Dar nespėjome pamiršti Kvėdarnos Kazimiero Jau­niaus gimnazijos moksleivio Viktoro Urbio pergalės res­publikiniame mokinių meninio skaitymo konkurse praėjusiais metais, kai sužinojome dar vieną naujieną. Balandžio pradžioje Viktoras antrus metus iš eilės tapo Lietuvos mokinių meninio skaitymo konkurso respublikinio turo nugalėtoju. Jį ruošė lietuvių kalbos mokytoja Ligita Bud­riuvienė.

Viktoras kūrybiškumu bei talentu išsiskiria ne tik mūsų mokykloje. Praėjusių metų pabaigoje, aplenkęs daug gabių mokinių iš visos Lietuvos, jis tapo jaunųjų kompozitorių konkurso „Musica Vera“ nugalėtoju. Kiek anksčiau užėmė antrąją vietą Na­cionaliniame moksleivių muzikos kūrinių konkurse „Mano nata“. Kartu su bendraklasiu Viliumi Grikšu bei mokytoja L.Budriuviene lai­mėjo „Grand prix” apdovanojimą tarptau­tiniame muzikos ir au­diovizualinio meno kon­kurse-festivalyje „Dai­na.lt“. Džiaugiamės, kad Viktoras garsina gimtąją Kvėdarną bei Kazimiero Jauniaus gim­naziją.

Labiausiai žavi šio vai­kino entuziazmas, darbš­tumas, sau ir aplinkiniams keliami aukšti reikalavimai, atsakomybės jausmas, at­kak­­lumas, siekiant tikslo. Jis aktyviai dalyvauja, organizuojant mokyklos bei miestelio bendruomenės renginius, yra geras draugas, pasiruošęs padėti kitam.

„Viktoras yra vienas iš mū­sų gimnazijos mokinių bend­ruomenės lyderių. Jį galima laikyti pavyzdžiu ne tik paaugliams bei jaunimui, bet ir dažnam suaugusiam žmogui. Jo pasiekimai įrodo, jog, daug ir sistemingai dirbant, įmanoma nuveikti gausybę naudingų bei įdomių darbų, jog talento ir darbštumo derinys jau ankstyvoje jaunystėje duoda gerą derlių. Kiekvienas mokytojas, pri­si­dėjęs prie šio talento puoselėjimo, patiria didžiulį pasitenkinimą savo darbu ir vis iš naujo patiki pedagogo darbo prasmingumu“, - teigia gimnazijos direktorė Loreta Po­ciuvienė.

Viktoras - abiturientas. Lin­kime jam sėkmingai įveikti finišo tiesiąją: baig­ti gimnaziją ir įgyvendinti visas savo svajones.

Vygantė TILMANTAITĖ, Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos I ag klasės mokinė, „kraštomanė“

Pa­va­sa­rio sau­lė viliote vilioja į lau­ką. Labiausiai ja džiaugiasi vai­kai. Bė­gio­dami pra­seg­to­mis striu­kė­mis, per­pūs­ti vis dar stip­raus vė­jo, jie ne­ju­čia pra­de­da ko­sė­ti, kiek vė­liau – slo­guo­ti bei karš­čiuo­ti. Iš­si­il­gę ši­lu­mos, tė­vai per­ne­lyg daž­nai įti­ki, jog žie­mos, ati­tin­ka­mai – ir li­gų, se­zo­nas pa­si­bai­gė. Ta­čiau me­di­kai per­spė­ja: pa­va­sa­rį ser­ga­mu­mas kvė­pa­vi­mo ta­kų li­go­mis ne­iš­nyks­ta. Kaip at­pa­žin­ti, ka­da tai – tik leng­vas šal­to oro pa­veik­tas ko­su­lys, o ka­da – rim­tą li­gą iš­duo­dan­tis simp­to­mas?

Kaip iš ko­su­lio at­pa­žin­ti li­gą?

Kli­ni­kos „InMedica ALFA” gy­dy­to­ja vai­kų pul­mo­no­lo­gė Jo­vi­ta Ma­žei­kie­nė tei­gia, kad ko­su­lys yra na­tū­ra­lus or­ga­niz­mo ap­sau­gi­nis re­flek­sas:

„Tai yra stai­gus oro iš­stū­mi­mas iš plau­čių, dėl to sa­vai­me ko­su­lys – nau­din­gas da­ly­kas. Jis pa­de­da iš­va­ly­ti kvė­pa­vi­mo ta­kus nuo glei­vių, dul­kių bei sve­tim­kū­nių. Ta­čiau už­si­tę­sęs ko­su­lys ga­li reikš­ti svei­ka­tos su­tri­ki­mą. Daž­niau­siai ko­su­lį su­ke­lia vi­ru­si­nė in­fek­ci­ja, va­di­na­ma per­ša­li­mu, vė­liau ga­li pra­si­dė­ti ir bak­te­ri­niai su­sir­gi­mai, to­dėl no­rint tei­sin­gai bei sėk­min­gai gy­dy­tis, la­bai svar­bu su­pras­ti jo pri­gim­tį“.

Anot spe­cia­lis­tės, eg­zis­tuo­ja dvi ko­su­lio rū­šys – sau­sas ir drėg­nas, jis taip pat ga­li bū­ti prie­puo­li­nis ar­ba spaz­mi­nis. Sau­sas ko­su­lys, kai žmo­gus ne­ga­li at­si­ko­sė­ti, at­si­ran­da įkvė­pus šal­to oro ar in­fek­ci­jai pa­te­kus į kvė­pa­vi­mo ta­kus, taigi daž­niau­siai pa­si­reiš­kia su­sir­gi­mo pra­džio­je. Drėg­no ko­su­lio me­tu at­ko­sė­ja­ma skrep­lių, su ku­riais iš kvė­pa­vi­mo ta­kų pa­ša­li­na­mi li­gos su­kė­lė­jai, jie at­si­ran­da vė­les­nė­je li­gos sta­di­jo­je. Šio ko­su­lio slo­pin­ti ne­rei­kia, nes taip or­ga­niz­mas va­lo­si. In­ten­sy­vus ko­su­lys, toks kaip spaz­mi­nis, pa­si­reiš­kia, kai ko­sint ima trūk­ti oro, sun­ku įkvėp­ti bei iš­kvėp­ti. Tuo tar­pu prie­puo­li­nis daž­niau­siai yra sau­sas, itin var­gi­nan­tis, stai­ga už­ei­nan­tis, kai žmo­gus ne­ga­li nu­sto­ti ko­sė­ti.

