Tęsiame įspūdingiausio šiųme­čio derliaus nuotraukų konkursą ir šįkart dalijamės bulvės rekor­di­nin­kės „atvaizdu“.

Įspūdingo savo išauginto derliaus nuot­rauką konkursui atsiuntė Labardžių k. (Kaltinėnų sen.) gyventojas Juozas Kinderis. Pasak jo, laukuose išaugo net 1,7 kg sverianti bulvė. Vyras juokauja, kad nugyveno amžių, bet šitokio didumo bulvės nebuvo niekur regėjęs. 

Primename, kad įspūdingiausio derliaus nuotraukų autorių laukia redakcijos dovanos, o nuotraukas ir trumpą rudens gėrybių bei savęs pristatymą galite siųsti el.p. Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. arba dalintis jomis „Šilalės artojo“ so­cialinio tinklo „Facebook“ profilyje.

„Šilalės artojo“ inform.

Skaitytojo nuotr.

Dalis visuomenės savivaldybei priklausantį, bet iš mokesčių mokėtojų lėšų tvarkomą ir prižiūrimą turtą vis dar iš įpročio vadina „valdišku“. Ypač dažnai toks apibūdinimas yra taikomas tiems pastatams ir statiniams, kuriuose yra įsikūrę socialiai pažeidžiami asmenys. O vadovaujantis logika, jei jau būstas „valdiškas“, tai valdžia juo ir rūpintis privalo. Tik neretai tas „rūpestis“ būna pavėluotas. Kita vertus, kelia diskusijas, ar ne­rei­kėtų peržiūrėti tvarkas ir daugiau atsakomybės pareikalauti iš pačių jo naudotojų.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 68

„Pradžioje atrodė, kad reikia rink­t­is kitą specialybę, bet širdis grąžino ten, kur traukė“, – teigia anglų kalbos mokytoja Sandra Pa­medytė. Jau antrus metus mokytoja Šilalėje organizavo vasaros anglų kalbos stovyklą. Šiemet jų vyko net dvi: viena buvo skirta 2–4 klasių mokiniams, kita – paaug­liams (5–7 kl.).  

„Iš viso jose dalyvavo net 50 vaikų, kai kurie jų ir iš kitų miestų ar miestelių. Stovyklos pagrindinis principas, kad viskas vyktų anglų kalba, todėl organizavome ne tik anglų kalbos pamokėles, bet ir įvairius interaktyvius žaidimus, kurie labai padeda tobulinti kalbos įgūdžius“, – sako mokytoja. 

Be to, stovykloje vaikai turėjo veik­lų lauke, vyko orientaciniai žaidimai, diskotekos, netgi užsiiminėjo rankdarbiais, menais ir kt. 

Pasak pedagogės, vienai viską suorganizuoti ir įgyvendinti būtų buvę labai sudėtinga, tad ji tikino esanti labai dėkinga savo komandai – Viltei Kybartaitei, Evelinai Gečaitei, Gabijai Jakaitei ir Domantui Balčiūnui.

Prasidėjus mokslo metams mokytoja taip pat užsiima įvairiomis papildomomis veiklomis, kurios skatina vaikų domėjimąsi anglų kalba. Pavyzdžiui, į jos įkurtą anglų kalbos klubą mokiniai renkasi du kartus per savaitę, visus mokslo metus. O nuo rugsėjo mažieji šilališkiai keliaus į dar vieną mokytojos suburtą anglų kalbos mini klubą. Į jį 4 kartus per mėnesį rinksis 6–7 metų vaikai.

„Susitikimų metu daugiau mokomės tų dalykų, kurių vaikams reikia mo­kyk­loje. Stengiamės tai daryti netradiciniais būdais, kuriais galbūt mokyk­lose mokytojai neturi laiko užsiimti: žiūrime filmus, žaidžiame įvairius žaidimus. Labai daug dėmesio skiriame kalbėjimui, kad vaikai išmoktų šnekamąją anglų kalbą. Pastebėjau, kad jie neblogai atlieka standartines užduotis, bet kai reikia kalbėti, kai kuriems vaikams tai yra labai sudėtingas dalykas“, – teigia šilališkė.

S. Pamedytė sako, kad mokytoja tapo gana netikėtai. Iš pradžių studijavo teisę, bet, pasak jos, ši sritis visiškai netiko jos asmenybei bei charakteriui. Todėl metė teisės studijas ir pasirinko anglų filologiją. 

„Vėliau įsidarbinau tarptautiniame LCC universitete Klaipėdoje, po truputėlį pradėjau palankiau žvelgti į mokytojo profesiją. Atlikau praktiką LCC anglų kalbos stovyklose su anglakalbiais vadovais“, – prisimena S. Pamedytė.

Pasak jos, tai ir paskatino imtis veik­los savarankiškai – mokė žmones ang­lų kalbos individualiai, po kiek laiko įsidarbino Kalbų mokykloje. Tiesa, ir toliau dirbo universitete su vaikų ir suaugusiųjų grupėmis.

„Pajutau, kad man patinka bendrauti ir su suaugusiais, ir su vaikais. O kai gyvenimas grąžino į Šilalę, nusprendžiau, jog ir savo krašte galiu pamėginti imtis širdžiai mielos veiklos“, – džiaugiasi anglų kalbos mokytoja.

Ir juokiasi, jog pirmąją pamoką dar ir dabar atsimena, mat, anot Sandros, streso buvo daug. 

Tiesa, pasak pedagogės, darbas su vaikais ir suaugusiaisiais skiriasi, tačiau nuoširdaus bendravimo nori visi. 

„Vaikus šiais laikais disciplinuoti yra sunku. Ir sudominti juos gana sudėtinga, nes galimybių jie turi daug, informacijos užtektinai. Tarkime, tėvai užrašo vaiką į būrelį ar stovyklą, tačiau šis ateina nusiteikęs, kad nepatiks, kad viską moka... Vėliau, aišku, pamato, kad visai smagu išmokti kažko naujo. Nors, tiesa, yra vaikų, su kuriais labai sudėtinga ir susitarti, ir dirbti. Tada situacijas bandome spręsti individualiai“, – sako S. Pamedytė. 

Ji tikina, kad vaikai teikia ir daug grįžtamojo ryšio – ypač mažesnieji mėgsta prisiglausti, apsikabinti. Tai, anot mokytojos, ir yra didžiausias atlygis.

Pati anglų kalbos mokytoja mokykloje buvo stropi mokinė, lankė meno mokyklą, įvairius būrelius. Sandra tikina su meile ir pagarba prisimenanti daug pedagogų, ypač – savo klasės auklėtoją Violetą Mejerienę, kuri dėstė lietuvių ir rusų kalbas. 

