Netrukus prasidės mokinių vasaros atostogos, kurių metu dalis jaunuolių nori už­si­dirbti savo reik­mėms. Užimtumo tarnybos duomenimis, darbdaviai priima bet ko­kio amžiaus žmones, ieško ir sezoninių dar­bininkų, tačiau susiduria su problema: pi­nigų reikia visiems, o štai dirbti nori ne kiekvienas.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 46

Niekas – nei kvailai tapatinamas penktadienis su 13-ąja mėne­sio diena, nei Izraelio ir Irano ap­si­šaudymas, net ir Rusijos pik­ta­­darybės Ukrainoje – neužgožė birže­lio 14-osios – Gedulo ir vil­ties die­nos. Tai simbolinė data, nes trė­mi­mai, žudymai, tautinio aukso fondo naikinimas vyko daugiau kaip de­šimtmetį, neišskiriant ir na­cistinių nusikaltimų. 

Kodėl vėl apie tai prakalbome? Dėl to, kad tautai tebeskauda. Tos žaizdos, atrodo, niekada neužgis. Sakoma, jog kas antra lietuvių šeima patyrė šias netektis... Jau esu rašęs, kad tremtis neaplenkė ir mano šeimos. Tėvas už dalyvavimą aršaus miestelio stribo egzekucijoje buvo nuteistas aštuoneriems metams sunkiųjų darbų kalėjimo, bet, mirus galvažudžiui Stalinui, paleistas po trijų. Tie treji metai su trim vaikais mamai virto tikru košmaru, o ir grįžęs tėvas jau buvo kitoks...

Tad kodėl šiandien vėl užsimenu apie birželio 14-osios tragediją? Štai skaitau aukšto Rusijos pareigūno – užsienio reikalų ministro pavaduotojo Sergejaus Riabkovo interviu agentūrai TASS, kuriame jis pareiškė, kad Rusija nebaigs karo Ukrainoje tol, kol NATO nepasitrauks iš Baltijos šalių ir nepateiks garantijų, jog nesiplės į Rytus. Akivaizdu, jog tai ne jo paties išsigalvojimas, kaip tai daro liguistas D. Medvedevas, bet pareiškimas suderintas su šefu S. Lavrovu ir net pačiu Putinu. Ką tai reiškia?

Tai, kad, keldama vis naujus reikalavimus, agresorė nori išvalyti sau lauką tolesnei invazijai, ir jos skelbta Ukrainos okupacija – tik pradžia. Derybos Stambule tėra tik priedanga ekspansinei Kremliaus politikai. Putinas tempia laiką, siekdamas įgyvendinti prieš karą suformuluotus tikslus, nes kitaip režimas žlugs, o pats diktatorius nueis į užmarštį arba ant kartuvių. 

Tokia šių laikų logika. Niūri. Dar balandį S. Riabkovo retoriką buvo perėmęs užsienio žvalgybos vadovas S. Naryškinas, pareiškęs, jog neva krizę regione kelia ne kariaujantis Kremlius, o Lietuva ir kaimyninės šalys. Jis net pagrasino, kad, jeigu jaus agresiją iš NATO, pirmiausia smogs Baltijos šalims ir Lenkijai. Tai nėra vien grasinimas: juk Maskva jau „juto“, kad Aljansas Ukrainos rankomis ketina užimti visą Rusiją...

O neseniai ir pats S. Lavrovas tikino, jog Lietuva, Latvija ir Estija siekia susilpninti Rusiją bei jos sąjungininkus, ir vadino jas Vakarų marionetėmis. Todėl NATO generalinis sek­retorius Markas Rutte savo kalboje Londone, Karališkajame tarptautinių santykių institute, perspėjo, kad Rusija tik didina savo karinį poten­cialą.

„Per tris mėnesius ji pagamina tiek karinės amunicijos, kiek visas NATO per metus. Turime pradėti veikti jau dabar, nes kitaip po 4 – 5 metų būsime ties grėsmės riba“, – sakė jis.

Pridursime: ir vėl viena pirmųjų aukų gali tapti kažkuri Baltijos šalis. 

Galų gale savo trigrašį įkiša ir pats Putinas. Pernai jis vidinei auditorijai paskelbė žinią, jog „Baltijos valstybės ruošiasi masinei rusakalbių gyventojų deportacijai, taip tikėdamosis išspręsti „rusų klausimą“. Melas? Taip. Jokios „masinės deportacijos“ nebuvo ir nebus. Savo kaimynėms Putinas pritaiko pokario trėmimų politiką, kai po „juodojo“ birželio, padedant marionetinei Lietuvos vyriausybei su Justu Paleckiu priešaky, prasidėjo tautos genocidas ir vien per pirmą „Vesna“ pavadintą deportacijos bangą iš Lietuvos buvo ištremta, įkalinta arba sušaudyta apie 35 tūkst. žmonių. Po karo vykusią antrąją trėmimų bangą (pavadintą vėlgi nekaltu gamtiniu kodu „Osen“) į šaltąją Sovietų sąjungą išsiųsti 676 tūkst. 835 žmonės. Ir beveik kas šeštas buvo lietuvis... 