Kaip tei­gia gy­dy­to­ja J.Ma­žei­kie­nė, ko­su­lys ga­li sig­na­li­zuo­ti skir­tin­gas li­gas:

ser­gant bron­chi­tu, ko­sė­ja­ma in­ten­sy­viai, tiek sau­su, tiek drėg­nu, skrep­lin­gu ko­su­liu;

ser­gant kok­liu­šu, ko­su­lys tam­pa prie­puo­li­niu ir ga­li bū­ti toks in­ten­sy­vus, jog su­ke­lia vė­mi­mą;

ser­gant vi­ru­si­niu la­rin­gi­tu, bal­sas pri­kims­ta, at­si­ran­da sau­sas, lo­ji­mą pri­me­nan­tis ko­su­lys;

ser­gant ast­ma, ko­su­lys bū­na spaz­mi­nis, ke­lian­tis du­su­lį, o kvė­pa­vi­mas – su ap­sun­kusiu iš­kvė­pi­mu;

vir­šu­ti­nių kvė­pa­vi­mo in­fek­ci­jų me­tu daž­niau­siai nuo pat pir­mos die­nos var­gi­na sau­sas, er­zi­nan­tis ko­su­lys.

Kaip tei­sin­gai šį su­sir­gi­mą gy­dy­ti?

Labai svar­bu iš­­kart iden­ti­fi­kuo­ti su­sir­gi­mą ir ne­leis­ti li­gai įsi­se­nė­ti. To­dėl re­ko­men­duo­ja­mas „smū­gi­nis“ gy­dy­mas, kai, pa­ju­tus pir­muosius su­sir­gi­mo simp­to­mus, var­to­ja­ma me­daus ir cit­ri­nos, gau­siai ge­ria­ma karš­tos ar­ba­tos. Jei­gu vis dar jau­čia­mas ko­su­lio su­kel­tas dis­kom­for­tas, vais­ti­nė­se ga­li­ma įsi­gy­ti si­ru­po nuo ko­su­lio, ku­ris ne tik su­vil­go su­dir­gin­tą ger­klę, pa­ge­rina kvė­pa­vi­mo ta­kų funk­ci­jas, bet ir ga­li su­trum­pin­ti su­sir­gi­mo lai­ką. Pa­vyz­džiui, Af­ri­ki­nės pe­lar­go­ni­jos eks­t­rak­tas tu­ri bio­lo­giš­kai ak­ty­vių me­džia­gų, ku­rios pa­si­žy­mi an­ti­mik­ro­bi­niu vei­ki­mu, ser­gant vir­šu­ti­nių kvė­pa­vi­mo ta­kų už­de­gi­mi­nė­mis li­go­mis. Au­ga­lo šak­ny­je esan­čios me­džia­gos ne­lei­džia vi­ru­sams ir bak­te­ri­joms pri­sit­vir­tin­ti prie kvė­­pa­vi­mo ta­kų glei­vi­nės ląs­te­lių, o li­gų su­kė­lė­jams ten dau­gin­tis. Be to, bio­lo­giš­kai ak­ty­vios me­džia­gos pa­de­da su­skys­tin­ti glei­ves bei mo­bi­li­zuo­ja or­ga­niz­mo imu­ni­nes ląs­te­les ko­vo­ti su li­gos su­kė­lė­jais.

Af­ri­ki­nė pe­lar­go­ni­ja Eu­ro­po­je pra­dė­ta var­to­ti apie 1900-uosius, pa­ste­bė­jus, kad ji ga­li įveik­ti tu­ber­ku­lio­zės su­kė­lė­jus. Da­bar šio au­ga­lo eks­trak­tas nau­do­ja­mas si­ru­pams, pa­de­dan­tiems at­kur­ti kvė­pa­vi­mo ta­kų funk­ci­jas ir su­stip­rin­ti imu­ni­te­tą. Ty­ri­mais pa­tvir­tin­ta, jog šia­me au­ga­le esan­čios me­džia­gos ne­tie­sio­giai stab­do gri­po vi­ru­so H1N1 dau­gi­ni­mą­si bei su­ma­ži­na ton­zi­li­to simp­to­mus ir dviem die­no­mis su­trum­pi­na šios li­gos truk­mę, mo­bi­li­zuo­da­mos or­ga­niz­mo imu­ni­nes ląs­te­les ko­vai su li­gos su­kė­lė­jais.

Pa­sak vai­kų pul­mo­no­lo­gės, mū­sų or­ga­niz­mą kas­dien ata­kuo­ja šim­tai che­mi­nių me­džia­gų, gau­na­mų su mais­tu, gė­ri­mais ar pa­si­sa­vi­na­mų iš ap­lin­kos, tad che­mi­jos var­to­ji­mą ser­gant de­rė­tų su­ma­žin­ti iki mi­ni­mu­mo. Tai ypač ga­lio­ja, kal­bant apie vai­kų gy­dy­mą. Jų imu­ni­te­tas tik for­muo­ja­si, to­dėl, kad ga­lė­­tų sa­va­ran­kiš­kai ko­vo­ti su li­gų su­kė­lė­jais, ne­tu­rė­tų bū­ti ali­na­mas. Kai per­ša­lus ar pra­dė­jus ko­sė­ti, si­ru­pas bei ki­tos na­tū­ra­lios prie­mo­nės ne­be­pa­de­da, de­rė­tų kreip­tis į me­di­kus, jog šie, nu­sta­tę ko­su­lio prie­žas­tį, ­skir­tų tin­ka­mą gy­dy­mą me­di­ka­men­tais.