„Iki šiol auklėtoja prisimenu kaip puikų mokytojos pavyzdį. Ji išmokė, kaip būti gera mokytoja, kaip kurti šiltus santykius su mokiniais, kaip su jais bendrauti. Be to, ir mano mama Staselė Žymančienė yra pradinių klasių mokytoja. Gal ir man genuose užkoduota ši profesija, nes mama ypatingai myli mokytojos darbą. Visą gyvenimą mačiau, kaip nuoširdžiai ji dirba, tai irgi formavo šios profesijos teigiamą įvaizdį“, – šypsosi šilališkė.

Paklausta, kaip būtų galima skatinti jaunimo susidomėjimą pedagogo profesija, S. Pamedytė teigia, kad tikslaus atsakymo į šį klausimą neturi. Tačiau, anot jos, materialiniai dalykai tiek daug nelemia, kaip noras dirbti mylimą darbą.

„Turi šis darbas patikti, nes kitaip nieko gero nebus. Aš jį mėgstu, myliu vaikus, sugebu bendrauti su suaugusiais, todėl ir dirbu nuoširdžiai. Žinoma, svarbi ir materialinė paskata – didesnis atlyginimas ir panašiai. Tačiau jeigu žmogui darbas nepatiks, nepadės niekas“, – įsitikinusi mokytoja S. Pa­medytė.

Vesta VITKUTĖ

AUTORĖS nuotr.

Pirmąjį rugsėjo sekmadienį Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje su­sirinkę šilališkiai paminėjo oku­pacinės kariuomenės išvedimo iš Lie­tu­vos 30-metį. Seimo nario Jono Gudausko iniciatyva į Šilalę atvykę is­to­ri­nių įvykių liudininkai, Seimo Na­cio­nalinio saugumo ir gynybos komiteto pir­mi­ninkas Laurynas Kasčiūnas pri­­minė, kokia svarbi ši diena yra Lie­­tu­vai ir kodėl negalime pavargti, re­miant ukrainiečių kovą prieš ag­re­sorę Rusiją. 

Nuo Laisvės šauklio paminklo iki Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios nusidriekusi Laisvės kelio eisena, smagiai trenkiant maršą Karinių jūrų pajėgų orkestrui, į gatvę išviliojo net ir tuos, kurie sekmadienį leido soduose, daržuose ar prie televizoriaus. Trankūs būgnų garsai, įnešant vėliavas į bažnyčią, privertė krūptelėti ne vieną maldai susikaupusį parapijietį, tačiau toks sukrėtimas, pasak Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebono, kun. Sauliaus Katkaus, gyvenime kartais yra labai reikalingas – priverčia kitu žvilgsniu pažvelgti į svarbius įvykius ir mus supančią aplinką. 

Sekmadienio pamoksle kun. S. Katkus priminė, kaip per paskutinę vakarienę savo apaštalams Kristus sakė žinantis, kad jam teks prikaltam kentėti, mirti ant kryžiaus – pergyvendami dėl Mokytojo, jie neišgirdo, kokia viltinga bus šios istorijos pabaiga. 

„Žmonės išsigąsta sunkumų, nenori nešti sunkaus savo gyvenimo kryžiaus, bet Jėzus sako, jog, norint sulaukti išganymo, būtina atsižadėti savęs. Kitaip tariant, atsižadėti savo puikybės, susireikšminimo. Dažnai atrodo, kad esame labai svarbūs, užmiršdami, kad  esame tik dalis šeimos, dalis bendruomenės, dalis Bažnyčios, Lietuvos ir pasaulio. Tada, kai sugebame išsižadėti savęs ir kantriai nešti savo kryžių, kuris yra visų mūsų bendra našta, suteikianti gyvenimui prasmę, sugebame padaryti labai daug“, – sakė kun. S. Katkus.  

Klebonas priminė susirinkusiems rekolekcijose dažnai skambantį posakį: jei jautiesi ko nors nevertas, daryk, kad būtum vertas, jei abejoji dėl savo gebėjimų, stenkis ir pasiseks.

„Įvykiai, kuriuos minime, ir viltys, kurias puoselėjame, skatina mus kantriai nešti savo pareigų, savo pašaukimo kryžių ir pirmon vieton statyti  tai, kas svarbiausia – Lietuvos laisvę“, – priminė parapijiečiams kunigas. 

Po Šv. Mišių Laisvės dienos paminėjimo iniciatorius, Seimo narys J. Gudauskas pakvietė susirinkusiuosius pasidalinti prisiminimais apie įvykius, įtvirtinusius 1990-aisiais atkurtą mūsų šalies nepriklausomybę. Pasak politiko, tomis dienomis ir jis rinkosi savo kelią – 1992 m. lapkričio 4 d. prisiekė Lietuvai ir tapo Vidaus reikalų ministerijos saugumo tarnybos pirmojo pulko kariu. 

„Mano istorija yra tokia pat, kaip mū­sų valstybės istorija. Kviečiu prisiminti, ką tuo metu kiekvienas veikėme, kaip jautėmės, ir paklausti artimųjų, kaip jie jaučiasi dabar, čia, Lietuvoje – nuo to priklauso labai daug“, – sakė J. Gudauskas, pripažinęs, kad gyvenime stengia­si vadovautis kariuomenėje viešojo saugumo tarnybos vado, generolo Serge­jaus Madalovo, kuriam visada buvo svar­bus kiekvienas žmogus, pavyzdžiu. 

Į Šilalę atvykęs S. Madalovas neslėpė, jog, atkūrus nepriklausomybę, buvo daug nerimo – kilo pavojus, kad okupacinė kariuomenė atidarys kalėjimų vartus ir kovoti prieš Lietuvą paleis bene 14 tūkst. kalinių. Dėl to ir buvo sukurta viešojo saugumo tarnyba. Nors pirmasis pulkas, kuriame buvo apie 2 tūkst. karių, turėjo tik minimalią ekipuotę, 1990 m. gruodžio mėnesį jau buvo pe­rėmęs visų kalėjimų apsaugą, o kitų me­tų birželį buvo apsirūpinęs ir technika. Suremontavę iš sovietinės kariuomenės nupirktus nenaudojamus 5 „zilus“, 4 „uralus“ ir 6 „gazikus“, bet kuriuo metu 300 karių galėjo pervežti į riaušių vietą.  

Prisiminimais apie tai, kaip rugpjūčio 31-ąją, prieš pat vidurnaktį, iš Kenos geležinkelio stoties išlydėjo paskutinį okupacinės kariuomenės ešeloną, pasidalijo Šilalės garbės pilietis, tuo laikotarpiu susisiekimo ministru dirbęs Jonas Biržiškis. Visose įmonėse tuomet dirbo okupacinei valstybei ištikimi komunistai, kurie Lietuvos vyriausybės atstovų net neįsileisdavo į įmonių teritorijas, neklausė jų nurodymų.

