Jeigu nedažyčiau margučių, turbūt nejausčiau tik­ro­­sios Velykų dvasios“, - sako šilališkė, Dariaus ir Girėno progimnazijos pradinių klasių mokytoja Laima Būd­vy­tienė.

Kiaušinis - gyvybės pradžia. Gal todėl jis ir yra Velykų simbolis, kuomet Kristus savo Prisikėlimu parodo visišką gėrio prieš blogį pergalę. Marginant velykaičius, pasak Laimos, svarbu išlaikyti simetriją: viršuje – saulutės,  žemiau – viskas, kas mus supa žemėje: medžiai, gėlės, paukščiai, žolės...

„Kol buvau dar vaikas, pati nemargindavau. Užtat labai patikdavo stebėti, kaip tai daro mama. Būdavo, tėvelis paima diržą ir aštriai išgalanda „britvą“ – anksčiau vyrai tokiais skustuvais barzdą skusdavosi. Kas man, vaikui, tokį pavojingą įrankį duos. Išskutinėti kiaušinį mamai užtekdavo valandos. Kai paaugau, pabandžiau pati - atsimenu, užtrukau pusę dienos... Mama neiškentusi ėmė tei­rautis, ką aš ten darau...

Esu išbandžiusi ir kitokių marginimo būdų. Ypač kol duk­ra buvo maža – norėjau, kad pamatytų, kaip galima įvairiai marginti: su lapeliais, ryžiais, grikiais, šiaudeliais, svogūnų lukštais. Vėliau Gintarė man labai padėdavo: būdavo atsakinga už išmargintų kiaušinių laikymą dažuose. Dabar į pagalbą prišoka vyras.

Labiausiai patinka sku­tinėti ir marginti vašku. Te­beturiu ir tėvelio skustuvą. O kad būtų patogiau šildyti vašką, vyras padarė tokį nesudėtingą prietaisą – dabar visokiausių galima nusižiūrėti internete. Tas daiktas pasitarnauja ir kaip vaizdinė priemonė vaikams. Štai atsinešiau į klasę, uždegėme žvakelę, kad jos liepsna vašką šildytų, ir bandėme marginti“, - pasakojo mokytoja, paskutinę dieną prieš pavasario atostogas surengusi savo pirmokėliams ne­tradicinę pamoką. Beje, ne tik vašką vaikai išmėgino. Kai įėjome į klasę, kiekvienas rankose laikė po paties išpieštą putplasčio margutį. Artėjančios Velykos atsispindėjo ir piešinėliuose ant klasės sienos.

„Kiekvienos šventės tradicijos ateina iš namų“, - įsitikinusi Laima. O jos tėvų šeimoje, ko gero, įvairios dvigubai.

Laimos mama Antanina – dzūkė. 1951-aisiais pagal pas­kyrimą atvykusi jauna mokytoja sutiko mūsų krašte tikrą žemaitį ir visam laikui įsikūrė Žemaitijoje. Anot Laimos, tėvą ji mena kaip nagingą medžio meistrą - jo kišenėse visąlaik būdavo vinių...

„Dzūkų tokie papročiai: jei jau šventė - tai visko daug ir sočiai. Tad ir Velykų stalas būdavo gausus. Niekada neapsieidavo be mielinio pyrago, naminio sviesto. Ir būtinai - didžiulė kraitė margučių“, - prisimena moteris.

Dabar, kai tėvelio jau nebėra, o mamai, sulaukusiai 87-erių, kepti pyragą per sunku, šito darbo imasi pati Laima – šis šventas paprotys iš mamos parėjo ir į jos šeimą. Rusva plutelė, maloniai kvepiantis ir be galo gardus pyragas, ypač karštas – turbūt ne vieno atmintyje atgimsta iš vaikystės Velykų...

Laima su šiluma prisimena, kaip su dviem savo broliais margučius ridendavo, o paskui tai darydavo ir jų vaikai, kai visi per Velykas suvažiuodavo pas tėvus.

„Nors mama buvo mokytoja, bet mes ir anais laikais švęsdavome Velykas. Ir visada, kai imdavome mušti margučius, man taip skaudėdavo širdį, kad tik nepaimtų gražiausio... Pergyvenu ir dabar“, - juokiasi Laima.

Moteris įsitikinusi, jog sku­tinėti tinka tik kaimiški kiau­šiniai, nes ir lukštas yra tvirtesnis, ir geriausiai išgaunamas baltumas. Pirktinių kiaušinių raštas nėra toks ryškus. Marginimui vašku Laima ren­kasi tik baltus kiau­šinius – taip pat dėl raš­to ryškumo. Anot moters, labai pravartu prieš dažant kiaušinius palaikyti sū­riame vandenyje, kad „apsivalytų“.

Kodėl marginimas vašku yra laikomas lietuvių tradici­niu? Laima įsitikinusi, jog dėl to, kad lietuvių tauta neatsiejama nuo bičių. Iš jų – ir darbštumas. Senovėje žmonės gamindavosi dažus iš geležies, samanų, ąžuolo ar alksnio žievės. Samanas yra išbandžiusi ir Laima. Kuomet kiaušinių kažkodėl „nenukando“ svogūnų lukštai, moteris įmetė į nuovirą samanų. Ką sau manote – margutis gavosi rusvai žalsvas. Taigi, sako Laima, eksperimentuoti galima įvairiai. O štai vienas velykaitis – ryškios bordo spal­vos. Jis pabuvojo raudonųjų svogūnų lukštų nuovire. Labai graži spalva!

Apžiūrinėjame pilną krai­telę margučių, kuriems, anot Laimos, jau daug metų. Jie lengvučiai, pakračius viduje barška tai, kas liko iš baltymo ir trynio. Tačiau čia – ne daugiausiai, kiek moteris teigia turėjusi. Kažkada yra saugojusi net aštuoniasdešimt. Deja, kai kuriuos, kad ir kaip gaila, laikui bėgant, tenka išmesti.

Beje, kraitelėje nerasi dviejų vienodų margučių. Laima sako, jog net neįmanoma iš­­marginti visiškai vienodai: skirtingi yra ir patys kiaušiniai, ir lukšto spalva. Ji pa­rodo ir „proginį“ margutį – jame išskutinėtas Vytis. Šiam margučiui – 26 metai! Jis yra vienmetis su Lietuvos Nepriklausomybe! Gaila tik, kad jis turbūt gavo per daug tiesioginių saulės spindulių, ir išbluko dažai. Kitas margutis, ėjęs klasėje iš rankų į rankas bei sulaukęs didžiulio pirmokėlių susidomėjimo, - tai animacinio filmuko herojai Tomas ir Džeris. Kuris vaikas nenorėtų tokiu pasipuikuoti.

Laima teigia kasmet Vely­koms numarginanti mažiausiai trisdešimt kiaušinių. Juk reikia ir saviškius, ir giminaičius apdovanoti. Labiausiai visi džiaugiasi skutinėtais. O jau po Velykų Laima išmargina dar kokį dešimt kiaušinių - jau tik­rai pačiai sau. Ar sugalvoja kitu metu imti į rankas skustuvą, vašką ir sėsti prie savo pomėgio? Sako, yra bandžiusi, bet be Velykų nėra tikrojo įkvėpimo. Ar nuotaikos, kuri įsivyrauja pavasarį.

Moteris svajoja kada nors išmėginti dar nebandytą marginimo ažūriniais raštais būdą. Tam reikia kiaušinio turinį išpūsti ar kažkaip kitaip pašalinti ir grąžteliu ant jo išbadyti raštą. Koks tai grąžtelis, moteris žada išsiaiškinti. Anot Laimos, vyras juokaująs, jog, kai išeisianti į pensiją, ji galėsianti margučius pardavinėti. Tačiau moteris teigia neįsivaizduojanti, kad imti pinigus būtų padoru. Bent jau ji taip negalėtų. Matyt, svarsto, neturi ji verslo gyslelės...

„Aš, galima sakyti, užaugau mokykloje. Ir gimiau rugsėjo 2-ąją. Mamai taip ir pasakė: gimė mokytoja. Gyvenome Lau­menuose: viename pastato ga­le – mūsų šeima, kitame buvo pradinė mokykla. Mama ten dirbo mokytoja. Nuo mažiukės ateidavau į klasę, todėl nenuostabu, jog kitokio gyvenimo kaip ir nemačiau. O kaip norėdavau padėti mamai taisyti sąsiuvinius! Galiu sakyti, kad raudoną parkerį įvaldžiau nuo mažų dienų. Todėl nei tėvams, nei man nekilo dvejonių, kuo būsiu užaugusi. Niekuomet ne­suabejoju, jog galėčiau sėdėti kitose rogėse“, - šypsosi Lai­ma.

Dukra Gintarė močiutės ir mamos pėdomis nepasekė - įgijo buhalterės specialybę, gyvena ir dirba Kaune.

