• Darius KINIULIS
•  Birželio 26, 2025

Šiemet minime 30 metų, kai mirė evangelikų liuteronų vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas vyresnysis. Žmogus, palikęs ryškų pėdsaką pirmiausia Tauragės, bet ir Lietuvos istorijoje. Ir ne tik liuteronų bendruomenei. Ką tik šventėme Jonines, todėl puikus laikas jį prisiminti. Vyskupo vardu 2013 m. Tauragėje pavadintas parkas, supantis M. Mažvydo evangelikų liuteronų bažnyčią, taip pat tokiu pat vardu įforminta autobusų stotelė. Keista, kad iki šiol nėra nė vienos gatvės jo garbei. Niekada nevėlu tokį vardą suteikti. Dar 2014 m. minėtas J. V. Kalvano gimimo šimtmetis. Ta proga Tauragės krašto muziejuje parengta jo asmeninių daiktų paroda. Šie paskolinti muziejui parodai surengti. Šventiko dukros tuomet išsakė mintį įrengti visuomenei prieinamą muziejų tėvo atminimui ant Vymerio kalno esančiame pastate. Biržų evangelikų reformatų bažnyčioje 2024 m. paminėtos vyskupo 110-osios gimimo metinės. Tauragės muziejuje saugoma šiek tiek fotografijų, kuriose vyskupas atlieka apeigas. Taip pat nuolat eksponuojama jo saugota stora aptraukta oda vokiška biblija, išleista 1656 m., kurią jam dovanojo Žemaičių Naumiesčio liuteronų parapijos užveizdas Martynas Bicka.

Apie itin vertingus, vyskupo išsaugotus dokumentus, menančius svarbius Tauragės liuteronų bažnyčios istorinius įvykius, rašiau tais pačiais 2014 m. Jis suprato praeities liuteronų dokumentų, leidinių, daiktų istorinę reikšmę ir juos rinko, nepaisydamas sunkių sovietinės priespaudos metų. Kaupė savo namuose Laisvės g. 68, Tauragėje. Vienas jų rašytas ranka sunkiai įskaitomu raštu senąja vokiečių kalba su įspaustu Prūsijos erelio atvaizdu ir užrašu aplink Königliche Preussische Regierung (Karališkosios Prūsijos valdžia) bei nurodytais 1778 metais. Kitas dokumentas: Tauragės kunigo Juliaus Čėsnos Karaliaučiaus universiteto baigimo diplomas su autentišku Liudviko Rėzos parašu. Pastarasis dokumentas taip pat vokiškas, dalinai spausdintas, dalinai ranka rašytas, su 1830 m. data.

Evangelikų liuteronų vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas 1993 m. TKM

Jaunystė

Šiemet geras laikas prisiminti šio neeilinės stiprybės vyro biografiją. Jonas Kalvanas gimė prieš pat Pirmojo pasaulinio karo pradžią 1914 m. balandžio 24 d. Ruobežiuose, Nemunėlio Radviliškio valsčiuje, dabartiniame Biržų rajone. Ruobežiai – toks vardas ne veltui, nes kaimas yra prie pat Nemunėlio upės, už kurios – Latvija. Tuo metu upė vis dar skyrė Rusijos imperijos Kuršo ir Kauno gubernijas. Jis buvo pakrikštytas Biržų liuteronų bažnyčioje gegužės 20 d., kurioje pamaldos vyko latvių ir vokiečių kalbomis. 1931 m. balandžio 6 d. toje bažnyčioje ir konfirmuotas. Užaugęs daugiatautėje aplinkoje, puikiai kalbėjo lietuviškai, latviškai, vokiškai, o tapęs bažnyčios vadovu siekė palaikyti kuo glaudesnius ryšius su Latvijos liuteronų bažnyčia. Puikiai mokėdamas latvių kalbą, studijų metu praktikavosi latviškai kalbančiose Lietuvos parapijose Būtingėje ir Biržuose. 1853 m. statybos Biržų liuteronų bažnyčia išdegė Antrojo pasaulinio karo metu ir jam pasibaigus imta atstatinėti, tačiau vietos valdžia greit šį darbą uždraudė, o 1961 m. dviem traktoriais ir gaisrinės reikmenimis užkabinus lyną bokštas nuverstas, bažnyčia išardyta. Iki šiol Biržuose plyti didelė tuščia aikštė, skaudžiai primenanti žmonių padarytas klaidas.

Tačiau grįžkime prie jaunojo Jono Viktoro. Baigęs Biržų gimnaziją, 1933–1936 m. studijavo teologiją Vytauto Didžiojo universitete Kaune, tačiau mokslo metų gale šis fakultetas uždarytas. Jas tęsė ir 1939 m. baigė Latvijos universiteto Teologijos fakultete Rygoje. Grįžęs namo ilsėjosi, padėjo tėvams ūkio darbuose, maudėsi Nemunėlyje. 1940 m. liepos 28 d. kartu su lietuvininku Ansu Trakiu ordinuoti kunigais Tauragėje, prieš tai įteikę Konsistorijai darbus užduotomis temomis bei atlikę praktiką. Kalvano praktika tikriausiai vyko Tauragėje. Kunigu tapo dramatišku metu, kai Lietuva buvo vos mėnesį faktiškai aneksuota Sovietų sąjungos. Dar sausio 26 d. teologijos kandidatas J. V. Kalvanas Lietuvos evangelikų liuteronų konsistorijai pateikė trumpą gyvenimo parašymą: „Mano tėvai (Albertas ir Edė) buvo dievoti žmonės. Jau iš seno buvo įprasta kas savaitgalį laikyti namines pamaldas, giedoti ir skaityti pamokslą. Tat iš tėvų esu gavęs religinį palinkimą ir pirmuosius religinius daigus, už ką jiems esu labai dėkingas. Sumanymas studijuoti teologiją kilo gana anksti, dar besirengiant įstoti į gimnaziją. Tačiau šį sumanymą slėpiau savyje ir niekam apie tai neprasitariau. Dabar šį savo sumanymą esu įvykdęs ir tikiu, kad Viešpats, kuris man iki šiol yra stebuklingai vadovavęs ir padėjęs, ir ateityje panaudos savam darbui“.

Dievas ir gamta, 1994 m. TKM

Suprantama, kad jaunąjį kunigą iki ordinacijos aplankydavo jaudulys. Tolokai esanti, nepažinta Tauragė, tačiau ten parapija didelė, o jos klebonas, švietėjas Augustas Vymeris plačiai žinomas. Be to, 1938 m. atstatytas per Pirmąjį pasaulinį karą nugriautas bažnyčios bokštas, tad bažnyčia jau laukia sutvarkyta. Atgautame Vilniuje 1940 m. gegužės 26–27 d. paskutinį kartą tarėsi susirinkę liuteronų ir keli reformatų kunigai, o Tauragei vietoj pasiligojusio A. Vymerio atstovavo neseniai į ją atvykęs Jonas Viktoras.

Ilgi sunkumų metai

Nesinorėjo galvoti, kad senasis ramus gyvenimas taip greit apsivers. 1941 m. sausio 10 d. Berlynas ir Maskva pasirašė susitarimą, pagal kurį vokiečiais save laikantiems asmenims leista išvykti iš Sovietų sąjungos į Vokietiją. Iš 32 evangelikų liuteronų kunigų išvyko 27, kartu su 40 tūkstančių tikinčiųjų. Iš veikusių 50 bažnyčių dauguma uždarytos, o parapijos ištuštėjo. Tauragės parapija taip pat skaudžiai nukraujavo, nes daugumą jos narių sudarė vokiečių kilmės tikintieji. Iš likusių kunigų sudaroma laikina konsistorija: Erikas Leijeris – pirmininkas, J. V. Kalvanas – pirmininko pavaduotojas, Gustavas Rauskinas – narys. Ši konsistorija vykdė parapijų registraciją ir pagal išgales jas aptarnavo, įvesdama į tarnystę kunigų padėjėjus – diakonus iš buvusių sakytojų – Ansą Baltrį ir Fridrichą Megnį. Pabrėžtina, kad tuo metu liuteroniškas Klaipėdos kraštas buvo aneksuotas ir priklausė Vokietijai. Dar pirmosios okupacijos metu, 1941 m. balandžio 27 d., po pamaldų Kretingoje jį suėmė NKVD. Pastaroji kunigą įtarė antirevoliucine veikla ir tris dienas tardė, norėdama išsiaiškinti, ką Tauragės kunigas veikia Kretingoje – pasienio zonoje. Nacistinei Vokietijai užpuolus SSRS ir frontui nusiritus į rytus, nemažai parapijų tikinčiųjų sugrįžo iki lemtingų 1944 m. rudens, kai labai daug žmonių pasitraukė į vakarus jau visiems laikams. Nepaisant nuoskaudų, 1941 m. birželio 22 d. prasidėjus karui, rusų karininkų žmonos, patekusios į beviltišką padėtį, pagalbą ir globą rado klebonijoje. Puolimo metu, degant sugriautai Tauragei, kunigas, rizikuodamas savo gyvybe, išgelbėjo vieną šeimą nuo mirties. Prieglobstį Tauragės bažnyčioje rado paskutinis Smalininkų parapijos klebonas Vilhelmas Grodė, kuris pokariu su niekuo nekalbėdavo, tik vargonaudavo pamaldoms. Sunkiu metu Kalvanas globojo ir A. Vymerio žmoną su dukra Elena.

