. Aš geriausiai pažinau centrinę Floridą, Sent Pitersbergo miestą prie Tampos įlankos. Jį 1876-aisiais įkūrė John C. Williams ir Piotras Dementjevas. 

Florida – piečiausia JAV valstija, nupirkta iš ispanų. O iki atvykstant europiečiams, čia gy­veno indėnų gentys. Tai šilčiausia kontinentinės dalies JAV valstija, kurioje nebūna žiemos. Visuose butuose ir namuose kondicionieriai šaldo pa­talpas. Čia nepamatysi rūkstančių kaminų, nes ir pramonės beveik nėra. 

Florida ne tik šilčiausia, bet ir že­miau­siai esanti vieta – retai kur pakylanti 50 metrų virš jūros lygio. Daug pelkių, ežerų, kuriuo­se maudytis draudžiama, mat juose pilna aligatorių, kuriuos­ naikinti yra draudžiama. Už­draus­ta plaukioti net motorinėmis valtimis, siekiant nedrumsti šių gyvūnų ramybės. Visi didieji Floridos miestai įsikūrę prie Atlanto vandenyno ir Meksikos įlankos. 

Man labiausiai į akis krito­ tai, jog mies­tuose nėra gatvių pavadinimų. Tar­kime, Sent Pi­tersbergo miestas (maž­daug Kauno dydžio) yra padalintas į Centrinės aveniu pietinę ir šiaurinę dalis. Pasirodo, dėl to­kio suskirstymo lengva ras­ti norimą adresą: pavyzdžiui, S-15 reiškia Pietūs Nr. 15 arba N (North) – Šiaurė. 

Dar vienas mums neįprastas dalykas yra tai, jog automobiliams ten nerei­kalaujama turėti techninę apžiūrą, tik privalomas yra kasmetinis draudimas. Be to, judėjimas vykstatik viena kryptimi,­ grįžti reikia jau kita gatve, nes nėra prieš­priešinio eismo.

Beje, šaligatvius miestuose irgi ne visur surasi – jų tiesiog nėra.

Patys amerikiečiai juokauja, jog jie yra savotiški „mišrūnai“. Iš tiesų tai yra tiesa, mat Floridoje, kaip, beje, ir visur JAV, etninė gyventojų sudėtis yra labai įvairi:  baltieji sudaro apie pusę gyventojų (anglai, airiai, vokiečiai, prancū­zai ir kt.), lotynoamerikiečių (daugiausia kubiečių ir puertorikiečių) šioje vals­tijoje priskaičiuojama apie 26,5 proc., taip pat gyvena apie 17 proc. mišrios kilmės žmonių ir afroamerikiečių, yra keli procentai azijiečių, sutinkama dar ir indėnų. Tačiau kokia bebūtų gyventojų sudėtis, vienas bruožas, kuris vienija juos visus, yra meilė savo kraštui. Geriausiai tai atspindi prie kiekvienų na­mų plevė­suojančios šalies vė­l­ia­vos – ir kabo jos ne tik per šventes, bet kasdien. Ypatingai jie tausoja ir gamtą – netgi po didžiausių švenčių ar festivalių niekur nerasi jokios šiukšlės, popierių ar butelių. Pasak vietinių, „savo Tėvynės jie nešiukšlina“.

Atkreipiau dėmesį į mokyk­las – jos yra ir privačios, ir vals­tybi­nės, tačiau pastarosiose retas mokytojas uždirba 2000 do­­­­lerių. Yra ir specializuotų mokyklų. Vieną tokią pavy­ko pamatyti iš arčiau, nors pa­ša­­linių ten niekas neįleidžia. Tai – karinio profilio mokykla, kurioje kiekviena klasė turi skirtin­go­

kariuomenės dalinio uniformą. Pavyzdžiui, penktokai vilki pės­­tininkų uniformas, šeštokai – lakū­nų, septin­tokai – jūrei­vių. Kol baigia vidu­rinę, mokiniai praeina visą karinį parengimą, yra apmokomi visų karinių specialybių, galbūt dėl to daugelis šios mokyklos mokinių pasirenka karybos moks­lus.