Kodėl Lietuvoje susidarė to­kia situacija, kad mokytojai pri­versti imtis kraštutinės prie­monės – streiko? Ar ne dėl to, jog mokytojo darbas vertinamas labai siaurai?

„Kažin, ar už mokytojo dar­bą apskritai įmanoma užmo­kėti. Štai verslininkams kiekviena minutė - pinigai. O juk mokytojo darbas nesibaigia, uždarius klasės duris. Nuolat gyveni savo mokinių džiaugsmais, rūpesčiais, dėl kurių labai skauda širdį. Kiekvienas vaikas – vis kitoks. Kiekvienas nori būti pamatytas, išgirstas, suprastas. Prieina vienas pasikalbėti, tuoj reikia ir antram, trečiam... Kaipmat apspinta būrys, kiek­vienas reikalauja dėmesio. Neįmanoma mintimis atitrūkti net laisvu laiku: aha, tokiai pamokai reikėtų vienokių priemonių, renginiui pasiruošiu tą ar aną... Planuoji ir planuoji. Štai viskam, kas iškabinėta klasėje, taip pat reikia laiko. Juk taip norisi, kad patalpa, kurioje vaikučiai praleidžia gerą pusdienį, būtų kuo jaukesnė, patrauklesnė. Kad patys galėtų pasidžiaugti bei pasididžiuoti tuo, ką padarė savo rankomis... Mo­kytojas visais laikais dirbo daug darbų - tai atsimenu ir iš mamos laikų“, - pasakoja Laima.

Mokytojas – šviesuolis, vi­suo­menininkas, ugdytojas,  pa­­ta­rėjas. Au­tori­te­tas. Tai – nekintamos vertybės, ir negalima leisti, kad jas užgožtų visuomenės materialėjimas.

„Didžiausias įvertinimas mo­­kytojui – kai su­tinki savo buvu­sius vaikus ir jie tau pasako ačiū“, - jaudulio ašaros sutviska Laimos akyse. Taip, užkalbina, pasveikina jau suaugę buvę mo­kiniai, kurių galbūt ir nebepa­žin­tum, prošal va­žiuodami, pamojuoja pro mašinos langą... Tai reiškia, kad šito žmogaus širdyje liko mokytojos širdies dalelė.

„Galbūt įpratome per daug dejuoti, jog pas mus viskas tik blogai. Su­pran­tu, jauniems žmonėms sudėtinga įsitvirtinti, išlaikyti šeimas. Gal ir reikia važiuoti į užsienius. Tačiau pajuskime, kaip saugu, gera ir miela gyventi Lietuvoje. Skaičiau, kad Lietuva yra energetiškai gera vieta. Gyvenome tokioje vietoje, kur pro langus mačiau Medvėgalio kalną. Nieko gražesnio man nėra. Ir nebūtina lėkti išvysti pasaulio stebuklų, kai šitokių puikių vietų yra mūsų Lietuvoje. Ir pramogos gali visiškai nieko nekainuoti. Kuo prasta pramoga nueiti į Šilalės pušyną? Reikia tik labiau branginti ir mylėti tai, ką turime šalia. Negalima, viską vertinant vien pinigais, niokoti gamtos, iškirsti miškų, medžių. Man atrodo, miškus būtina kuo skubiau kažkaip įamžinti, nes jie baigiami išpjauti, išvežti ar išplukdyti... Kur mes be jų dingsime? Turime labiau džiaugtis. Saule, gėlėmis, medžiais. Atsisukti į žmogų ne su akmeniu širdyje, o su duonos kepalu“, - linki visiems mokytoja L.Būdvytienė.

Gerumas - vertybė, užkoduo­ta žmoguje. O jeigu nuo jos nukrypome, susimąstykime, ką esame padarę ne taip. Ne veltui Velykos yra Prisikėlimo metas. Tai - geriausias laikas atgimti naujai.

Eugenija BUDRIENĖ

Jau visai netrukus sulauksime pačios gražiausios gamtos atbudimo šventės. Visi pasiilgome šiltų saulės spindulių, pirmų žibučių, medžių pumpurų, paukščių čiulbėjimo, norime pajusti gaivų vėjelį, o vaikučiai tikisi Velykės dovanų.

Puoselėjant Velykų papro­čius ir tradicijas, mažieji Kvėdarnos Prano Liatuko pradinės mokyklos ugdytiniai „Boružiukai“ bei priešmokyklinio ugdymo grupės vaikai susitiko šventiniame rytmetyje „Gandras parneša Velykas“. Velykė pa­kvietė visus į bendrą ratelį „Graži mūsų šeimynėlė“, priešmokyklinio ugdymo vaikai dek­lamavo eilėraštukus, dainavo. Mokiniai daug sužinojo apie jau pargrįžusius paukščius ir netrukus parskrisiantį gand­rą. Multimedijos pagalba jie galėjo ne tik pamatyti, bet ir išgirsti paukštelių balsus, gandro kalenimą.

Kaip švenčiamos Velykos, kas yra verba,  ką reiškia margučių spalvos? Į šiuos klausimus atsakę mažieji buvo apdovanoti prizais. Vaikai noriai įsijungė į dėlionės „Margutis“ žaidimą, ėjo ratelius.

Mažieji pasikeitė savo rankomis darytomis dovanėlėmis, pasidžiaugė Velykų medžiu.

Lina ŠIAUDVYTIENĖ

Kvėdarnos Prano Liatuko pradinės mokyklos priešmokyklinio ugdymo pedagogė

Severina ANTANAVIČIENĖ

Ikimokyklinės grupės vyr. auklėtoja

Teka saulė - aušta dar viena pavasario diena. Prisikėlimo rytas - Kristaus, Žemės ir, tikėkime, kiekvieno iš mūsų.

Mes patys susikuriame savo Prisikėlimo rytą - kiekvienas esame ir šio ryto, ir viso gyvenimo režisieriai. Albertas Einšteinas yra sakęs, kad už žinias yra svarbesnė vaizduotė. (Beje, tą patį patvirtino, tik šmaikščiai, ir „Dvylikos kėdžių“ herojus, klausdamas savo bičiulio: „Kam tau pinigai? Juk tu neturi vaizduotės.)

Todėl šį Prisikėlimo rytą, net jei ir nesame pakankamai įsigilinę į Biblijos aiškinimą ar menkai žinome apie senovinius Velykų papročius, galime susikurti jaukų ir šiltą. Tokį, kad gera ir saugu būtų kiekvienam namiškiui. Tik duokime valią vaizduotei, kuri yra kūryba. Tada ne tik Prisikėlimo rytą, bet ir visus metus jausime ne rūpestį, nerimą, nuovargį ir sunkumą, o palengvėjimą: gyvenu ir noriu gyventi vis labiau...

Namai kvepia vėjyje išplaikstyta linine staltiese, ant stalo - spalvoti velykiniai margučiai, ant palangės stiebiasi gležni pavasario želmenėliai, širdy - nuoširdūs palinkėjimai. Tai ir yra tikrasis Prisikėlimo rytas.

Rima PETRAITIENĖ

At­ėję į su­si­ti­ki­mą su ra­jo­no val­džia, ža­dei­kiš­kiai pa­g­rin­di­nės mo­kyk­los sa­lė­je iš­gir­do ke­le­tą svar­bių nau­jie­nų. Pir­mą­ją jie su­ti­ko plo­ji­mais: Ža­dei­kių se­niū­ni­ja ne­bus pri­jung­ta prie Kvė­dar­nos ar ki­taip pa­nai­kin­ta. Jau ku­ris lai­kas nė­ra ir nie­kaip ne­at­si­ran­da Ža­dei­kių se­niū­no, ta­čiau vi­sai ne to­dėl, kad ra­jo­no val­džia ruoš­tų­si se­niū­ni­ją nai­kin­ti. Me­ras Jo­nas Gu­daus­kas pa­ti­ki­no, jog ši­to tik­rai ne­da­rys, ir žmo­nės pra­dė­jo plo­ti.

Ki­tos nau­jie­nos bu­vo ne to­kios ge­ros ar­ba ne vi­sai aiš­kios. Žmo­nėms pa­ti­ko pra­ne­ši­mas, kad jie pa­ga­liau tu­rės as­fal­tuo­tą ke­lią į Ža­dei­kius, bet no­rė­jo ži­no­ti, ka­da ir nuo kur jis bus as­fal­tuo­tas. Me­ras sa­kė, jog yra ke­li va­rian­tai. 

- Vie­ni no­ri, kad pir­miau bū­tų as­fal­tuo­ja­ma at­kar­pa nuo Ne­vo­čių iki Ža­dei­kių, ki­­ti - kad nuo Kvė­dar­nos į Ža­dei­kius. Aš no­riu, jog bū­tų ir nuo čia, ir nuo čia, - sa­kė me­ras. 