Kodėl tai prisimename, apeidami kitas šiandienos aktualijas? Baigsiu dar 2016 m. paskelbto straipsnio „Ar tremtys įmanomos ir šiandien?“ ištrauka. Tuomet rašiau: „Tremtys įžiebė, ko gero, amžiną lietuvių ir kitų Sovietų sąjungos tautų neapykantą sovietiniam režimui, ir ji su motinos pienu ir krauju perduodama iš kartos į kartą. Todėl nešokiruoja ir dabar dažnai kylantis, gal kai kam atrodantis beprotiškas klausimas: ar šiandien įmanomos tremtys? Prielaidos ir sąlygos joms nuo seno brandinamos Rytuose. Tai ne fantastika, o realybė, pagrįsta realiais pavyzdžiais: ką rodo vien Krymo totorių vijimas iš aneksuoto pusiasalio?“ Tuomet dar nebuvo karo Ukrainoje, nors Maskva akivaizdžiai rėmė separatistinius kelių jos sričių režimus ir aneksuotą Krymą. Tuometinė Amerika dar laikėsi visuotiniai pripažintų demokratijos normų ir gynė puolamas tautas. Tuomet virto diktatoriški režimai, siautė „spalvotieji pavasariai“, o ir pati Rusija kunkuliavo nuo protestų.

Šiandien ir Lietuvoje jau jaučiame karo degėsių tvaiką. JAV daugiau dėmesio skiria savo interesams kitose pasaulio dalyse, NATO Europą maitina vien pažadais, kurie verčia suabejoti 5-ojo jo įstatų straipsnio efektyvumu, ES taip pat nėra sutarimo. Štai todėl nuolat turime paklausti: ar vėl nepasikartos tremtys? 

Česlovas IŠKAUSKAS

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras iškilmingai užbaigė 38-ąjį kūrybinį sezoną, pažymėtą ambicingomis premjeromis, naujojo pastato įveiklinimu ir intensyviu kūrybiniu pulsu. Sezono pabaigos šventėje įvyko jau tradicinė apdovanojimų ceremonija „Pagauk bangą 2025“, kurios metu buvo pagerbti ryškiausi metų herojai – artistai, kūrėjai ir ypatingai svarbūs teatro žmonės.

Šiemet „Metų operos solisto“ apdovanojimas atiteko Juditai Butkytei už plačią ir įvairiapusę kūrybinę veiklą: panelės Dženiferės Hani vaidmenį Timo Minchino ir Denniso Kelly miuzikle „Matilda“, Malvinos - Jurgio Gaižausko operoje vaikams „Buratinas“, Džanetos - Gaetano Donizetti operoje „Meilės eliksyras“, Bevardžio - spektaklyje vaikams „Pasaka be pavadinimo“ bei Senelės Ceitelės - Jerry Bocko miuzikle „Smuikininkas ant stogo“. Apdovanojimą jai įteikė praėjusių metų nominacijos laureatė, solistė Rita Petrauskaitė.

„Metų baleto artiste“ pripažinta Aurora Ruvoletto – už vaidmenis Antano Jasenkos ir Gajaus Žmavco balete „Legenda“ ir šokio spektaklyje „Sapnai ir kaktusai“ bei baleto miniatiūrą „Pasaka II” sukurtą šiuolaikinės choreografijos vakarui „Hommage à Čiurlionis”.  Apdovanojimą įteikė Baleto tarnybos vadovas ir vyriausiasis teatro choreografas Aurelijus Liškauskas.

„Metų debiuto“ apdovanojimą pelnė dirigentė Adrija Čepaitė – už įsimintinus metus dirigento pulte, meistrystę, jautrų ir elegantišką vadovavimą spektakliams: Philipo Glasso operai „Kelionė“, J. Strausso II operetei „Tūkstantis ir viena naktis“, A. Jasenkos ir G. Žmavco baletui „Legenda“, G. Donizetti operai „Meilės eliksyras“, o taip pat už dalyvavimą „Auksinių scenos kryžių“ įteikimo ceremonijoje. Apdovanojimą įteikė teatro vadovo pavaduotoja menui Audronė Juozauskaitė.

„Metų švyturio“ titulas atiteko šviesos dailininkui Edvardui Osinskiui – už įspūdingus šviesos sprendimus, subtiliai atskleidusius M. K. Čiurlionio kūrinius choreografijos vakare „Hommage à Čiurlionis“ ir ryškiai suspindusią Johanno Strausso II operetės „Tūkstantis ir viena naktis“ scenografiją. Apdovanojimą įteikė Pastatymų tarnybos vedėjas Aivaras Tarvydas.

„Teatro lobio“ nominacija šiemet atiteko Raimondui Varneliui – už svarbią veiklą, be kurios neįvyktų nė viena premjera, ir ilgametę ištikimybę teatrui. R. Varnelį sveikino teatro vadovė Goda Giedraitytė.

Žiūrovų sprendimu „Publikos simpatija“ už išskirtinį sceninį žavesį, nuoširdų ryšį su publika ir įtaigų meninį paveikumą atiteko operos solistui Viliui Trakiui. Apdovanojimą įteikė praėjusiais metais publikos įvertinimą pelniusi solistė Beata Ignatavičiūtė.

