Penktadienį vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė visą dieną dirbo Šilalėje. Iš pat ryto jos laukė Tauragės apskri­ties policijos komisariatų vadovai, po pietų ministrė ap­lan­kė ugniagesius, o pavakare atvyko į savivaldybę, kur diskutavo apie regiono plėtros problemas. A. Bilotaitė  nu­ro­dė, kokiu keliu anksčiau ar vėliau teks pasukti  Šilalės sa­­vivaldybės priešgaisrinei tarnybai, kvietė savivaldybę daugiau dėmesio skirti civilinei saugai, bet nepaguodė savivaldybės vadovų dėl nelygiai pasidalintų Europos Sąjungos lėšų regiono plėtrai.

Daiva BARTKIENĖ

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 54

Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) paskelbė pradedanti pervesti gyventojų skirtą paramą partijoms, menininkams, paramos ir labdaroms fondams, nevyriausybinėms organizacijoms, viešosioms ir biudžetinėms įstaigoms. Šilalės rajono gyventojai, dek­laruodami pajamas, labai dosnūs nebuvo: 127 organizacijoms jie paaukojo 65,8 tūkst. eurų, o partijoms ir politiniams judėjimams – beveik 7,5 tūkst. Eur.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 54

Deklaracijos apie Lietuvos regionų politiką taip ir lieka tik deklaracijomis, o realūs darbai apsisuko į priešingą pusę – įstaigos ir paslaugos vis labiau tolsta nuo regio­nuose gyvenančių žmonių. Nebeturime bankų, urėdijų, o netrukus rajonuose nebeliks ir Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) skyrių. Skelbiama, jog tokiomis reformomis siekia­ma „optimizuoti resursus, tolygiai paskirstyti darbo krūvius bei pagerinti darbuotojų darbo sąlygas“. Bet apie tai, jog eilinis kaimo žmogus liks be jam būtinų paslaugų, regis, galvojama mažiausiai.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 54

Pats vidurvasaris. Alinantis karštis, fizinio ir politinio nuovargio ženklai. Baigėsi NATO viršūnių susitikimas, lyg ratilai vandeny blėsta jo rezultatų vertinimai, o po­li­tikai ir valdžios žmonės sku­­ba mėgautis gamtos ma­lo­numais. Tai gali atrodyti kaip nepelnyta prabanga, juo labiau, kad Ukrainoje ir toliau žūsta žmonės, o agresoriui besipriešinantys kovotojai jokio atokvėpio nemato. Ta­čiau esame tik gyvi organizmai, ir mums reikalinga atvanga...

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 54

Laukuvos miestelis mini 770-ąjį jubiliejų, o net tris die­­nas vykusioje šventėje dalyvavo gausus būrys buvusių ir da­bartinių šio krašto gyventojų. 

Anot iš Laukuvos kilusio Šilalės garbės piliečio, profesoriaus, režisieriaus Petro Bielskio, nors į gimtinę grįžta nedažnai, ryšiai su šiuo kraštu nenutrūkę – kartais atvyksta į Laukuvą su savo kuriamais spektakliais, dar neseniai bendradarbiavo ir su Norberto Vėliaus gimnazija, kurią baigė.

„Laukuva yra labai tvarkinga, turi didelę ir gražią istoriją. Tai nėra tik 770 metų – juk tiek nuostabių žmonių čia gyveno, Laukuvos žeme net Mindaugas vaikščiojo. Mes tai dažnai pamiršta­me. Be to, netoli Lauku­vos vy­ko ir 1863-iųjų sukilimas, mies­telio bažnyčia yra pašventina vys­kupo Motiejaus Valančiaus“, – teigia P. Bielskis. 

Pasak profesoriaus, daug gar­sių laukuviškių dirbo ne tik sa­vo kraštui, bet ir Lietuvai. Todėl, pasak P. Bielskio, reikėtų daugiau dėmesio jiems skirti, o jų atminimą – įamžinti.

„Daug gabių žmonių nuo Laukuvos buvo. Pavyzdžiui, provizorius Kajetonas Stropus, daktaras Bronius Tallat-Kelpša, etninės kultūros tyrinėtojas, etnografas Norbertas Vėlius ir kiti. Kiekvienas namas Laukuvoje turi savo istoriją, todėl reikia pažymėti, kas čia gyveno, kad nebūtų užmiršta miestelio istorija“, – įsitikinęs teatrologas. 