Dar yra ža­da­ma as­fal­tuo­ti ke­lią nuo Ža­dei­kių iki au­to­stra­dos, tačiau me­ras ne­ga­lė­jo pa­sa­ky­ti, ka­da tai at­si­tiks. Yra tik­tai pro­jek­tai, bet nė­ra pi­ni­gų. Ka­i Su­si­sie­ki­mo mi­nis­te­ri­ja ras lė­šų, ta­da tik­riau­siai vis­kas ir įvyks. 

- Dar yra dis­ku­si­jų, ne­su­ta­ri­mų su Sei­mo na­riu Že­mai­tai­čiu, - pri­si­pa­ži­no me­ras, ta­čiau ne­įvar­di­jo, kas tai per ne­su­ta­ri­mai. - Jei laik­raš­tis skel­bė, jog ke­lias bus as­fal­tuo­tas, tai jo ir klaus­ki­te, ka­da. 

Žo­džiu, tu­ri do­mė­tis laik­raš­tis. Sei­mo na­rio ta­me su­si­ti­ki­me ne­bu­vo, te­ko ei­ti iš sa­lės ir skam­bin­ti te­le­fo­nu. Kas tai per ne­su­ta­ri­mai su ra­jo­no val­džia, ka­da Ža­dei­kiams pa­ga­liau lauk­ti as­fal­to? 

- Aš ir­gi ži­nau, kad rei­kia as­fal­tuo­ti ke­lius ir nuo Ne­vo­čių į Ža­dei­kius, ir nuo Kvė­dar­nos į Ža­dei­kius, ir nuo Ža­dei­kių iki au­to­stra­dos, - sa­kė Re­mi­gi­jus Že­mai­tai­tis „Ši­la­lės ar­to­jui“. - Vis­ką da­ry­siu, jog taip ir bū­tų. Ne­su­ta­ri­mai - tik dėl pir­me­ny­bės: nuo kur rei­kia pra­dė­ti as­fal­ta­vi­mo dar­bus. Ra­jo­no val­džia pa­si­rū­pi­no, kad pri­ori­te­tas bū­tų su­teik­tas Ne­vo­čių - Ža­dei­kių ke­liui, jos re­ko­men­da­vi­mu Su­si­sie­ki­mo mi­nis­te­ri­ja pa­ren­gė tech­ni­nį pro­jek­tą. Kol kas tė­ra tik tas vie­nas ga­ta­vas pro­jek­tas. Ta­čiau pra­dė­ti nuo Ne­vo­čių į Ža­dei­kius bū­tų ne­lo­giš­ka, nes Su­si­sie­ki­mo mi­nis­te­ri­jos ty­ri­mai ro­do, jog au­to­mo­bi­lių srau­tas daug di­des­nis yra nuo Kvė­dar­nos į Ža­dei­kius. Tad nuo Kvė­dar­nos ir rei­kė­tų pra­dė­ti, ne­žiū­rint į tai, kad prie Ne­vo­čių - Ža­dei­kių ke­lio sto­vi ra­jo­no ta­ry­bos na­rės kon­ser­va­to­rės Kris­ti­nos Damb­raus­kie­nės so­dy­ba. Pa­si­rū­pi­nau, jog mi­nis­te­ri­ja im­tų­si Kvė­dar­nos-Ža­dei­kių ir Ža­dei­kių-au­to­stra­dos at­kar­pų pro­jek­tų. Jie jau be­veik baig­ti. Dar šiais ­metais tu­rė­tų bū­ti pa­skelb­tas kon­kur­sas dėl Kvė­dar­­nos - Ža­dei­kių at­kar­pos as­fal­ta­vi­mo, yra vil­ties, kad ir dar­bai šie­met bus pra­dė­ti. 

Kol kal­bė­jo­me te­le­fo­nu ir me­ro pa­ve­di­mu ty­rė­me si­tu­a­­ci­ją, sa­lė­je jau bu­vo per­ei­ta prie ki­tų reikš­min­gų pro­ble­mų. Ar ge­rai da­ro ge­riems dar­bams truk­dan­ti opo­zi­ci­ja, jei­gu ke­lia vė­ją dėl to­kio pui­kaus bei skaid­raus pro­jek­to kaip Aukš­ta­gi­rės sli­di­nė­ji­mo tra­sa? Ne­gi blo­gai, jog ra­jo­no žmo­nės tu­rės kur pa­sli­di­nė­ti, bus dar­bo vie­tų, yra in­ves­ti­ci­jų? 

- Jau­čiu, kad yra žmo­nių, ku­rie no­rė­tų dėl to pro­jek­to ma­ne iš­ves­ti su ant­ran­kiais, - pareiškė J.Gu­daus­kas, bet ne­pa­sa­kė, kokie tai žmo­nės. 

Ta­ry­bos na­rys Ta­das Bart­kus at­sa­kė, jog nei jis, nei ki­ti frak­ci­jos na­riai nė­ra nu­si­tei­kę nei prieš in­ves­ti­ci­jas, nei prieš sli­di­nė­ji­mą. Gin­čo es­mė esan­ti vi­sai ki­ta - ko­dėl tra­sa tie­sia­ma į vie­no žmo­gaus pri­va­čią že­mę, ku­rio­je jis iš anks­to, ne­lauk­da­mas vie­šo­jo kon­kur­so, jau pa­si­sta­tė sli­džių nuo­mo­ji­mo pa­tal­pas? 

- Štai me­ras sa­ko, kad bus kon­kur­sas, tra­są nuo­mos jo nu­ga­lė­to­jas, - kalbėjo T.Bart­kus. - Kam tas kon­kur­sas, jei­gu tra­sa pa­si­baigs pri­va­čio­je že­mė­je? Net pra­lai­mė­jęs kon­kur­są sa­vi­nin­kas bus nu­ga­lė­jęs! Jis ir da­bar iš­lo­šęs. Su­pras­čiau, jei­gu sa­vi­val­dy­bė bū­tų nu­pir­ku­si vi­są rei­ka­lin­gą plo­tą ir iš­nuo­moju­si ar­ba par­da­vu­si vi­są tra­są. Da­bar su­si­da­ro įspū­dis, jog vis­kas da­ro­ma dėl vie­no žmo­gaus. Štai prie ma­no tro­bos yra kal­ve­lė, tai gal ir ma­no dar­že pa­da­ry­si­te ši­to­kią in­ves­ti­ci­­ją? - klau­sė T.Bart­kus me­ro J.Gu­daus­ko bei ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riaus Rai­mun­do Vai­tie­kaus. Ta­čiau tie ne­pa­tvir­ti­no, kad jo ar ki­to pi­lie­čio dar­že bus pa­da­ry­ta to­kia pat skaid­ri in­ves­ti­ci­ja. 

Ki­ta skau­di pro­ble­ma: ar ge­rai da­ro laik­raš­tis, kad jis, val­di­nin­kų žo­džiais, es­ka­luo­ja opo­zi­ci­jos iš­kel­tą klau­si­mą dėl val­di­nin­kų at­ly­gi­ni­mų prie­dų bei dėl pa­kel­tų lai­do­ji­mo pa­s­lau­gų įkai­nių? Me­ras siū­lė ne­pa­vy­dė­ti ki­tam ir klau­sė T.Bart­kaus, kiek už­dir­ba jis pats. Šis at­šo­vė, jog dir­ba ne biu­dže­to iš­lai­ko­mo­je įstai­go­je, o pel­nin­go­je įmo­nė­je, to­dėl mo­kes­čių mo­kė­to­jams nė­ra jo­kia naš­ta. 

- Mes uždir­­ba­me al­gas ne tik sau, bet ir jums! - at­kir­to jis me­rui. 

- Ne­svar­bu, kad pel­nin­ga, Rie­ta­vo urė­di­ja yra vals­ty­bi­nė įmo­nė. Va­di­na­si, iš biu­dže­to, - ti­ki­no J.Gudauskas.

Į gin­čą įsi­ki­šo kon­ser­va­to­­riams at­sto­vau­jan­tis Hen­ri­kas Gir­čys bei drą­siai pa­de­monst­ra­vo sa­vo ži­nias: 

- Nie­ko jūs ne­už­dir­ba­te! Jūs esa­te vals­ty­bi­nė įmo­nė, gy­ve­na­te iš biu­dže­to. Tai mes, ver­s­li­nin­kai, jums vi­siems už­­­dir­ba­me al­gas ir esa­me jū­sų vi­sų mai­tin­to­jai, - pa­reiš­kė mū­­sų vi­sų mai­tin­to­jas H.Gir­čys. 

