Sąvoka „turto pornografija“ aptikau amerikiečių ekonomisto, investuotojo ir populiarių knygų apie tai, kaip išlaikyti pinigus naudingu tarnu ir neleisti jiems tapti šei­mi­ninku, Skočio Galovėjaus svars­ty­muose, kaip nuo XX a. ant­ros pusės keičiasi radikaliai skirtingas pajamas turinčių žmonių gyvenimas. Pasak autoriaus, susiformuoja atskira turtuolius aptarnaujanti industrija, kuri iš esmės perkelia turtinguosius į atskirą pasaulį su išskirtiniais daiktais, pramogomis, nuolatine apsauga, ypatingai prabangiomis klinikomis ir pan. Turtas pradedamas sieti ne tik su kasdiene gerove, bet veikiau su priklausymu „pusdievių“ kastai, gyvenančiai pa­­gal savas taisykles ir vis labiau ats­kirtai nuo daugumos žmonių kas­dienių rūpesčių.

Rankinis laikrodis kainuoja kaip prabangus butas didmiestyje, rankinė įvertinta ne vienerių metų vidutiniu atlyginimu, paprasti marškinėliai atsieina kelis šimtus ir kt. – visa tai susiję ne tik su kokybiško gyvenimo siekiu, bet ir su pretenzija priklausyti „saviškių“ sluoksniui. Dar XX a. pradžioje ekonomistas Torsteinas Veblenas rašė, jog susiformavo speciali klasė, kuriai nereikia rūpintis darbu pragyvenimui, bet kuriai būdingas demonstratyvus vartojimas. Prabangios prekės, paslaugos įsigyjamos ne todėl, kad jų reikia, bet norint pademonstruoti „aš galiu tai turėti“. Pasak S. Galovėjaus, laikui bėgant savo galios demonstravimas taip suintensyvėja, kad virsta „turto pornografija“, kuri susijusi ne vien su prabangių daiktų demonstravimu, bet ir su nuolatinėmis plastinėmis operacijomis, ekscentrišku elgesiu bei įsitikinimu, kad kiekvienas veiksmas privalo skleisti „turto ir prabangos kvapą“...

Industrinėje visuomenėje didžiausius turtus susikrovė pramonininkai, bankininkai, verslininkai. Jie dažniausiai darė didžiulę įtaką politikai, tačiau patys į ją nesiveržė ir vadovavosi teze, kad verslo pasaulyje rūpiniesi savo gerove, o politikai privalo rūpintis bend­ruoju gėriu. Tačiau informacinės visuomenės laikais, kai prasidėjo varžytuvės dėl žinomumo ir dominavimo ekranuose, riba tarp verslo ir politikos visiškai nusitrynė. Kalbant apie Lietuvą, gerai pamenu, kai vienas turtingiausių šalies verslininkų įkūrė Darbo partiją, nes, kaip teigė, jam nusibodo kovoti už savo interesus su politikais ir bandyti juos paveikti. Beje, vienas iš  paradoksų (ne tik Lietuvoje) yra tai, jog turčiai, pasukę į politiką, dažniausiai pasiskelbia „paprastų žmonių gynėjais“. Deja, dažniausiai tai būna susiję ne su nuoširdžiu rūpesčiu, bet su verslo logika – „geriausias pinigų ir pastangų santykis už vieną balsą“.

Teko girdėti neįtikinantį paaiškini­­mą – esą verta valdžią atiduoti labai turtingiems politikams, nes jie jau visko turi pakankamai, todėl nebebus savanaudiški ir galės pasirūpinti kitais. Tačiau daugybė pavyzdžių rodo, jog itin turtingam žmogui pasakyti sau „pakanka“ yra gerokai sunkiau nei tam, kuris gyvena kukliai. Kitas dalykas, jau minėtas „turto pornografijos“ principas – tai nuolatinė kova už vis didesnę galią ir siekis parodyti pranašumą prieš kitą. 

Praėjusios kadencijos Seime turtingiausias parlamentaras iš Biržų atvirai tvirtino, kad nemėgsta dalinti labdaros ar padėti tiems, kurie pateko į bėdą, nes esą jei visiems padėsi, pats mažai turėsi. Paradoksalu, bet būtent jis labai daug kalbėjo apie moralę ir solidarumą... 

Kai turtingas žmogus tampa politiku yra viena istorija, tačiau labai dažnai matome, kaip turtus susikrauna politikai, kurie turtėja nepalyginami greičiau nei ta visuomenė, kuriai jie įsipareigojo tarnauti. Tad nieko keisto, kad žmonėms kyla klausimas, ar tikrai tai visada susiję su politiko talentais bei sąžiningu darbu. Man asmeniškai lieka nemalonus prieskonis, išgirdus apie politikų vilas ar kitą nuosavybę užsienyje, matant ypatingai prabangius politikų automobilius, būstus ar neįtikėtinas sumas kainuojančias aprangos detales. Be abejo, greičiausiai yra žmonių, kurie sugeba derinti polinkį į „turto pornografiją“ su sąžiningu politiko darbu, tačiau, kai politikas rėžia „aš galiu sau leisti“, natūralu paklausti, o kodėl dauguma tų, kuriems prisiekei sąžiningai ir nuoširdžiai tarnauti, to sau leisti vis tik negali...