„Metų misijos“ apdovanojimas šiemet skirtas visai Pastatymų tarnybos komandai – vedėjui Aivarui Tarvydui, scenos įrenginių operatoriams Tomui Grigat ir Sauliui Karelinui, montuotojams Audriui Liuminarskij, Daugirdui Jakavičiui, Ernestui Liatukui, Lukui Murmokui, Dmitry Artemovui, Laurynui Jurevičiui, Jonui Šuišeliui-Baziui, Karoliui Ūseliui ir Klaidui Šimuliui – už sėkmingą spektaklių perkėlimą į naujojo teatro sceną, už drąsą, kruopštumą ir strateginį mąstymą, leidusį ne tik išsaugoti repertuarą, bet ir atverti duris naujoms galimybėms. Apdovanojimą įteikė teatro vadovo pavaduotoja veiklai Daiva Daugė.

„Metų nematomo“ apdovanojimas skirtas sukirpėjai-dailininkei Vilijai Šuklytei, sukirpėjai-siuvėjai Rasai Makevičienei, siuvėjoms Linai Dėkontienei, Ligitai Mauliūtei, Svetlanai Blinovai, Dinarai Urbašienei ir Marinai Dzikienei – už darbštumą, atsidavimą, kūrybiškumą ir gebėjimą įgyvendinti net pačias netikėčiausias kūrėjų vizijas. Nugalėtojas paskelbė režisierė Karina Novikova.

„Metų darbštuolės“ titulą pelnė valytoja Natalia Barauskenė – už kruopštų ir nepriekaištingą darbą, kurį visada lydi malonus bendravimas, nuoširdi šypsena bei išskirtinis profesionalumas. Apdovanojimą jai įteikė Personalo ir bendrųjų reikalų skyriaus vedėja Regina Petravičienė.

„Metų choro“ artistu tapo Modestas Narmontas – už sceninę charizmą, laikyseną ir natūralų vaidybos talentą, praturtinusį kiekvieną spektaklį gyvybingumu ir emociniu užtaisu. M. Narmontą sveikino KVMT vyriausiasis chormeisteris Vladimiras Konstantinovas.

„Metų aktoriaus“ apdovanojimas atiteko Gyčiui Šimelioniui – už vaidmenis, kuriuose jo talentas žibėjo kaip neatsiejama spektaklių dalis: panelė Agatos Trančbul - miuzikle „Matilda“, Ormuzis -  J. Strausso II operetėje „Tūkstantis ir viena naktis“, Kareivis - G. Donizetti operoje „Meilės eliksyras“ ir Merkurijus - J. Offenbacho operetėje „Orfėjas pragare“. Apdovanojimą įteikė teatro solistė, vokalo pedagogė ir spektaklių vadovė Dalia Kužmarskytė.

„Metų orkestro muzikantės“ vardą pelnė Anita Barlote – už išskirtinį profesinį indėlį į Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninio orkestro meninį augimą ir meistriškumo stiprinimą, nuolatinį tobulėjimą bei aktyvų dalyvavimą reikšminguose kūrybiniuose projektuose, ypač solistų koncerte „Tolimosios žemės ilgesys“. A. Barlote sveikino KVMT vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis.

Orkestro muzikantui Rimantui Giedraičiui padėkota už ilgametį nuoširdų atsidavimą Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui.

Galiausiai „Metų iššūkio“ apdovanojimas buvo skirtas visai Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro bendruomenei – už drąsų žingsnį į naują etapą, naujojo pastato atidarymo renginius, sezono pradžią su opera „Kelionė“ ir intensyvų kūrybinį pulsą naujoje erdvėje.

Anot teatro vadovės Godos Giedraitytės, „teatras – tai ne tik švytinti ir ovacijų kupina scena, bet ir kasdieninis, dažnai nematomas, tačiau neįkainojamas komandinis darbas. Todėl norisi padėkoti kiekvienam – nuo atlikėjo iki dirbančio užkulisiuose, nes visi yra svarbi kūrybinės bangos dalis didžioje meninėje kelionėje“.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras nuo 2019 m. puoselėja tradiciją pagerbti ir apdovanoti teatre dirbančius profesionalaus meno kūrėjus bei teatro darbuotojus kasmet rengiamoje apdovanojimų ceremonijoje „Pagauk bangą“. Ryškiausiems praėjusių metų operos, operetės, miuziklo solistams, baleto artistams, debiutantams, svariai bendram labui nusipelniusiems teatro darbuotojams ceremonijos metu įteikiami teatro ženkliukai, diplomai ir premijos.

Apdovanojimo laureatus renka ir nominacijas skiria iš teatro darbuotojų sudaryta komisija. Kasmet užgimsta vis naujų nominacijų, aktyviai reaguojant į praėjusių metų aktualijas ir teatro įvykius. Tačiau vienos iš nominacijų skyrimas visada būna patikėtas publikai: žiūrovai balsuodami išrenka verčiausią „Publikos simpatijos“ įvertinimo.

KVMT inform.

Birželio 28 d., nuo 13 val., prie Baublių muziejaus kluono, Bijotuose.

* Bijotų mėgėjų teatras „Savi".

* Alksnupių mėgėjų teatro „Pilnatis".

* Kretingos rajono kultūros centro Kurmaičių skyriaus suaugusiųjų dramos kolektyvas.

* Jurbarko kultūros centro, Skirsnemunės teatras „Pakeleivis".

Sueigos metu vyks Skaudvilės krašto kulinarinio paveldo degustacinė kleckų „Im i met" programa.

Pertraukų metu vyks literato Eugenijaus Šalčio knygos „Trioletai" pristatymas ir trioletų skaitymai.

Įėjimas laisvas.