Tai kaip čia yra? Pel­nin­ga vals­ty­bi­nė įmo­nė, jei­gu tik­rai pel­nin­ga, iš biu­dže­to ne tik ne­gau­na nė cen­to, bet pa­ti pa­pil­do biu­dže­tą. To­kia tvar­ka. Tačiau jei­ mū­sų vi­sų mai­tin­to­jas kar­tu su ra­jo­no me­ru sa­ko ki­taip, te­gu tai bus No­be­lio pre­mi­jos ver­tas jų at­ra­di­mas. 

Mū­sų vi­sų mai­tin­to­jui, kaip ir ra­jo­no me­rui, ne­pa­ti­ko opo­zi­ci­jos viešina­mas klau­si­mas ir dėl pa­kel­tų „Ged­mi­nos“ įkai­nių. Opo­zi­ci­ja tvir­ti­na, jog di­din­ti įkai­nius nė­ra ra­cio­na­lu, ra­jo­no va­do­vai ti­ki­na, kad „Ged­mi­na“, ne­svar­bu, jog yra pel­nin­ga, tu­ri pa­deng­ti sko­las. 

- O iš kur at­si­ra­do tos sko­los? - klau­sė T.Bart­kus. - Juk „Ged­mi­nai“ pri­klau­sė sve­čių na­mai, ki­taip sa­kant, vieš­bu­tis. Vieš­bu­tis par­duo­tas. Dar di­di­no­me įsta­ti­nį ka­pi­ta­lą, da­­vė­me biu­dže­to pi­ni­gų, bet vie­­to­je jų - sko­la? Tai gal pa­žiū­rė­ki­te, kas at­si­ti­ko su tais pi­ni­gais? 

Re­pli­koms ašt­rė­jant, įtam­pai ky­lant, pa­ga­liau bu­vo pri­ei­ta prie pa­ties skau­džiau­sio skau­du­lio, prie vi­sų blo­gy­bių prie­žas­čių prie­žas­ties: ko­dėl apie tai ra­šo laik­raš­tis? 

- Ko­dėl ra­šo­te apie pa­kel­tus „Ged­mi­nos“ įkai­nius, ta­­čiau ne­pa­ra­šo­te, kad ūki­nin­kams už pie­ną mo­ka cen­­tus? - sa­lė­je sė­din­čio žur­na­lis­to klau­­sė H.Gir­čys. Be­je, iš jo ža­dei­kiš­kiai iš­gir­do dar vie­ną svar­bią nau­jie­ną - jam, dir­ban­čiam Švie­ti­mo ko­mi­te­te, la­bai skau­du dėl to, jog te­ko už­da­ry­ti pa­grin­di­nes mo­kyk­las Bi­jo­tuo­se ir Te­ne­niuo­se. Na, ne vi­sai už­da­ry­ti, pa­tai­sė jį me­ras, tik re­for­muo­ti į pra­di­nes, bet juk vi­si skaus­min­gai su­pran­ta­me, kad mo­kyk­lų ten ne­be­liks. 

Ten­ka pri­pa­žin­ti, jog apie  tą mū­sų vi­sų mai­tin­to­jo skaus­­mą laik­raš­tis tik­rai ne­ra­šė nė sy­kio. In­for­ma­vo vi­suo­­me­nę apie mo­kyk­lų re­or­ga­­ni­za­vi­mą, o štai vie­tos po­li­ti­ko iš­­gy­ve­ni­mų ir ne­pa­mi­nė­jo... 

Vis grįž­tant ir grįž­tant prie žlug­do­mo kai­mo pro­ble­mų, Ža­dei­kiuo­se vėl bu­vo ban­dy­ta ras­ti kal­tų. Da­bar vi­siems aiš­ku, kad nė­ra šei­mos ūkio stra­te­gi­jos, to­dėl ne­be­aiš­kus šei­mos ūkio ir vi­so Lie­tu­vos kai­mo li­ki­mas. O kas dėl to kal­tas? Ra­jo­no žmo­nių iš­rink­to me­ro tik­riau­siai ne­kal­tin­si­me. Ką jis pa­da­rys? Tai gal yra kal­tas kon­ser­va­to­rių ko­a­li­ci­jos part­ne­ris so­cial­de­mok­ra­tas Al­bi­nas Ežers­kis, dar ei­nan­tis že­mės ūkio vi­ce­mi­nist­ro pa­rei­gas? Ža­dei­kiuo­se vi­ce­mi­nist­ro ne­bu­vo, tai ko­a­li­ci­jos part­ne­riai iš jo ma­žu­mė­lę pa­si­juo­kė. Mat Bal­siuo­se per to­kį pat val­džios su­si­ti­ki­mą su pa­pras­tais žmo­nė­­mis vi­ce­mi­nist­ras taip de­ja­vęs apie kai­mo bė­das, taip de­ja­vęs, jog ben­druo­me­nės pir­mi­nin­kas Ar­vy­das Pet­kus pa­ta­ręs jam pa­si­im­ti no­si­nę ir prie vi­sų pa­pras­čiau­siai pa­verk­ti. Už­tat su­si­ti­ki­me Did­kie­myje so­cial­de­mok­ra­tas vi­­ce­­mi­nist­ras griež­tai su­kri­ti­ka­vo sa­vo Vy­riau­sy­bę, pri­tar­da­mas pie­no ga­min­to­jų ul­ti­ma­tu­mui bei dis­kri­mi­na­ci­nę kai­nų po­li­ti­ką pa­va­din­da­­mas kai­mo ge­no­ci­du. Tačiau jis, vi­ce­mi­nist­ras, ir­gi nie­ko ne­ga­li. 

Tai gal pirš­tu pa­ro­dy­ti į Sei­mo Eko­no­mi­kos ko­mi­te­to pir­­mi­nin­ką R.Že­mai­tai­tį, nuo ku­rio da­bar kaž­kiek pri­klau­so ke­liai į Ža­dei­kius? Bet po ran­ka ne­bu­vo ir to! 

Ta­čiau po ran­ka pa­kliu­vo žur­na­lis­tas, ra­šan­tis šias ei­lu­tes. Jei­gu jis mes­tų ra­šy­ti apie vi­so­kias ne­ge­ras kai­nas, prie­dus val­di­nin­kams bei opo­zi­­ci­jos klau­si­mus, o vie­to­je to su­kur­tų šei­mos ūkio stra­te­gi­ją? 

- Im­ki­te, pa­ana­li­zuo­ki­te, kaip iš­gy­ven­ti ūki­nin­kui iš tų 11 cen­tų, ku­riuos jam mo­ka už pie­ną, - tė­viš­kai mo­kė žur­na­lis­tą J.Gu­daus­kas. 

Tik­rai! Auk­so žo­džiai iš švie­tė­jo lū­pų. Jei­gu dar sy­kį, ko­kį šim­tą pir­mą­jį, pa­ra­šy­­tu­me apie kai­mo žmo­nių bė­das, tai juk vis­kas bū­tų ki­­taip!

Ka­dan­gi pats me­ras pa­ro­dė pirš­tu į ma­ne, tai at­sa­kau ir ne­si­tei­si­nu: taip, aš kal­tas dėl to­kio kai­mo li­ki­mo. Tik­rai ne­su­kū­riau šei­mos ūkio stra­te­gi­jos, tik­rai ne­pa­­vei­­kiau per­dir­bė­jų, kad tie už pie­ną ir mė­są mo­kė­tų tiek, kiek pri­klau­so. To­dėl, ma­tyt, da­bar nie­kas - nei ger­bia­mas me­ras, nei vi­ce­mi­nist­ras, nei vi­sa Vy­riau­sy­bė - nie­ko ir ne­ga­li...

Pet­ras DARGIS

Šilalę prieš kelias dienas sudrebinęs skandalas apie iš vaikų maistą vogusią lopšelio-darželio „Žiogelis“ dar­buotoją, regis, buvo greitai ir taikiai nuslopintas. Vagi­liavusi bendruomenės slaugytoja darbo nepraras ir atsi­pirks tik papeikimu bei nuo atlyginimo nuimtais priedais.  

Savaitės pradžioje „Šilalės artojui“ aiškinantis šį ugdymo įstaigoje užfiksuotą nemalonų bei gėdingą incidentą, „Žiogelio“ direktorė Dalia Kutniauskienė nebuvo linkusi atvirauti. Pirmadienį ji sakė esą nežinanti, nei kokiu tikslu darželyje lankėsi ir sandėlį tik­rino policijos pareigūnai, nei ką jie ištyrė. Tačiau, informacijai pasklidus, ugdymo įstai­gos vadovė tapo atviresnė ir atskleidė, jog vagystė iš tiesų buvo nustatyta, įvardijo, kas tai padarė, nurodė, už kokią sumą pavogta produktų ir t.t. 