Andrius NAVICKAS

Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, šiuo metu Lietuvoje veikia daugiau nei 6450 priedangų, kuriose galėtų slėptis apie 1,5 mln. gyventojų. 28 savivaldybės jau turi pakankamą priedangų skaičių, tačiau 32 vis dar susiduria su jų trūkumu. Miestuose priedangų turi pakakti bent 60 proc. gyventojų, o rajonų savivaldybėse – ne mažiau kaip 40 proc. Pasidomėjus, kokia situacija yra mūsų regiono savivaldybėse, paaiškėjo, jog nors formaliai Vyriausybės reikalavimai įvykdyti,  gyventojams informacijos, kur ir kaip nusigauti iki kolektyvinės apsaugos statinių, kokios pagalbos gali tikėtis žmonės, ypač neįgalieji, sunkiai vaikštantys ar vieniši senoliai, nėra. 

Vidaus reikalų ministerija savivaldybėms priedangų infrastruktūros plėtrai jau paskirstė daugiau nei 20 mln. eurų. 

„Gyventojų saugumas yra svarbiausias mūsų prioritetas. Pirmuoju etapu finansavimą gavo 51 savivaldybė, o per maždaug pusantrų metų pirmosios skirtos lėšos bus panaudotos 350 priedangų modernizavimui visoje Lietuvoje“, – yra sakęs vidaus reikalų ministras Vladislavas Kondratovičius.

Kvietimai modernizuoti identifikuotas priedangas bus tęsiami visą Civilinės saugos stiprinimo ir plėtros programos laikotarpį – iki 2030 m. Šiuo metu tik 28 savivaldybės jau turi pakankamą jų skaičių, tarp pastarųjų – ir Šilalės savivaldybė, gavusi 200 tūkst. Eur jų atnaujinimui.

Šilalės savivaldybės ekstremaliųjų situacijų operacijų centro (ESOC) vadovas Ignas Gužauskis ir savivaldybės parengties pareigūnas Mindaugas Mikutavičius apie pasirengimą dienai X turi daugiausiai informacijos, tad jų ir teiravomės, kokia padėtis yra rajone.

Pasak jų, šiuo metu mero potvarkiu yra patvirtintos 24 priedangos (jas žymi ženklas su nameliu gelsvame fone) ir 22 kolektyvinės apsaugos statiniai (mėlynas trikampis oranžiniame fone). Kai kurie pastatai turi abu šiuos ženklus, o tai reiškia, jog yra tinkami tiek trumpalaikei priebėgai, tiek ilgesniam apsistojimui su nakvyne. 

Savivaldybės atstovų teigimu, iki šių metų gruodžio už Vyriausybės skirtą finansavimą planuojama atnaujinti priedangas Šilalės kultūros centre, Socialinių paslaugų namuose, Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijoje bei Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijoje.

„Teikiant prašymą finansavimui, buvo­me numatę atnaujinti šešias priedangas, bet dvi daugiausiai investicijų reikalaujančias atidėjome kitam etapui – vėliau ketiname sutvarkyti priedangas miesto progimnazijos pradinių klasių skyriuje ir Kvėdarnos lopšelyje-darželyje „Saulutė“. Geriausios būklės tokio tipo statinys yra Socialinių paslaugų namuose, kur tetrūksta tik sanitarinių mazgų. Kitur reikės didesnių išlaidų – tarkime, Kultūros centre bus pratęstas keltuvas neįgaliesiems iki rūsio patalpų, kitur reikia įrengti evakuacinius išėjimus, skydais apsaugoti langus, pasirūpinti rezerviniu elekt­ros, geriamojo vandens tiekimu, nuotekų šalinimu“, – sako M. Mikutavičius.

I. Gužauskis pripažįsta, jog nors priedangų skaičius ir atitinka nustatytus reikalavimus, vis tik pas mus jos yra pačios žemiausios kategorijos.

„Priedangos yra skirstomos į tris tipus: geriausiai aprūpintose garantuojama apsauga iki 3 parų, vidutinėse, ko ir siekiama šiuo atnaujinimu, galima būti iki 24 valandų, mūsų rajone esantys tokie statiniai patenka į kategoriją tų, kur pasislėpti galima tik iki 5 val. 

Neseniai grįžau iš Ukrainos, kur kalbėjausi su vietos gyventojais, teiravausi jų patirties. Jie priedangomis naudojosi tik pačiomis pirmomis karo dienomis, ten nubėga vieną kitą kartą ir dabar, kai sprogimai girdisi visai greta. Tačiau, pasak ukrainiečių, kiek sykių per naktį žmogus gali bėgti į priedangą? Įspėjimai apie pavojų ateina 3–4 kartus per naktį, todėl taip pabėgiojus savaitę-dvi, žmogus savotiškai apsipranta ir į sirenas nebereaguoja. Žinoma, tai blogai ir pavojinga, bet tokia yra patirtis, liudijanti, kad mums pakanka ir trumpo periodo priedangų“, – teigia ESOC vadovas.

Pasak jo, Ukrainoje kone prie kiekvieno daugiabučio ar parduotuvės stovi elektros generatoriai. Tad, remdamasis šita patirtimi, jis ir mums siūlo apsirūpinti tuo, kas būtiniausia. Todėl dviem strateginėms rajono įmonėms – UAB „Šilalės šilumos tinklai“ ir „Šilalės vandenys“ jau yra skirta po 10 tūkst. Eur elektros generatoriams įsigyti. 