P. Bielskis prisiminė ir savo bičiulį N. Vėlių – jis buvo šiek tiek jaunesnis, tačiau, anot režisieriaus, jau vaikystėje pasižymėjo gabumais, buvo moksliukas.

„Laukuvos gimnazija buvo labai stipri. Jau visi ir užmiršę, kad būtent Laukuvoje iškelta pirma gimnazistų politinė byla. Deja, apie tai niekur nėra nė žodelio, mane tai labai stebina. Norbertas buvo įtariamųjų sąraše, dėl to iš karto neįstojo į universitetą. Paskui, kai jau tapo mokslininku, jis ir vėl išgyveno daug skaudžių dalykų. Nobertukas buvo mūsų vaikas, mes jį užauginome“, – sako P. Bielskis.

Šilalės garbės pilietis prisimena gimnaziją, kurioje dirbo geri auklėtojai, išmintingi direktoriai. 

„Tačiau laikai buvo sudėtingi. Rytą, einant į gimnaziją, užsukdavome į bažnyčią sukalbėti poterių. Būdavo, išeini iš šventoriaus, o ten, kur dabar koplytėlė, suversti sušaudyti žmonės... Buvo baisu. Bet nors laikas buvo sunkus, netrūkdavo ir vaidinimų, ir vakaronių. Ma­nau, dabar Laukuvoje visko mažiau. O štai mūsų gyvenimas buvo gražus“, – prisimena pašnekovas.

Paklaustas, ko palinkėtų laukuviškiams, profesorius sako, jog svarbiausia yra gerbti save, savo istoriją, saugoti tai, ką turime. Anot jo, net plyta turi būti pakelta, negalima jos numesti šalin. 

Šilalės garbės pilietis Virginijus Jocys irgi įsitikinęs, kad kiekviena vietovė turi savo dvasią. Laukuvos žemė turtinga garsiais žmonėmis. 

„Man malonu, kad teko prisidėti prie Laukuvos herbo kūrimo. 2003 m. Heraldikos komisija patvirtino jį pagal legendą, kuri pasakoja, jog kai priešai apsupo pilies gynėjus, jie gūnia apklotą treigį žirgą apkarstė visokiais skambalais, uždėjo jam kaukę ir tamsią naktį išleido už pilies vartų. Priešai, neatpažinę lakstančio gyvulio naktyje skleidžiamų garsų, išsigando ir pabėgo. Taip aptaisytas žirgas heraldikoje – laisvės, jėgos, greičio, atkaklumo ir drąsos simbolis, išgelbėjęs vietos pilies gynėjus. Dabar turime vieną gražiausių Lietuvos mažesniųjų seniūnijų herbą“, – tikina V. Jocys. 

Su Šilalės kraštiečių draugija Vilniuje jis išleido buvusių Šilalės valsčių knygas. Tarp jų yra ir Laukuvos valsčiaus istorijos. V. Jocio teigimu, ši knyga domina ne tik gimnazijos mokytojus, mokinius, bet ir kitų kraštų gyventojus.

Vesta VITKUTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Minimos 90-osios Stepono Dariaus ir Stasio Girėno „Lituanicos“ skrydžio metinės – visoje Lietuvoje vyksta renginiai, parodos, įprasminančios lakūnų žygį. Savo mintimis apie didvyrius bei jų skrydį dalijasi ir Šilalės jaunimas.

1933-iųjų liepos 15-ąją ilgai planuota kelionė per Atlantą Darius ir Girėno pilotuojama „Lituanica“ tikslo nepasiekė – po dviejų dienų, likus nedaug kelio iki Lietuvos, lėktuvas sudužo. Šio skrydžio tyrinėtojai sako, kad žygdarbiu norėta atkreipti pasaulio dėmesį į Lietuvą, ir nors lakūnai nepasiekė savo kelionės tikslo, tačiau savo žygdarbiu visame pasaulyje paskleidė lietuviškumą ir suvienijo lietuvius. Pasak praėjusių metų istorijos olimpiados prizininkės Gintarės Aleksėjūnaitės, šiais laikais Dariaus ir Girėno skrydis taip pat nėra užmirštas: apie tai kalbama mokyklose, mokiniai supažindinami su skrydžio istorija ir kt.