Paaiškėjo, kad bananus, pomidorus bei kitą maistą pasisavinusi pričiupta šešerius metus lopšelyje-darželyje „Žio­gelis“ dir­banti bendruo­me­nės slaugytoja V.K. Moteris buvo atsakinga ne tik už vaikų sveikatą, bet ir už darbą virtuvėje. Ji matuodavo patiekalų normas, rūšiuodavo maisto produktus. 

Pasak direktorės, slaugytojos elgesys anksčiau jokių įtarimų administracijai esą nekėlė, nuobaudų darbuotoja nėra turėjusi. Todėl „Žiogelio“ vadovė mananti, kad ši vagystė – greičiausiai vienetinis atvejis. 

Tačiau kai kurie lopšelį-darželį lankančių vaikų tėvai, atrodo, yra kitokios nuomonės. Šią savaitę „Šilalės artojas“ sulaukė net kelių laiškų, kuriuose teigiama, jog prob­lemos darželyje brendo seniai. Ir, anot laiško autorių, maisto grobstymas tėra tik viena iš jų. Neva šioje ugdymo įstaigoje net ne kilogramais, o dėžėmis vagiami ne tik vaikams skirti produktai, bet ir skalbimo, valymo priemonės, net žaislai. 

„Įdomu, kokius neatliktus darbus šeštadieniais dirba di­rektorė, mašina privažiuojan­ti prie pat paradinių du­­rų? <...> Sudarius vietinę, reikiamų, pa­tikimų žmonių komisiją, nu­rašomi geriausi kilimai, indai bei kitas inventorius... 

Sunku dabar ir darželio kolektyvui: visi tik ir ūžia, kaip viskas baigsis. O dėmė, deja, krenta ant visų“ - teigiama  viename „Šilalės artojui“ adresuotame laiške. 

Kito laiško autoriai - dar kategoriškesni. Anot jų, „Ši­lalės darželyje galimai vyksta komandinė vagystė“, apie tai esą žino ir savivaldybė. Tačiau užkirsti kelio šioms blogybėms niekas neskuba... 

Pirmadienį „Žiogelyje“ bu­vo skubiai sušauktas šios ug­­dymo įstaigos tarybos pasi­tarimas. Lopšelio-darželio ad­­ministracija, darbuotojai bei tėvų atstovai sprendė apsivogusios slaugytojos likimą. Iš­klausytas ir pačios V.K. pasiteisinimas. Pasak direktorės D.Kut­niauskienės, moteris la­­bai išgyveno bei dievagojosi, jog nusikalto pirmą kartą. Regis, graudžios atgailaujančios dar­buotojos kalbos tarybą įtikino. Nuspręsta moteriai suteikti antrą šansą ir iš darbo neišmesti. Nors pati ikimokyklinio ugdymo įstaigos vadovė D.Kutniauskienė sako buvusi už tai, kad gėdą visam darželiui užtraukusi V.K. būtų atleista, nepaisant pavyzdingo ankstesnio jos elgesio. Bet maisto produktų už 10,16 eurų pavogusi darbuotoja atsipirks tik papeikimu ir nuo darbo užmokesčio nuimtomis skatinimo priemonėmis: už specialias vaisių bei pieno produktų vykdymo programas ji nebegaus papildomų piniginių priedų. 

Kaip tokiais atvejais dažnai pasitaiko, maisto produktų pasisavinimu kaltinama V.K. pirmadienį susirgo. Jos nedarbingumo pažymos galiojimas baigiasi šiandien. D.Kut­niauskienė „Šilalės artojui“ sakė nežinanti, nei kokie negalavimai užpuolė darbuotoją, nei kada ši sugrįšianti į darbą. 

Beje, po kilusio skandalo D.Kutniauskienė buvo kaltinama ir tuo, jog esą dangsto šią darbuotoją, nes jas sieja giminystės ryšiai. Direktorė šias kalbas neigia. 

„Prieš 34-erius metus buvau jos vyro brolio žmona, tačiau jau labai seniai su buvusiu sutuoktiniu nebegyvenu, ir mus sieja tik tokia pa­t pavardė. Nepalaikau jokių gi­­minystės ryšių“, - aiškina D.Kut­­niauskienė. 

Dėl į dienos šviesą iškilusio incidento ji tvirtina jaučianti didelę gėdą ir susiklosčiusią situaciją vadina baisia. 

„Ir pati jaučiuosi kalta, jog laiku nepastebėjau šio dalyko. Toliau vyksta tyrimas, organizuojami patikrinimai, auditas. Labai atidžiai žiūrime visas normas, nukrypimų nuo jų tikrintojai nerado. 

Visa laimė, kad nejaučiu spau­dimo iš tėvų, nesulaukiu replikų“, - kalba „Žiogelio“ vadovė. 

Gali būti. Tačiau yra ir kitokių nuomonių: „Po tokio skandalo iš darbo turi būti atleista ne tik negarbingai pasielgusi darbuotoja, bet ir darželio direktorė. Bet, atrodo, taip nenutiks, nes ugdymo įstaigos vadovė nevengia pabrėžti, kad turi užtarėjų savivaldybėje“... Tai – eilutės iš redakcijai atsiųsto laiško. 

Deja, Šilalės savivaldybės Švietimo skyrius savo viešos pozicijos šioje situacijoje niekur neišreiškė.

Birutė PALIAKIENĖ

Tuberkuliozė – infekcinė liga, kurią sukelia tuberku­liozės mikobakterija (Mycobacterium tuberculosis), daž­niausiai perduodama lašeliniu būdu per orą. Pagrindinis infekcijos šaltinis – atvira plaučių tuberkulioze sergantis asmuo. Liga pasireiškia sunkiu kosuliu (trunkančiu keletą savaičių), skreplių (gali būti su krauju) atkosėjimu, skausmu krūtinėje, naktiniu prakaitavimu, silpnumu, nuovargiu, apetito stoka, svorio kritimu, karš­čiavimu. 

Pernai Šilalės rajone užregistruota 19 naujų susirgimų atvira tuberkulioze (2014 m. - 12). Susirgo 18 vyrų ir 1 moteris, 6 miesto bei 13 kaimo gyventojų. Naujų atviros plaučių tuberkuliozės atvejų daugiau užfiksuota tarp darbingo amžiaus nedirbančių nei tarp dirbančių asmenų. Praėjusiais metais rajone mirė 3 atvira plaučių tuberkulioze sirgę as­menys (iš naujai nustatytų at­vejų). 

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) duomenimis, 2015 m. įodinio tuberkulino mėginio pagalba Lietuvoje nu­statyti 45 tuberkulioze su­sir­gę vaikai (2014 m. – 62). Įodinis tuberkulino mėginys buvo atliktas kiek daugiau nei 31 tūkst. vaikų, tačiau tai tik 52,3 proc. tų, kuriems toks mėginys turėjo būti atliktas. Šilalės rajone įodinis tuberkulino mėginys darytas 330 vaikų, iš kurių 25 buvo pasiųsti konsultuotis pas specialistą. 

Siekiant sumažinti vaikų ser­­gamumą tuberkulioze, Lietu­­vos Respublikos sveika­tos ap­­saugos ministerijos nusta­tyta tvarka kasmet atliekami tuberkulino mėginiai 7 metų vaikams bei rizikos grupių vaikams (neskiepytiems nuo tuberkuliozės BCG vakcina, bend­raujantiems su sergan­čiai­­­siais, dažnai kamuojamiems viršutinių kvėpavimo takų bei lėtinių ligų, gydomiems kortikosteroidais, infekuotiems ŽIV arba esant ki­toms imu­nodeficitinėms būklėms, iš so­­cialinės rizikos šeimų, gyve­nantiems sutrikusio vystymo­si kūdikių namuose, vaikų globos namuose, internatuose, pensionatuose bei migrantams). 

Tuberkulino mė­ginys naudojamas, siekiant nustatyti, ar vaikai neužsikrėtę tuberkulioze. Ankstyvas šios ligos diag­nozavimas ir gydymas yra pagrindinės prie­monės, galinčios ne tik išgelbėti gyvybę, sveikatą, bet ir užkirsti kelią infekcijos plitimui bei apsaugoti aplinkinius nuo užsikrėtimo.

Virginija KRUŠIENĖ

Tauragės VSC Šilalės skyriaus vyresnioji specialistė

Daugybei žmonių, ypač po žiemos, trūksta vitamino D, o tai siejama su rizika susirgti įvairiomis ligomis. Kiek organizmas turi šio saulės vitamino, parodo kraujo tyrimas.

Vitamino D, kuris dar vadinamas ir hormonu, niekas negali pakeisti. Beveik nėra organų, kuriuose nebūtų jo receptorių. Kai šio vitamino stinga, gali prasidėti įvairūs negalavimai. Tai ypač aktualu šaltuoju metu. 