„Ukrainos patirtis rodo, jog gyventojams būtina nenutrūkstamai tiekti šilumą bei vandenį, bet dar svarbiau – centralizuotai tvarkyti nuotekas. Tam kiek­vienas daugiabutis turi savo nediduką elektros generatorių, o įmonės – galingus ir mobilius. Be elektros visos šios funkcijos neįmanomos, tad pirmiausiai turime būti apsirūpinę elektra. Nes visada atsiras žmonių, kurie atsisakys išsikelti iš namų. Žinoma, nesinori galvoti, kad išauš ta lemtinga diena, bet tam rengtis ir būti pasiruošę privalome“, – neabejoja I. Gužauskis.

Tačiau ir jis, ir M. Mikutavičius sutinka, jog dažnu atveju priedangos ar kolektyvinės apsaugos statinio ženklai realios pagalbos negarantuoja. Neseniai vienas žmogus nusprendė atlikti eksperimentą – apie 22 val. nuvyko į artimiausią pastatą su ženklu „Priedanga“. Deja, jokios informacijos apie atsakingą asmenį, jokių kontaktų čia nerado, tad ėmė skambinti tos įstaigos darbuotojams. Šie kelis kartus jį „pasiuntė tolyn“, galiausiai po valandos kažkas atvažiavo ir priedangą atrakino. Jei būtų iš tiesų reikėję slėptis, tai būtų neįmanoma – patalpa buvo užversta įvairiais daiktais. Todėl abu specialistai neneigia, kad panaši situacija galėtų būti ir mūsų rajone, nes niekas tik­ram karui iš tiesų nesirengia – mes pernelyg pripratome prie taikos. 

„Tas ir blogiausia: „žaidžiame“ taikos sąlygomis, nesuvok­dami realybės, visos stalo pratybos einasi kaip iš pypkės, tik vargu, ar mums pavyktų taip veikti realaus karo atveju. Matydamas įvairių institucijų nesusikalbėjimus drįstu teigti, jog, atėjus dienai X, suirutės būtų nemažai“, – sako rajono ESOC vadovas.

Parengties pareigūnas M. Mikutavičius primena, kad esame pasienio su šalimi agresore rajonas, o tai reiškia privalomą gyventojų evakuaciją.

„Nutikus netikėtai situacijai, per artimiausias valandas savivaldybės privalo išvalyti teritoriją, t. y. paruošti karo lauką be civilių. Šiuo metu tai yra 40 kilometrų atstumu nuo Rusijos sienos einanti šalies teritorija. Šilalės miesto ji nesiekia, bet tai būtų aktualu maždaug 2000 gyventojų iš Tenenių, Pajūrio, Did­kiemio ir Šilalės kaimiškosios seniūnijų. Skaičiuojama, jog didžioji jų dalis evakuosis patys, savivaldybei tektų išgabenti maždaug 25 proc. gyventojų. Tie, kurie nuspręstų likti, privalėtų savo valią išreikšti raštu, bet kaip tai padaryti – dar niekas nežino. Tai yra karo komendatūros darbas. Kur evakuotis, kuria kryptimi judėti, irgi nėra tiksliai žinoma, nes planai keičiasi: ne taip seniai kalbėta, jog visus gabensime į Laukuvos surinkimo punktą, iš ten – į Varnius, dabar jau diskutuojama, kad mūsų rajono gyventojai turėtų vykti į Kretingą. Bet, mano manymu, tai nebūtų racionalu, tad neabejojame, jog pokyčių dar bus“, – įsitikinęs M. Mikutavičius.

„Bet reikia atsiminti, jog niekas neįvyks per valandą – evakuacija gali užtrukti ir kelias savaites ar mėnesius, be to, kol turime laiko, būtina išsiaiškinti daug subtilių niuansų. Tad arti­miausiu metu vėl vykdysime sta­lo pratybas, planuojame, kad jo­se dalyvautų ir kariuomenės bei komendatūros atstovai“, – tikina ESOC vadovas I. Gužauskis.

Anot M. Mikutavičiaus, būtent dėl to, jog dalis Šilalės rajono gyventojų patenka į evakuojamųjų sąrašus, mūsų rajonui neskiriama lėšų kolektyvinės apsaugos statiniams.

„Įrengti priedangų ar kolek­tyvinės apsaugos patalpų daugiabučių rūsiuose nėra galimybės, nes juose nėra evakua­cinių išėjimų, o tai reiškia, jog tokios paskirties patalpos bū­tų labiau kapas nei slėptuvė. Nuo sovietmečio vaizdiniuose išlikusių slėptuvių su gultais, dujokaukėmis bei konservais Lietuvoje nebeliko. Visoje šalyje turime tik vieną slėptuvę, kur, prasidėjus karui, įsikurtų pagrindinis operatyvinis štabas. Tačiau gyventojai turėtų įvertinti galimas grėsmes ir apgalvoti, ar, tarkime, individualiuose namuose esančiuose rūsiuose yra sąlygos slėptis: ar yra bent du išėjimai, pasirūpinti pakankamomis vandens atsargomis, išlikimo krepšiu ir t.t. Gyvenantieji daugiabučiuose turėtų iš anksto pasidomėti, kur yra artimiausia priedanga, galbūt pabandyti iki jos nueiti, stebint, kiek laiko užtruks“, – pataria parengties pareigūnas M. Mikutavičius.

Šiuo metu Šilalės rajone esančiose priedangose vienu metu galėtų prisiglausti per 8200 gyventojų. 

