Nuosavo būsto klausimas jaunai šeimai neretai tampa sudėtingu gal­vosūkiu. Tvirto materialinio pagrindo nespėjusiems susikurti jauniems žmo­nėms dažnai būna sunku sukaupti reikiamą pradinį įnašą. Todėl vals­tybės užmojai palengvinti finansinę naštą jaunoms šeimoms, skiriant vals­tybės paramą pirmajam būstui, teikė vilties, jog situacija pasikeis. Deja, pre­tendentų paramai gauti yra kur kas daugiau, nei valstybė pajėgi jos suteikti.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 45

Nėra didesnės vertybės už žmogaus gyvybę. Todėl vasaros pradžia visada primena Lie­tuvai patį skaudžiausią istorinį faktą – Antrojo pasaulinio karo pradžią ir nacių oku­paciją, dėl kurios per kelis mėnesius buvo sunaikinta kone visa Lietuvos žydų bend­ruomenė. Todėl ypatingos pagarbos nusipelno tie žmonės, kurie padėjo žydams išvengti holo­kausto siaubo.

Teko priprasti prie baimės

Nedideliuose Lietuvos miesteliuose prieš karą daugiau nei pusę gyventojų sudarė žydai. Pirmosiomis Antrojo pasaulinio karo dienomis vokiečių esesininkai visoje Lietuvoje pradėjo šios tautos naikinimą – vyrus iškart šaudė, o moteris varė į getus. Išlikti pavyko nedaugeliui. Girdiškėje gyvenanti Stefanija Mikalauskienė tuo metu buvo dar vaikas, tačiau atsimena, kaip vėlų vakarą į jų namus Pil­sū­do kaime senelis Antanas Lo­pe­čius atvedė dvi moteris. 

„Pasigirdo beldimas ir mama pasakė, kad atėjo senelis Anta­nas iš Keterų. Su žydais jis gerai sugyveno, nes buvo kupčius, turėjo su jais bendrų reika­lų. Sako, Onike, Broniuk, turit priimti, nes jei jų ieškos, tai pirmiausia pas mane. Taip ir pasiliko pas mus Aronienė su Miriam. Apgyvendinom jas antrajame na­mo gale, kur mažai kada eidavom, o jei šuo sulodavo, moterys tuoj užlipdavo ant viškų. Pas­kui joms senelis daubikėj dar ir bunkerį iškasė“, – pasakoja Ste­fanija. 

Žydų Aronų šeima gyveno Skaudvilėje. Pirmosiomis ka­ro dienomis buvo sušaudytas Mo­šė Aronas su dviem sūnumis, o Fra­da Aronienė su dukromis Nechama, Miriam ir Hin­da atsidūrė Batakių gete. Ja­me buvu­sias moteris po kelių mėnesių sušaudė miške netoli Gryb­laukio kaimo, tačiau kelioms moterims ir vienam berniukui pavyko pabėgti. Prieglobstį jie rado Skaudvilėje gyvenusios Kot­rinos Gerkienės sodybo­je. Bet joje lankydavosi daug žmonių, todėl išgyvenusios žiemą, žydės pasijuto nesaugiai. F. Aronienė su dukra Miriam perėjo pas A. Lopečių, su kuriuo prieš karą dažnai bendraudavo. Antanas jomis rūpinosi, tačiau ir pas jį ilgam pasilikti nebuvo galima, todėl nuvežė moteris į Pilsūdą, kur gyveno didelė jo sūnaus Bro­nislovo šeima. Visi Lopečiai – Bronislovas, jo žmona Zofija Lo­pečienė-Šimkutė, žmonos tėvai Stasys ir Ona Šimkai bei jų duktė Ona Šimkutė (vėliau – Jan­kauskienė) įsitraukė į F. Aro­nie­nės ir jos dukros gelbėjimą. Pasklidus gandui, kad vokiečiai kaimuose darys kratas, B. Lopečius įrengė net keturias slėptuves. Kartais moterys išeidavo į kitas vietas, bet pasijutusios nesaugiai, vėl grįždavo pas Lopečius.

„Ateina nakčia verkdamos, ir ką padarysi, gailėjom mes jų. Pri­pratom prie tos baimės ir išmokom saugoti. Gyvenom vidury kaimo, aplink buvo maty­ti, kas kur eina. Suloja šuniukas ir žinom, kad svetimas ateina. Tada jos išeidavo į kitą namo galą, kur niekas nevaikščiojo“, – rašė savo atsiminimuose O. Šim­­kutė-Jankauskienė. 

Rūpinosi kaip garbingomis viešniomis

S. Mikalauskienė prisimena, kad jų namuose apsigyvenusios žydės visada buvo laikomos viešniomis, visi kaip įmanydami rūpinosi, kad tik joms nieko netrūktų. Didžiausias rūpes­tis,

žinoma, buvo saugumas, nes ir Pilsūde svečių būdavo. At­vyk­davo ir giminaitės sesuo, ištekėjusi už policininko Ta­mu­laičio, vienu metu Tauragėje vadovavusio policijos nuovadai. Kad Lopečiai, pas kuriuos lankydavosi jo žmona, o kartais atvykdavo ir jis pats, slėpė žydus, Ta­mulaitis sužinojo tik po karo, jau grįžęs iš kalėjimo.