Daugiau informacijos paspaudus nuorodą: https://www.youtube.com/watch?v=VheX4p41MQk 

Finansuoja – Lietuvos kultūros taryba ir Šilalės rajono savivaldybė.

Partneriai – Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus ir Bijotų seniūnija

Kai gimnazijoje įprastą tvarkaraštį papildo repeticijų grafikai, o klasės virsta kūrybinėmis dirbtuvėmis, gimsta ne tik spektaklis, bet ir stipri bendrystės dvasia. Šiemet Pajūrio Stanislovo Biržiškio I–II g klasių mokiniai į projektinį darbą pažvelgė kitaip – pasirinko ne rašto darbą ar teorinę analizę, o gyvą, kvėpuojantį kūrinį scenoje. Spektaklio statymas tapo išbandymu, nuotykiu ir kūrybine kelione, kurios metu mokiniai susipažino su teatro užkulisiais, išmoko dirbti komandoje ir drąsiai žengė į sceną.

Viskas prasidėjo nuo idėjos: kas rūpi šiuolaikiniam paaugliui, kokios temos jam artimos? Mokinių grupė kartu su istorijos vyr. mokytoja Veronika Gudaite, lietuvių kalbos ir literatūros vyr. mokytoja Jurgita Girčiene bei anglų kalbos mokytoja metodininke Irena Linkyte sprendė, koks pasakojimas galėtų būti įdomus ne tik jiems patiems, bet ir žiūrovams. Taip gimė spektaklio koncepcija, iš kurios po trupu­tį ėmė ryškėti veikėjai, scenos ir visa dramaturgija – užgimė klasikinės Euripido tragedijos „Elektra“ šiuolaikinė interpretacija. Nors viskas prasidėjo en­tuziastingai, greitai paaiškėjo, jog teatro pasaulis reikalauja daug daugiau nei tik noro. Mokiniai patyrė, ką reiškia įveikti scenos baimę, įsijausti į vaidmenį, sinchronizuoti judesius ir balsą. Repeticijų metu buvo visko: ir juoko, ir iššūkių, tačiau kiekvienas iššūkis – žingsnis į priekį. Spektaklis ta­po vieta, kur kiekvienas rado savo vaidmenį – vieni atsidūrė scenoje, kiti kūrė dekoracijas, kostiumus, rūpinosi muzika ar šviesomis. Tai buvo ne tik teat­ro pamoka, bet ir bendradarbiavimo, atsakomybės, kūrybiškumo ugdymas. Kiekvieno indėlis buvo būtinas – tik taip spektaklis virsta gyvu kūriniu.

Spektaklio pristatymas pub­likai tapo ne tik atsiskaitymu už projektinį darbą – tai buvo šventė. Pilnutėlė salė žiūrovų, plojimai, šypsenos ir jaudulys, kurio nesuvaidinsi. Mokinių pastangos virto emocinga isto­rija, kuri palietė ir jų pačių, ir žiūrovų širdis.

 Istorija buvo perkelta į šiuolaikinius šeimos namus, kuriuose ne mažiau nei senovės Graikijoje verda pyktis, skaudūs neišsakyti jausmai, neištikimybė ir keršto troškimas. Ši klasikinės dramos interpretacija perkėlė žiūrovus į įtampos kupiną aplinką, kurioje kasdienybės rutina slepia gilius jausmus, neišsakytas nuoskaudas bei skausmingas tiesas. Tai pasakojimas apie tai, kas nutinka, kai nutylimos nuoskaudos ir nesusikalbėjimas ima griauti santykius. Aktoriai labai tik­roviškai išjautė visas emocijas: kiekvienas judesys, žvilgsnis, pauzė scenoje kalbėjo apie tai, kas išgyvenama viduje. Spektaklis analizuoja, kas atsitinka, kuomet žmonės bėga nuo savęs ir savo tiesų, bandydami laimę atrasti kitur, verčia permąstyti, kaip greitai gyvenimas gali išslysti iš rankų. Ką tik buvusi bendros vakarie­nės akimirka netikėtai virsta santykių katastrofa, per kurią keičiasi visų gyvenimai. Furijų įvaizdis spektaklyje tarsi vidinė sąžinė, primenanti apie padarytas klaidas ir sprendimus, kurių nebegalima ištaisyti. Ypač jautriai perteiktas vaikų, Elektros ir Oresto, pasaulis, jų tylus skausmas ir bandymai suprasti suaugusiųjų veiksmus palietė daugelį salėje. Spektak­lio pabaiga – tyla. Ir tik tada plojimai, plojimai, plojimai...

Šis projektinis darbas parodė, kad mokymasis gali vykti per patyrimą, kūrybą bei išgyvenimą. Mokiniai ne tik įgijo žinių apie teatrą, bet ir atrado save kaip kūrėjus, bendruomenės dalyvius, scenos žmones. O svarbiausia – jie sukūrė prisiminimus sau visam gyvenimui.

Eglė GRABAUSKAITĖ

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos II g klasės mokinė 

Jurgita GIRČIENĖ

lietuvių kalbos ir literatūros vyr. mokytoja 

E. GRABAUSKAITĖS nuotr.

Dvi Šilalės krašto moterys Renata Gužauskienė ir Dalia Petkevičienė nudžiugino savo kraštiečius naujomis poezijos knygelėmis. Ir abi jos glaudžiai susijusios su Upyna – tai ne tik jų gimtinė, bet ir įkvėpimo šaltinis, tad savo kū­ryboje bei veikloje jos išreiškia meilę gimtajam kraštui, žemei, žmonėms, kalbai, tradicijoms. 