Bažnyčios persekiojimas

Pokarinė okupacija pradėta Liuteronų bažnyčios narių represijomis. 1945 m. gegužę dalis jų buvo ištremti į Tadžikiją vien todėl, kad išpažino šį tikėjimą. Ypač Raseinių (dab. Jurbarko) bei Šakių rajonuose vietinė valdžia nesivargino ieškoti tremiamų vokiečių tautybės žmonių, bet, sudarinėdama „vokiečių“ sąrašus, surengė „liuteronų surašymą“ ir juos pasmerkė tremčiai. J. V. Kalvanas kartu su kitais kunigais pasiuntė Lietuvos okupacinei vyriausybei aiškinamąjį raštą, kuriame įrodinėjo, jog ištremtieji yra lietuviai liuteronai, ir prašė juos grąžinti į tėvynę. Komunistinė valdžia į kunigų raštą nesiteikė atsakyti, tačiau kunigo veikla iš karto susidomėjo NKGB. Sudėtingais 1946 m. minėta ir 400 metų sukaktis nuo reformatoriaus Martyno Liuterio mirties. Ta proga skambėjo visi išlikusių evangelikų liuteronų bažnyčių varpai. Tais metais kunigas sukūrė šeimą. Jis daug kuo prisidėjo, kad 1947 m. būtų paminėtas pirmosios lietuviškos spausdintos knygos, Martyno Mažvydo katekizmo 400 metų jubiliejus, o Tauragės evangelikų liuteronų bažnyčia pavadinta Martyno Mažvydo vardu. Represinės struktūros buvo informuotos, kad J. V. Kalvanas nacių okupacijos metu pamoksluose garsėjo antisovietiniais pasisakymais, dokumentų neturintiems bažnyčios nariams išduodavo fiktyvias metrikų pažymas, jam artimoje aplinkoje komunistinės valdžios bei kolūkių steigimo atžvilgiu skleidė antisovietinius pareiškimus. Pirmaisiais sovietmečio dešimtmečiais Lietuvos liuteronų bažnyčios vadovams buvo uždrausta dalyvauti tarptautinėse konferencijose ar susitikimuose su Vokietijos, Skandinavijos, JAV ar kitų liuteronų bažnyčių atstovais. Laiškas iš „kapitalistinių bažnyčių“ vadovų galėjo tapti įrodymu apie antirevoliucinę veiklą. 1948 m. gegužės 14 d. kunigo bute buvo atlikta krata, o jam atsisakius bendradarbiauti su NKGB organais, 1952 m. liepos 26 d. Valstybės saugumo ministerija (toliau MGB) perkvalifikavo jo „stebėjimo bylą“ į „bylą-formuliarą“. Nuo tol kunigas bet kada galėjo būti suimtas bei nuteistas pagal Sovietų Rusijos Baudžiamojo kodekso 58 straipsnį už antirevoliucinę veiklą ir pasmerktas 10 metų tremčiai. Kunigas buvo intensyviai sekamas net po Stalino mirties. 24 agentai bei informatoriai stebėjo kiekvieną jo žingsnį. Kai 1949 m. gruodžio 30 d. sovietų valdžia areštavo senjorą Eriką Leijerį, o jo vieton paskirtas Ansas Baltris. Po šio mirties 1954 m. pirmininku išrenkamas Vilhelmas Burkevičius – kunigas, paruoštas jau pokariu po individualaus pasirengimo. Kalvanas iki 1955 m. gegužės 22 d. buvo pasitraukęs iš vicepirmininko pareigų. Po dviejų dienų Kretingoje įvyko pirmasis pokaryje sinodas, kurio metu priimtas Bažnyčios statutas. Tik 1958 m. KGB pripažino, kad agentų teikiama informacija nepateikė pakankamai medžiagos apie jo antisovietinę veiklą, todėl J. V. Kalvano bylą uždarė.

Vienintelis ryšys su išoriniu pasauliu buvo 1947 m. įkurta Pasaulio liuteronų federacija, prie kurios Lietuvos liuteronų bažnyčia prisijungė 1968 m. Vaterle. Tam pasitarnavo jo pažintys su Vakarų Europoje gyvenančiais buvusiais kolegomis kunigais ir bendrakursiais. J. V. Kalvanas federacijos susitikimuose vengdavo kritikuoti sovietinę valdžią, nes puikiai suprato galimas pasekmes mažai Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčiai. Nors vyskupas laikėsi nuosaikios pozicijos, jis aktyviai stengėsi, kad pasaulis kuo daugiau sužinotų apie Lietuvos bažnyčią ir jos gyvenimą okupacijos sąlygomis. Taip pat aktyviai dalyvavo plėtojant ekumeninius santykius tarp Lietuvos bažnyčių. Jo pastangomis 1965 m. gruodžio 5 d., minint tuometinio konsistorijos pirmininko kunigo Vilhelmo Žano Burkevičiaus 80 metų jubiliejų, Šilutės liuteronų bažnyčioje įvyko pirmosios Baltijos šalyse ekumeninės pamaldos. Jose dalyvavo trijų pagrindinių krikščioniškų bažnyčių – Romos katalikų, rusų stačiatikių ir liuteronų – atstovai. Latvijos ir Estijos bažnyčias atstovavo arkivyskupai Gustavs Tūrs ir Jaan Kiivit vyresnysis. Kalbų mokėjimas leido vyskupui naudotis platesniais literatūros šaltiniais ir šiltai bendrauti su daugelio valstybių aukštais dvasininkais bei valstybių veikėjais. Iš pradžių religijų reikalų įgaliotinis į ekumeninę bendrystę žiūrėjo įtariai, manydamas, kad bažnyčios siekia vienyti pastangas prieš sovietinės valstybės ateistinę propagandą.

Mirus konsistorijos pirmininkui kunigui senjorui Vilhelmui Žanui Burkevičiui, apie 26 metus išbuvęs pirmininko padėjėjo poste 1970 m. sušauktame sinode Tauragėje kunigas išrinktas konsistorijos pirmininku, o 1976 m. sinodo metu Tauragėje – vyskupu. 1974 m. Vanagų kapinaitėse dalyvavo kunigo Emilijaus Bleiweisso perlaidojime. J. V. Kalvanas buvo išrinktas septynerių metų kadencijai Pasaulinės liuteronų federacijos vykdomojo komiteto nariu. Šventikas visada atstovavo tik Lietuvą, nors tolimesnių kraštų žmonės net neįsivaizdavo, kur ji yra, o visus atstovus iš SSRS laikė tik rusais. Taip Lietuva net ir čia išliko tarptautinėje arenoje.

Tapus vyskupu

Konsekracijos į vyskupus apeigoms Tauragės bažnyčioje vadovavo Estijos evangelikų liuteronų bažnyčios arkivyskupas Alfredas Toomingas. Religijų reikalų tarybai neleidus okupuotoje Lietuvoje įsteigti liuteronų teologijos instituto J. V. Kalvanas asmeniškai parengė daugumą kandidatų dvasinei tarnystei. Teologijos pas jį mokėsi beveik visi sovietmečiu įšventinti liuteronų kunigai, įskaitant ir tuos, kurie vėliau lankė teologijos kursus Rygoje.

1977 m. naujasis vyskupas dalyvavo Pasaulinės liuteronų federacijos 6-ajame suvažiavime Dar es Salame, Tanzanijoje, kur išrinktas į Pasaulio liuteronų federacijos Vykdomąjį komitetą. Jame 7 metus atstovavo aneksuotų Baltijos šalių liuteronams. Tanzanijoje jį priėmė valstybės prezidentas Julius Nyerere – žinomas kovotojas prieš kolonializmą. Vyskupas rūpinosi naujų kunigų ruošimu, daug savo teologinių straipsnių paskelbė užsienio spaudoje. 1983 m. sinodas vyko Žvyriuose.

1987 m. prie Tauragės bažnyčios įėjimo esančiose nišose patalpinamos kalto vario pirmosios lietuviškos knygos autoriaus Martyno Mažvydo ir liuteronybės pradininko Martyno Liuterio skulptūros (autorius Antanas Bagdonas). Tai pirmosios pastatytos reformatorių-švietėjų skulptūros Lietuvoje. Kad skulptūros iškiltų bažnyčios nišose, vyskupas kryžiaus kelius ėjo nuo 1976 m., kadangi įteikė prašymą tuometiniam Tauragės vykdomajam komitetui. Deja, leidimas tuomet negautas. Skulptūrų statyti neleido Vilniuje veikusi Lietuvos meno taryba. Į J. V. Kalvano oficialų prašymą leisti įamžinti Mažvydo ir Liuterio atminimą tais pačiais metais neatsakė tuometinė Religijų reikalų taryba prie Ministrų tarybos. Lapkritį vyskupas nuvyko į Vilnių ir asmeniškai įteikė prašymą Meno tarybai. Tačiau ir tąkart leidimo statyti paminklus negauta. 1981 m. dar kartą kreipėsi į Religijų reikalų tarybą. Tačiau atsakymas į prašymą – neigiamas. Vis dėlto 1986-ųjų pradžioje statulas Vilnius statyti leido. Tais pačiais metais tautodailininko A. Bagdono kūriniai pastatyti į bažnyčios nišas. Statulos iškilmingai pašventintos 1987-ųjų birželio 21 d. Nepriklausomybės metais jos įrašytos į Kultūros paveldo objektų sąrašą. Skulptūros ne kartą niokotos, triskart iš Mažvydo rankų pavogta vario knyga. Apie 2011 m. jos buvo išimtos restauracijai ir į vietą grąžintos 2012 m. gruodį.

Kalvano veiklą sovietmečiu apibūdino Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios naujausių laikų istorijos tyrinėtojas iš Heidelbergo universiteto Artūras Hermanas: „Jis buvo, be abejo, pats iškiliausias pokarinės bažnyčios vadovas. Santykiuose su sovietine valdžia jis laikėsi dėsnio: duoti ciesoriui, kas yra ciesorius, bet nepamiršti, kad tarnauji bažnyčiai. Jis mokėjo prisitaikyti, mokėjo laukti, bet nepamiršti savo tikslų. Jis ieškojo būdų palengvinti savo gyvenimą. Kartu vengė konfliktų su valdžia stengdamasis tausoti menkas bažnyčios jėgas. Jis mokėjo elgtis su žmonėmis ir net įsijausti į savo priešininkus“.

Evangelikų liuteronų vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas apie 1982 m. TKM

1990 m., minint Jono Bretkūno Biblijos vertimo 400 metų jubiliejų, J. Kalvano pastangomis buvo pradėtos kasmetinės pamaldos Kristijono Donelaičio Tolminkiemio bažnyčioje, kuriose vis prisimintas Tolminkiemio kunigo bei poeto indėlis į lietuvių tautos dvasinį bei kultūrinį gyvenimą. Tradicija gyvavo iki pat 2014 m., ir su pertrūkiais net iki 2022 m., kol tapo per daug sudėtinga ir pavojinga tęsti tradiciją itin priešiška tapusioje žemėje. 1991 m. pradžioje į Tauragę atvykus trims Islandijos parlamentarams, susitikime buvęs J. V. Kalvanas, šiltai bendraudamas, paprašė perduoti linkėjimus bičiuliui Islandijos Bažnyčios vyskupui, taip paversdamas susitikimą daug šiltesniu.

1992–1994 m. jis dalyvavo steigiant Klaipėdos universiteto Evangeliškosios Teologijos centrą bei katedrą, skaitė paskaitas, rūpinosi nacionalizuoto bažnyčios turto atgavimu, užmezgė glaudžius ryšius su Vokietijos, Skandinavijos ir JAV bažnyčiomis. Pasirašė tarpbažnytinės bendrystės sutartį su Vokietijos Lipės krašto liuteronų Bažnyčia (1992 m.), JAV liuteronų bažnyčios Grand Canyon sinodu (1994 m.). Vyskupas išrinktas M. Mažvydo katekizmo 450 metų sukakties minėjimo komisijos bei paminklo pirmosios lietuviškos knygos autoriui Klaipėdoje vertinimo komisijos nariu, tačiau rezultatų 1997-aisias jau nesulaukė. J. V. Kalvanui pritarus, 1994 m. rugsėjo 9 d. pirmą kartą viešai paminėtas Mažojoje Lietuvoje sovietų vykdytas genocidas: už per karą žuvusius arba vėliau nukankintus parapijiečius laikytos pamaldos Tauragės, Šilutės, Klaipėdos, Vilniaus ir kitose evangelikų liuteronų bažnyčiose. Dalyvavo perlaidojant Vydūno (1991 m. Bitėnų kapinaitėse), Viliaus Gaigalaičio bei jo žmonos Marijos (1994 m. Elniškės kapinėse) palaikus.