„Tada sakė, kad jei ir būtų žinojęs, nebūtų įskundęs, o tik padėjęs“, – pasakoja S. Mika­laus­kie­nės dukra Virginija Bart­kie­nė.   

Iškilus pavojui, kad pas Lope­čius gali rasti slepiamas žydes, O. Šimkutė-Jankauskienė paprašė, jog moteris priglaustų mokytoja Elena Mockaitytė. Taip glo­bojama F. Aronienė ir jos duk­­ra Miriam sulaukė nacių oku­pacijos pabaigos ir galėjo grįž­ti į savo namus Skaudvilėje.

Už išsaugotas gyvybes E. Moc­­kaitytė ir O. Šimkutė-Jan­kaus­kienė 1996 m. apdovanotos Pa­sau­lio tautų teisuolio medaliais. Ta­­čiau O. Šimkutės-Jan­kaus­kie­nės krikš­to duktė V. Bart­kienė sako, jog apdovanojimo atsiimti teta nebeįstengė nuvažiuoti – medalis jai buvo atvežtas į slaugos ligoninę. 

Praėjusį rudenį į Prezidentūrą buvo pakviesta ir S. Mikalaus­kienė – Lietuvos žydų genoci­do dienos proga Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda Žūs­tančiųjų gelbėjimo kryžiumi ap­dovanojo jos tėvus Zofiją bei Bro­­nislovą Lopečius (po mirties) ir senelį Antaną Lopečių (po mirties). S. Mikalauskienę ly­dėjo jos dukra V. Bartkienė. 

Draugystė visam gyvenimui

F. Aronienė ir jos dukra Mi­riam Pilsūdo kaime slapstėsi apie pusantrų metų, jos dukros Ne­chama ir Hinda prieglobstį buvo radusios kitoje Skaudvilės miestelio pusėje. 1944 m. Ne­cha­ma žuvo, tačiau jos mažąją duk­relę Rozą Mendelytę pavy­ko išsaugoti – per visą karą ją augino K. Gerkienės sesuo Apo­lonija Kačanauskienė. 

„Daug, daug buvo sunkių valandų, bet turbūt Dievas jas sau­gojo, na, ir mūsų būtų niekas nepagailėję“, – savo prisimini­muo­se rašė O. Šim­kutė-Jan­kaus­­kienė. 

Po karo Miriam ištekėjo už Jo­sifo Libmano, susilaukė dviejų dukrų, o 1975 m. visa šeima emigravo į Izraelį. Jos dukros gyvena Amerikoje: viena tapo gydytoja, kita – muzike. 

„Su mano krikšto mama O. Šim­kute-Jankauskiene Miriam taip susidraugavo, kad visą gyvenimą palaikė ryšius. Tetos duktė Irena Katinienė pasakojo, kad ir ji bendrauja su Miriam dukromis, viena net buvo atvykusi į jos vestuves. Irena joms siuntė ir nuotraukas iš apdovanojimo ceremonijos Prezidentūroje“, – apie visam kelių šios šeimos kartų gyvenimui užsimezgusį svarbų ryšį pasakoja V. Bart­kie­nė. 

Daug lietuvių šeimų gelbėjo žmones, nežiūrėdami nei jų tautybės, nei religijos, vadovaudamiesi tik žmoniškumu. Ge­ru­mas padėkų nereikalauja, bet amžiams išlieka prisiminimas apie tuos, kurie aukojosi, patys save ir savo šeimas statydami į mirtiną pavojų. 

Daiva BARTKIENĖ

Kvėdarniškė Onutė Aužbikavičienė su nerimu kasdien laukia žinių – rusų fašistų Ukrainoje vykdomas žmonių genocidas jai skaudžiai primena 1950-aisiais tėvus ir senelius ištikusią tragediją. Skaitydama mamos užrašytus tremties prisiminimus, Onutė stebisi, kokie stiprūs ir sąmoningi turėjo būti pokario kartos žmonės, net sunkiausiomis akimir­komis, visiškoje nežinioje, nepalūžę ir nepraradę tikėjimo, kad ateis diena, kai Lietuva ir vėl bus laisva.  

Kvėdarniškės O. Aužbikavi­čie­nės mama Aleksandra Šau­lie­nė tos dienos sulaukė. Gy­ven­da­ma pas dukrą Stefaniją Plun­gė­je, ji nepraleisdavo nė vienos Ge­du­­lo ir vilties dienos nenuėjusi į minėjimą ir nepadėjusi gėlių ant geležinkelio bėgių. Vago­nų dundėjimas gelž­keliu jai kaskart primindavo 39 dienas ir nak­tis trukusią kelionę į nežinią. 

„Vežimas vis tolo ir tolo nuo tėviškės, mūsų ašarotos akys jos nebematė. Tik dar ilgai girdėjosi šunelio kaukesys, jis verkė atsisveikindamas su savo šei­mininkais. Man tada buvo dvidešimt treji metai. Kai pagalvo­ju, buvau stipri moteris, jei nepalūžau su dviem kūdikiais: duk­relė vos pradėjo antrus metelius, dar nevaikščiojo, o po širdimi buvo antras. Buvo jau paskutinis nėštumo mėnesis, širdis jau­tė, kad kelionė bus sunki“, – apie tą baisiąją 1950 m. rugsėjo 1-osios naktį savo atsiminimuose rašė A. Šaulienė.  