Ke­le­tas naudingų pa­ta­ri­mų

Sau­go­ki­mės vė­jo. Bū­da­mi lau­ke, ry­šė­ki­me ša­li­ką. Dra­bu­žiai, nors ir plo­nes­ni, tu­rė­tų visiškai deng­ti kū­ną, nes pa­va­sa­ri­nis vė­jas yra ap­gau­lin­gas, ir ga­li­ma per­šal­ti.

Pa­va­sa­rį bak­te­ri­nių su­sir­gi­mų su­ma­žė­ja, ta­čiau pa­si­gau­ti vi­ru­są ti­ki­my­bė iš­lie­ka. Todėl ne­pa­mirš­kime įpras­tų hi­gie­nos, ap­sau­gos prie­mo­nių.

O peršalus ne­sku­bė­ki­me var­­to­ti che­mi­nių vais­tų, iš pra­džių rin­ki­mės na­tū­ra­lius pre­pa­ra­tus: si­ru­pus, čiul­pia­mas pas­ti­les, ga­mi­na­mas iš na­tū­ra­lių au­ga­li­nių me­džia­gų.

Ne­pa­mirš­ki­me, kad pa­va­sa­ris – žy­dė­ji­mo me­tas. Slo­gos ar ko­su­lio prie­žas­tis ga­li bū­ti ir aler­gi­nė re­ak­ci­ja – to­kiu at­ve­ju kreip­ki­mės į der­ma­to­lo­gą.

Ligita ŠUKLIAUSKIENĖ

Džiaugiamės sulaukę pavasario ir galėdami pagaliau ištrūkti į sodus, laukus, kur įsibėgėja didysis darbymetis. Juk ne veltui sakoma, kad pavasario diena metus maitina. Deja, nesielgdami tinkamai, galime ne tik susigadinti nuotaiką, bet ir sulaukti baudos.

„Prasidėjo pavasario sėja. Vie­nas iš pagrindinių jos darbų yra mėšlo vežimas į dirvas. Tačiau labai apmaudu, jog kai kurie ūkininkai, veždami jį kratytuvais, pridrabsto ant kelių ir nė nebando jų bent kažkiek nu­valyti. Tikrai ne­malonu, kai, va­žiuojant tokiais ke­liais, paskui ten­ka gręsti ma­šinos ratus. To­kių bjaurių vaizdų, kai net ant as­falto būna pritaškyta mėšlo, ga­lima pamatyti kiek­vieną pavasarį.

Ar toks aplinkos teršimas neužtraukia atsakomybės? Gal­būt į tai turėtų atkreipti dėmesį Aplinkos apsaugos agentūra?“ - pasipiktinęs ūki­ninkų atsainiu požiūriu į gamtą, į „Šilalės artojo“ re­dak­ciją paskambino juodainiškis.

Šilalės aplinkos apsaugos agentūros vedėjas Antanas LEŠČAUSKAS, paklaustas, kas turėtų sudrausminti kelių ter­šėjus, atsakė, jog tai yra po­licijos kompetencija.

Kaip infor­ma­­vo Tau­ra­­­gės AVPK Ko­­muni­ka­ci­jos gru­pės specia­lis­tė Rūta JA­NA­­VI­­ČIŪTĖ, LR ATPK 145 straipsnio 1 dalis numato, kad kelio dangos užteršimas užtraukia baudą nuo 28 iki 86 € eurų.

Taigi teršėjams yra apie ką pasvarstyti...

Eugenija BUDRIENĖ

Su reikalais į Šilalę iš Girdiškės atvykęs vyriškis vienu ypu nusprendė išspręsti visas jį kamuojančias prob­lemas. Dėl vienos iš jų jis užsuko į „Šilalės artojo“ redakciją. Vyriškiui ramybės neduoda netoli Girdiškės bažnyčios bei parapijos namų tykantis pavojus – neuždengtas šulinys.

„Nuo rudens, o gal net ir dar anksčiau jis žio­jėja atviras. Keis­ta, jog niekam tai nerūpi. Juk bet kas gali neapsižiūrėjęs į tą šulinį įsmukti. Dabar jis iki pat viršaus yra pilnas vandens. Kad būtų bent šiek tiek saugiau, įsmeigiau į jį ilgą kartį. Bet tai problemos neišspręs, reikia tą šulinį tinkamai uždengti, kol neįvyko nelaimė. Neduok Dieve, koks nors vaikas belaks­tydamas įgar­mės“, - baiminasi žmogus.

Nors minėtas šu­­linys yra pakankamai ramio­je vietoje - pievelėje už parapijos namų ir pro jį, atrodo, retai vaikščiojama, tačiau tai nereiškia, jog jis nekelia pavojaus. Štai bažnyčios pa­šonėje įrengta sporto aikštelė, ku­rio­­je mėgsta bū­­riuotis vietinis jaunimas ir vaikai. Be­­žaidžiant, be­­lakstant ar tie­­siog nuriedėjus kamuoliui, pa­­kalnėje esantis atviras šu­li­nys gali tapti paskutiniu žai­di­mų tašku...

Šita vandens pilna duobė kelia grėsmę ne tik mažiesiems. Ją sunku pas­te­bėti ir bet kuriam suaugusiajam, nes jeigu ne styranti medžio šaka, iš tolo nė ne­įtartumei, jog čia galėtų būti šulinys. Tuo labiau, kad jis visiškai susiliejęs su žeme bei žolėmis.