„2023-ieji paskelbti Dariaus ir Girėno ,,Lituanicos“ skrydžio metais, o tai parodo, kad ir prabėgus 90-čiai metų skrydis yra svarbus visuomenei. Dėl to kasmet ir minima ši svarbi istorijos data. Ir, manau, ji niekada nebus užmiršta“,– įsitikinusi G. Aleksėjūnaitė.

Gintarei didžiausią įspūdį, prisimenant lakūnų skrydį, daro tai, jog Darius ir Girėnas ore išbuvo 37 valandas.  

„Net šiais laikais yra nedaug mažųjų lėktuvų kaip ,,Lituanica“, galinčių įveikti šitokį atstumą. O prieš kelis dešimtmečius tokia idėja buvo pavojinga ir reikalavo didelės drąsos bei užsispyrimo. Taip pat man didžiulė garbė, jog Stasys Girėnas kilęs būtent iš mūsų krašto. Juk tai ypatinga asmenybė ne tik mums, bet ir visai Lietuvai“, – neabejoja šilališkė. 

Ji įsitikinusi, kad šiuolaikinis jaunimas irgi turėtų ko pasimokyti iš legendinių asmenybių, pasisemti įkvėpimo, kai tikslai atrodo pernelyg dideli ar neįveikiami. 

„Darius ir Girėnas nepabijojo ir ryžosi sudėtingam, rizikingam žygiui. Todėl jie yra puikus drąsos, užsispyrimo ir pasiaukojimo tėvynei pavyzdys. Lakūnų skrydis per Atlantą įrodo, jog žmonės ir iš mažos šalies gali atlikti didžius žygdarbius ir taip garsinti savo tautą. Mano nuomone, kiekvienas turėtume sekti šiuo kilniu pavyzdžiu ir puoselėti Lietuvos garbę“, – sako Gintarė.

Vilniaus universiteto teisės studentė Vesta Monika Zubrickaitė mano, kad apie skrydį vis tik kalbama per mažai. 

„Mokykloje mokiniai tik supažindinami su istoriniu faktu, bet retas kuris suvokia, kokį proveržį aviacijoje tuo metu padarė lietuviai lakūnai. Džiugu, kad 2023-ieji paskelbti „Lituanicos“ skrydžio metais ir apie Dariaus ir Girėno žygdarbį kalbama plačiau“, – sako šilališkė.

Ją ypač žavi lakūnų indėlis į lietuvių vieningumą.

„Jie aktyviai bendravo su JAV lietuvių bendruomenėmis, taip įkvėpdami svetur gyvenantiems tautiečiams patriotiškumo. Manau, kad daugelis mūsų patyrėme panašų vieningumo bei pasididžiavimo jausmą, kai šiemet Aurimas Valujavičius perplaukė Atlantą irkline valtimi, savo pasiekimu garsindamas Lietuvos vardą“, – džiaugiasi V. M. Zubrickaitė.

Mergina neabejoja, kad jaunimui privalu žinoti Lietuvos istoriją, prisiminti, ką turėjo iškęsti praeities kartos, jog dabar galėtume gyventi laisvoje, vakarietiškoje šalyje.

„Svarbu neužmiršti, kad nors ir esame maža tauta, nestokojo­me drąsos, ryžto ir vilties. Tos vilties suteikdavo drąsūs tautiečiai, tokie kaip Darius ir Girėnas. Jų skrydis per Atlantą dar ilgai nebus užmirštas“, – įsitikinusi V. M. Zubrickaitė. 

„Lituanicos“ skrydžio 90-osios metinės penktadienį paminėtos ir Vytogaloje, S. Girėno gimtinėje, kur nugriaudėjo salvės lakūnų žygdarbiui, jiems buvo skirtas ir pasaulyje Šilalę garsinančio lakūno Jurgio Kairio akrobatinis pasirodymas, Lietuvos kariuomenės karinių jūrų pajėgų orkestro koncertas bei kt.

Vesta VITKUTĖ

Praėjusią savaitę Lietuva minėjo „Lituanicos” skrydžio 90-metį, Ni­do­je surengtas Thomo Manno fes­­tivalis, jubiliejų šventė Lauku­va. Renginių netrūksta ir šią sa­vaitę, o jų ieškoti toli nereikia – Bilionių etnografinėje sodyboje „Gyvenims“ rengiamas tau­to­dailės pleneras „Šimt­mečio vei­dai ir vaizdai“, prie Paršežerio vyksta tradicinė etnokultūros sto­vykla „Etnokultūros kūrybinės dirbtuvės“, savaitgalį kviečia Bijotų dvaro festivalis ir Medvėgalio menų festivalis.