„Mamytė su tėveliu mažai tepasakojo apie tremtį, bet pas­lapčia rašė savo atsiminimus į są­­siuvinį. Tebuvo baigusi ketu­rias klases, pradinę mokykl­ą, bet gražiai, sklandžiai dėstė mintis. Pa­rodė mums savo raš­tus tik visai senatvėje. Pirmą kartą skaitydama, visą laiką verkiau. Man sunku įsivaizduoti, kaip žmonės galėjo tiek iškentėti“, – šiandien sako O. Aužbikavičienė.

Jų šeima, pasak Onutės, nebu­vo turtinga, laikėsi nuošalyje, bet kažkam vis tiek užkliuvo, kad yra „buožės“, turi 26 hekta­rus žemės – lygiai vienu hekta­ru per daug, kad nebūtų pavojingi okupantų valdžiai. Taip 1950 m. tremtinių sąraše atsidūrė visa Stirbiškės kaime gyvenusių ūkininkų Šaulių šeima – Aleksandra su Jonu ir mažąja Stefanija, seneliai Kazys ir Ona bei jų dukra Kazimiera. Vejami iš namų, seneliai verkdami peržegnojo visą gyvenimą puoselėtą sodybą, žinojo, kad į savo namus daugiau niekada nesugrįš – abiem jau buvo gerokai per 70 metų.

„Tauragės geležinkelio stoty­je sugrūsti į gyvulinį vagoną, ne­galėjo įsivaizduoti, nei kur juos veža, nei kas laukia. Mama rašo, kad ją su vaiku užlaipino ant vir­šutinių narų. Prie jų buvo vienas visame vagone mažas grotuotas langelis be stiklo. Gal tik dėl to, jog pro šį mažutį plyšelį galėjo įkvėpti gaivaus oro, ma­ma su sesute ir ištvėrė tokią sun­kią kelionę“, – pasakoja O. Auž­bi­kavičienė.  

Ji gimė kone iškart, kai tik tremtiniai buvo pristatyti į „baus­­mės“ vietą – Chabarovsko sritį, Ku­tuzovo kaimą. Tik Aleksand­ros vargai tuo nesibaigė. Po gim­dymo moteris sukarščiavo,  mažoji Stefanija, kuriai netiko okupantų liaudies priešais laikomų kalinių maistas, pradėjo viduriuoti. 

„Mama rašo, jog mus visas tris išgelbėjo ukrainietis gydytojas, irgi tremtinys. Atsinešė savo lagaminuką, surado jame kažkokių miltelių ir davė visoms“, – sa­ko Onutė. 

Kvėdarniškė džiaugiasi, kad li­kimas juos nubloškė ne į Lap­tevų jūros pakrantę, ne Igarkon, kur daugybė žmonių tiesiog sušalo, o į Chabarovską, kur ne toks atšiaurus oras. Tačiau gyveni­mas taigoje irgi nebuvo papras­tas – per vos įžiūrimas, bet skau­džiai kandančias musytes neidavo atmerkti akių.

„Dauguma tremtinių pateko į miško kirtavietes palei Choro upę. Žmonės kirto ir plukdė mišką, gabeno, krovė rąstus, rovė kelmus, tiesė kelius, dirbo žemės ūkio darbus. Iškirtus miškus vienoje vietoje gyvenvietės buvo naikinamos, tremtiniai keliami kitur. Daug tremtinių, ypač vaikų bei vyresnio amžiaus žmonių mirė nuo išsekimo ir ligų, žuvo arba buvo sužaloti miško darbuose. 1957 m. lietuviai ėmė grįžti į Lietuvą. Kija, Kutuzovka gyvenviečių kapinėse yra likę lietuvių tremtinių kapų“, – rašė tremtinių atsiminimus rinkusi istorikė Aldona Juodvalkytė. 

Aleksandrai, tremtinei su dviem mažais vaikais, buvo leista nedirbti, bet kiti šeimos nariai savaitėmis gyvendavo miške – kir­to ir vežimais traukė rąstus. Šeima gyveno skurdžiai, kaip ir visi tremtiniai, barakuose vaikus suguldydavo ant narų. Onutė buvo labai judri, tad dažnai nuo jų nukrisdavo. Kartą taip prisitrenkė, kad teko gaivinti. Ma­loniausias jos atsiminimas iš vaikystės – obuoliai. Tokie skaistūs, raudoni, kvepiantys.

„Šventėms duodavo mums po pusę obuolio, tai iki šiol atsimenu tą nuostabų kvapą“, – prisipažįsta ji. 

Onutės mama A. Šaulienė sa­vo atsiminimuose rašo, jog džiaugėsi, kai galėjo dukras suguldyti į lovą, bet rytą abi buvo sutinusios nuo „maškaros“, todėl paguldžiusi mergaites, apklostydavo jas taip, kad matydavosi tik mažutis akių plyšelis... 

Šaulių šeima į Lietuvą grįžo 1958 m. Stirbiškės kaime rado savo senuosius namus, tik jie ne­buvo panašūs į tuos, kuriuos paliko. Ir nors sodyboje gyvenę žmonės netrukus išsikraustė, todėl Šauliams nereikėjo kurtis tuščioje vietoje, širdis nesidžiaugė – be tėvų namai buvo tušti, o dar ir apleisti, išvogti, tad ir vėl reikėjo sunkiai dirbti, kad juos atstatytų.  