Gerai žinoma, kad, trūkstant vitamino D, didėja rachito, osteoporozės bei kitų kaulų ligų rizika. Šis hormonas yra svarbus, siekiant išvengti širdies ir kraujagyslių ligų, bronchinės astmos, net kai kurių vėžinių susirgimų. Jo stoka siejama su psichikos sutrikimais, nėš­tumo komplikacijomis, kai ku­riomis autoimuninėmis bei in­fekcinėmis ligomis. 

Mokslininkai nustatė, kad saulės vitamino deficitą patiriantys pagyvenę žmonės kartais net 11 kartų gali būti labiau linkę susirgti depresija. Ištirta, jog vitamino D pakankamai turinčios moterys yra atsparesnės šiai psichikos ligai. Manoma, kad vitaminas D tiesiogiai veikia dopamino ir  noradrenalino receptorius. Tai gali išbalansuoti smegenų veiklą bei sukelti depresiją. 

Iš saulės gautą energiją organizmas į vitaminą D „verčia“ apie du mėnesius. Todėl jo atsargas papildyti reikia, daugiau valgant šio vitamino turinčio maisto ar vartojant papildus. Bet svarbu ir neviršyti vitamino D normos. 

AKCIJA! Vitamino D tyrimą su didele nuolaida Jums atliks „Medicina practica“ la­boratorijoje, Šilalės ligoninėje (Vytauto Didžiojo g. 19). Tel.: (8-449) 4-67-63, (8-656) 6-79-57. Reikia būti nevalgius. Iš anksto registruotis nebūtina. Interneto svetainė: www.medicinaprac­ti­ca.lt.

Vieną dieną mano bičiulis ir bendravardis Alius ėjo pro autobusų stotį ir vėl sutiko Algirdą. Šį sykį - ne atstovą rajono taryboje ir ne anti­korupcinės komisijos pirmininką, bet paprasčiausią teisininką.

Šis išsitraukė iš kišenės dvi nuot­raukas ir tarė: 

- Aliau, girdėjau, esi labai įžvalgus ir kiaurai įžiūri klastą. Tai gal pasakytumei, ką matai tose nuotraukose? 

Alius pasižiūrėjo, tačiau nematė jokios klastos: 

- Matau papilta runkelių. O tu norėjai, kad matyčiau burokų? Burokai būtų kalbos klaida! 

- Žiūriu, Aliau, ir tu užkibai! - nusijuokė teisininkas. - Iš tiesų čia nėra nei burokų, nei runkelių! 

Alius pasižiūrėjo geriau. Bet runkelius matė. 

- Nesuprantu, - prisipažino. - Iš kur jas ištraukei? 

- Jas padarė „Medžiotojų rago“ klubo medžiotojai „Medvėgalio“ būrelio medžiotojų valdose. Medžioklės taisyklės draudžia tokiais kiekiais vilioti medžiojamus žvėris, tuo labiau - pilti ant žemės pašarus. Tai matai runkelius?

Alius dar sykį pasižiūrėjo į nuotraukas. 

- Matau, - prisipažino. - Ne­pri­klau­sau aukštuomenei, ne­medžioju šer­nų, nežinau vi­sokių taisyklių, tačiau runkelius, nors tu užmušk, matau! Jei­gu matau, kaip jų gali nebūti? 

- Gali, gali! - juokėsi teisininkas ir iš kišenės ištraukė kažkokį popie­rių. - Tu paskaityk Šilalės aplinkos apsaugos agentūros raštą. Štai ką nustatė aplinkosaugininkai: „Laukinių gyvū­nų šėryklų, kuriose cukriniai runke­liai laukinių gyvūnų šėrimui būtų išpilti tiesiog ant žemės, Josūdiškės ir Skabučių kaimuose nerasta“. O štai galutinė išvada: „Remiantis tuo, kas išdėstyta, ir atlikto patikrinimo metu užfiksuota informacija, Medžioklės LR teritorijoje taisyklių pažeidimų nerasta“. Ją pasirašė vedėjas Antanas Leščauskas. 

Alius paėmė raštą ir dar sykį pats viską perskaitė. Tai buvo Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Šilalės rajono agentūros raštas „Medžiotojų rago“ klubui. Jame tikrai rašoma apie patikrinimą, kuriuo nustatyta, jog jokių šėryklų su runkeliais nerasta. Raštą tikrai pasirašė vedėjas, o ne koks juokdarys. 

Alius buvo drausmingas pilietis, gerbė oficialius raštus, tai panoro suabejoti savo paties akimis. Žiūrėjo nuot­raukas taip, žiūrėjo anaip, bet runkelių matė. Dabar, paskaitęs raštą, matė jau gerokai mažiau, tačiau jų vis dėlto buvo. 

- Ne tiek čia jų daug, - ėmė jis teisinti aplinkosaugos vadą. - Be to, galėjo būti kur nors kitur, o ne tuose kaimuose... Tikrai! - apsidžiaugė Alius, staiga radęs atsakymą. - Tie raguotieji medžiotojai nufotografavo runkelius kur nors savo kieme, o paskui šmeižia dorus medvėgališkius, nori apgauti aplinkosaugos vadą! Kur ant nuotraukų parašyta, kad jos darytos miške? 

- Tai ir tu nebematai pažeidimo? - paklausė teisininkas. 

- Nei pažeidimo, nei runkelių! Aš ir anksčiau nelabai mačiau... 

- O jų vis dėlto buvo! - netikėtai pareiškė šis ir iš kišenės ištraukė dar vieną popierių. - Štai faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, jį pasirašė antstolė Asta Pliuš­kevičienė. Ji konstatavo, jog šiemet, sausio 6 d., 13 val., Lau­kuvos seniūnijos miške tokiomis ir tokiomis koordi­natėmis rado ant žemės papiltų cukrinių runkelių, tai užfiksuota ir vaizdo priemonėmis. Dabar tai yra juridinis fak­tas, kurio jokiu trintuku ne­ištrinsi ir jokiais dantimis nebeišgrauši. 

Alius perskaitė tą protokolą. Tikrai buvo toks faktas, niekur nuo jo nedingsi. Paskui dar sykį perskaitė agen­tūros atsakymą. Jokio fakto nėra. Tą konstatavo vedėjas. Kokia čia velniava? 

- Vedėjas žinojo, kad faktas yra jau konstatuotas? 

- Žinoma, ne! - pareiškė teisininkas. - Iš kur jis žinos? 

- Tai provokacija! - pasipiktino Alius. - Pirma konstatuojate faktą, pas­kui skundžiate vedėjui, jog tas viską patikrintų? Vedėjas nežino ir, nieko neįtardamas, konstatuoja kitaip! 

 - Ką man tada galvoti? 

- Jeigu žiūrėsime, kad konstatuotas faktas, tai runkeliai buvo. Jeigu žiūrėsime vedėjo oficialaus rašto, nustatyta, jog ne - pareiškė teisininkas Algirdas. - Dabar nuo tavęs viskas priklauso. Buvo ar ne? Kaip pasakysi, taip ir paskelbsime! 

Alius skausmingai mąstė. Dar sykį žiūrėjo nuotraukas, skaitė abu raštus. 

- Teisingiausia, ko gero, būtų paskelbti abi nuotraukas, tačiau dėl šventos ramybės prie jų parašyti, kad nuotraukos neteisingos. Mero prašy­mu „Šilalės artojas“ jau yra neigęs vieno mitingo nuot­raukas. Publikavo nuotraukas ir skelbė prie jų, jog viskas yra netiesa. Visi viską suprato! 

Ir šį sykį gal pagaliau viskas išsispręs: ir medžiotojams taps aiškiau, ir aplinkosaugininkams. 

Alius ŠAKINIS

Pra­si­dėjo Lie­tu­vos kai­mo plėt­ros 2014–2020 m. pro­gra­mos fi­nan­si­nis lai­ko­tar­pis, ar­tė­ja 2016 m. že­mės ūkio naud­me­nų ir pa­sėlių de­kla­ra­vi­mas. Pra­ėju­sių me­tų pa­bai­go­je bu­vo pa­tvir­tin­tos nau­jos tie­sio­gi­nių iš­mo­kų ad­mi­nist­ra­vi­mo bei kon­tro­lės tai­syk­lės. Sie­kian­čių tie­sio­gi­nių iš­mo­kų ūki­nin­kų 2016 m. lau­kia ne­ma­žai nau­jo­vių. Apie jas mū­sų ra­jo­no žem­dir­biams bei at­sa­kin­giems spe­cia­lis­tams pa­sa­ko­jo ko­vo pra­džio­je į Ši­la­lę at­vy­ku­sios Na­cio­na­li­nės mo­kė­ji­mo agen­tū­ros at­sto­vės: Že­mės ūkio de­par­ta­men­to Tie­sio­gi­nės pa­ra­mos ad­mi­nist­ra­vi­mo sky­riaus vy­riau­sio­ji spe­cia­lis­tė Jo­lan­ta Del­tu­vie­nė bei Me­to­di­kų ren­gi­mo ir ko­or­di­na­vi­mo sky­riaus vy­riau­sio­ji spe­cia­lis­tė Vai­da Za­lec­kai­tė. Jos ak­cen­ta­vo, kad pa­ra­mos už že­mės ūkio naud­me­nas ir ki­tus plo­tus bei gy­vu­lius pa­raiš­kos ir 2016–2020 m. tie­sio­gi­nių iš­mo­kų ad­mi­nist­ra­vi­mo bei kon­tro­lės tai­syk­lės bus tai­ko­mas 2016–2020 m. pa­raiš­kų tei­ki­mo lai­ko­tar­piu pa­teik­toms pa­raiš­koms.

