Saulėtais rytais važiuojant pro Vytogalą, negali atitraukti akių nuo mė­lyno lyg vasaros dangus linų lauko. Tačiau šie augalai Lietuvoje jau tapo retenybe, nes, sumažinus paramą, beveik nebeliko juos auginančių. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 52

Ekonomikos ir inovacijų ministerija išdalijo 5 mln. eurų keliams į teritorijas, kuriose kuriamos darbo vietos, tvarkyti. Tačiau Šilalės savivaldybė paraiškos finansavimui gauti šiemet neteikė ir pinigų tokiems keliams remontuoti neprašė. Nors įmonių turime, jos plečiasi, žmonės važiuoja į darbus. Likimo valiai savivaldybė yra palikusi ir kelią pro Bokštų bei Pėpliškės kaimus, nors juo gyventojai taip pat aktyviai naudojasi. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 52

Šių metų birželį, palyginti su geguže, vartojimo prekių ir paslaugų kainos padidėjo 0,3 proc. Kaip skelbia Valstybės duomenų agentūra, labiausiai pabrango mėsos konservai, kakava ir šokolado milteliai, jautiena ir veršiena, kūdikių maistas, vaisių bei daržovių sultys. Tiesa, nurodoma, jog atpigo ledai, riešutai, jūros gėrybės, šokoladas ir desertai kakavos pagrindu.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 52

Liepos 5–6 d. Estijos Paikuse trasoje įvyko antrasis Baltijos enduro čempionato etapas, kuris šiemet atnešė istorinį laimėjimą Lietuvai. Pirmą kartą čia triumfavo ši­lališkis N. Jucius, Estijos pelkėse aplenkęs visą enduro elitą ir nugalėjęs varžovus. 

Tai – neeilinis pasiekimas ne tik pačiam sportininkui, bet ir visai Lietuvos enduro bend­ruomenei. Paikuse trasa garsėja kaip viena sudėtingiausių Baltijos šalyse: smėlingas ir klampus gruntas bei permainingos oro sąlygos nuolat tikrina sportininkų ištvermę, koncentraciją bei techninius gebėjimus, o pelkėti testų ruožai dažnai tampa klampūs, ypač po lietaus – čia tenka kovoti ne tik su technika, bet ir su savo jėgomis. Tačiau šiemet net sudėtinga danga, varginantis lietus ir netikėtas sveikatos iššūkis nesutrukdė N. Juciui pasiekti pergalės.

„Nelengvas riešutėlis laimėti Baltijos enduro čempionato Estijos etapą – reikėjo maksimaliai išnaudoti savo įgūdžius. Turėjau danties skausmą nuo pat penktadienio, tai dar pridėjo didesnių emocinių bei fizinių išgyvenimų, tačiau, kaip sakoma, kas nenužudo, tas padaro mus stipresniais. Labai džiaugiuosi laimėjimu“, – po varžybų kalbėjo N. Jucius.

Varžybose dalyvavo stip­riausi enduro meistrai iš Lietuvos, Lat­vijos, Estijos, taip pat Suomijos ir Švedijos. Konkurencija buvo įnirtinga – pirmąją dieną N. Jucius laimėjo vos 0,4 sekundės persvara, o tai akivaizdžiai iliust­ruoja aukštą varžybų lygį. Antrąją dieną visą laiką pylė lietus, kuris trasą pavertė tik­ru išbandymu net ir labiausiai patyrusiems motociklininkams. 

Ši pergalė tampa dar reikš­mingesnė, ži­nant, jog Paikuse trasa iki šiol nebuvo palanki lietuviams. Tai ne tik sportinis, bet ir psichologinis barjeras, kurį N. Jucius sugriovė su pasi­didžiavimu.

Baltijos enduro čempionato finalas vyks rugsėjo 20–21 d. Lietuvoje, Uoginių auto-moto sporto trasoje. Ten ir paaiškės, kas taps šių metų Baltijos čempio­nu. Tačiau jau dabar aišku viena: N. Jucius yra rimtas pretendentas į titulą su dviem laimėjimais savo kišenėje.

Lietuvos motociklų sporto 

federacijos inform. ir nuotr.

Bijotų dvaro festivalis – kaip tas karamelinis saldainis: ilgai „grojantis“ ir suteikiantis saldų malonumą. O su kuo dar galima palyginti daugiau kaip mėnesį trunkantį renginį? Prieš porą savaičių Bijotų dvaro festivalio sumanytojai ir organizatoriai kvietė į Teatrų subuvimą, o jau  kitą savaitę žiūrovų laukia tradicinis miuziklo vakaras, kelintus metus vykstantis vasaros viduryje, penktadienį. Šeštadienį, liepos 19 d., Bijotuose vyks kulminacinis festivalio renginys, siūlantis pramogų įvairovę. 

Lietuvoje nėra daug miuzik­lų, kurie taptų ne tik teatriniu įvykiu, bet ir kultūriniu reiškiniu. „Ar Amerika pirtyje?“ – būtent toks. Tai ne tiesiog spek­taklis su muzika ir humoru, tai mūsų pačių istorijos parodija, kurioje pirtis tampa ne tik lietuviškos higienos metafora, bet ir simboliniu susikaupusių mitų, vilčių ir kvailysčių garo kambariu.