Yra išlikę keletas Tauragės televizijos laidų, kuriose vyskupas užfiksuotas, laikantis pamaldas arba šventinantis atstatytus paminklus likus keliems metams iki mirties. Kelias žmonių kartas J. V. Kalvanas pasitiko prie krikštyklos, konfirmavo, tuokdamas laimino šeimyniniam gyvenimui, lankė ligos patale, išlydėjo anapilin ne tik Tauragėje, bet ir kitose Lietuvos vietose, kur nebuvo vietinio kunigo. Jo darbo kambaryje buvo įrengtas mažas altorėlis, prie kurio pakrikštyta daugybė vaikų ir sutuokta porų. Jonas Liorančas prisimena, kad turėjo stebėtinai puikią atmintį, žinojo žmonių pavardes, vardus, moterų mergautines pavardes ir net šeimų giminystės ryšius. Mokėjo pagarbiai bendrauti su kiekvienu žmogumi. Dėl to žmonės laikė jį savu ir patikimu.

Leidybinė veikla

Visi sovietmečiu išleisti Liuteronų Bažnyčios leidiniai buvo išspausdinti J. Kalvano pastangomis. Stalinizmo laikotarpiu Bažnyčiai nepavyko išleisti nė vienos publikacijos. N. Chruščiovo valdymo pradžioje krikščioniškai leidybai atsivėrė šiek tiek galimybių, tačiau „priešiškai ideologijai“ buvo sudaryta daugybė kliūčių. Nuo 1956 m. iki 1970-ųjų beveik kiekviena religinė publikacija turėjo būti išversta į rusų kalbą ir pateikta Religijų reikalų tarybai Maskvoje vertinimui. Cenzūra, kuria rėmėsi ateizmo ideologija, buvo ypač griežta. Pavyzdžiui, 1956 m. Bažnyčios kalendoriuje nebeliko jokių nuorodų į bažnyčios gyvenimą – jį sudarė tik švenčių aprašai, astronominiai duomenys ir administraciniai dokumentai. Tais metais per vargus išleista „Maldų ir giesmių knygelė“. Vėlesniais metais cenzūra šiek tiek susilpnėjo, leidžiant paminėti bažnyčios veiklą ir kunigų nekrologus.

Vyskupas J. Kalvanas per savo veiklą parengė 29 Bažnyčios kalendorių leidimus. Nemažą jų dalį saugo Tauragės krašto muziejus. 1982 m. jo dėka išleista „Giesmių – Maldų knygelė“, kurioje paskelbta 330 giesmių. 1983 m. Berlyne išleistoje knygoje „Luther und Luthertum in Ost-Europa“ paskelbė mokslinę-teologinę apžvalgą apie liuteronų Bažnyčią Lietuvoje. Redagavo giesmynus ir 1985 m. išleido pirmąjį sovietmečiu Martyno Liuterio Mažąjį katekizmą, kuris tapo svarbiu šaltiniu konfirmantams. Jo darbas buvo ne tik leidybinis, bet ir kultūrinis, mat siekė priartinti bažnytinius tekstus prie bendrinės lietuvių kalbos. Švenčiant K. Donelaičio 275-ąsias gimimo metines ir M. Mažvydo 425-ąsias mirties metines, 1988 m. Konsistorija, vadovaujama J. Kalvano, paruošė ir išleido Lietuvos evangelikų bažnyčioms skirtą „Giesmių ir maldų knygelės“ trečiąją laidą, kurioje išspausdintos 376 giesmės. Tais pačiais metais Halės universitete simpoziume „1000 metų Rusios krikštui“ darbinius posėdžius vedė J. V. Kalvanas bei skaitė pranešimą „Rusios krikšto tūkstantmetis ir Lietuvos krikštas“. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, vyskupas aktyviai įsijungė į Bažnyčios atgimimą, atgaivindamas laikraštį „Lietuvos evangelikų kelias“ ir išleisdamas svarbius teologinius veikalus, tokius kaip „Katekizmas“ ir „Augsburgo išpažinimas“. Su kitais protestantais tais metais dalyvavo ekumeniškai redaguojant kunigo Česlovo Kavaliausko Naujojo Testamento vertimą. 1994 m. jis paskelbė studiją „Dievas ir gamta“, kurioje nagrinėjo religijos ir mokslo sąveiką. J. Kalvano indėlis į Bažnyčios ir Lietuvos tautinio atgimimo judėjimą yra neįkainojamas.

Šeima

Jau minėta, kad 1946 m. kunigas Jonas Kalvanas sukūrė šeimą su mokytoja Marta Račkauskaite. Kartu jie užaugino šešis vaikus: Kristiną, Ireną, Joną, Juliją, Viktoriją ir Mirjamą. Gausi šeima laikė karvutę.

Jų sūnus, Jonas Viktoras Kalvanas jaunesnysis (1948–2003), pasiryžo palikti gydytojo neurologo bei psichiatro karjerą, kad galėtų tarnauti teologijos srityje. 1984 m. jis ordinuotas kunigu, o 1995 m. sinode išrinktas Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupu. Jo tėvas, vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas vyresnysis, mirė 1995 m. sausio 15 d., sulaukęs 55-erių dvasinės tarnystės metų, ir buvo palaidotas Tauragėje, Joniškės kapinėse. Pagal jo testamentą, kuris ragino „paminklų nestatyti, tik antkapį su balta marmurine lenta“, Tauragės parapija ir vyskupo šeima jo atminimui pastatė kuklų paminklą su kryžiumi. 2003 m. šalia tėvo buvo palaidotas ir jo sūnus, vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas jaunesnysis. Sulaukė 12 anūkų, o vienas jų – Martynas Mažvydas Banys, studijavo teologiją Uppsaloje, Švedijoje.

Vyskupas Jonas Kalvanas vyresnysis paliko reikšmingą įspaudą Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios gyvenime. Jo darbą ir asmenybę vertino ne tik liuteronų bendruomenė, bet ir nepriklausomos Lietuvos politikai, valstybės veikėjai, švietimo bei kultūros organizacijų atstovai, taip pat kitų krikščioniškų bažnyčių vadovai. Daugeliui jis išliks kaip apdairus, nuosaikus ir pasišventęs krikščionis, ištikimas liuteronų bažnyčios vadovas.

Parengta pagal Jono Liorančo, kun. Dariaus Petkūno, Alberto Juškos, Vytauto Kaltenio, Danutės Mukienės tekstus.

Projektas „Tauragės archyvų paslaptys“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 5000 Eur.

• Aušra Norvilienė
•  Birželio 16, 2025

Tremtis – tai ne tik geografinis atstumas nuo Lietuvos iki Sibiro, bet tai ir didžiulė dvasinė kelionė per skausmą, netektį ir...viltį. Tai viena skaudžiausių Lietuvos istorijos patirčių, kai tūkstančiai žmonių buvo prievarta ištremti į tolimiausius, atšiauriausius Sibiro kraštus. Išvežti dėl savo įsitikinimų, dėl socialinės padėties, dėl meilės savo kraštui. Tarp jų – ir daugybė tauragiškių, kurių likimai šiandien liudija ne tik apie žiaurumus, bet ir apie nepalaužiamą žmogaus dvasią. Jų išgyvenimai, kūryba ir pasakojimai tampa gyvu paminklu, primenančiu, kad net ir tamsiausiu metu galima išsaugoti žmogiškumą, tikėjimą ir meilę Tėvynei.

Užvalkalėlis pagalvei. Išsiuvinėtas tremtinės Birutės Šturmaitės-Rukienės. Irkutsko sr. 1953 m.

1941-aisiais prasidėję masiniai trėmimai palietė ir Tauragės kraštą. Šeimos buvo brutaliai išplėštos iš savo namų ir ištremtos į tolimus, nežinomus kraštus – Kazachstaną, Komiją, Irkutską, Krasnojarską, Tomską... Tauragiškiai, kaip ir tūkstančiai kitų lietuvių, buvo priversti išgyventi badą, šaltį, smurtą, dvasinius išbandymus. Jie gyveno nežmoniškomis sąlygomis, dirbo sunkiausius darbus, dažnai be jokios vilties sugrįžti. Tačiau, nepaisant visų sunkumų, daugelis ištvėrė. Daugelis išgyveno. Tai – lietuvių ryžto, stiprios valios ir dvasinės tvirtybės įrodymas prieš okupantą, prieš pavergėją. Kaip rašė Justinas Marcinkevičius: „Kiek skynė – nenuskynė, / kiek rovė – neišrovė.“ Tremtis nepalaužė ir kūrybinės dvasios. Žmonės kūrė eiles, dainas, maldas, netgi meninius dirbinius iš to, ką turėjo po ranka, iš to, ką leido pasiimti iš namų. Tauragės Tremties ir rezistencijos muziejus, įsikūręs buvusioje NKVD būstinėje, vietinių vadinamoje Šubertine, saugo ne tik skausmingus prisiminimus, bet ir neįtikėtiną žmonių stiprybės liudijimą. Čia eksponuojami daiktai, kuriuos tremtiniai parsivežė iš Sibiro: rankų darbo smilkintuvai iš konservų dėžučių, nutrintos maldaknygės, savadarbiai kryželiai iš duonos, medžio, metalo, tabernakulis (išpuošta spintelės pavidalo vieta, kurioje laikomas Švč. Sakramentas), servetėlės, siuvinėtos žuvies ašaka, piešiniai, drožiniai... Tai nebylūs liudytojai, kad kūryba tapo ne tik saviraiškos, bet ir išgyvenimo forma. Tai įrodymas, kad net ir atimta laivė negali sunaikinti žmogaus dvasios. Iš nieko sukurti grožį – tai aukščiausia kūrybiškumo forma. Šie darbai liudija ne tik apie meninius gebėjimus, bet ir apie gebėjimą išlikti žmogumi nežmoniškomis sąlygomis. Tremtinių eksponatai Tauragės Šubertinėje pasakoja unikalias, asmeniškas ir dažnai sukrečiančias istorijas, kurios leidžia lankytojams ne tik sužinoti faktus, bet ir pajusti žmonių likimus. Kiekvienas eksponatas turi konkretaus žmogaus vardą, likimą ir istoriją. Jie atskleidžia ne tik kančią, bet ir pasipriešinimą, viltį, tikėjimą. Ką pasakoja šie eksponatai? Lagaminai – sunkūs, gremėzdiški, bet tvirti – kaip ir jų savininkai. Jie dažnai buvo vieninteliai daiktai, kuriuose žmonės parsivežė visą savo gyvenimą: dokumentus, nuotraukas, rankdarbius, net žemės saują iš tremties vietos. Sibire nebuvo nei odinių, nei medžiaginių lagaminų, todėl tremtiniai patys gaminosi lagaminus iš to ką turėjo, dažniausiai iš lentų, likusių nuo barakų ar sandėlių. Asmeniniai daiktai – maldaknygės, rankdarbiai, vaikų žaislai. Jie liudija apie žmogiškumo išsaugojimą tremties sąlygomis. Laiškai ir tremties – kupini ilgesio, vilties ir baimės. Jie atskleidžia emocinius ryšius su Lietuva, artimaisiais. Rankų darbo kūriniai – siuvinėti paveikslai, paveikslėliai, medžio drožiniai, mezginiai..., tai tik kūrybos ir dvasinės stiprybės ženklai. Partizanų ir politinių kalinių dokumentai – liudija apie sovietinio režimo žiaurumą.

