Vasarai priartėjus prie pabaigos, nusiminti nėra ko – miestuose ir miesteliuose toliau organizuojami renginiai bei koncertai, niekuo ne­nusileidžiantys praėjusiems po va­sarišku dangumi. Štai Šilalės kul­tūros centre rugsėjo 1-ąją atidaroma paroda „Regėjimas“, kuri vyks iki rugsėjo 17 d., rugsėjo 3-iąją, minint Laisvės dieną ir oku­paci­nės kariuomenės išve­di­mo 30-metį, mieste koncertuos Lietu­vos kariuo­menės Kari­nių oro pajėgų orkest­ras. Šaly­je praėjusią savaitę paskelb­ti svarbių literatūrinių pre­­mijų laureatai – vienos aktua­liau­sių kultūros naujienų pastaruoju metu.

Zbignevo Herberto fondas praėjusią savaitę paskelbė šių metų tarptautinės literatūros premijos laureatą, kuriuo tapo lietuvių poetas, publicistas, eseistas, vertėjas Tomas Venclova. Lenkų poeto, eseisto, dramaturgo Z. Herberto (1924–1998) tarptautinė literatūros premija – vienas svarbiausių literatūros apdovanojimų, teikiamas už išskirtinius meninius ir mokslinius pasiekimus. Nuo 2013 m. iškiliausiems pasaulio poetams teikiamos premijos piniginė vertė – 50 tūkst. eurų. Tarp premijos laureatų yra amerikiečiai Wil­liam Stanley Merwinas ir Charlesas Simicas, lenkas Ryszardas Krynickis, švedas Larsas Gustafssonas, airių poetė Nuala Ní Dhomhnaill, izraelietė Agi Miszol, vokietis Dursas Grünbeinas, ukrainietė Marianna Kijanowska bei kt. Premijos įteikimo ceremonija vyks Varšuvos teatre „Teatr Polski“ rugsėjo 13 d.

Septintoji kasmetinė Grigorijaus Kanovičiaus literatūrinė premija skirta rašytojai Agnei Žagrakalytei. Kaip pranešė Jonavos G. Kanovičiaus viešoji biblioteka, A. Žagrakalytė apdovanota už šiuolaikišką požiūrį į istoriją ir jos pateikimą skaitytojui romane „Triukšmaujantys: katalikai. Leng­vas būdas parašyti istorinį romaną“. Pasak premijos komisijos pirmininkės Godos Volbikės, autorė palieka erdvės skaitytojo interpretacijai, žavi konceptualumu ir siekiu ieškoti naujų raiškos formų. Premijos įteikimo šventė vyks rugsėjo 14 d. Jonavos G. Kanovičiaus viešojoje bibliotekoje. 

Šiauliškiai rugsėjo 8–10 d. kviečia į tradicines „Šiaulių dienas 787“– miesto gimtadienį lydės gausybė koncertų, festivalių, parodų bei kitų kultūrinių renginių. Antrus metus gimtadienį atidarys skambus jungtinis renginys, o į mistinį pasaulį pakvies meninės vizijos festivalis „Magiškas parkas“. Šiųmetė miesto šventė šiauliečius ir miesto svečius džiugins muzikos garsais, kuriuos dovanos orkestrai bei žinomi atlikėjai. 

Netoli Lietuvos esančiame Latvijos miestelyje Jelgavoje trečiadienį atidaroma trijų Baltijos šalių draugaujančių miestų Jelgavos (Latvija), Pernu (Estija) ir Šiaulių (Lietuva) menininkų pa­roda „Visas pasaulis yra teatras“, kurioje dalyvauja Šiaulių miesto menininkai Reda ir Arūnas Uogintai. Jelgavos kultūros centre bus pristatytos scenografiškos erdvinės jų instaliacijos ir objektai. Paroda veiks iki spalio 8 d.

Neringos savivaldybėje, Pervalkoje, prasidėjo pirmasis Ukrainos meni­ninkų tapybos pleneras. Jame dalyvau­ja aštuoni menininkai, o šiandien, rugpjūčio 29 d., vyks parodos pristatymas, kuriame dalyvaus dailininkai, kon­cer­tuos Kauno folkloro klubas „Liktužė”.

Kotryna PETRAITYTĖ

„Po sužeidimų fronte 2016 metais nuskraidintas reabilituotis į Lietuvą supratau, kodėl jūs labiausiai iš visų mus remiate. Todėl, kad patys patyrėte Rusijos agresiją 1991-aisiais gindami televizijos bokštą ir įsisąmoninote, jog Maskva yra bendras mūsų priešas“, – sakė 31-erių karo sanitaras Dima Sobota.

Žodis „sobota“ tiek ukrainie­tiškai, tiek rusiškai reiškia „šeš­tadienį“. Dauguma Dimos fronto bičiulių mano, kad tai jo slapyvardis, o ne pavardė, mat fronte kovotojai prisistato slapyvardžiu.

„Dar prieš karą išgirdę mano pavardę stadione, visi manyda­vo, kad sakau slapyvardį“, – prisiminė vyras.

Apie stadioną Dimą užsiminė neatsitiktinai, nes nuo paaug­lystės buvo aistringas Charki­vo „Metalisto“ futbolo klubo fa­nas, tekdavo net susigrumti muš­ty­nėse su kitų komandų sir­­­ga­liais.

„Dėl to į mus žiūrėjo kreivai, bet viskas pasikeitė 2014 m., kai Rytų Ukrainos miestuose kilo Rusijos KGB išprovokuoti Maskvos ir Kyjivo šalininkų susirėmimai, o futbolo fanai tapo Ukrainos gynėjais“, – pasakojo Dima. 

Jo teigimu, pastarieji devyneri metai yra susiję su karu. Dimai buvo 22-eji, kai 2014 m. per žiemos sesijos egzaminus universitete išgirdo, kad sostinėje kyla Euromaidano barikados, ir jis, viską metęs, išvyko padėti.

Tuometiniam šalies prezidentui Viktorui Janukovyčiui nusprendus nutraukti derybas dėl Ukrainos stojimo į Europos Sąjungą ir labiau suartėti su Rusija, į gatves protestuoti išėjo masės žmonių, jaunimas ėmė statyti barikadas. 

„Policija nepraleido į Kyjivą or­ganizuotai autobusais vykstančių opozicijos šalininkų, bet mes, futbolo fanai, prasiveržėme po kelis autostopu, padėjome statyti barikadas, kovojome ir nugalėjome“, – pasakojo vaikinas. 

Tačiau džiaugsmas buvo trum­pas, nes Maskvos remiami V. Ja­nukovyčiaus šalininkai užgrobė Krymą ir panoro prijungti kitus Rytų Ukrainos regionus prie Rusijos. Kyjive Dima įstojo į „Dešinio Sektoriaus“ partijos gretas, o grįžęs į Charkivą kelis mėnesius dalyvavo kruvinose grumtynėse su Maskvos šalininkais, ir ši kova baigėsi opozicijos pergale. Tačiau Donecko bei Lugansko regionuose įsitvirtino Kremliaus pasiuntiniai, su kuriais kovoti Kyjivas ne tik siuntė karius, bet ir pradėjo telkti savanorių būrius.

„Mes su draugais veržėmės į frontą, bet netarnavusių ar­mijoje ten neleido – ragino vykti į karinio parengimo stovyklas“, – prisiminė Dima.

Būdamas „Karinio Ry­tų korpuso“ ap­mo­­kymų stovykloje, vyras teigia iš bi­čiulio išgirdęs, kad į frontą lengviau patekti tapus „gospitalieriais“ va­dinamais­ ka­ro sanitarais. Mat Donecke ir Luhanske konfliktui peraugus į atvirą karą, trūko sanitarų, kurie išneštų iš kovos lauko sužeistus karius ir nugabentų  į li­gonines. Dima įstojo į „Dešinio Sektoriaus“ suformuoto Penkto ka­ro bataliono sanitarų būrį, jam buvo patikėta vairuoti mašiną. 

„Rimtų apmokymų nebuvo, teko vietoje mokytis iš kitų savanorių ir klausytis medikų pa­tarimų. Mūsų uždavinys buvo surasti sužeistus karius, su­stab­dyti kraujavimą, nuvežti­ į už kelių ar keliolikos kilometrų esančią lauko ligoninę ir atiduoti į medikų rankas“, – pasakojo savanoris.

Vairuoti teko ne specialiai pritaikytą mašiną, bet paprastą „pikapą“, tad sužeistuosius kartais prisieidavo guldyti vie­ną ant kito.

„Turime gabenti tuos, kurie išgyvens, bet dažnai imame ir akivaizdžiai mirtinai su­žeistus ir net žuvusius, nes širdis neleidžia palikti jų mūšio lauke“, – pasakojo Dima.

Gelbėti, anot sava­no­rio, tenka lekiant kulkoms ir šalia sprogs­tant bomboms, nes lau­kiant, kol viskas nu­rims, sužeistieji nu­kraujuotų. Liūd­niau­sia, kai sužinai, jog ne vienas iš atvežtųjų ne­išgyveno...

„Mūsų darbas yra svarbus, tačiau ne visi savanoriai atlaiko šiupius vaizdus, apšaudymų įtam­pą. Pradžioje ir aš patyriau šoką, veždamas ypatingai sunkiai sužeistą karį“, – prisiminė Dima.

Tačiau, jo teigimu, nutiko ir džiugus momentas, kai, gabenant į frontą maisto krovinį, patikrinimo poste buvo paprašytas pa­vėžėti karį, kurį, pasiro­do, Dima išnešė iš mūšio lauko. Vaikinas jį apkabino ir nuoširdžiai dėkojo už išgelbėtą gyvybę.

„Kelio meniską susiknežinau pats, kai, netoli sprogus bombai, skubiai kritau ant žemės ir nepastebėjau akmens, bombos skeveldra prakirto blauzdą. Tačiau, galiu sakyti, mane kol kas lydi sėkmė, nes keliolika bend­ražygių jau teko palaidoti“... – teigė Dima.

Mūšiuose žuvo ir daugybė fut­­bolo fanų, jaunų vaikinų iš įvairių Ukrainos miestų.

„Kai 2014 m. nuvykau į paruošiamąją „Karinio Rytų korpuso“ stovyklą, pamačiau ne tik aštuoniasdešimtmečių senolių, bet ir dvylikamečių paauglių, atvykusių kartu su tėvais ar broliais ir norėjusių vykti į frontą“, – pasakojo Dima.

Vaikinas teigė buvęs šokiruotas supratęs, kad priešas ne tik atidengia ugnį į sanitarus, bet ir rengia pasalas, taikosi į mašinas su raudonu kryžiumi.

„Dėl to neretai esame privers­ti nešiotis automatus, nors pagal tarptautinę konvenciją turime būti be ginklų“, – pasakojo Dima.

Anot savanorio, po operaci­jos gulint ka­rinėje Mečniko­vo ligoninėje Dnip­re, apsi­lan­kė Lietuvos pre-

­­zi­dentė Da­lia Gry­bauskai­tė ir paža­dė­jo su­žeis­­tiesiems, jog su­organi­zuos reabili­ta­ciją Lietu­voje. Pre­zi­dentė sa­vo­ žodį tesėjo, ir­ į Drus­kinin­kus­ imta trims­ savaitėms gabenti po šešis sužeistus karius.

„Ten priežiūra buvo aukšto lygio: procedūros nuo ry­to iki vakaro, baseinas, psi­chologas, ekskursijos, ge­­ras maistas. Apsilankėme Sei­me, Krašto apsaugos mi­nis­te­rijoje, o per susitiki­mą su studentais buvau papra­šy­tas papasakoti­ apie veiklą fron­te ir karo realijas“, – prisiminė D. Sobota.

Dima iš Lietu­vos parsivežė padovanotą vėliavą su Vyčiu ir nuo to laiko į frontą vyksta su ja. Tiesa, po sužeidimo į sanitaro misijas išsiruošia rečiau, bet fronte lankosi kas savaitę – veža kariams maistą, techniką, įrangą. Kitomis dienomis pina maskuojantį tinklą, talkina savanoriškai organizacijai „Save the People“.

Vyras teigė žmonai Karinai pa­žadėjęs, jog po karo nusiveš ją ir dvejų metukų sūnelį Jaroslavą į Lietuvą. Į kraštą, kuris padėjo jam pasveikti po sužeidimo ir kuris esą geriausiai supranta Ukrainos kovą bei ištikimai ją remia.

„Karina labai pergyvena, kai išvykstu į frontą, bet kitaip neišeina, nes mūsų kova dar nesibaigė. Turime užbaigti tai, ką pradėjome Euromaidano bari­kadose – galutinai atsikratyti Maskvos jungo“, – Ukrainos pergale neabejoja Dima.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Tuometę Kaltinėnų vidurinę mokyklą palikusi 35-oji abiturientų laida susitikimus su klasės draugais bei pedagogais organizuoja kas penkerius metus. Bet šiųmetis susitikimas po 35-erių metų buvo kitoks – sulaukta ir tų bendramokslių, kurių buvę klasės draugai nematė nuo tada, kai atšoko išleistuves.

„Baigėme vidurinę 1988-aisiais. Buvome ta laida, kuri nesimokė 10-oje klasėje – mes ją tiesiog prašokome, nes tais metais buvo įvestas 12-os klasių ugdymas. Mūsų laida gausi, net 33 abiturientai“, – prisiminė viena iš bendramokslių susitikimo organizatorių Reda Schwarz-Dargevičiūtė.

Pasak jos klasės draugės Redos Ežers­kienės-Kasputytės, šis klasės susitikimas išties buvo išskirtinis ir gausus – dalyvavo 23 buvę klasiokai.

„Kadangi didžioji dauguma klasiokų niekur neišvyko, susieiname gana dažnai. Tačiau prieš penkerius metus vykęs susitikimas buvo itin negausus – dalyvavo gal pusė klasės, dar ankstesnis buvo kažkoks keistas, krėtėme išdaigas, ir aš, pamenu, stebėjausi, negi galėjau kažkada su šiais žmonėmis mokytis vienoje klasėje“, – juokiasi Reda.

Pasak jos, praėjusį savaitgalį susitikimas buvo labai šiltas, jaukus, kiekvieną norėjosi apkabinti, pakalbinti. Ypač džiugino tai, kad jame dalyvavo tie klasės draugai, kurie į ligšiolinius susitikimus neatvykdavo. 

„Mūsų buvo tiek daug, kad vos tilpome į savo klasės suolus. Dar labiau džiugino, jog į klasę įžengė ir mūsų buvusi auklėtoja Lidija Lazdauskienė. Visa tai yra Redos nuopelnas – ji ir gyvendama Vokietijoje sugebėjo visus prikalbinti atvykti pabendrauti“, – giria R. Ežerskienė klasiokę, su kuria mokėsi nuo pirmos iki paskutinės klasės.

Kaltinėnų vidurinės mokyklos 35-osios abiturientų laidos susitikimas įvyko rugpjūčio 26 d. Po to kalbintos abi Redos vienbalsiai pripažino, kad jaudulys prasidėjo net neįžengus į mokyklą. Anot jų, keistas jausmas apėmė einant taku mokyklos link, kur mokėsi visus 11 metų. Tiesa, dabartinės gimnazijos pastatas yra nepalyginamai gražesnis, o jį supanti aplinka neatpažįstamai išpuoselėta. 

„Tas šiltas jausmas sustiprėjo dar labiau, kai prieš akis išvydome iki šiol prie mokyklos tebestovintį mūsų laidos atsisveikinimo simbolį ir dovaną – ąžuolinį koplytstulpį. Jis per 35-erius metus gerokai nusidėvėjo, tad susiėję draugėn nutarėme koplytstulpį atnaujinti, restauruoti užrašą „Atėjau, kad rodytum man kelią“, paženklinti jį atminimo lentele“, – sako R. Schwarz.

Anot R. Ežerskienės, staigmenų netrūko – Vokietijoje gyvenanti klasės draugė įteikė du albumus, kuriuos jie turėjo užpildyti, o vėliau perduoti klasės auklėtojoms (kadangi klasė buvo jungtinė, jos auklėtoja buvo ir vokiečių kalbos mokytoja Aldona Eimanavičienė). O bene labiausiai nustebino susitikime pasirodžiusi mokytoja L. Lazdauskienė.

„Visi buvome įnikę į rašto darbus, kai prasivėrė klasės durys ir tarpduryje pasirodė auklėtoja. Tai buvo didžiulė staig­mena – pasitikome ją plojimais, o ji savo ruožtu visus mus po vieną kvietėsi „prie lentos“, klausinėjo, kaip seka­si, kur gyvename, kuo užsiimame“, – dalijasi susitikimo akimirkomis R. Ežers­kienė.

Abi buvusios bendramokslės džiaugiasi, kad, nepaisant prabėgusio laiko, ryšys išliko – klasiokai bendravo nuoširdžiai, kalbėjo apie tai, kas labiausiai skauda, kas džiugina, dalijosi namų ir verslo rūpesčiais. R. Ežerskienė įsitikinusi, jog tam įtakos turi sėslus daugelio gyvenimo būdas: ir ji, gyvendama bei dirbdama Laukuvoje, dažnai su kai kuriais klasės draugais susitinka, pasikalba. Žinoma, yra tokių, kurie gyvena užsienyje, išvyko į kitus Lietuvos rajonus. Tačiau nė vienas jų nenori likti nuošalyje, bendrauja ne tik džiaugsmingomis akimirkomis, bet palaiko ir ištikus bėdai. 

„Esame dėkingi savo auklėtojai, kuri, nebodama garbingo amžiaus ir ne itin stiprios sveikatos, vis tik ryžosi su mumis susitikti. Mokytoja kažkada buvo šokėja, vadovavo šokių būreliui, labai mėgo keliauti, ir aistra kelionėms uždegė ne vieną – mūsų klasė apvažiavo visą Lietuvą, o kitos klasės kartu su ja aplankė ir užsienio valstybes. Mokytoja L. Lazdauskienė buvo išskirtinė asmenybė, atsiminimai apie ją – patys šilčiausi“, – sako R. Schwarz. 

Ir juokiasi, jog, lygindama savo ir savo dukros ugdymosi procesą Vokietijoje, Kaltinėnuose randanti daugiau pliusų bei privalumų.

Iš Žilių kaimo kilusi Reda jau 20 metų gyvena Vokietijoje, tačiau didžiuojasi savo žemaitiška kilme, parvažiuoja į namus mažiausiai keturis sykius per metus ir visada džiaugiasi susitikimais su buvusiais klasės draugais, kaimynais.

„Man smagu, kad galiu kiekvieną apkabinti, pabendrauti. Nė vienas nežino­me, kiek mums dar liko. Laimei, netektys dar aplenkia mūsų klasę. Bet kiek­vienas turime savo gyvenimo kelią, būtent jis mus ir suvedė“, – šiltu susitikimu su bendramoksliais džiaugiasi R. Schwarz.

35-osios laidos abiturientai tradiciškai sutarė susitikti po 5-erių metų, o mažesnėmis grupelėmis – gal netgi dažniau. Juk, pasak abiejų Redų, peržengus gyvenimo pusiaukelę, kiekvienas penkmetis darosi vis ilgesnis.

Žydrūnė MILAŠĖ

R.SCHWARZ nuotr.

Tauragiškis sportininkas Rokas Baciuška šiuo metu lenkty­niauja SxS klasėje su apie 900 kilogramų sveriančiu bagiu. Neseniai jis grįžo iš Ispanijos, kur pirmą kartą dalyvavo T1+ klasės lenktynėse. Pasak Roko, tai buvo pats sunkiausias Eu­ropos lenktynių etapas.

Apie sportininko karjeros pradžią ir tai, kas lemia sėkmę varžybose, R. Baciuška pasakojo šilališkių kuriamoje tin­k­la­laidėje „Pokalbiai su (ne)jaunimu“, o jam klausimus už­da­vinėjo Gabija Jakaitė. 

„Mano tikslas yra 2025-aisiais, jei su­rinksiu pinigų, važiuoti T1+ trasa, tokia kaip lenktynininkai Vaidotas Žala ir Be­nediktas Vanagas, nes norisi kovoti tarp aukščiausio elito“, – prisipažino Rokas.

Kalbėdamas apie Dakaro ralį, lenktynininkas teigė, kad pirmenybę teikia ne rezultatui, o sėkmingam finišui.

„Nereikia įrodinėti, jog tu esi pats geriausias – Dakaro elitas turi daugiau pa­tirties nei aš. O pasiekimai ateina su ja: pirmojo Dakaro metu užėmėme trečiąją vietą, antrais metais jau norėjosi čempionų titulo, deja, nepavyko“, – pri­siminė sportininkas.

Anot Roko, kaip ir daugelis berniukų, vaikystėje lankė įvairius būrelius, žaidė stalo tenisą, futbolą, išbandė daug kitų sporto šakų, kol atrado tai, kas labiausiai traukia.

„Netoli Tauragės yra kartodromas, treneris Tauras Staniulis pasiūlė iš­ban­dyti pramoginį kartingą. Man patiko juo važiuoti, tad nusprendėme nusipirkti sportinį kartingą. Pirmus metus Lietuvos kartingų čempionate sekėsi ga­na sunkiai, tačiau daug dirbau ir po kurio laiko tapau Lietuvos, o vėliau – Baltijos šalių čempionu. Kai pradeda sektis, norisi tai tęsti“, – teigė R. Baciuška. 

Sportininkas džiaugėsi, kad siekti svajonės jam padeda ir šeima. Nors tai kainuoja labai daug. Pavyzdžiui, jeigu važiuoji T1+ kategorijoje, reikia apie vieno milijono eurų. O Lietuvoje sudėtinga rasti rėmėjų. Ir nors jie tei­kia fi­nansinę paramą lenk­ty­nininkams, vis tik di­džiau­sia finansinė našta tenka Ro­ko tėvams.

„Gali būti talentingas, bet jei neturi paramos, neį­ma­noma tapti profesionaliu lenktynininku, nes tai yra  pats brangiausias sportas“, – teigė R. Baciuška. 

Pasak jo, Dakaro organi­zatoriai net nustebo, kad iš tokios mažos šalies kaip Lietuva lenktynėse da­ly­vauja po 6–7 sportininkus, kai, pa­vyzdžiui, net iš Prancūzijos atvyksta tik 4–5.

Beje, Rokas sakė esantis dėkingas Tauragės savivaldybei, kurios vadovai patikėjo jo galimybėmis ir dalyvaujant Dakare bei pasaulio čempionate skyrė po 50 tūkst. eurų. Anot sportininko, toks bendradarbiavimas yra svarbus, nes taip pasaulyje garsinamas ne tik gimtasis miestas, bet ir  Lietuva. 

Tiesa, norint gero rezultato, ne­už­ten­ka vien finansinės paramos. Tokio sporto entuziastams tenka ruoštis tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Pasak sportininko, išbandymų lenk­ty­nėse nestinga – tarkime, svarbu važiuojant nenusiversti nuo pirmos kopos ir neiškristi iš žaidimo.

„Jeigu padarai klaidą, lenktynės baigtos. Yra daug sudedamųjų dalių, kurios lemia sėkmę. Turi mąstyti ne vien apie tai, kad esi greitas, bet galvoti, kaip taupyti techniką, kaip važiuoti per akmenis, kopas ir uolas“, – pasako­jo R. Baciuška.

Automobilių sportas išsiskiria tuo, kad rezultatas priklauso ne nuo vieno žmogaus.

„Pavyzdžiui, šturmanas nuves į kitą pu­sę, gausi baudų, mechanikai nepri­suks padangos – vėl bėda. Taigi bend­ras rezultatas yra visos komandos“, – įsitikinęs sportininkas.

O ar jis nebijo, jog vieną dieną tai gali jį pražudyti? 

„Negalvoju apie žūtį, nes jeigu taip­ mąstyčiau, nepasiekčiau tokių rezul­tatų. Bet iš tie­sų šis sportas neskirtas bailiams“, – juo­kėsi Rokas. 

Jis teigė neskaičiuojantis, kiek turi me­dalių bei apdovanojimų. Nors, pa­vyz­džiui, Lietuvai jau pelnė du medalius, kurių kitos Baltijos šalys neturi. Kol kas visi prizai yra jo namuose, tačiau sportininkas prisipažino svajojantis drauge su Tauragės savivaldybe įrengti patalpas, kur žmonės galėtų išvysti visus tro­fėjus.

Šiuo metu Rokas su tėvais gyvena Tauragėje. Ir juokauja, kad gyvena lyg italų šeima – viename name įsikūrusios net kelios kartos: vaikai, anūkai, seneliai. 

Beje, įdomi lenktynininko nuomonė apie kelių eismo taisyklių laikymąsi. Pasak Roko, visiems galioja vienodos sąlygos, todėl jis irgi stengiasi vairuoti atsakingai.

Vesta VITKUTĖ

Ievos TVARONAVIČIŪTĖS nuotr.

Praėjusią savaitę svarbiausia šventė, žinoma, buvo Pir­moji pamoka – Rugsėjo 1-oji, su kuria miestai ir mies­teliai pastebimai papilnėjo ir atgijo. Vis dėlto mokslo me­tų pradžia vasaros smagumo neužbaigia – apžvelgus pirmos pusės rugsėjo renginius rajone, pirmiausia už akių užkliūva rugsėjo 15-osios vakarą vyksiantis jau tra­di­ci­nis kasmetinis renginys „Visa Lietuva šoka“.

Nenuobodžiauti ragina ir­ mies­­­teliai – štai rugsėjo­ 13 d. Kvė­darnos kultūros namuo­se bus galima dalyvauti nemokamose­ Viktoro Tarvydo kūrybinėse dirb­­tuvėse „Popieriaus juoste­lės at­gyja“. Kaltinėniškiai rugsėjo 22-osios vakarą kviečia į Baltų vienybės dieną, kur Kalnų sąšauka rengiama ant Pilių piliakalnio. Baltų vienybės dieną minės ir laukuviškiai, ir kvėdarniškiai. O bene didžiausias rugsėjo renginys, ko gero, laukia Bijotuose, mat rugsėjo 23 d. kapela „Bijotaičiai“ minės 15 me­tų veiklos jubiliejų, taip pat pri­simins prieš penkerius metus mirusį savo buvusį vadovą Stasį Bugenį... 

Be abejo, rugsėjį laukia ir dau­giau renginių bei koncertų.

Paskutinę vasaros ir pirmosiomis rugsėjo dienomis dau­­gelyje miestų buvo mini­mas Laisvės dienos 30-metis.­ Rug­pjūčio 31-ąją sukako 30 me­tų, kai mūsų šalį paliko paskutiniai okupantų kareiviai bei jų technika. Šiai dienai įprasminti Šilalėje taip pat įvyko pra­s­­mingas renginys.

Paminėta ši diena kone viso­je Lietuvoje. O Šiauliuose is­to­rinėmis įžvalgomis apie Lie­tuvai reikšmingą datą pasida­linęs istorikas profesorius Arū­nas Gumuliauskas sakė: „Iš Lie­tuvos išėjo svetima kariuomenė, kuri mūsų žemę trypė net 198 metus. Tai buvo milžiniškas mūsų diplomatinis­ laimėjimas. Jeigu ne svetimos­ kariuomenės išvedimas iš Lie­tuvos, neturėtume jokių galimybių prisiminti ar net kalbėti apie NATO. Šis istorinis įvykis vertas didelės pagarbos, todėl linkiu visiems suprasti, kad be šios datos nebūtų ir šios dienos“. 

Jau tradiciškai Kaunas rude­nį pasitinka varpų muzika: pra­ėjusį savaitgalį Vytauto Di­džio­jo karo muziejaus sodely­je skam­bėjo kariljonistų iš viso pa­saulio atliekami kūriniai. Tarp jų – ne tik klasika, populiariosios muzikos fragmentai, bet ir lietuvių bei ukrainiečių liaudies dainos, Holivudo fil­mų melodijos. Po ilgo laiko­ suskambėjo ir žymiausio Lie­tuvos kariljonisto Viktoro Kup­revičiaus bei jo sūnaus Gied­riaus Kuprevičiaus autoriniai bei aran­žuoti kūriniai kariljo­nui.­ Fes­tivalį atidarė klaipėdiečiai –­ improvizacijas ir kariljono klasiką po vieną ir duetu atliko Urtė Krutkevičiūtė ir Vilius Aleinikovas, juos pakeitė kariljonistai iš Nyderlandų ir Belgijos – Richard de Waardt bei Dina Verheyden. R. de Waardt jau daugiau nei dešimt­metį yra­ Roterdamo miesto ka­riljo­nis­tas, groja trimis kariljo­nais, taip pat akordeonu kelio­se grupėse ir aktyviai priside­da prie kampanijos „Daar Zit Mu­ziek In“, kuria siekiama įtraukti daugiau muzikos į vaikų mokymo procesą. 

Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) ruošiasi atidaryti naują sezoną ir žada stip­rių išgyvenimų sezoną. Pasak vienos iš teatro meno vadovių Kamilės Gudmonaitės, 84-ajame­ sezone bus kalbama apie­ teritorijas, dalykus, kurių paprastai vengiama, kurių stengiamasi nepastebėti, apeiti. Tiesa, paskelbtas premjerinio spektak­lio kampanijos pavadinimas „Neik į teatrą. Priprasi“, sukėlė didžiulį ir nevienareikšmišką vertinimą, o visuomenė, vertindama tokį šūkį, pasiskirstė į dvi stovyklas. Vieni tvirtino, jog tokia reklama niekam nesuprantama ir kelia negatyvias asociacijas, kiti gi priešingai – įsitikinę, kad toks šokiruojantis pavadinimas skatina mąstyti ir į viską žvelgti plačiau.

Lietuvos teatro meistras Gin­taras Varnas žiūrovams ruošia­ kandžią satyrą pavadinimu „Vik­­toras, arba vaikai valdžioje“ pagal siurrealisto Roger Vit­raco kūrinį. Anot autoriaus, tai akylas žvilgsnis į mus, pasi­duodančius troškimui būti val­do­miems ir savo laisvę spręsti­ atiduoti už iliuzinę ramybės­ mi­nutėlę. Režisierius į Lie­tuvos nacionalinį dramos teatrą sugrįžta po 2016 m. kurto spektaklio „Oidipo mitas“ ir tęsia socialinės realybės įkvėptos vaiz­duotės tyrinėjimus. Naujas LNDT  sezonas prasidės rugsėjo 6 d. režisieriaus Jo Stromgreno spektakliu „Ruletė“. 

Kotryna PETRAITYTĖ

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, mityba yra kone pagrindinis sveikatą lemiantis ir ligų riziką mažinantis veiksnys. Dėl to susimąstyti apie sveikos mitybos bei gyvensenos įpročių formavimą turėtų ne tik norintys sulieknėti ar išsigydyti nuo tam tikrų ligų, bet ir tie, kurie siekia visapusiškai pagerinti savo gyvenimo kokybę. 

Apie tai, kokią žalą organizmui daro nesveika ir nesubalansuota mityba bei kokiu pagrindiniu mitybos principu gali vadovautis kiekvienas, kalbėjo gydytoja dietologė Rasa Dovidavičienė. 

Kokia nesveikos ir nesubalansuotos mitybos žala?

Dažnai visuomenėje sklando mitas, jog nesubalansuota ir sveikatai nepalanki mityba yra tik tuomet, kai mes suvartojame kažko per daug. Tačiau labai svarbu atminti, kad negerai yra ir tuomet, kai mes tam tik­rų maisto medžiagų suvartojame per mažai. 

„Kone didžiausia šiuolaikinio žmogaus mitybos problema – suvartojama per daug angliavandenių, riebalų, cukraus ar druskos, per mažai – baltymų ir skaidulinių medžiagų. Taip pat neišgeriama būtino kiekio vandens – bent šešių stiklinių (apie 1–1,5 litro) per dieną“, –­ dažniausias mitybos klaidas vardijo gydytoja dietologė.

Jos teigimu, trumpuoju laikotarpiu nevisavertė mityba gali pasireikšti didesniu nerimu, stresu, suprastėjusia nuotaika, sumažėjusiu darbo našumu, blogesne miego kokybe. 

„Laikui bėgant, nesubalansuota ir nesveika mityba gali prisidėti prie tam tikrų sveikatos sutrikimų, tokių kaip padidėjęs cholesterolio kiekis ar aukštas kraujo spaudimas, bei ligų, pavyzdžiui, nutukimo, širdies ir kraujagyslių ligų, dep­resijos bei kitų“, – pažymėjo R. Dovidavičienė. 

Svarbu vadovautis sveikos lėkštės principu

Anot gydytojos dietologės, vienas paprasčiausių būdų, kaip kiekvienas gali pradėti pamažu eiti sveikos ir subalansuotos mitybos link – teisingos bei sveikos maisto lėkštės sudarymas. Didžiausią jos dalį – apie 50–60 proc. – turėtų sudaryti gerieji angliavandeniai (vaisiai, daržovės, kruopos). Trečdalį lėkštės reikėtų skirti geriesiems riebalams (kokybiškas aliejus, avokadai, alyvuogės, riebi žuvis, riešutai), o likusią dalį (10–15 proc.) – baltymams (liesa mėsa, ankštinės daržovės, kiaušiniai). 

„Pradėkite nuo savo lėkštės stebėjimo – kiekviena maisto porcija turėtų būti ne didesnė nei jūsų dviejų plaštakų dydžio. Pietų ir vakarienės lėkštėse pusę porcijos turėtų užimti šviežios arba raugintos daržovės. Įprastus baltuosius ryžius reikėtų keisti laukiniais ryžiais, kvietinius makaronus – viso grūdo makaronais“, – patarė R. Dovidavičienė.

Vadovaujantis sveikos lėkštės principu, bus surenkamas subalansuotas maistinių medžiagų kiekis ir gaunamas didesnis skaidulų kiekis. 

„Tikrai nereikia iškart maisto sverti svarstyklėmis, skaičiuoti kalorijų ar drastiškai kažko atsisakyti. Kaskart stebėkite savo maisto lėkštę, prisiminkite šį paprastą principą ir pamažu išmoksite automatiškai juo naudotis“, – akcentavo specialistė. 

Mitai apie sveiką mitybą

R. Dovidavičienės teigimu, šiais laikais duona vis dar laikoma vienu iš „siaubų“. Tačiau kokybiška viso grūdo duona, kurioje yra mažai cukraus bei pakankamai skaidulų, yra puikus angliavandenių šaltinis. 

„Su tokia duona galime pasidaryti visavertį sumuštinį, pavyzdžiui, su avokadu ir lašiša. Norint mesti svorį ar gyventi sveikiau, tikrai nereikėtų visiškai atsisakyti duonos. Taip pat nevertėtų atsisakyti kiaušinių – tai yra puikus baltymų užtaisas“, – pažymėjo specialistė.

Be to, norintiems sulieknėti dažnai patariama nevalgyti po 18 valandos. Anot gydytojos dietologės, taip daryti neteisinga: „Žmogui, neturinčiam jokių gretutinių ligų, vakarienę reikėtų valgyti, likus 3–4 val. iki miego“. 

Taip pat nerekomenduojama vadovautis griežtomis die­tomis, pavyzdžiui, atsisakant angliavandenių bei riebalų, val­gant tik vaisius ar kruopas arba kruopščiai skaičiuojant kalorijas. 

„Kraštutinumai nėra sveika mūsų organizmui. Rinkdamiesi tinkamus ir sveikus ang­liavandenius bei riebalus, gausime daug energijos ir naudin­gųjų medžiagų. Svarbiausia yra­ maisto kokybė, o ne kalorijų kiekis jame“, – akcentavo R. Dovidavičienė. 

Organizmui svarbiausia – tinkamas „kuras“ 

Pasak gydytojos dietologės, vadovaujantis sveikos ir subalansuotos mitybos įpročiais, organizme atsiranda tinkamas naudingųjų medžiagų kiekis ir cukraus kiekio balansas.

„Dėl to visapusiškai pagerėja mūsų gyvenimo kokybė – ne tik geriau išsimiegame, turime daugiau energijos, esame produktyvesni darbe, geresnės nuotaikos, geriau sprendžiame stresines situacijas, bet ir sumažiname tam tikrų sveikatos sutrikimų bei ligų riziką“, – teigė R. Dovidavičienė.  

Ir pridūrė: „Kaip į automobilius pilame tam tikrą kurą, kad jie važiuotų, taip ir savo organizmą privalome aprūpinti tinkamomis medžiagomis, kad jis galėtų funkcionuoti“. 

Norintiems gyventi sveikiau specialistė patarė nepamiršti ir reguliaraus fizinio aktyvumo, kadangi tai padeda gerinti sveikatą, mažėja nutukimo, o kartu – ir lėtinių neinfekcinių ligų atsiradimo rizika.

Nuotraukos iš asmeninio archyvo ir pexels.com

Mobiliojo ryšio operatorius „Tele2“ iki metų galo pratęsia specialius tarifus ir toliau kompensuoja patirtas tarptinklinio ryšio išlaidas į Ukrainą su misija vykstantiems žmonėms ir organizacijoms.

„Kokybiško ryšio užtikrinimas su Ukraina ir vykstantiems į ją išlieka ypač svarbus, todėl ir toliau prisidedame tuo, kuo galime – iki metų galo ir toliau galios nuolaidos tarptautiniams bei tarptinklinio ryšio tarifams, o tiems, kurie nepailsdami teikia paramą ukrainiečiams, patirtas tarptinklinio ryšio išlaidas Ukrainoje kompensuosime“, – sako Petras Masiulis, „Tele2“ generalinis direktorius Lietuvai ir Baltijos šalims.

Dėl išlaidų už „Tele2“ tarptinklinio ryšio skambučių, SMS ir interneto paslaugas kompensavimo misijas Ukrainoje vykdantys asmenys į operatorių gali kreiptis el. paštu – Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..

Išlaiko sumažintas kainas

Ukrainoje esantys „Tele2“ klientai gali ir toliau pasinaudoti specialiais tarptinklinio ryšio (angl. roaming) tarifais. Iš Ukrainos skambinant į Lietuvą ar šalies viduje minutės kaina 0,04 Eur, skambučių į trečiąsias šalis ir atsilieptų skambučių kaina – 0,03 Eur, SMS – 0,0025 Eur, tarptinklinio ryšio interneto duomenų perdavimas kainuoja 0,001 Eur už 1MB, tai yra 1 Eur už 1GB.

Šie įkainiai galioja visiems „Tele2“ privatiems, verslo ir išankstinio mokėjimo paslaugos „Pildyk“ klientams. „Pildyk“ naudotojams SMS siuntimas nieko nekainuoja. Specialūs tarptinklinio ryšio tarifai galios iki šių metų pabaigos.

Operatoriaus klientai esantys Lietuvoje taip pat gali pasinaudoti palankiomis tarptautinio ryšio kainomis – pigiau skambinti ir rašyti į Ukrainą. „Tele2“ klientams ir toliau skambučio minutės kaina kainuoja 0,05 Eur, o SMS žinutės – 0,10 Eur. Iki birželio mėn. pabaigos operatorius jau buvo suteikęs nemokamų mobiliojo ryšio, tarptinklinio ir tarptautinio ryšio paslaugų už daugiau kaip 3,5 mln. Eur.

Tęsia pagalbą kitais būdais

„Tele2“ prisidėjo prie šią vasarą „Stiprūs kartu“ rengtų stovyklų ukrainiečių vaikams. Lietuvoje vasaroję ukrainiečiai stovyklas paliko su išlydėjimo dovanų krepšeliais ir naujais planšetiniais kompiuteriais. 196 planšetinius kompiuterius „Tele2" karo našlaičiams padovanojo bendradarbiaudama kartu su „Samsung“.

Bendrovė tęsia ir kitus nuo karo pradžios pradėtus paramos Ukrainai veiksmus. „Tele2“ netaiko mokesčių ir atsisako būtinųjų kaštų trumpiesiems numeriams, kuriais organizacijos renka paramą Ukrainai. Tokiu būdu kiekvienas klientų paaukotas euras nukeliauja paramai, o operatoriaus parama šiuo būdu jau siekia daugiau kaip šimtą tūkstančių eurų.

„Tele2“ specialios iniciatyvos metu surinkta ir organizacijoms perduota apie 1000 panaudotų telefonų ir planšetinių kompiuterių. Į Lietuvą atvykusiems ukrainiečiams „Tele2“ skyrė 200 „Laisvo interneto“ maršrutizatorių, 60 planšetinių kompiuterių „Maisto bankui“. Į Lietuvą atvykę ukrainiečiai dėl specialių paslaugų sąlygų gali kreiptis į bet kurį „Tele2“ saloną. Operatorius jau išdalijo beveik 40 tūkst. „Pildyk“ SIM kortelių į Lietuvą atvykusiems ukrainiečiams.

„Tele2“ kontaktų centro darbuotojai savanoriavo organizacijos „Stiprūs kartu“ įkurtoje pagalbos linijoje ir atsiliepė į beveik 11 tūkst. skambučių.

Ankstyvą pavasarį prasidėjęs „pieno karas“ tebesitęsia, tik iš laukų, kur tekėjo pieno upės, persikėlė į Seimo Kai­mo reikalų komitetą, pradėjusį svarstyti naująjį Pieno įs­ta­­tymą. Ūkininkai skaudžiai juokauja, kad patobulinto tei­sės akto gali ir nesulaukti, nes iškankinti sausros, kasdien brangs­tant degalams ir elektrai, bus priversti parduoti karves.

Daiva BARTKIENĖ

„Šilalės artojo“ archyvo nuotr. 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 64