Apie šį pavojų papasakojęs Girdiškės gyventojas viliasi, kad atsakingi seniūnijos asmenys šulinį nedelsdami sutvarkys.

„Jeigu nematė iki šiol, gal pamatys dabar, kai laik­raštyje išspausdinsite jo nuotrauką“, - pakvietęs atvažiuoti bei nufotografuoti apleistą šulinį, svarstė jis.

Birutė PALIAKIENĖ

Prieš savaitę Šilalės rajono apylinkės teismas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs bylą, paskelbė nuosprendį vienam Šilalės medžiotojų būrelio nariui, be jokios sąžinės graužaties nušovusiam jauną briedžiuką. Medžiotojas tai padarė neteisėtai – anot Šilalės aplinkosaugininkų vado Antano Leščausko, mirtinas šūvis į gyvūną paleistas, neturint licencijos. Be to, šį faktą „šaulys“ nuslėpė ir nuo būrelio narių.

Baudžiamąją bylą šilališkis V.J. užsitraukė dėl 2015-ųjų lapkričio 26 d. surengtos medžioklės. Vyriškis, priklausantis Šilalės medžiotojų būreliui, tos dienos rytą visureigiu nuvyko į Rugienų kaime esantį mišką ir, kirtavietėje pastebėjęs briedį, nusprendė jį sumedžioti. V.J. šovė iš teisėtai laikomo medžioklinio graižtvinio šautuvo „Mazalat“ (7,62x54R kalibro). Nukovęs žvėrį, vyras čia pat jam nulupo kailį, o mėsą parsivežė į namus. Iš jos medžiotojas prisigamino dešrų ir dešrelių, kurias vėliau aptikę policijos pareigūnai, tirdami šį incidentą, panaudojo kaip vieną pagrindinių įkalčių vyriškio kaltei įrodyti.

Sumedžiojęs antrametį brie­­džio jauniklį, V.J. tikriausiai manė, jog niekas apie tai ne­sužinos. Tačiau gruodžio pradžioje tame pačiame miške vyko Šilalės medžiotojų būrelio medžioklė, ir vienas iš jos dalyvių, eidamas pamiške, pastebėjo, kad miško pakraštyje, provėžoje, guli žvėris. Priėjęs pamatė, jog tai - briedžio kailis su galva. Pagal išvaizdą nuspręsta, kad jis – vos dvejų metų, o sumedžiotas ga­lėjo būti prieš savaitę. Beje, piktadarys buvo nupjovęs antramečio briedžio ragus. Prie gyvūno liekanų mė­tėsi ir dvi pirštinės, o pievoje matėsi automobilio vėžės.

Dėl šio įvykio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Jo metu nustatyta, kad jaunas žvėris nušautas iš graižtvinio šautuvo, pataikant į kairę pusę prie priekinės kojos mentės. Atskleisti, kas tai padarė, padėjo liudytojų pasakojimai bei telefoninių skambučių išklotinės. Pagal jas nustatyta, jog nusikaltimo padarymo me­tu būtent V.J. buvo minėtoje vietoje.

Prispirtas įrodymų, vyriškis savo kaltės neneigė ir, prisipažinęs apie įvykdytą nu­sikaltimą, net parodė vietą, kurioje medžiojo ir kaip tai darė. Jis be pretenzijų sutiko atlyginti ir gamtai padarytą žalą. Tačiau, nepaisant to, briedienos dešros atsiėjo ypatingai brangiai, o šilališkio kišenė patuštėjo pakankamai solidžia suma – jam priskaičiuota net 5571 euro bauda.

Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į tai, kad padaryta nusikalstama veika trak­tuojama kaip nesunki, žmo­gus anksčiau nėra teistas, be to, jam nustatytas ne­įgalumas (30 proc. dar­bin­gas). Lengvinančia ap­­lin­kybe konstatuota ir tai, jog V.J. prisipažino nusižengęs įstatymams bei nuoširdžiai gai­lėjosi. Kadangi atsakomybę sunkinančių aplinkybių ne­­nustatyta, teismas jam sky­rė 6  mėnesių laisvės apribojimo bausmę,  įpareigojant tris mėnesius nuo teismo baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo dienos būti namuose nuo 22 val. vakaro iki 6 val. ryto.

Ginklą, kuriuo V.J. nušovė briedį, teismas konfiskavo. Kitus tris vyro turimus šau­tuvus su optiniais taikikliais bei medžiotojo bilietą nuspręsta perduoti Tau­ragės apskrities vyriausiojo policijos ko­mi­sariato Viešosios tvar­kos skyriaus Li­cen­cijavimo poskyriui.

Neteisėtai medžiojęs šilališkis neteko ir briedienos dešrų. Kratos metu rasti daugiau nei 8 kilogramai (21 vienetas) šalto rūkymo dešrų ir beveik toks pat kiekis dešrelių (6 pakeliai) sunaikinti.

Per 14 dienų tokį baudžiamąjį įsakymą V.J. gali prašyti nagrinėti teisme.

Birutė PALIAKIENĖ

Jos diena prasidėdavo anksti rytą, kai atsikėlusi eidavo melžti karvių. Dabar į tvartą nebekelia kojos.

- Nebegaliu ten net įeiti. Taip graudu pasidaro, jog norisi verkti, - prisipažįsta Danutė. Tiesa, moteris prašė neminėti tikrojo vardo – nenori, kaip pati sakė, kad jos gailėtų. Bet ši istorija – tikra, o jos herojai gyvena viename mūsų rajono kaime. Kiek tokių žmonių iš viso yra mūsų krašte?