Prieš 90 metų, 1933 m. liepos 15 d., Lietuvos lakūnai Steponas Darius ir Sta­sys Girėnas, garsieji „Lituanicos“ pilo­tai, be nusileidimo skridę 37 val. 11 min., įveikė 6411 kilometrų. Tai buvo ant­ras tuo metu skrydžio be nusileidimo pasiekimas aviacijos pasaulyje, įėjęs į transatlantinių skrydžių istoriją. Lietuvai svarbiam įvykiui paminėti surengtos didelės ir įspūdingos šventės Jud­rėnuose, Vytogaloje, Kaune – ne tik su daugybe žiūrovų, amatininkų, bet ir su įspūdingais lakūno Jurgio Kairio pasirodymais, Lietuvos kariuomenės karo aviacija, Lietuvos karo akademijos kariūnais. O legendinių lakūnų vardą garsina ir „Laikas kilt“ sklandytojai – trys vyrai tęsia bemotorių skrydžių sklandytuvais ciklą ir šį rugpjūtį kelia sau didžiausią iš iki šiol buvusių iššūkį sklandytuvais pasiekti Portugalijos krantus skalaujantį Atlanto vandenyną. Skrydžio atstumas – 4000 km, kuriuos pilotai sieks įveikti per 10 dienų.

Nidoje įvyko 27-asis tarptautinis T. Man­no festivalis, kurio programa ap­ėmė kamerinės muzikos koncertus, ki­no vakarus, diskusijas bei parodas, ren­giamas skirtingose kurorto kultūros erd­vėse, buvo organizuojamas žygis-ekskursija, fotografijų ir esė konkursų rezultatų pristatymai. Šiųmečio renginio tema – „Kultūros kraštovaizdžiai. Svetimas“.

Žagarėje surengtas garsusis vyšnių festivalis – vyko koncertai, plenerai, parodos, kaliausių klubo veiklos. Šiais metais Žagarė mini 825-ajį gimtadienį, tad vyšnių festivalis tapo svarbiau­siu renginiu, įprasminančiu šią sukaktį. 

Liepos 21-osios vakarą į Bijotus laikinai persikels Brodvėjus – čia skambės linksmas, nuotaikingas Klaipėdos muzikinio teatro miuziklas „Šaunuolynas“. Tai spektaklis tiems, kurie mėgsta šmaikštų humoristinį stilių: miuzik­las puikiai subalansuoja veiksmą, dainas bei juokingus dialogus, kurie suteikia galimybę pasinerti į netikėtą ir smagų vienuolyno pasaulį. Miuziklas vyks nuo 21 val., nemokamas. 

Kitą dieną, liepos 22-ąją, laukia dar daugiau koncertų bei renginių: nusikelti į Paryžių kvies programa „Cafe de Paris“, romų teatras „Sare Roma“ vilios savo uždegančiomis aistringomis dainomis ir šokiais, dainuos Vytautas Šiškauskas, linksmins „Bijotaičiai“ ir „Do­bilas“, vaikų bei jaunimo folkloro ansamblis „Inkstiliuks“, „Sanremo Junior 2023” festivalio dalyvė Viltė Kirstukaitė, pasirodys Šakių cirko mokyklos auk­lėtiniai ir kt. Festivalio rengėjai šeštadienį visų laukia nuo 17 val.

Kotryna PETRAITYTĖ

Higienos instituto duomenimis, 2021 m. Lietuvoje bu­vo 4082 autistiški žmonės. Tai reiškia, kad vienam iš 135 vaikų Lietuvoje nustatyta viena iš autizmo spektro diagnozių. 

Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ valdybos pirmininkė Kristina Košel-Patil atkreipė dėmesį, jog per aštuonerius metus – nuo 2013 iki 2021-ųjų – autizmo atvejų padaugėjo beveik 400 proc. 

Kitoks pasaulio suvokimas

Remiantis medicininiais šal­tiniais, autizmo spektro sutrikimai yra raidos sutrikimai, kurie prasideda vaikystėje ir trunka visą gyvenimą. 

„Autistiški žmonės dažnai pa­tiria sunkumų dėl socialinio konteksto suvokimo, yra linkę laikytis rutinos ir gali turėti jutiminių sistemų ypatumų“, – sakė „Lietaus vaikai“ atstovė K. Košel-Patil, pabrėždama, jog kiekvienam autistiškam žmogui šis sutrikimas pasireiškia savaip. 