Sveikinimo žodį tarė ir Brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos bataliono vadas majoras Mantas Ragulis. Nors Lietuvos gynybinės pajėgos visą laiką stiprinamos, pasak majoro, labai svarbu, jog šalia kariuomenės būtų ir visuomenė – ji yra didžiausia jėga, ginant valstybę nuo užpuolikų. 

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas L. Kasčiūnas įsitikinęs, jog prieš 30 metų okupacinės kariuomenės išvedimas iš Lietuvos prilygo stebuklui. 

„Kai Kovo 11-ąją Lietuva atkūrė nepriklausomybę, niekas be mūsų pačių netikėjo, kad pasiseks. Kai kurių valstybių lyderiai netgi sakė, jog lietuviai nacionalistai viską sugadins, nes reikia padėti Gorbačiovui įvykdyti „perest­roi­ką“. Apie tai, kad Baltijos šalys gali kovoti dėl savo nepriklausomybės, niekas negalvojo. Pirmas Lietuvos pripažinimas atėjo tik po tragiškų Sausio įvykių 1991-aisiais – kiek reikėjo dirbti, kiek laukti, nepasiduoti! Kiek buvo raginimų sustabdyti Nepriklausomybės akto galiojimą ir derėtis su Maskva dėl konfederacinių ryšių. Bet mes to nedarėme, ėjome atkakliai ir principingai į priekį. Ir rezultatas – išvedama kariuomenė iš Lietuvos. Anksčiau nei iš Vokietijos, Vengrijos, kitų Europos valstybių. Aš tai vadinu geopolitiniu stebuklu, nes per tuos 2–3 metus, kol Rusijoje Borisas Jelcinas skleidė laisvesnę mintį, sugebėjome ištrūkti iš sovietinio lagerio“, – priminė L. Kasčiūnas.

Seimo narys ragino pagalvoti, kas būtų atsitikę, jei svetima karinė grupuotė būtų likusi Lietuvoje, jos vadai gavę pilietines teises, kurių jie siekė ir gavo Vokietijoje. Ar tokiomis aplinkybėmis Lietuva būtų priimta į NATO ir Europos Sąjungą?

„Dabar girdžiu svarstant, kiek galima remti Ukrainą, esą mes jau pavargome nuo karo. Bet kai Wagner pulko dalis, apie  4–5 tūkst. ginkluotų žmonių atvyko į Baltarusiją, Lietuvoje kilo chaosas, buvo aptariami scenarijai, rizika. Tas pats Wagneris, 15–20 tūkst. karių su tankais, sunkiąją technika, stovėjo prie Bachmuto, bet ukrainiečiai ir tokią jėgą atlaikė. Jeigu dabar kritiškai įvertintume, kiek ukrainiečiai nustūmė Rusijos pajėgumus atgal bent jau sausumoje, drąsiai galime pasakyti, kad mes gavome 5–7 metus laisvės, o gal ir daugiau“, – įsitikinęs Seimo narys.

Pasak L. Kasčiūno, esminė pamoka, ku­rią turime išmokti, yra visos tautos valia priešintis. Ukrainiečiai 21 amžiuje įtikino pasaulį, kad patriotizmas, tauti­nė tapatybė yra be galo svarbūs dalykai.

„Okupantai laimi ne tada, kai kelia vėliavas ir stato savo paminklus, bet tada, kai palaužia tautos valią priešintis. Kiek būsime nepalaužiami, tiek okupantas bijos įžengti į mūsų žemę“, – neabejoja Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas.

Prisiminimų įspūdį stiprino ir bažny­čioje eksponuojama fotomenininko Romualdo Požerskio fotografijų pa­ro­da „Pa­sitinkant laisvę“. Okupacinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos 30-mečiui skirtoje ekspozicijoje pristatomos kariuomenės išsikraustymo iš Lie­tu­vos akimirkos, užfiksuotos 1993 m. rugpjūčio 31 d. Kaune, Panemunėje dislokuoto 108-ojo oro desanto pulko teritorijoje.

Iš viso Lietuvoje buvo dislokuota apie 35 tūkstančius Rusijos karių, maždaug 3000 tankų, apie 200 lėktuvų.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

„Aš rankoje laikau ne šautuvą, bet kryžių, tačiau okupantai vis tiek buvo įtraukę mane į pirmiausiai suimtinų asmenų sąrašą“, – sako karo kapelionas Pavlas Kuzas. 

45-erių šventikui, dirbančiam su Rusija besiribojančio Sumų regiono Konotopo mieste, nutolusiame apie šimtą kilometrų nuo sienos, pasisekė su šeima išvykti, iki okupantų įsiveržimo likus vos valandai.

Į Konotopą įžengę okupantai iškart prisistatė prie tėvo Pavelo namo, po to dar ne kartą tikrino, ar šventikas negrįžo, klausinėjo kaimynų, kur jis gali būti. Rusijos saugumiečiai pirmosiomis Konotopo okupacijos dienomis gatvėse vaikščiojo laikydami rankose energetinio gėrimo skardines, kad vieni kitus atpažintų, ir suiminėjo vyrus, dalyvavusius nuo 2014 m. vykstančiuose mūšiuose Do­necke bei Luganske. P. Kuzas ne tik lydėjo karius į mūšius, bet ir organizavo paramos frontui rinkimą. Visgi didžiausią Krem­liaus pyktį šventikas užsitraukė, prikalbinęs didelę da­lį Konotopo tikinčiųjų pereiti iš maskvietiškos provoslavų bažnyčios į pavaldžią Kyjivui.

„Iš įvairių šaltinių žinau, jog mane buvo įskundę maskvietiškų cerkvių šventikai, kolabo­rantai, niršę už ukrainietiškumo aukštinimą“, – tikina tėvas Pavlas.

Pieš 14 metų jam atvykus dirbti į antrą pagal dydį regiono miestą, turintį 85 tūkstančius gyventojų, čia tik viena iš dešimties cerkvių buvo pavaldi Kyjivui, visose kitose skambėjo Maskvos propaganda. 

Per tą laiką tėvui Pavlui pavyko Konotope pastatyti tris naujas cerkves, dar dvi pavaldžios Kyjivui iškilo užmiesčio gyvenvietėse. Statistika tapo iš­kalbinga – daugiau kaip pusė mieste gimstančių naujagimių prieš karą jau buvo krikšti­ja­mi ukrainietiškose cerkvėse. Didžiausiu tikinčiųjų traukos centru tapo naujasis Dievo Mo­ti­nos soboras, kuriam ir vado­vau­ja P. Kuzas. Soboro rūsyje dvasininkas įrengė paramos kariuomenei bei pabėgėliams rinkimo centrą, o priešais įkūrė šlovės alėją kariams, žuvusiems kovoje su Rusija. Soboras tapo ir patriotinių renginių centru, tad nenuostabu, jog atsirado Kremliui palankių skundikų.

„Užaugau Vakarų Ukrainoje, Ivano Frankivske, kur visi šneka ukrainietiškai ir puoselėja tautines tradicijas. Niekada neslėpiau kritiško požiūrio į maskvietiškas cerkves, todėl į Konotopą ir buvau pakviestas gaivinti ukrainietiškumo dvasią. Be to, tai yra išskirtinės svarbos miestas – jame Ukrainos kariai prieš 364 metus pasiekė pačią didžiausią istorinę pergalę prieš Maskvą“, – sako dvasininkas.

Anot jo, 1659 m. birželio 29 d. mūšyje dalyvavo ir apie 3 tūkst. lenkų bei lietuvių karių. Abie­jų tautų respublika buvo pažadėjusi atsiųsti jų daugiau, tačiau dėl vidaus neramumų to nepadarė.

Ukrainiečių pajėgas Konotope sudarė 20 tūkst. kazokų, vadovaujamų etmono Ivano Vygovskio, ir 40 tūkst. Krymo totorių, atjojusių į pagalbą. Mask­vos armijai vadovavęs caro Pet­ro I krikštatėvis Tru­bec­kojus atsivedė dar 100 tūkst. karių, tad pralaimėjimas tapo labai skaudžiu netikėtumu Mask­vai – atėjūnai buvo sumušti, įviliojus juos į spąstus. Buvo suvaidinta, kad kazokai viename flange ima bėgti, todėl rusų kariai juos puolė vytis, patekdami į siaurą taką, apsuptą pelkynų. Ten pasislėpusiems totoriams ėmus pulti, šie neturėjo kur sprukti, nes aplink buvo pelkės, o užnugaryje esantį medinį tiltą per upę kazokai sugriovė. 

Istorikų teigimu, mūšyje žu­vo virš 30 tūkst. maskvėnų, 4 tūkst. kazokų ir 6 tūkst. totorių. Žuvo ir keli šimtai lenkų bei lietuvių.

Vis tik ši pergalė netapo persilaužimu ukrainiečių kovoje dėl nepriklausomybės nuo Maskvos, nes Kremlius sugebėjo papirkti dalį kazokų vadų ir šie ėmė kariauti tarpusavyje. Tai sukėlė chaosą šalyje ir palengvino Maskvai bei Varšuvai galutinai pasidalyti Ukrainą.

Tiek carinė Rusija, tiek sovietinė Maskva siekė ištrinti atmintį apie Konotopos mūšį, jis buvo neminimas istorijos vadovėliuose nei mokyklose, nei universitetuose. Ir net prieš 32 metus Ukrainai atgavus nepriklausomybę, įvairios jėgos trukdė šią pergalę tinkamai įamžinti. Artėjant mūšio 350-osioms metinėms, Dievo Motinos soboro statymą prieš 16 metų inicijavo prezidentas Viktoras Juščenka, o soboro vadovu buvo nuspręsta paskirti būtent tėvą Pavlą. Jis tuo metu dirbo dar didesnėje rusakalbių glūdumoje Mykolajevo regione ir garsėjo principingu ukrainiečių kalbos bei tradicijų skleidimu.

„Vakarų Ukraina, panašiai, kaip ir Lietuva, komunistinį Maskvos jungą kentė nuo 1940 m., kai tuo tarpu Rytų Ukrainoje šis teroras prasidėjo 20-mečiu anksčiau, tad čia ir daugiau sugriautų bažnyčių, ir mažiau tikinčiųjų, ir didesnis surusinimas“, – tikina kalbėjo šventikas.

Tėvo Pavlo teigimu, jam atvykus į Konotopą, du trečdaliai gyventojų kalbėjo rusiškai, visi masiškai žiūrėjo Rusijos televiziją bei tikėjo Maskvos propaganda.

„Soboras buvo sumanytas kaip vieta, kur aukštinami Konotopo mūšio herojai ir iš kur sklinda ukrainietiškumo dvasia, tad 2014 m. prasidėjus kovoms Donecke ir Luganske, sumanėme įrengti papildomą did­vyrių alėją dabarties mūšiuose kritusiems kariams įamžinti“, – pasakoja Pavlas.

2017 m. tėvas Pavlas tapo Ko­notope įsikūrusio Ivano Vygovs­kio vardo 58-ojo mechanizuoto pėstininkų batalijono kapelionu, kas dvi savaites vyksta į frontą pas karius.

„Fronte aš esu ne tik šventikas, bet labiau psichologas, nes kariai labai nori išsikalbėti, išsakyti tai, ko nesiryžta pasakoti nei bendražygiams, nei namiškiams“, – pripažįsta dvasininkas.

Jis neslepia, kad yra pripratęs prie to, jog žmonės nori jam atsiverti, tačiau buvimas fronte nepalyginamai užaštrina visas emocijas. Dalis karių niekaip negali susitaikyti su mintimi, kad jų gyvybė kabo ant plauko, tad gyvena milžiniškoje baimėje ir labai trokšta šventiko nuraminimo.

Dalis gi nusiteikę priešingai – tarsi praradę viltį, kad pasiseks išgyventi, todėl yra apatiški, užsisklendę. Bet ir jie po bendrų maldų ryžtasi individualiam pokalbiui su šventiku apie Dievo gailestingumą ir žmogaus likimą. Ir nors tie pašnekesiai nėra lengvi, ypač, jei išvakarėse karys matė, kaip skeveldra nuplėšia kovos draugui galvą arba, sprogus bombai, iš bičiulio visiškai nieko nebelieka...

„Mano žmona ir vaikai irgi labai išgyvena, kai vykstu į Bachmutą, Soledarą, Kremena­ją, Limaną. Stengiuosi jiems visko

nepasakoti, nes frontas yra fron­tas. Ir, deja, eidami savo pa­reigas, jau žuvo aštuoni šven­tikai, kelis iš jų asmeniškai pažinojau“, – liūdną realybę atskleidžia dvasininkas.

Jis irgi kelis kartus fronte bu­vo patekęs į tiesioginį apšaudymą, intensyvų bombardavimą, bet Dievas jam buvo maloningas, viskas baigėsi gerai. Ir, anot Pavlo, sėkmė jį lydėjo ir pirmąją karo dieną, kai pavyko pasprukti iš miesto su žmona ir trim vaikais anksčiau, nei į jį įsiveržė okupantai.

„Jei būčiau nepriėmęs kvietimo dirbti Konotope ir pasilikęs Mykolajevo regione, greičiausiai jau būčiau po žeme, nes gyvenvietė pusmetį buvo okupuota, priešo kariai apsigyveno buvusiame mano name ir vykdė kraupius nusikaltimus“, – tikina šventikas.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Šiais laikais, ruošiantis naujiems mokslo metams, sąsiuvinių, rašiklių ir vadovėlių dažnai nepakanka, todėl moksleivių tėvai dairosi ir į išmaniųjų įrenginių lentynas. O tam, kad būtų ne tik paprasčiau juos išsirinkti, bet ir sutaupyti, mobiliojo ryšio operatorius „Tele2“ prieš pat mokslo metus parengė specialius pasiūlymus įvairiausiems mokslui bei laisvalaikiui praversiantiems išmaniesiems įrenginiams. Daugiau informacijos apie specialius pasiūlymus rasite – www.tele2.lt.

Išmanusis telefonas – ir moksleiviams, ir studentams

Mokiniai ar studentai, ieškantys naujo išmaniojo telefono už gerą kainą, turėtų atkreipti dėmesį į „Samsung Galaxy A23 5G“. Šiuo metu šį naujosios kartos išmanųjį telefoną be sutarties įsigyti galima už vos 139 Eur. Vienkartinis laikmenos mokestis – 5,25 Eur. Įrenginį įsigijus kartu su 24 mėn. 5 GB (4G), neribotų žinučių ir pokalbių plano sutartimi, telefono ir paslaugų plano mėnesinė įmoka bus  16,85 Eur/mėn. Pradinė įmoka – 25,25 Eur.

Šis įrenginys palaiko naujos kartos 5G ryšį. Dėl interneto greičio telefone galima ne tik sklandžiai žaisti įvairiausius žaidimus, bet ir sparčiai atsisiųsti ar dalintis failais. Žaidimams, filmams, darbui ir bendravimui itin patogus ir telefono 6,6 colių ekranas. Vaizdo įrašų ar nuotraukų kokybę užtrina keturguba kamera. Naudodami 50 MP „OIS“ kamerą užfiksuosite ryškesnius ir aiškesnius kadrus, o dar labiau priartinti detales padės „Macro“ kamera. Telefonas taip pat turi 5000 mAh bateriją bei greitojo įkrovimo funkciją.

Perkant vieną telefoną – antras dovanų

Dar vienas patrauklus išmaniojo telefono pasiūlymas, kuriam sunku atsispirti – perkant „Xiaomi 13 Lite“ (256 GB) išmanųjį telefoną – „Xiaomi Redmi 12C“ (128 GB) – įsigysite vos už vieną centą. Telefono „Xiaomi 13 Lite“ kaina perkant be sutarties – 469 Eur. O dvejiems metams sudarius 5GB (4G), neribotų žinučių ir pokalbių plano sutartį, telefono ir paslaugų plano mėnesinė įmoka bus 28,52 Eur/mėn. Pradinė telefono įmoka – 70,01 Eur.

Telefonas „Xiaomi 13 Lite“ pasižymi dviguba priekine kamera, garso sistema, pažangiu „Snapdragon® 7 Gen 1“ procesoriumi – tiek sklandžiam darbui, tiek laisvalaikiui. 4500 mAh baterija užtikrina ilgą naudojimą, o naudojantis greitu įkrovimu, telefoną pilnai įkrausite vos per 40 minučių. „Xiaomi 13 Lite“ telefonas gali tapti puikiu įrankiu socialinių tinklų turiniui kurti. Atnaujintas „Vlog“ režimas veikia naudojantis tiek priekine, tiek galine kamera.

Tuo tarpu išmaniojo telefono „Xiaomi Redmi 12C“ išskirtinumas – 6,71 colių ekranas, praverčiantis tiek patogiam darbui, tiek laisvalaikiui. Taip pat ir dviguba 50 MP „AI“ kamera su dirbtiniu intelektu. Pagrindinėje kameroje integruotas jutiklis su pikselių atskyrimo technologija padidina jautrumą šviesai, todėl vaizdo kokybė puiki išlieka net esant silpnam apšvietimui. Dėl patogaus, 6,71 colių „HD+“ ekrano galėsite mėgautis sklandžiu darbu, ryškiais filmais, o pasirinkę skaitymo režimą, nevarginsite akių. Dar vienas šio telefono privalumas – 5000 mAh baterijos talpa.

Plokščiaekranis televizorius – kokybiško kino vakarams namuose

Artėjantis šaltasis sezonas neįsivaizduojamas be filmų vakarų, todėl dabar – puikus metas pasidairyti ir į televizorių lentynas. Pavyzdžiui, sudarius 24 mėn. „Laisvo interneto 200GB“ sutartį (14,90 Eur/mėn.), televizorių „Xiaomi UHD LED TV A Pro (32'')“ įsigyti galėsite vos už 1 Eur (kaina be sutarties – 229 eur). Šis televizorius pasižymi itin aukštos kokybės vaizdo bei garso sistemomis, didele 36 colių įstrižaine.

„Xiaomi A Pro“ serijos televizoriai turi išskirtinį metalinį rėmą ir vientisą dizainą, todėl jie puikiai derės bet kuriuose namuose. Be to, televizorių lengvai galėsite valdyti naudodami 360° Bluetooth nuotolinio valdymo pultą arba „Google“ programėlę. Naudojantis ja galėsite ieškoti filmų, transliuoti programas, leisti muziką ir valdyti televizorių bei kitus išmaniuosius namų įrenginius tiesiog balso pagalba.

Visų tekste minimų akcijų laikas, įrenginių ir dovanų kiekis ribotas.

Rugpjūčio 19-ąją minint Pasaulinę fotografijos dieną pakalbinti keli mūsų mieste dirbantys fotografai vieningai sutinka, jog šis užsiėmimas yra tarsi sportas: įtraukiantis ir užburiantis. 

Fotografijos terminą 1839-aisiais sukūrė fizikas Džonas Heršelis. Nuo tada ir Lietuvoje pradėta rašyti fotografijos istorija, o tarp žinomų šalies fotografų yra ir šilališkių: tai ir žurnalistas, fotografas Aloyzas Stasytis, surengęs ne vieną parodą, ir viena žinomiausių šių laikų kūrėjų Berta Tilmantaitė. Ji – pirmoji fotografė Lietuvoje, kurios nuotraukos buvo publikuotos „National Geographic“ žurnale bei kituose garsiuose leidiniuose, ir daug kitų autorių.

Šilalėje taip pat dirba ne vienas fotografas. Tarp jų – ir fotografės kelią neseniai pradėjusi Deimantė Girskytė, kurios nuotraukas jau matė ir „Šilalės artojo“ skaitytojai. Tiesa, moters teigimu, pirmiausia ji yra mama, o tik po to fotografė. Dienos yra aktyvios ir pilnos veiksmo, o į fotografiją ji susikoncentruoja po mamos „darbo valandų“. 

„Fotografija man yra savęs išreiškimas vizualiniu bū­du. Tai hobis, darbas, atsipalai­da­vimas ir viskas viename. Foto­­grafija domiuosi ja seniai, bet rim­čiau užsiimti pradėjau prieš ge­rą pusmetį“, – sa­kė „Dei­man­tė Girskytė photography“ įkūrėja.

Anot šilališkės, jai labiausiai patinka vaikų ir šeimų fotosesijos, nes jos išsiskiria tikromis, nesuvaidintomis emocijomis, patinka stebėti vaikų ryšį su tėvais bei kitais šeimos nariais ir įamžinti jį taip, kaip mato pati.

„Mėgstu fotografuoti šventes, ypač krikštynas. Jas irgi priskiriu šeimos fotosesijoms, nes man tai pati jaukiausia šeimos šventė, pilna gerų emocijų, juoko, kartais vaiko ašarų, bet viskas yra tikra ir visa tai stengiuo­si perteikti nuotraukose“, – sako Deimantė. 

„EMI photographer“ įkūrėja Emilija Aurilienė teigia, kad jau nuo vaikystės iš rankų nepaleisdavo fotoaparato. 

„Pirmas vestuves fotografavau būdama 14 metų, tad šiame kelyje esu jau apie dešimt­metį. Fotografija man yra emocijos, jausmai. Noriu, kad ir ma­no fotografuojami žmonės, žiūrėdami į nuotraukas, patirtų tuos jausmus, kuriuos jautė tą akimirką, kai ji buvo užfiksuota. Ir, aišku, fotografija man yra saviraiškos būdas“, – pripažįsta Emilija.

Ji sako labiausiai mėgstanti įamžinti vestuves bei asmenines fotosesijas. Tačiau paradoksas – fotografuoti kitus yra leng­viau nei fotografuotis pačiai. 

Fotografija domisi ir Vaida Pet­raitytė. Anot jos, kol kas fotografuoja tik sau, o jos objektyvas dažniausiai būna nukreipiamas į artimuosius, šeimos narius.

„Kaip žmonės eina į gamtą atsipalaiduoti, taip mano poilsis ir atokvėpis yra fotografavimas. O pavadinti šį pomėgį galima ir savotišku sportu: dažnai tenka bėgioti, tupinėti ar net prigulti ant žemės dėl geresnės nuotraukos“, – juokiasi „Vaideta Photography“ įkūrėja.

Jos teigimu, svarbiausia – nesuvaidintos emocijos, kurios palieka didžiausią įspūdį nuot­raukose. Vaida sako, kad labai vertina šiltą žmonių bendravimą ir bendradarbiavimą fotosesijos metu, todėl stengiasi išpildyti kliento lūkesčius bei pasiekti geriausią rezultatą. 

Vaidą imtis fotoaparato paskatino senelis, kuris pats fotografavo.

„2014 metais, kai pradėjau stu­dijuoti universitete dailės ir dizaino pedagogiką, teko daly­vau­ti fotografijos paskaitose bei įsigyti savo pirmąjį gyvenimo draugą – „Nikon D-7100“. Pabandžius padaryti pirmus kad­rus atsiskaitymams, labai pa­tiko, tai buvo lyg naujas gyvenimo gūsis“, – prisimena Vaida.

Baigusi studijas, šilališkė nutarė tęsti šią veiklą – anot jos, norėjosi „išplaukti į platesnius vandenis“ ir fotografuoti ne tik kraštovaizdžius, gyvūnus ar sa­vo šeimą, bet įamžinti ir kitų žmonių šventines akimirkas.

Vesta VITKUTĖ

Pašnekovių nuotr.

Egzistuoja skirtingi būdai klasifikuoti propagandą. Pavyzdžiui, nagrinėjant šiuolaikinę Kremliaus propagandą, galima pastebėti, jog vienas iš paprasčiausių klasifikacijos bū­dų yra kuriamų pasakojimų suskirstymas į dvi grupes: naratyvai, kurie yra skirti aktualijoms, ir naratyvai, skirti istoriniams įvykiams. Pastarieji sudaro nemažą ir gana pa­stebimą pasakojimų grupę. 

Naikinama atmintis

Kremlius mėgsta kaltinti kitas valstybes istorijos perrašymu. Galima teigti, kad dažniausiai tokie kaltinimai skamba tada, kai istoriniai faktai neatitinka Rusijos interesų. Būtina paminėti ir tai, jog po Sovietų sąjungos žlugimo posovietinėms valstybėms iš tikrųjų savotiškai teko iš naujo atrasti istoriją bei istorinius faktus, kurie buvo iškraipomi sovietinės propagandos pastangomis. Kiek ironiška, kad kurį laiką šiuo keliu ėjo ir pati Rusija – atrasdama faktus apie žiaurias Stalino laikų represijas, Antrojo pasaulinio karo, prie kurio kurstymo prisidėjo ir SSRS, aspektus bei pan. Kita vertus, dabar Maskva savanoriškai grįžta prie sovietinės istoriografijos ir propagandos mitų, tad batalijos apie „praeities tiesas“ įgauna naują pagreitį.  

Svarbu tai, kad naujos-senos istorinės praeities versijos įtvirtinimas vyksta ne vien propagandos, t.y. oficialių pasakojimų, lygmenyje. Naikinami ir tam tikri fiziniai atminties ženklai. Pavyzdžių tolį ieškoti nereikia: štai pranešama, kad rugpjūčio 20 d. Lenkijos konsulato Sankt Peterburge ir „Memorial“ organizacijos atstovams, taip pat diplomatams iš Švedijos, Norvegijos bei Vokietijos buvo sutrukdyta pagerbti sovietmečiu represuotų lenkų atminimą. Jie nebuvo įleisti į Levaševskio memorialinių kapinių teritoriją. Šios kapinės įsteigtos vietoje, kur buvo palaidoti 45 tūkstančiai Stalino laikų 1937–1953 m. rep­resijų aukų. 

Diplomatų ir „Memorial“ atstovų atminties akcija buvo skirta vadinamosios „lenkiškos NKVD operacijos“ pradžios metinėms. Tai buvo viena iš 1937–1938 m. sovietinių rep­resijų bangų, nukreiptų prieš konkrečios tautybės žmones. 

Levaševskio memorialinių ka­pinių administracija neįleido diplomatų ir „Memorial“ atstovų į kapines, teigdama, kad tuo metu jose neva vyko darbai, susiję su sanitarine avarinės būklės medžių priežiūra. Taip pat pranešama, jog prie kapinių diplomatus bei „Memorial“ atstovus pasitiko prokremliškos visuomeninės organizacijos „Savanorių kuopa“ atstovai su plakatais. Juose Lenkija kaltinama „terorizmu“, teigiama, jog šalis yra „Vašingtono marionetė“, bei priekaištaujama, kad esą Lenkija „pamiršo, kas ją išlaisvino“ (čia aiški aliuzija į Raudonąją armiją bei Antrojo pasaulinio karo kontekstą).

Yra žinoma ir tai, kad anksčiau iš kapinių teritorijos dingo paminklas represuotiems len­kams. Jis buvo pastatytas Len­kijos diplomatų iniciatyva praeito amžiaus dešimto dešimtmečio pradžioje. Žinia apie dingusį paminklą pasklido šių metų liepos pabaigoje. Sankt Peterburgo administracija oficialiai pareiškė, jog paminklas ne­va „išvežtas restauruoti po vandalų išpuolio“. Tačiau kiek yra žinoma, jis atgal taip ir nebuvo grąžintas...

Panašu, kad visa tai yra dalis bendros Rusijos politikos, skirtos naikinti atminimo ženklus Stalino represijų aukoms. Pavyzdžiui, šių metų balandį Permės regio­ne sunaikintas paminklas lietuviams bei lenkams, kurie sovietmečiu buvo ištremti priverstiniam darbui į šį Rusijos regioną. 

Verta akcentuoti ir tai, jog visuomeninė organiza­cija „Memorial“, kuri Rusijoje rūpinosi sovietinio režimo aukų atminimu, irgi tapo – jau dabartinio Kremliaus – represijų auka. Praėjusių metų vasario pabaigoje Rusijos aukščiausiasis teismas ją oficialiai likvidavo. Dabar „Memorial“ tęsia savo veiklą Rusijoje neturėdamas juridinio statuso, prisiimdama visas atitinkamas rizikas. 

Viskas, kas čia buvo paminėta, turi tiesioginių sąsajų ir su propaganda. Atminties ženklų buvimas trukdo Kremliui falsifikuoti istoriją, šie ženklai tampa nepatogiu priminimu apie praeities įvykius. Dabar Rusija „išvalo“ memorialines vietas, kad galėtų grįžti prie sovietinių „istorinių tiesų“ ir formuoti vieningą propagandinį naratyvą apie Rusijos valstybės praeitį.  

Istorija kaip priemonė

Kovos su atmintimi ir nuo ne­malonios informacijos bei at­si­minimų apvalytos istorijos for­mavimas nėra nekaltas dalykas. Pirmiausia istorija yra tam tikras pagrindas, ant ku­rio formuojama šiuolaikinės vi­suomenės masinė sąmonė. Tie­sa ir tai, jog kiekviena vals­tybė savotiškai konstruoja savo istorinį naratyvą, akcentuoja vie­nus įvykius, o kitiems skiria mažiau dėmesio. Gali skirtis ir įvykių interpretacija. Tai yra normalus procesas. Tačiau tai, ką daro Rusija, t.y. tam tikrų istorinių faktų neigimas ar net falsifikavimas (kuo, beje, Kremlius mėgsta kaltinti visus kitus), yra kitokio pobūdžio reiškinys. 

Rusijos propaganda mėgsta samprotauti apie Baltijos šalių ir Lenkijos „rusofobiją“, „nedėkingumą“ (kalbant apie vadinamąjį „išlaisvinimą“ per Ant­rąjį pasaulinį karą), patologinį priešiškumą. Tuo pat metu siekiama nutylėti, kad kritiškas ir atsargus požiūris į Rusiją tiek Baltijos šalyse, tiek Lenkijoje kyla ne tuščioje vietoje, bet iš tiesioginės ir labai skausmingos istorinės patirties. Vilniaus ar Varšuvos pozicija dabartinės Rusijos atžvilgiu, net nekalbant apie šios šalies vykdomą agresyvų karą prieš Ukrainą, tampa daug suprantamesnė, jeigu prisimename 1940 m. klastingai įvykdytą Lietuvos okupaciją, tai, kad 1939 m. rugsėjo 17 d. SSRS įsiveržė į Lenkiją faktiškai kaip nacių sąjungininkė, o 1944 m. ta pati Raudonoji armija neskubėjo į pagalbą lenkams Varšuvos sukilimo metu. 

Pseudoistoriniu pasakojimu grindžiama ir Rusijos agresija prieš Ukrainą. Atviro karo pradžios išvakarėse pats Putinas viešai matavosi istoriko rūbą, teigdamas, kad neva Ukraina yra „dirbtinai sugalvota valstybė“. Maskvai tai tapo argumentu pradėti vadinamąją „specialią operaciją“, kurios tikslas iš esmės buvo sunaikinti kaimyninės šalies valstybingumą, atplėšti nuo jos tam tikras teritorijas, o likusią Ukrainos dalį, kaip galima numanyti, paversti Maskvos marionete. 

Pastebima, jog pseudoistoriniai naratyvai yra įtvirtinti ir naujame Rusijos istorijos vadovėlyje, skirtame vyresnėms klasėms. Jis buvo skubiai parengtas šiais metais. Planuojama, kad moksleiviai Rusijoje pradės mokytis pagal šį vadovėlį jau nuo rugsėjo. Įdomiausia tai, jog įdėta nemažai pas­tangų, siekiant pateisinti Rusijos karą prieš Ukrainą, pateik­ti agresiją kaip neišvengiamą.

Todėl dėl visų šių išvardintų priežasčių į žaidimus su istorine praeitimi nevertėtų žiūrėti pro pirštus. Gana nesunku pamatyti, kad istoriniai aspektai nelieka vien praeityje. Jie turi galią daryti įtaką dabarčiai, ypač – kai tampa nesąžiningų politinių žaidimų dalimi. Tuo aktyviai siekia pasinaudoti nelaisvos valstybės, tokios, kaip dabartinė Rusija. 

Viktor DENISENKO 

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos docentas 

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje eksponuojama mūsų kraštiečio, kvėdarniškio keramikos meistro, dailininko Gvido Raudoniaus darbų paroda. Visoje šalyje ir už jos ribų žinomas keramikas prieš parodos atidarymą sakė, jog tam jį paskatino vienintelis dalykas: „Gimtinės šauksmas“.

Pasiekęs didžiulio profesinio vertinimo, tačiau išlikęs tokiu pat kaimo vaiku, kokiu jį išaugino tėviškės žemė – taip galima trumpai apibūdinti žinomą menininką.

G. Raudonius gimė 1952-aisiais Kvėdarnos apylinkės Padvarninkų kaime, 11-os vaikų šeimoje.

„Buvau penktas vaikas, tad vėliau gimusiuosius, o tiksliau – su broliuku ar sesute grįžtančią mamytę – visada pasitikdavome su žemuogėmis, kurias verdavome ant smilgos. Būtent tai aiškiausiai įsirėžė į mano atmintį, ir tas vaikystės atsiminimas apie mamos laukimą, jos sutikimą yra atvaizduotas viename mano darbų, kuriuos pristatau Šilalės publikai”, – sakė G. Raudonius.

Vlado Statkevičiaus muziejaus parodų salėje eksponuojama 18 kraštiečio keramikos darbų. Du iš jų jau yra padovanoti muziejui. Menininkas sakė grįžtantis į Kvėdarną ir Šilalę su malonumu, nors vaikystės ar jaunystės atsiminimai labiau siejasi su gimtuoju kaimu. 