Ben­drie­ji rei­ka­la­vi­mai, tai­ko­mi vi­siems pa­reiškė­jams

Šie­met ūki­nin­kai ga­lės de­kla­ruo­ti įvai­res­nius kraš­to­vaiz­džio ele­men­tus, už ku­riuos nu­ma­ty­tos iš­mo­kos, o ža­li­ni­mo tiks­lais ga­li­ma bus lai­ky­ti ne tik pū­dy­mą ar au­gin­ti azo­tą kau­pian­čius au­ga­lus, bet ir de­kla­ruo­ti po­sė­lius bei įsė­lius. 

Vie­nas iš rei­ka­la­vi­mų pa­gal anks­tes­nes tai­syk­les bu­vo, kad pa­reiš­kė­jas, de­kla­ruo­jan­tis ga­nyk­lų ar pie­vų plo­tą, pri­va­lė­jo ga­nyk­las nu­šie­nau­ti ar nu­ga­ny­ti iki lie­pos 15 d. Nau­jai pa­tvir­tin­to­se tai­syk­lė­se nu­sta­ty­ta šie­na­vi­mo ter­mi­no pa­bai­ga – rug­pjū­čio 1 d. 

Taip pat švel­ni­na­mos nu­ga­ny­mo są­ly­gos gy­vu­lių lai­ky­to­jams. Jei­gu pa­reiš­kė­jo, ku­rio (ar­ba jo val­dos part­ne­rio) ei­na­mų­jų me­tų lai­ko­tar­piu nuo sau­sio 1 d. iki bir­že­lio 30 d. lai­ky­tų žo­lė­džių ūki­nių gy­vū­nų vi­dur­kis su­da­rė ne ma­žiau kaip 0,3 SG hek­ta­rui, pie­vų plo­tuo­se ga­ny­mo se­zo­no me­tu yra ga­no­ma, ne­lai­ko­ma rei­ka­la­vi­mų ne­ati­ti­ki­mu, jei­gu to­kie plo­tai nė­ra tin­ka­mai nu­ga­ny­ti ar nu­šie­nau­ti. To­kiu at­ve­ju yra bū­ti­ni gy­vu­lių bu­vi­mo lau­ke po­žy­miai – eks­kre­men­tų lie­ka­nos, iš­gul­dy­ta žo­lė ir pan. 

Nuo šiol ne­bus drau­džia­mas žo­lės smul­ki­ni­mas pie­vo­se. Nu­pjau­ta žo­lė (šie­nas, ža­lio­ji ma­sė ar kt.) pie­vo­se tu­ri bū­ti su­tvar­ky­ta (iš­vež­ta iš lau­ko; su­pre­suo­ta; šie­nas su­dė­tas į kū­gius; žo­lė su­smul­kin­ta ir to­ly­giai pa­skleis­ta vi­sa­me lau­ko plo­te) iki nu­sta­ty­tų šie­na­vi­mo ter­mi­nų. 

Pa­tiks­lin­ti rei­ka­la­vi­mai sie­kian­tiesiems gau­ti pa­ra­mą už so­dus bei uo­gy­nus. So­dų ir uo­gy­nų tar­pu­ei­lius jie pri­va­lės pe­ri­odiš­kai įdirb­ti (me­cha­niš­kai ar­ba che­miš­kai) taip, kad juo­se bū­tų su­nai­kin­tos pik­tžo­lės. Taip pat so­duo­se bei uo­gy­nuo­se bū­ti­na iš de­kla­ruo­ja­mų lau­kų plo­tų pa­ša­lin­ti ne­gy­vus me­džius ir (ar­ba) krū­my­nus, ar­ba jų lie­ka­nas. 

Pre­ten­duo­ti į pa­pil­do­mą iš­­mo­ką jau­na­jam ūki­nin­kui taip pat ga­lės ir ju­ri­di­niai as­me­nys, val­do­mi iš­im­ti­nai ne vy­res­nių kaip 40 me­tų fi­zi­nių as­me­nų.

Žali­ni­mas

Pa­reiš­kė­jams nau­juo­ju lai­­ko­tar­piu ski­ria­ma ža­li­ni­mo iš­mo­ka, bet jie pri­va­lo lai­ky­tis vi­sų šiai iš­mo­kai gau­ti ke­lia­mų rei­ka­la­vi­mų: įvai­rin­ti pa­sė­lius, iš­lai­ky­ti ap­lin­ko­sau­gos at­žvil­giu pa­žei­džia­mas dau­gia­me­tes ga­nyk­las ar­ba pie­vas, iš­lai­ky­ti dau­gia­me­čių pie­vų plo­tą (jis ne­ga­li su­ma­žė­ti dau­giau kaip 5 proc. vi­sos Lie­tu­vos mas­tu), iš­skir­ti eko­lo­gi­niu at­žvil­giu svar­bias vie­to­ves (EASV).

Vie­na ža­li­ni­mo rei­ka­la­vi­mų nau­jo­vių – kad juo­do­jo pū­dy­mo plo­te vie­ną kar­tą per me­tus, t. y. iki bir­že­lio 1 d., lei­džia­ma pa­nau­do­ti che­mi­nius au­ga­lų ap­sau­gos pro­duk­tus. Įtei­sin­tas po­sė­li­nių ir įsė­li­nių au­ga­lų nau­do­ji­mas, įgy­ven­di­nant ža­li­ni­mo rei­ka­la­vi­mus. Po­sė­li­niai au­ga­lai yra pa­sė­liai po anks­ty­vų­jų dar­žo­vių ir bul­vių, ja­vų bei rap­sų, o įsė­li­niai – įvai­rūs žo­li­niai au­ga­lai. Tačiau, pa­vyz­džiui, gry­ni do­bi­lai ne­tin­ka, nes jau bus trak­tuo­ja­ma kaip at­ski­ras pa­sė­lis. 

Kad po­sė­lis bū­tų pri­skir­tas eko­lo­gi­nio ka­te­go­ri­jai, ja­me tu­ri bū­ti ma­to­mas bent dvie­jų au­ga­lų mi­ši­nys, o ne vie­na kul­tū­ra. Taip sie­kia­ma už­tik­rin­ti bio­į­vai­ro­vę. 

Nau­jo­se tai­syk­lė­se pa­tiks­lin­tas žo­li­nių azo­tą kau­pian­čių au­ga­lų trak­ta­vi­mas, pa­teik­tas pa­pil­do­mas EASV ele­men­tų są­ra­šas. Žo­li­nių azo­tą kau­pian­čių au­ga­lų mi­ši­nys su ki­to­mis žo­lė­mis, ku­ria­me vy­rau­ja azo­tą kau­pian­tys au­ga­lai, tu­ri bū­ti de­kla­ruo­ja­mas pa­gal ko­dą ŽMI, o azo­tą kau­pian­tiems au­ga­lams ne­vy­rau­jant – pa­gal ko­dą GPŽ. Ki­taip ta­riant, jei mi­ši­ny­je vy­rau­ja bal­ty­mi­nės žo­lės, jį tin­ka de­kla­ruo­ti kaip azo­tą kau­pian­čių au­ga­lų plo­tą. Jeigu vy­rau­ja mo­tie­ju­kai, erai­či­nai – tai jau pa­pras­ta pie­va, ji ne­pri­pa­žįs­ta­ma eko­lo­gi­niu po­žiū­riu svar­bia vie­to­ve, jai ne­tai­ko­ma žali­ni­mo pa­ra­ma. 

Eko­lo­gi­niu po­žiū­riu svar­bia vie­to­ve ga­li bū­ti de­kla­ruo­ja­mas ne vien pū­dy­mas bei azo­tą kau­pian­tys au­ga­lai, bet ir ža­lio­sios dan­gos pa­sė­liai, bal­talks­niai, žil­vi­čiai, taip pat kraš­to­vaiz­džio ele­men­tai – me­džių gru­pės ar miš­ke­liai (iki 0,3 ha), tven­ki­niai bei kūd­ros (iki 0,1 ha), su­tvar­ky­tos pa­lau­kės (nuo 1 iki 20 m plo­čio), su­tvar­ky­ti grio­viai (iki 6 m plo­čio). 