Priedangų ir kolektyvinės ap­saugos statinių pritaikymui bei remontui po 200 tūkst. Eur gavo ir Tauragės bei Jurbarko savivaldybės. Valstybės gynimo fondo lėšas Tauragės savivaldybė investuos į Tauragės PSPC, Šeimos gerovės centro, „Versmės“ gimnazijos, lopšelio-darželio „Žvaigždutė“ bei „Žalgirių“ gimnazijos patalpas. Jose bus įrengtas rezervinis elektros energijos tiekimas iš elektros generatorių, langų skydai, apsaugantys nuo stiklo šukių, avariniai išėjimai, sutvarkytos ar įrengtos vėdinimo sistemos bei priemonės, leidžiančios patekti į priedangas asmenims su judėjimo negalia. 

Tauragės mieste yra 22 kolektyvinės apsaugos statiniai ir 30 priedangų. Į kolektyvinės apsaugos statinių sąrašą yra įtrauktos visos miesto mokyk­los, taip pat mokyklų pastatai Lauksargiuose, Tarailiuose, Balt­rušaičiuose, Batakiuose, Žygaičiuose, Skaudvilėje, Tauragės parapijos namai, Tauragės kultūros rūmai bei kiti visuomeninės paskirties pastatai. Kai kurie jų yra ir priedangų, ir kolektyvinės apsaugos pastatų sąraše. Į jį patenka ir 12 miesto  daugiabučių, turinčių rūsius. Tačiau tik viename iš šių namų yra sovietmečiu įrengtas specia­lus tunelis.  

Remontuoti pastatų, kuriuose galima įrengti didžiausias priedangas, rūsių patalpas, yra numačiusi ir Jurbarko savivaldybė. 

„Tai pilotinis projektas, kurį tik pradedame įgyvendinti. Patirtis bus įdomi”, – sako Jurbarko savivaldybės Investicijų ir strateginio planavimo skyriaus vyriausioji specialistė Renata Šepetienė. 

Jurbarko savivaldybė už gautas lėšas yra nusiteikusi suremontuoti penkias didžiausias priedangas mieste: savivaldybė numatė investuoti į Jurbarko PSPC, ligoninės, Švietimo cent­ro, Vytauto Didžiojo pagrindinės mokyklos ir Socialinių paslaugų centro patalpas. Visose numatyta įrengti sėdėjimo vietas, įėjimus ir išėjimus riboto judumo asmenims, du evakuacinius išėjimus, vėdinimo ir priešgaisrinės saugos sistemas. Planuojama įsigyti generatorių, elektrinių šildytuvų, sausųjų tualetų, vaistinėlių, vandens atsargų talpyklų ir kt.

Jurbarke priedangomis pavadinti 56 pastatų rūsiai, kuriuose, savivaldybės skaičiavimais, galėtų  trumpam pasislėpti per 12,2 tūkst. rajono gyventojų. 

„Atsižvelgiant į Vyriausybės nustatytą reikalavimą, kad 40 proc. gyventojų turi būti užtik­rintas priedangų poreikis ir 2024 m. nuolatinių gyventojų skaičiaus Jurbarko rajone santykį, darytina išvada, jog priedangų ir jose skiriamo ploto pakanka mūsų rajono gyventojams. Tačiau įvertinant priedangų blogą ar labai blogą būklę, būtina ieškoti finansavimų šaltinių ir priedangų infrastruktūrą pritaikyti bent minimaliems reikalavimas, didinant jų atsparumo lygį ir siekiant užtikrinti bent trumpalaikę gyventojų apsaugą“, – teigia Jurbarko savivaldybės administracija. 

Per 10 tūkst. gyventojų šioje savivaldybėje galėtų laikinai priglausti kolektyvinės apsaugos statiniai, kuriuose vienam žmogui numatyta apie 3,5 kv. m. Laikinam gyventojų prieglobsčiui apsisaugoti nuo žalingo aplinkos poveikio bei evakuotų gyventojų apsaugai numatyti pastatai ir visose Jurbarko rajono seniūnijose. 

Deja, nors visose regiono savivaldybėse formaliai Vyriausybės reikalavimai įvykdyti, informacijos, kur ir kaip nusigauti iki kolektyvinės apsaugos statinių, kokią pagalbą gali gauti gyventojai, ypač neįgalieji, sunkiai vaikštantys vieniši senoliai, beveik nėra. Specialistai mokosi, dalyvauja stalo pratybose, bet žinių visuomenei neteikia. Pavyzdžiui, nors Šilalės rajono mero potvarkiu patvirtintoje ESOC mobilizacijos valdymo grupėje dirba 30 atsakingų asmenų, yra sudaryta netgi Informacijos valdymo ir visuomenės informavimo grupė, spaudai informacija neteikiama, o rajono laikraščio, kuris yra bene vienintelis patikimas informacijos šaltinis gyvenantiems kaimuose ar atokesnėse vietovėse, atstovai net nekviečiami į jokius susitikimus. Valdžios nusiteikimas, jog neva „visi gyventojai“ naudojasi internetu ir gali parsisiųsti prog­ramėlę bei stebėti priedangų žemėlapius gyvai, yra visiškai nieko vertas, nes, atėjus dienai X, vyresnio amžiaus, nutolusiose vietovėse gyvenantys žmonės tikrai neieškos informacijos telefone. Net ir tuo atveju, jei internetas veiks...

Žydrūnė MILAŠĖ

Daiva BARTKIENĖ

Ž. MILAŠĖS nuotr.

