Šilalės rūmų teisme išnagrinėjus 45-erių Viktorijos bau­džiamąją bylą, priimtas baudžiamasis įsakymas skamba grėsmingai: smagiai pasisėdėjusi ir pasivažinėti sugalvojusi moteris neteko ne tik vos prieš porą savaičių įsigyto automobilio, bet jai teks sumokėti ir tūkstantinę baudą bei trejiems metams atsisveikinti su vairuotojos pažymėjimu.

Žydrūnė MILAŠĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 25

„Iš karto supratau, kad geruoju tai nesibaigs – mačiau, kaip jis, vos įėjęs į rūsį, ėmė spoksoti į mano dukrą. Buvo jame gal keturiasdešimt žmo­nių, dauguma pensininkai, o jai – 30 metų. Tas vy­ras gerokai jaunesnis, gal kokių 20–25. Iš pradžių veidą buvo užsidengęs kauke, paskui ją nusiėmė. Kai liepė jai keltis ir eiti su juo, niekas neišdrįso užstoti, visi bijojo būti nušauti“, – tyliai, iš lėto pasakojo išniekintos jaunos moters motina.

Šį, vieną iš daugelio, okupantų nusikaltimą tiria Ukrainos prokuratūra. Jis buvo įvykdytas nedideliame kaimelyje Charkivo regione, baigiantis antrai karo savaitei. Apie tai, kas nutiko mokyklos rūsyje, žino visi suaugę kaimelio gyventojai, tačiau liudininkų nėra daug. Kaimelyje daug namų buvo sugriauta, apie pusę žmonių yra negrįžę, o tos nakties tragediją matę pensininkai bijo okupantų ir su žurnalistais nebend­rauja. Po nusikaltimo į kaimelį nebegrįžo nei aukos motina su jaunesniais vaikais, nei auka tapusi vyresnioji jos duk­ra, kuri dabar su savo dukrele gyvena užsienyje.

Šeimos kaimynė Liuba pasakojo, jog rusų kareivio išniekinta moteris buvo tvarkinga, rimta, išsiskyrusi su vyru viena auginanti septynmetę dukrelę. Po tos siaubingos nakties ji išvyko į užsienį, o jos mama su dviem jaunesnėmis dukromis ir sūnumi apsigyveno Charkive.

Į kaimą grįžti šeima nenori – per daug baisių prisiminimų ir okupantams simpatizuojančių žmonių skleidžiamų gandų, esą rusų kareivis auka pasirinko merginą, kuri jam šypsojosi ir taip išprovokavo smurtą...

Šalia mokyklos gyvenantis fizinio lavinimo mokytojas Aleksandras prisiminė, jog okupantai į kaimą įžengė antrą karo dieną, nors ukrainiečių kariai, įsitvirtinę už kilometro, ir gynė kelią į Charkivą. Kaimą drebi­no užvirusių mūšių sprogimai, žmonės slėpėsi rūsiuose. Kas neturėjo savo, ėjo pas kaimynus arba į mokyklą, kurioje vienu metu buvo susispaudę beveik šimtas žmonių.

„Priešai iš kaimo buvo išvyti po mėnesio, bet per tą laiką išgyvenom tikrą pragarą, meldėmės ir baiminomės, kad žūsime“, – sakė Aleksandras.

Mums besikalbant, pedagogas pro šalį ėjusio vyriškio užklausė, gal šis žino, kaip rasti aukos gimines, nes žurnalistas iš Lietuvos domisi.

„O ko ten apie jas rašyti? motina susilaukė vaikų nuo skirtingų vyrų, dukra visada išsidažiusi, trumpu sijonu, tai ir pritraukė alkano rusų kareivio dėmesį“, – kreivai vyptelėjo vyras...

„Dabar suprantat, kodėl šeima išvyko? Bet taip susiklostė motinos gyvenimas, duk­ros jokiu būdu negalima vadinti nerimta, aš ją mokiau. Taip, ji iš neturtingos šeimos, mokėsi prastai, tačiau baigusi mokyklą dirbo, ištekėjo, vėliau išsiskyrė, viena augino dukrą ir nesivėlė į jokias negražias istorijas“, – tvirtino Aleksandras. 

„Aš, paprastas mokyklos ūk­vedys, pensininkas, tą šeimą pa­žinojau tik iš matymo, bet po baisiosios nakties niekada nepamiršiu, kaip plaukus iš nevilties rovėsi jos motina, manydama, kad prievartautojas duk­rą po visko nušaus“, – pasakojo 66-erių Sergejus.