„Jau buvau Chabarovske pradėjusi eiti į pirmą klasę, kai pavasarį mus išleido į Lietuvą. Grįžę čia radome daug sniego, visur buvo ledas. Abi su Stefanija nuėjome į mokyk­lą vilkėdamos rusiškomis uniformo­mis, pasipuošusios baltomis pri­juos­tėmis. Vieną vaikai iškart pra­minė daktare, kitą – gas­pa­di­­ne“, – juokiasi O. Aužbikavičie­nė. 

Jai pasisekė, baigus mokyk­lą, įstoti ir baigti ekonomikos mokslus tuometėje Lietuvos že­mės ūkio akademijoje, sesuo Ste­fanija tapo mokytoja. Nei vie­na, nei kita karjeros nepa­da­rė, nes negalėjo ir nenorėjo pri­klausyti okupantų partijai. Onu­­tė pagal paskyrimą dirbo kolūkyje, su vyru Juozu užaugino tris sūnus. 

„Mūsų šeima labai džiaugėsi, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, bet gyvenome sunkiai. Susigrąžinome 11 ha žemės, įsigijome penkias karves – iš tokio ūkio jokios naudos, tik nesibaigiantis vargas. Sužinoję, kad Europa remia pasitrauki­mą iš žemės ūkio, iškart nusprendėme atsisakyti pieno gamybos. Neblogas išmokas gavome, tai vaikus išleidome į mokslus – visi trys universitetus baigė“, – džiaugiasi moteris. 

Dėl vaikų Onutei ramu – jie užaugo tikri Lietuvos patriotai, iš širdies remiantys rusiškųjų fašistų niokojamos Ukrainos žmones. Laisvės poreikį Aužbikavičių vaikams perdavė motinos, gimusios ir kelis metus augusios tolimame Chabarovsko krašte, močiutės, praleidusios ten dalį gyvenimo, patirtis. Tokį pojūtį savyje turintys žmonės ir yra didžiausias nepriklausomos valstybės išlikimo garantas. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Birželio pirmosiomis dienomis Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos ma­žieji sportininkai, lydimi mokytojos Sandros Vaičiulytės ir socialinės pe­da­gogės Jurgitos Rumšienės, vyko į devintąjį „Lietuvos mažųjų žaidynių” fes­tivalį Palangoje. Šįkart jis subūrė 47 ikimokyklinio ugdymo įstaigų komandas, t. y. beveik 300 darželinukų. 

Kiekviena komanda, sudaryta iš 3 mergaičių ir 3 berniukų, fizinio aktyvumo žaidimų metu išbandė krepšinio, futbolo, regbio, tinklinio, ledo ritulio bei kitų sporto šakų ypatybes atskleidžiančias užduotis. Didžiojo festivalio pagrindas – skirtingų estafečių varžybos. Spe­cialios užduotys yra skirtos ankstesnių etapų metu lavintų fizinių gebėjimų pritaikymui.

Šį sezoną projektas buvo organizuojamas remiantis Lietu­vai naujai kuriamo fizinio raštingumo modelio gairėmis, kuriose ypatingai svarbią vietą užima motyvacija. Siekiant didinti vaikų motyvaciją sportuoti, festivalyje apsilankė ir tikru pavyzdžiu dalyviams tapo boksininkė, Europos čempionatų prizininkė Ana Starovoitova.

Renginio pabaigoje žaidynių nugalėtojais paskelbti visi dalyviai, o garsi sportininkė įteikė vaikams čempionų taures bei atminimo medalius.

Projekto tikslas nėra rasti greičiausius, tvirčiausius ar techniškiausius vaikus bei skir­ti jiems prizines vietas. Daug svarbiau lavinti skirtingas fizi­nes ypatybes, suteikti judėjimo džiaugsmą, didinti motyva­ciją bei pasitikėjimą savimi tam, kad fizinį aktyvumą nuo ma­žų dienų vaikai sietų su malonumu. Čia jie taip pat mokosi sportuoti remiantis olimpinėmis vertybėmis – tobulėjimu, pagarba ir draugyste, todėl nugalėtojai yra visi dalyvaujantys.

Pirmajame „Lietuvos mažų­jų žaidynių“ etape dalyviai buvo kviečiami įsitraukti į 8 pro­fesionalių trenerių vedamus skirtingas fizines ypatybes lavinančius virtualius užsiėmimus. Kiekviename jų vaikai, vedami pedagogų, dalyvavo bent tris kartus per savaitę. Ant­rojo etapo veiklas organizuoti ir įgyvendinti turėjo pačios įstaigos. Finaliniame etape, didžiuosiuose festivaliuose, ikimokyklinukai lavintas fizines ypatybes pritaikė išbandydami skirtingas sporto šakas.

Nuoširdžiai dėkojame visiems gimnazijos mažiesiems sportininkams ir jų tėveliams, kurie skatina savo atžalas sportuoti.

Taip pat už galimybę dalyvauti „Lietuvos mažųjų žaidynėse” dėkojame respublikinės ikimokyklinio ugdymo kūno kultūros pedagogų asociacijos prezidentei Audronei Vizbarienei bei visai jos šauniai komandai.

Projektą globoja pirmoji šalies ponia Diana Nausėdienė, jį organizuoja Lietuvos tautinis olimpinis komitetas ir respublikinė ikimokyklinio ugdymo kūno kultūros pedagogų asociacija. Projektas „Lietuvos mažųjų žaidynės“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurias administruoja Nacionalinė sporto agentūra prie Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.