Jūsų laukia emocingas vakaras, prisodrintas bohemiškos dvasios, lengvo muzikinio flirto bei netikėtų programos posūkių. Nuo svajingos Prancūzijos iki spalvingosios Meksikos – leiskitės į kontrastų kupiną kelionę kartu su „Perfect Nemesis“!

„Perfect Nemesis“ – tai Girmantė Bubelytė ir Mantas Ralas: akordeonistė, dievinanti Bachą, ir gitaristas, pasišventęs rokui. Šis ekstravagantiškas derinys suteikia tik šiam duetui būdingą skambesį bei energetiką. Tuo įsitikinsite patys – net puikiai žinoma muzika atlikėjų rankose sužiba naujomis spalvomis.

Koncerte skambės Yanno Tierseno kūriniai, akimirkai nukelsiantys į „Amelijos iš Monmartro“ pasaulį ir paties dueto kūryba, įkvėpta mažų kasdienybės detalių bei kelionės į Meksiką įspūdžių.

Taigi, pulsuojantys Lotynų Amerikos ritmai romantiškiausiame Europos mieste. Išties neįtikėtina fiesta! Trūksta tik jūsų. Prisijunkite!

Liepos 10 d., 18 val.,Tauragės geležinkelio stotis.

Programa
Yann Tiersen: La dispute; Summer 78; L'absente; La Noyee; A quai; Rue des cascades; Porz Goret; La valse d'Amelie
Camille Saint-Saens - Gulbė
Yann Tiersen - Comptine d'un autre ete: l'apres midi
Perfect Nemesis - Iter; Summer night; Longing; Tornado; Šokis; Arriba; Tulum; Sferos; Marron; Fuji

PERFECT NEMESIS:
* GIRMANTĖ BUBELYTĖ (akordeonas)
* MANTAS RALAS (gitara)

Kur vyks Paskutinio skambučio šventė, žurnalistams bu­vo pranešta likus iki jos vos porai valandų – Charkivo vadovai baiminosi, kad informacijos neperimtų Rusijos žvalgyba ir nesumanytų bombardavimais sugadinti renginio. Juolab, jog tą naktį dronai atakavo troleibusų par­ką ir sužeidė vieną darbuotoją bei sugadino 18 trolei­busų...

Maksimalių atsargumo priemonių imtasi ir todėl, kad naujoje ir modernioje požeminėje mokykloje nėra nei sporto, nei aktų salės, tad pagrindinė renginio dalis vyko tame pačiame kieme esančios senosios mokyklos rūsyje. Po to, kai žemesnių klasių mokiniai susirinkusiuosius linksmino šokiais bei dainomis, o abiturientai sušoko atsisveikinimo valsą, visi buvo pakviesti paskutinei pamokai į klases, o žurnalistus mokyklos direktorė Larisa Žolnovač pakvietė į ekskursiją po aštuoni metrai po žeme įrengtą ir atominės bombos sprogimui bei jos sukeltai radiacijai atsparią mokyklą. Į ją patenkama per neišvaizdų vienaukštį statinį, kuris labiau primena sandėliuką. Nusileidus į apačią pasitinka ginkluotas budėtojas, o koridoriuose – Ukrainos nepriklausomybę bei tautišku­mą puoselėjusių asmenybių portretai ir vaikų piešiniai. Direktorė ypač didžiuojasi kabinetu, kuriame vyksta tėvynės gynimo pamokos, kuriose yra ugdoma meilė savo miestui ir šaliai, tautos tradicijoms, kultūrai, istoriniam protėvių palikimui. Kabineto sienos išrašytos pergalės šūkiais, jas puošia fronte kovojančių brigadų ženklai, garsių kovotojų citatos, senovės kazokų kovos gink­lai. Apsilankę pradinių klasių pamokoje matėme, jog tautiškai išsiuvinėtus rūbus dėvi tiek mokytoja, tiek ir nemažai vaikų. 

Požemiuose nėra sporto salės, tačiau veikia nedidelė kavinukė, yra specialus poilsio kambarys tiems, kurie išsigąsta sprogimų. 

Medicinos kabinete budėjusios gydytojos paklausiau, dėl ko mokiniai dažniausiai ateina ir ar dažni būna panikos priepuoliai. Pasak medikės, daugiausiai pas ją lankosi žemesniųjų klasių mokiniai, kurie sunegaluoja, kaip ir visi vaikai, dėl suvalgytų saldumynų ar pan. Bet yra buvę ir dėl panikos priepuolio – jis ištiko bijojusį eiti į mokyklą, bet tėvų atvežtą paauglį. Vaiko tėvams buvo patarta laikinai neleisti berniuko į mokyklą ir lankytis pas psichologą. 

„Labiau pergyvena tėvai, o patys mokiniai greitai pamiršta sprogimus ir trokšta bend­rauti, būti drauge”, – kalbėjo gydytoja.

Kad taip ir yra, įsitikinau pakilęs iš požeminio pastato ir įsiliejęs į krykštaujančių moksleivių būrį. Net ir pasibaigus šventei, dauguma neskubėjo skirstytis, stoviniavo kieme, šneku­čiavosi, žaidė: visi džiaugėsi bendravimu. Tiesa, išskyrus vie­ną mergaitę, kuri gailiai kūkčiojo. Paklausiau jos mamos Natalijos, kodėl dukrelė verkia.