Šio miuziklo siužetas kilo iš XIX a. pabaigos komedijos, kurią dar 1895 m. parašė Keturakis (tokiu slapyvardžiu pasirašinėjo broliai Antanas ir Juozas Vilkutaičiai). Tai pirmasis lietuviškas originalus dramaturgijos kūrinys – paprasta, ir drąsi istorija apie valstiečių troškimą emigruoti į „pažadėtąją žemę“ – Ameriką. Spektaklio kūrėjai, perkeldami šį siužetą į šiuolaikinį miuziklo formatą, padarė daug daugiau nei tik atgaivino seną tekstą – jie transformavo jį į gyvą satyrą apie mūsų tapatybę, iliuzijas ir norą „išsigelbėti“ kažkur kitur.

Miuziklas tampa tarsi satyriniu ritualu – pirtyje nusivelkame ne tik drabužius, bet ir nusiimame socialines kaukes, herojai yra atviri, emocionalūs, dažnai naivūs, bet visada atpažįstami. Kiekvienas jų – tai karikatūra, bet kartu ir mūsų pačių portretas.

Muzikinė spektaklio kalba – svarbi šio kūrinio gyvybės dalis. Joje maišosi liaudiški motyvai, šiuolaikiniai ritmai, teatrinis kabaretas. Tai muzika, kuri lyg ir kviečia linksmintis, bet tuo pačiu leidžia suprasti, jog šis linksmumas – su kartėlio prieskoniu. 

Klasikinio lietuviško spektaklio siužetą režisierius Neri­jus Petrokas atgaivino spalvingomis melodijomis, specialiai aranžuotomis žinomo TV projektų dirigento Vytauto Lukočiaus ir per muziką pasiekia tai, ką sunku apibrėžti žodžiais – atpažinimo jausmą, kuris jungia tautinę savastį bei globalias kultūros įtakas. 

Vienas iš giliausių šio miu­ziklo sluoksnių – lietuviško mentaliteto refleksija. Ilgą laiką Amerika buvo simbolinė utopija lietuvių sąmonėje: vieta, kur viskas įmanoma, kur galima pabėgti nuo vargo, valstybės problemų ar paprasčiausiai nuo savęs. Tačiau spektak­lis parodo, kad net jei išvažiuosi į Ameriką, „vidinė Lietuva“ keliaus kartu su tavimi.

Pirtyje personažai išsikalba, svajoja, ginčijasi, dainuoja ir tuo pačiu iškelia klausimą, ar tikrai žinome, ko ieškome išvykdami. Ar bėgame nuo bėdų, ar nuo savęs? O gal tik tikimės, kad „kažkur kitur“ bus geriau, nes nenorime spręsti to, kas yra čia?

Miuzikle pagrindinius vaid­menis atlieka Deivis Norvilas (Vincas), Sandra Lebrikai­tė (Agota), Rytis Janilionis (An­tanas), Osvaldas Petraška (Be­kampis), Nerijus Pet­rokas (Faibčikas), Jus­tinas Buta (Pirš­lys). Taip pat scenoje pasirodys Kauno muzikos ansamb­lis „Ainiai“.

Tad liepos 18 d., 21 val., žiūrovų laukia Bijotų dvaro parkas, kur šalia Baublių muziejaus šėls šios vasaros festivalio miuziklas „Ar Amerika pirtyje?“ 

Penktadienio miuziklo vakaras – tai tik viena festivalio dalis, nes jau kitą dieną, liepos 19 d., nuo 16 val., vyks kulminacinis renginys, siūlantis pramogų įvairovę, nuo 17 val. – koncertai: linksmos muzikos ansamblis „Padkava“, liaudiškos muzikos kapela „Bijotaičiai“, Kauno pučiamųjų instrumentų orkestras „Ąžuolynas“ ir solistai Vygantas Bemovas (tenoras), Gabrielė Bielskytė (sopranas) atliks populiariausius Benjamino Gorbulskio šlagerius, Vilniaus universiteto folkloro ansamblis „Ratilio“, unikali ispanų ir Lotynų Amerikos muzikos grupė „Nalata project“ (Brazilija-Lat­vija), roko grupė „Thundertale“ ir grupė „The Roop“, taip pat vaikinų grupė Dovydas Pet­rošius, Ignas Novikovas ir Ovidijus Bugdinas.

Lankytojų lauks ir ekskursija elektrobusu Bijotai–Girdiškė–Bijotai (trukmė 1 val., išvykstama 16, 17, 18 val. iš Baublių muziejaus aikštelės), muziejaus I-oje salėje vyks edukacinė paskaita apie dvarų virtuvę „Didysis kaminas“ (lektorius dr. Marius Daraškevičius, dvarų kultūros tyrinėtojas), II-oje salė pasirodys dainuojamosios poezijos atlikėjas Tautvydas Vėtra, kluone gagens žąsys (Pagėgių kultūros centro Žasų muziejaus edukacija), parke bus gausu pramogų visai šeimai („Išsitaškom“ mokama), vyks etno klubo edukacinė programa „Tradiciniai lietuvių liaudies žaidimai ir pramogos“, vaikai galės pajodinėti poniais Pikiu ir Poriu (mokama), dailininkų – tapytojų grupė „Mėlynas menas“ kurs paveikslus ir kt. 

Irina SADAUSKIENĖ

Organizatorių nuotr.

Pastaraisiais metais vis daugiau jaunų lietuvių ryžtasi sugrįžti į gimtinę po gyvenimo svetur. Nors emigracija ilgą laiką buvo laikoma neišvengiama perspektyva ieškantiems geresnio gyvenimo, ši tendencija pamažu keičiasi, o į gimtąjį kraštą jaunus žmones parveda įvairiausi motyvai – noras būti arčiau šeimos, siekis kurti prasmingą karjerą Lietuvoje arba tiesiog poreikis jaustis reikalingais savo šalyje.