Tvarte - nė vienos karvės. Atrodo, kad jų gulyklos dar šiltos. Ėdžiose likę po saują šieno. Pastato gale nuleidusi galvą stovi telyčia. Vienam gyvuliui liūdna. Kampe, po lempa, cypsi būrelis viščiukų. Ir tai - visas jų likęs ūkis! O turėjo 11 galvų.

- Mama telyčiai įmeta šieno, viščiukus palesina, - sako Danutė. - O aš negaliu į tai žiūrėti.

Tiek darbo, pinigų ir vilčių dėta į šitą tvartą! Kai rekonst­ravo seną pastatą, už litrą pieno gaudavo beveik litą. Tada atrodė, kad ūkis - jų ateitis. Buvo toks optimizmas, šitoks užsidegimas! Viską darė savo rankomis, neimdami pa­skolų ir neprašydami jokių paramų. Pastatė tokį, jog tilptų 16 karvių. Kam visa tai dabar?

Kaime pasklido kalbos, kad jų banda iškeliavo į Lenkiją, o šeimininkas - į Švediją. Dėl šeimininko, pasirodo, tiesa - ūkininkas Stok­holmo gatvėse dabar kloja tašytų akmenų grindinius. Šian­dien jis - sūnaus samdinys. Mat jų sūnus - jau 7 metai Švedijoje. Baigė statybininkų mokyklą ir išvažiavo. Darbštumu bei gabumais prasimušė, įsteigė savo firmelę su dešimt darbininkų. Dabar tėvas - vienuoliktas...

O banda ne visa į Lenkiją išvažiavo - tik dvi karvės. Kitus gyvulius - penkias karves, du veršius ir telyčią - nupirko kaimynai. Su visais šieno likučiais.

Lenkai mokėjo geriau?

- Ne, tas pats, - purto galvą Danutė. - Kol šnekėjome telefonu, aukso kalnus žadėjo, kai susivarė gyvulius į furgoną, viskas staiga pasikeitė. Svoris mažas ar kas...

Buvę ūkininkai kaimynams išnuomojo ir žemę - beveik 17 hektarų. Pasiliko kampą daržui bei kviečių saujai. Kvie­čiai reikalingi karpiams. Prie trobos - didelis tvenkinys, pil­nas žuvies. Likusi namuose, Danutė ravės braškes, augins bulves ir šers karpius. Aplinką prižiūrės, puoselės gėlynus. Viskas taip gražiai sutvarky­ta - gaila būtų apleisti.

Iš telyčios užaugs karvė - bus pieno. Dabar nuvažiuoja į Kaltinėnus, nusiperka. Už lit­rą nugriebto - 80 euro centų. Skaičiuoja abi su motina ir negali atsistebėti. Parduotuvėje 2,5 procento riebumo pienas kainuoja 80, jie už 4,5 procento riebumo pieno litrą gaudavo 11 euro centų. Kokia trupinio dalis likdavo jiems?

- Skaičiavome su vyru ir vienaip, ir kitaip - darbas naudos nebeduoda. Žiemą, šerdami gyvulius pernykščiais pašarais, dar galėjome stumti dienas. Bet kai pavasarį reikės dirbti žemę? Kas liks, nupirkus traktoriui kurą? - klausia Danutė.

Dabar ji su vyru pasikalba internetu. Klodamas Stok­hol­me grindinį, jis per dieną uždirba tiek, kiek gautų čia, pardavęs toną pieno. Kol toną primelši, praeis beveik savaitė. Ir tai bus dar ne alga - tik bendrosios pajamos! Atmeti mokesčius, sąnaudas pašarui, veterinarijos paslaugoms - algos nebėra. Tai kokia prasmė vargti?

Bet jeigu kaimynai nupirko likusią bandą, jie dar užsiims žemės ūkiu? Vadinasi, jiems apsimoka?

- Jie yra paėmę Europos paramą ir pagal sutartį privalo dar trejus metus užsiimti pieno ūkiu. Ką darys paskui, nė patys nežino... - traukia pečiais buvusi ūkininkė.

Jų kieme tebestovi traktorius. Jo neparduos? Ne. Nei traktoriaus, nei inventoriaus, kurį yra susipirkę visą. Betrūko kombaino. Namuose yra likęs jaunėlis sūnus. Gal techniką laiko jam? Irgi ne! Jaunėlis netrukus baigs mokyklą ir taip pat važiuos į Švediją. Dėl to jau sutarta. Atostogas jau ir taip ten leidžia , užsidirba gyvenimui.

Tai kam laikyti kieme brangią techniką, jeigu ji niekam jau nereikalinga?

- O gal kada nors? - svarsto Danutė. - Kol kas nieko daugiau neparduosime, tvarto irgi negriausime. Dėl vaikų nežinau, bet vyras turi vilties sugrįžti. Juk statėme ne tam, jog griautume. Jis namuose tokį remontą savo rankomis atliko! Buvo pasisamdęs tinkuotoją, bet nuo pusės darbo išvarė. Imk pinigus, sako, ir keliauk sveikas. Pabaigė remontą pats. Mano vyras „chaltūros“ nepakenčia. Užsienyje tokie žmonės yra labai vertinami. O Lietuvoje jie nereikalingi - nei mano vyras, nei vaikai. Dabar tokia tvarka, jog Lietuvai žmonės iš viso nereikalingi. Bet gal kada nors?.. Gal kas nors pasikeis?

Petras DARGIS

Tvarte tilptų 16 karvių, bet liko viena telyčia. Laikyti daugiau - per didelė prabanga 

Fi­nišavo 2016 m. Ši­la­lės ra­jo­no sa­lės fut­bo­lo pir­me­ny­bės, ku­rios tę­sė­si net du mė­ne­sius. Jo­se da­ly­va­vo 6 ko­man­dos.