Poezijos rinktines išspausdino „Ridsales“ spaustuvė Kaune 2025 m. knygų serijoje bend­ru pavadinimu „Žodžių, surašytų į knygą, laiko bangos nenuplaus“. Šilalės krašto kūrėjas vienija bendras knygų viršelio dizainas – stilizuotas medis su daug lapelių. Tie lapeliai – tai ,,eiliukai“, kuriuose skaitytojas matys save, atras savo išgyvenimus.

Pastaroji D. Petkevičienės knyga – jau trečia išleista poezijos rinktinė. Ją poetė pavadino „Juodai lakuotos plunksnos“. Dalios poezijoje juntamas glaudus ryšys su žeme, kalba ir žmogaus dvasiniu pasauliu. Jos eilėraščiai dažnai pasižymi melancholija, ramybe bei apmąstymais apie gyvenimo prasmę, laikinumą, tikėjimą, šeimą. Kūrėjos eilės kalba apie mažus, bet reikšmingus kasdienybės dalykus: tylą, lietų, amžinybėn iškeliavusius tėvus, vaikystės takus, motinystę, tikėjimą. Kūryboje juntami tarmiški elementai ir pagarba lietuviškam žodžiui, ypač artima žemaitiška tapatybė. Tai kuria išskirtinį stilių – jautrų, bet tvirtą, moteriškai išmintingą. 

Leidėjų paprašyta papasakoti apie save, poetė sako: „Man sunku rašyti apie save. Geriau rašyčiau apie pakelėje linguojančią smilgą, apie kieme pragydusį paukštį, medžio šakoje įstrigusį vėją, ledo šukėje nušvitusį vitražą... Likimas (kuris reiškia mano Dalios vardą) dovanojo kaimą Žakaimę, vyrą Arūną, dukras Aistę ir Justiną, anūkėlę Aivą. Esu laiminga, kad savo būtį galiu įprasminti eilėmis, o man artimi žmonės kantriai ir atlaidžiai leidžia įgyvendinti svajones.“

R. Gužauskienės skaitytojams taip pat jau nereikia pristatinėti – kūrėja ir atlikėja iš Šilalės krašto šiemet išleido ant­rąją poezijos knygelę „Išeinu svečią žemę mylėti“, kurią skiria savo simboliniam gyvenimo kelio slenksčiui, prie kurio atsisveikina su įvykiais, žmonėmis, prigimtine tarme ir vietovėmis, teikusiomis įkvėpimą.

Poetės kūryboje gausu gamtos reiškinių vaizdinių: lietaus, vėjo, miško, metų laikų, metaforiškai išrėkiančių emocines būsenas ar vidinius išgyvenimus. O ilgesys jos poezijoje išplaukia iš stipraus ryšio su gimtine, kaimo peizažais, vaikystės prisiminimais, eilėraščio žmogus kalba apie savo būsenas, ieško prasmės, susikaupimo, ramy­bės. Laikas R. Gu­žauskie­nės poezijoje ne tik fizinis, bet ir egzistencinis – nuolat juntamas laikinumo bei ilgesio šešėlis.

Išryškindama savo vardą, poetė dažnai save įvardija  simboliškai – Re nata. Į antrąją savo poezijos knygelę kūrėja sudėjo ir ankstyvosios, ir šių dienų kūrybos eilėraščius bei pietų žemaičių tarme parašytų eilių ir tekstų dainoms. O pasirinkdama baltos spalvos knygelės viršelį simboliškai pažymi naują savo kelio atkarpą.

Tiek Dalia, tiek Renata yra ypatingai artimos ir atsidavusios savo krašto žmonėms – jos nemėgina išaukštinti savęs, jų žodis gimsta iš paprastos, bet gilios žmogiškos patirties. Tokios moterys tampa savo krašto šviesuolėmis – ne deklaratyviai, o tyliai, per kasdienį darbą, nuoširdų bendravimą ir kūrybą. Abi jos neapsiriboja tik asmenine kūryba – dalyvauja savo krašto kultūriniuose renginiuose, puoselėja tautinį bei regioninį tapatumą. Jų veikla – tai ne tik saviraiška, bet ir indėlis į vietos žmonių dvasinį gyvenimą, jų tobulėjimą.

Audronė NORKAITYTĖ-ŽIAUBERĖ

AUTORĖS nuotr.

1941 m. birželio 14 d. prasidėję masiniai trėmimai – viena skaudžiausių Lietuvos istorijos patirčių, palikusi gilų randą ne tik išvežtųjų, bet ir visos tautos atmintyje. XX a. viduryje tūkstančiai lietuvių buvo prievarta ištremti į atšiauriausius Sovietų sąjungos regionus – Sibirą, Kazachstaną, Tolimuosius Rytus. Šios represijos palietė visų socialinių sluoksnių žmones: ūkininkus, mokytojus, dvasininkus, valstybės tarnautojus ir net vaikus. Tremtis buvo ne tik fizinė kelionė į nežinomybę, bet ir moralinis išbandymas, kurio metu žmonės turėjo išsaugoti žmogiškumą, tapatybę bei tikėjimą laisve.