Jos nuomone, autizmas yra ki­toks mus supančio pasaulio suvokimas: „Tokie žmonės kitaip patiria ir suvokia ap­linką. Man atrodo, kad reikia suprasti šį dalyką ir visada prisiminti tai bend­raujant ar dirbant su autistiškais žmonėmis. Jie nepasirenka kitaip mąstyti ar jausti – tai yra duotybė“.

Pirmus autizmo požymius tėvai dažniausiai pastebi, kai vaikui sueina 18–20 mėn. „Raudonų vėliavėlių“ gali būti įvairių – nuo mažylio nežiūrėjimo į akis, nereagavimo į savo vardą iki lėto kalbos įgūdžių vystymosi. 

„Jei dėl kažko neramu vaiko raidoje, galima internete surasti „M-CHAT“ testą – tėvų klausimyną. Surinkus aukštus balus, siūlyčiau tėvams nedelsiant kreiptis į šeimos gydytoją prašant siuntimo pas raidos pediatrą“, – rekomendavo K. Košel-Patil. 

Autistiški mokiniai – įvairūs 

„Lietaus vaikų“ valdybos pirmininkės teigimu, daugiau nei 90 proc. mokinių, kuriems nustatyti specialieji ugdymo poreikiai, lanko bendrojo ugdymo mokyklas ir tai yra vienas iš aukščiausių skaičių Europos Sąjungoje. 

„Tačiau, jei pažiūrėsime, koks procentas vaikų su negalia yra integruoti, tai vaizdas visai kitoks – dabar 57 proc. tokių mokinių lanko specialiąsias mokyklas. Manau, tėvai tiki, jog tokioje mokykloje vaikas gaus daugiau bei kokybiškesnės pagalbos, bus ugdomas mažoje klasėje ir prižiūrimas visą dieną bei atostogų metu. Be to, dažnai tėvai renkasi specialųjį ugdymą po patirtų patyčių, psichologinio smurto ir nesėk­mių bendrojo ugdymo įstaigoje“, – teigė K. Košel-Patil. 

Tačiau ji pabrėžė, kad autistiški mokiniai yra labai įvairūs. Daliai labai gerai sekasi bendrojo ugdymo mokyklose, dalis gerai jaučiasi bendrose klasėse, kai gauna reikalingą bei kompetentingą pagalbą, o kiti dėl įvairių priežasčių renkasi specialiąsias klases ir mokyklas. 

„Nėra universalaus sprendimo ir mes pasisakome už galimybę šeimai pasirinkti tarp kokybiškų variantų“, – tikino spe­cialistė ir kaip vieną pagrin­dinių šiandienos išbandymų įvardijo visuomenės bei švietimo bend­ruomenės supratimo apie autizmą stoką.

Jos nuomone, trūksta specia­listų ir mokytojų, kurie būtų paruošti darbui su autistiškais mokiniais: „Mokyklos stokoja resursų, kompetencijos, o kartais – ir noro atliepti autistiško vaiko poreikius“, – sakė specia­listė.

Ji akcentavo kad LASUC Sutrikusios raidos vaikų konsultavimo skyriaus atsiradimas – geras žingsnis pirmyn: „Tai vie­ta, kur ruošiamos autistiškų mokinių ugdymo metodinės medžiagos, skirtos mokyk­loms, organizuojami mokymai bei kiti renginiai“. 

Daug kartų išgirdo „ne“ 

„Vilniaus lietaus vaikų“ vadovė Beata Veselienė augina aštuonerių metų sūnų Benediktą, kuriam nustatytas autizmo spektro sutrikimas. 

Nors gimdymas buvo sklandus ir kūdikis buvo įvertintas aukščiausiais balais, įtarimų, jog kažkas yra ne taip, kilo vaikui pradėjus lankyti darželį. 

„Būdamas dvejų, Benediktas dar nekalbėjo. Dėl to lankė­mės pas įvairius specialistus, kol galiausiai išgirdome diagnozę – autizmas. Tuomet atrodė, kad žemė slysta iš po kojų. Bandžiau „suremontuoti“ sa­vo vaiką, nežinojau, ką daryti, į kokius specialistus kreip­tis, kad sūnus kuo greičiau gautų kompetentingą pagalbą ir nereikėtų laukti kelis mėnesius“, – pasakojo B. Veselienė, prisimindama, ką išgyveno išgirdę šią diagno­zę.