Pir­me­ny­bės vyk­o dvie­jų ra­tų sis­te­ma. Įpu­sė­jus pir­ma­jam, ge­riau­sią re­zul­ta­tą pa­ro­dė Kvė­dar­nos se­niū­ni­jos ko­man­da „Kvė­dar­na“. Ant­ra­ja­me ra­te per­ga­les sky­nė „Tor­na­do“, ku­ri, įvei­kusi vi­sus varžovus, po il­gos per­trau­kos vėl ta­po Ši­la­lės ra­jo­no salės fut­bo­lo pir­me­ny­bių čem­pio­ne.

Ga­lu­ti­nė ko­man­dų ri­kiuo­tė to­kia: „Tor­na­do“ (27 taškai), „Kvė­dar­na“ (21 tšk.), „Ši­la­lė“ (16 tšk.), „Spor­to mo­kyk­la“ (10 tšk.), „Upy­na“ (6 tšk.), „Ve­te­ra­nai“ (5 tšk.).

Šių me­tų pir­me­ny­bės pa­de­monst­ra­vo puikų ko­man­dų spor­ti­nį pa­si­ren­gi­mą bei meist­riš­ku­mą. Išrink­ti ge­riau­si žai­dė­jai: Pau­lius Au­ry­la („Tor­na­do“), Jus­ti­nas Mic­kū­nas („Kvė­dar­na“), Vy­tau­tas Kur­mis („Ši­la­lė“), Li­nas Jo­man­tas („Spor­to mo­kyk­la“), Ger­das Šim­kus („Upy­na“), Kęs­tas Nor­gė­la („Ve­te­ra­nai“).

Vie­nas var­žy­bas kei­čia ki­tos, ir jau ne už kal­nų Ši­la­lės ra­jo­no fut­bo­lo 8x8 pir­me­ny­bės, ku­rios star­tuos ge­gu­žės mė­ne­sį. No­rin­tie­ji da­ly­vau­ti jau ga­li re­gist­ruo­tis. Kiek­vie­na ko­man­da pri­va­lo iki ge­gu­žės 5 d. Šila­lės spor­to mo­kyk­lai (Ko­vo 11-osios g. 15, Ši­la­lė) pa­teik­ti var­di­nę pa­raiš­­ką, pa­tvir­tin­tą gy­dy­to­jo vi­zo­mis.

Ri­man­tas SIMANAVIČIUS, fut­bo­lo tre­ne­ris me­to­di­nin­kas

Toks klausimas kilo neseniai netikėtą radinį miške aptikusiems gyventojams. Šilų kaimo link besidriekiančiame miesto pušyne, nelabai toli nuo plento, žmonės  atsitiktinai pamatė iš pradžių juos šiek tiek išgąsdinusį, o paskui ir smalsumą sukėlusį objektą – iš medžio šakų bei skudurų suręstą pašiūrę. Apie tai redakciją informavę laikraščio skaitytojai svarstė, kam šis „statinys“ galėtų priklausyti ir ar jame iš tiesų kas nors gyvena.

Tai, jog šitoje pašiūrėje lankosi gyvi padarai, - akivaizdu iš daugelio detalių. Šios savaitės pradžioje, kai apžiūrinėjome šią apskurusią palapinę, aplink ją mėtėsi ne tik tuščios gėrimų bei maisto produktų pakuotės, bet aptikome ir buities daiktų, rūbų. Ant samanų gulėjo kažkokių varžtų prikrauta kuprinė, atšvaitai, barzdaskutės dėklas. Be to, šis nežinomas miško gyventojas, regis, čia pat prasimaišydavo ir valgio arba šildydavosi nuo žvarbos, nes dar matyti buvusių laužaviečių pėdsakai, pilni anglies bei pelenų.

Negana to, paslaptingasis Ro­binzonas turi ir „pašto dė­žutę“: vinimi prie medžio ka­mieno prikaltą telefono dėklą. Kokią funkciją jis atlieka, taip ir neaišku. Kaip, beje, ir greta pritvirtinta suspausta alaus skardinė, plastikinio butelio atplaiša, kojinė...

Deja, nors prie „pastato“ pušyne važiavome kelis kartus, jo gyventojo aptikti nepavyko. Gali būti, jog šiuo metu savo stovyklavietę jis yra laikinai palikęs – vis tik oras dar šaltokas. Greičiausiai kažkas čia yra įkūręs „vasaros rezidenciją“, todėl grįš į ją, kai saulė bus kaitresnė.

Tačiau galbūt apie pušyno gyventoją ką nors žino šio valstybinio miško valdytojai. Gal jiems pavyktų, pasitelkus į pagalbą policijos pareigūnus, jį aptikti bei iškraustyti. Nes priešingu atveju gali ir nuostolių patirti - juk bekūrendamas savo lauželį, jis gali supleškinti ne tik savo palapinę, bet ir visą pušyną.

Birutė PALIAKIENĖ

„Po tų šulinių istorijos mus kvietė į pasitarimus, kalbėjo apie socialiai rizikingas šeimas, pasakojo, kaip jas stebėti. Aš klausiausi ir traukiau pečiais: kur tos rizikingos šeimos? Visi kalba, kad kaimas yra prasigėręs, bet tegu atvažiuoja kas nors į Iždonus ir parodo bent vieną prasigėrusią šeimą“, - bendruomenės ataskaitiniame su­sirinkime kalbėjo bendruomenės pirmininkė Regina Mic­kuvienė. Iždonų kaime socialiniams darbuotojams darbo nėra, ir žmonės tuo didžiuojasi.

Apsilankymo džiaugsmas

Tačiau jis turi kitų bėdų, kurios būdingos visam užguitam, likimo valiai pasmerktam Lietuvos kaimui. Apie tai su bendruomenės žmonėmis kalbėjomės tuoj po susirinkimo. Ką džiaugsmingiausio jie patyrė per metus ir kas, jų akimis, buvo liūdniausia, sunkiausia?