Tokią istoriją pasakoja ir netrukus 25-erių sukaktį minėsiantis kvėdarniškis Deividas, kuris prieš kelis metus išvyko į Kanadą, ieškodamas platesnių galimybių, tačiau suprato, jog joks ekonominis saugumas ar patogumas nepakeis ryšio su artimaisiais, gimtąja kalba ir jausmo, kad esi ten, kur turi būti. 

Vaikinas su šypsena prisimena dar visai nesenus laikus, kai rinkosi gyvenimo kelią, kai tėvai bandė patarti, o jam, kaip turbūt būdinga daugeliui jaunų žmonių, tąsyk atrodė, kad tėvai nežino, ką kalba. 

„Kai mokiausi Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijoje, labiausiai patikdavo anglų kalbos pamokos ir visiškai nemėgau matematikos. Tikriausiai nieko originalaus – kaip ir visi mokiniai galvojau, kam man tos formulės, kur jas gyvenime panaudosiu. Tačiau, laikui bėgant, vis tik supratau, „kam ta matematika“, jeigu net neketini jos studijuoti – būtent matematikos pamokos lavina mūsų loginį mąstymą, be kurio gyvenimas neįsivaizduojamas“, – sako dabar jau žinąs atsakymus į jam pačiam mokykloje kildavusius klausimus D. Grigišas.

Baigdamas dvyliktą klasę Dei­­vidas tikina nežinojęs, ko nori iš gyvenimo: dirbti ar studijuoti, jeigu studijuoti, tai kokį dalyką. 

„Mintys keitė viena kitą kas savaitę, turėjau pačių įvairiausių sumanymų, kol galiausiai nusprendžiau niekur nestudijuoti, o leistis į pasaulio pažinimo kelionę. Kaip ir daugumai jaunų žmonių, tąkart man atrodė, jog viskas, kas yra susiję su užsieniu, yra gerai, o mūsų šalyje viskas yra blogai. Dabar esu įsitikinęs, kad tokia negatyvi nuomonė apie gimtinę jaunam žmogui greičiausiai susiformuoja dėl veiklos trūkumo: norisi nuveikti kažką įdomesnio, neįprasto, bet sąlygų tam nėra“, – svarsto pašnekovas.

Tad, užvaldytas idėjos pamatyti pasaulį arba kaip dabar madinga sakyti – ieškoti savęs, kvėdarniškis išvyko į tolimąją Kanadą. Ta šalis vaikinui atrodė visiškai kitoks, nepažintas kraštas, todėl ir viliojo.

„Buvo įdomu viskas: ten kunkuliuojantis gyvenimas, kitokia gamta ir net kitokie gyvūnai, o kur dar dangų remiantys dangoraižiai. Labai viskuo domėjausi, viską stebėjau ir norėjau pats pagyventi tokioje neįprastoje, daugiakultūrėje aplinkoje, kur skirtingos tautybės ir pasaulėžiūros egzistuoja greta. 

Didžiausias ir geriausias Kanados įspū­dis – į vieną peizažą susipynusi laukinė gamta, kalnai, jūra ir dangoraižiai. Tačiau po truputį atėjo suvokimas, kad tai – tik paviršius, o kanadiečių, kaip ir visų žmonių, gyvenime būna visko, kad gerai išvystyta viešoji infrastruktūra ir aukštas šios šalies pragyvenimo lygis negali užpildyti vidinio tuštumos jausmo – trūko artimųjų, gimtosios kalbos ir paprasčiausio lietuviško bendravimo, mus skiriantys 8500 kilometrų pasirodė esantys labai „ilgi“, tad ištvėriau svetimame krašte kiek ilgiau nei pusmetį. Ir nors kasdien bandžiau sau įteigti, kad turiu, ko noriu, kad galiu tuo džiaugtis ir mėgautis galimybe pamatyti pasaulį, namų trauka darė savo. Mane pradėjo erzinti ne tik gatvėmis slampinėjantys ir keistis nenorintys narkomanų būriai, bet vargino dideli žmonių srautai apskritai. Netgi įspūdingi gamtos peizažai nebeteikė džiugesio, tad apsisprendžiau, jog laikas namo“, – pasakoja Deividas.

Anot jo, pusmetis Kanadoje padėjo gerokai patobulinti ang­lų kalbos žinias, tad netrukus kvėdarniškis laimės jau ieškojo Norvegijoje. Bet ir čia neužsibuvo.

„Kurį laiką pagyvenus užsienyje, požiūris į gimtinę visiškai pasikeitė. Mes nevertiname to, ką turime, ir kas, iš dabartinės mano patirties, yra svarbiausia, – artimųjų, giminaičių, draugų, susitikimų su jais. Lietuvoje daug džiaugsmo teikia gamtos ramuma, netgi saugus eismas. 

Dabar su drauge gyvenu Vilniuje ir abu smagiai prisimename tą etapą, kai, vedini, jaunatviško maksimalizmo, mėginome „užkariauti“ pasaulį, nematydami savo krašto. Iki šiol atsimenu mamos žodžius, kai ji nuolat kartodavo, kad tik pagyvenęs užsienyje suprasiu, kokia svarbi žmogui jo gimtinė. Anuomet numodavau ranka, leisdamas suprasti, kad jos žinios ir teorijos esančios pasenusios. Dabar iš patirties jau žinau, jog mama visada yra bent 99 procentais teisi“, – kvatojasi vaikinas.