Tabernakulis. Padarytas tremtinių rankomis. Tomskas

 

Šiandien, kai gyvename laisvoje, nepriklausomoje Lietuvoje, tremtinių patirtys tampa vilties pamokomis. Jos primena, kad net ir sunkiausiais laikais žmogus gali rasti šviesos spindulį – tikėjime, kūryboje, bendrystėje. Tremtiniai mokėsi gyventi iš naujo, kurti iš to, ką turėjo, ir neprarasti vilties. Šiandien mes taip pat susiduriame su iššūkiais – asmeniniais, visuomeniniais, globaliais. Tremtinių istorijos įkvepia nepasiduoti, ieškoti prasmės, branginti tai, ką turime, ir kurti ateitį, kurioje vyrauja pagarba, atjauta ir vienybė.

Iš muziejaus ekspozicijų

Tremtis – tai ne tik praeitis. Tai gyvas prisiminimas, kad viltis, net ir pažeidžiama, gali tapti stipriausiu žmogaus ginklu. Ir šiandien, kaip ir tada, ji padeda išlikti, augti ir tikėti.

Aušra Norvilienė

Tauragės tremties ir rezistencijos muziejaus muziejininkė-edukatorė

Projektas „Tauragės archyvų paslaptys“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 5000 Eur.

• Darius KINIULIS
•  Gegužės 27, 2025

Tęsiame pasakojimą apie netoli Tauragės esančius senovės kapinynus, kuriuos paliko skalviai. Kas jie tokie buvo, „Tauragės žinių“ skaitytojai gali sužinoti skaitydami pirmąjį šios serijos straipsnį.

Greižėnų kapinynas
200 m į šiaurę nuo Oplankio yra kapinynas, kurį dar 1897–1898 m. tyrė baltų proistorės tyrinėtojas, Karaliaučiaus universiteto profesorius, Lietuvių mokslo draugijos garbės narys Adalbertas Becenbergeris (Adalbert Bezzenberger, 1851–1922). Tuokart jis rado 16 griautinių ir 1-ą degintinį kapą. Rastas įkapes: ietigalius, kovos peilį, storagales apyrankes, lankines ilgakojes seges, antkakles, gintaro karolius bei dirbinius mokslininkas datavo IV–VII a. Radiniai perduoti Karaliaučiaus muziejui ir per karą tikriausiai sunaikinti.

1990–1991 m. vykusių tyrimų metu tyrėjas Arvydas Asadauskas (1964–2014) rado dar vieną, 18-ajį moters kapą. Viršugalvyje rastas vėrinys, susidedantis iš sidabrinio kibirėlio formos kabučio ir emalės bei gintaro karolių. Vėrinį užbaigė sidabrinis dviejų dalių kūgio formos kabutis. Moters kaklą puošė vėrinys iš alavuotų įvijų ir mėlyno stiklo karoliukų ir žalvarinė sidabruota žieduotoji antkaklė su kilpele ir kabliuku. Krūtinės srityje rastos 2 žalvarinės lankinės segės trikampėmis kojelėmis. Rankas puošė 2 žalvarinės storagalės apyrankės. Segių užkabos prilituotos prie kojelių, greičiausiai naudojant alavą arba nenustatytos kilmės klijus. Dauglaukio, Vidgirių kapinynuose aptiktuose radiniuose taip pat pastebėta litavimo technologija.

Prie kai kurių kapų rastos akmenų konstrukcijos, kurios galėjo žymėti kapo vietą arba buvo kapo sudėtinė dalis. Netoli jo atidengta keturiolika 100 cm skersmens laužaviečių. Jos sudarė vieningą sistemą, o keliose aptikta lipdytinės keramikos lygiu ir grublėtu paviršiumi šukių. Vienoje – paukščių kaulų ir bebro dantų, kitoje – akmeninis galąstuvas. A. Asadauskas darė prielaidą, kad laužavietės yra ankstyvesnės už kapinyną.[1]

Greižėnų kap. 6 Kovos peilis, įvijinis žiedas, lankinė segė, saugomi Berlyno valstybiniame muziejuje iš Karaliaučiaus muziejaus

Oplankio senovės gyvenvietė
Tauragės krašto muziejuje eksponuojamas ietigalis ir kiauraraštė segė, abu metalo ieškikliu atsitiktinai rasti 1997 m. archeologo Valdemaro Šimėno. 1998 m. Eugenijaus Jovaišos vykdytų žvalgymų metu surastas emalio karolis. Jis raudonas, su mėlynomis akutėmis. Tyrimų apimtis buvo per maža, tad mokslininkai nesiryžo tvirtinti, jog greta dabartinio Oplankio tikrai būta senesnės gyvenvietės, o gal net dar vieno kapinyno. Radiniai rasti ant kalvos, piečiau Oplankio dvaro, palei pagrindinį kelią, ir datuoti I–III a. Muziejuje saugomas ir Oplankyje rastas įmovinis kirvis bei žiedas, tačiau ataskaitoje jie neminimi. Galbūt jie rasti kitoje kaimo vietoje arba vėliau.[2]

Radiniai, rasti Oplankyje

Autorius: Tauragės krašto muziejus. Mindaugas Černeckas

Aukštvilkių kapinynas
Apie šį kapinyną, deja, išlikę labai nedaug duomenų. 1927 m. rastas VII–VIII a. kario su žirgu kapas, daug žalvarinių (minimos kryžinės segės) ir geležinių dirbinių, gintaro karolių. Radiniai neišliko. Griaučiai buvę apjuosti akmenų ratu.[3]

Šiandien jis nesaugomas ir tiksli vieta nežinoma. Minima, kad Aukštvilkiuose, į šiaurės vakarus nuo kaimo, senoje žvyrduobėje atkasti masiniai, be jokios tvarkos suverstų žmonių kaulai. Jonas Bicka ir vietiniai nutarė, kad tai XVIII a. maro metu mirusiųjų liekanos. Pasak jo, tą vietą žmonės anksčiau smerties kalnu vadino. Iš šių žinių darytina išvada, kad kapinynas jau tada buvo gerokai apardytas ir vietiniams žinomas.[4]

Tauragės krašto muziejuje saugoma 2020 m. perduota pasaginė segė su žalčių galvomis, rasta Aukštvilkiuose. Pagal pateikėjo nurodytas koordinates, ji rasta visai šalia sunaikinto kapinyno.

Aukštvilkių pasaginė segė su žalčių galvomis

Autorius: Tauragės krašto muziejus. Mindaugas Černeckas

Kreivėnų kapinynas
Už 1,5 km į vakarus nuo šiandieninio Kreivėnų kaimo, jau Pagėgių savivaldybėje, yra V–XII a. datuotas Kreivėnų kapinynas. Iš viso ten aptikti net 76 kapai, o radiniai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Kadangi kapinynas, kaip ir daugelis, buvo daug metų ariamas, ten mėtėsi radiniai. Iš dirvos Valdemaras Šimėnas, tyręs kapinyną 1987 ir 1996–1998 m., surinko dviašmenių kalavijų, kovos peilių, ietigalių, žąslų, lankinių ilgakojų, žieduotųjų, aguoninių, plokštelinių, pasaginių segių, apyrankių kanopiniais galais, žalvarinių karolių ir pakabučių, vytinių antkaklių fragmentų ir kitko.

Kapinyne laidota keliais aukštais. Seniausi V–VIII a. griautiniai kapai koncentravosi vakarinėje kapinyno dalyje. 1-ajame vaiko kape rasta lankinė ilgakojė segė, apyrankė su iškilia trikampe briauna, du įvijiniai žiedai, gintarinis karolis ir įvijėlė. Ant žiedų išliko užsikonservavusios beržo tošies. VI a. moterų kapuose rasta kibirėlio formos kabučių apgalviui. Aiški to meto vyrų ir moterų kapų priešinga orientacija. Vyrai laidoti galva į šiaurę, šiaurės rytus, o moterys – į pietus, pietryčius. Įkapės panašios į kiek ankstyvesnio Vidgirių kapinyno palaidojimus, tačiau kuklesnės. Ypač turtingi VII–VIII a. moterų kapai. Išskirtinės kaulinės žalvariu puoštos šukos iš 18-ojo kapo. Rastas net jų žalvarinis dėklas. Moters galvūgalyje rastas žalvarinis smeigtukas, ant kaklo – vytinė antkaklė, ant krūtinės gulėjo dvi ilgakojės masyvios segės, ant rankų užmautos dvi apyrankės kanopiniais galais. Ant pirštų ir kaip pridėtinės įkapės surasti net septyni įvijiniai žiedai. Įdėtas ir peilis, žalvarinis ir mėlyno stiklo karolis, dailūs kvarcinis ir gintarinis verpstukai. 19-asis moters kapas labai panašus, tik jo galvūgalis suardytas. Prie liemens rastas sudėtingas iš stačiakampių plokštelių sudarytas papuošalas.[5]

Nuo VIII a. pradėta mirusiuosius deginti. Įkapės juose išdėstomos anatomine tvarka, kaip ir griautiniame kape, tačiau dirbiniai nesiskyrė nuo ankstyvesnių kapų. Dažnai aptikta su žirgu susijusių įkapių ar pati žirgo auka. Vėlesni IX–X a. degintiniai kapai – didelėse ovaliose negiliose duobėse, įkapės buvo sulaužomos. Vėlyviausi X–XII a. kapai įrengti nedidelėse duobutėse. Degintiniai kaulai, išrinkti iš laužo, supilti į krūvelę ir apdėti sulaužytomis įkapėmis.[6]

Tauragės krašto muziejuje eksponuojamos dvi pasaginės segės kanopiniais ir gyvuliniais galais, rastos netoli šio kapinyno.