Ir prisiminė tos nakties siaubą. Pasak jo, viskas nutiko vidurnaktį, visi jau miegojo, kai pasigirdo beldimas į duris.

„Priėjęs prie jų, pamačiau šautuvą pasikabinusį rusų kareivį, kuris pistoletu kelis kartus šovė į duris, šaukdamas kuo greičiau jas atidaryti. Įsiveržėlis paklausė, kiek mokyk­loje slepiasi žmonių, ir pareikalavo nuvesti prie jų, laikydamas atstatytą pistoletą. Pasakiau, kad apačioje guli pensininkai ir maži vaikai, bet jis, nusileidęs į rūsį, iš karto kelis kartus iššovė į lubas, parodė prie diržo prikabintas granatas ir įspėjo, kad jei kas nors nevykdys jo nurodymų, bus nušautas“, – prisiminė Sergejus.

Įsiveržėlis liepė visiems klauptis ant kelių, pats atsisėdo ant kėdės ir susileido sau į ranką kažkokio skysčio, spėjamai narkotikų. Po to ėmė vaikščioti po patalpą ir blausioje šviesoje įdėmiai apžiūrinėjo žmones. Sustojęs prie būsimos prievartos aukos, įsiveržėlis paklausė šalia stovėjusio vaikino, gal šis yra sutuoktinis ar giminaitis. Sužinojęs, jog tai jaunesnis merginos brolis, įsakė šiam eiti su juo, pareiškęs, kad eina parnešti visiems maisto.

Ūkvedžio pareikalavęs atneš­ti laužtuvą, jį įdavė vaikinui ir gatvėje liepė išlaužti prekybinio kiosko bei vienos nedidelės parduotuvės duris. Į mokyk­lą rusas grįžo piktas ir pareiškė, kad maisto nerado. Ūkvedys įsiveržėliui pasakė, kad jie valgio turi, ir liepė moterims užkaisti arbatos, padaryti sumuštinių. Šio nuotaika pagerėjo, jis leido žmonėms atsigulti.

Ruso prašymu, ūkvedys atne­šė jam vyno butelį, atidavė cigaretes. Pasistiprinęs kareivis atsigulė ir tarsi bandė užmigti, bet netrukus persigalvojo ir griežtai įsakė merginai keltis ir eiti kartu. Sadistas nusivedė ją į aštuonioliktą kabinetą trečiame aukšte ir išlaikė ten iki šeštos valandos ryto...

„Visi buvo pervargę, persigandę ir miegojo, tik merginos mama verkdama ir aimanuodama, rankoje laikydama šventojo paveikslėlį, visas tas valandas koridoriumi vaikščiojo pirmyn atgal. Vienu metu viršuje pasigirdo du šūviai, moteris apmirė, o aš nusprendžiau nusėlinti iki kabineto. Prisiartinęs išgirdau juos kalbant, tad skubėjau jai pasakyti, jog duktė gyva“, – pasakojo Sergejus.

Rytą po klaikios nakties jos šeima nusprendė bėgti į kaimą nepaisydami vykusio mūšio. 

„Anūkėlę tempėme rogutėmis, aplink sproginėjo bombos: tą dieną vyko bene pats didžiausias apšaudymas. Mus pamatę ka­riai liepė kristi ant kelio į sniegą, o po to bėgti į slėptuvę. Vos spėjome – bombos sprogo ten, kur gulėjome“, – pasakojo aukos motina.

Vos daugiau nei 50-ies moteris yra nedarbinga dėl įgimtos ligos, prieš dešimtmetį patyrė infarktą, o po sukrečiančios nakties rūsyje tris kartus gulėjo ligoninėje.

„Sveikata dar labiau suprastėjo, dėl to, kas atsitiko, kaltinu save, nes dukra tris dienas iki to įvykio prašė leisti bėgti iš kaimo, bet bijojau, kad žus“, – raudojo motina.

Tą naktį ji manė, kad išprotės arba patirs antrą infarktą, o sadistas, išprievartavęs duk­rą, ją nušaus. Mergina grįžo į rūsį rankoje laikydama plaukus, kuriuos sadistas peiliu jai nurėžė, sakydamas, jog taip yra panaši į buvusią jo meilę. Jos veidas buvo pasruvęs krauju, nes prievartautojas ne tik mušė, bet ir peiliu perpjovė skruostą ir kak­lą, grasindamas, jog už nepaklusnumą bus papjauta...

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Turiu prisipažinti, kad į Naująją Zelandiją atvažiavau mažai apie ją žinodama, o tai, jog ši šalis yra padalinta į šiaurinę ir pietinę salą, gal net gėdingai sužinojau tik jau turėdama skrydžio bilietą. Dar vėliau, jau pradėjus kelionę šiaurinėje saloje, iš kitų keliauninkų sužinojau, kad pietinė šalies sala yra didysis Naujosios Zelandijos „perliukas” – aikčiojant dėl pribloškiančio grožio Taurangoje, Rotoruoje, Taupo ir šių miestų apylinkėse, sutiktieji sakė: „Palauk, kol pamatysi pietus”...

Kotryna PETRAITYTĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 25

Ieškantiems, ką įdomaus nuveikti ateinantį savaitgalį, pasirinkimų bus. Pavyzdžiui, praėjusią savaitę sertifikuotas pirmasis regioninis, tris savivaldybes jungiantis Lie­tu­vos kultūros kelias, kuriuo keliaujant būtų galima aplankyti net 18 kultūros objektų. Tuo tarpu norintiems pasilikti arčiau namų bus galima pasirinkti iš daugybės renginių, jau netrukus vyksiančių Šilalėje. 

Kotryna PETRAITYTĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 25

Balandžio 1-oji Šilalėje visiškai pateisino Me­lagių die­nos pavadinimą. Tie, kurie laukė, kad būtų išvežtos kon­teineriuose sukauptos stik­lo atliekos, liko apgauti, o pa­keisdamas atliekų išvežimo grafikus, Tauragės regio­no at­­liekų tvarkymo centras (TRATC) neatsi­žvel­gė į tai, jog ši­lališkiai stiklą kažkur kaupti turės net iki birželio 24-osios – dabar stiklo atliekas numa­toma išvežti tik kartą per tris mėnesius.

„Šilalės artojo“ inform.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 25

Kovo 31 d. Lietuvoje baigėsi vilkų medžioklės sezonas, per kurį medžiotojams pavyko sumedžioti 280 vilkų, dar 9 žuvo po automobilių ratais arba buvo sumedžioti pagal specialius leidimus mažinti vilkų daromą žalą ūkiniams gyvūnams. Šilalės rajone pagal specialų leidimą sumedžiotas vienas vilkas, o lapkričio-gruodžio mėnesiais – penki. 

„Šilalės artojo“ inform.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 25

Pavasariniai aplinkos tvarkymo darbai pačiame įkarštyje: grėbiami pernykščiai lapai, šalinami sudžiūvę au­galų likučiai, karpomos šakos. Šių gamtinės kilmės atliekų gyventojai, nepaisydami aplinkosaugininkų įspėjimų, vis dar neretai atsikrato užkurdami laužą. Deja, dažnai nepagalvojama, kad ugnis gali greitai persimesti į sausą žolę. Todėl Aplinkos ministerija primena, jog žolės deginimas kelia didelių pavojų.

„Šilalės artojo“ inform.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 25

Ar sutinkate dalį savo pinigų skirti gynybai? Žinau, klausimas nėra ma­lonus, nes iš kai kieno kišenių ga­li ištraukti paskutinius centus. Bet, kaip sakoma, sveikata ar net gy­vy­bė brangiau. Rusijos karas prieš Uk­rainą tai įrodė milijoną kartų.

Kaip toje Arvydo Vilčinsko dainoje: „O aš labai vėluoju...“ Mes smarkiai vėluojame stiprindami savo gynybą. Reikėjo paskubėti jau tada, 2014 m., kai rusų separatistai užėmė dvi Ukrainos sritis ir aneksavo Krymą. Tuomet daug kas spėjo, kad Putinas nesustos: perimdamas Rusijos valdovo postą 2000-aisiais, jis žadėjo atkurti sovietinę imperiją su visais buvusiais SSRS pakraščiais. Dabar jis žada naują puolimą gegužės pabaigoje ar birželio pradžioje, o Maskvos planuose – Moldova, Baltijos šalys ir t.t.

Štai todėl Lietuvos verslininkai ragina politikus kuo skubiau didinti mokesčius ir surinktą sumą skirti gynybai. Antai Lietuvos startuoliai su verslo organizacijomis pradėjo iniciatyvą „4 procentai“ – skirti 4 proc. nuo BVP gynybos finansavimui. Šiemet jis sudarys 2,75 proc., bet to maža. Pavyzdžiui, lenkai skiria 4 proc., o mes stebime, kokią galingą 

gink­luotę jie perka iš Vakarų. Atrodo, tuo tikslu, t.y. siekdama sukaupti lėšų, nuo balandžio 1 d. Lenkija atsisakė nuolaidų pagrindiniams maisto produktams. Manoma, jog būtent dėl to vyriausybė skatina lenkų ūkininkus tęsti protestus prieš Ukrainos, o dabar ir prieš Rusijos bei Baltarusijos grūdų ir kitų žemės ūkio produktų įvežimą.

O ką mes? Krašto apsaugos ministerijos tinklalapis rodo, kad 2023 m. asignavimai gynybai išaugo 352,8 mln. eurų arba beveik 22 proc., lyginant su ankstesniais metais. Šiuo metu siekiama išlaikyti 2,52 proc. BVP lygį, tačiau šių metų planuose – 2,77 proc. ar net iki 3 proc. 

Finansų ministerijoje planai kuriami iš lėto, o Seimas per didžiąsias šventes randa laiko tik iškilmėms. Ministerija

siūlo keturis pagrindinius asignavimų didinimo variantus: kelti PVM tarifą, didinti pelno mokestį, naikinti lengvatas, pratęsti bankų solidarumo įnašą, dalintis su savivaldybėmis ir t.t. Verslininkai sutinka svarstyti mokesčių proporcijas, profsąjungos pasisako prieš PVM didinimą, savivaldybės dvejoja savo įnašais... 

O čia dar vadinamoji „Anušausko by­la“, kai dabar jau buvęs ministras leptelėjo apie bandymus daryti poveikį KAM viešiesiems pirkimams. Politikai įsižei­dė, Premjerė „nieko nežinojo“, Prezidentas mėgino skubiai ministrus pakeisti, tačiau skandalas stipriai paveikė žmonių nuotaikas, svarstant, ar skirti savo pinigų krašto apsaugai, ir ar nebus ir toliau lėšos švaistomos?

Žibalo į ugnį įpylė ir opozicinės partijos, kurios svarstymo įkarštyje pasitraukė iš dar 2022 m. liepą pasirašyto susitarimo dėl gynybos įsipareigojimų. Jos žaidžia populistinius žaidimus artėjančių rinkimų akivaizdoje. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderio viražai apskritai verčia iš koto... O dar atsirado besipiktinančių, jog net 57 proc. apklaustųjų sutinka gynybai skirti 4 proc. nuo BVP. Ar tuomet, klausiama, nepaliksime nuskurdusių švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros? Ir ar tuomet didžiulės įmonės neužkraus papildomo mokesčio savo klientams, kurie pinigus neš gynybai per padidintą PVM. 

Kaip sakoma, norėdamas mušti ir lazdą rasi. Bet reikia skirti prioritetus. Šiandien – tai yra mūsų gynyba, nacionalinis saugumas, karinis pajėgumas. Ir, drįstu tvirtinti, jeigu ateis Putinas, subyrės viskas: ir švietimas, ir kultūra, ir menas, netgi žmonių sveikata bei pati valstybė. Todėl ir paiki postringavimai, esą naujoji „Go Vilnius“ reklaminė kampanija ir apie sostinę sukurtas net pusę milijono eurų kainavęs filmukas yra nacionalinė vertybė, kuri neva pritrauks turistų, neš pelną, skatins investicijas, tėra visiškas nesiorientavimas laikmetyje.

Beje, ne tik Lietuva, bet kone visas pasaulis užsideda lyg arklio akidangčius, kad nematytų, kas vyksta aplinkui ir nesibaidytų. Štai Amerikos Kongresas po visų atostogų šią savaitę renkasi į pavasario sesiją. Jei Atstovų rūmų pirmininkas respublikonas Mike‘as Johnsonas susimylės (jis ištikimai klauso D. Trumpo), pateiks balsavimui 60 mlrd. dolerių paramos Ukrainai paketą. Juokinga: jei jis ir įvyks, pirmininkas iš klausos nustatys, kurių balsų yra daugiau... Tikėkimės, jog 52-ejų politiko, konstitucinės teisės specialisto klausa yra puiki, tik kažin, ko jis labiau klausys. Klausimas, ypač svarbus Ukrainai, bus sprendžiamas jau šią savaitę. Bet gali būti, kad balsavimas vėl bus atidėtas. Arba numatytas kitas variantas: Ukrainai bus suteiktas kreditas.