Paklaustas apie savo šaknis, jis sako, jog tėtis Ramūnas – tik­ras kvėdarniškis, mama Kristina atitekėjo į mūsų rajoną iš Šilutės, Deividas turi 21-erių brolį. 

Vaikinas prisipažįsta, jog su gyvenimo partnere Vesta Monika susipažino socialiniuose tinkluose, o tada paaiškėjo, kad jiedu abu – iš Šilalės rajono. Be to, būtent jaunuolių pažintis nulėmė galutinį Deivido apsisprendimą baigti keliones po užsienio šalis ir grįžti į Lietuvą.

„Šeimos, draugės ilgesys, noras pradėti kurti savo ateitį ir daryti tai ne kur nors kitur, o gimtinėje, padarė savo – gegužę galutinai apsisprendžiau ir sugrįžau visam laikui. Nebenoriu bėgioti po skirtingas šalis. Tuo labiau, kad gyvenimas čia išties gerėja, Šilalės kraštas po truputį irgi keičiasi, todėl neabejoju, kad grįžtančių emigrantų vis daugės“, – viliasi kvėdarniškis.

Dar vis dvejojantiems grįžti namo ar likti svetur, pašnekovas sako neturintis vieno recepto ar patarimo – tai priklauso nuo daugybės dalykų. 

„Bet jaunam žmogui patarčiau pirmiausia pabandyti kurti ateitį būtent savo šalyje. Užsienis niekur nepabėgs. O tiems, kurie baigė gimnaziją ir renkasi, ką toliau veikti, kur vykti, ką studijuoti, iš savo patirties sakau: nebijokite suklysti. Patarčiau klausytis savo širdies, renkantis gyvenimo kelią. O jeigu turite savo svajonę ar tikslą, svarbu, kad niekieno žodis ar nuomonė nepadarytų įtakos sprendimui“, – pataria Deividas.

Vaikinas įsitikinęs, jog svarbiausia yra tikėti savimi ir siekti užsibrėžto tikslo – žinoma, viskam reikia pastangų ir darbo. 

Emigranto duonos atsisakęs kvėdarniškis neabejoja, kad kiekvieno žmogaus pasirinkimuose yra bei bus ir sunkių, ir gerų etapų, todėl reikia išmokti mėgautis tuo, nebijoti klysti ir vėl bandyti. Nes tik tada, kai žmogus sieks savo paties užsibrėžtų tikslų, jis pajus gyvenimo skonį ir džiaugsmą.

Žydrūnė MILAŠĖ

Pašnekovo asmeninio archyvo nuotr.

Jauną žmogų, stovintį ties studijų pasirinkimo slenks­čiu, ne veltui kamuoja daugybė klausimų. Ar aš tikrai žinau, kokioje srityje esu pajėgiausias ar stipriausia? O ką, jeigu viskas per kelerius metus pasikeis ir dirbtinis intelektas išmes mano diplomą į šiukšlių dėžę? O kas, jeigu mano srities specialistų jau prikepta tiek daug, kad baigęs studijas nerasiu darbo?

Klausimų daug, o tokių atsakymų, kuriuos galėtum nešti į banką kaip geležinį užstatą, – mažokai. Tačiau Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos viršininkas pulkininkas Ričardas Dumbliauskas turi savo atsakymą: stok į Karo akademiją.

Argumentas Nr. 1. Poreikis. Niekas nebesiginčija, kad pasaulis nei rytoj, nei poryt nebebus toks prognozuojamas, kaip buvo užvakar. Vadinasi, Lietuvos žmonių saugumas ilgą laiką išliks aukščiausiu prioritetu. O jam užtikrinti reikės ne tik modernios gink­luotės, bet ir išsilavinusių karininkų. Todėl stojantys į Lietuvos karo akademiją gali būti ramūs dėl savo ateities. Studijos Lietuvos karo akademijoje garantuoja ne tik darbo vietą, bet ir aiškią karjeros perspektyvą. Visi absolventai, įvykdę keliamus reikalavimus, kviečiami į profesinę karo tarnybą su 100 procentų darbo vietos garantija.

Finansinis saugumas studijų metu formuoja tvirtą pagrindą ateičiai. Kariūnai gauna mėnesinę stipendiją nuo 549 eurų tik įstoję iki 1400 eurų ketvirtame kurse, taip pat nemokamą gyvenamąją vietą, maitinimą ir visą būtiną ekipuotę, lauko ir paradinę uniformas bei kitas priemones. Studijas finansuoja valstybė.

Argumentas Nr. 2. Išsilavinimas. Pastaruoju metu vis labiau pastebime, kad tie, kurie mokomi mąstyti, o ne gilintis į siaurą specializaciją, sugeba daug greičiau adaptuotis prie naujų išmėginimų. Lietuvos karo akademija ruošia būtent tokius specialistus. Čia svarbu ne tik žinios, bet pats mąstymo būdas, jo disciplina ir organizacija.