Pasak mamos, sūnus yra jautrus kvapams, garsams, itin išrankus maistui, turi daug sensorinių sunkumų. Kol buvo mažas, visas savo emocijas ir norus išreikšdavo garsiu rėkimu, tačiau dabar jau gali įvardyti, ko no­ri. 

B. Veselienės teigimu, išrink­ti mokyklą Benediktui buvo sunku – daug kartų ji išgirdo „ne“. Bet po ilgų ieškojimų ji galiausiai rado tokią bend­rojo ugdymo įstaigą, kurioje berniukas jaučiasi gerai. Šiemet Benediktas sėkmingai bai­gė antrą klasę. Viena iš jo stip­rybių – anglų kalba.

„Mums nereikia gailesčio, nes mano vaikas nėra ligoniukas. Manau, jog kai kurie bijo autistiškų žmonių, nes jų nepažįsta. Tačiau privalome suprasti, kad visi esame skirtingi ir savaip nuostabūs“, – akcentavo B. Veselienė. 

Daugiau informacijos apie autizmo spektro sutrikimą galima rasti interneto svetainėse www.asociacija.lietausvaikai.lt, www.pagalbasau.lt. 

LIEPOS 21 D., 21 VAL., neįtikėtinos sėkmės visame pasaulyje sulaukęs  kompozitoriaus Dan
Goggin miuziklas - „Šounuolynas“.

Atlieka -  Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistės ir orkestro
grupė.

  „Šaunuolynas“ yra puikus pasirinkimas tiems, kurie mėgsta
šmaikštų humoristinį stilių ir nori praleisti smagų vakarą.

Muzika ir komiškos interliudijos pulsuoja linksmybėmis ir didžiuliu
noru priversti Jus kvatotis!

Pagrindiniai rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba ir Šilalės rajono
savivaldybė

RĖMĖJAI:

• Bertašių Šeimos Ūkis;

• Šilalės rajono tarybos narys Viktoras Stancelis;

• Bendrovė „Arvaga“

INFORMACINIAI RĖMĖJAI:

• Laikraštis „Šilalės artojas“

• Laikraštis „Tauragės žinios“

• Laikraštis „Kelmės BIČIULIS“

• Regioninių radijo stočių asociacija

• Tauragės radijas 98,2 FM

PARTNERIAI:

· Bijotų seniūnija

· Bijotų bendruomenė

· Vlado Statkevičiaus muziejus

· Šilalės gidų asociacija

· Všį „Žaliasis regionas“

Susitikime Liepos 22 dieną - Bijotuose – prie istorinių Baublių!

Daugiau informacijos: www.bijotai.lt

Video įrašas: https://we.tl/t-dTzWu2e6ps 

Fotomenininkas, filmų kūrėjas Martynas Norvaišas kartu su kūrybine komanda ruošiasi videografinio spektaklio pagal to paties pavadinimo Carlo Orffo sceninę kantatą „Carmina Burana“ premjerai. Vaizdo projekcijų dailininkas poetiškai tyrinėja žmonių ir jūros sąsajas, kurias jam padės atskleisti ne tik įprasta filmavimo technika, bet ir termovizoriai bei infraraudonųjų spindulių kameros.

Rugpjūčio 11 d. 22.30 val. senojo elingo erdvę užvaldys ir ją beveik neatpažįstamai transformuos Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro videografinis spektaklis „Carmina Burana“, apvaikinuosiantis III–iąjį Tarptautinį Klaipėdos festivalį. Videografinį spektaklį pagal gerai žinomą kantatą sumanę menininkai – režisierius Dalius Abaris, muzikos vadovas ir dirigentas Robertas Šervenikas, scenografė Sigita Šimkūnaitė, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė – puikiai žinomi Klaipėdos publikai. Norint įsivaizduoti didingą elingą užliesiančios kantatos mastelį pakanka paminėti, kad premjerą rengia „Skrajojančio olando“ režisierius D. Abaris. Už šio kūrinio režisūrą, pristatytą senajame elinge prieš trejus metus, D. Abaris 2021 m. buvo įvertintas „Auksiniu scenos kryžiumi“.

Apie pasiruošimą spektakliui pasakoja D. Norvaišas.