„Lenai aštuoneri, ji ką tik baigė antrą klasę, yra labai aktyvus vaikas, daug laksto, kalba, tačiau dėl karo buvo priversta tūnoti namuose ir rūsyje. Nuotolinės pamokos buvo menka paguoda, o kai prieš pusmetį ėmė lankyti šitą požeminę mokyklą, atsigavo, tiesiog verždavosi į klasę. Verkia, nes rytoj į mokyklą nebereikia, pamokų nebebus visą vasarą, tad vėl vienai teks sėdėti kambaryje“, – sakė moteris. 

Atmintin įstrigo ir vieno abituriento mamos klausimas, ka­da baigsis karas, kas Europos Sąjungos šalyse kalbama apie tai. 

„Kovoms užsitęsus ir fronte trūkstant karių, gali paankstinti mobilizacinį amžių – mano vyresnėliui ką tik nuskambėjo Paskutinis skambutis, bijau, kad sūnus neišvyktų keršyti už Pokrovske žuvusį tėtį, nieko man nepasakęs. Po tėvo mirties jis užsisklendė, nebesidalina planais“, – kalbėjo Irina.

Ir motinos nerimas suprantamas. Tik atsakyti jai į jos klau­simą nelengva.

Katios Iščenko šeštokas sūnus Denisas atvyko tik į šventę. Vienturčio sūnaus moteris neleido lankyti mokyklos, jis mokėsi nuotoliniu būdu. Kai paklausiau, kodėl, mama piktai į klausimą atsakė klausimu: „O jūs turėtumėt drąsos leisti vaiką į mokyklą pafrontės mieste, į kurį raketos atskrenda greičiau nei suskamba oro pavojaus pranešimas?“

Panašią baimę išgyvena nemažai tėvų, nes į prieš pusmetį atidarytą požeminį pastatą neskuba leisti vaikų. Mokyk­los direktorės teigimu, prieš karą licėjuje pamokas lankė 1100 mokinių, dabar jų tėra apie 450. Kiti mokosi nuotoliniu būdu, dalis perėjo į kitas mokyklas.

Dėl sumažėjusio mokinių skaičiaus pamokas požeminėje mokykloje nuspręsta leisti organizuoti dar trims to mikrorajono mokykloms, tad dviem pamainomis čia mokosi maždaug 900 vaikų.

Charkivo merijos Švietimo skyriaus vadovė Olga Demenko atskleidė, jog šiemet Charkive iš viso mokėsi 100 tūkst. vaikų, iš kurių kiek daugiau nei pusė gyvena mieste, 12 proc. yra iš kitų Ukrainos vietovių, o trečdalis yra užsienyje. Dauguma jų mokėsi nuotoliniu būdu, nes gyvai pamokas lankyti buvo galima tik požeminėse mokyklose, o jų mieste tėra 10. Labiausiai į požemines mokyklas veržėsi abiturientai: iš 7500 net pusė kasdien ėjo į pamokas. Visoje Ukrainoje mokyklas šiemet baigė 360 tūkst. abiturientų.

Charkivo meras Igoris Terechovas džiaugėsi, jog įvairiose olimpiadose Charkivo moksleiviai užėmė antrą vietą šalyje. Jis abiturientams linkėjo sėkmės, siekiant išsikeltų tikslų, ir atskleidė, jog mieste yra statomos dar 6 požeminės mokyklos. 

Po šventės kelių abiturientų paklausiau apie ateities planus. Mokyklą pergalėmis pramoginių šokių varžybose garsinęs Renatas Kalašnikovas užtikrino, jog lieka Charkive, studijuos universitete. 

Gimtojo miesto palikti neketina ir Irina Sabanenko, nors tėvai merginą kalbina studijuoti toliau nuo fronto esančioje vietoje.

„Kare žuvo tėčio draugas, žuvo ir vieno klasioko tėtis. Ne visada drąsiai jaučiuosi mieste, bet čia draugai, čia viskas įprasta, nenoriu išvykti”, – kalbėjo mergina. 

Kai kurie abiturientai ketina studijuoti Kyjive, Lvive, o vienas septyniolikmetis prisipažino, jog vyks pas Italijoje gyvenantį dėdę ir ten bandys susirasti darbą bei mokytis. Atgal grįš tik po karo, nes bijo žūti fronte... 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Nuo 2019-ųjų gyvuojantis režisieriaus Antano Kazlausko įkurtas Šilalės muzikinis teatras šių metų pabaigoje žiūrovams pristatys dar vieną naują spektaklį – Imrės Kalmano „Cirko princesę“ arba kitaip „Misterį X“. Naujojo kūrinio ištraukas jau bus galima išvysti Šilalės miesto šventėje pirmąjį rugpjūčio savaitgalį, o kol kas muzikinio teatro kolektyvas tobulina įgūdžius ir ką tik grįžo iš kasmetinės kūrybinės stovyklos.

Šilalės muzikinio teatro stovykla „Teatrinių elementų muzikalizavimas muzikiniame teatre“ vyko Giruliuose, o dvi dienas trukusius intensyvius mokymus šilališkiams vedė Andrejus Apšega bei Beata Vingraitė, mokę vokalo ypatumų, Andrius Gaučas ir Virginija Kochanskytė – aktorinio meistriškumo bei scenos kalbos ir tekstų interpretacijos, Dainius Bervingis – choreografijos.

Aktorė V. Kochanskytė Šilalės muzikinio teatro kūrėjams linkėjo patirti daug kūrybinio džiaugsmo, keliaujant į premjerą.