Kreivėnuose atsitiktinai rasta pasaginė segė platėjančiais galais

Autorius: Tauragės krašto muziejus. Darius Kiniulis

Vidgirių kapinynas
Pagėgių savivaldybėje, už 1,9 km nuo Lauksargių seniūnijos ribos, yra archeologijos mokslui puikiai žinomas išskirtinis Vidgirių kapinynas. Jį 1986–1988, 1994, 1996–1998 m. tyrė archeologas Valdemaras Šimėnas. Dalis radinių nukeliavo į Mažosios Lietuvos istorijos muziejų, dalis – į Lietuvos nacionalinį muziejų. Rasti 63 kapai, datuoti V a. pab.–VI a. Vienos duobės pailgos, kitos apvalios – nevienalaikės. Kai kurių vyrų kapų duobės ovalios arba su iš žemės suformuotais laipteliais. Šie kapai patys turtingiausi ir juose rasti dirbiniai – visi sidabriniai bei sidabru puošti. Kai kuriuose kapuose pastebėtos medinių karstų žymės. Šiaurinėje kapinyno dalyje daugiau laidoti vaikai. Moterys ir vaikai daugiausia laidoti priešingomis kryptimis. Daugiausia kapų orientuota pietų-šiaurės kryptimi, nemažai šiaurės-vakarų kryptimi, šiek tiek – pietvakarių kryptimi. Vyrai ir berniukai – į šiaurę, šiaurės vakarus, moterys ir mergaitės – į pietus, pietryčius. Nustatyta, kad kai kurie kapai perdengia vieni kitus, tačiau chronologinis skirtumas labai nedidelis. Dauguma kapų neturtingi, su mažai įkapių, tačiau aptikti turtingųjų kapai suteikė daug įdomios ir net naujos medžiagos Lietuvos archeologijos mokslui. Vyrų kapuose vyrauja ginklai ir raitelio įkapės. Tai ietigaliai, kovos peiliai, durklai, pentinai. Iš papuošalų pasitaiko geležinės segės, žalvariniai įvijiniai žiedai ir gintaro karolių apvaros. Turtingesnių būta moterų kapų. Rasta apeiginių duobių.

Dalyje moterų kapų rasta įspūdingų gintarinių papuošalų. 11-ajame kape aptiktas karolių vėrinys, suvertas iš penkių dvigubo nupjauto kūgio formos karolių. Galvos ir kaklo papuošalų savitumu bei gintaro karolių kiekiu išsiskiria 21-asis moters kapas. Ant galvos mirusiajai, matyt, buvo užmauta audeklo kepuraitė su nedidele žalvarine įvija viršugalvyje, ant kurios uždėtas apgalvis, susidedantis iš trijų eilių ant virvutės suvertų žalvarinių įvijų ir vieno gintaro karoliuko. Panaši į apgalvį ir kaklą puošusi apvara. Ji taip pat susideda iš žalvarinių įvijėlių, mažų mėlyno stiklo, gintaro ir rusvos spalvos ornamentuotų geltona emale karoliukų. Mirusiosios krūtinę puošė dvi ilgakojės segės, o ant krūtinės sudėtas rankas, kaip ir daugelyje kitų moterų kapų, puošė dvi žalvarinės storagalės užkeistais galais apyrankės bei įvijiniai žiedai. Viename delne gulėjo verpstuko formos gintaras[7], o kitame rastas vėrinys, suvertas iš 66 tekintų Basonijos tipo karolių. 22-ajame kape – karolių vėrinys, suvertas iš 18 dvigubo nupjauto kūgio ir tekintų Basonijos tipo karolių. Taip pat kapinyne rastas cilindro formos gintarinis verpstukas.[8] 31-ajame kape aptiktas sveikas puodukas. Jis 8,5 cm aukščio ir 8,3 cm skersmens ties peteliais, kurie labai profiliuoti. Puodelį puošia dvi simetriškos gnaibytų stulpelių grupės.[9] 34-ajame kape mirusiosios delne rasta 15-os karolių gintarinė apvara, ant piršto – įvijinis žiedas. 44-ajame moters kape rastas gražus ritinio formos verpstukas, puoštas taškučiais, zigzago ir lenktomis linijomis.[10] 48-ajame kape rasta sidabrinė antkaklė, sidabro cilindriukų apgalvis, pora segių žvaigždine kojele, pora žalvarinių storagalių apyrankių. Jame buvo ir retesnių radinių: įvijinis žiedas praplatinta vidurine dalimi, mėlyno stiklo karolių apvara ir beržo tošies dėžutė, į kurią sudėtos papildomos įkapės: žiedeliai, karoliukai, įvijėlės. Paskutinis surastas kapas kiek atokiau nuo kitų gali būti šiek tiek ankstyvesnis, nes jame rasta antkaklė su kilpele ir kabliuku galuose, dvi storagalės apyrankės, geležinė ilgakojė segė ir gintaro karolių apvara.[11]

Kreivėnuose atsitiktinai rasta pasaginė segė su žalčių galvomis.

Autorius: Tauragės krašto muziejus. Mindaugas Černeckas

Nedažnas radinys – žirgų įkapės. 23-iajame, 32-ajame, 33-iajame, 36-ajame, 380-ajame kapuose rasti dvinariai žąslai, o 39-ajame – dar ir su grandimis galuose ir prilipusiais žirgo dantimis, ten vyras palaidotas su dviem žirgų galvomis, padėtomis kairėje pusėje ant specialaus laiptelio.[12] 23-asis ir 30-asis kapai taipogi su dviem žirgų galvomis, o 26-asis vyro kapas – su viena žirgo galva. 23-čiojo kapo žirgo karčiai puošti gintaro karoliais. Šiame kape rastas peilis buvo prikabintas prie puošnios, sidabro kūgeliais ir stačiakampe paauksuota plokštele puoštos perpetės, kurios kabutis – su sidabrine masyvia vietomis paauksuota tūta. Perpetė buvo segama geležine ovaline sagtimi. Šiame kape būta ir daugiau sidabrinių papuošalų: antkaklė užkeistais galais, ilgakojė lankinė segė, storagalė apyrankė, įvijinis tordiruotas žiedas, žalvarinė ilgakojė lankinė segė bei įvijinis žiedas. 23-čiajame ir 26-ajame kapuose prie mirusiųjų kojų rasti žalvariniai pentinai su sidabro ir žalvario plokštelėmis puoštais dirželiais bei sagtelėmis.[13] 32-ajame ir 33-čiajame kapuose rasti nebūdingi baltų kraštuose H formos žąslai, o minėtame 32-ajame – dar ir vienintelis kapinyne vienašmenio kalavijo fragmentas. Šis kapas išsiskyrė turtingumu. Be žirgo aukos, H formos žąslų, dviejų ietigalių ir kalavijo, jame aptikti dar du kovos peiliai, žalsvas stiklo karolis, sidabrinė paauksuota gyvuliniu ornamentu puošta segė, dvi žalvarinės ilgakojės segės su lieta užkaba, geležinis diržo apkalas ir sidabrinė ovalo formos diržo sagtis. Su žirgu susijusi įkapė – dalgiai. Jie rasti 33-iajame ir 39-ajame kapuose. 33-iajame vyras palaidotas su žirgo galva, padėta kairėje pusėje ant specialaus laiptelio, ten dar buvo įdėta sidabrinė tordiruota antkaklė, sidabrinė ir dvi ilgakojės segės, trys įvijiniai žiedai bei geležinė diržo sagtelė. 36-ajame vyro kape rastas pentinas su profiliuotu kūgio formos spygliu. Vyras buvo palaidotas su dviem žirgų galvomis, padėtomis kairėje pusėje ant specialaus laiptelio. Rastas ir įvijinis apyuodegis su užsikonservavusiais uodegos šeriais viduje. Kapinyne rasta nemažai ietigalių, kovos peilių.[14]

Itin įspūdingos ir dažnai Lietuvos archeologijai įvairiuose leidiniuose iliustruoti naudojamos dvi lankinės segės. 2-ojo vyro kapo segės kojelė užbaigta gyvūno galvute, o liemenėlis ir kojelė dekoruoti C pavidalo riestėmis. Vyras palaidotas su žirgo galva, padėta kairėje pusėje ant specialaus laiptelio. 30-ajame vyro kape rasta zoomorfinė lankinė segė, dekoruota Salino I stiliaus varianto ornamentika. Vyras taip pat palaidotas su žirgo galva, padėta kairėje pusėje ant specialaus laiptelio. Šiame kape taip pat rastos keturios kiek kuklesnės ir įprastesnės lankinės segės ilga kojele, lieta užkaba, masyvi antkaklė suvytais galais, su kilpele ir kabliuku, apyrankė storėjančiais galais, 24 pagaliukai profiliuotomis galvutėmis. Išsilaikė net ąžuolinio karsto liekanos.[15] Atrodo, kad tokiame pačiame karste palaidotas ir 23-iojo kapo vyras. Su 30-ajame kape palaidotu vyru giminystės ryšiais tikriausiai susijusi moteris iš 29-ojo kapo. Mirusiajai ant galvos uždėtas sidabrinių cilindriukų, užpildytų vašku, apgalvis, pakaušio srityje – geležinis virbo formos galvos apdangalo smeigtukas, puoštas mėlyno stiklo karoliukų kabučiu, ant kaklo – sidabrinė priekyje dvigubu lankeliu antkaklė, ant krūtinės – 2 sidabrinės storagalės apyrankės ir 2 įvijiniai žiedai, prie juostos – nedidelis peiliukas.[16]

Vienintelis kapinyne degintinis 24-asis kapas rastas 200×120 cm dydžio duobėje. Sudeginti kauliukai švarūs, supilti į 25 cm skersmens krūvelę vakariniame kapo duobės pakraštyje. Prie jos gulėjo, matyt, į audinį suvyniotos trys žalvarinės ilgakojės segės bei žalvarinių įvijų ir gintaro karolių apvara. Kitos vyrui būdingos įkapės išdėstytos anatomine tvarka: du ietigaliai prie „galvūgalio“, kovos peilis ir geležinė diržo dagtis „ant juosmens“, o į kapą įdėta žirgo galva su dvinariais žąslais nasruose.[17]

Projektas „Tauragės archyvų paslaptys“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 5000 Eur.