Pasirinki­mas, kur praleisti lais­valaikį, taip pat yra didžiu­lis – valstijoje yra daug parkų, dviračių takų, vaikų žaidi­mo aikštelių. Netgi per pelkes, krūmus yra nu­­tiesti 5 – 10 kilometrų ilgio maž­daug 4 metrų pločio betoniniai takai, pakelti virš pelkių 3 – 4 metrus. Čia daug bė­giojančių, kitaip sportuojančių žmo­nių, dviračių sporto mėgėjų. Patogu ir tai, jog kas 200 – 300 metrų yra poilsio aikštelės su bufetu ar netgi nakvynei paruoštomis patalpomis.

Amerikiečiai labai gerbia sa­vo karo veteranus, žuvusius karius, todėl kiekviename rajone gali rasti memorialą su iškalto­mis žuvusiųjų pavardėmis. Čia visada plazda ir JAV vėliavos.

Kalbant apie prekes parduotuvėse, reikia pastebėti, jog kainos yra labai panašios, kaip ir pas mus, tik pramoninės yra brangesnės. Ir jeigu perki daiktą už 100 dolerių, tai 2 proc. sumoki į savo miesto biudžetą.

Niekas nesiginčija dėl to, nes žino, kad už tuos pinigus bus įrengta vaikų žai­di­mo aikštelė ­ar kokia poilsio zona. Kaip nie­kas nepyks­ta ir dėl mokesčio už pravažiavimą per didžiuosius tiltus, kuris nuo 25 centų pabrango iki 1 dole­rio. 

Beje, už­sigulėjusių prekių niekas nesandėliuoja, naudin­giau jas yra parduoti pigiau. Tam yra specialios parduotu­vės, kur už vieną dolerį gali labai daug vertingų buitinių daik­tų įsi­gyti.

Benzinas JAV, parduodamas galonais (vienas galonas – virš 3 litrų), kainuoja tiek, kiek pas mus 1 litras.

Žiemos metu į Flo­ridą suplūsta ne tik turintys čia vilas turtingi žmonės, bet atvyksta ir bedarbiai, kurie gauna­ 600–800 dolerių per mė­nesį pašalpas. Jie nak­tį praleidžia parkuose, ant suoliukų, rytą kur nors nusimaudo ir taip praleidžia žiemą.

Nebėra JAV ir tradicijos laidoti miruosius į žemę – jie kremuojami, pelenai paprastai išbars­tomi jūroje. Pag­rin­dinė priežastis – pralaidus gruntas, nes visa Flo­ri­da kažin kada buvo jūros dug­nas: kiek bekasi, visur kriauk­lės, mo­liuskai. Per šimtme­čius susiformavo šioks toks naudingas sluoksnis augti žolei, palmėms ir medžiams.

Bažnyčių yra įvairių – evangelikų, katalikų, protestantų, baptistų. Kad išsilaikytų, jos sukasi, kaip išmano. Vie­nose užimtumas nuo ryto iki vakaro, nes iš ryto jas nuomojasi­ meno mė­gėjai, paskui ateina mokiniai (daugiausia pradi­nukai) mokytis, dar vėliau ren­kasi šokėjai ir kiti būre­liai. Paskutinieji su­tvarko patalpas, išvalo, sudeda suolus ir paruošia patalpas vakarinėms mišioms.

Paprastomis dienomis klebonas netgi organizuoja futbolo varžybas, mat prie bažnyčios yra aikštelė, ateina ir pats pažaisti. Tiesa, nors reikia susimokėti 3 dolerius, aikštelė visada pilna, taip prisidedama prie bažnyčios išlaikymo.

Labai nudžiugino tai, jog Sent Pi­tersberge yra stipri lietuvių bendruomenė, kuri turi savo namus, renkasi juose sekmadienį, po katalikų Šv. Mi­šių. Čia atvyksta įvairūs atlikėjai iš Lietuvos, žmonės  labai domisi gyvenimu Lietuvoje. Gausi yra ir šaulių organizacija, kuri organizuoja Vasario 16-osios, Kovo 11-osios minėjimus bei kitas mūsų šventes.