Kaip ir anks­čiau, pa­reiš­kė­jui ne­rei­kia įvai­rin­ti pa­sė­lių ir de­kla­ruo­ti EASV, t. y. jis ati­tin­ka šiuos rei­ka­la­vi­mus, kai pa­raiš­ko­je de­kla­ruo­tos pie­vos su­da­ro dau­giau nei 75 proc. pa­ra­mai tin­ka­mo plo­to, o li­ku­sios aria­mo­s že­mės plo­tas yra ne di­des­nis kaip 30 ha.

Su­sie­to­ji pa­ra­ma už plo­tą

Nau­jo­se tai­syk­lė­se nu­sta­ty­ta, kad su­sie­to­ji pa­ra­ma ne­bus mo­ka­ma už vai­sius, uo­gas ir dar­žo­ves, de­kla­ruo­tas ko­dais DUK „Ki­tos dar­žo­vės (už­da­ra­ja­me grun­te)“, DAK „Ki­tos dar­žo­vės“ ir KTS „Ki­ti so­dai bei dau­gia­me­čiai uo­gy­nai“. 

Taip pat pa­tiks­lin­ti šilt­na­mių rė­mi­mo rei­ka­la­vi­mai. Pa­reiš­kė­jai, sie­kian­tys gau­ti su­sie­tą­ją pa­ra­mą už dar­žo­vių au­gi­ni­mą už­da­ra­ja­me grun­te (šil­do­muo­se šilt­na­miuo­se), pri­va­lo ga­my­bi­nę veik­lą vyk­dy­ti ne trum­piau kaip 8 mė­ne­sius per ka­len­do­ri­nius me­tus, au­gin­ti pro­duk­ci­ją že­mė­je ar­ba sub­stra­tuo­se ant že­mės, kuo­met au­ga­lų šak­nys tu­ri są­ly­tį su že­me. At­kreip­ti­nas dė­me­sys, jog už šilt­na­mių ga­my­bi­nės veik­los pra­džios nu­sta­ty­mą pa­gal sė­jos ar dai­gų so­di­ni­mo ak­tą at­sa­kin­ga Vals­ty­bi­nė au­ga­li­nin­kys­tės tar­ny­ba prie Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­jos.

Pa­raiškos tei­ki­mas 

Pa­raiš­kų tei­ki­mo da­­ta nu­sta­­to­ma kiek­vie­nais me­tais at­ski­ru že­mės ūkio mi­nist­ro įsa­ky­mu. Ta­čiau pa­pras­tai dek­­la­ra­ci­jos pra­de­da­mos teik­ti ba­­lan­džio pra­džio­je. Nuo šiol anks­ti­na­ma že­mės plo­tų de­k­­la­ra­vi­mo pa­bai­ga. Šie­met ben­dro­sios pa­raiš­kos bus pri­ima­mos iki bir­že­lio 6 d., pa­vė­luo­­tai – iki lie­pos 1 d. 

Jei, pa­si­bai­gus ei­na­mų­jų me­tų de­kla­ra­vi­mui, pa­reiš­kė­jai pa­kei­tė KŽS ri­bas, t.y. iš­nai­ki­no pik­tžo­les, iš­kir­to me­džius, iš­ro­vė kel­mus ir iš­ve­žė nu­pjau­tus me­džius bei jų lie­ka­nas, su­tvar­kė ak­me­nų krū­vas ar ki­taip per­tvar­kė pa­ra­mai skir­ti ne­tin­ka­mus plo­tus, jie tu­rė­jo iš anks­to pra­neš­ti apie šiuos pa­kei­ti­mus. Apie pa­ra­mai tin­ka­mus plo­tus pri­valoma pra­neš­ti iki ei­nan­čių prieš pa­raiš­kos tei­ki­mo me­tų gruo­džio 1 d. Tie­sio­gi­nės iš­mo­kos mo­ka­mos tik už rei­ka­la­vi­mus ati­tin­kan­čius naud­me­nų plo­tus. Įbrai­žant de­kla­ruo­ja­mus lau­kus, ne­bus ga­li­my­bės kirs­ti kon­tro­li­nių že­mės skly­pų ri­bų ar įbrai­žy­ti lau­kų pa­ra­mai ne­tin­ka­muo­se plo­tuo­se. 

De­kla­ra­vi­mo me­tu pa­gal pa­reiš­kė­jo pa­si­rink­tas prie­mo­nes (de­kla­ruo­ja­mus plo­tus, gy­vu­lius) pa­reiš­kė­jui bus ro­do­mi tik jam ak­tu­a­lūs įsi­pa­rei­go­ji­mai. Kiek­vie­nam naud­me­nų ko­dui sis­te­ma nu­­ro­dys, ko­kio­se prie­mo­nė­se pareiškėjas ga­li da­ly­vau­ti, ko­kią pa­ra­mą gau­ti, koks tai EASV ele­men­tas ir t. t. Su­de­ri­na­mu­mo mat­ri­ca nu­ro­dys, kaip tar­pu­sa­vy­je de­ra pa­ra­mos prie­mo­nės. 

Dvi­gu­bo de­kla­ra­vi­mo at­ve­jais, jei per­si­den­gian­tis plo­tas yra ma­žes­nis kaip 0,1 ha, iš pa­reiš­kė­jų per­si­den­gian­čio plo­to že­mės val­dy­mo tei­sės do­ku­men­tų ne­bus rei­ka­lau­ja­ma, o pa­ra­ma už šiuos per­si­den­gian­čius plo­tus ne­bus mo­ka­ma nė vie­nam pa­reiš­kė­jui. Esant di­des­niems plo­tų per­si­den­gi­mams, lie­ka ga­lio­ti anks­tes­nė že­mės val­dy­mo tei­sės do­ku­men­tų pa­tei­ki­mo tvar­ka. 

Be to, nau­ja ir tai, jog do­ku­men­tus, įro­dan­čius tei­sę į de­kla­ruo­ja­mą že­mę, rei­kės pa­teik­ti tik tais at­ve­jais, jei lau­kas ne­bu­vo de­kla­ruo­tas dve­jus me­tus iš ei­lės. Tai nau­din­ga žem­dir­biams, ku­­­rie kei­čia­si lau­kais. Anks­čiau do­ku­men­tus buvo būtina teik­­ti, jei lau­kas ne­bu­vo de­kla­ruo­tas vie­ne­rius me­tus. 

Pre­ten­duo­jant į su­sie­tą­sias iš­mo­kas už gy­vu­lius, svarbu, kad gy­vu­liai val­do­je ne­per­trau­kia­mai bū­tų lai­ko­mi bent 60 die­nų.

Ra­gi­na ne­dels­ti 

Šilalės savivaldybės Že­mės ūkio sky­riaus ve­dė­jas Al­gi­man­tas Olen­dra pri­pa­žįs­ta, jog nau­jo­vių įsi­sa­vi­ni­mas, be abe­jo, at­ima daug lai­ko, to­dėl ūki­nin­kai tu­rė­tų kuo anks­čiau pra­dė­ti de­kla­ra­vi­mo pro­ce­są. Anot A.Olen­d­ros, ir Že­mės ūkio sky­riaus, ir se­niūni­jų spe­cia­lis­tai yra pa­si­ren­gę pa­dė­ti kiek­vie­nam be­si­krei­pian­čia­jam. 

Be to, iki že­mės ūkio naud­me­nų de­kla­ra­vi­mo pra­džios se­niū­ni­jo­se lan­ky­sis Že­mės ūkio sky­riaus, Kon­sul­ta­vi­mo tar­ny­bos bei ki­tų že­mės ūkį ap­tar­nau­jan­čių ins­ti­tu­ci­jų spe­cia­lis­tai, ku­rie išsa­miai pri­sta­tys pa­sė­lių de­kla­ra­vi­mo ypa­tu­mus bei nau­jo­ves. 

„Kvie­čia­me vi­sus da­ly­vau­ti. Ži­nios ne­spau­džia pe­čių, o gau­ta pa­ra­ma pa­gelbs­ti net ir tur­tin­gam ūkiui“, - ma­no A.Olen­dra. 

Be­je, jis pri­me­na, kad vie­na svar­biau­sių nau­jo­vių - „Ak­ty­vaus ūki­nin­ko“ (ak­ty­vus že­mės ūkio veik­los sub­jek­tas) rei­ka­la­vi­mų ne­pri­va­lės ati­­tik­ti tie pa­reiš­kė­jai, ku­rių 2015 m. gau­ta ES tie­sio­gi­nių iš­mo­kų su­ma ne­vir­ši­jo 5000 eu­rų. Tai reiš­kia, jog to­kie pa­reiš­kė­jai ne­bus tik­ri­na­mi.

Al­do­na BIELICIENĖ