Ar „Carmina Burana“ taps pirma kūrybine veikla Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre? Ne pirmą kartą bendradarbiaujate su režisieriumi Daliumi Abariumi ir jo talentinga bei daugybę apdovanojimų pelniusia komanda?

Iki šiol KVMT esu fotografavęs ir filmavęs spektaklio „Dona Kichotė“ promo medžiagą. Su režisieriumi Daliumi Abariumi, scenografe Sigita Šimkūnaite, kostiumų dailininke Sandra Straukaite ir šviesų dailininku Andriumi Stasiuliu darbinėje veikloje susipažinau statant ansamblio „Lietuva“ muzikinę dramą „Sakmė apie dovanotą širdį“. Videografinis spektaklis pagal to paties pavadinimo Carlo Orffo sceninę kantatą „Carmina Burana“ – antras mūsų bendras darbas.

Esate vaizdo projekcijų dailininkas. Kas yra jūsų darbo priemonės?

Esu operatorius ir fotografas, tad teatre kuriant projekcijas pagrindiniu mano darbo įrankiu tampa kameros. Nenaudoju kompiuteriu generuotų vaizdų. Reikalingos medžiagos ieškau tikrame pasaulyje, bandau dokumentinėse situacijose atrasti grafiškus vaizdus, kurie gerai atrodytų scenoje, intensyvumu nenustelbtų veiksmo. Siekiu, kad vaizdiniai nebūtų abstraktūs ir turėtų savą naratyvą, atsirandantį iš to, kaip vaizdai jungiasi ir sąveikauja tiek tarpusavyje, tiek su kūrinio medžiaga, tiek su scenovaizdžiu.

Kantatos „Carmina Burana“ pavadinimą seka prierašas „Pasaulietiškos dainos solistams, chorui, instrumentams ir magiškiems vaizdams“. Todėl ieškojau būdų ekranuose parodyti tai, ko plika akis nemato – filmavimui naudosiu ne tik įprastą techniką, bet ir termovizorių bei infraraudonųjų spindulių kamerą.

Kiek užtrunka pasiruošimas tokiam didžiuliam spektakliui kaip „Carmina Burana“? Ar pasiruošimą įtakoja tai, kad jis bus rodomas lauke, leidžiantis saulei, ant marių kranto?

Pirmieji kūrybinės komandos susitikimai ruošiantis šiam spektakliui įvyko dar pavasarį. Kalbant apie vizualizacijas dabar prasideda intensyvus gamybos etapas – pasiruošimas filmavimui, pats filmavimas, montažas, postprodukcija. Vaizdo idėją formuoja ir spektaklio aplinka – Klaipėdos elingas, įsikūręs ant marių kranto. Ekranuose bus uostamiesčio fragmentų – švyturys, jūra: ir audringa, ir rami, ir naktį, ir ryte. Filmavimo herojumi taps ir Muzikinio teatro choras. Spektaklio metu choro artistai veiks ir scenoje, ir pasirodys filmuotuose vaizduose ekranuose. Jūrą ir žmones gretinu ir rodau kaip nesuvaldomas stichijas. Nesinori pernelyg daug atskleisti – visų laukiame premjeroje.

Videografinis spektaklis – vaizdo, garso ir didelio kolektyvo scenoje visuma. Ar muzika yra svarbiausias kūrybinis variklis?

Aš į spektaklį „Carmina Burana“ žiūriu ne tik kaip į klasikinę muziką. Man atrodo, kad tai unikalus laiko sukurtas konceptualus kūrinys. Tekstus parašė klajokliai poetai dar tryliktame amžiuje, Carlas Orffas juos interpretavo savaip ir sudėjo į kantatą dvidešimtojo amžiaus pradžioje. Po šimto metų interpretacijos toliau kuriamos bei įkvepia vis naujus kūrėjus, kurie tampa lyg tų klajoklių poetų bendradarbiai. Muzika ir tekstas nesikeičia, bet „Carmina Burana“ turi savybę laisvai pasiduoti interpretacijoms. Tai žavi ir įkvepia.

Kiek jūsų darbe kūrybinės laisvės?

Labai priklauso nuo režisieriaus, nuo komandos. Iki šiol niekada netrūko kūrybinės laisvės, kaip ir ruošiantis spektakliui „Carmina Burana“. Visi prisidedame, kad sukurtume gražų vaizdinį, kalbame apie pasaulį, kuriame gyvename dabar ir siekiame, kad šis spektaklis būtų suprantamas visiems.

Kalbino Žaneta Skersytė