Į Gulago stovyklas iš viso buvo ištremta per 130 tūkst. Lietuvos gyventojų, tarp kurių – ir daugybė mūsų krašto žmonių. O kas geriausiai gali papasakoti apie sunkų tremtinių likimą? Žinoma, tų įvykių liudininkai. Vieną tokių yra Marija Varnagytė – Mikutienė, kurią kartu su Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) Šilalės skyriaus pirmininku Antanu Rašinsku ir aplankėme jaukioje Aukštagirės kaimo sodyboje.

Marija gimė 1938-aisiais darnioje Juzefos ir Petro Varnagių šeimoje. Tą 1949-ųjų kovo 21 d., sekmadienį, šeima pabudo anksti, nes ruošėsi važiuoti į gavėnios rekolekcijas Laukuvos bažnyčioje. Marija net ir po šitiek metų, rodos, prisimena menkiausias to ryto detales.

„Tėvai, gražiai apsirengę, išeiginiais rūbais apvilko ir mus, savo dukreles. Vyriausiajai buvo 12 metų, man – 11, kitai sesei – 7-eri, o jauniausiai – vos du metukai. Kai visa šeima jau buvo pasiruošusi važiuoti, vyriausioji sesuo Zofija pro langą pamatė daug ginkluotų kareivių. Trys iš jų įėjo vidun. Grasindami šautuvais surašė šeimos turtą ir pasakė: ,,Tuoj jus išvešime. Daiktų nesikraukite, nes jums jų neprireiks, būsite nuvežti pas baltąsias meškas, kurios jus suės“...

Tai išgirdę, mes, vaikai, pradėjome siaubingai verkti: kas gali būti baisiau nei būti suėstam laukinių žvėrių. Stribai nedavė laiko net būtiniausiai mantai susidėti. Mama slapta įsimetė į krepšį keletą drabužių bei pačiupo puodynę grietinės. Tėtis prieš sėsdamas į vežimą sugebėjo dar kartą įsmukti į trobą ir prisiminė, jog po balkiu yra paslėpti vertingi daiktai: brangus laikrodis ir auksinis žiedas. Išsitraukęs paslėpė juos rūbų kišenėje“, – mintimis į praeitį grįžta Marija.

Ji prisimena, kad šitie tėvo paskutinę minutę pasičiupti daiktai vėliau Sibire gelbėjo jiems gyvybes – juos pardavęs, jis šeimai nupirko maisto.

Tiesa, apie puodynę su grietine, kurią mama pasiėmė į kelionę, Marija pasakoja kaip apie linksmą nuotykį: ,,Mes, vaikai, kol arkliais važiavome iki Laukuvos, vis lyžteldavome tos grietinės, bet stribui tai nepatiko, todėl jis sugalvojo atimti tą puodynę. Nors ir kaimo vargdienė, tačiau užsispyrusi mūsų mamytė nesutiko jos atiduoti. Pamenu, stribas traukia puodynę į save, mama – į save. Taip jie ,,žaidė”, kol mama neteko kantrybės, paleido puodynę, ir dalis grietinės išsiliejo kareiviui ant krūtinės. O mama juokdamasi pasakė: ,,Taip tau ir reikia, žalty tu!” Tada stribas, matyt, susigėdo, nes leido mums kabinti grietinę iš puodynės. Ją labai saugojom Sibire ir dažnai šypsodamiesi prisimindavom tą įvykį. Grįždami iš tremties parsivežėme ir tą istorinę puodynę“...

M. Varnagytė-Mikutienė sako gerai atsimenanti ir pirmojo tremties etapo pabaigą pasiekus Laukuvą.

„Be mūsų į Laukuvą buvo privežta galybė žmonių iš aplinkinių kaimų. Kadangi buvo sekmadienis, miestelyje buvo daug susiruošusiųjų į bažnyčią, tačiau pamatę, kas vyksta, žmonės stovėjo ant šaligatvių ir verkė – jie niekuo negalėjo padėti. Visi bijojo, kad bet kuri kita diena gali būti ir jiems paskutinė Lietuvoje. Mūsų senelis, sužinojęs, kas nutiko, atskubėjo į Laukuvą, atvežė mums maisto kelionei. Koks skausmas turėjo draskyti jo krūtinę, kai matė, jog jo vaikus ir anūkus ištremia nežinia kur. Tiesa, drąsesnieji aplinkiniai stengėsi padėti, kuo galėjo: nešė rūbų, maisto, mūsų šeimos draugas vaistininkas Stropa, atnešė mums pilną krepšį įvairiausių vaistų.

Netrukus kartu su kitais likimo broliais buvome susodinti į sunkvežimius ir išgabenti į Tauragę, o ten sukišti į vagonus, skirtus gyvuliams vežti. Jie buvo sausakimši. Tą pačią naktį ešelonas pajudėjo iš Tauragės geležinkelio stoties. Kelionė tęsėsi apie 3 savaites. Kiek giesmių buvo išgiedota, kiek ašarų išlieta… Pagaliau ešelonas sustojo Irkutsko srityje, Taišeto rajone, netoli Birusos, šalia Baikalo ežero. Prie geležinkelio laukė didžiulės mašinos, mums buvo liepta kuo greičiau susirinkti daiktus ir perlipti į jas. Buvome nuvežti į didžiules daržines. Jos man labai priminė žmonių turgų: tremtiniai stovi uždaryti belangiuose pastatuose, šalia sumestas skurdus bagažas. Sušalę, alkani, pavargę, prigrasinti net nekrustelėti, nežinantys, kas jų laukia... Mano seserys Zofija ir Vlada kelionės metu labai susirgo, todėl daržinėje gulėjo be sąmonės. Kitą dieną atvažiavo vadinamieji žmonių pirkliai ir mašinomis bei jaučiais kinkytais vežimais tremtinius gabeno į miestą. Ten pateko tik tie, kurie turėjo mažų vaikų. Jei šeimoje buvo paauglių, ji buvo vežama į kaimą dirbti sunkių darbų. Kadangi mūsų šeimoje tebuvo du suaugę asmenys, buvome palikti priemiestyje. Tuo tarpu sergančius vaikus, tarp jų ir mano seses, sumetė į vežimą ir išvežė nežinia kur. Pamenu, kaip mamytė klykė iš skausmo...