Jurgita RUMŠIENĖ

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos socialinė pedagogė 

AUTORĖS nuotr.

Praėjusiame Šilalės savivaldybės tarybos posėdyje politikai leido administracijai imti iš banko 1,2 mln. eurų paskolą investiciniams projektams finansuoti. Pinigų skubiai reikia ir trims elektriniams autobusams pirkti, nes prieš pat praėjusius savivaldos rinkimus praėjusios kadencijos dauguma jiems numatytus 465 tūkst. Eur išdalijo dar net nepradėtoms statyboms, smulkiems seniūnijų projektams ir nebūtiniems pirkiniams. Jau tada ir valdančioji dauguma, ir opozicija tyliai sutarė, jog naują kadenciją turės pradėti, didindami savivaldybės sko­lą. Todėl nieko keisto, kad rajonas dar labiau grimzta į skolas.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 44

Praėjusių metų pavasaris policijos pareigūnams buvo derlingas – Šilalės ir Šilutės rajonuose kovo mėnesį įkliuvo naminę degtinę gabenę žmonės, o kiek vėliau į policijos akiratį pateko ir šios produkcijos gamintojai. Bylai pasiekus teismą, į kaltinamųjų suolą sėdo šešiese – vie­nas kaltinamasis mirė, taip ir nesulaukęs nuosprendžio. Visiems jiems, teismo nuosprendžiu, teks sumokėti so­li­džias baudas.

Morta MIKUTYTĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 44

Tęsiu rašinių ciklą apie mano gimtojo kaimo pavadinimo darkymą ir būtinybę jį atstatyti, kol kaimas nenuėjo į užmarštį. Pradžia Nr. 36 („Derkintų kaimo istorijos fragmentai“).

Derkintų virsmas Dirkintais

Baigęs vidurinę mokyklą, 1960 m. palikau Šilalę ir gimtąjį kaimą pavadinimu Derkintai. Iki tol, o ir kurį laiką po to, trumpiau ar ilgiau atvykstant į tėviškę, nebuvau girdėjęs kitokio šio priemiestinio kaimo pavadinimo. Tačiau atkreipiau dėmesį, kad praėjusio amžiaus paskutiniaisiais dviem dešimt­mečiais bei įžengus į 21-ąjį amžių rašytinėje kalboje įsivyravo pavadinimas Dirkintai, nors gyvojoje šnekoje tiek buvę, tiek

vėliau įsikūrę derkintiškiai nau­doja senąjį pavadinimą. Il­go­kai ieškojau kaimo pavadinimo pakeitimo pagrindimo. Tačiau tokių įrodymų kol kas nėra, todėl turi būti sugrąžintas tradicinis. Ir aš vadininu kaimą tuo vardu, kurį rasime visų iki antrojo pasaulinio karo ir kelis dešimtmečius po jo Derkintuose gimusių žmonių gimimo, vedybų ar mirties įrašų knygose, žemėlapiuose, žemės ar kitokių sandorių dokumentuose. Įrašų su žodžiu Dirkintai pasitaiko labai retai, o ir atsiranda jie maždaug nuo 20-ojo amžiaus ketvirtojo dešimtmečio.

Jau keli metai renku medžiagą savo giminės genealogijos vaizdui atkurti. Tenka raustis Vainuto, Žvingių, Pajūrio, Ba­ta­kių, Rietavo ar Telšių dekana­tų bažnyčių metrikų knygose. Įrašai daryti lotynų, lenkų, ru­sų (po Dviejų Respublikų paskutiniojo padalijimo 1795 m.) ir lietuvių (nuo 1918–1919 m.) kalbomis. Kuo jie senesni, tuo sunkiau įskaitomi, knygos išdraskytais ar sutręšusiais lapais. Mamos linijos giminės (Kro­meliai, Pintveriai, Jakštai) Der­kintuose įsikūrė nuo 18-o amžiaus vidurio, tėvo (seneliai Izidorius ir Barbora Bagdonai) – nuo 1902 m., nusipirkę per 30 ha žemės iš Šilalės dvaro savininko Motiejaus Račinskio (kaž­kodėl šilališkiai tardavo Ra­šins­­kis). Beje, jo dvare įsikūrusioje MTS (Mašinų-traktorių stotis) 1956 m. pradėjau darbinę karjerą. Peržiūrėjau per 30 senelių, dėdžių ir tetų gimimo įrašų, apie porą dešimčių vedybų ir mirties įrašų. Paieškų eigoje dažnai pasitaiko ir kitų buvusių Derkintų gyventojų (Ja­kų, Pokvyčių, Šveisterių, Ger­­likų, Krušų, Jakštų ir kt.) pag­rindinių gyvenimo įvykių įrašai. Nė viename neradau kitokio pavadinimo nei Der­kin­tai.

Beje, viso carinio laikotarpio rusiškuose žemėlapiuose šalia to laiko didesniųjų mūsų krašto gyvenviečių – Šilalės, Balsių ir Tūbinių, rasime ir Derkintus. Taip, iki 19-jo amžiaus vidurio Balsiai lygiavosi su Šilale (Balsiuose buvo kelios dešimtys alaus ir degtinės smuklių). Sovietmečio kariniame 1947 m. žemėlapyje, kurį apie 1970 m. nusipirkau Vilniaus Kalvarijų turguje, taipogi nurodyti Der­kintai (Деркинты). Tiesa, ob­jektyvumo dėlei reikia pasakyti, kad aptikau 1931 m. lietuvišką žemėlapį, kuriame mūsų kaimas įvardintas kaip Dirkintai.