Ir nesvarbu, didelis ar mažas mies­tas, jis skęsta žalumoje. Atrodo, jog gyventumei parke, nors medžių įvairovė, palyginti su mūsų kraštu, labai nedidelė (palmės ir kelių rūšių lapuočiai), bet jaukumas – ne­įtikėtinas.

Pažinti Ameriką neužtektų ir viso gyvenimo. Tuo labiau, jog kiekviena vals­tija yra vis kitokia ne tik gamtinėmis sąly­gomis, bet ir įstatymais, pap­ročiais, tradicijomis. Tačiau suprasti, kaip gyvena žmonės, patirti naujų įspūdžių visada yra naudinga. Bet gyventi ir kurti gėrį labiausiai verta Lietuvoje.

Eugenijus IVANAUSKAS

Jurgos SPARNAUSKIENĖS nuotr. – šio teksto autorius 

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija

Pirmąjį rugpjūčio sekmadienį katalikai iškil­mingai mini Šv. Marijos Snieginės atlaidus – Švč. Mergelės Marijos (Didžiosios) bazilikos Romoje pašventinimo metines. Popiežiškoje bazilikoje ekskursijas vedanti lietuvė gidė Nerija Marciukaitė Romos svečiams visada pamini ir Girdiškės Švč. Marijos Snieginės bažnyčią. Ne tik dėl to, kad abi šias šventoves sieja legenda apie vasarą iškritusį sniegą – iš Girdiškės kilusi Nerijos mama, čia į Snieginės atlaidus kasmet suvažiuoja Lietuvoje gyvenantys gidės artimieji, o šiemet pasitaikė proga atvykti ir jai pačiai. 

Išvyko pažinti pasaulio

Nemaža dalis Romoje pabuvojusių lietuvių susipažįsta su žemaite Nerija, kuri viską žino apie šventųjų miestą ir gali ne valandas, o ištisas dienas pasakoti apie krikščionybės išta­kas bei bažnyčiose sukauptus kultūros ir meno lobius. Nerija Romoje gyvena nuo 1994-ųjų.

Prieš tai, baigusi Vilniaus universitetą, mokytojavo Tel­šiuose ir svajojo pamatyti pla­tų­jį pasaulį. Vartus į jį Nerijai atvėrė anglų kalba, kurią ji universitete išmoko taip gerai, kad mažuosius telšiškius galėjo mokyti ne tik istorijos, bet ir užsienio kalbos.  

Nerijos mama Antanina Daukšaitė gimė Girdiškėje, ta­čiau anksti išvyko gyventi į Kelmę. Ištekėjusi už kelių in­žinieriaus, persikėlė į Telšius, kur ir užaugino dukterį. Ne­prik­lausomybės pradžioje už­sienis traukė daugelį jaunų žmo­nių, tik ne visi turėjo galimybių išvažiuoti. Nerijai padėjo Romoje dirbusi draugė – tai leido įgyvendinti seniai kirbėjusią svajonę išmokti italų kalbą. Dabar jau patyrusi gidė pripažįsta, kad nebuvo lengva apsispręsti, baugino nežino­mybė, tačiau mamos paskatinimas „Važiuok, vaikeli, ką čia tuose Telšiuose veiksi“, įkvėpė drąsos ir pasitikėjimo savimi. 

Tačiau gide N. Marciukaitė, vos nuvykusi į Italiją, netapo – sunkiai adaptavosi, jautėsi vie­niša, mat italai nekalba ang­liškai, o ji nemokėjo itališkai. Bet grįžti į Lietuvą sutrukdė įsi­liepsnojusi meilė.

Nusprendė dirbti pagal profesiją

Lietuvai tapus Europos Są­jungos nare ir plačiai atsivėrus Europos valstybių sienoms, į Amžinuoju miestu vadinamą Romą pradėjo plūsti lietuviai. Autobusais atvykstantiems ekskursantams iš pradžių mies­tą parodydavo kelionių vadovai, bet netrukus jie pradėjo ieškoti vietinių gidų. Tuo prieš kelis dešimtmečius už­siimdavo vienintelė žurna­lis­tė Laima Pangonytė, po kurio laiko gide tapo ir Nerijos draugė Giedrė. Kartą ji su vyru turėjo išvykti į Portugaliją ir paprašė Nerijos ją pavaduoti – priimti 50 žmonių iš Lietuvos ekskursiją. 