Antanas Kasparas „Šilalės artojui“ sakė, kad jis dar ilgai prisimins, kaip prieš Kalėdas tapo Kalėdų Seneliu ir lankė visas iždoniškių šeimas.

- Tai buvo bendruomenės lyderių idėja. Apsivilkau bend­ruomenės įsigytus Kalė­dų Senelio drabužius ir atlikau tokį vaidmenį, - su jam būdingu kuklumu pasakoja An­­tanas. - Kartu su manimi ėjo bendruomenės pirminin­kė bei seniūnaitis Aud­rius Kelp­šas. Pas mus visada taip: jeigu kas nors daroma bend­ruomenės labui, tai viskas būtinai prasidės nuo Reginos ir Audriaus. Ir prieš Kalėdas jie sugalvojo aplankyti kiekvieną šeimą, iš savo pinigų nupirko šiokių tokių dovanėlių. Mes paprasčiausiai ėjome per žmones ir jiems dėkojome. Už ką? Jei nori, visada rasi už ką. Už tai, kad žmogus gražiai užaugino vaikus, kad puikiai tvarkosi ir kaimui nedaro gėdos, kad yra draugiškas bei padeda savo kaimynams, yra darbštus ir kantriai dirba žemę, kad jis paprasčiausiai yra. Kaimas ma­žėja, akyse nyksta, todėl tu­rime džiaugtis kiekviena gy­va dvasia.

Antanas sako, jog jie ne kiek­vieną pradžiugino Kalė­dų žvakele ar saldainiu, kitam  ir didesnių pramogų į valias. Tačiau toje kelionėje buvo vienas dalykas, svarbesnis už dovanas.

- Radome žmonių, kuriems mū­sų apsilankymas buvo ma­loni, netikėta staigmena, kad jie netgi pravirko, - prisimena An­tanas. - Kiti prisipažino, jog per visus metus niekas nebuvo pas juos kojos įkėlęs. Įsivaizduojate?.. Mes ne­turėjome kada ilgai plepėti, bet minutę kitą pabuvome, ir žmonės sakė, kad tai jiems - didžiausias Kalėdų džiaugsmas. Man tai buvo puiki patirtis. Ko gero, aš pats džiaugsmo patyriau dar daugiau negu tie aplankytieji.

O kas buvo sunkiausia, liūdniausia?

Antanas ilgai galvoja.

- Ko gero, ta pati kelionė Kalėdų Senelio drabužiais. Malonu pradžiuginti kitą. O dar jeigu niekas daugiau per šventes jo neaplankys. Žmo­gus visą gyvenimą sunkiai ir sąžiningai dirbo, užaugino, išleido vaikus ir staiga liko niekam nereikalingas. Iki tol nemačiau, kokioje vienatvėje gyvena žmonės, ypač - vyresnio amžiaus. Kiekviena šeima yra atskiras ūkis, atskiri reikalai. Užsida­rėme visi tarsi kokiame kiaute. Aš ir pats apie kokio kaimyno mirtį kartais sužinau ne iš gyvo bendravimo, bet iš užuojautų „Šilalės artojuje“. Kol žmogus dirba, bėga griūdamas, jam nelieka laiko kitiems reikalams. Bet pasibaigia jėgos, išsilaksto vaikai, ir žmogus pamato, kad jis - visiškai vienas.

Be rizikos ir be ateities

Kaip buvo ma­tyti iš bend­ruomenės ataskaitos bei kai­­mynų kalbų, čia beveik nieko svarbesnio nevyksta be seniūnaičio A.Kelp­šo pri­si­­dė­­jimo. Jis - ir finansinis rėmė­jas, ir orga­nizatorius, ir dar­bininkas. Kas, jo ma­nymu, kai­me yra svarbiausia?

- Iždonai tik­riausiai dar ilgai prisimins kraštiečių šventę pra­ėjusią vasarą. Vi­si daug dirbo, prisidėjo ir pinigais. Dalis renginio vy­­ko prie sutvarkyto tvenkinio, kurį jau galima va­dinti kaimo parku, dalis - rekonstruotuose kultūros na­­muose. Gaila, jog tokios puikios patalpos dažniausiai būna tuščios, jose nėra kultūros darbuotojo, ta­­čiau per kraštiečių šventę ir jos atsigavo. Svarbiausia - susirinko žmonės. Suvažiavo ir tie, kurie jau yra išsibarstę po Lietuvą bei visą pa­saulį, bet augo čia ir save tebelaiko iždoniškiais. Gal mūsų šven­tė - ne tokia didinga, kaip kaimynų bijotiškių, tačiau ir mes galime susirinkti! Tu­rime vietą, kuri yra tarsi traukos centras. Jei­gu norite nufotografuoti Iždonus, atvažiuokite naktį ir pamatysite, kaip gražiai jie atro­do, važiuojant nuo autostrados. Tvenkinys kaimo centre ir žibintai - ti­k­ras papuošalas. Gaila, kad jie žiba tik savaitgaliais, - sako Aud­rius.

O sunkiausia? Kas buvo liūd­niau­sia kai­mo gyvenime?