Apgyvendino mus šaltame barake, kuriame anksčiau buvo kalėjimas. Po maždaug dviejų savaičių sužinojome, jog seserys yra gyvos, jos buvo ligoninėje.

Svetimame krašte abu tėvai iškart buvo pristatyti prie darbo: tėtis krovė rąstus, mama dirbo statybose – kasė duobes pamatams. Mudvi su vyresniąja seserimi eidavome 10 kilometrų rauti linų į kolūkį. Už darbą gaudavome miltų, iš jų mama išvirdavo juodos sriubos. Rudenį pradėjome lankyti rusų mokyklą. Pagal amžių aš buvau paskirta mokytis kartu su trečiokais, tačiau rusiškai nesupratau nė žodžio. Kai mokytoja ko nors klausdavo, tylėdavau. Netrukus buvau perkelta į pirmą klasę. Čia jau sekėsi geriau, nes rusų kalbos galėjau pradėti mokytis nuo pirmos raidės”, – pasakoja Marija. 

Daug skaudžių ir sunkių vargo metų teko praleisti Varnagių šeimai tremtyje. Bet jie džiaugėsi, kad visi yra kartu, kad neteko laidoti artimųjų. O juk daugelyje tremtinių šeimų mirė ne po vieną, mirtis pasiglemždavo senus žmones ir vaikus. Tiesa, Marijos tėvelis sunkiai pakėlė atšiaurų Sibiro klimatą ir dažnai sirgdavo, bet vis tiek sulaukė dienos, kai galėjo kartu su visais artimaisiais grįžti į Lietuvą.

Pasak Marijos, visi tremtiniai buvę labai draugiški, gražiai bendraudavę, iš kito kaimo net atvažiuodavęs kunigas ir laikydavęs Šv. Mišias, gavėnios ir advento metu žmonės draugiškai giedodavę Kalvarijos kalnus. Kartais lietuviai susirinkdavę ir pasilinksminti, mat netrūkdavo muzikantų, tad ir ratelyje pasisukdavo, ir lietuvišką dainą užtraukdavo.

„Po Stalino mirties iš Sibiro žmones pamažu ėmė išleisti į Lietuvą. Pirmiausia – nepilnamečius vaikus. Galėjome ir mes, vaikai, grįžti, bet važiuoti vieni nenorėjome, gaila buvo palikti tėvus. Išaušo 1958 m. kovo mėnuo, gavome pranešimą iš Maskvos, kuriame parašyta: ,,Galite grįžti į Lietuvą, bet ten palikto turto neieškokite”. Tai buvo pati geriausia naujiena, kokios galėjome tikėtis.

Kelionė į Lietuvą truko penkias paras. Tačiau grįžus, Aukštagirės kaime, mūsų namuose, gyveno jau kiti žmonės, viename trobos gale buvo mokykla. Tie žmonės davė mūsų visai šeimai vieną kambarėlį, taip prabuvome iki 1965-ųjų. Po metų, susitaupę pakankamai pinigų, išsipirkome visą namą...

Kartais pagalvoju, kodėl mes, niekuo nenusidėję, turėjome šitaip kentėti. Tačiau turbūt viskas pasaulyje turi priežastį. Kentėjau, kol buvau jauna, bet užtat vėliau buvau ir tebesu laiminga – turėjau nuostabų vyrą, susilaukiau ir užauginau net penkis vaikus, kurie visą laiką teikia paguodą ir šilumą širdžiai“, – sako M. Varnagytė-Mikutienė.

Klausėmės Marijos skaudžios praeities atsiminimų ir žavėjomės jos optimizmu, mokėjimu džiaugtis šia diena, tikėjimu, kad viskas bus gerai mūsų nedideliame žemės lopinėlyje Lietuvoje.

Laimutė ŠMIDTIENĖ

LPKTS Šilalės filialo tarybos narė

NUOTR. iš pašnekovės šeimos albumo

Jei rajono gyventojų gerovė būtų vertinama pagal valdininkų aprūpinimo lygį, Šilalės savivaldybė turėtų atitikti aukščiausius standartus. O kad nieko netrūktų iki visiškos pilnatvės, šiemet savivaldybės vadovai suplanavo įsigyti penkis naujus automobilius. Tarybos nariai tokią prabangą „palaimino“ vieningai, nors niekas tiksliai neskaičiavo ir jiems nepasakė, kiek už tuos automobilius per penkerius metus savivaldybės administ­racija lizingo bendrovei turės sumokėti palūkanų ir kokia bus galutinė jų kaina. 