„Sako, tu studijavai istoriją, gali papasakoti apie Romą. Man plaukai pasišiaušė – ką galiu papasakoti, jei atsimenu tik kada Koliziejus pastatytas. Giedrė mane padrąsino: jei turi istorijos supratimą, pasiskaityk ir prisiminsi. Pasiruošiau ir visas keturias valandas vienu atsikvėpimu išpoškinau. Ekskursijoje dalyvavusios sos­tinės bibliotekininkės pasidžiaugė daug sužinojusios, joms patiko mano ekskursija, o man patiko ją vesti“, – neslepia N. Marciukaitė. 

Be to, padėjo ir tai, jog, studijuodama Vilniaus universitete, Nerija buvo pasirinkusi gido specializaciją, tad, daugėjant atvyks­tančių iš Lie­tuvos, apsisprendė dirb­ti pagal profesiją. Nors turėjo gi­do pažymėjimą, reikėjo dar daug mokytis, lankyti specializuotus kursus. Nuolatine gide Romoje Nerija dirba nuo 2008 m., bet sako, jog mokytis tenka ir dabar – istorija nuolat pateikia siurp­rizų.  

Per pandemiją, kai turizmas sustojo, su lietuvėmis gidė­mis Raimonda Bojažinskytė ir Egle Skulskyte Nerija susibūrė į grupę „Romos gidžių trio“. Tada visos trys rengė nemo­kamas virtualias ekskursijas po­ gražiausio pasaulio mies­to istorinį centrą, Vatikaną ir Koliziejų. Pasibaigus pandemijai, lietuvės suprato, kad dirb­ti kartu yra daug smagiau ir naudingiau nei konkuruoti, nes gali viena kitą pakeisti ir pasiūlyti pažinti ne tik Romos miesto centrą.

Krinta balti žiedlapiai

N. Marciukaitė sako, kad net tikri italai prisipažįsta neži­nantys visų Romą gaubiančių paslapčių, ir juokauja, jog ant 7 kalvų pastatytai Romai perprasti reikia 7 gyvenimų. Gido darbas, pasak Nerijos, ypatingai įdomus, intensyvus, kupinas atradimų, todėl niekada neatsibosta. Tačiau labiausiai jai patinka vesti lietuvius į Didžiąja Švč. Mergelės Marijos baziliką (Santa Maria Maggiore), kuri dar vadinama ir Marijos Snieginės bažnyčia. Ši bazilika yra seniausia ir didingiausia Dievo Gimdytojos garbei skirta šventovė Vakarų krikščionybės pasaulyje, liudijanti Dievo tautos nesibaigiančią meilę bei prisirišimą prie Mergelės Marijos.

Šilalėje tikriausiai nerastume žmogaus, nežinančio legendos apie Marijos Snieginės bazilikos pastatymą. Tą istori­ją tūkstančius kartų yra pasakojusi ir N. Marciukaitė: 358 metais, tvankią rugpjūčio 4-osios­ naktį, bevaikių sutuok­tinių porai sapne pasirodžiusi Die­vo Motina paprašė toje vietoje, kur vidury vasaros iškris sniegas, pastatyti šventovę. Legenda sako, jog rytą pabudusi Roma išvydo nuostabų vaizdą – sniegą ant Eskvilino kalvos. Bet nuostabiausia buvo tai, kad sniego pusnys buvo bažnyčios formos. 

Sniegas Romoje, vasarą kankinamoje karščių, išties buvo stebuklas, tad pora palaikė tai ženklu ir paaukojo pinigų bažnyčios statybai. Po dvejų metų pastatyta bažnyčia tapo svarbiausia Dievo Motinos šven­tove Romoje. Kadangi ją pašventino popiežius Libe­ri­jus, ji pavadinta bazilika Libe­riana. Tačiau septintajame am­žiuje ją imta vadinti Didžiąja Švč. Marijos bazilika (Basilica Maria Maggiore). Ji yra viena iš keturių pagrindinių Romos popiežiškųjų bazilikų ir viena iš septynių piligrimams būtinų aplankyti šventovių, kurių šventosios durys plačiai atveriamos Jubiliejiniais metais. 