[1] Asadauskas A., Greižėnų plokštinis kapinynas // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1990 ir 1991 m., t. 1, Vilnius, 1992, p. 86–89;
[2] Žvalgomųjų tyrimų aprašymas saugomas Tauragės krašto muziejuje;
[3] Auksztwilkiai. Senowės Kareiwio Kapas // Naujas Tilžės Keleiwis, 1927-03-16;
[4] Lukoševičienė B., Mažrimas E., Mockienė I., Mažosios Lietuvos atspindžiai Tauragės krašte. Jonas Bicka, Šiauliai, 2013, p. 42;
[5] Šimėnas V., Kreivėnų kapinyno tyrinėjimai // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1996 ir 1997 m., Vilnius, 1998, p. 214–215;
[6] Šimėnas V., Kreivėnų kapinyno tyrinėjimai 1998 m. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1998 ir 1999 m., Vilnius, 2001, p. 276–278;
[7] Šimėnas V., Vidgirių kapinynas // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1988 ir 1989 m., Vilnius, 1990, p. 100–101;
[8] Klaipėdos (Memel) kraštas nuo ištakų iki XVII amžiaus, Klaipėda, 2018, p. 316–317;
[9] Šimėnas V., Vidgirių kapinynas // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1988 ir 1989 m., Vilnius, 1990, p. 100;
[10] Klaipėdos (Memel) kraštas nuo ištakų iki XVII amžiaus, Klaipėda, 2018, p. 381;
[11] Šimėnas V., Vidgirių kapinyno tyrinėjimai 1996–1997 metais // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1996 ir 1997 m., Vilnius, 1998, p. 217–219;
[12] Klaipėdos (Memel) kraštas nuo ištakų iki XVII amžiaus, Klaipėda, 2018, p. 338–339;
[13] Šimėnas V., Vidgirių kapinynas // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1988 ir 1989 m., Vilnius, 1990, p. 102;
[14] Šimėnas V., Vidgirių kapinyno tyrinėjimai 1994 metais // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1994 ir 1995 m., Vilnius, 1996, p. 124–127;
[15] Klaipėdos (Memel) kraštas nuo ištakų iki XVII amžiaus, Klaipėda, 2018, p. 345–346;
[16] Šimėnas V., Vidgirių kapinynas // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1988 ir 1989 m., Vilnius, 1990, p. 102;
[17] Šimėnas V., Vidgirių kapinynas // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1988 ir 1989 m., Vilnius, 1990, p. 101;

Eglė Červinskaitė

Gruodžio 24, 2024

Skaudvilės Šv. Kryžiaus bažnyčia kraštotyrininkus, žurnalistus ir menotyrininkus domina daugeliu aspektų – dėl vertingųjų savybių, atspindinčių žemaitiškos sakralinės liaudies architektūros braižą, vertingos vidaus puošybos bei išsaugotos autentiškos išvaizdos. Nėra abejonės jog šventovė, pastatyta miestelio centre ant kalnelio – tikra Skaudvilės pažiba ir bendruomenės turtas. Ypatingas ne tik pastatas. Devintus metus tarnystės ten skaičiuojantis klebonas kanauninkas Alvidas Bridikis kuria tikinčiuosius telkiančias tradicijas bei atsakingai vykdo bažnyčios restauracijos ir išsaugojimo darbus.

Šv. Kryžiaus parapijos klebonas Alvidas Bridikis

Autorius: Parapijos albumo nuotrauka

Dviejų amžių istorija

Skaudvilėje koplyčia istoriniuose šaltiniuose minima nuo 1750 m., ji stovėjo dabartinių kapinaičių teritorijoje. O Šv. Kryžiaus bažnyčia, tokia kokia yra šiandien, pastatyta 1790 m. Batakių seniūno Ignoto Micevičiaus. Anot Lietuvos medinės sakralinės architektūros tyrinėtojos dr. Algės Jankevičienės, ši bažnyčia – viena iš nedaugelio klasicizmo bruožų turinčių kryžiaus formos sakralinių statinių.

Apie šią bažnyčią rašyta jau ne kartą, per nepriklausomybės laikotarpį pasirodė keletas mokslinių tekstų. Štai Dalia Ramonienė straipsnyje „Skaudvilės šv. Kryžiaus bažnyčia“, publikuotame Vilniaus dailės akademijos leidyklos 2007 m. išleistame straipsnių rinkinyje „Tauragės kraštas : istorija, kultūra, meno paminklai֧“ (sudarytoja Dalia Klajumienė), pabrėžia bažnyčios interjero ir architektūros meninę vertę: „interjero architektūriniuose ir dekoro elementuose vyrauja stilių įvairovė: raiškios vėlyvojo baroko, aiškios klasicizmo formos pinasi su istorizmo ir eklektikos elementais. Bažnyčioje gausu vertingų profesionaliosios ir liaudies dailės kūrinių. Šiaurytiniame šventoriaus kampe yra medinė liaudiškos architektūros formų varpinė.“

Varpinė taip pat tyrinėta atskirai. Istoriniuose šaltiniuose Povilas Šverebas straipsnyje „Skaudvilės buvusio valsčiaus katalikų bažnyčių varpinės ir varpai“, išsamiai skelbia 2003, 2006 ir 2008 vykdytų bažnyčių varpų ir varpinių tyrimų išvadas. Anot autoriaus, panašu, kad varpinė dabartinę išvaizdą įgavo 1839 m. P. Šverebas rašo, jog Skaudvilė bažnyčia nuo pastatymo turėjo nuo 2 iki 4 varpų, o skaudviliškiai nuolat rūpindavosi varpų skambesiu: „iki Pirmojo pasaulinio karo jie [skaudviliškiai, – red.] turėjo keturis varpus. Per karą prarado du. Dabar varpinėje kabo du varpai, 1889 m. nulieti Varšuvoje A. Zvolinskio.“

Skaudvilės Šv. Kryžiaus bažnyčia

Autorius: Kazys Lukšys

Labai išsamus a.a. Edmundo Mažrimo straipsnis, skirtas šiam unikaliam statiniu, publikuotas jo išleistoje knygelėje „Skaudvilė. Kur priešai skaudžiai nusivylė“ (2015 m.) Autorius išsamiai aprašo iš įvairių šaltinių žinomą bažnyčios istoriją, išvaizdą, reikšmę bendruomenei bei architektūrines vertingąsias savybes. Dauguma po to sekusių pažintinių tekstų remiasi jo surinkta medžiaga bei įžvalgomis.

Nepasidavė ateizmui

Bažnytinių dokumentų daug neišlikę nedaug, E. Mažrimo teigimu, nors bažnyčios metrikos knygos pradėtos vesti nuo 1791 m., Skaudvilės bažnyčia turėjo savo seną archyvą, tačiau didžiąją dalį archyvinių dokumentų sovietai 1940 m. išvežė į kartono fabriką sunaikinimui.

Svarbu paminėti, jog du šimtmečius skaičiuojanti bažnyčia Skaudvilės bendruomenei visuomet turėjo ypatingą reikšmę. Užfiksuoti liudijimai, kai sovietmečiu Žemaitijoje buvo padeginėjamos bažnyčios – Batakių bažnyčia neišliko – Skaudviliškiai savo bažnyčios rinkosi saugoti naktį. Nuo represijų kentėjo ir čia tarnavę kunigai – Lietuvos Katalikų bažnyčios Kronikos 64 numeryje, išleistame 1984 m. spalio 7 d., žinios iš Skaudvilės: „Skaudvilė, 1984 m. birželio 8 d. Skaudvilės bažnyčioje po pamaldų klebonas kun. Jonas Kauneckas pasakė katechetinį pamokslą apie išpažintį, pamokslo metu, priėjęs prie klausyklos, parodė vaikams, kaip atlikti išpažintį, ir tai buvo palaikyta nusikaltimu. Po pamokslo į zakristiją, neva bažnyčios apšildymo tikslu, prisistatė Tauragės rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja Ulbienė, vykdomojo komiteto sekretorė Karosienė ir vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja Jancevičienė ir pakvietė kun. J. Kaunecką atvykti į vykdomąjį komitetą.“

Saugomi sakralinio meno kūriniai
Anot paveldosaugos specialistų, Skaudvilės bažnyčia – vienas iš nedaugelio klasicizmo bruožų turinčių kryžiaus formos sakralinių pastatų. Bažnyčia pastatyta 1790 metais, stogas buvo dengtas šiaudais, vėliau – lentelėmis, o 1962–1970 m. bažnyčios ir varpinės stogai perdengti skarda, 1967 m. apkalti bažnyčios bokšteliai. Nors atlikti nedideli pertvarkymai, iš esmės pastatas pasiekė mūsų dienas reikšmingai nepakeistas. Anuomet statybai panaudoti ypatingos kokybės rąstai, nes ir po poros šimtų metų dauguma jų išliko puikios būklės. Bažnyčios fasadai, ypač pagrindinis fasadas, skirtingai nuo kitų Žemaitijos regiono sakralinių pastatų, išsiskiria puošnumu. 2014–2015 m. atliekant bažnyčios fasadų restauracijos darbus, restauratorius nustebino ir netradicinis rąstų sunėrimas.

Tvarkant fasadą nuspręsta restauruoti ir dekoro elementus – restauruoti langų vitražai, atstatytos langų ir durų metalinės, kalvių darbo detalės (langų rėmai, grotos, durų apkaustai, vyriai, rankenos, užraktai ir pan.). Restauruoti dekoratyviniai fasadų akcentai: žibintai prie šiaurinių ir vakarinių durų bei jų kronšteinai, pagrindinio fasado niša su skulptūromis ir drožinėtomis ažūrinėmis užuolaidėlėmis, Dievo Apvaizdos akis, christograma, du mediniai kryžiai.
Pradėjus restauruoti bažnyčios išorę, atkreiptas dėmesys į būtinybę išsaugoti vertingą vidaus profesionalaus sakralinio bei liaudies meno kūrinių kolekciją, taip pat parapijos lėšomis prieš porą metų sutvarkyti šventoriaus vartai.

Šiemet bažnyčios prieigose ir viduje vėl suręsti pastoliai. Atnaujinta varpinė, šiuo metu vykdomi didžiojo dviejų aukštų Šventojo Kryžiaus altoriaus su tabernakuliu, kulptūromis, skulptūrine „Nukryžiavimo“ grupe ir dviem sakyklom konservavimo restauravimo darbai. Darbus vykdo restauratorius Stanislovas Stanionis: jau pašalinti vėlyvų uždažymų sluoksniai, atidengtas autentiškas lesiravimo sluoksnis.

Skaudvilės bažnyčios didysis altorius

Autorius: . Mečislovas Sakalauskas, 1964 m., Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinys. Limis.lt

Į Skaudvilės bažnyčios įspūdingą presbiterijos (presbiterija (lot. presbiter – kunigas) – priekyje esanti paaukštinta šventovės dalis, skirta didžiajam altoriui, kitaip choras, – red.) apipavidalinimą, dviaukštį sudėtingos kompozicijos didįjį altorių atkreipė dėmesį architektūros ir dailės specialistai. Dailėtyrininkei Astai Giniūnienei mintis išsamiau panagrinėti šį kompleksą kilo 2021 m. Kultūros paveldo centro pavedimu apsilankius Skaudvilės bažnyčioje. Autorę sudomino Skaudvilėje dirbusio skulptoriaus Felikso Gedvilo kūryba.

Pasak A. Giniūnienės, nors jau minėta D. Ramonienė dviem lygiais, skirtingais planais įrengtą presbiterijos altorių datavo XVIII a. pab.-XIX a. pr., visą priskirdama liaudies meistrui F. Gedvilui, atlikus natūrinius tyrimus dviaukščio altoriaus atribucija pasirodė kur kas sudėtingesnė, paaiškėjo, kad tai nevienalaikis ir skirtingų meistrų sukurtas kompleksas. Šią prielaidą esą patvirtino ir šv. Petro skulptūros išskobtoje ertmėje įrėžta, anksčiau tyrinėtojų nepastebėta, data – „1877“. Ano autorės, tuomet prasidėjo didieji presbiterijos puošybos darbai. Skaudvilės bažnyčios interjerui įtakos turėjo Batakių bažnyčios, statytos 1776 m., pavyzdys (per 1970 m. gaisrą Batakių bažnyčia sudegė).

Netrukus, kaip ir kasmet, tikinčiuosius į bažnyčią suburs šv. Kalėdų pamaldos.

Švč. Mergelės ėmimo į dangų iškilmės

Autorius: Parapijos albumo nuotrauka

Daiva BARTKIENĖ

Per du dešimtmečius Lietuva tapo šimtaprocentine europietiška šalimi, tačiau vos už kelių šimtų kilometrų nuo sostinės, kurioje sukoncentruotas valstybės valdymas, mokslas ir verslas su gerai apmokamomis darbo vietomis, europietiškos kultūros šalis vis labiau panašėja į skurdžią pensininkų ir pašalpų gavėjų provinciją, kurioje garbinami eiliniuose rinkimuose pažadus dalinantys politikos marginalai ir svarstoma, ar Žemė tikrai gali būti apvali.

Auga pajamų nelygybė

„Nepaisant mažo šalies dydžio, regioniniai pajamų, našumo ir nedarbo skirtumai yra ne tik vieni didžiausių tarp Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos šalių, tačiau ir toliau didėja. Ekonominis augimas sutelktas keliuose didžiuosiuose miestuose ir kurortuose prie Baltijos jūros, o daugelis kaimo ir periferinių vietovių stagnuoja ir emigracija dažnai yra vienintelis būdas išvengti skurdo.“ Taip Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija  pradeda 2020 metų Lietuvos socialinę ir ekonominę apžvalgą.

Praėjus penkeriems metams nuo tokios išvados paskelbimo niekas nepasikeitė. Pajamų atotrūkis tarp Vilniaus ir likusios Lietuvos vis labiau didėja ir jau siekia kone 500 eurų. Šių metų pradžioje sostinės gyventojai vidutiniškai uždirbo 1732 eurus „į rankas“, tuo tarpu kitų regionų gyventojai per mėnesį vidutiniškai uždirbo 1280 eurų. Nesumažėjo ir pajamų nelygybė: “Sodra” suskaičiavo, kad 20 proc. mažiausiai (650 eurų)  ir 20 proc. daugiausiai  (3171 euras) uždirbančių pajamos skyrėsi 5 kartus.

Tačiau Lietuvoje yra regionų, kur vidutinis atlyginimas dar mažesnis. Tauragės apskrities  gyventojai už darbą per mėnesį vidutiniškai gauna 1221 eurą, Marijampolės – 1178 eurus, Alytaus – tik 1166 eurus. Bet didžiojoje dalyje smuklių prekybos ir aptarnavimo įmonių  dažniausiai žadamas tik minimalus atlyginimas, nes darbuotojų, ypač nekvalifikuotų, pasirinkimas vis dar yra labai didelis.

Girdėdami apie gerokai didesnes sostinės  gyventojų paimamas, žmonės negali suprasti, kodėl jie už tą patį darbą gauna mažiau, nors pastarųjų metų infliacijos šokas žmonių perkamąją galią paveikė vienodai visoje Lietuvoje.

Neteko trečdalio gyventojų

Lietuvos nacionalinės regioninės politikos tikslas – mažinti socialinius ir ekonominius skirtumus tarp regionų ir pačiuose regionuose, skatinti visoje valstybės teritorijoje tolygią ir tvarią plėtrą. Tiek patvirtinti Nacionalinės regioninės politikos prioritetai iki 2030 m., tiek „Baltoji knyga“ numato, kad žmonėms turi būti sudarytos palankios sąlygos gyventi ne tik didmiesčiuose, todėl viešosios paslaugos būtų lengvai pasiekiamos kiekvienam Lietuvos gyventojui.

Vis dėlto Lietuvos socialinių mokslų centro atlikti tyrimai parodė, kad teritorinė  nelygybė pradėjo formuotis nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir išlieka iki pat šių dienų.

Pramonės įmonių žlugimas rajonų centruose, kolūkių ir tarybinių ūkių sunaikinimas daugelį žmonių paliko be darbo, nebematė perspektyvų savo gyvenamosiose vietovėse, todėl ieškojo galimybių emituoti į užsienį arba po studijų likti gyventi didžiuosiuose šalies miestuose. Rajonų centruose ir kaimo vietovėse liko vyresnio amžiaus, mažiau mobilūs, sunkiau prie naujų ekonominių sąlygų  prisitaikantys gyventojai. Aukštas nedarbo lygis nulėmė jų mažus atlyginimus.

Nuo 2001 metų Lietuva prarado per 17 proc. gyventojų, tačiau pakraščių regionai nukentėjo kur kas labiau. Tauragės regiono savivaldybės vidutiniškai neteko 33 proc. gyventojų, beveik  po 30 proc. gyventojų neteko Marijampolės ir Alytaus regionų savivaldybės. Kai kuriose šių regionų savivaldybėse liko tiek gyventojų, kiek didžiųjų miestų seniūnijose, ar net dar mažiau.

Pavyzdžiui, Pagėgiai per pastarąjį ketvirtį amžiaus neteko  net 42 proc. gyventojų, Lazdijų ir Varėnos savivaldybės neteko maždaug po 37 proc., o  Šilalės – 35 proc. gyventojų. Blogiausia, kad kasmet jų dar labiau sumažėja. Pernai Šilalės savivaldybė neteko 1,56 proc., Jurbarko – 1,14 proc., Pagėgių – maždaug 1 proc. gyventojų. Mažėjant gyventojų, mažėja ir paslaugų -  kaimo vietovėse jau sunaikinta didžioji dalis gyventojams reikalingos infrastruktūros.

Skurdas – nacionalinio saugumo problema

Europos Sąjunga Lietuvos regionams iki 2029 metų skiria per 1,6 mlrd. eurų investicijų. Milžiniški pinigai keičia  Lietuvos veidą, bet ne žmonių gyvenimus, nes milijardai eurų, kuriuos Europos Sąjunga skiria regionų problemoms spręsti, o vietinė valdžia investuoja į takelių trinkelizaciją ir apžvalgos bokštus virš pušų viršūnių, nenaikina socialinės atskirties pagimdytos kultūrinės atskirties. Dėl to pirmiausia kaltas valstybės pakraščių regionuose įsišaknijęs skurdas, iš kurio išsiveržti pavyksta labai nedaugeliui.

2021 – 2030 metų regionų plėtros programoje nurodoma, kad Tauragės regione skurdo riziką ir socialinę atskirtį patiria 34,4 proc. gyventojų. Toks pat ir dar netgi didesnis – 36,4 proc. skurdo ir socialinės atskirties lygis yra ir Marijampolės apskrityje. Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo duomenimis, Lietuvoje skursta  apie 20 proc. gyventojų, todėl valstybės tikslas pasienio regionuose iki 2030 metų sumažinti skurdą iki maždaug 22 proc. neatrodo ambicingas.

Nutolę regionai, kuriuose gyvenimo lygis smarkiai skiriasi nuo didmiesčių, kuo toliau, tuo labiau tampa ne ekonomine, o politine problema. Ekonomiškai apleistų regionų gyventojai  neturi pakankamai  pajamų  kasdieniams poreikiams, jiems nepasiekiamas geras švietimas, dėl nuolat optimizuojamos švietimo, sveikatos priežiūros,  viešojo transporto infrastruktūros jie jaučiasi pamiršti, kaupia nuoskaudas, kurios diktuoja sprendimus rinkimuose. Daugiausia balsų politinė partija „Nemuno aušta“ 2024 metų Seimo rinkimuose surinko būtent Tauragės ir Klaipėdos apskričių rinkimų apygardose.

Tačiau dar svarbiau, kad menkas didelės dalies gyventojų  išsilavinimas ir  kritinio mąstymo stoka sudaro sąlygas sklisti  priešiškai propagandai ir kelia grėsmę valstybės, kurioje gyvename, saugumui.  Vilniaus universiteto Socialinės politikos katedros vedėja, profesorė dr. Daiva Skučienės 2024 metų pabaigoje atliktas tyrimas „Lietuvos socialinės ir gynybos politikų sankirtos: socialiai pažeidžiamų grupių atsparumas hibridinėms grėsmėms“ parodė, kad gyventojų socioekonominis saugumas ir lūkesčiai yra pagrindiniai veiksniai, sąlygojantys pasitikėjimą valstybe, taip pat kad gynybai skiriamų prioritetų į šešėlį nustumtas socialinės apsaugos finansavimo klausimas ir su tuo susiję galimybės mažinti šalies gyventojų skurdą bei socialinę skirtį kelia grėsmę nacionaliniam saugumui šalies viduje.

Projektui „Regionų atskirtis – grėsmė valstybės saugumui“ įgyvendinti 6 tūkst. eurų stipendiją skyrė Medijų rėmimo fondas.

Vėl visų laukiame unikaliame kultūros įvykyje – Bijotų vasaros festivalyje, kuris prasidės birželio 28 d. (šeštadienį) ketvirtą kartą vyksiančia Teatrų sueiga. Kviečiame atrasti teatro magiją po atviru dangumi istorinėje ir gamta alsuojančioje aplinkoje – Dionizo Poškos Baublių muziejaus teritorijoje. Teatrų sueiga – gyvas, kūrybingas susitikimas tarp teatro, gamtos ir istorijos, suteikianti progą sugrįžti prie savo šaknų, patirti meną betarpiškai.

„Teatrų sueiga“ laukia visų birželio 28 d., šeštadienį, nuo 13 val. Bijotų dvaro parke.

Šių metų programa:

 13 val. – Bijotų mėgėjų teatras „Savi“/„Nepavėluok“, komedija (rež. Kristina Mizgirienė);

 14 val. – Alksniupių mėgėjų teatras „Pilnatis“/„Vakaronė piniginėje“ (rež. Laima Didžbalienė);

 15 val.  – Kretingos kultūros centro Kurmaičių skyriaus dramos kolektyvas/„Gegužio vienatvės“ (pagal R. Granausko apsakymus, rež. Donatas Žilinskas);

 16 val. – Jurbarko kultūros centro Skirsnemunės teatras „Pakeleivis“/„Trys mylimos“ (pagal Žemaitę, rež. Birutė Šneiderienė).

Tarp pasirodymų galėsite mėgautis literatūriniais intarpais – bus pristatoma Tauragės krašto kūrėjo, literato Eugenijaus Šalčio knyga „Trioletai“, skaitomos jos ištraukos, o į kulinarinio paveldo kelionę kvies skaudviliškiai su Skaudvilės „kleckais“ ir degustacine programa „Im i met“. Bus galima ne tik stebėti, kaip tie „kleckai“ gaminami, bet ir jų paragauti (teks susimokėti), ir net receptą sužinoti arba kaip nors jį iškaulyti iš gaspadinių.

Viena iš Bijotų dvaro festivalio sumanytojų, Teatrų sueigos vadovė Rima Bandzinaitė-Latožienė džiaugiasi, kad ketvirtą kartą rengiama Teatrų sueiga Bijotuose jau yra laukiama ne tik jos dalyvių, bet ją pamėgo ir žiūrovai.

„Labai džiugu, kad ši sueiga prigijo ir tapo laukiama tiek aktorių, tiek žiūrovų, o visam festivaliui šis kultūrinis renginys suteikia savotiško svorio – jis tapo tikru kultūros įvykiu, kuriame jaučiama gyva Bijotų krašto dvasia. Vaidinimai vyksta po atviru dangumi, prie Dionizo Poškos Baublių, o toks formatas leidžia teatrui peržengti įprastas ribas ir kviečia žiūrovą įsitraukti į gyvą vyksmą. Juk teatro susibūrimo esmė – dialogas tarp aktorių ir žiūrovų, tarp jų patirčių. O kur dar po spektaklių vykstantys atviri pokalbiai, diskusijos, kūrybinės dirbtuvės, kuriose kiekvienas dalyvis tampa bendrakūrėju. Todėl neabejoju, jog tokia sueiga svarbi ne tik spektakliais, bet ir buvimu kartu“, – įsitikinusi Teatrų sueigos sumanytoja.

Šiemet, pasak R. Bandzinaitės-Latožienės, pirmą kartą per ketverius metus į Bijotus atvyksta toks gausus teatralų būrys – net 4 kolektyvai, o jų visų rodomi spektakliai tikrai yra išskirtiniai.

Renginys – nemokamas.

Bijotų vasaros festivalio organizatorių inform.

Šeimos gydytojo paslaugas teikiančios įstaigos jose prirašytiems gyventojams turi užtikrinti nemokamą pirminę sveikatos priežiūrą. Į ją įeina tiek šeimos gydytojo komandos paslaugos, tiek tyrimai, kuriuos skiria šeimos gydytojas.

Valstybinės ligonių kasos inform.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 48

Tuo įsitikinusi iš Upynos kilusi Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė, ryškaus sopraninio balso savininkė Sandra Lebrikaitė, kurios kelias į didžiausias pasaulio scenas prasidėjo nuo giedojimo gimtojo miestelio bažnyčioje ir nuvedė iki „Dainų dainelės“, o nuo jos – iki operos scenų Europoje, Amerikoje, Azijoje ir netgi Afrikoje. Tokia – kupina drąsos, darbo ir jautrumo – yra Sandros profesinė kelionė, kurią ji pradėjo iš meilės muzikai ir vieno netikėto konkurso.

Nuo vaikiškų melodijų iki didžiosios scenos atradimo

Muzika S. Lebrikaitės gyvenime skambėjo nuo pat mažens: ji augo niūniuodama melodijas, dainuodama namuose, mokykloje ir giedodama Upynos Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčioje.

„Visuomet, kiek save prisimenu, dainuodavau, giedojau bažnyčioje“, – sako Sandra.

Tačiau kai reikėjo pradėti galvoti, kokį profesinį kelią rinktis, jai neatrodė, jog juo gali tapti muzika. Sandra rimtai svarstė apie psichologijos studijas, nes, kaip pati sako, muzikantės karjera tuomet atrodė nepasiekiama. Lūžio tašku tapo dainavimo mokytojos Laimos Petkuvienės pasiūlymas dalyvauti „Dainų dainelės“ konkurse. Iki tol Sandra dainuodavo tik ansambliuose, bet tąsyk ryžosi pirmą kartą pasirodyti kaip solistė.

„Pradėjome ruoštis konkursui, kai iki atrankų tebuvo likusios vos kelios savaitės, todėl tikrai daug nesitikėjome. Bet nutiko nuostabus dalykas – tapau laureate“, – prisimena solistė.

Tai buvo momentas, kai pirmą kartą patikėjo, jog visgi įmanoma įgyvendinti svajonę tapti dainininke.

Ir nors iš pradžių, pasirinkusi studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ji tikina negalvojusi apie operos solistės karjerą, tačiau kuo toliau, tuo labiau ši sritis ją ėmė žavėti: „Kai pradėjau studijuoti klasikinį dainavimą, supratau, kiek ten subtilybių – tas sudėtingumas mane ypatingai sužavėjo, todėl ir pasilikau šiame kelyje“.

Šeimos palaikymas ir profesinė branda

Kalbėdama apie savo sėkmės istoriją, Sandra prisimena ir artimųjų palaikymą, kuris darė didelę įtaką jos karjerai.

„Mano mama iš Upynos į Šilalę tris kartus per savaitę, visus septynis metus vežiodavo mane į Meno mokyklą, darė viską, kad aš nepamesčiau dainavimo, todėl ir įstojusi studijuoti negalėjau jos nuvilti“, – su nuoširdžia padėka prisimena Sandra.

Kone prieš dešimtmetį baigusi bakalauro ir magistro studijas, S. Lebrikaitė iki šiol nuolat tobulinasi meistriškumo kursuose, o dainavimo pamokos tapo kasdienybe net ir dabar.

Kaip yra sakiusi projekto „NeSustojusi kultūra“ rengėjams, Sandra yra stažavusis pas vokalo pedagogus docentę Birutę Sodaitytę, profesorius Derek Barnes ir Sigutę Stonytę ir kt. Dar studijų metais jauna artistė buvo kviečiame dainuoti festyvalyje „Operetė Kauno Pilyje “, 2014 m. pirmą kartą Baltijos šalyse atliko Johan de Meij simfonijos vokalo partiją, o baigusi studijas buvo pakviesta kurti vaidmenis Panevėžio muzikiniame teatre (Valensijena F. Lehar operetėje „Linksmoji Našlė“, Pepi  J. Strauss „Vienos Kraujas“, Marija R. Rodgers „Muzikos garsai“), ryškius vaidmenis sukūrė spektakliuose „Ar Amerika pirtyje?“ ir roko operoje „Priesaika“.

Apie talentą Sandra kalba atvirai ir pragmatiškai: „Manau, kad talentas sudaro vos kelis procentus. Ir talentu vadinu natūraliai įgimtą muzikalumą, jautrumą, muzikinę klausą ir muzikos jutimą, o visa kita yra nuoseklus ir atkaklus darbas. Užsispyrimas, atsakomybė ir kantrybė yra svarbiausi dalykai“.

Akivaizdu, jog būtent šios savybės klasikinės operos, estrados kūrinių, kamerinės muzikos ir kitų muzikinių žanrų kūrinių atlikėjai padėjo pasiekti profesinių aukštumų, ji jau gali didžiuotis net keliais išleistais singlais – „Namai“, „Energy“, „Geriau kartu“, koncertais su orkestrais ir pan.

Karjera be sienų: nuo Afrikos iki Čikagos

Būtent atkaklus darbas atvėrė solistei duris ir į pasaulio scenas. Sandra kartu su vyru, LRT televizijos laidų vedėju Ignu Andriukevičium metams buvo išvykę į Afriką, Ruandą. Ir nors išvykdama ji tikina nežinojusi, kaip ten seksis užsiimti muzikine veikla, tačiau ji sugebėjo ir ten surengti savo koncertų – susipažinusi su vienu geriausių Ruandos reperiu, taip pat su soliste iš JAV, ji surengė ne vieną koncertą, svečiavosi net Pietų Korėjoje.

„Man uždainavus jų liaudies dainą, visa minia dainavo kartu su manimi – tas jausmas buvo nepakartojamas“, – pasakoja Sandra.

Tarp ryškių karjeros momentų ji išskiria ir miuziklą „Lituanica“ Čikagoje.

„Kadangi esu gimusi šalia Stasio Girėno gimtinės, tad man tai buvo labai prasminga – dainuoti apie savo krašto didvyrį Amerikoje“, – prisimena solistė.

Pamokos, nesėkmės ir drąsa eiti pirmyn

Net ir geriausiai pasiruošusiems pasitaiko nesėkmių, tačiau Sandra problemines situacijas mato kaip pamokas, dėl kurių nusivilti neverta. 

„Kartais pasirodymas nepavyksta taip, kaip norėtum, nors jam skiri daug laiko ir pastangų. Tačiau stengiuosi į tai žiūrėti ramiai, tuo labiau, jog meno pasaulyje mažai tobulumo, ir tai reikia priimti“, – sako S. Lebrikaitė.

Vis dėlto kartais matyti nesėkmes kaip pamokas būna sudėtinga. Bet tokiais momentais, kai, atrodo, visai nebėra jėgų, Sandra sako prisimenanti artimuosius, kurie visada skatino nemesti muzikinės karjeros.

„Esu labai jautrus žmogus ir tikrai yra buvę momentų, kai norėjosi viską mesti – bet tada paskambinu draugei, mamai ar sesei, pasikalbam, ir viskas stoja į vietas. Kai žinai, jog esi mylimas, yra daug lengviau tikėti savimi“, – neabejoja operos solistė.

Tiems, kurie svajoja apie muzikos kelią, bet neturi aiškaus plano, Sandra siūlo nebijoti – pirmiausia išbandyti savo muzikines galimybes studijose, nes taip lengviau nuspręsti, ar muzikinė karjera yra tikrasis pašaukimas, taip pat labai svarbu lankytis koncertuose ir domėtis pasirinkta sritimi, nes dabar galimybių yra begalė.

„Pirmiausia patarčiau įstoti studijuoti, o jau per pirmus metus viskas pasidaro labai aišku. Mano pirmame studijų kurse vien dainininkų buvome 17, bet studijas baigėme tik šeši“, – sako solistė. 

Ir, aišku, norint ko nors pasiekti, būtina svajoti, kelti sau tikslus. Ir prisipažįsta, jog jai pačiai labai patinka svajoti, o jos svajonių vaidmuo –  Violeta G. Verdi operoje ,,Traviata” – kūrinys, kurį išgirdus, ir gimė meilė operos žanrui.
„Aš manau, kad nuostabūs dalykai nutinka, kai nustoji bijoti gyventi. Todėl visiems linkiu mėgautis gyvenimu, siekti savo svajonių“, – sako solistė.

Emilija GEDGAUDAITĖ

Pašnekovės asmeninio albumo nuotr.

Automagistralėje įvykusi skaudi avarija dabar jau vadinama laiminga, mat jos metu iš automobilių faktiškai nieko nebeliko. Sunkiausiai sužalotas įtariamas kaltininkas – „greitąją“ iš galo taranavusios „Audi“ vairuotojas, Šilalės greitosios medicinos pagalbos paramedikė gydosi namuose, o vairuotojas tęsia darbą. Įvykio liudininkai tai vadina stebuklu.

Žydrūnė MILAŠĖ

Šilalės greitosios medicinos pagalbos stoties nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 48

Jau kelinti metai Šilalėje kalbama apie daugiabučių namų statybą miesto pakraštyje. Kada jos prasidės, nuolat klausiama ir rajono vadovų, kurie tik skėsčioja rankomis ir kalba apie sutarties nutraukimą bei naujų investuotojų paieškas. Pradėjus domėtis, kodėl statybos nevyksta, paaiškėjo, kad projekto vystytojai jau turi rangovą, o visai neseniai paskelbė ir apie Šilalėje parduodamus butus.

Daiva BARTKIENĖ

Žydrūnės MILAŠĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 48