- Liūdniausia, jog kaimas yra liūd­nas, - tvirtina Aud­rius. - Dabar žmones sunku surinkti į vieną vietą, kiekvieną turi kviesti. Kitas nedrįsta ei­ti, nes ne­turi kelių eurų pri­sidėti prie koncerto. Bet problema yra ne tai. Labai panorėję, mes ga­lime surinkti žmones, surengti daugiau švenčių. Tik ar nuo to gyvenimas pasidarys linksmesnis? Ne! Kaimas yra liūdnas, nes jis neturi jokios ateities. Žmonės baisioje de­pre­sijo­je - prošvais­tės jie ne­bema­to. Mūsų darbas jau tiek yra nuvertintas, jog van­duo pasidarė bran­gesnis už pie­ną. Daugelis žmonių jau atsisakė beprasmio darbo, kiti, kurie dar laiko po keturias karves, juda tik iš inercijos. Nežinau, kiek tai truks. Gaunamos pajamos nebepadengia išlaidų. Jei žmogus gauna pensiją arba turi valdiško darbo, jis tais kitur uždirbtais pinigais dar ga­li išlaikyti ūkį. Tačiau tai - absurdas. Kai kurie nenaikina bandos vien todėl, kad jos atkurti bus neįmanoma. O jei­gu dar atsiras šansas uždirbti?.. Kaimą laiko tik tokia paskutinė viltis. Bet jos vis mažiau. Kartu su kitais važiavau į žemdirbių protesto akciją Vilniuje. Dar liūdniau pasidarė po tokio piketo. Ir pats renginys buvo nevykęs, sakyčiau, protesto parodija, ir valdžios požiūris į mus, kaip į nereikalingus. O juk tokius pelnus kitiems krauname, tiek miesto įmonių ant mūsų pečių išsilaiko! Ar rūpi tai kam nors? Iždonuose nėra prasigėrusių, čia nerasi netvarkingų šeimų, tačiau nėra ir ateities. Štai kas yra baisiausia! - sako seniūnaitis.

Bendravimo pamokos

Bend­ruo­me­nės pirmininkė R.Mickuvienė puikiai supranta, jog niekas nebegrįš į tuos laikus, kai visas kaimas dirbo vienoje brigadoje ir niekam netrūko bendravimo. Vadinasi, reikia patiems susikurti tokias prielaidas, kad žmonės neliktų kiekvienas savame kiaute. Tai, ką anksčiau valdė valdiškos įstaigos, dabar turi da­ry­ti patys žmonės. Kul­tūros namai be kul­tūros dar­buotojo - vadinasi, rei­kia patiems susikurti renginius. Ir visai neblogai išeina! Nėra autobuso nuvažiuoti į Šilalę ar į Kaltinėnus ir susitvarkyti reikalus? Bet yra bendruomenės žmonių, kurie turi automobilius ir važiuodami patys gali pavežti kitus! Svarbu daugiau bendrauti, padėti vieni kitiems.

R.Mickuvienės inicia­tyva bendruomenėje at­sirado mo­bilioji bib­lioteka. Ji pati turi apie pusantro tūkstan­čio knygų. Kam jos dulkės be naudos? Kaime yra žmonių, kurie mielai skai­tytų, tačiau neturi ko. Į tą akciją įsijungė Virginija Bal­čie­­nė, Vladas Gulbinas. Jų knygos ir­gi vežamos kaimo žmonėms. Dabar Regina žino, ką iždoniškiai labiausiai mėgsta skaityti. Jiems patinka „Siluetų“ serijos ir įžymių žmonių autobio­grafijos, taip pat A.Če­kuo­lio, G.Dauguvietytės knygos.

Prieš metus perėmusi bend­ruomenės vairą, Regina sako patyrusi vieną didelį atradimą. Kokį?

- Žmonės nori bendrau­ti ir dalyvauti bendruose rei­­ka­luose, - tvirtina pirminin­kė. - Bendruomenės valdybos narės Jurgitos Eitu­tienės dėka įgyvendintas Eu­ro­pos Są­­jungos finansuojamas projektas - rekonstruotose patalpose įkurti Iždonų bendruomenės namai. Kad jie taptų jaukūs, pasirūpino Neringa ir Robertas Eitučiai, Beta ir Alfredas Vitkai, Dalia ir Vy­tautas Gumuliauskai, Lai­ma ir Remigijus Gečai, kaimo gy­ventojai padovanojo reikalingo inventoriaus. Tikras džiaugsmas, kad turime žmonių, kurie savo darbu, lėšomis prisideda prie mūsų pačių kultūrinių renginių. Tai Janina ir Vidmantas Bajarūnai, Kris­tyna ir Riman­tas Staniai, Vi­ta ir Kęstutis Auškalniai, Vir­ginija ir Alfre­das Balčiai bei daugelis kitų. Savitų meninių idėjų visada pasiūlo Liuda Vis­mantaitė. Beje, ji - ir sveikos gyvensenos propaguotoja.

Regina vis vardija žmones, bijodama ką nors pamiršti. Iždonai turi ir meniškos sielos žmonių, tokių kaip literatai Alma Sakalauskienė, A.Kasparas, foto­gra­fijos meną įvaldęs Ar­vy­das Zda­navi­čius, o jo žmo­na Bi­ru­tė - dar ir renginių organizatorė. Kai­mas džiaugia­si me­džio dro­žėjo Zig­mo Ei­­tu­čio, pynėjo iš medžio kar­nų Zig­mo Rim­kaus darbais, Vla­­dos Kuizi­nie­nės, Na­­ta­li­jos Jur­je­vos, Adolfinos Sa­­nu­­kie­nės rankdarbiais. Yra Iž­do­nuose ir sa­vas muzikantas Vac­lovas Toliušis, dai­ni­ninkės Adolfina Le­­­­tukienė, Aldona Ei­­­tutienė, Aldona To­liu­šienė. Kai­me - dau­gy­bė gra­žių sodybų.

Bet juk nebūna viskas gerai!

- Taip, - pripažįsta Regi­na. - Yra vienas liūdnas momentas. Man, kaip ir Antanui, skaudu matyti senjorų vienat­vę. Kaime jaunimo vis mažiau, trobos tuštėja, o vienat­vės vis daugiau ir daugiau. Blogiausia, jog mes negalime visiems padėti, visų apeiti, kiekvieno pakalbinti. Turiu pripažinti - mes pralaimime vienatvei...

Petras DARGIS 

Projektui „Mūsų dienų istorija“ skirtas 1500 eurų Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo finansavimas.