Tarpukaiminiai nesklandumai

Tačiau galima rasti ir nesklandumų, kurie susiję su Zo­bielijos ir Derkintų, Derkintų ir Gūbrių, Derkintų ir Leviškių kaimais, t. y. kaimais, tarp kurių nėra ryškios fizinės geografinės skirties. Nesusipratimų nebuvo tarp Šėrikų (derkintiškiai sakydavo Šerikų, juk gyvulius šeria, o ne šėria) ir Derkintų, nes tuos du kaimus skiria Lo­kysta – riba aiški. Kokie tie nesklandumai? Pirmiausia tapatinimosi su kaimu, o antra – įrašų klaidos Šilalės bažnyčios met­rikų knygose. Pavyzdžiui, Zo­bielijos ir Derkintų kaimų skiriamoji riba lyg ir buvo kelias

Šilalė–Nevočiai: važiuojant į Ne­vočius, kairėje – Derkintai ir mano tėvų namai, dešinėje – Zo­bielija (senelių namai). Baž­nyčios knygose įrašai rodo, kad seneliai mirė, o jų vaikai gimė tai Derkintuose, tai Zo­bie­li­jo­je, bet save tapatino su Der­kin­tais. Šių eilučių autoriaus gi­mi­mo įraše atsirado Zo­bie­li­ja (matyt, kažką pripainiojo krikštatėviai), bet tapatinuosi su Der­kintais, kaip ir trys juose gimusios sesės (troba ta pati – Der­kintų kaime). Tarp Gūbrių ir Der­kintų buvo įsiterpęs kelių so­dybų Užlankio kaimas (ten bu­vo ir garsiosios Kentrų šeimos sodyba). Deja, jis išnyko, tapo Gūbrių bei Derkintų dalimi. Šių dviejų kaimų paribio sodybas (Juozaičių, Zarembų ar Šveisterių) derkintišiai iden­tifikuodavo kaip priklausančias Derkintams, bet oficialiuose dokumentuose prieš kelis dešimtmečius jos buvo priskiriamos Gūbriams. 

Lituanistų aiškinimai

Kreipiausi į Lietuvių kalbos instituto direktorę (beje, kvė­­­darniškę) dr. Albiną Auk­so­­riū­tę. Ji atsiuntė Baltų kalbų ir vardyno centro vyresnio­jo mokslo darbuotojo dr. Lai­mu­čio Bil­kio paaiškinimą: „Kai­mo vardo Dirkintai būtent tokia forma nustatyta tarpukariu veikusios Pavardžių ir vietovardžių komisijos (vadovavo An­tanas Salys, vėliau – Juozas Bal­čikonis). Turime jos sudary­tus gyvenviečių sąrašus. Ten teik­tas vardas Dirkintai. Šiuo šal­tiniu daugiausia ir rėmėsi Alek­sandras Vanagas, tvarkydamas 1976 m. Lietuvos administracinio teritorinio suskirstymo žinyną, kuriame taip pat teikta forma Dirkintai. Jo pagrindu vėliau sudaryti oficialūs gyvenviečių pavadinimai, dabar esantys Registrų centro duomenų bazėje. Manyčiau, kad minėta tarpukario komisija formą Derkintai laikė tarmine, nes bendrinės kalbos „ir“ tarmėje tariamas maždaug kaip „er“ (taip rašoma Z. Zinkevičiaus „Lietuvių dialektologijoje“, Šilalė yra ties tokio tarimo riba).<...> Istorijos šaltiniuose asmenvardžius ir kaimų vardus rašė tarmiškai, norminti pradėta XX a. III dešimt­metyje. Pavyzdžiui, žemaičių pavardė Kontenis ir dabar išlikusi, bet kaimo vardas turi būti Kanteniai, nors istorijos šaltiniuose jis neretai bus parašytas Konteniai. Čia nebent gali­ma prikibti dėl to, ar asmenvar­dis Derkintis yra tarmybė iš Dirkintis. Jeigu jis būtų toje teritorijoje, kur ir netaria „er“, tai tikrai būti galima atstatyti Der­kintai. Bet dabar mokslininkų sprendimai nėra klaidos, jie paremti tarmių fonetikos perteikimo dėsniais“.