Bazilika tokia turtinga ir graži, kad jos grožio apstulbintas iš Lietuvos atvykęs kunigas nusprendė  taip pavadinti Girdiškėje stovinčią šventovę – per titulinius Švč. Mergelės Ma­rijos Snieginės atlaidus ir šioje bažnyčioje krenta sniegas. Tik ne tikras, kaip kažkada Romoje, o popierinis... 

Lietuvių mėgstamiausia šventovė

Nerija sako, kad šiemet į Romą atvykstantys lietuviai vi­sada pirmiausia pageidauja pamatyti šitą Dievo Motinos šventovę. Žmonės tiki, jog čia saugomas Dievo Motinos su kūdikiu atvaizdas turi nepaprastų galių – prie šios ikonos patys romiečiai meldžia sveikatos ir gerovės. Ją ypatingai vertino ir popiežius Pran­ciškus, prieš visas apaštališkas keliones atvykdavęs į baziliką pasimelsti. Šią vietą jis pasirinko ir savo amžinajam poilsiui. 

Stebuklingosios Dievo Moti­nos su kūdikiu ikonos kopija yra ir Šiluvos bazilikoje – tai dar viena Didžiosios Švč. Mergelės Marijos bazilikos są­saja su Lie­tuva. 

Romoje, centriniame bazi­likos altoriuje, sidabrinėje urnoje, saugoma didžiausia­ tikinčiųjų relikvija – penki ėdžių, kuriose gulėjo kū­dikė­lis Jėzus, gabalėliai. Lietuvis kardinolas Rolandas Makrickas Ne­rijai užtikrino, jog šį fak­tą patvirtino tyrimus atlikę moks­lininkai. 

„Didžioji Švč. Mergelės Ma­rijos bazilika yra nepapras­tai graži ir turtinga, jos lubos iš gryno aukso, bet mums, lie­tuviams, didžiausias čia esantis turtas yra kardinolas Ro­landas, popiežiaus Leono pas­kirtas šios bazilikos arkikunigu. Jis yra pirmasis lietuvis, gavęs tokias svarbias pareigas popiežiškoje bazilikoje. Niekada joks lietuvis nebuvo popiežiškosios bazilikos vy­­riausiuoju arkikunigu, bazi­li­kos vadovu“, – tikina N. Mar­ciu­kaitė. 

Bet smagiausia, pasak Ne­rijos, šioje bazilikoje melstis per Snieginės šventę, kai lubose prasiveria  durelės ir ant žmonių galvų pasipila balti lyg sniegas rožių žiedlapiai. Vakare prie bazilikos susirinkę žmonės gėrisi krintantį sniegą imituojančiu lazerių šou.

Būti šioje bazilikoje ir neparagauti sniego ledų – didžiau­sias nesusipratimas, todėl, pasak Nerijos, dėl to tikrai verta grįžti į Romą. Pardavinėti tokius ledus prie bazilikos esančioje suvenyrų krautuvėlėje irgi buvo kardinolo R. Makricko idėja. Pasirodo, ir popiežius Pranciškus šių ledų valgė, labai juos išgyrė. Bet ledais prie bazilikos prekiaujama tik vasarą, kai tvyro lietuviams sunkiai pakeliami karščiai – tuo laiku turistų Amžinajame mieste smarkiai sumažėja, ir pati Nerija vyksta į Lietuvą aplankyti artimųjų. 

Grįžti į Telšius N. Marciukaitė stengiasi liepą, kad rugpjūčio pradžioje galėtų su mama ap­silankyti jos gimtojoje Gir­diškėje, pabūti su čia gyvenan­čiais artimaisiais ir būtinai nuvykti į Švč. Mergelės Marijos Snieginės atlaidus. Ne visada pasiseka tą padaryti, bet šie­met Nerija vėl buvo Girdiškėje, tarp savo artimųjų, ir džiaugėsi nuo bažnyčios lubų krintančiu sniegeliu...

Daiva BARTKIENĖ

Pašnekovės asmeninio albumo nuotr.

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija