Balandžio 27 d., šeštadienį, 18.30 val. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro didžiojoje salėje „Jūra“ išvysime „Auksinį scenos kryžių“ kaip geriausiam šalies baleto artistui Yan Malaki atnešusį spektaklį „Sapnai ir kaktusai“. Šokio gerbėjus iš tolimiausių šalies kampelių ir užsienio sutraukiantis pastatymas pripažintas geriausiu 2023 m. spektakliu Klaipėdoje ir pelnė „Padėkos kaukę“.   „Sapnai ir kaktusai“ taps pirmuoju repertuariniu spektakliu pristatytu naujojo teatro scenoje!

Spektaklio kūrėjai – skirtingų šalių jaunosios kartos choreografai Robertas Bondara (Lenkija) ir Alexanderis Ekmanas (Švedija), dėl savo nepaprasto kūrybingumo ir noro išbandyti savo jėgas vis naujose šokio scenose, žanruose ir stiliuose jau sulaukę įvairių pasaulio šalių žiūrovų bei kritikų liaupsių, prestižinių apdovanojimų.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokio spektaklyje „Sapnai ir kaktusai” greta A. Ekmano „Cacti“ (Kaktusai) pristatomos ir R. Bondaros choreografinės kompozicijos „Žagsulys“ (Hiccup) bei „8m68“, kurios skatina publiką apie scenos meną turėti savo nuomonę, nebūtinai sutampančią su profesionalų požiūriu. Juk „Kaktusai“ – tai choreografo atkirtis „snobiškam šiuolaikinio meno pasauliui“ ir apie jį rašantiems kritikams.

Šokio stebuklas!

Baleto kritikė Skaidra Baranskaja sako, kad tiek darniai judančių, bet individualiai besireiškiančių žmonių scenoje galima išvysti retai. „Neįtikėtinas Klaipėdos baleto trupės įdirbis. Lengva ranka A. Ekmanas mestelėjo pasauliui 27 minučių šedevrą „Cacti“ ir jam nepatinka, kai kažkas iš savo varpinės bando aprašinėti per pasaulį sklendžiantį fenomeną. Tiesiog džiugu, kad „Kaktusai“ sudygo ir Lietuvoje“, – akcentuoja ji.

„Klaipėdoje atgimusių choreografinių darbų pagrindinis stebuklas – tikslus atlikimas, žavintis savo laisve ir choreografinio piešinio vaizduote. Surinkti skirtingų mokyklų šokėjai parengti taip akademiškai, jog šokio visuma tapo lengvai sklindančia plastine jėga, leidžiančia šokamiems siužetams virsti gilesnių apmąstymų šaltiniu“, – džiaugiasi teatrologė Daiva Šabasevičienė.

Anot teatro kritikės, šokio dramaturgės Sigitos Ivaškaitės, „Kaktusai“ gali būti apie viską, apie nieką ir apie ką nori kiekvienam iš mūsų, nes jų tikslas yra scenoje parodyti kūrybos ir samprotavimų apie ją susidūrimą, taip išryškinant absurdiškumą. „Juk visi be išimties meną patiriame skirtingai“, – rašo Sigita Ivaškaitė.

Kaktusai sudygo scenoje

Kaktusai, išgyvenantys net nepalankiausiomis aplinkos sąlygomis, paplitę visame pasaulyje – nuo sausringų plynių abiejose Amerikose iki palangių mūsų butuose. Tačiau teatro scenoje, o juo labiau šokio spektakliuose, jų niekas nebuvo regėjęs iki pat 2010-ųjų, kai švedų choreografas Alexanderis Ekmanas sumanė jais papuošti sceną savo spektaklyje, sukurtame Nyderlandų šokio teatro II trupei, ir net pakrikštijo savo naująjį kūrinį „Kaktusais“. Nuo to laiko „Kaktusai“ tapo visame pasaulyje atpažįstamu A. Ekmano kūrybos ženklu, kuriuo įvairių trupių premjeros buvo pažymėtos šokio žemėlapyje jau daugiau kaip dvidešimtį kartų nuo Sietlo JAV šiaurės vakaruose ir San Paulo Brazilijos pietryčiuose iki Sidnėjaus Australijoje ir Velingtono Naujojoje Zelandijoje. Pernai pavasarį A. Ekmano „Kaktusai“ pirmąkart „pražydo“ ir Klaipėdoje.

2010-aisiais, tuomet dar tik pradedantis choreografas, šmaikščiai (tarsi kaktuso dygliais) baksnojo publikai, ragindamas ją susimąstyti apie šiuolaikinį šokį kaip apie „aukštojo meno“ formą, apie kritiko vaidmenį ir pretenzingą kritikų retoriką. Parodijuodamas šio „aukštojo meno“ kraštutines apraiškas, A. Ekmanas su meile ir kandžiu humoru dekonstravo tai, kas jam puikiai pažįstamoje šiuolaikinio šokio terpėje atrodė dirbtina ar snobiška. Spektaklyje šokėjai išdėstyti ant kvadratinių pakylų, tarsi įkalinti baltuose kvadratuose, o jų tūžmingą, ritmišką judėjimą (choreografas yra minėjęs, kad šį vaizdinį įkvėpė jo matyti Tibeto vienuoliai, atliekantys ritualą lyg triukšmingus jogos pratimus) lydi styginių kvarteto gyvai atliekama muzika bei iš įrašo sklindantys ironiški komentarai. Šokėjai įnirtingai stengiasi ištrūkti iš savo nematomo kalėjimo ir galiausiai kiekvienas įgyja po kaktusą. Bet ką visa tai reiškia?

Mes tik norėjome pasijuokti!

Choreografas pateikė savo paaiškinimą: „Šis kūrinys yra apie tai, kaip mes suvokiame meno kūrinius, jaučiame poreikį juos analizuoti, perprasti. Esu įsitikinęs, jog nėra vieno teisingo būdo – kiekvienas galime juos interpretuoti ir patirti, kaip kam patinka. „Kaktusai“ gimė tuo mano gyvenimo laikotarpiu, kai kiekvienas rašinys apie mano kūrybą gerokai sujaukdavo jausmus ir gadindavo nuotaiką. Man atrodė neteisinga, kad kažkas prisėda, parašo ir tarsi už visus nusprendžia, apie ką yra vienas ar kitas mano kūrinys. Nustojau skaityti recenzijas, paskui į jas reaguoti, bet man iki šiol kelia abejonių ši žmonių sukurta sistema.“

Šiame spektaklyje A. Ekmanas pirmąkart kūrė ir repetavo choreografiją drauge su muzikos atlikėjais: „Man tai buvo nauja. Susikūrėme ritminį žaidimą, kuriame šokėjai ritmiškai sąveikauja su styginių kvarteto muzikantais – tai ir tapo kūrinio partitūra“. Toną ir tempą šiai partitūrai užduoda Franzo Schuberto Styginių kvarteto d-moll (žinomo pavadinimu „Mirtis ir mergelė“) finalas Presto. Spektaklio metu taip pat skamba ištraukos iš Josepho Haydno ir Ludwigo van Beethoveno kūrinių, ritminės improvizacijos ir „užkadrinio balso“ sakomi tekstai. Galima numanyti, jog kartais tarp kasdienių šokėjų replikų pasigirsta ir kritiko balsas – jis kalbasi su savimi, formuluodamas frazes savo būsimai recenzijai: „Ką mes matome?“, „Kas čia įsimintino?“, „Įgudusi akis čia gali įžvelgti...“, „apstu subtekstų... pernelyg subtilių, kad būtų įmanoma juos atpažinti“ ir t. t. Choreografas rėžia tiesiai šviesiai: „Tie nesibaigiantys tauzalai apie meną-šmeną – štai apie ką visa tai. Mes tik norėjome pasijuokti iš tų, kurie manosi esą truputį geresni už kitus.“

KVMT inform.

Žmonės su regos negalia nekantriai laukia Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) atidarymo, nes šioje profesionalaus scenos meno įstaigoje jiems talkins ne tik paslaugūs žiūrovų aptarnavimo tarnybos darbuotojai, bet ir įdiegti šiuolaikiniai techniniai sprendimai.

Džiugu, kad akliesiems ir silpnaregiams lengviau orientuotis naujame KVMT pastate padės mobilioji programėlė „RightHear“. Ši platforma, panašiai kaip GPS įranga, naudotoją informuoja, kas yra aplink jį ir kur jam pasukti – nurodomi patalpoje esantys objektai.

Moderniausiame šalies Muzikiniame teatre įdiegtas specialus technologinis sprendimas – jutikliai, kuriais remdamasi programa gali įvertinti, kur patalpoje yra naudotojas ir suteikti informacijos, kokia kryptimi judant bus pasiekiami reikiami objektai. Telefonas prabyla duodamas nurodymus, kaip pasiekti tam tikrą patalpą arba įspėdamas, jei kelyje yra kliūtis.

KVMT vadovės pavaduotojas Naglis Stancikas pasakoja, kad numatytose vietose teatro holuose yra išdėstyti specialūs sensoriai, kurie jaus žmogaus su regos negalia buvimo vietą ir judėjimo kryptį. Specialioje programoje bus suvedami specialūs tekstai ir nuorodos, kurių gali prireikti čia vaikštančiam neregiui. Žmogus su regos negalia savo mobiliajame telefone, naudodamas nemokamą „RightHear“ aplikaciją, patogiai gaus garsines judėjimo nuorodas ir perspėjimus. Pavyzdžiui, priėjus prie Teatro pagrindinio įėjimo gali būti pranešta: „Atvykote į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą ir esate priešais pagrindines įėjimo duris. Durys atsidaro jas pastumiant. Įėjus reikia du metrus eiti tiesiai, po to pasukti į kairę. Nuėję dar du metrus jūs būsite prie bilietų kasos“. Įvertindama žmogaus su regos negalia buvimo vietą, programėlė pateiks instrukcijų ir perspėjimų, kaip patekti į „Jūros“ ar „Marių“ sales, rūbinę, liftą ar kavinę. Aplikaciją galima naudoti įvairiais išmaniaisiais telefonais tiek Android, tiek iOS aplinkose.

Kadangi šiai mobiliajai programai reikia patalpų savininkų investicijų, ji kol kas prieinama tik daugiau nei tūkstantyje viešojo naudojimo vietų visame pasaulyje. Minimas sprendimas plačiai taikomas Amerikoje bei Izraelyje.

Klaipėdietis, masažo salono savininkas Kazys sako apie tokią programėlę dar negirdėjęs, bet nekantriai laukia ją išbandyti. „Mes, aklieji, prie to nepratę: paprastai naujame pastate pirmą kartą stengiuosi apsilankyti su lydinčiu asmeniu bei gerai įsiminti jo išdėstymą. Su malonumu ateisiu į naująjį Muzikinį teatrą bei paraginsiu kolegas“,- sako scenos meno gerbėjas.

Kas dešimtas šalies žmogus gyvena su negalia, net 38 000 potencialių Muzikinio teatro lankytojų, gyvenančių Lietuvoje, diagnozuota sudėtingesnė ar lengvesnė regos negalia. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras taps pirmąja šalyje profesionalaus scenos meno įstaiga, galėsiančia žmonėms su įvairiomis negaliomis suteikti natūralų komfortą – teatre jaustis gerai ir patogiai. Juo labiau, kad nuo 2025 m. birželio 28 d. įsigalios Prieinamumo direktyva pagal kurią bus privaloma užtikrinti tam tikrų gaminių ir paslaugų prieinamumą kuo platesniam vartotojų ratui (įskaitant ir asmenis su įvairiomis negaliomis).

KVMT inform.

Šilalės kraštas savo etno­grafine veikla garsėja visoje Lietuvoje: kai kituo­se rajonuose tradiciniais instrumentais grojančiųjų mažėja, nyksta kaimo ka­pelos, pas mus jaunieji et­nokultūros puoselėtojai vie­­ną po kito skina laurus. 

Gargždų muzikos mokykla trečią kartą organizavo respub­likinį autorinių ir aranžuotų kūrinių tautiniams instrumentams konkursą „Minijos vingiai“. Šilalės kraštui jame atstovavo Kultūros centro tradicinių kanklių ansamblio narė Gabrielė Bukauskytė, Kvėdarnos kultūros namų vaikų ir jaunimo ansamblio „Volungėlė“ tradicinė kapela (abiejų vadovė Jolanta Kažukauskienė) bei Kvėdarnos kultūros namų tradicinių kanklių ansamblis „Kvėdainėlė“ (vad. Jūratė Augienė).

Iš viso konkurse susirungė 14 kolektyvų iš Jurbarko, Ši­lalės, Tauragės, Naujosios Ak­menės, Plungės, Šilutės, Palan­gos, Klaipėdos, Gargždų. Iš jų du atstovavo kultūros cent­rams, likusieji – meno ir muzikos mokyklų kolektyvai. 

„Kolektyvą sudarė dvi vado­vės ir devyni auklėtiniai, o, skirtingai nuo kitų konkurso dalyvių, mūsų vaikai koncertavo vieni (kiti kolektyvai – kartu su vadovais). Be to, ne visi mūsų auklėtiniai mokosi muzikos, dalis yra savamokslių, kurie natų net nepažįsta. Tačiau pirmas toks konkursas buvo puiki patirtis“, – sako J. Au­gienė. 

Šio konkurso tikslas yra skatinti autorinę kūrybą tautiniais instrumentais, turtinti repertuarą, atskleisti jaunųjų muzi­kantų individualybę, kaup­ti kon­certinę sceninę patirtį, dalintis profesine patirtimi ir kt. 