Loginiai prieštaravimai

Pirma, ar Derkintai  (o ir visas Šilalės rajonas) yra Žemaitijos dalyje, kur „ir“ tariamas kaip „er“? Juk dūnininkų – kuršių kalbos nesudarkyta žemaičių tarmė prasideda nuo Kelmės ir Varnių. Šilalės rajonas tikrai ne dviejų patarmių paribys, o cent­ras. „I“ keitimas į „e“ ar „ė“ būdinga šiauriau nuo Varnių gyvenantiems žemaičiams. Štai šilališkis sakys dūna i (ir)  pyns,  o skuodiškis ar telšiškis – douna ė (ėr) peins. Vadinasi, pagal tarmybę būtų buvęs variantas Dirkintai. Bet kasdienėje vartosenoje nuo seniausių laikų turime Derkintai. Jei tradicija keisti „i“ į „ė“ galioja dounininkų patarmei, kyla loginis klausimas: kaip tarpukario ir pokario kalbos komisijos dounininkų krašte galėjo likti Derkintos durpynas (netoli Žarėnų) ir Der­kinčių kaimas (Skuodo rajonas)? Ten, beje,  dažnokai sutinkami ir asmenvardžiai Der­kintis. Konkretus pavyzdys – žinomas aktorius Valerijonas Derkintis, kilęs iš Ketūnų kaimo (Sedos valsčius, Telšių apskritis). Kodėl kalbos ekspertai nuskriaudė tik Šilalės Derkintus? Antra, jei kaimo pavadinimas asmenvardinės kilmės – faktas bylojantis taipogi už „der“ o ne „dir“, nes randamos tik pavardės Derkintis ir Derkintas (Klaipėdos universitete turėjau studentę Derkintaitę, kilusią nuo Telšių). „Googl‘inau“ ir kitaip ieškojau, bet Dirkinto ar Dirkinčiaus pavardžių neradau. Taigi, visoje Žemaitijoje asmenvardžiai ir kaimų pavadinimai buvo nuo seniausių laikų ne su „dir“, o su „der“ pradiniu kamienu, bet paakinti kalbos specialistų teritorijų skirstymo administratoriai „nuskriaudė“ tik mano gimtąjį kaimą.

Rimtai diskutuojama dėl regioninės kalbos statuso suteikimo žemaičių kalbai. Many­čiau, yra proga formaliai atstatyti Dirkintų kaimo pavadi­nimą į ne mažiau kaip 400 me­tų gyvavusius Derkintus. Įro­dy­mus pateikiau. Dabar reikėtų surinkti beveik poros šimtų derkintiškių parašus po prašymu atstatyti kaimo pavadinimą. Tuo labiau, jog buvusioji ganyklų byla rodo, kad derkintiškiai buvo tikrai aktyvūs žmonės – reikalui esant netgi į Kauną (gubernijos centrą, vėliau Lietuvos laikinąją sostinę) pėsti nueidavo (pavyzdžiui, toks Jakšts Juzups). Dar ankstesniais laikais buvo kovų su kryžiuočiais priekinėse linijose. Tik turiu įtarimų, kad vėliau marai ir karai su švedais labai nuskurdino Derkintus (santy­kinai dideli Derkintų „mara kapuką“) ir tik nuo 20-jo amžiaus  pradžios kaimas vėl ėmė stiprėti ir stiprėjo iki šiol, kai tuo tarpu kiti kaimai smarkiai sunyko dėl emigracijos. Bet apie tai – kituose pasakojimo apie Derkintus fragmentuose.

Albins BAGDONS 

(Bus daugiau)

Birželio 3-iąją Kauno arkikatedroje bazilikoje teneniškiui Mantui Šideikiui suteikti kunigystės šventinimai, o sekmadienį Tenenių Šv. Barboros bažnyčioje jis aukojo pirmąsias savo Šv. Mišias. Primicijos – reta proga, todėl bažnyčioje susi­rinko visi, pažįstantys Manto šeimą ir besidžiaugiantys jo pasirinkimu.

Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, prieš suteikdamas šventinimus diakonui M. Ši­dei­kiui, homilijoje pasidalijo jo pašaukimo istorija. Ji prasidėjo lygiai prieš ketvirtį amžiaus, kai šešiametis, kuriam labai patiko dainuoti, per gegužines pamaldas užsikorė bažnyčioje „ant viškų“. Pamatęs, kad kiemo draugas patarnauja

Šv. Mišioms, ir pats panoro prie altoriaus – tuomečiam kle­bonui kun. Jonui Baginskui teko matuoti jam ministranto sutaną, nes ir pati mažiausia Man­tui tuomet dar buvo per didelė. Pen­kiolikmetis jau žinojo, kad nori būti kunigu, tačiau po kelių metų išlaikęs abitūros egzaminus, į seminariją neskubėjo. Dirbo baldų surinkėju, apsaugos darbuotoju, netruko tapti jauniausiu Kau­no regione objektų apsaugos vadovu, instruktoriumi, o kai 2016 m. darbdaviai pasiūlė aukštesnes pareigas, atsakė: „Ačiū, einu į seminariją“.

Ir išties – Manto pašaukimo istorija yra ypatinga. Jis pripažįsta patyręs svarbių ženk­lų, kurie padėjo apsispręsti. Pavyzdžiui, aplankęs ligoninėje mamą, palatos kaimynei sukėlė abejonių, ar nėra kunigas, kalbėdamas su bendradarbe, irgi išgirdo klausimą, ar nėra studijavęs kunigų seminarijoje, nes bendrauja lyg būtų kunigas. Tačiau didžiausią įspūdį paliko vyskupo Leono Virbalo pamokslas Kauno kunigų seminarijos 150-osioms metinėms skirtose Šv. Mišiose. Vyskupas citavo Popiežių Pranciškų, sakydamas, kad gyvenime mes slepiamės po kaukėmis, kurios mūsų neatspindi, slepiamės po uniformomis, kurios mus apriboja. Mantas pripažino, jog tai buvo ženklas, kad jam reikia grįžti ten, kur Viešpats šaukia.