Nors, kaip sakoma, visas pasaulis nesusiveda į šį laukiamą Kongreso sprendimą, Ukraina ir Lietuva turi veikti savo protu. O jis sako, jog niekas nepasirūpins tavimi kaip tik pats. Net NATO, garsiai kartojanti (o mes pavymui) kaip mantrą 5-ąjį įstatų straipsnį. 

Tai kaip: skirsime iš savo kišenės šalies gynybai, tai yra savo pačių saugumui?

Česlovas IŠKAUSKAS

Prieš metus įsigaliojęs naujasis Vietos savivaldos įstatymas daugiau teisių suteikė valdančiajai daugumai nepriklausantiems savivaldybių tarybų nariams. Šilalės savivaldybės taryboje po rinkimų taip pat susiformavo opozicija, atsirado opozicijos lyderio pareigybė, jau įvyko ir dvi Mažumos valandos, per kurias tarybos nariai galėjo užduoti klausimus ne tik rajono, bet ir įvairių įstaigų bei organizacijų vadovams. Visgi įstatymo suteiktos teisės didesnės naudos nedavė – opozicijos veikla kol kas apsiriboja kalbomis.

Pritaria svarbiausiems sprendimams 

Kadencijos pradžioje, praėjusių metų gegužės mėnesį, opozicine frakcija Šila­lės savivaldybės taryboje pasiskelbė šešis narius turinti Tėvynės sąjungos-Lie­tu­vos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcija. Opozicijos lyderio pareigybę kon­servatoriai patikėjo savo lyderei Rimai Norvilienei, kuri dar yra ir frakcijos seniūnė. Besidomintys savivaldybės tary­bos veikla gyventojai pastebėjo, kad opo­zicija kiekviename posėdyje pateikia dešimtis klausimų, tačiau, priimant sprendimus, dažniausiai balsuoja kartu su valdančiąja dauguma. 

Taip buvo ir tvirtinant šių metų biudžetą, kurį opozicija lyg ir kritikavo, bet vis tiek balsavo „už“. Dėl sprendimo priėmimo susilaikė tik tary­bos nariai Vitalija Jankauskaitė-Mil­čiuvienė, Vy­tautas Jucius ir Tadas Sadauskis. Kitas svarbus sprendimas – dėl Šilalės miesto bendrojo plano keitimo, taip pat sulaukė visų opozicijos atstovų pritarimo, nors kritikos šiam planui negailėjo gyvento­jai, o jis akivaizdžiai nepalankus priemiestinių kaimų gyventojams. Tačiau po šio posėdžio šilališkiai redakcijai sakė net nesistebintys tokiais politikų „bendradarbiavimais“: žinant kai kurių tarybos narių verslo planus, tai savaime suprantama. 

Tenkina savo ar gyventojų smalsumą?

Girdint opozicijai priklausančių tarybos narių užduodamus klausimus per vadinamas Mažumos valandas, kyla abejonių, ar opozicijos veikla iš viso yra gyva. Štai paskutinėje mažumos valandoje, vykusioje kovo 7 d., R. Norvilienė klausinėjo apie vietinės rinkliavos už atliekų tvarkymą mokėjimo pranešimuose atsira­dusią „korekcijų“ eilutę, lyg tarp kitko pastebėdama, kad ši problema jau buvo iškelta bei analizuota ir „Šila­lės artojo“ laikraštyje. „Šilalės artojas“ jau buvo rašęs ir apie nak­­vynės namų „svečių“ aplinkiniams gyventojams bei įstaigoms keliamus rūpesčius, todėl keistokai atrodė politikų reikalavimas, kad pasiaiškintų į posėdį iškviesta So­cia­li­nių paslaugų namų direktoriaus pavaduotoja Loreta Bujienė. 

Tą pačią dieną per Mažumos valandą socialdemokratė Lineta Dargienė domėjosi Sporto centro universalios salės atidarymo data, klausinėjo apie gatvių ir kelių remontą, pėsčiųjų takų bei šaligatvių įrengimą, nors apie tai buvo diskutuojama vos prieš valandą, svarstant Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų panaudojimą bei sprendimą dėl prioritetinių valstybės kelių ruožų su žvyro danga asfaltavimo...

Mažumos valandoje problemų bu­vo keliama daug, tačiau opozici­ja neinicijavo nė vieno pasiūlymo, kuris būtų galėjęs tapti sprendimo projektu. Nors tokią galimybę jai suteikia Vietos savivaldos įstaty­mas, numatantis, kad kartą per pus­metį į tarybos posėdžio darbo­tvarkę privalomai įtraukiami ir svars­­tomi visi savivaldybės tarybos mažumos siūlomi klausimai.