J. Kažukauskienė šiame konkurse sulaukė nominacijos už geriausią tradicinių instrumentų panaudojimą aranžuotėje, o jos auklėtinė abiturientė G. Bukauskytė pelnė pirmosios vietos laureatės diplomą. Mergina kanklėmis skambina aštuonerius metus.

„Volungėlė“ ir „Kvėdainėlė“ taip pat pasirodė išskirtinai ir parsivežė antrosios vietos laureato diplomus. 

„Labai didžiuojamės savo auk­lėtiniais, kurie yra ne tik išskirtinai gabūs, bet ir muzikalūs bei drąsūs, o šias ir kitas gerąsias jų savybes įžvelgėme ne tik mes, bet ir konkursantus vertinusi komisija“, – giria auk­lėtinius vadovės.

Jaunimo, besidominčio tradi­ciniais instrumentais ir galimy­be mokytis jais groti, Kvėdarnoje vis daugėja, tad kolektyvų vadovės turi gerai pasukti galvą, iš kur pasiskolinti instrumentų.  

„Turime ir pirmokų, ir paaug­lių berniukų, kurie skambina kanklėmis ne prasčiau nei mergaitės. Baiminomės, kad ūgtelėję jie šį pomėgį mes, gal bus gėda, nes įprasta, jog berniukai spardo kamuolį, o ne skambina tradiciniu instrumentu. Tačiau bent jau mūsų krašte etnografija atgimsta, tiek vaikinai, tiek merginos didžiuojasi savo pomėgiu ir tuo užkrečia kitus – draugas atsiveda draugą, tas dar kitą ir taip ratas plečiasi. Naujų narių mums netrūksta, stingame nebent kanklių, kitų instrumentų“, – tikina J. Augienė.

Jūratė pati yra baigusi kank­lių studijas ir džiaugiasi, kad Kvėdarnoje tradicinės dainos, šokiai ir muzika yra trijų kartų pomėgis.   

Beje, į šiųmetę dainų šventę Vilniuje jau atrinkti penki kolektyvai, o kvėdarniškiai kviečiami pasirodyti įvairiuose rengi­niuose. Štai gegužės 12 d. jie gros naktišokiuose Plungėje, gegužės 31 d. dalyvaus Vakarų regiono „Trimitatis“ festivalyje Nidoje, birželio 8 d. – Klaipėdos regiono, birželio 15 d. – Tauragės apskrities dainų šventėse.

Žydrūnė MILAŠĖ

J. AUGIENĖS nuotr.

Kovo 22-osios vakarą Rusijoje, Pamaskvėje (netoli šalies sostinės), teroristų grupė įsiveržė į „Krokus“ koncertų salę, pradėjo šaudyti į renginio lankytojus, po to padegė pastatą. Per išpuolį žuvo daugiau nei šimtas žmonių, dar mažiausiai tiek buvo sužeista. Teroristai spėjo pabėgti, nors vėliau Rusijos specialiosios tarnybos pranešė, jog išpuolio vykdytojus pavyko susekti ir sulaikyti.

Šioje istorijoje yra daugybė aspektų, susijusių ir su komunikaciniais procesais bei jų ypatybėmis (ypač kalbant apie Rusiją). Galima pradėti nuo to, kad pats teroro aktas visada yra savotiškas „pranešimas“ – jis patraukia žiniasklaidos dėmesį, yra plačiai aptariamas, o sėkmingas teroro išpuolis faktiškai demonstruoja tam tikrą valstybės specialiųjų tarnybų neveiksnumą, jų klaidas bei teroristų gebėjimą smogti skausmingai ir netikėtai. 

Viktor DENISENKO 

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos docentas

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 24

Dažnai juokaujama, jog valdiškų įstaigų darbuotojai specialiai atbulomis rankomis dirba, kad visada turėtų užsiėmimą. Šita taisyklė tinka ir kelininkams, ir seniūnijų darbininkams, o „Šilalės artojo“ skaitytojų pastebėti jų veiklos rezultatai tą tik patvirtina.

„Šilalės artojo“ inform.

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 24

Didžiąją Velykų savaitę į Šilalę suvažiavę ūkininkai susitiko su Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) atstovais – tais, nuo kurių priklauso projektų vertinimas bei Europos Sąjungos tiesioginių išmokų mokėjimas. Deja, europinių lė­šų administratoriai negalėjo atsakyti į daugelį klausimų ir nuolat baksnojo taisykles kuriančios Žemės ūkio ministe­rijos (ŽŪM) pusėn. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 24