„Kadangi šeima buvo itin gausi ir tėveliams buvo sudėtinga visais vaikais pasirūpinti, man teko 4–8 klases lankyti Šilutės mokykloje-internate. Ten klasės auklėtoja buvo ir dailės mokytoja, keramikė. Būtent ji ir pastebėjo mano talentą šiam amatui, skatino jį tobulinti. Ir nors vėliau atradau daugiau įdomių veik­lų (fotografavau, vaidinau teatre), auklėtojos patarimai nepraslydo pro ausis. Galvoju, kad kiekvieno vaiko gyvenime labai svarbus yra mokytojo vaidmuo, nes aš savo giminėje vienintelis pasirinkau menininko kelią“, – teigė G. Raudonius.

Iš pradžių jis žinių sėmėsi Telšių, po to – Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumuose. Jaunajam keramikui mokslai visur sekėsi puikiai, patiko kurti. Baigęs technikumą Kaune, vaikinas buvo paskirtas į Vilniaus „Dailės“ kombinatą. 

„Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo kitaip, man tai nebuvo svajonių darbas. Dirbau dailininku išpildytoju, o tai reiškia, kad reikėdavo per dieną išžiesti maždaug 1000 vienodų darbų. Mūsų kombinato produkcija keliaudavo ne tik į Lietuvos parduotuves, bet pasklisdavo po visą tuometę sovietų sąjungą, kai kada netgi nukeliaudavo ir į užsienio valstybes. Tad per metus įgavęs įgūdžių su kaupu, įstojau į Dailės institutą, pakliuvau pas profesorių Juozą Adomonį. Užsikrėčiau noru studijuoti meno istoriją, bet profesorius perkalbėjo – liepė nesiblaškyti. Paklausiau profesionalo patarimo ir neapsirikau“, – sakė keramikas.

Įgijęs aukštąjį išsilavinimą, Gvidas dirb­­ti grįžo į tą patį „Dailės“ kombinatą, tik jau nebe dailininku išpildytoju, o dailininku kūrėju, kurio vizijas ir įgyvendina išpildytojai. Iš viso kombinate buvo apie 30 tokių dailininkų, kiekvienam buvo skirtos atskiros dirbtuvės, suteikta laisvė kurti. Tad kvėdarniškis ten ir liko – Vilniuje su žmona Džiuljeta, taip pat keramike, gyvena iki šiol. G. Raudonius nuo 1978 m. dalyvauja ne tik parodose Lietuvoje bei užsienyje (kūrinius eksponavo 26 apžvalginėse dailės parodose, 16 tarptautinių, 16 grupės dailininkų parodų), bet ir tarptautiniuose simpoziumuose (Lietuvoje, Austrijoje, Suomijoje, Rusijoje, Norvegijoje, Italijoje). Sukūrė keramikos kūrinių visuomeniniams interjerams (pano Kauno medicinos instituto Kar­diologijos cent­ro filiale Palangoje – 1977 m., dekoratyvinė sienelė Moksleivių kūrybos namuo­se – 1987 m., interjero plasti­ka Sveikatos apsaugos ministerijos pastate – 1989 m., nuo 1993-iųjų kuria keramikos dir­binius privatiems interjerams (Šventovė, Vartai, Krioklys, Pajūris, Vynuogynas), rengia kon­ceptualias dailės pa­rodas, simpo­ziumus, bienales. 1997-aisiais su žmona Vil­niu­je įkūrė kera­mikos studiją. G. Rau­­doniaus kūrinių turi Lie­tuvos dailės muziejus, užsienio taikomosios dailės muziejai. Kraš­tietis yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys nuo 1983 m., 1994–1998 m. jai vadovavo. 

Tačiau Šilalėje iškilaus me­nininko darbų paroda surengta pirmą kartą. Pa­sirodo, muziejininkai jį kaip kraštietį „atrado“ tik dabar... 

Naujasis Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus direktorius Antanas Ivinskis pažadėjo kūrėjo ne tik nepamiršti, bet ir išnaudoti jo talentą šilališkių gabumams atskleisti, susidomėjimui keramikos amatu sužadinti. Mat G. Raudonius šiuo metu kaip tik tuo ir užsiima – dalyvaudamas Europos Sąjungos finansuojamuose kultūros projektuose, veda užsiėmimus mokyklose, globos namuose. 

„Keramika yra labai sunkus, kruopštus ir daug sąnaudų reikalaujantis darbas. Pirmiausia kiekvieną daiktą reikia nulipdyti, paskui išžiesti, vėliau išdžiovinti ir tik po to kelissyk deginti. Mano naudojamos krosnys yra itin galingos, tad vieno kūrinio vienas deginimas sueikvoja elektros už maždaug 70 Eur. Edukacijoms, žinoma, telkiamės kitas technologijas. Žmonėms labiausiai patinka japonų Raku technika, kai gaminiai yra degami tiesiog lauke“, – pasakojo jau apie 20 metų edukacine veikla užsiimantis meno kūrėjas.

G. Raudonius kuria interjero puošmenas, kurios vertinamos už santūrumą, plastiškumą, ryškią faktūrą, lakoniškumą bei dekoratyvumą. 

„Šiuolaikinė keramika yra labai pakitusi: savo erdvėn ji įtraukia ir vaizdinio pasakojimo dalykus, ir spalvinius niuansus, liniją, jau nekalbant apie formą. Apie savo darbus kalbėti aš nenoriu, nes viskas, kas nuo manęs priklauso, jau padariau, dabar jie „gyvena“ patys savaime. Pastebėjau, jog, laikui bėgant, sentimentai gimtinei stiprėja, todėl norisi atiduoti gimtiesiems kraštams savo duoklę. Su malonumu pasižadu atvykti pas jus dažniau, nes matau, kaip kasmet gimtinė gražėja, jos gyventojai – laisvėja. Edukacijų metu pastebiu, kaip ir vaikai, ir vyresni žmonės pasikeičia kūrybos proceso metu. Tikiu, kad bend­romis jėgomis tai suteiksime ir Šilalės rajono gyventojams“, – pirmosios parodos gimtinėje atidarymo metu kalbėjo G. Raudonius.

Menininkas žodžiais vaizdingai nutapė kūrybos procesą: vaikas į šalį paslenka mobilųjį telefoną, į rankas ima molio gabalą, o tada paminkęs teškia jį į stalą – gaunasi paplotėlis, pradėjus lenkti to „klecko“ kraš­tus į viršų, jau formuojasi dubenėlis ir t.t. Anot menininko, tas procesas už­buria, įtraukia ir išlaisvina. Būtent tai ir yra keramikos žavesys, o kur dar abe­jonės, kad iki paskutinės akimirkos nežinai, kas gausis, kai pasibaigs degimas...

Apžiūrėti žinomo keramiko darbus Vlado Statkevičiaus muziejuje galima iki rugsėjo 30 d.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.