Daiva BARTKIENĖ

Žydrūnės MILAŠĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 45

Politikų sprendimai labai primena šios vasaros orus Lietuvoje: viskas taip permaininga ir taip greitai keičiasi, kad dažniausiai to paties įstatymo redakcijų versijos skiriasi tarsi saulėta diena ir stiprių vėjų atginti lietūs. Politiniai skandalai išsipučia, bliūkšta, vėl pučiasi. Ka­dangi tai vyksta jau nuo kadencijos pradžios, kuo toliau, tuo labiau praktiškai niekas nestebina.

Yra toks žydų anekdotas apie dviejų kaimynų pokalbį. Vienas sako kitam: „Vakar tave kiti kaimynai labai piktai keikė už akių“. O šis ramiai atsako: „Tiesą sakant, man nelabai rūpėtų, jei jie mane už akių net sumuštų“... Galima jį būtų pritaikyti ir tam, kas dabar vyksta Seime, Vyriausybėje ar Prezidentūroje – tegu politikai pykstasi, kumščiuojasi žodžiais, griežtai kritikuoja vienas kito idėjas, jei tik tai niekaip nepradeda kliudyti mūsų kasdienybės. Deja, nemažai sprendimų ar pareiškimų priverčia ne tik iš nuostabos pakelti antakius, bet ir griebtis už galvos. Turiu mintyse net ne Prezidento metinį pranešimą, kuriame Gitanas Nausėda labai stengėsi nieko neįžeisti. 

Nenustebino ir ginčai, ar įtakingas pareigas užimantys politikai paramos verslui negauna lengviau nei kiti piliečiai, kuriems jos, panašu, reikia net labiau. Taip pat buvo galima prognozuoti, kad idėja apmokestinti nekilnojamąjį turtą mutuos ir galiausiai net patys parlamentarai nebesusigaudys, kuris modelis yra paskutinis.

Ko gero, niekam nepavydu, kad Premjeras G. Paluckas kraunasi turtus, mažai kas atkreipė dėmesį į tai, jog G. Nausė-

da nusprendė susirūpinti kadenciją baigusių valstybės vadovų sveikatos priežiūra ar pan. Tačiau yra ir kita medalio pusė – blaškydamiesi tarp savo reikalų, politikai nebegirdi eilinių gyventojų problemų. Nors daugybė jaunų verslininkų skundžiasi pertekline reglamentacija ir adekvačios valstybės paramos trūkumu, žmones į neviltį stumia medicinos paslaugų nepasiekia­mumas, kai vizito pas gydytoją tenka laukti ir kelis mėnesius, bei kt. Todėl kai Premjeras iš Seimo tribūnos ragina visus parlamentarus kreiptis paramos dėl savo startuolių, norėtųsi, kad tokios galimybės iš tiesų būtų prieinamos ne tik „jupiteriams“, bet ir jaučiams, kurie daug ir sunkiai dirba, norėdami sa­vo šeimoms suteikti orų gyvenimą. Kai Pre­zidentas reikalauja, kad jis ir jo pirmtakai gautų kokybišką medicinos priežiūrą, norisi cituoti Konstituciją, kurio­je parašyta, jog ją valstybė privalo ga­rantuo­ti kiekvienam piliečiui, o ne tik tiems, kurie „rezidavo“ Daukanto aikštėje. O pastaruoju metu griebtis už galvos privertė ligonių pavėžėjimo sistemos bankrotas, daugeliui žmonių tapęs tik­ru smūgiu į paširdžius.

Pavėžėjimo sistema buvo sumanyta, siekiant spręsti prob­lemas tų gyventojų, kurie savarankiškai negali gauti viešųjų paslaugų, nes jos tiesiog yra nutolusios nuo žmonių. Būta daug skaičiavimų, kad išplėtotas pavėžėjimas kainuoja mažiau nei stacionarus šių paslaugų užtikrinimas mažose gyvenvietėse ar kaimuose. Be to, tai buvo svarbus valstybės įsipareigojimas turintiems negalią, garbaus amžiaus sulaukusiems piliečiams. Dabar gi girdime įvairiausių paaiškinimų, kodėl ši paslauga sustabdyta. Pavyzdžiui, esą buvusi valdžia pavėžėjimo sistemai išleido labai daug lėšų, o naujajame biudžeto projekte jų nebuvo numatyta pakankamai. Tačiau biudžetą priėmė jau dabartinė valdžia. Kitas dalykas – žmonėms reikia ne kaltųjų paieškos, bet paslaugos, kuri būtų teikiama dabar.

Galime nekreipti dėmesio į politikų tarpusavio ginčus ir įsitikinimą, kad, išpurvinęs ki­tą, pats tampi švaresnis. Tačiau žmonės nori gyventi ne tokioje Lietuvoje, kur valstybės paramą gali gauti tik Premjeras, kokybiškas medicinos paslaugas – tik Prezidentas, o visiems kitiems paaiškinama, kad „deja, lėšų viešosioms paslaugoms neužteko“...

Tie, kas gyveno „Brežnevo laikais“, spėju, pamena sklandžiusį linksmai ironišką posakį, jog „viskas yra skirta žmogui, o mes net žinome to žmogaus vardą“. Tenka tik apgailestauti, kad pastaruoju metu tokių praeities pėdsakų savo gyvenimuose matome vis daugiau ir daugiau. 

Andrius NAVICKAS,

rašytojas, filosofas