Dvigubas išsilavinimas – civilinis ir karinis – tai unikalus Lietuvos karo akademijos pasiūlymas, kurio neturi jokia kita aukštoji mokykla Lietuvoje. Akademija siūlo dvi bakalauro programas: gynybos studijas ir gynybos technologijų studijas. Abiejų krypčių studijų pirmasis semestras skiriamas fiziniam pasirengimui gerinti – vyksta intensyvus karinis rengimas su aukščiausio lygio instruktoriais. Akademija aktyviai dalyvauja ir „Erasmus+“ bei kitose tarptautinėse programose. Kariūnai siunčiami tobulintis Virdžinijos karo institute JAV ir kitose aukštosiose mokyklose visoje Europoje.

Argumentas Nr. 3. Pašaukimas. Tarnauti šaliai nėra tik karjeros apsisprendimas ar asmeninė ambicija. Todėl visų pirma reikia atsakyti sau: ar aš esu tam pasiryžęs ar pasiryžusi? Pulkininkas R. Dumbliauskas iš pradžių siūlo ateiti pažintinio pokalbio. Į jį nereikia atsinešti Oršos mūšio schemos ar savo įžvalgų apie logistikos problemas Lietuvos nepriklausomybės kovose. Tiesiog pasikalbėsite apie tai, kas mums yra Lietuva ir ką mes esame pasiruošę daryti dėl jos saugumo, gerovės ir ateities. Ir kartu nutarsime, kaip tą daryti Lietuvos karo akademijoje.

Per 33 veiklos metus Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija išugdė tūkstančius karininkų. Šiuo metu akademijoje studijuoja 296 kariūnai. Baigęs studijas, kiekvienas absolventas įgyja bakalauro laipsnį, jam suteikiamas pirmasis karininko laipsnis.

Laukiame pažintiniam po­kalbiui iki liepos 25 d. Dau­giau informacijos https://www.lka.lt/.

Margarita RIMKUTĖ

Tarptautinio Tauragė džiazo festivalio lankytojus liepos 10 d. stebins itin retas instrumentinis duetas: geležinkelio stotyje gros akordeonininkė Girmantė Bubelytė ir gitaristas Mantas Ralas. Programoje – atlikėjų kūryba ir garsios romantinės komedijos „Amelija iš Monmarto“ melodijos.

„Perfect Nemesis“ – tai dviejų priešybių dermė, virtusi muzikiniu dialogu. Akordeonininkė G. Bubelytė ir gitaristas M. Ralas (žinomas kaip Vido Bareikio grupės narys) atėjo iš skirtingų muzikinių pasaulių. Jų keliai susikirto ir tapo bendru kūrybiniu taku – duetas pradėjo dalintis idėjomis ir leidosi į muzikinę kelionę, kurioje gimsta autentiškas, natūralus garsas. Scenoje jie siekia keisti nusistovėjusią nuomonę apie gitaros ir akordeono skambesį.

„Tauragiškiai, manau, niekada nebus girdėję tokio instrumentų derinio: gitaros ir akordeono. Kol neišbandžiau, pats nebuvau girdėjęs tokių duetų. Po koncertų dažnai tenka išgirsti, jog klausytojams mūsų pasirodymas – nauja patirtis, – sakė M. Ralas.

Nuo 2023-iųjų Girmantė ir Mantas pradėjo koncertuoti kartu, o pirmuosiuose pasirodymuose daugiausia interpretavo kitų autorių kūrybą.

„Labiausiai mėgaujamės grodami savo kūrybą, kuri dažniausiai gimsta iš bendrų muzikinių interpretacijų. Vienos formulės kūrybai neturime, kūrinį akordeonui parašo Girmantė, o aš prisijungiu, kitą, gitarai, parašau aš, tada Girmantė prideda savo partiją. Yra tokių kūrinių, kurie gimsta tiesiog kartu grojant, kartu improvizuojant, – sakė M. Ralas.

Nors gitaros ir akordeono repertuaras dažnai siejamas su tam tikrais skambesio rėmais, „Perfect Nemesis“ drąsiai juos peržengia. Jų muzika yra laisvai tekanti, kupina emocijų ir vidinės jėgos. Čia susilieja klasikos, lotynų ritmų, roko, popmuzikos ir minimalizmo elementai, persmelkti asmeninių išgyvenimų.

Kaip sakė grupės nariai, liepos 10 d. įvyksiančiame koncerte pusę programos sudarys asmeninės kūrybos kūriniai, kitoje koncerto dalyje skambės Yano Tiersenno kūrybos interpretacijos. Y. Tiersennas – šių laikų prancūzų multiinstrumentalistas, kompozitorius sulaukė pripažinimo sukūręs garso takelį 2001 m. filmui „Amelija iš Monmarto“.

„Išties bus įdomu ir neįprasta groti geležinkelio stotyje. Mūsų repertuare yra nemažai minimalistinės muzikos, ji tokia sklendžianti ir plaukianti akustikoje, tad traukinių stočiai puikiai tiks, o programa vadinasi „Amelija Meksikoje“, – sakė G. Bubelytė.

https://www.facebook.com/tauragejazz

https://www.instagram.com/taurage_jazz

Daiva BARTKIENĖ

Lygiai prieš dvejus metus Jurbarko pakraštyje, gražiame Mituvos upės slėnyje iškilmingai atidarytas vos 5 metrų gamtos stebėjimo bokštas. Problemų dėl jo saugumo kilo iškart po Europos Sąjungos lėšomis įgyvendinto projekto „Kraštovaizdžio formavimas Jurbarko rajone“ pristatymo, o po penkių mėnesių savivaldybė gyventojams oficialiai pranešė, kad bokšto lankymas stabdomas. Nors po to jau praėjo pusantrų metų, įėjimas į statinį uždarytas – ant metalinės grandinės kabo užrašas „Lankymas draudžiamas“.