„Labai šauni režisieriaus idėja surengti tokią mokomąją stovyklą, ypač dabar, kai visi skuba, bėga, lekia – sustoti ir apsijungti tiems, kurie dirba vardan bendro tikslo. Ta bendrystė jaučiama, ir tai nuostabu, nes visa ši praktika ir nuotaika keliauja į galutinį rezultatą. Todėl aš nekantriai lauksiu premjeros“, – „Šilalės artojui“ sakė aktorė.

Ji tikino jau mačiusi ne vieną šilališkių pasirodymą, o ryšiai su Šilalės muzikinio teatro režisieriumi užsimezgę Lietuvos 1000-mečio renginiuose. Lietuviško žodžio skleidėja bei puoselėtoja sakė, kad su A. Kazlausku ją suvedė meilė teatrui ir dramaturgijai.

„Paprastai mane kviečia į renginius, jog juos paįvairinčiau skaitiniais, poezija, o čia pakvietė kaip žiūrovę. Kai pirmąkart pamačiau šilališkių pasirodymą, pasakiau – stebuklas. Profesionalai yra įpratę scenoje dirbti, nes tai jų darbas, o mėgėjų kolektyve nėra profesionalų, bet artistai spinduliuoja tikrumu, nuoširdumu ir sukuria nepakartojamą aurą. Energetika, sklindanti iš scenos, ir yra svarbiausia. Juk niekas niekada po premjeros nebėga prie scenoje stovinčių aktorių teirautis, ar turi diplomą“, – gyrė šilališkių kolektyvą garsi aktorė.

Jos nuomone, tikroji kultūros dvasia šiandien ir gyvena būtent kultūros centruose, mėgėjų kolektyvai scenoje kalba, dainuoja ar šoka nuoširdžiai, o išeinant į sceną yra svarbiausia žinoti, ką nori pasakyti. 

„Ir ne tik scenoje, bet visame gyvenime svarbiausia yra meilė. Šilališkiai ja spinduliuoja, ir tai yra tikras Šilalės fenomenas, dėl to pasižiūrėti muzikinio teatro vaidinimų skuba žmonės iš visos Lietuvos.

Pamenu, kartą nusivežiau savo šviesios atminties mamą į profesionalų premjerą, o po to paklausiau jos nuomonės. Atsakymas šokiravo: „Kai dirbau fabrike, būdavo ir blogiau“...

Tai pasako, prie ko priveda snobizmas, dirbtinumas, smėliukų pilstymas – nereikia žmogui iš scenos aiškinti, koks bjaurus yra pasaulis ar gyvenimas, nes žiūrovas tai ir be aktorių žino. Į teatrą žmonės eina pasisemti gerų emocijų“, – akcentavo žmogiškumo ir nuoširdumo svarbą žodžio meistrė.

Pasak B. Vingraitės, jai „Misteris X“ yra viena gražiausių operečių, o solistas A. Apšega ir aktorius. A. Gaučas režisieriui A. Kazlauskui rekomendavo leisti žiūrovui pajusti, kokie anuomet buvo moralės reikalavimai. Tad, koks bus galutinis Šilalės muzikinio teatro pastatymas, kol kas galime tik spėlioti. Laukti liko ne taip ir daug – premjera planuojama gruodžio antroje pusėje.

„Linkiu Šilalės muzikiniam teatrui gyvuoti ilgus metus, o tam labai svarbus ne tik žiūrovų, bet ir rajono vadovų palaikymas. Jie privalo suvokti, kokį lobį turi ir stengtis jį išlaikyti. Juk dauguma rajonų tokiu turtu negali pasigirti, tuo tarpu Šilalės rajono žmonės gauna tai, kas statoma didžiosiose scenose“, – geros kūrybinės kloties šilališkių teatrui linkėjo aktorė V. Kochanskytė.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Piligrimystė – vienas prasmingiausių užsiėmimų, leidžiančių susikaupti, siekti glau­desnio ryšio su Dievu, o tuo pačiu pažinti pasaulį, priartėti prie gamtos. Į pasišventimo kelionę vis daugiau žmonių išsiruošia Šv. Jokūbo keliu, kuris veda ir per Šilalės rajoną. Ši kelionė įvairaus amžiaus, profesijų, gyvenimiškos patirties žmonėms suteikia gali­mybę pažinti istoriją, kultūrą, kulinariniu paveldu turtingą Žemaitiją ir svetingus mūsų krašto žmones. 

Praėjusį savaitgalį Žadeikiuose žvalgęsi jauni klaipėdiečiai piligriminiu žygiu iš Žadeikių į Tauragę paminėjo savo vestuvių dešimtmetį. Seniūnijoje pasižymėję piligrimų pasą Žadeikių antspaudu, pasuko Šilalės link, kur ketino apsistoti nakvynei. Jiems taip patiko šis kraštas, kad prasitarė svarstantys galimybę kur nors netoliese įsigyti sodybą poilsiui. 

Pastarosiomis dienomis pro Žadeikius suko jau ne vienas piligrimų būrelis. O štai Julija Puslytė-Stundienė – patyrusi keliautoja, žygiuoti pradėjusi prieš dešimtmetį, į kelią išsiruošė viena. Dabar moteriai 71-eri, ir ji jau aštuonis kartus ėjo Camino keliais. 

