Prieš savaitę Ukraina vėl prakalbo apie prieš dešimtmetį per demonstraciją nuo minos žuvusį devintoką Danilą Didiką. Dabar okupantų raketos sunaikino berniuko tėvo Andrijaus įmonę, kurioje buvo įdarbinta 40 neįgaliųjų. Įmonė neturėjo nieko bendro su karine pramone, užsiėmė riešutų bei džiovintų vaisių fasavimu.
Per teroro aktą žuvęs verslininko sūnus tapo patriotizmo simboliu Ukrainoje – Danilo portretai kabo daugybėje mokyklų, o kompozitoriai jo atminimui sukūrė virš pusšimčio dainų, dažnai skambančių per radiją.
„Kai akušerė pasakė, jog mėnesiu anksčiau gimęs sūnus greičiausiai tos nakties neišgyvens, visą naktį klūpojau bažnyčios kieme ir meldžiau kūdikį išgelbėti. Įvyko stebuklas, paryčiui krizė praėjo, Danila tapo mūsų šeimos saulute, nes buvo nuolat besišypsantis žmogutis. Kai minos skeveldros jį sunkiai sužeidė, meldžiausi prie reanimacijos durų, tačiau tai nebepadėjo“, – pasakojo 51-erių verslininkas A. Didikas.
Pasak jo, per Maskvos agentų surengtą sprogimą žuvo keturi mitingo dalyviai, dar devyni buvo sužeisti. Tačiau labiausiai šalį sukrėtė smulkaus ir linksmo 15-mečio Danilo žūtis, kuris toje patriotų eisenoje žygiavo visų priešakyje ir nešė aukštai iškėlęs Ukrainos vėliavą.
„Danila buvo labai jautrus neteisybei, visada užsistodavo silpnesniuosius. Jį labai sukrėtė 2014 m. Maidano revoliucijos kulminacija Kyjive, kai Maskvos statytinio prezidento Viktoro Janukovyčiaus nurodymu policija atidengė ugnį į demonstrantus ir 100 jų žuvo. Nuo tada Danila ėmė vaikščioti į visas Kyjivą palaikančias demonstracijas Charkive. Į pirmas ėjome kartu, tačiau dėl verslų aš dažnai tam laiko neturėjau, tad jis prikalbino futbolo komandos draugus“, – liūdnai pasakojo tėvas.
Tragedija nutiko 2015-ųjų vasario 22 d. per Maidano revoliucijos metinėms skirtą eiseną. Vos 30 kilometrų nuo Rusijos nutolusiame Charkive tuo metu vis dar buvo pavojinga vaikščioti su Ukrainos vėliavėle ir šnekėti nacionaline kalba, nes Maskva darė viską, kad vietos separatistai Donecko ir Lugansko pavyzdžiu sukiltų prieš Kyjivą. Rusijos apmokami kaukėti smogikai, vadinti tituškomis, sutemus puldinėjo ir net peiliais badė Kyjivo šalininkus, padeginėjo protesto lyderių mašinas bei patriotinių organizacijų biurus. Dvikalbiai Charkivo vadovai bei teisėsaugininkai į tituškų užpuolimus žiūrėjo pro pirštus.
Tądien vidurdienį prasidėjęs maršas nutrūko vos už 100 metrų, nes priekyje ėjusius išguldė sniego pusnyje ant šaligatvio paslėpta mina. Ji buvo susprogdinta nuotoliniu būdu. Medikai dėl Danilo gyvybės kovojo visą naktį, o rytą žinių laukusiems vaiko tėvams bei draugams apie mirtį pranešęs chirurgas pats ėmė raudoti. Paauglio žūtis sukrėtė visą šalį, o tragedija privertė miesto vadovus pagaliau paskelbti kovą tituškoms. Paauglio mirtis tapo riboženkliu, nuo kurio Ukrainos vėliava mojuoti Charkive pasidarė nebepavojinga.
„Nei aš, nei žmona nelaimės nenujautėme. Danila pasakė, kad eina pas draugus, apie demonstraciją nutylėjo. Jis buvo labai aktyvus, lankė futbolo, dziudo, imtynių ir plaukimo treniruotes, o kadangi gyvenome netoli stadiono, į jas eidavo savarankiškai, tik iš baseino parsiveždavau. Pasitikėjome ir nevaržėme jo. Tik visada prašydavau, kad pavojinguose mikrorajonuose nusiimtų nacionalinės vėliavos spalvų juostelę nuo kuprinės ir vėlai nevaikščiotų. Bet matydavau, kaip jis, paėjęs kiek toliau nuo namų, juostelę vėl užsideda, nes buvo drąsus ir principingas. Sakė, jog turime savo pavyzdžiu raginti kitus remti Kyjivą, o ne Maskvą. Į demonstracijas eidavo su „Metalisto” futbolo klubo fanais, nes žaidė jos jaunimo komandoje.
Kad tą vidurdienį kažkas sūnui nutiko, pajutau tą akimirką, kai buvo nutraukta televizijos laida ir diktorė pranešė apie per demonstraciją Charkive įvykusį sprogimą. Ši diena gyvenimą padalijo į dvi dalis: iki sūnaus žūties ir po”, – sakė Andrijus.