Nesusitaria su rangovais

„Prašome parko lankytojų dėl saugumo nelipti į bokštą. Šiuo metu Jurbarko rajono savivaldybės administracija rengia pretenziją rangovui – UAB „Projektas Karma“ ir techniniam prižiūrėtojui dėl nustatytų trūkumų pašalinimo“, – buvo rašoma 2023 metų gruodžio 8 dieną išplatintame oficialiame Jurbarko savivaldybės administracijos pranešime.

„UAB „Projektas Karma“ yra pateiktas MB „Statinių ekspertizės“ atliktos ekspertizės defektinis aktas, kuriuo remiantis rangovas atliks defektų šalinimo darbus artimiausiu metu“,- šių metų vasarį užtikrino Jurbarko savivaldybės administracijos direktorė Rūta Vančienė.

Tą patį Jurbarko savivaldybės administracijos direktorė pakartojo ir baigiantis gegužiui: „Lankymas bus atnaujintas tuomet, kai bus pašalinti nustatyti trūkumai. Statiniui taikomas garantinis laikotarpis. Rangovas yra įsipareigojęs ištaisyti defektus, nustatytus per garantinį laikotarpį. Nustatyti defektai bus taisomi rangovo lėšomis“.

Akivaizdu, kad Jurbarko savivaldybei nepavyksta susitarti su UAB „Projektas Karma“ dėl bokšto perstatymo iš saugių, sertifikuotų medžiagų, ir tai yra priežastis, dėl kurios 36 tūkst. eurų kainavusiu gamtos pažinimo bokštu jurbarkiečiai jau dveji metai negali naudotis.

MB „Statinių ekspertizės“ atliktos Mituvos slėnio gamtos stebėjimo ir pažinimo bokšto ekspertizės rezultatai parodė, kad statinys neatitinka esminio statinio reikalavimo „mechaninis atsparumas ir pastovumas“, o trūkumus pašalinti įmanoma tik statinį visiškai išmontavus.

Neatitinka bendruomenės lūkesčių

Gamtos pažinimo bokštas yra vienas iš  projekto „Kraštovaizdžio formavimas Jurbarko rajone“ įgyvendinimo metu sukurtų lankytinų objektų. Jurbarko savivaldybė skelbė, kad  už 729 173,82  abipus Mituvos upės sutvarkyti želdynai, įrengti pasivaikščiojimo bei basakojų takai, laiptai upės nusileisti ant upės kranto, mažųjų laivelių laivų nuleidimo trapas. Informaciniuose-edukaciniuose stenduose pateikiama informacija ne tik apie čia augančius medžius, nuskaičius QR kodą mobiliuoju telefonu galima išgirsti šiose vietovėse gyvenančių paukščių balsus.

Bet praėjus vos dvejiems metams nuo pompastika dvelkusios atidarymo ceremonijos, Europos Sąjungos lėšomis sukurtas turtas  jau gerokai apnykęs. Užrašai ir QR kodai apsitrynė, laiptų cementas nutrupėjo, todėl ir jais vaikščioti jau tampa pavojinga, pamažu  nyksta ir  projekto metu sukurti lavinantys žaidimai. Jurbarkiečiai ir miesto svečiai galėtų džiaugtis tik įspūdingu parko apšvietimu – vidury nakties abiejose upės pakrantėse šviesu kaip dieną. Apšvietimo įrenginiai prie takų sustatyti kas 15 – 20 metrų ir plieskia taip, kad akina pro šalį važiuojančių automobilių vairuotojus.  

Šį turtą - 2,7 km apšvietimo tinklų su 82 šviestuvais Jurbarko savivaldybė taip pat sukūrė Europos Sąjungos lėšomis: lauko apšvietimo tinkų įrengimui iš Regioninės plėtros programos pagal 2023–2029 m. “Tauragė +” funkcinės zonos strategijos įgyvendinimo plano veiksmą „Kraštovaizdžio parko Mituvos upės slėnyje pritaikymas lankymui“ skirta 115 980,91 Eur.

Tačiau tokie projektai ne džiugina, o pykdo gyventojus, priverstus net mieste gūžinėti patamsiais ir stengtis nesusižeisti užkliuvus už išsiklaipiusių, nežinia prieš kiek dešimtmečių sudėtų šaligatvių plytelių.

“Pagal tai, į ką investuoja rajono valdžia, atrodo, kad Jurbarke labiausiai trūksta pasivaikščiojimo takelių ir bokštelių. Verslas merdi, nedarbas ir vėl didėja, nyksta darbo vietos, menksta gyventojų perkamoji galia, nes didžioji dalis įmonių teišgali mokėti tik minimalią mėnesinę algą”,- sako Jurbarko miesto centro bendruomenės pirmininkė, verslininkė  Arijana Zairienė.

Pasak bendruomenės pirmininkės, mažiausias šalyje bokštas, į kurį įėjimas užtvertas geležine grandine, tapo simboliu visų Jurbarko nesėkmių ir netaupaus požiūrio į Europos Sąjungos paramos lėšų naudojimą.

Trečdalis investicijų – paupiams tvarkyti

Tauragės regiono plėtros tarybos dokumentai rodo, kad iš viso kraštovaizdžio formavimui Jurbarke 2014 – 2020 metais buvo skirta 910 tūkst. Eur – maždaug šeštadalis 5,5 mln. eurų siekusių investicijų regioninei plėtrai. 