„Pokalbių laida su kaklaraiščiais“

Opozicijos lyderė R. Norvilienė įsi­tikinusi, jog Mažumos valanda tu­rėtų duoti naudos gyventojams. 

„Nesinorėtų, jog tai būtų tik pokalbių laida su kaklaraiščiais – turi būti žmonių problemų sprendimų valanda. Žinoma, svarbiausia, kaip bus rea­guojama į bėdas, kas bus daroma, kokie konkretūs veiksmai bus atliekami. Svarbiausia – galutinis rezultatas“, – tvirtina R. Norvilienė. 

Opozicijos lyderė nėra tikra, kad tokia darbo forma, kokią Mažumos valandai padiktavo naujasis Vietos savivaldos įstatymas, pasiteisins. Kita vertus, nors vertinti bus galima tik pasibaigus kadencijai, R. Norvilienės manymu, iš esmės tokia klausimų-atsakymų sesija yra neblogas dalykas. 

„Gaila, kad ji vyksta tik kartą per pusę metų. Pusmetis yra gana ilgas laiko tarpas, tad kai kurie klausimai gali įsisenėti. Viskas būtų gerai, jei, tarkime, mūsų rajono meras leistų užduoti gaunamus gyventojų klausimus po kiekvieno tarybos posėdžio – tokia buvo ilgametė tradicija. O dabar šito nebeturime. Gal meras bijo nepatogių klausimų, gal nenori susigadinti savo įvaizdžio, nežinant atsakymo ar neturint sprendimo bū­do, gal bijo viešai prižadėti, nes tuos pažadus teks tesėti?“ – svarsto R. Norvilienė. 

Opozicijos lyderė įsitikinusi, jog valdančiajai daugumai nepriklausantiems tarybos nariams yra svarbu išgirsti ir apie vykstančių projektų eigą, ir apie pradėtus naujus darbus, kad galėtų stebėti bei vertinti procesus.

„Tačiau kol kas pastebiu, jog atsakymai yra labai riboti. Toks jausmas, kad kartais vadovams tiesiog neįdomu ar norima kažką nuslėpti“, – sako R. Norvilienė.

Energiją nukreipia į savireklamą?

Balandžio pabaigoje sueis metai nuo šios kadencijos tarybos veiklos pražios. Paprašyta įvertinti rajono vadovų ir savo pačios, kaip opozicijos lyderės, veiklą, R. Norvilienė pripažįsta, jog meras Tadas Bartkus trykšta energija, tačiau ji labiausiai nukreipta į savireklamą ir įvaizdžio formavimą.

„Natūralu, kad mažiau laiko lieka didelio masto ir ambicingesniems projektams. Tenka pastebėti, jog dar­bai vyksta iš inercijos arba tiesiog tęsiami nuo praėjusios kaden­cijos, pavyzdžiui, sporto salės statybos, Tūkstantmečio mokyklų programa“, – mano R. Norvilienė. 

Ji sako pasigendanti ir nuošir­desnio me­ro bendravimo su frakcijomis. Pavyzdžiui, nors opozicija ir buvo pakvies­ta susitikti svarstant biudžetą, frakcijos seniūnės nuomone, susitikimas buvo tik „dėl pliusiuko“. 

„Sėdėjome prie vieno stalo, deja, nebuvo jokio noro išgirsti ir įsiklausyti. Tuo tarpu mūsų frakcija, nors ir dirbdama opozicijoje, ne kartą įrodė, kad ne tik gebame oponuoti, pasakyti kritiškesnį žodį, bet ir susitelkti pritariant projektams bei kitiems svarbiems klausimams“, – tikina R. Norvilienė, žadanti ir toliau taryboje būti maksimaliai aktyvia gyventojų atstove.

Daiva BARTKIENĖ

Baigiasi pasiruošimas Sporto centro atidarymui: šią savaitę apmokomi nauji darbuotojai, gausiantys sertifikatus dirbti pramogų erdvėje, su užmoju ruošiamasi ir atidarymo renginiui – iš biudžeto jam numatyta skirti net 10 tūkst. eurų. Tačiau dosniai atseikėję pinigų šventei, politikai nustatė tokias pramogų erdvės kainas, kad daugelis antram apsilankymui turės gerokai pataupyti. 

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 25