„Suvokiau, kad ir aš slepiuosi – ten, kur negaliu būti savimi, su­pratau, jog man paties savęs yra per daug, noriu dalintis, save dovanoti“, – sakoma M. Šideikio pašaukimo istorijoje. 

Į kun. M. Šideikio Primicijas teneniškiai ėjo būriais, kaip į atlaidus – pasipuošę, su gėlėmis rankose. Parapijos klebonas kun. Jonas Jucys pasitiko jauną kunigą prie šventoriaus vartų ir davė jam pabučiuoti Kryžių su Švento Kryžiaus relikvija, o po to iškilminga procesija įvedė į bažnyčią, kuri 25 metus jam buvo lyg antrieji namai. Šv. Mišios prasidėjo kun. M. Šideikio padėka Dievui už šią tarnystės dovaną.

„Ačiū, kad visus tuos metus lydėjote malda, savo artumu, rėmėte ranka. Šiose Šv. Mi­šiose dėkosiu Dievui už save, savo namiškius, gimines, už Te­nenių parapijos žmones – te­gul Viešpats atlygina ir suteikia malonių tiek, kiek kiekvienam reikia šią akimirką“, – sakė jis. 

Apie tai, kas yra kunigo pašaukimas, pamoksle svarstė ir kun. M. Šideikio seminarijos draugas, vos daugiau kaip prieš mėnesį kunigu įšventintas Vil­niaus arkikatedroje jau tarnaujantis Edvard Rynkevič. 

„Šventajame rašte sakoma: „Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau tam, kad neštumėte vaisius“. Kodėl tu, Mantai, tapai kunigu? Viešpats palietė tavo širdį, išsirinko tave ir pasakė sekti paskui jį. Šiandien tave įvedėme į bažnyčią, kad į tą vietą, iš kurios tu išėjai į pasaulį, vėl sugrįžtum padėkoti Dievui už pašaukimą. Iš čia tave išlydėsime Dievo žodžio tarnystei. Tai tikrai nebus leng­vas kelias. Jėzus tave pakvietė eiti į pasaulį, kuriame beveik nebeliko vietos Dievui. Pasaulis šiandien toks, kad gali verkti prie nulaužtos nendrės, bet ramia širdimi žiūrėti, kaip milijonai žmonių miršta. Jėzus tave siunčia į pasaulį, kuris laukia iš nuolaidų, siunčia kaip avį pas vilkus, ir tavo ginklas bus tikėjimas, kunigystės sakramento malonė ir deganti širdis – tie trys dalykai lydės visame kelyje. Ir tai bus vienintelis teisingas, Jėzaus Kristaus parodytas kelias“, – priminė dvasininkas.

Pasak kun. Edvard, kunigo kelias duobėtas – jis siunčiamas pas įvairiausius žmones: vieni tikėjimu ir nuoširdumu parklupdo ant grindų, o jų išpažintys parodo, koks pats esi netobulas, kiti sutinka su pašaipa ir pareiškia, jog išklausys tave kitą kartą. Bet vis tiek reikia eiti pas tuos, kurie gyvena skurde, ir pas tuos, kurie mėgaujasi prabanga, kurie priima pagarbiai ir kurie negaili skaudžių žodžių.

„Kunige Mantai, nuo šiol tu visus privalai mylėti vienodai – kiekvieną žmogų, sutiktą tavo kelionėje, koks jis bebūtų. Nedera šypsotis tik geriesiems ir nusisukti nuo tų, kurie keikia. Turėsi eiti Kristaus keliu ir visus priimti į Dievo Tėvo rankas“, – sakė kun. E. Rynkevič. 

Primicijų Šv. Mišių gražiau­sia dalis yra palaiminimas – ypa­tingas, prilygstantis Po­pie­žiaus palaiminimui, nešan­tis tikintiesiems dvasines dovanas. Pirmieji jam buvo kviečiami Šv. Mišiose dalyvavę Te­ne­nių Šv. Barboros parapijos klebonas kun. J. Jucys, Žemaičių Naumiesčio Šv. Arkangelo My­ko­lo parapijos klebonas kun. Stanislovas Anužis ir Vilniaus arkikatedros kun. E. Rynkevič. Palaiminimą kun. M. Šideikis suteikė savo tėvams, seneliams, brolio šeimai, kitiems artimiesiems, jo rankų prisilieti­mo ir maldos laukė visi į bažnyčią susirinkę parapijiečiai bei svečiai. 

Tenenių seniūnė Loreta Pet­ravičienė dėkojo kun. Manto tėvams Andželikai ir Audriui, išleidusiems sūnų eiti Dievo paskirtu keliu, o jam pačiam įteikė jo pirmosios bei mylimiausios Tenenių Šv. Barboros parapijos bažnyčios fotografiją ir prašė kuo daž­niau čia sugrįžti, nes visada bus laukiamas. Jaunąjį kunigą sveikino bendruomenė, jo buvusios mokytojos, kaimynai, vaikystės draugai. 

Nors Lietuva ir vadinama Ma­rijos žeme, kunigystės pašau­kimų nėra daug. Paskutinį kartą Tenenių Šv. Barboros bažnyčioje Primicijos mišios vyko tik 1982 m., kai kunigystės šventinimai buvo suteikti a. a. teneniškiui Albinui Arnašiui. Todėl teneniškiai didžiuojasi, jog, pasirinkdamas kunigo kelią, M. Ši­deikis savo gimtajam kaimui suteikė didžiulę garbę. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.