Bet tai anaiptol ne viskas. Pagal tą pačią “Tauragė+” funkcinės zonos įgyvendinimo strategijos veiksmą, 2026-2029 metais Jurbarke jau pradedamas įgyvendinti projektas „Nemuno, Mituvos ir Imsrės upių pritaikymas lankymui Jurbarko mieste“, kuriam numatyta skirti 4,165 mln. Eur, dar 735 tūkst. eurų tam atseikės Jurbarko savivaldybė iš rajono biudžeto. Už šiuos pinigus planuojama dar labiau išplėsti poilsiui pritaikytą teritoriją ir pritaikyti ją lankymui: įrengti  krantinę, automobilių stovėjimo aikštelę, apšvietimą, viešąjį tualetą ir mažosios architektūros elementus. Jau parengti teritorijų planavimo ir projektinės dokumentai, reikalingi projekto Europos Sąjungos finansavimui gauti.

Per Tauragės regiono plėtros programas Jurbarko savivaldybė iki 2029 metų suplanavo įgyvendinti veiklų už  30,373 mln. eurų, bet beveik 10 mln. eurų ir vėl skirs kraštovaizdžio tobulinimo bei turizmo skatinimo projektams.

Tačiau anaiptol ne visos Tauragės apskrities savivaldybės trečdalį skirtos paramos, kaip Jurbarkas,  ketina išleisti kraštovaizdžiui tvarkyti ir turizmui skatinti. Tauragės savivaldybė tam suplanavo tik apie 7 proc. paramos, Pagėgiai – šiek tiek daugiau nei 21 proc.,  Šilalė – 26,6 proc.

Susidaro įspūdis, kad kuo skurdžiau  gyvena žmonės, tuo didesnes viltis jų išrinkti politikai deda į turizmą.

Bendras regiono prioritetas

Tauragės regiono plėtros tarybos administracijos direktorė Jurgita Choromansnytė patikino, kad šiuo finansavimo laikotarpiu savivaldybės koncentruojasi į problemų sprendimą, ir kuo didesnė problema, tuo daugiau lėšų jai skiriama.

„Turistinių objektų, pritaikytų lankymui stoka, yra bendra regiono problema – esame turtingas gamtos bei kultūros paminklais, bet menkai lankomas regionas. Deja, turistai dažniau pas mus užsuka pravažiuodami, ilgesniam laikui čia nelieka. Priežasčių tam yra įvairių, bet iš dalies tai priklauso nuo turizmui pritaikytų vietų trūkumo. Turizmas turi didelį potencialą, bet kai turistas neatvažiuoja, nesikuria ir darbo vietos, žmonės negauna pajamų. Todėl planuojant bendras regionines veiklas, gamtos ir kultūros objektų pritaikymui lankyti – turizmui – skyrėme prioritetą“,- teigia Tauragės regiono plėtros tarybos administracijos direktorė. Pasak J. Choromanskytės, taip savivaldybės tikisi sudaryti sąlygas kurtis verslams ir naujoms darbo vietoms.

Tačiau  investicijų poveikio analizę Tauragės regione šį pavasarį atlikęs konsultacijų kompanijos Impact Advisory strategas Domas Zdanevičius apie turizmo perspektyvas kalba atsargiai. Tyrime konstatuojama, kad turizmo infrastruktūra ir jos įveiklinimas turi reikšmingą netiesioginę įtaką – stiprina gyventojų pasiryžimą kurtis ar plėsti veiklas, skatina verslumą. Tačiau tiesioginė ekonominė nauda (sukuriama pridėtinė vertė) kol kas yra ribota. Realią plėtrą ateityje skatins dviračių takų sujungimas tarp savivaldybių, tikslinga paslaugų ir turizmo produktų plėtra ir nacionalinių sporto bei kultūros renginių skaičiaus didėjimas, susijęs su Tauragės sporto ir kultūros centro atidarymu.

Projektui „Regionų atskirtis – grėsmė valstybės saugumui“ įgyvendinti 6 tūkst. eurų stipendiją skyrė Medijų rėmimo fondas.

Pasibaigus mokslo metams, Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos pradinių klasių mokiniai vasaros atostogas pradėjo stovykloje ,,Minčių restauracija“. Stovyklautojai aplankė Orvydų parke Šilalėje esantį la­bi­rintą, užsuko į Bijotus, kur gidė papasakojo, kaip atsirado Baublių mu­zie­jus, susipažino su dar keliais išskirtiniais mūsų ir gretimų rajonų kultūros bei gamtos objektais.

Moki­niams atidumo prirei­kė atliekant edukacinio – orien­tacinio žaidimo užduo­tis apie seniausią Lietuvos mu­ziejų, Vytogaloje, lakū­no Stasio Girėno tėviškėje – muziejuje, simuliatoriuje valdant lėktuvą ir parasparnį, kuriuos teko nutupdy­ti nurodytoje vietoje. Vaikai ypač susižavėjo, sužinoję apie Stasio Girėno vaikystę, ryžtą perskristi Atlanto vandenyną. 