Su Danilo tėčiu susitikome praėjus savaitei po to, kai jo įmonę priešo raketos pavertė griuvėsiais.
„Kai kas nors pamokslauja, jog reikėjo, kilus karui, įmonę iškelti į tolesnį nuo fronto regioną, atsakau, kad negalėjau išduoti darbuotojų, be to, jei sūnus nepabūgo tituškų grasinimų, negaliu okupantų teroro išsigąsti ir aš“, – aiškino verslininkas.
Andrijus prisipažino, jog neramu Charkive jam tampa tik tada, kai iš Vokietijos atvyksta aplankyti žmona Andžela su trylikamete dukra Nika. Tada nuolat stebi pranešimus, ar neskrenda raketos ir skubina jas eiti į slėptuvę. Labiau nei dėl savo gyvybės jis pergyvena ir dėl neįgalių įmonės darbuotojų, todėl vienam pavaldiniui nurodė nuolat stebėti oro pavojaus pranešimus, kad darbuotojai suspėtų laiku nusileisti į slėptuvę.
Pasak Andrijaus, sūnus pomėgį sportui greičiausiai paveldėjo iš jo, mat jis jaunystėje irgi lankė įvairias treniruotes, tik vėliau darbe pažeidė stuburą, todėl teko jų atsisakyti.
Augo vyras be tėvo, todėl dar mokydamasis mokykloje nusprendė padėti mamai ir ėmė prekiauti turguje bei gatvėse. Dirbo daug kur, paskui įkūrė savo verslą.
„Asmenis su negalia kviesti sugalvojau po to, kai mama, inžinierė, susirgo sunkia liga ir ją be gailesčio atleido. Mačiau, jog mama norėjo dirbti, kad jai labai skaudu, todėl nuvykau į neįgaliųjų draugiją pasiūlyti veiklos“, – pasakojo vyriškis.
Andrijus džiaugėsi matydamas, kaip nedrąsūs ir nepasitikintys savimi žmonės pasikeičia. Ypač nedrąsūs yra kurčnebyliai, tačiau, būdami tarp savų, jie tampa pasitikinčiais, bičiuliškais.
„Į darbą žmonės specialiai ateidavo anksčiau, kad galėtų pabendrauti, išgerti kartu arbatos, o tai ir mane skatino jais dar labiau rūpintis. Todėl į savo įmonę žiūrėjau labiau kaip į socialinės paramos projektą ir priimdavau mažai pelningus užsakymus vien tam, jog žmonės su negalia turėtų darbą. Pelnas man nereikšmingas dalykas, aukojau vaikų namams, kariuomenei“, – tikino Andrijus.
Paklaustas, kodėl labdaringos veiklos nereklamuoja socialiniuose tinkluose, jis sakė, kad jam tai nėra svarbu, mat laikosi Evangelijos mokymo gerus darbus daryti tyliai, nesigiriant.
Karo pradžioje iš 40-ies pavaldinių Charkive liko 12, kiti išvyko. Tų, kurie liko, verslininkas paklausė, ar norėtų, kad įmonė vėl atsidarytų, o išgirdęs pritarimą, surizikavo. Penktą karo mėnesį atnaujinus veiklą, į darbą sugrįžo 37 darbuotojai, kurie dabar meldžiasi, kad pavyktų įmonę prikelti iš griuvėsių.
Tam reikia didžiulių lėšų, nes sunaikinta 2 tūkst. kvadratinių metrų patalpų su įranga ir produkcija. Verslininkas viliasi, kad padės tarptautiniai fondai, nes savo jėgomis atstatyti neįstengs.
Andrijus svajoja ir apie tai, jog tardytojai pagaliau nustatys, kodėl tada, kai žuvo sūnus, Charkivo valdžia sugalvojo rengti alternatyvią eiseną ir ten sutelkė apsaugą, o patriotų maršo saugumu nepasirūpino. Vyriškis neslepia, jog labai nemalonias akimirkas teko išgyventi per miną padėjusių teroristų teismą. Maskvos statytiniai pasamdė gerus advokatus, šie elgėsi labai įžūliai, o aukų artimieji valdžios palaikymo nesulaukė, juos rėmė tik į posėdžius ateidavę futbolo fanai. Apmaudu buvo ir dėl vyriausybės sprendimo iškeisti žudikus į Donecke kalintus ukrainiečius, nors aukų artimieji protestavo prieš tai.
Andrijui atmintin įstrigo tai, jog, likus savaitei iki tragedijos, Danila ėmė skaityti Bibliją, nors šiaip mokslai ir knygos jį nelabai domino. Sūnus tada pažiūrėjo į tėvą ir rimtu balsu pasakė, kad šie tekstai jį sudomino.
„Ir nors po jos žūties dar neatsigavome, guodžia tik tai, jog Danilo vardu buvo pavadinta jo lankyta mokykla, sūnus tapo įkvėpimu ne tik menininkams, bet ir fronto kariams. Šie dažnai atsiunčia padėkų už patriotiškai išauklėtą sūnų, prideda okupantams skirtų bombų su užrašu „Už Danilą“ nuotraukų“, – sakė gedintis tėvas.
Eldoradas BUTRIMAS
AUTORIAUS nuotr.