Praėjusį rudenį keliu į Camino Lebaniego Castellano ji vienui viena keliavo į sunkiai prieinamoje vietoje tarp šiaurės Ispanijos kalnų įsikūrusį Šv. Toribijaus vienuolyną. Tai buvo sunkiausia, net 32 dienas trukusi moters kelionė. Bet Julija tikina, kad jai ne mažiau svarbus ir lietuviškasis Camino kelias, kuriuo ėjo dabar.

„Mūsų Lietuva labai graži, eidama viena nuo Pikelių visą kelią dėkojau už šį grožį”, – sakė Žadeikiuose, pas senjorų dienos centro „Šventai“ šeimininkus Gražvydą ir Renatą Karalevičius nakvojusi keliautoja. 

Praėjusį sekmadienį į „Šventus“ užsidėti antspaudo piligrimų pase užsuko panevėžiečiai Tomas ir Gintas. Vyrai  buvo pasiryžę dviračiais nuvažiuoti visus keturis per šį regioną vedančius Šv. Jokūbo kelio etapus – nuo Bilionių per Žadeikius, Šilalę, Pagramantį iki pat Tauragės, iš viso apie 80 km.  

„Tomas važiuoja su rimta intencija, o Gintas padeda jam kelionėje. Prieš tai Tomas žygiavo per Lietuvą, dabar sumanė važiuoti dviračiu. Žavisi Lietuva ir sakė niekur kitur nenori vasarą vykti. Piligrimo pase užsidėjo spaudą ir iškeliavo, o jo intencija pasiliko mūsų širdyse”, – linkėdama laimingo kelio, sakė Žadeikiuose žygei­vius dažniausiai pasi­tinkanti ir išlydinti Graž­vyda. 

Svetinga šeima keliautojus vaišina Šilalės krašto kulinarinio paveldo patiekalais, ant stalo visada būna „Pitliaus” skanėstų, rūgštynių sriubos, avienos troškinio, o nuvargę keliautojai lieka nakvoti senjorų dienos centre „Šventai” – tada turi laiko ir pasidomėti Žadeikių istorija, pailsėję  nueina apžiūrėti Lietuvos nepriklausomybės 100-mečiui parke atidengto paminklo, kun. Stanislovui Rimkui pastatyto atminimo kryžiaus, atsipučia prie tvenkinio įrengtoje stoginėje, o iškeliaudami prisiminimui išsineša Žadeikių ženkliuką. 

Žadeikių seniūnas Faustas Meiženis įsitikinęs, jog sprendimas nukreipti Šv. Jokūbo kelią per Žadeikius visiškai pasiteisino. Jau pernai į gyvenvietę užsukdavo daug žmonių, šiemet tikimasi sulaukti dar daugiau. 

„Stengiamės, kad jie mūsų krašte jaustųsi kuo patogiau. Daug kur jau pastatėme poilsio suolelius, matome, kad jų reikėtų dar daugiau visame kelyje. Planuojame statyti ir pavėsinių, kad žygeiviai galėtų pailsėti, turėtų pastogę užkąsti“, – sakė seniūnas F. Meiženis. 

Svetingumas – išskirtinis lietuvių bruožas, o Šv. Jokūbo kelias suteikia mums galimybę pademonstruoti ne tik gražiausius jo bruožus, bet ir garsinti savo kraštą. 

Camino Lituano kelias sukurtas ispaniškojo Camino de Santiago kelio pagrindu. Išvertus iš ispanų kalbos, Camino Litua­no reiškia kelią per Lietuvą arba lietuviškąjį kelią. Tai pirmas ir vienintelis savarankiškai keliauti paruoštas daugiau nei 1000 kilometrų šiuolaikinis piligrimų kelias, besidriekiantis per visą Lietuvą ir prisijungiantis prie Europos tarptautinio Šv. Jokūbo kelių tinklo. Pagrindinis kelias prasideda ties Latvijos ir Lietuvos siena Žagarėje, vingiuoja per Šiaulių, Kauno, Alytaus apskritis ir pasiekia Lenkiją, kurioje susijungia su Camino Polaco piligrimų taku. Po Žemaitiją norintys keliauti pilig­rimai maršrutą pradeda Pikeliuose, nuo kur kelias veda į Tauragę. 

Daiva BARTKIENĖ

Žadeikių seniūnijos nuotr.

„Šilalės artojas“ jau ne kartą rašė apie daug aistrų keliantį kasmetinį švietimo įstaigų vadovų veiklos vertinimą – antri metai girdisi vie­šų svarstymų, jog Šilalės rajono savivaldybės meras Tadas Bartkus tai daro tendencingai. Pagrindo tokiems įtarimams suteikia kai kurių gimnazijų vadovų darbo ir veiklos ignoravimas: nors meras pats pripažįsta, jog direktoriai „iš esmės įvykdė visas užduotis“, vis tik jų veiklos jis nevertina arba pareiškia, jog ji buvusi „silpna“. Tokia prak­tika rodo ne tik požiūrį į pedagogų darbą, bet ir demonstruoja ele­mentarios pagarbos stoką.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 47

Vidury kiemo paliktas ir jau apkerpėjęs automobilis nebeprimena transporto prie­mo­­nės – veikiau apleistą skulptūrą, liudijančią apie jo šeimininko abejingumą bei neat­sakingumą. Tačiau nors pagrindinėje Šilalės gatvėje „Opelis“ tarsi niekieno daiktas „reziduoja“ jau ne vieną mėnesį, jis niekam neužkliūva – nei miesto seniūnijai, nei įvairioms kitoms atsakingoms institucijoms. 

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 47