Smagiai nusiteikę pradinukai ir toliau leidosi patirti naujų nuotykių – viena diena buvo skirta pažinčiai su alpakomis Klaipėdos rajone Kojelių kaime. Natūraliame gamtos prieglobstyje stovyk­lautojus pasitiko draugiškai nusiteikę gyvūnėliai, vaikai, susipažinę su taisyklėmis, švelniai glostė ir šėrė juos morkomis, mėgavosi alpakų draugija. Atsisveikinę su meiliausiais gyvūnėliais, stovyklautojai išskubėjo į Kretingą. Tradicinių amatų centre mažieji išsilankstė dėžutes ir pasigamino energijos šaltinius – sveikuoliškus saldainius, pasmaližiavę aplankė Kretingos žiemos sodą, kuriame niekada nebūna žiemos, nes čia visada čiauška kanarėlės, ramiai žvalgosi vėžliai, lyg šuniukai fontane žaidžia japoniški karpiai. 

Pasidžiaugę gamta, aplankę Dvaro sal­daininės kavinukę, stovyklautojai lai­mingi grįžo į gimnaziją.

Šios stovyklos metu buvo suplanuota išvyka ir į Rietavo žirgyną, kur mokiniai susipažino su įvairiomis arklių bei žirgų veislėmis, sužinojo, kuo jos skiriasi, kaip prižiūrimi šie gyvūnai. Vaikai turėjo galimybę ne tik stebėti ark­lius, bet ir juos pašukuoti, pamaitinti duona. Nors visi labai norėjo pajodinėti, oro sąlygos tam nebuvo palankios – lynojo, o jojimo maniežas šiuo metu remontuojamas, tad tokios pramogos teko atsisakyti.

Kitas kelionės tikslas – Lo­paičių pažintinis takas, esantis Tverų girininkijoje. Tai mitais ir paslaptimis apipinta vieta, dažnai vadi­nama žemaičių šventviete. Eidami taku stovyklautojai aplankė piliakalnį, kuris kadaise galėjo būti senovinė šventvietė arba gyvenvietė. Keliaudami pažintiniu taku jie skaitė informacinius stendus, pasakojančius apie šio miško gamtą, istoriją bei kultūrą. Įspūdį paliko devynių šaltinių vanduo, kuriuo mokiniai atsigaivino. Šie šaltiniai suteka į Aitros upę, o pati upė yra suformavusi gražų slėnį, kuriuo buvo smagu pasigrožėti. Grįždami stovyklautojai trumpam stabtelėjo prie Padievaičio piliakalnio, nuo kurio atsiveria gražūs gamtos vaizdai, bylojantys apie turtingą bei įdomią mūsų krašto istoriją.

Pajūrio pradinukai nepra­leido progos nuvykti ir į Klaipėdos Pilies muziejų, kur apžiūrėjo ekspozicijas ir dalyvavo įdomioje edukacijoje „Stiklo istorija“. Jos metu sužinojo apie stiklo raidą, jo gamybą ir net patys galėjo prisiliesti prie kūrybinio  proceso. Vaikai dėliojo dėliones, kuriose puikavosi stik­liniai indai, pasigamino apyrankes su stikliniais karoliukais. Visus sužavėjo apsilankymas Klaipėdos Cinema salėje, kur žiūrėjo įtraukiantį filmą „Arklio Dominyko kelionė į žvaigždes“. Ši kelionė – tai ne tik pažintis su šiuolaikinėmis technologijomis, bet ir jautri istorija apie draugystę, svajones ir vertybes. Diena buvo kupina įspūdžių, naujų patirčių ir žinių!

Aktyvios stovyklos veik­los baigėsi išvyka į Pagramančio regioninį parką, kur vaikų laukė ne tik įspūdingos atodangos, bet ir smagi picų kepimo edukacija. Mokiniai turėjo puikią progą iš arti apžiūrėti atodangas, besidriekiančias Akmenos ir Jūros upių slėniuose, pasigrožėti nuostabiais vaizdais į vingiuojančias upes, vešlius miškus ir laukus. Gidė papasakojo apie atodangų susidarymą, jose aptinkamas uolienas ir augaliją bei gyvūniją. Tai buvo ne tik vizualiai įspūdinga, bet ir edukacinė patirtis, leidusi geriau suprasti Lietuvos gamtos unikalumą. Po įspūdžių kupinos dienos Pagramančio regioniniame parke stovyklautojai patraukė į „Žaliąjį ūkį“, kur jų laukė gardi ir kūrybiška picų kepimo edukacija. „Žaliasis ūkis“ yra žinomas dėl ekologinio požiūrio ir vietinių produktų naudojimo, todėl tai buvo puiki vieta išmokti gaminti skanias picas iš šviežių ir kokybiškų ingredientų, stovyk­lautojai ne tik sužinojo jų kepimo paslaptis, bet ir patys aktyviai dalyvavo tešlos paruošime, kiekvienas galėjo pasitelkti fantaziją ir sukomponuoti unikalius šio patiekalo derinius. Ypatingas malonumas buvo kepti picas specialioje krosnyje, todėl gardžiavimasis savo pačių rankomis pasigamintomis picomis tapo dar viena smagia patirtimi. 

Už galimybę organizuoti ir įgyvendinti 1–4 klasių mokinių vaikų ir jaunimo vasaros poilsio programą ,,Minčių restauracija 2025“ nuoširdžiai dėkojame Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos administracijai, pradinio ugdymo mokytojoms, mokinio padėjėjoms, vairuotojams, virėjoms, valytojoms ir visiems, kas prisidėjo prie stovyklos veiklų įgyvendinimo. 

Jurgita RUMŠIENĖ

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos socialinė pedagogė, stovyklos koordinatorė

AUTORĖS nuotr.